Ryte Stikas atrodė linksmesnis. Močiutė mus primaitino. Šį kartą viskas apsiėjo be įvykių.
Po pusryčių mes su Stiku nubėgome prie tvenkinio. Volodia jau sėdėjo ant suolelio, laukdamas mūsų. Aš vaikinukus supažindinau. Volodiai geranoriškai žvelgiant į Stiką, šis ėmė truputį trūkčioti. Paklausiau, kas čia jam. Jis atsakė, kad ir pats nežino.
Stikas papasakojo Volodiai apie Verlibos planetos gyventojų problemas ir apie savo misiją.
Volodia ėmė mums aiškinti, kad Kūrėjas kūrė viską – ir žvaigždes, ir planetas, ir visus Visatos gyventojus- tik Meilės vibracijų pagalba, tai yra mes visi sukurti Meilėje ir su Meile. Ir kuomet atsisakoma Meilės ir jos sudedamųjų dalių – Gėrio, Atjautos, Nuoširdumo, Geranoriškumo, Sąžiningumo ir kitų nuostabių jausmų, tai reiškia atsisakoma savo Kūrėjo – savo Tėvo, kuris mus sukūrė.
Kadangi Tėvas savo mylimiems vaikams davė pasirinkimo laisvę, tai jis leidžia tam tikrose ribose jiems eksperimentuoti.
– Todėl, kai jūs protą pastatėte aukščiau Kūrėjo, jūs praradote Meilę ir visus kitus jausmus bei emocijas,- užbaigė Volodia.
– Tai ką gi mums dabar daryti?- paklausė Stikas.
– Jums reikia grįžti prie Kūrėjo. Pripažinti Jo, o ne savo proto, vadovavimą. Tada palaipsniui jums grįš Meilė ir emocijos, – pasakė Volodia.
Volodia su meile žiūrėjo į Stiką, kurį vis labiau ir labiau ėmė krėsti drebulys.
– Kažkoks nesuprantamas pojūtis, – ištarė Stikas.
– Tau negera?- išsigandau aš.
– Ne, man gera, tik kažkaip neįprasta.
– Supratau!- sušukau aš. – Taigi Volodiai žiūrint, tave krečia. Dabar tu supratai, kokia šilumą skleidžia meilė?
– Supratau. Tai labai malonus pojūtis. Mums taip trūksta meilės!
– Taigi! Tu manai mums meilės pakanka? Vargu ar rasi žmogų, kuris atsisakytų meilės.
– Dabar aš supratau. Ir aš taip pat nenoriu atsisakyti meilės.
Norite pažiūrėti, kaip miške medžiai ir gyvūnai reaguoja į meilės vibracijas? Eime į mišką ! – pasiūlė Volodia.
Ir mes pasukome į mišką, kuris buvo visai tuoj pat už tvenkinio. Tėvai man neleisdavo ten eiti vienam, bet su vaikinukais buvo nebaisu.
Mes suradome tinkamą aikštelę. Volodia susikaupė ir staiga viskas aplink suošė, suklegėjo. Lapų šlamėjimas ir sparnų keliamas triukšmas užpildė aikštelę. Tiek įvairiausių paukščių vienu metu vienoje vietoje nebuvau matęs. Prie Volodios kojų ėmė šliaužti žalčiai, kokios tai gyvatėlės, bėgo skruzdelės. Iš už medžių žvilgčiojo žvėrys. Aš pamačiau zuikius, voverytes ir lapę. Visi su pagarbia palaima apsupo mus.
– Volodia, ką tu padarei? – tyliai paklausiau aš.
– Tiek meilės, kiek jos duota žmogui,- atsakė berniukas,- neduota niekam netgi aplink esančių žvaigždžių erdvėje. Žmogus paprasčiausiai to neprisimena, todėl nežino, kaip tuo naudotis. Ir yra jėgos, kurioms neparanku, kad žmogus atsimintų apie šią savo galią.
