Štai ir pasibaigė vasaros atostogos. Mes tapome vyresni. Susirinkime mokytoja pradžiugino mamą, pranešdama jai, kad aš labai pasikeičiau į gerąją pusę. Ji pasakė, kad aš ne tik išaugau, bet ir tapau rimtesnis, supratingesnis, savarankiškesnis. Ir kad vaikai ėmė linkti prie manęs ir skaitytis su mano nuomone.
Iriusas labai daug ko mane išmokė. Aš paklausiau Volodios, kaip mums geriau atlikti savo užduotį Žemėje, kad pasaulis taptų laimingesnis. Panašu, kad suaugusieji nežino, kaip tą padaryti, kad kariauja vieni su kitais.
Volodia patarė susirasti klasėje bendraminčių ir organizuoti komandą visuotiniam Draugystės, Meilės ir Laimės platinimui. Kaip pasakojo mano močiutė, anksčiau tuo užsiiminėjo Timūras ir jo komanda, o dabar viskas be priežiūros pasiliko.
Sekančią dieną, kai mokytoja išėjo iš kabineto, aš garsiai šūktelėjau visai klasei: „Kas nori patekti į komandą, kuri pavers Žemę laiminga planeta, ateikite pas mane!“. Iš netikėtumo visi nuščiuvo. Aš paaiškinau, kad priėmimas į komandą vyks konkurso būdu ir paslapčia nuo suaugusiųjų. Priimtas bus tik tas, kas daugiau niekada neištars grubaus žodžio, o taps mandagus ir draugiškas. Čia jau visi suklegėjo, girdi – tai neįmanoma. Juk visi įprato išstumdyti kitus ir būti pirmaisiais.
Staiga keletas mergaičių išėjo į priekį ir pareiškė, kad joms visai įmanoma būti pagarbioms kitų žmonių atžvilgiu, todėl tik jas ir galima priimti į komandą.
Berniukai iš nepasitenkinimo suklegėjo dar labiau.
– Pasipūtėlės! – šaukė jie. – O mes kuo blogesni? Ir mes galime būti mandagūs ir išauklėti!
Aš paskyriau savaitės terminą. Jei per tą laiką kas nors bus apkaltintas kuo nors nederamu, tas į komandą nebus priimtas. Taip ir nusprendėme.
Savaitės pradžioje dar kai kas pratrūkdavo chamiškumu, bet visa klasė draugiškai pastatydavo jį į vietą. Į savaitės pabaigą negalėjai prie nieko prikibti.
Mokytoja buvo ap stulbusi ir net supanikavo, kas čia galėjo atsitikti su jos neramia klase? Nėra kam duoti pastabų! Nors blogus pažymius į dienyną dar kai kuriems rašė. Bet elgesys!…Muštynės liovėsi, niekas nieko nepravardžiavo, visi kreipdavosi vienas į kitą pagarbiai.
Tokios staigios permainos priežasties išsiaiškinimui ji ėmė mus po vieną kviestis pas save į mokytojų kambarį. Bet visa klasė suokalbiškai tylėjo.
Niekada nebūčiau pagalvojęs, kad mūsų klasė pasirodys tokia draugiška!
Šeštadienį pamokų buvo mažai ir mes susirinkome mokyklos sporto aikštelėje. Aš paaiškinau vaikams mūsų misiją planetoje ir mes visa klase nusprendėme mūsų komandą pavadinti „Planetos Pertvarkytojai“. Aš ėmiau mokyti vaikus, kaip dirbti mintimis, papasakojau jiems apie mūsų minties galią. Paaiškinau, kad tik dėl blogų minčių žmonėms gyventi mūsų planetoje nėra džiaugsminga. Iriusas kalbėjo, kad reikia sekti, kad sumanymai būtų švarūs, laikytis minčių higienos lygiai taip pat, kaip mes nuolatos laikomės savo kūno švaros. Mes su vaikais susitarėme, kad nuo dabar seksime visas blogas mintis ir iš karto jas perdirbsime į geras.
Pertvarkymą nusprendėme pradėti nuo savęs. Aš parodžiau, kaip reikia atverti savo širdį ir siųsti meilę. Nusprendėme veikti meile vienas kitą, savo tėvus, mūsų piktą mokytoją ir kitus mokytojus. Kartą į savaitę pranešti, pas ką kokie pasikeitimai vyksta namuose, o mokykloje mes ir patys viską pamatysim. Bet kaip dirbančius ir tuos, kurie nekurs mintimis teigiamų vaizdų ir nesiųs kitiems savo Meilės energijos, mes pašalinsim iš komandos.
Vaikai pertvarkymo idėją priėmė su užsidegimu. Reikia padėti suaugusiems! Jie vieni
nesusidoroja! Vis bėgioja, bruzda, amžinai jiems nėr kada! Nėra jiems laiko nei mums, nei planetai! Todėl iniciatyvą mes nusprendėme imti į savo rankas.
