Netgi paviršutiniškos pažinties su Pakylėtųjų Valdovų Mokymu, kuris duotas per Marką ir Elizabetą Profetus, ir tokios pat paviršutiniškos pažinties su „Slaptąja Doktrina“, nors ta apimtimi, kuri išdėstyta šioje publikacijoje, užtenka, kad pastebėtumėte kai kuriuos šių dviejų Mokymų skirtumus. Iš tiesų tokie skirtumai du, tai yra Mokymas apie Pakylėjimą ir Mokymas apie puolusius angelus. Pasistenkime išanalizuoti šiuos skirtumus. Pakylėtųjų Valdovų Mokyme smulkiai aprašomas Pakylėjimo supratimas. Tai būsena, kurią galima pasiekti einant Pakylėtųjų Valdovų Mokymo keliu. Knygos „Alchemijos kursas“1 glosarijuje pateiktas Pakylėjimo apibūdinimas. Tai – ritualas, kurio metu siela susijungia su Gyvojo Dievo Dvasia, AŠ ESU Buvimu. Pakylėjimas – tai sielos buvimo laike ir erdvėje pergalingoji Dieviškoji kulminacija. Tai teisuolio apdovanojimas, Dievo dovana po paskutinio teismo prieš didingąjį baltąjį sostą, kur kiekvienas žmogus teisiamas „pagal savo darbus“. Kad pasiektų Pakylėjimą, žmogus turi transmutuoti ne mažiau kaip 51 procentą karmos, subalansuoti triklostę liepsną ir įvykdyti savo Dieviškąjį planą. Mokyme taip pat nurodoma, kad pirmosios dvi žmonių Rasės buvo pakylėtos perėjusios per septynis vyriškus ir septynis moteriškus įsikūnijimus. O Trečiosios Rasės metu dėl angelų maišto ir jų nuopuolio į Žemę, po to, kai jie sugundė žmones žemiško gyvenimo malonumais, žmonės užstrigo šioje planetoje daugeliui šimtų ir tūkstančių įsikūnijimų. Bet pasitelkęs Mokymus apie karmą, apie slenksčio sargą, tinkamai gyvendamas ir transmutuodamas asmeninę bei planetinę karmą su violetine liepsna ir skaitymais, kiekvienas gali pasiekti Pakylėjimą jau šiam gyvenimui pasibaigus. Aš iš tikrųjų nematau didelių skirtumų tarp šio Mokymo apie Pakylėjimą ir „Slaptosios Doktrinos“ teiginių. Galbūt vienintelis trūkumas yra tam tikras Profetų Rasių evoliucijos supaprastinimas. Tačiau jeigu atsižvelgsime, kad Profetų Pakylėtųjų Valdovų Mokymas buvo duodamas krikščioniškoje šalyje, aplinkoje žmonių, išauklėtų krikščioniškų dogmų dvasia, kai yra manoma, kad Dievas sukuria naują sielą prieš kiekvieno žmogaus gimimą, tai sielos kelio ilgumo per daugelį įsikūnijimų supratimas buvo didelė pažanga. O pats tikslas – Pakylėjimas – orientavo žmones į aukštesnių sąmonės būsenų siekį, o ne buvimą Žemėje fiziniame kūne.
Tiesiog „Slaptoji Doktrina“ labiau atskleidžia sielos evoliucijos kelio sampratą. Ir daugeliui ši sielos kelionių per septynias Rases kiekviename iš septynių Gaublių ir ne vienoje planetoje perspektyva tikriausiai atrodo labai varginanti ir kelia liūdesį.
