Valdovas Morija
Valdovas Morija(Morija, El Morija) – Mahatma[1], Didžiosios Baltosios Brolijos Mokytojas – tapo plačiai žinomas pasaulyje XIX amžiuje Teosofų Bendrijos dėka. Pirmą kartą apie jį 1880-ais metais pranešė J. P. Blavatskaja, kuriai Mokytojai Morija, Kut Humi ir Džvalas Kulas padėjo įkurti Teosofų Bendriją.
Štai ką pasakoja J. P. Blavatskaja apie Morijos dinastiją.
„Morija(sanskr.) – viena iš budistinių karališkųjų Magadhi dinastijų, kuriai priklausė Čandragupta ir Ašoka, jo anūkas; taip pat radžputų genties pavadinimas“[2]. „Čandragupta – pirmasis budistų Morijos Dinastijos Imperatorius, Imperatoriaus Ašokos senelis. Ašoka buvo atkakliausias Budizmo šalininkas; jis savo rūmuose išlaikė nuo 60 iki 70 tūkstančių vienuolių bei žynių, visoje Indijoje pastatė 84 000 dagobų ir stupų, po visą pasaulį siuntinėdavo misijas. Įvairūs jo paskelbtų reglamentų įrašai sudaryti iš etiškai kilniausių minčių; ypač – reglamentai Allahabadoje, vadinamojoje „Ašokos kolonoje“. Šie posakiai didingi bei poetiški, išreiškia švelnumą ir gyvūnams, ir žmonėms. Jie išreiškia pakylėtą požiūrį į valdovo misiją elgiantis su savo tauta, su kuria labai sėkmingai galima būtų žengti į mūsų epochą“[3].
„Budistinėje „Mahavanšoje“ Čandagutta – Čandragupta, Ašokos senelis – pavadintas Morijos dinastijos imperatoriumi, kokiu jis neabejotinai buvo, tiksliau, kokiais jie buvo, nes egzistavo keletas Čandraguptų. Ši dinastija, kaip sakoma toje pat knygoje, prasidėjo nuo kažkokių kšatrijų Šakja linijos(karių), kurie buvo artimai giminingi su Gautama Buda. Jie perėję per Himavatą(Himalajai), „aptiko nuostabią vietovę, gerai drėkinamą ir išsidėsčiusią tarp didingųjų bo ir kitų medžių miško. Ten jie įkūrė miestą, jo valdovų pavadintą Šakja Morija-Nagara“[4].
Žinoma, kad paskutiniame žemiškajame įsikūnijime Morija gimė Radžputo kunigaikščiu Indijos karių bei valdytojų luome, kuris buvo gerbiamas už vyriškumą ir orumą. Tiksli jo gimimo data nežinoma. Jo vardas buvo Ranbiras Singhas. 1858 m. po tėvo mirties Ranbiras tapo Kašmyro maharadža. Istorikai Ranbirui išreiškia padėką už Nagaro ir Hunzos valstijų suvienijimą bei už humaniškus ir teisingus civilinius ir baudžiamuosius įstatymus. Ranbiras tarp piliečių buvo labai populiarus. Į kitą pasaulį jis išėjo 1885 m.
Pagal aprašymus jis buvo apie 2 metrų ūgio, kariškos laikysenos. Kalbėdavo pakankamai lakoniškai, tartum būtų įpratęs neprieštaraujamai vykdyti savo nurodymus. Paprastai nešiodavo baltus drabužius ir tiurbaną. Jis sudarė žmogaus pilname jėgų žydėjime įspūdį – maždaug trisdešimt penkių metų, tačiau pagal Blavatskajos žodžius, kai ji pamatė Mokytoją Londono Haid parke 1851 metais, Jis atrodė lygiai taip pat, kaip ir jos vaikystėje(Mahatma Morija nuo vaikystės pasirodydavo jai sapnuose ir vizijose).
Tame pirmajame susitikime Londone Mokytojas J.P. Blavatskajai pasakė, kad jam „reikalingas jos dalyvavimas darbe, kurio jis rengiasi imtis“, o taip pat, kad „jai reikės tris metus praleisti Tibete, kad pasiruoštų šios svarbios užduoties vykdymui“[5]. Po 27 metų Blavatskaja atsidūrė Indijoje ir Tibete, kur ji vėl susitiko su Mokytoju.
Mokytojo Morijos gyvenimas įsidėmėtinas jo pasiaukojančiu darbu suvienijant senąsias dvasines Rytų tiesas su Vakarų tradicijomis. Ši užduotis didžiąja dalimi buvo įvykdyta, kai 1875 metais Niujorke buvo sukurta Teosofų Bendrija ir per kitus šios organizacijos duotus pamokymus. Šių pamokymų dalis ateidavo asmeninių laiškų pavidalu, skirtų saujelei „Mahatmos Himavatos“ mokinių. Vėliau laiškai buvo surinkti ir 1923 metais išleisti ir pavadinti „Mahatmų Laiškai“. Atskirus „Laiškų“ skyrius J.I. Rerich išvertė į rusų kalbą ir 1925 metais Rygoje išleido pavadindama „Rytų Taurė“. Pilnas „Mahatmų Laiškų“ leidimas Rusijoje buvo įgyvendintas 1993 metais. Laiškų originalai dabar saugomi Britų Muziejuje Londone.
J.P. Blavatskaja pranešdavo, kad Mahatmų Morijos, Kut Humio ir kitų Mokytojų dėka buvo parašyti pagrindiniai „Demaskuotosios Izidės“ darbai bei „Slaptoji Doktrina“. Mokslo, filosofijos ir religijos sintezė“ – knygos, įtvirtinančios bendrą pasaulinių filosofinių sistemų ir religijų šaltinį.