Juk tai taip paprasta – dirbti mintimis, sukurti gerus minčių pavyzdžius, atverti savo širdį ir dovanoti pasauliui Meilę. Bet, matyt, suaugusieji tame bruzdėjime ir bėgiojime nieko neatmena ir negali ištaikyti per dieną nors valandėlę savo ir mūsų gyvenimų pertvarkymui. Bet užtai mes, vaikai, galime padirbėti, kad padaryti pasaulį laimingu. Juk pas mus žymiai daugiau laisvo laiko!
Rytais mes pradėjome prabusti pusvalandį anksčiau, nei įprasta. Gulėdami lovoje, mes atverdavome savo širdis ir siuntėme Meilę pradžioje sau, paskui tėvams, po to mokytojams ir visiems mūsų klasės vaikams. Dienos bėgyje mes stropiai sekėme savo žodžius ir mintis, kad nesukurti nieko blogo, o kurti tik gerą.
Namiškiai irgi atkreipė dėmesį į mano neįprastą elgesį. O kai aš mamai su Oksana padariau pastabą, kad jos nesmerktų kaimynės, nes jos savo energiją eikvoja bendro blogio užtvirtinimui ir tai paskui grįš į jų gyvenimus, tai jos labai nustebo. Ėmė pašnibždomis aptarinėti, kas čia mane taip veikia, lyg ir niekur nevaikščiojau, jokių naujų draugysčių neužmezgiau!
Iš kur joms žinoti, kad naktimis aš keliavau – mokiausi ir rinkau žinias.
Greitai mūsų klasėje ne tik drausmė, bet ir pažangumas pagerėjo. Todėl, kad mes su vaikais susitarėme padėti sau mintimis, įsivaizduoti save ir visus klasės mokinius pirmūnais. O jei kas atsakinėdavo prie lentos, mes jam padėdavome meile ir kurdavome paveikslą žmogaus, teisingai atsakinėjančio pamoką.
Pas mus į klasę, pasidalinti patirtimi, ėmė siųsti kitus mokytojus. Bet niekas nieko negalėjo suprasti. Pastebėdavo tik tylą klasėje. Kur gi jiems pastebėti, jei mes visi mintimis dirbame! Klegėti dabar mums nėra kada. Juk mes kiekvienam mokytojui pamokos pradžioje ir tam mokiniui, kuris atsakinėja prie lentos, siunčiame Meilę.
Po mėnesio visa mokykla tik apie mus ir tešnekėjo. Mokytoja mėgino išsiaiškinti su tėvais, tėvai su mokytojais- kas su mumis vyksta. Ir namuose kiekvieno mūsų klausinėjo, bet mes susitarėme; kol matomų rezultatų nebus – neatsiskleisti. Kai bus ko apmokyti suaugusiuosius, tuomet jiems viską ir paaiškinsim. Juk mūsų devizas: “Išmoksim patys pertvarkyti pasaulį – išmokysim suaugusius“.
Kurie kitose klasėse turėjo brolius ar seseris, mes jiems papasakojome apie mūsų judėjimą.
Greitai ir kitose klasėse ėmė kurtis tokios komandos. Po pusmečio mūsų mokykla ėmė garsėti visame rajone, o po to visame mieste ir srityje.
Pas mus ėmė važiuoti komisija po komisijos, kad perimti mūsų patirtį. Bet mokytojai iš esmės nieko negalėjo paaiškinti, o vaikai tylėjo. Visiems buvo aišku, kad mokytojai ir vaikai smarkiai pasikeitė – tapo geresni, linksmesni, su malonumu bendravo tarpusavyje, o vaikai – ėmė noriai mokytis.
Prisipildydami Meile, mes jausdavome Laimės būseną. Mes buvome pasiruošę apglėbti visą pasaulį ir teikti pagalbą visam pasauliui. Mes jau negalvojome gyventi kitaip.
Vaikai kas savaitę dalijosi, kaip pas ką keičiasi padėtis namuose. Pas visus buvo pastebimi pasikeitimai. Jei kieno nors tėvai pakeldavo balsą, tai jų sūnus ar dukra tuojau pat atverdavo savo širdį ir siuntė jiems Meilę. Rezultatai buvo nuostabūs! Visi tėvai ėmė daugiau juoktis ir džiaugtis, pakeitė savo požiūrį į vaikus ir vienas į kitą. Šeimose atsirado tarpusavio supratimas.
Net Stiopos tėtis, kuris laikas nuo laiko imdavo chroniškai girtauti, dabar metė gerti. Tiesa, tam jam prireikė visos klasės pagalbos. Kiekvieną dieną tam tikru laiku mes kurdavome sveiko, džiaugsmingo, blaivaus ir dirbančio Stiopos tėčio įvaizdį. Ir rezultatas mus apstulbino! Jo tėtis nustojo gerti ir netgi tapo gamybos pirmūnu. O kokios laimingos buvo Stiopos mama su seserimi ir senele! Tik jos nežinojo paslapties, bet mes privalėjom tylėti. Džiaugsminga buvo matyti savo darbo rezultatus, tačiau atsiskleisti kol kas dar buvo anksti.