Todėl tiesa gali būti atskleista tik pagal kiekvieno žmogaus sąmonės lygį, ir, matyt, visos iš karto Tiesos gavimas gali būti netgi pražūtingas. Tarsi bandytume pripilti į puodelį daugiau, nei ten telpa. Puodelis galų gale gali neišlaikyti ir skilti. Todėl savisaugos instinktas kartais priverčia žmones fiziškai sunaikinti Tiesos šaltinį, kuris, jų nuomone, trukdo jiems ramiai gyventi. Mokymą apie Pakylėjimą galima pritaikyti tai Rasių evoliucijų schemai, kuri išdėstyta „Slaptojoje Doktrinoje“. Tik šis Pakylėjimas perstumiamas iki šios Visatos pabaigos keletui milijardų arba trilijonų metų. Tačiau galima kalbėti ir apie tarpinį Pakylėjimą po kiekvienos Rasės. Žmonių Rases šiuo atveju galima palyginti su mokyklos klasėmis. O kiekvieną įsikūnijimą galima sutapatinti su mokymo savaite ar diena. Tarp mokinių yra individų su skirtingais gebėjimais. Yra pirmūnų, yra atsiliekančių. Vieniems gana pasimokyti vienoje klasėje metus, kiti lieka kartoti kurso, o dar kiti – ir tretiems metams. Yra ir tokių, kurie sugeba baigti vieną ar keletą klasių eksternu, greitai pasiekę sąmonės lygį, būtiną baigiamojoje klasėje. Bet priekyje dar koledžas arba universitetas. Jei šitai pritaikysime žmonių Rasėms, tai yra individai, kurie pasiekė Šeštosios Rasės sąmonės lygį tada, kai čia dabar kūnijasi tik Ketvirtoji ir Penktoji Rasė. Tačiau jos negali būti įkūnytos anksčiau numatyto kosminio termino. Todėl jos esti šio termino subtiliajame plane ir laukia. Bet kadangi šios sielos yra pirmūnės, aplenkusios kitas, tai kada jos pradės savo įsikūnijimų eilę, toms tautoms ir šalims, kuriose jos įsikūnys ir sudarys gyventojų daugumą, ateis Aukso Amžius. Tuo metu likusi žmonija, būdama savo Penktojoje Rasėje, gyvens Kali Jugoje dar daugiau nei 400 tūkstančių metų, kol nustos kūnytis penktas ir šeštas Penktosios Pagrindinės Rasės porasiai. Jei kalbėsime apie „puolusių angelų“ doktriną, tai čia optimizmo mažiau. Kas gi iš esmės vyksta? Žmonės turi savo altoriuose Pakylėtųjų Valdovų atvaizdus ir juos garbina.
Kas tokie yra Pakylėtieji Valdovai? Tai aukštosios būtybės, esančios subtiliajame plane, taip pat – ir Šambaloje, ir mokančios žmoniją. „Slaptoji Doktrina“ sako, kad Išminties Valdovai yra Šambaloje ir moko žmoniją milijonų metų periodu nuo Trečiosios Pagrindinės Rasės antros pusės, nuo vadinamojo žmonijos nuopuolio. Tarp jų yra Jėzus, Gautama Buda, Kuthumi, El Morija ir kiti.
Iš „Slaptosios Doktrinos“ žinome, kad šie Išminties Valdovai iš pradžių buvo tarp Trečiosios Rasės žmonių ir betarpiškai juos mokė. Paskui „Dievai pasišalino“, kad vėl ateitų Dieviškųjų Dinastijų pavidalu Ketvirtosios pagrindinės rasės laikais, vėliau jie įsikūnydavo kaip Herojai Penktos Pagrindinės Rasės trečiame porasyje. Daugelis iš jų pasiaukojo ir iš dalies įsikūnijo mūsų laiku. Pateiksiu „Slaptosios Doktrinos“ištrauką.