Savo knygoje „Iš Indostano olų ir tankumynų” Jelena Petrovna literatūriškai aprašė savo keliones po Indiją su Mokytoju, kurį ji knygoje vadina takuru Gulab Lall Singhu: „…milžiniško ūgio radžputas, nepriklausomas takuras iš Radžasthano provincijos, kurį mes seniai žinojome kaip Gulabą Lall Singhą, o vadino jį paprasčiausiai Gulabas Singhas… apie šį keistą žmogų būdavo pačių įvairiausių ir nuostabiausių pasakojimų. Buvo kalbama, kad jis priklauso radža jogams, įšventintiems į magijos, alchemijos ir kitų slaptų Indijos mokslų sektą. Jis buvo nepriklausomas ir turtingas žmogus. Gandai nedrįsdavo jo įtarti apgaule, juo labiau, kad jeigu jis ir užsiimdavo šiais mokslais, tai skrupulingai slėpė savo pažinimus nuo visų, išskyrus pačius artimiausius savo draugus.
Beveik visi takurai savo giminės liniją veda nuo Sūrjos(saulė) ir todėl vadinasi surjavansais, saulės palikuoniais, išdidumu niekam nenusileisdami. Pagal jų posakį, „žemiškasis purvas negali prilipti prie saulės spindulių“, t.y. prie radžputų…“[6].
Pateiksime dar keletą eskizų iš knygos „Iš Indostano olų ir tankumynų”, kurie pasakoja apie unikalias Mokytojo savybes.
„Rytietiškai įsitaisęs(su kojomis) ant vieno iš aukštai uoloje išskaptuoto suolelio, prie pat verandos krašto, jis sėdėjo nejudėdamas, abejomis rankomis apsivijęs truputį pakeltus kelius, akis įsmeigęs į sidabrišką tolį.
Radžputas sėdėjo taip arti krašto, kad mažiausias neatsargus judesys, atrodytų, turėtų jį nuversti į prie jo kojų žiojančią bedugnę. Tačiau jis judėjo ne daugiau nei įstrižai nuo jo stovinti granitinė Bhavani dievybė… Tik retkarčiais blykstelėdama ryškia tebedegančių laužų liepsna, apipildama tamsų bronzinį veidą karštu atspindžiu, kartkartėmis leisdavo įžvelgti nejudančius į sfinkso panašaus veido bruožus, kaip angliai švytinčias, tokias pat nejudančias akis.
Kas tai? Miega jis, ar sustingo? Sustingo, kaip sustingsta radža jogai, apie kuriuos jis pats rytais pasakodavo… nei čirškėjimas, nei garsus laikrodžio mušimas, nei mano greitas judėjimas… nepažadindavo Gulab Singho, kuris vis taip pat kabodavo virš prarajos, kaip ir anksčiau… Pūstelėjo priešaušrio ir ganėtinai stiprus gaivus vėjas, iš karto sušlaminęs lapus ir greitai įsiūbavęs aplink mus ratu iš bedugnės išsikišusiomis medžių viršūnėmis. Visas mano dėmesys dabar buvo sutelktas į trijų prieš mane sėdinčiųjų radžputų grupę: į du skydnešius ir jų šeimininką. Nežinau kodėl, bet šią minutę jis buvo prikaustytas ilgų pavėjui besidraikančių tarnų plaukų, sėdinčių prie verandos šono, ir labiau apsisaugančių nuo vėjo, nei jų sahibas. Žiūrint į jo pusę, man atrodydavo, lyg kraujas venose sustingdavo: šalia jo kabantį ir tvirtai prie kolonos pririštą muslininį vualį(topi) iš visų pusių talžė vėjas; ilgi sahibo plaukai nejudėjo, lyg būtų priklijuoti prie pečių: nei vienas plaukas nejudėjo, nei vieno judesio lengvose jį dengiančio balto muslino klostėse; iškalta statula negali atrodyti nejudresnė…“
Tą minutę aikštelėje pasirodė didelės katės siluetas. Tigras baisiai suriaumojo, išgąsdindamas visus keliautojus.
Kilo sumaištis. Kol vyrai griebėsi ginklų, tigras iš aikštelės dingo, jo kūnas nusirito į bedugnę. Kaip vėliau paaiškėjo, Gulabas Singhas laukinę katę nugalėjo… žodžiu.
Naujame skyriuje Blavatskaja pasakoja, kaip kartu su dviem bendrakeleiviais ji vyko tyrinėti urvų, kurie atrodė kaip daugelį kilometrų į viršų uolos gilumon kylančių kambarių virtinė. Viename iš urvų dėl oro trūkumo ji prarado sąmonę ir galėjo žūti. Tačiau iš viršutinio, keliautojų dar nepasiekto urvo staiga atsirado Mokytojas, nors jis tuo laiku turėjo būti kitoje provincijoje. „Gulabas Singhas iš viršutinės ertmės įėjo su prožektoriumi rankoje ir, iš sekančio nušokęs žemyn, šaukė jiems, kad jie greičiau jam paduotų „bai“ (sesę)… Iš rankų į rankas perdavę pusiau gyvą bagažą, jie skubiai nusekė takurui iš paskos; bet Gulabas Singhas, pagal jų pasakojimus, nepaisant sunkumų, dėl tokio bagažo( J.P. Blavatskaja buvo pakankamai stambi moteris – pav.), kažkaip įsigudrindavo veikti ir be jų pagalbos. Kai jie pralįsdavo pro viršutinę skylę, jis jau buvo prie kitos žemutinės, ir, sueidami į vieną celę, jie tik prabėgomis suspėdavo pamatyti jo baltą besiplaikstančią čandrą, dingstančią iš vieno perėjimo į kitą žemutinį. Pedantiškai tvarkingas, tikslus visuose savo tyrinėjimuose, pulkininkas niekaip negalėjo suvokti, kokiu būdu takuras galėjo beveik nekvėpuojantį kūną nešti taip vikriai iš vieno ertmės galo prie kito! …Kaip mane pratempė pro penkias ankštas ertmes amžiams man bus paslaptis…“ Taip pat pastebėsime, kad visi Blavatskajos bendrakeleiviai iš urvo išėjo purvini, išsitepę drabužius, kraujuoti nuo įbrėžimų, nors takuros drabužiai kaip ir anksčiau buvo sniego baltumo.