Aš paprasčiausiai plačiau atvėriau savo širdį, širdies centrą, kuris žmonėse įprastoje būsenoje būna uždarytas ir ėmiau siųsti į pasaulį meilę. Todėl žvėrys ir subėgo palaimai, sklindančiai iš žmogaus.
Volodia ėmė vedžioti rankomis, lyg kažką skirstydamas. Paukščiai ir žvėrys ėmė lėtai išsiskraidyti ir išsivaikščioti.
– Padarykim tą patį Stikui, – pasiūliau aš.
– Gerai, tik dabar tu siųsi savo meilę, o aš tik šiek tiek tau padėsiu.
Mes pastatėme Stiką prieš save. Volodia ėmė mane instruktuoti:
– Įsivaizduok, kad krūtinės viršutinės dalies centre, šalia širdies yra sklendė. Atidaryk ją, atverk savo širdį ir pajusk būseną, kai tu išspinduliuoji meilę. Siųsdamas meilę kitam žmogui, nelauk nieko mainais, o tiesiog siųsk jam besąlyginę meilę. Taip pat galima siųsti meilę klasei, mokyklai, namams, savo miestui, šaliai, mylimai planetai. Meilei nėra sienų. Ją galima nusiųsti į bet kurį žemės rutulio tašką ir netgi į kitas planetas. Palaipsniui viskas ims keistis: ir žmogus, kuriam tu siunti meilę, ir tavo klasė, ir mokytoja, ir miestas, ir planeta. Ir, kas įdomiausia, meilė niekada nesibaigia, nes ja persmelkta visa mūsų Kūrėjo Visata.
O dabar susikoncentruokim į Stiko širdies centrą. Tai padės jam atverti savo širdį ir sudarys galimybę prisipildyti meile iš savo paties širdies centro. Įsivaizduok nuostabų rausvą meilės spindulį, einantį iš tavo širdies centro tiesiai į Stiko širdies centrą, užpildantį ir apsupantį jį meile. Tai galima daryti tik džiaugsmo būsenoje. Suirzusiam to daryti negalima. Pirmiausia reikia susibalansuoti ir tik po to siųsti meilę žmonėms.
Mes ėmėme siųsti meilę Stikui. Jis griebėsi už širdies.
– Jaučiu, kaip dega! – suriko jis. – Toks karštas jausmas, kad norisi skraidyti ir visiems jį dalinti. Valio! Tegyvuoja meilė! Taip kalbėti mane išmokė Iriusas!
Ir staiga supratau, kad dingo Stiko nemalonus metalinis balsas. Kaip aš dėl jo apsidžiaugiau!
O po to Volodia atsisveikino su mumis. Jis pažadėjo, kad rytoj ryte bus ankstesnėje vietoje,
užėjo už medžio ir dingo.
Grįžtant mums namo, Stikas vis tarškėjo, gėrėdamasis mūsų gamta. Jis sakė, kad jų planetoje nėra
nei augalų, nei gyvūnų, kaip pas mus. Planetoje gyvena tik žmonės.
– Kaip gi jūs ten gyvenate, ant plikų uolų, ar ką?- nusistebėjau aš.
– Verliboje beveik visi miestai yra po žeme ir tik po truputį ėmė statyti paviršiuje. O technika taip išvystyta, kad mums nėra būtinybės susitikinėti. Bendraujame tik su reikalais. Informaciją perduodame kišeninio kompiuterio, kurį turi kiekvienas Verlibos gyventojas, pagalba. Bet bendrauti gyvai, kaip pas jus Žemėje, žymiai įdomiau ir džiaugsmingiau.
– O čia tai bent! – Juk džiaugsmas – tai jausmas! Tai ką, tu įgyjai jausmus?
– Išeitų, kad taip! – ir Stikas, sugriebęs mane į glėbį, ėmė sukti.
– Na, tu duodi! Tai emocijų iš vis nebuvo, tai perteklius!