Mūsų mokytoja, kuriai mes visi visą laiką siuntėme Meilę, nustojo ant mūsų šaukti, vadinti mus bukais ir negabiais. Ėmė dažnai šypsotis, tiesiog švietė laime. Ir netgi buvo pastebėta su vyriškiu, kuris pradėjo pasitikti ją po pamokų. O mes tai galvojome, kad ji pas mus sena pana liks!
Tėvus mes pradėjome atpratinti nuo televizoriaus. Juk valandomis prasėdi! O po to kalba, kad jiems trūksta laiko. Iš kur gi tada paimti laiko apmąstymams, kaip gyvenimą padaryti geresnį?
Suaugusiems per televizorių vientisai rodo negatyvą, bjauru žiūrėti – vieni šaudymai ir prievarta. Ir apie ką jie galvoja! Aš gi atsimenu, kaip Iriusas kalbėjo man apie žodžio ir garso jėgą. Muzika gali mus veikti kaip į gerą, taip ir į blogą pusę, pakeldama ar pažemindama mūsų vibracijas. Pavyzdžiui, yra muzika, kurią kompozitoriai gauna iš aukščiausių Šviesos oktavų ir kuri mus veikia teigiamai, keldama mūsų vibracijas iki Meilės vibracijų. O yra tokia, kuri žemina mūsų vibracijas, sukurdama tarp žmonių agresyvią aplinką. Ir į dainų žodžius reikia atsižvelgti labai atsargiai. O ką dabar suaugusieji dainuoja? Ir kaip jiems ne gėda! Juk mes tai taip pat girdime!
Kas taip blogai suaugusiuosius veikia? Gal užbūrė juos visus koks nors vyriausias planetos teroristas? Tada skubiai reikia suaugusius vaduoti! Žadinti, atburti greičiau! O kai jie prabus, mes visi kartu savo Meile taip apšviesim visas negatyvias pikto burtininko minčių formas, kad jos subyrės, kaip smėlis.
Matyt, dauguma suaugusių užburti ir nepamena apie savo jėgą. O piktieji burtininkai bijo. Bet ims staiga visi žmonės ir prabus, atsimins kas jie tokie, kokia jėga jiems duota ir susijungs, kad sukurti teigiamus minčių vaizdinius mūsų planetos klestėjimui. Bijo burtininkai sudegti mūsų Meilės ugnyje!
Žadinti reikia daugumą suaugusių! Žadinti!
Jie mums neleidžia žiūrėti amerikietiškų multiplikacinių filmų, nes ten vis blevyzgojama. O patys ką žiūri?
Suaugusieji nesupranta ar ką, kad per televizorių, radiją ir visuose laikraščiuose ir žurnaluose reikia apie visą ką gerą ir džiaugsmingą kalbėti, kad kurti laimę ir sau ir visiems vaikams.
Juk mes energetiškai surišti su savo tėvais. Nors apie mus pagalvotų! Gal jie nežino, kaip mums būna sunku, kada jie tarpusavyje kivirčijasi, pykstasi, sudirgsta. Net jei jie kitam pasaulio gale būna, mes vis tiek tai jaučiame ir prarandame pusiausvyrą. Neseniai Kostiką iš mūsų klasės vos atgaivinome, tėvai Italijoje turėjo problemų, o jis kentėjo. Gerai, kad močiutė susiprotėjo paskambinti tėvams ir paklausti, kas ten pas juos atsitiko, kad vaiką sapnuose košmarai persekioja. Tėvai pasirodė esantys supratingi ir nustojo kivirčytis, ir Kostikas iš karto pasveiko.
Šeštadienį po pamokų, kada mes susirinkome apsvarstyti ir suvesti savaitės rezultatus, aš ėmiau tarp vaikų aiškintis, ar kuris nors mėgsta mokytis. Paaiškėjo, kad mokytis nemėgsta niekas. Visi eina į mokyklą, kad pabendrauti su draugais, pasidarbuoti mėgstamuose būreliuose. Netgi mūsų absoliuti pirmūnė Maša Zaiceva prisipažino, kad ji su malonumu eina į mokyklą todėl, kad namuose ją labai apkrauna darbais, todėl mokykloje ji pailsi nuo namų įpareigojimų. Tik dabar atsirado susidomėjimas mokykla, todėl, kad mes užsiėmėme svarbiu reikalu.
Bet jei mums visiems nesinori mokytis, reiškia, pats mokymo procesas neįdomus ir jį reikia keisti. Todėl mes su vaikais nusprendėme paruošti savo pasiūlymus, kaip mokymą padaryti patraukliu, o po to atiduoti juos suaugusiems peržiūrėti ir panaudoti.
Ksiuša tapo mano pagrindine padėjėja. Mes ėmėme dažnai laiką leisti kartu, aptardami, kaip geriau vystyti ir skleisti mūsų judėjimą.