Nusileisdamas reikliems pulkininko prašymams, kelionės pabaigoje Gulabas Singhas prisipažino:
„- Aš iš tikrųjų įšventintas į tai, kas pas jus vadinama gupta-vidya – slaptaisiais mokslais…
Aš brahmačarja[7}…
– Kas yra „slaptieji mokslai“? – tęsė takuras. – Man šie mokslai, kaip ir bet kuriam, kas jiems pašventė visą gyvenimą, turi savyje raktą visoms matomų ir nematomų gamtos ir pasaulių slaptavietėms. Tačiau šį raktą pasiekti yra sunkiau, sudėtingiau, nei jūs manote. Gupta-vidya – abipusiai aštrus ginklas ir negalima jo imtis, iš anksto nepaaukojus gyvenimo, blogiau, proto, nes jis įveikia ir užmuša kiekvieną, kuris nesuspės įveikti jo paties…“
Ranbiras Singhas – paskutinis žemiškasis Valdovo Morijos įsikūnijimas.
Įvairiuose šaltiniuose nurodomi skirtingi paskutinio Valdovo Morijos įsikūnijimo vardai. J.I. Rerich Mokytoją šiame įsikūnijime pavadino „radža Černoja“. Zinaida Fosdik, artimiausia Rerichų Amerikoje bendradarbė savo dienoraštyje rašo Jelenos Ivanovnos žodžiais: „…Akbaras įsikūnijo į radžą Černoją, nes jo astralinis kūnas, rūmų gyvenime būdamas visų akivaizdoje, visada iš visų pusių priimdavo dūrius ir sužeidimus. O į Broliją reikėjo ateiti su sveiku fiziniu kūnu, todėl ir reikalingas buvo šis įsikūnijimas“.[8]
Žinoma daugybė Mokytojo Morijos įsikūnijimų. Priminimus apie tai rasdavome įvairiuose šaltiniuose: J.P. Blavatskajos darbuose, Gyvosios Etikos knygose, J.I. Rerich knygose ir laiškuose, Marko ir Elizabeth Prophetų knygose bei kitur.
Su kai kuriais žinomiausiais Valdovo Morijos įsikūnijimais siūlome jums susipažinti.
ABRAOMAS
(apie 2000 m. pr. m. e.)
Žydų patriarchas, dvylikos Izraelio kartų protėvis. Judėjai, krikščionys ir musulmonai jį laiko pirmuoju, kuris pradėjo garbinti vienatinį Dievą.
Abraomas ir jo šeima pirmąkart paminėti Biblijoje kaip Kaldėjų Ūro – klestinčio kultūrinio, politinio ir ekonominio centro techniškai išsivysčiusios šumerų civilizacijos piliečiai.
Rašytojas Zacharijas Sitčinas tvirtina, kad Abraomas gimė 2123 m. pr. m. e., buvo šumerų aristokratas, kilęs iš žynių šeimos, kraujo ryšiais susijusios su karališkais namais ir valdžiusios daugybę samdinių bei nuosavą armiją.
Būtent Pradžios Knyga Abraomą vaizduoja kaip galingą valdytoją – vadą, kuris bendrauja su karaliais, jungiasi į karines sąjungas ir disponuoja žemės nuosavybe. Jis myli pasaulį, bet išmano karinius dalykus ir kaip nugalėtojas yra kilniaširdis. Jis teisingumo, teisumo, tyrumo ir svetingumo įsikūnijimas. Jis taip pat atrodo kaip pranašas ir užtarėjas prieš Dievą. Bet svarbiausia, Abraomas yra prototipas žmogaus, tvirtai besilaikančio savo tikėjimo besikartojančiomis Viešpaties pranašystėmis apie tai, kad jis turi tapti „daugelio tautų tėvu“, net jeigu išorinės aplinkybės liudytų atvirkščiai.
„Pradžios knyga“ pasakoja apie tai, kad Abraomas su savo tėvu ir šeima paliko Ūrą ir apsigyveno už šešių šimtų mylių nuo jo, Harane – stambiame prekybos centre Mesopotamijos šiaurės-vakaruose, dabartinės Sirijos teritorijoje.
Nežiūrint į tai, kad Biblija nutyli apie Abraomo ankstyvuosius gyvenimo metus, iš lūpų į lūpas perduodamuose pasakojimuose sakoma, kad jis dalyvavo kariniuose žygiuose, kovodamas už monoteizmo plėtrą. Pasakojama apie tai, kad jis nugriovė savo tėvo Teraho, kuris, kaip sakoma „Jozuės Knygoje“ (24:2), tarnavo „kitiems dievams“, stabus.
Biblijoje pasakyta, kad kai Abraomui suėjo 75 metai ir jo tėvas numirė, Viešpats pašaukė jį viską palikti – jo giminę ir tėvo namus, kultūrą ir Mesopotamijos kultus – ir vykti į žemę, kurią Jis nurodys. Viešpats Abraomui pažadėjo: „Padarysiu iš tavęs didelę tautą“, ir jis paliko Haraną, pasiėmęs su savimi žmoną Sarą, sūnėną Lotą ir „visą dvarą, kurį jie įsigijo, ir visus asmenis, kuriuos jie buvo įsigiję Harane“. Jiems atvykus į Kanaano žemę Abraomui pasirodė Viešpats: „…šį kraštą aš duosiu tavo palikuonims“. (Pr. 12:5, 7).
Bado metais, kurie užklupo Kanaaną, Abraomas buvo priverstas vykti į pietus, į Egiptą. Praėjus sunkiems laikams Abraomas su šeima sugrįžo atgal. Savo sūnėnui Lotui jis kilniaširdiškai pasiūlė apsigyventi derlingoje Jordano lygumoje. Pats įsikūrė atrodytų blogiausiose Kanaano žemėse Hebrone. Viešpats vėl pasakė Abraomui, kad atiduos jam ir jo palikuoniams visą žemę, kurią šis užmato – „į šiaurę ir į pietus, į rytus ir į vakarus“. Ir nors patriarchas vis dar buvo bevaikis, Dievas patvirtino: padarysiu tavo palikuonis gausius tarsi „žemės dulkes“. (Pr. 13:14, 16).
Tuo metu prasidėjo keturių karalių karas prieš penkis. Nugalėtojai pasiėmė visus Sodomos ir Gomoros turtus ir nelaisvėn pasiėmė Sodomoje gyvenusį Lotą ir jo turtus. Apie tai sužinojęs patriarchas apginklavo tris šimtus aštuoniolika žmonių, gimusių jo namuose, nugalėjo priešus ir išlaisvino Lotą su jo turtais, o taip pat Sodomos karaliaus tautą ir turtus. Kai Abraomas grįžo nugalėjęs, gavo Melchisedeko – Salemo karaliaus ir Aukščiausiojo Dievo kunigo palaiminimą. Melchisedekas „atnešė duonos ir vyno“, o Abraomas atidavė jam dešimtinę – „dešimtą dalį nuo visko“. (Pr. 14:18, 20).