Kai mirtingieji taps pakankamai dvasingi, nereikės stengtis įdiegti jiems senosios Išminties supratimo. Tada žmonės supras, kad dar niekada nėra buvę nė vieno didingo šiandieną žinomo pasaulinio Reformatoriaus, kuris (a) nebūtų betarpiška Logo (kad ir kokiu vardu mes jį pavadintume) emanacija, tai yra nebūtų įsikūnijimas vieno iš „Septynių“, „Dieviškųjų Dvasių“, kurios septyneriopos; ir (b) kuris nebuvo pasirodęs anksčiau, pereituose Cikluose. Tada jie pripažins priežastį, kuri pagimdo kai kurias amžių mįsles kaip istorijoje, taip ir chronologijoje; pavyzdžiui, priežastį, kodėl jie negali nustatyti patikimo Zoroastro atsiradimo laiko; Zoroastro, kurį mes randame pasidauginusį dvylikoje ir keturiolikoje asmenybių Dabistane; kodėl individualybių ir Rišių bei Manu kiekiai taip supainioti; kodėl Krišna ir Buda kalba apie save kaip apie įsikūnijimus, be to, Krišna tapatinasi su Rišiu Narajana, o Gautama pateikia daugybę savo buvusių įsikūnijimų; ir kodėl pirmasis, ypač būdamas „pats aukščiausias Brahma“, vis dėlto vadina save Anšanšavatara – tik „dalis dalies“ Aukščiausiojo Žemėje; pagaliau kodėl Ozyris yra Didingas Dievas ir drauge „Žemės Valdovas“, kuris paskui įsikūnija kaip Totas-Hermis; ir kodėl Jėzus (žydiškai Jošua) iš Nazareto pažintas kabalistiškai Jošuėje, Navino sūnuje, taip pat ir kitose asmenybėse. Slaptingasis Mokymas visa tai paaiškina, sakydamas, kad kiekvienas iš jų, taip pat ir daugelis kitų, atsirado pirmi Žemėje kaip viena iš Septynių Logo Jėgų, individualizuotų Dievo, arba Angelo (Žinianešio), pavidalu; paskui, susimaišę su Materija, jie vėl atsirado kaip didingieji Išminčiai ir Mokytojai, kurie „mokė“ Penktąją Rasę po to, kai jie mokė dvi buvusias Rases ir Dieviškųjų Dinastijų laiku buvo Valdovai; ir pagaliau pasiaukodavę žmonijos labui vėl gimdavo įvairiomis kritinėmis aplinkybėmis. Tai truks iki to laiko, kol jie savo paskutiniais įsikūnijimais iš tiesų taps tik „dalies dalimis“ žemėje, nors faktiškai liks Vienatiniai Aukščiausieji Gamtoje. 2
Be to, iš „Slaptosios Doktrinos“ mes žinome, kad šitie patys Išminties Valdovai davė mums mūsų Sąmonę, mūsų Protą, mūsų Kristaus AŠ ir mūsų mentalinį kūną.
Nejaugi nesuprantame, kad neįmanoma toliau turėti šių Valdovų Altoriuje, juos garbinti ir tuo pat metu surišti juos kaip puolusius angelus? Ir nejaugi nesuprantame, kad neįmanoma siekti ryšio su savo Kristaus AŠ ir tuo pat metu kovoti su juo kaip su puolusiu angelu. Tik dvilypė žmogaus sąmonė tai sugeba.
Mintyse man iškyla Pakylėtųjų Valdovų Mokymo analogija su pranašo duota religija – su islamu. Aš neskaičiau Korano ir niekada nestudijavau islamo. Bet kažin kas šioje religijoje verčia neteisingai suvokti Dvasinę Kovą – Džihadą. Kažkokiu būdu šis grynai dvasinis supratimas išsigimė į siekį fiziškai sunaikinti kitatikius: „Nužudyk neteisųjį!“ Ir šį dvasinį karą žmonės dėl savo ribotos sąmonės linkę vykdyti fiziniame plane vieni su kitais. O juk Pranašo Mahometo noras pateikti krikščionybės pagrindus Centrinės Azijos tautoms buvo visai neblogas. Dabar mažiausia užuomina, kad kitas žmogus yra priešas, kai žmonijos sąmonė yra tokios apverktinos būsenos, virsta katastrofa.
