Yra mūsų mokykloje vienas mokytojas, kurį visi vaikai dievina. Tai San Sanyčius, jis pas mus veda piešimo pamokas. San Sanyčius tiek daug visko žino! Dar nebuvo to, kad nesugebėtų atsakyti į klausimą. Todėl mes jį praminėme „vaikščiojančia enciklopedija“. Jis mus dažnai stengiasi išvesti į gamtą, kad mes galėtume piešti atvirame ore. Jis nori, kad mes mokytumėmės pastebėti gamtos grožį. San Sanyčius sako, kad dabar mūsų atmintis puiki, todėl mes sugeriame žinias, kaip kempinė. Jis mums pasakoja apie žmogaus ir gamtos tarpusavio ryšį. Aiškina, kad mūsų Žemė – tai didelis gyvas organizmas ir mes privalome saugoti ją ir viską, kas joje gyvena ir auga.
San Sanyčius niekada mūsų nebara, nerašo blogų pažymių. Jis sako, kad kūryba – tai saviraiškos menas ir čia negali būti taisyklių, kitaip tai jau nustos būti menu. Kai kurie žmonės stengiasi sekti įprastiniais pavyzdžiais. Jie nesupranta, kad jų talentas žymiai pralenkia standartus. Ir kai jie nepasiekia standartų, tai vertina savo kūrybą, kaip nepakankamai gerą ir nustoja tuo užsiiminėti. San Sanyčius sako, kad kiekvienas žmogus unikalus ir savitas. Kiekvieno mūsų užduotis dažų pagalba išreikšti savo vidinę būseną. Reikia tik atsipalaiduoti, paleisti visas baimes ir pasikliauti savimi, savo intuicija. Jis sako, kad jis neturi tokio mokinio, kuris nesukurtų ko nors originalaus.
Mes patikime jam savo paslaptis ir problemas ir San Sanyčius niekada nevengia mūsų, visada rimtai išklauso ir kartu su mumis jas sprendžia.
Aš jam papasakojau apie mūsų susitikimus su Iriusu. Jis iš manęs nesijuokė, nesakė, kad tai mano vaikiški išsigalvojimai. Netgi pats kažkaip prasitarė, kad taip pat keliauja sapnuose, tiktai ne viską, kaip aš, prisimena.
Vasaros atostogų metu San Sanyčius surinko visus, norinčius keliauti dviračiais po mūsų apskritį. Pinigus tam tikslui jis kažkur „išmušinėjo“. Ir mes keletui dienų išvykome su juo į žygį. Kiekvieną vakarą mes susirinkdavome prie laužo. Tai mums buvo pats maloniausias laikas. Mes dalijomės savo įspūdžiais, apipildavome San Sanyčių krūva klausimų. Su juo buvo galima pakalbėti apie viską pasaulyje. Apie gyvenimą, apie gamtą, apie Dievą, apie šeimą, apie meilę, apie kosmosą. Netgi su tėvais mes negalėjome pasidalinti tuo, apie ką pasakojome mūsų San Sanyčiui.
Todėl tik jam ir galėjome papasakoti apie mūsų judėjimą. Jis ilgai juokėsi, sakydamas:
– Na ir gudruoliai! Kaip vikriai visus mokytojus apgavote! Bet kokie šaunuoliai! Kokia reikšminga ir plataus masto idėja! Ir kaip visi sklandžiai dirbate!
– San Sanyčius patvirtino tai, ką mes jau žinojome apie Meilės energijos jėgą, papasakojo, kaip jis padėjo vienai jaunutei eglutei, kuriai buvo nukirsta viršūnė. Ji stovėjo visa palinkusi, lyg jai būtų gėda. San Sanyčius išsigando, kad ji gali nudžiūti ir ėmė jai kiekvieną dieną, kuomet eidavo pro šalį į darbą, siųsti meilę. Kalbėjo jai, kad dar ne viskas prarasta ir kad ji taps gražuole, gražesnės už kurią nėra visame pasaulyje. Po to San Sanyčius keliems mėnesiams išvažiavo iš miesto. O kai grįžo ir pamatė eglutę – aiktelėjo. Prieš jį stovėjo nepaprasta gražuolė su dviem pūkuotom viršūnėlėm. Taip meilė ir palaikymas padeda visai gyvybei gyventi ir džiaugtis.