Bibliniame pasakojime Abraomas parodomas kaip užtarėjas. Viešpats pranešė Abraomui apie savo ketinimą sugriauti nuodėmėse paskendusius miestus Sodomą ir Gomorą. Abraomas gavo Dievo pažadą, kad Sodoma išvengs sunaikinimo, jei jame atsiras nors dešimt teisuolių. Miestas vis dėl to buvo sunaikintas, bet du angelai perspėjo Lotą apie artėjančią nelaimę ir tas išvengė mirties.
Nepaisant Dievo pažadų padauginti Abraomo sėklą, praėjus dešimčiai metų, praleistų Kanaane, Sara vis dar buvo nevaisinga. Pagal to laikmečio papročius ji pasiūlė savo vyrui paimti į žmonas tarnaitę Hagarą, kad toji pagimdytų jiems kūdikį. Ir Hagara pagimdė sūnų Išmaelį. Po trylikos metų, kai Abraomui buvo devyniasdešimt penki metai, o Sarai devyniasdešimt, Viešpats pasirodė patriarchui kaip El Šaddai – Visagalis Dievas: „būsiu tavo ir tavo palikuonių Dievas“. Jis pareiškė, kad tuo pačiu metu kitais metais Sara pagimdys sūnų Izaoką…(Pr. 17:7, 19), ir kad būtent Izaokas, o ne Išmaelis bus tėvo įpėdinis. Kaip pasakė Viešpats, „Sara pradėjo ir pagimdė Abraomui jo senatvėje sūnų“(Pr. 21:2).
Tačiau pats didžiausias patriarcho tikėjimo išbandymas buvo ateityje. Dievas jam liepė kaip auką atnešti vienintelį sūnų – ilgai lauktą paveldėtoją ant vieno iš Morijos žemės kalnų. Po trijų dienų perėjimo Abraomas padarė altorių, paguldė Izaoką ant suguldytų malkų ir pakėlė peilį, ruošdamasis berniukui smogti. Tačiau Viešpaties angelas pašaukė jį: „…nekelk rankos prieš berniuką, nieko jam nedaryk! Dabar aš žinau, kad tu bijai Dievo, nes neatsisakei atiduoti man savo vienatinio sūnaus“… (Pr. 22:12). Buvo paaukotas avinas ir Dievas galutinai įtvirtino Savo su Abraomu priesaką.
Sarai numirus, Abraomas vedė Keturą, kuri jam pagimdė šešis sūnus. Aprūpinęs visus savo sūnus, Abraomas „viską, ką turėjo, paliko savo sūnui Izaokui“.(Pr. 25:5). Mirė jis šimto septyniasdešimt penkių metų ir palaidotas šalia Saros Machpelos oloje, kuri mūsų laikais laikoma šventa pas žydus, krikščionis ir musulmonus – pas visus, kurie yra kilę iš Abraomo. Dėl savo glaudžių santykių su Dievu ir dėl sekimo verto tikėjimo, Abraomas, kaip pažymima ir krikščioniškose, ir musulmonų raštuose, užsitarnavo Dievo draugo vardą („El Halil“ Korane: 2 Par.20:7; Iš. 41:8). Jis yra, kaip sakė apaštalas Paulius „laiške Romiečiams“, ne tik žydų, bet ir „visų tikinčiųjų“ Tėvas. (Rom. 4:11). Musulmonai (kurie tvirtina, kad arabai save kildina iš Abraomo per Išmaelį) patriarchą garbina labiau už visus biblinius herojus. Jeruzalės senamiestyje ant Džafos vartų išrėžtas užrašas – ištrauka iš Korano: „Nėra Dievo, išskyrus Alachą, ir Abraomas – Jo numylėtasis“[2]
ARTŪRAS, ANGLIJOS KARALIUS (VI a.)
Karalius Artūras (Arthur, Artur) – legendinis VI amžiaus britų vadas, sutriuškinęs užkariautojus saksus; pagrindinis britų epų ir daugybės riterių romanų herojus. [10].
Senosios Anglijos mitologijoje nėra nuostabesnės epochos, nei karaliaus Artūro ir jo narsių riterių valdymo laikais, kai niūrių viduramžių viduryje suklestėjo kilnumas ir pasiaukojanti ištikimybė karūnai bei savo valstybei. Galima sakyti, kad karaliaus Artūro epocha ir yra pradinis taškas Britanijos istorijoje.
Tiksli Artūro gyvenimo data nežinoma, nors pasakojimai apie jo gyvenimą užrašyti ir istorijoje, ir visos Vakarų Europos legendose. Pirmas užsiminimas apie jį yra šeštajame amžiuje, kai nepalikęs sosto paveldėtojo mirė karalius Uteris Pendragonas.
Remiantis kitais šaltiniais, karalius Artūras buvo vienintelis Aukščiausiojo Britanijos karaliaus Uterio Pendragono sūnus. Karalienė Igreina pagimdė sūnų Artūrą, kuriam buvo lemta tapti didingu Anglijos valdytoju. Galbūt, siekiant išvengti rūmų intrigų, paveldėtojo gimimas buvo nuslėptas nuo karališkųjų rūmų, ir berniukas buvo slapta atiduotas auklėti išmintingajam Merlinui – alchemikui, magui ir burtininkui(Sen Žermeno įsikūnijimas), kuris žinojo apie rūmų intrigas ir gerai pažinojo personas, svajojusias uzurpuoti valdžią ir atimti iš paveldėtojo teisėtą sostą. Po Uterio mirties 12-mečiui(remiantis kitais šaltiniais 16-mečiui) paveldėtojui Merlinas atskleidė jo kilmės paslaptį ir apmokė karo meno paslapčių, kurios Artūrui turėjo padėti užkariauti šalį.01
Tam, kad išspręstų klausimą, kas turi tapti karaliumi, Merlinas iššaukė stebuklingą didelio kvadratinio akmens su plieniniu priekalu ir į priekalą įsmeigtu kalaviju, pasirodymą Londono katedros soboro rūmuose. Ant akmens buvo parašyta: „Tas, kuris ištrauks šį kalaviją iš šio akmens, pagal gimimo teisę yra visos Anglijos karalius“.