O Profetai savo Mokymu analogiškai nuoširdžiai siekia pateikti Rytų religijų ir ezoterinių žinių pagrindus Amerikos ir viso pasaulio tautoms. Tačiau vėl į pirmą vietą iškyla kova, kova su puolusiais angelais, kurie užpildė valstybines įstaigas, bankus, žiniasklaidos priemones ir pasaulio religijas. Dvasinė mintis, būdama subtilesnė žmogaus veiklos sritis, gavusi blogą kryptį gali sukelti blogus veiksmus kitose veiklos sferose. Karas Irake, noras jėga įpiršti demokratijos ir laisvės principus šios šalies evoliucijoms (tai ne mano žodžiai, taip mokė Profetai),
galbūt yra pirma blogai pasirinktos minties judėjimo krypties pasekmė. Galbūt atėjo laikas perkelti akcentus? Gal užuot kovoję su mistiniais puolusiais angelais, verčiau pabandytume nustatyti ryšį su „puolusiu angelu“ savo viduje, kad mūsų Kristaus AŠ galėtų išskleisti sparnus ir vėl susijungti su savo broliais Išminties Valdovais Šambaloje?
Jeigu paimsime patį geriausią žirgą, maisto atsargų, vandens, apsiginkluosime pačiomis tobuliausiomis maldomis, mantromis ir meditacijomis ir pasuksime Dieviškojo Sąmoningumo Viršūnės link, galime niekada tos viršūnės nepasiekti, jeigu blogai pasirinksime kryptį.
Jei kiekviename iš mūsų yra kibirkštis, Pakylėtųjų Valdovų dalelė mūsų Kristaus AŠ pavidalu, tai ar nėra mūsų pareiga išlaisvinti šią dalelę, kad Išminties Valdovai įgytų savo pilnatvę ir kartu su mumis vykdytų savo misiją Žemėje. Nuo kiekvieno priklauso, kad jo Sen Žermeno, El Morijos, Jėzaus, Sanat Kumaros dalis būtų pakylėta. Galbūt ši užduotis kam nors pasirodys kilnesnė, nei totalinis puolusiųjų bei jų vedlio Liuciferio puolimas ir naikinimas. Skleisdami ir tiražuodami
kovos jausmą, mes nieko negausime, išskyrus audrą. Kiek tūkstančių ar milijonų metų turi praeiti, kad žmonijos sąmonė sugebėtų atsisakyti kovos ir agresijos, kad susilaikytų nuo Blogio ir sąmoningai pasirinktų Gėrio naudai?
Dėl to mes turime išnarplioti materijos pančius, laikančius mūsų Dieviškąją dalį prie Žemės, nukauti savo slenksčio sargą, šį tikrąjį velnią.
Tiems, kurie valdo tą ar kitą Bažnyčią, kad ir kokią pažangią, yra tas pats, kokių dekoracijų fone tenkinti savo asmenines ambicijas, ar tai bus nukryžiuotas Jėzus, ar AŠ ESU Buvimo schema. Todėl tai, kas čia parašyta, skirta nuoširdiems Tiesos ieškotojams, tiems, į ką Jėzus kreipėsi: „Todėl būkite gudrūs kaip žalčiai ir neklastingi kaip balandžiai.“3
Jeigu mes einame Jėzus Kristaus Keliu ir vykdome Jo priesakus, tai nejaugi pamiršome, kad Jėzus nieko nepuolė ir netgi būdamas ant kryžiaus meldėsi už savo kankintojus: „Tėve! Atleisk jiems, nes jie nežino, ką darą.“4
Tai ir yra Kelias, kuriuo ėjo visi Įšventintieji – pasiaukojimo, atsidavimo, išsižadėjimo ir tarnystės Kelias.
Nuorodos:
1 Su elektroniniu Sen Žermeno knygos „Alchemijos kursas“ variantu galima susipažinti svetainėje http://prophet-rus.narod.ru
2 „Slaptoji Doktrina“, 416 – 417 psl.
3 Mt 10,16
4 Lk 23, 34