San Sanyčius pasidžiaugė mumis. Jis visada mums kalbėjo, kad vaikai patys privalo susirasti mėgiamą užsiėmimą, kuris teiktų tik džiaugsmą. Jis mums aiškino, kad mes gyvename dideliame ir sudėtingame pasaulyje, bet susigaudyti jame ne taip ir sudėtinga, jai laikaisi to, kas teikia laimę. Milijardai žmonių užsiima tuo, kas jiems ne prie širdies, sukuria laimės nebuvimą. Ši būsena, savo ruožtu, sukuria neigiamą energiją, kuri išspinduliuojama į aplinką ir daro didžiulę žalą. Didelio nelaimingų žmonių skaičiaus energija nuodija viską aplink. Todėl San Sanyčius visada ragina mus rasti sau mėgiamą ir džiaugsmingą užsiėmimą.
O su tėvais mums sudėtinga. Mes juos labai mylime, bet dauguma jų mūsų nesupranta. Panašu, kad jie net nenumano, kad mes iš prigimties turime daugiau žinių, negu jie ir nori mus padaryti panašiais į save. Tik kodėl? Kad mes, kaip ir jie, pripildytume planetą atominiu ginklu ir visai ją sunaikintume? Jie arba nesupranta, arba bijo prisipažinti, kad pasirinko ne tą kelią ir atvedė civilizaciją į aklavietę.
Taip ir norisi kreiptis į juos: „Brangūs suaugusieji! Mes atėjome, kad padėti jums padaryti pasaulį klestinčiu, todėl netrukdykite mums, jei dar kažko nesuprantate. Mums jus mokyti sudėtinga, nes jūs mus laikote mažais kvaileliais ir manote, kad jūsų reikia neprieštaraujant klausyti“.
Apie mūsų judėjimą mes pasakojome vaikams kiemuose, kaimyninėse mokyklose, draugams, kurie gyveno ir mokėsi kituose miesto rajonuose. Ir visur rasdavome entuziazmą ir palaikymą.
Greitai mūsų judėjimas ėmė veržliai plisti per Internetą.
Mūsų technikai Miša ir Arkaša sukūrė svetainę ir mes papasakojome apie savo patirtį visos šalies vaikams. Greitai prie mūsų prisijungė ir kitų šalių rusakalbiai vaikai. Mūsų anglų kalbos žinovai Alioša su Ališeru sukūrė dubliuojančią svetainę anglų kalba.
Mes paskelbėme šūkį: „Visų šalių indigo, vienykitės!“
Ir čia tokie dalykai prasidėjo ! Vaikai iš visų regionų ir šalių ėmė siųsti planetos – mūsų bendrų Namų – pertvarkymo projektus. Labai daug buvo atsiųsta projektų ginklų Žemėje sunaikinimui. Daugelis siūlė perdirbti juos į ką nors naudingo.
Buvo gyventojų iškeldinimo iš didžiųjų miestų ir apgyvendinimo ekologiškai švariose gyvenvietėse projektų. Juk didelio žmonių skaičiaus susikaupimas akmeninėse džiunglėse, be gamtos, veda į smarkų gyvenimo trumpėjimą ir įvairių ligų augimą.
Buvo daug įdomių mokymo programų keitimo pasiūlymų, pagrįstų dvasiniu vystymusi ir Visatos įstatymų nagrinėjimu. Atsiuntė ekologinių programų, gamtos atstatymo projektų, ir dar – medicinos, gydymo projektų apie tai, kaip žmogus gali pats save išgydyti. Vaikai su entuziazmu darbavosi, kurdami projektus visose mūsų gyvenimo srityse.
Mes sukūrėme projektų peržiūrėjimo būstinę, kad pačius sėkmingiausius iš jų perduoti atitinkamoms organizacijoms. Gal būt suaugusieji, pagaliau pradės juos įgyvendinti!
Mes nusipirkome gaublius ir susitarėme Internetu su vaikais iš kitų šalių, kad kasdien po 15 minučių į dieną nustatytu laiku, atversim savo širdis ir siųsim savo planetai Meilę. Žiūrėdami į gaublį, įsivaizduosime, kad visos šalys, jūros, vandenynai, upės, miškai ir laukai prisipildo mūsų meile ir ji rausvai auksine žaižaruojančia šviesa apgaubia mūsų Žemę. Tegu žydi sodai, ulba paukščiai, skambiai aidi vaikų juokas. Ir tada labai greitai į Žemę ateis auksiniai Harmonijos ir Meilės laikai. Ir visi mūsų mylimos planetos žmonės bus laimingi!
Dėkojame pasakos autorei Tatjanai Jevlašovai iš Maskvos, parašiusiai šią pasaką vaikams ir suaugusiems ir atsiuntusiai ją „Siriaus“ adresu. Dėkojame Jelenai Iljinai iš Novosibirsko už pasakos redakciją ir Irinai Matvejevai iš Omsko už paveikslėlius, kurie visą tą laiką lydėjo pasaką.