„Išbandymas kalaviju yra galybė sielos, laisvos nuo vergiško prisirišimo prie materialių dalykų, kurių simbolis yra akmuo ir priekalas. Tai dieviškosios karalių teisės liudijimas – tik turintis didžiausių pasiekimų Kristaus sąmonėje vertas valdyti…“ [11].
Iš viso vakarų pasaulio rinkosi riteriai ir kariai, karaliai ir diduomenė, tačiau tik Artūras, 12-metis berniukas sugebėjo išlaisvinti šventąjį kalaviją. Kenterberio vyskupas karūnavo jį Anglijos karaliumi.
Vienoje iš dvikovų su seru Pelinoru Artūras sulaužė iš akmens ištrauktą kalaviją, ir Merlinas pažadėjo karaliui naują kalaviją Ekskaliburas, kurį specialiai jam nukaldino Avalono elfai.[12]. Kalavijas Ekskaliburas turėjo magiją kovoti be klaidų, bet tik su viena sąlyga: ištraukti ašmenis tik vardan gėrio ir, atėjus laikui, Artūras turės grąžinti kalaviją Avalonui.
Tapęs visateisiu Britanijos karaliumi, Artūras vedė Gvinevir(Gvinevrė – kituose šaltiniuose) – kadaise jo išgelbėto karaliaus Lodegranso dukterį. Jaunavedžiai pradėjo laimingai gyventi Kamelote.
Palaimingo Artūro valdymo periodu Britanija 12 metų mėgavosi taikiu gyvenimu. Tai buvo riteriškos dvasios klestėjimo laikai. Savo rūmuose Kamelote Artūras surinko pačius narsiausius ir ištikimiausius karalystės riterius – Lancelotą, Gaveiną, Gelhadą, Persivalį ir daugelį kitų. Įvairūs šaltiniai nurodo, kad bendras riterių skaičius siekdavo 100 -150 žmonių. Riterių posėdžiams specialiai buvo padarytas Apskritasis stalas, kad niekas nesijaustų nei pirmas, nei paskutinis, bei visi būtų lygūs ir tarpusavyje, ir su karaliumi.
Knygoje „Valdovai ir jų buveinės“ Markas ir Elizabeth Prophetai praneša apie tai, jog Apskritojo Stalo riteriai ir Kameloto rūmų damos buvo slaptosios Didžiosios Baltosios Brolijos mokyklos įšventintieji, Pitagoro mokyklos Krotonėje, Esėjų bendrijos Kumrane tradicijų tesėjai. Jie šventai gerbė ir saugojo giliai paslėptas Brolijos tiesas, kurias jiems atskleisdavo rūmų magas ir karaliaus patarėjas Merlinas. Riterių turnyrai ir kovos buvo kaip priemonė parodyti vidinius jų sielų pasiekimus.
Artūras vesdavo savo riterius ieškoti Šventojo Gralio – taurės, iš kurios Jėzus gėrė per Paskutinę Vakarienę.
Įnirtingame Kamlamo mūšyje Artūras buvo mirtinai sužeistas. Vėliau, kaip sako padavimas, trys paslaptingosios karalienės paguldė Artūrą į barką ir nusivežė į Avolonų salų slėnį.
Anot kai kurių padavimų, graži pačio kilniausio viduramžių Anglijos karaliaus istorija tuo nesibaigė, ir dabartiniu metu Artūras Avalone tik snaudžia, pasirengęs prisikelti ir išgelbėti Britaniją, jei iškiltų realus pavojus. Epitafija ant jo kapavietės Glastonberio sobore sako: „Hic jacet Arthurus rex quandam rexque futurus” („Čia guli Artūras, karalius, kuris buvo, ir karalius, kuris bus). [13]
ŠVENTASIS SERGIJUS RADONEŽIETIS (1314 – 1392)
Sergijus Radonežietis – Rusų cerkvės šventasis, Trejybės vienuolyno prie Maskvos (dabar šv. Trejybės-Sergijaus Laura), vienuolijos Šiaurės Rusijoje reformatorius.
Gimė jis 1314 m. Rostovo(Didžiojo) mieste tą tamsią Rusų žemės valandą, kai ji, visiškai Ordos nuniokota dar stenėjo nuo totorių apgulties baisybių. Krikštijant jį pavadino Varfalamėjumi. Šis būsimasis Rusijos užtarėjas nuo gimimo rodė šventumo stebuklus. Trečiadieniais ir penktadieniais kūdikis vystykluose nuolat pasninkavo atsisakydamas motinos pieno. Paauglystėje jis visą laisvalaikį praleisdavo melsdamasis.
Štai ką apybraižoje apie Šventąjį Sergijų pasakoja J.I. Rerich[14].
Iš Dvasiškojo Sergijaus Radonežiečio gyvenimo aprašymo žinome, kad jau jaunystėje jame aiškiai matėsi būsimasis atsiskyrėlis ir vienuolis. Taip pat žinome apie jo susitikimą su nepaprastu senoliu, jo tėvams paaiškinusiu daugelį ženklų, lydinčių jų sūnaus gimimą ir pasakiusiam, kad jų sūnui „privalu pasidaryti Šventosios Trejybės buveinę tam, kad daugelį atsivestų su savimi įsisavinti Dieviškųjų Įsakymų“.
Kai Varfolomėjus suvyriškėjo ir sutvirtėjęs organizmas jau galėjo išlaikyti atsiskyrėlio gyvenimo atšiaurumą, jis galėjo įgyvendinti brangų savo širdžiai norą.
Kartu su broliu Stefanu jie pasirinko aukštesnę vietą tankiame miške, kuri vadinosi Makoviecas, esanti už 30 varstų nuo Radonežo, netoli nuo Končiūros upelio. Vėliau čia susikūrė šlovingasis Trejybės vienuolynas. Apsigyveno broliai ir pastatė du rentinius, vieną cerkvei, kitą gyvenimui. Taip buvo padaryta paslaptingojo Schimniko pranašystės įvykdymo pradžia.