– Išmokau! Išmokau! – šaukė Stikas.- Aš supratau, kas tai yra jausmai.
Namuose jis močiutei pasakė, kad ji skaniai gamina. Žavėjosi jos pyragais ir tuo galutinai pavergė močiutę.
Sekančią dieną, kai mes priėjome prie tvenkinio, Volodios dar nebuvo. Po kelių sekundžių jis atsirado kitoje tvenkinio pusėje.
– Volodia, o ar tu negalėtum mus su Stiku kur nors perkelti? – paklausiau, kai mes priėjome arčiau.
– Na, stokime į ratą, stipriai laikykitės už mano rankų. Užmerkite akis, nukreipkite savo vidinį žvilgsnį į mano galvos centrą ir būkite taip, kol nepasakysiu, kad atsimerkti.
Galvoje suūžė, užgulė ausis, bet kaip ir buvome susitarę, akių neatmerkiau tol, kol Volodia nepasakė, kad galima atsimerkti.
Mes stovėjome kalno viršūnėje. Kur tik bepažvelgsi, plytėjo mėlyni kalnai, kaip Rericho paveiksluose. Mes su klase buvome ekskursijoje paveikslų galerijoje ir mano draugai nepatikėjo, kad kalnai gali būti tokios spalvos. Pasirodo, jie klydo! Kalnų tarpekliai ir tarp jų tekantys žalsvai melsvi upeliai, glostė žvilgsnį. Tolumoje matėsi baltos kalnų viršūnių kepurės.
– Koks gražumėlis! – žavėjosi Stikas.
– Dar koks! – tariau. – Aš šioje planetoje gyvenu, bet tokį grožį matau pirmą kartą. Nors tėvai kiekvienais metais veža mane poilsiauti į užsienį. Jau tiek šalių mačiau! Kur gi mes esame, Volodia? Kokioje šalyje?
– Tai Altajus, dvasinis mūsų šalies centras, čia yra jėgos vietų. Matote Beluchos kalno baltą kepurę? Čia daugybė piligrimų iš viso pasaulio eina, kad pasikrauti energija ir gauti apreiškimų. Čia buvo Rerichai, buvo atvažiavę ir lamos.
– Aš atvedžiau jus čia todėl, kad jūs pajustumėte ryšį su visais pasauliais, Žemės ir Kosmoso vienybę. Ar mes gyvename Žemėje ar Verlibos planetoje, mes visi susiję vieninga energija, persmelkiančia visą kosmosą, – tai Melės energija. Visi mes galime bendrauti vieni su kitais, jei susiderinsime su šia energija. Visi kalbėsimės Meilės kalba. Tiesiog dabar atverkime savo širdžių sklendes ir pasiųskime Meilę į visas pasaulio puses, į visas planetas, į visus pasaulius. Su palinkėjimu klestėti, mes siųskime meilę Žemei ir jos gyventojams, Verlibos planetai ir jos gyventojams, visoms planetoms, visiems pasauliams, fiziniams, subtiliesiems ir ugniniams, visai Visatai. Ir tuomet visuotinis pasaulis prasidės labai greitai.
Mes stovėjome trise ir siuntėme savo Meilę visai Visatai. Ir staiga Stikas pratrūko tokia rauda, kad aš išsigandau.
– Dabar aš žinau, kas tai yra jausmai, kas tai yra Meilė,- pro ašaras murmėjo Stikas. – Ir aš perduosiu juos savo liaudžiai. Ačiū jums už viską, mano mylimi žemiečiai!- su šiais žodžiais jis atsigręžė į dangų ir greitai dingo iš akiračio.
Volodia paėmė mane už rankų, aš užmerkiau akis. Kada jas atmerkiau, Volodios šalia manęs jau nebuvo. Aš sėdėjau ant suoliuko šalia tvenkinio.
Man buvo truputį liūdna ir tuo pat metu džiugu.