Tačiau Stefanas neilgai išlaikė atsiskyrėlio gyvenimo sunkumus ir išėjo į kitą vienuolyną. Varfolomėjus liko vienas. Iš pradžių atlikti pamaldų kartais užeidavo senolis Mitrofanas, kuriam po to Varfolomėjus ir davė įžadus, tada jam buvo suteiktas vienuolio rangas ir Sergijaus vardas. Vėliau prasidėjo visiškos vienatvės dienos, mėnesiai ir metai, pasinėrus į gūdžią dykynės tylą. Neabejotinai tai buvo sunkiausias laikotarpis, pareikalavęs dvasinių ir kūniškų jėgų įtampos.
Gandai apie jo pasišventusį gyvenimą greitai pasklido po apylinkes ir pradėjo jį lankyti žmonės, visuose savo reikaluose prašydami pamokymų bei patarimų. Ir jaunasis pasišventėlis nieko neišleisdavo nepaguodęs, be drąsinančių žodžių ir nepamokęs.
Pagaliau atėjo pas jį norintys sekti jo gyvenimo žygdarbiu ir prašė priimti kaip savo mokinius. Sergijus įžvalgiai išsiaiškindavo jų stimulus, ketinimus ir žmonių psichiką. Niekada neatsakydavo nuoširdžiai beieškantiems žygdarbio, tik perspėdavo juos apie atsiskyrėlio gyvenimo sunkumus ir apie baimes, kurios apimdavo naujokus.
Kai pas Sergijų susirinko dvylika mokinių ir buvo pastatyta dvylika atskirų celių, tai aplink visą užstatytą erdvę pastatė aukštą medinę statinių tvorą su vartais dėl saugumo nuo laukinių žvėrių. Ir naujai pastatytoje Buveinėje tyliai tekėjo atsiskyrėlių gyvenimas.
Bendradarbiavimo ir daugybės žygdarbių pavyzdys naujai atvykusiems žmonėms buvo pats Garbusis, kuris brolijai nešdavo vandenį, maldavo rankinėmis girnomis, kepdavo ostijas, virdavo girą, ritindavo bažnytines žvakes, kirpdavo ir siūdavo drabužius, apavą ir dirbo brolijai, kaip išsireiškė Epifanija, „lyg pirktas vergas“. Vasarą ir žiemą vaikščiojo apsirengęs tais pačiais drabužiais, nei šaltis, nei kaitra jo negriebdavo, nepaisant skurdaus maisto, buvo labai tvirtas, „turėjo dviejų žmonių jėgą“, buvo aukštas. Ir tarnybose jis būdavo pirmas. Pertraukose tarp tarnybų jų celėse buvo įvesta jų malda, darbas darže, drabužių siuvimas, knygų perrašymas ir netgi ikonų tapymas.
Liko nemažai stebuklų, kuriuos darė šventasis, žmonių liudijimų. Jis prikeldavo mirusiuosius, pagydydavo ligonius. Kai prisiliesdavo ranka, aklieji praregėdavo.
Кai vienuolynas išsiplėtė ir pradėjo trūkti vandens, garbusis Sergijus pasimeldė ir šalia vienuolyno pradėjo trykšti galingas šaltinis. Jis ir dabar yra, ir šiandieną šaltinio vanduo daugeliui žmonių suteikia išgijimą. Sergijui buvo pasirodę Švenčiausioji Dievo gimdytoja su dviem apaštalais ir patardavo pasišventėliui.
Šventojo Sergijaus iniciatyva atsiskyrėlio gyvenimo būdas plačiai paplito Maskvos Rusioje. Šventojo mokiniai ir bendraminčiai įkūrė apie 40 naujo tipo vienuolynų, jo mokinių mokiniai – dar apie 60. XV-ame ir XVI-ame amžiuose visuose Šiaurės Rusijos miškuose apsigyveno atsiskyrėliai, Šventojo pasekėjai ir dvasiniai vaikai. Jie vystė žemdirbystę, statybą, amatus ir dvasios kultūroje įdėjo valstybingumo pagrindus.
Galima sakyti, kad pasišventėliškas Sergijaus gyvenimas savo asmeniniu pavyzdžiu įgyvendinantis aukštą dorovinį mokymą, Rusios Žemėje pažymėjo Naują Erą. Dėka to, kad jis ir jo mokiniai plačiai kūrė naujas buveines, asketiškas pasišventėliško gyvenimo mokyklas, labai pakilo tautos moralė. Šalia vienuolynų-mokyklų atsiradę ištisos gyvenvietės bei priemiesčiai nuolatos prieš save turėjo nepakartojamą aukšto pasiaukojimo, savęs atsižadėjimo ir nesavanaudiško tarnavimo artimui mokyklą.
Kai 1380 metais ordų armija vėl žygiavo į Rusiją, Sergijus palaimino kunigaikštį Dimitrijų mūšiui su totorių Chanu Mamaju Kulikovo lauke ir, įžvalgos dėka, išpranašavo didžią rusų armijos pergalę.
Knygoje „Agni Jogos Ribos“ skaitome apie Sergijų: „Jis Suprato istorinį momentą Rusų Žemės istorijoje ir Pakreipė jos eigą reikiama linkme, prisiimdamas didžiulę atsakomybę už mūšio Kulikovo lauke rezultatą. Mūšiui jis palaimino kunigaikštį Dimitrijų ir jo kariauną. Reikėjo pajusti ir suprasti šį lemtingą posūkio tašką ir padėti savo dvasinį autoritetą ant istorijos svarstyklių Lėkštės. Ir Jis tai Padarė… Jis veikliai dalyvavo Maskvos valstybės reikaluose, kunigaikščiui padėdamas patarimais, ir laura(stačiatikių vyrų vienuolyno pavadinimas) buvo tarytum tautos išsilaisvinimo iš totorių jungo dvasinis centras. Ne veltui Jis buvo pavadintas Rusijos Žemės karvedžiu“[15].
Šventasis Sergijus mirė 78 metų. Kai 30 metų po jo mirties atidarė karstą, tai pamatė jo netrūnius palaikus, nuo kurių sklido malonus aromatas, netgi mirusiojo drabužiai buvo nenukentėję, nors karstas ilgai buvo vandenyje.
Garbusis Sergijus Radonežietis buvo tikrasis rusų tautos dvasinis vedlys, pagal N.K. Rericho žodžius „rusų dvasinės kultūros kūrėjas“.
J.I. Rerich rašė: „…visa Šventojo veiklos esmė ne išorinis bažnytiškumas, o aukštos moralės auklėjamoji įtaka jo amžininkams. Nustatydamas griežtus įstatymus, įnešdamas discipliną į laukinius to laikotarpio papročius, Jis kūrė tautos charakterį, tuo kurdamas Valstybės galybę.
Iš istorijos žinote, kokios chaoso būsenos buvo tautos dvasia sunkiais mongolų jungo ir netramdomo būdo tarpusavyje kariaujančių kunigaikščių laikais. Buvo reikalinga griežta mokykla ir apynasris; ir priemones tam imti reikėjo iš artimiausių tautai suprantamų pažiūrų. Išeinančioms iš kudikystės amžiaus sąmonėms buvo reikalingi simboliai, ritualai …prisiminimai apie Sergijų niekada nemirs, nes didelis Dvasios Magnetas, kurį jis įdėjo į rusų tautos sielą. Rusų sielos dvasingumo vystymosi istorija ir Rusų Žemės statyba nepertraukiamos gijomis susijusios su šiuo Didžiu Pasišventėliu“. 16].
Akbaras, Dželaludinas Muhamedas (Akbaras Didysis) – trečiasis padišachas iš Didingųjų Mogolų dinastijos, timūridas, Babūro anūkas, tiesioginis palikuonis[18].
Šešioliktame amžiuje Mogolų imperija Indijoje buvo pavergta žiaurių svetimšalių užkariautojų, taigi 1556 metais, kai Akbaras Dželaludinas paveldėjo sostą, iš kažkada plačios imperijos liko tik sostinės miestas Delis. Žymus jaunasis imperatorius Akbaras, kuriam žengiant į sostą nebuvo nė keturiolikos metų, išvyko atsikovoti savo karalystės. Visame pasaulyje jis tapo įžymus kaip Akbaras Didysis – galingiausias iš Mogolų imperatorių.
Imperatorius Akbaras turėjo nepaprastą fizinę ištvermę, kuri prisidėjo prie jo nepaprastos karinės sėkmės, – per 24 valandas arkliu jis galėjo nujoti 240 mylių(maždaug 386 km.)– kad netikėtai užkluptų ir įveiktų priešą. Didelė jo ilgo karaliavimo dalis buvo atiduota maištingų imperatorių Indijos šiaurėje nukariavimui ir taikos įgyvendinimui įsteigiant tvirtas provincijų vyriausybes.
Akbaras išplėtė savo valstybės sienas, užkariaudamas visą šiaurinį Indostaną, įskaitant Kašmyrą, Gudžeratą ir Indo žemes. Be to jis pasireiškė ne tik kaip sėkmingas karvedys ir šaunus karys, bet ir kaip kilniaširdis nugalėtiesiems, taipogi išmintingas politikas, kuris kiek įmanoma stengėsi išvengti kraujo praliejimo, rezultatų pasiekti siekė taikiomis derybomis, sudarant sąjungas ir dinastijų santuokas.
1574 metais užbaigęs teritorinį valstybės formavimą, Akbaras ėmėsi vykdyti vidines reformas. Reformų tikslas buvo sukurti centralizuotą galingą valstybę teisingai ir vienodai elgiantis su visomis joje gyvenančiomis tautomis. Pirmiausia jis sustiprino armijos kontrolę, atliko naują administracinį valstybės padalijimą, įvedė vieningą mokesčių sistemą. Mokesčių sistemos pagrindą sudarė griežčiausia apskaita, neleidžianti valstybės tarnautojams slėpti ir vogti rinkliavų. Tuo pačiu buvo numatyta mokesčių neėmimas, esant nederliaus metui ir badui, išduoti paskolas pinigais ir grūdais. Akbaras atšaukė mokesčius ne musulmonams ir indusus žeminantį pagalvės mokestį. Visoje imperijoje buvo įvesta vieninga matų ir svorių sistema, taipogi vieningas saulės kalendorius, pagrįstas Ulugbeko duotomis lentelėmis. Didelį dėmesį padišachas skyrė prekybos vystymui, kurią užmezgė net su europiečiais. Stengdamasis išplėsti Mogolų imperijos valstybę Indijoje ir pritraukti savo pusėn indusų bendruomenę, Akbaras aktyviai kvietė indusų radžas į svarbius postus valstybėje ir armijoje.
Akbaras pasižymėjo kaip mokslo ir menų puoselėtojas, aplink savo sostą surinkęs geriausius mokslininkus, poetus, muzikantus ir menininkus. Jo artimiausias bendražygis, viziris Abul Fazilas buvo visapusiškai išsilavinęs žmogus, kalbėjo daugeliu kalbų ir paliko užrašus apie Akbaro valdymą. Akbaro valdymo periodu buvo įsteigta tapybos mokykla, surinkta turtingiausia biblioteka, kurioje buvo virš 24 tūkst. tomų. 1569 metais netoli Agros prasidėjo naujos sostinės Fatehpur Sikri(„Pergalės miesto”)statyba, kuri greitai tapo klestinčiu kultūriniu Indijos centru, stambesniu nei to laikmečio Londonas.
Pagrindinę savo užduotį Akbaras matė sutaikyme įvairių tautų, gyvenančių išaugusioje imperijoje. Vienodai geranoriškai elgdamasis su visais savo pavaldiniais, jis leido laisvai išpažinti visų religijų tikėjimus. Naujoje sostinėje buvo pastatytas puikiausias pastatas su didingu kupolu, specialiai skirtu diskusijoms teologijos temomis, kuriose pats Akbaras veikliai dalyvaudavo. Kartu su Abul Fazilu jis sukūrė vadinamojo „dieviškojo tikėjimo”, kuris išreiškė induizmo, zoroastrizmo, islamo ir iš dalies krikščionybės elementų derinimą, pagrindus. Akbaras sakė: „Tik tas tikėjimas tikras, kurį priima protas”. Jis siekė parodyti, kad Dievas vieningas, o visos religijos yra tik skirtingi keliai prie Jo priartėti. Rūmuose buvo įsteigta speciali tarnyba, kuri užsiėmė įvairių religinių knygų vertimais, kad žmonės patys galėtų įsitikinti religijų vienybe ir atmestų priešiškumą bei fanatizmą. Jis sakė: „Daugelis kvailių, tradicijų gerbėjų, protėvių papročius priima kaip proto nurodymus ir tuo pačiu pasmerkia save amžinai gėdai”. Akbaras atšaukė daugybę egzistavusių barbariškų papročių, tokių kaip ankstyvos santuokos, našlių susideginimai ir t.t. Bandydamas įtvirtinti “dieviškąjį tikėjimą” kaip naują, visai Indijai bendrą religiją, Akbaras nieko nevertė sekti nei nauja, nei kokia nors kita religija, savo naujenybėse pasikliaudamas tik protu ir žmogaus laisva valia. Išskirtinė jo savybė buvo kantrumas. Taipogi jis nebuvo kažkokių kultų ir apeigų šalininkas, manydamas, kad “Dievui reikia tarnauti doroviniai tyrais darbais ir mintimis”.
Bet kaip dažnai nutikdavo žmonijos istorijoje, būtent patys šviesiausi užmojai sukelia nesupratimą ir nesutaikomą priešiškumą. 1580-82 m. užsiliepsnojo stambių feodalų sukilimas prieš Akbaro vykdomas reformas. Pagrindinis maišto lozungas buvo „valdytojo-atsimetėlio nuvertimas”. Sustabarėjusi fanatikų sąmonė negalėjo priimti pakantumo politikos ir broliškų santykių su kito tikėjimo atstovais. Sukilimas buvo numalšintas.
Mirė Akbaras 1605 metais, valstybės vadovu išbuvęs 50 metų. Savo valdytojo nuolatinių pastangų dėka, Akbarui valdant, didelė imperija taip suklestėjo, kaip nebuvo nei iki jo, nei po jo. Kai Akbaro sūnus Džahangiras paveldėjo sostą, jis atmetė tėvo reformas, ypač religinio pakantumo klausimuose ir imperija greitai iširo. Akbaro anūkas Šachas Džahanas (Mokytojo Kuthumi įsikūnijimas), paveldėjo tik mažą ir nevaldomą karalystę, bet išsaugojo didingą meilę kultūriniam senelio palikimui. Didingiausias iš mogolų statytojų, Šachas Džahanas padovanojo Indijai Tadž Machalį – brangiausią jo širdžiai meilės istoriją.
Kaip gyvenimo rezultatas skamba Akbaro žodžiai: „Laimingas, nes galėjau gyvenime pritaikyti šventąjį Mokymą, galėjau liaudžiai duoti pasiturintį gyvenimą ir didelių priešų buvau užakcentuotas”. Teisėtai jis amžiams pasiliko kaip Akbaras Didysis – išmintingas valdovas ir tautų suvienytojas, jo visų religijų šaltinio vienybės idėja pergyveno šimtmečius.[19]
Medžiagą paruošė Irina Korotejeva (Maskva) ir Jelena Iljina (Novosibirskas), dalyvaujant Valentinai Polian (Novosibirskas) ir Olgai Ivanovai (Čebarkulis).
Pateikta sutrumpinta medžiaga.
[1] Mahatma (snskr.) – tiesiog Didinga siela. Aukščiausio lygio Įšventinimo Adeptas. Pali kalba – Arhatas.
[2]http://www.edudic.ru/tsb/1225/
[3] Teosofinis J. P. Blavatskajos žodynas,
http://www.edudic.ru/tsb/290
[4] Puranos apie Morijos ir Kuthumi dinastijas. Knygoje: J.P. Blavatskaja. Himalajų Broliai.-Sfera, 1999.
http://agniyoga.roerich.info/index.php?title=%D0%9C%D0%BE%D1%80%D0%B8%D0%B0
[5]Wachtmeister C. Reminiscences of H.P.Blavatsky and «The Secret Doctrine». – London: Theosophical Publishing Society;
New York: The Path, 1893. – P. 56-58. http://ru.wikipedia.org/wiki/%D0%AD%D0%BB%D1%8C_%D0%9C%D0%BE%D1%80%D0%B8%D1%8F
[6] http://www.magister.msk.ru/library/blavatsk/india/blavinds.htm
[7] Pasaulietinio monacho giminė, nuo gimimo įšventinto į celibatą ir įpareigotą studijuoti sidhas – teurgijos, arba baltosios magijos mokslą, ir stebukladarystė (paaiškinimas J. P. Blavatskajos knygoje “Iš Indostano olų ir tankumynų”).
[8] Knygoje: Z. G. Fosdikas.: „Mano Mokytojai“.
http://wap.study.forum24.ru/?1-4-0-00000029-000-0-0
[9] Markas Prophetas L., Elizabeth K. Prophet. Valdovai ir Jų Buveinės. – М-Akva, 2006, 412-418 psl.
http://teachings-masters.narod.ru/MASTERS/EL.MORYA/El.Morya.html#2
[10] http://lt.wikipedia.org/wiki/Karalius_Art%C5%ABras
[11] Markas Prophetas L., Elizabeth K. Prophet. Valdovai ir Jų Buveinės. – М-Akva, 2006.
[12] Keltų mitologijoje rojaus sala Vakarų jūrose.
[13] http://altritter.ru/articles/istorija/135.htm
[14] Toliau medžiaga sudaryta pagal N. Jarovskajos ( J. I. Rerich) “Šventasis Sergijus Radonežietis” apybraižą.
(rinkinyje”Šventojo Sergijaus radonežiečio vėliava”).
[15] Agni Jogos Briaunos, 8 t.., 203 psl., 1967.04.12.
[16] J. I. Rerich laiškai, 1936 m. gegužės 25 d., IV t.,МCR.
[17] Akbarui Didžiajam buvo skirtas straipsnis http://r.sirius-ru.net/2009/2009-03-08.htm
[18] Tamerlanas (Timūras; 1336 – 1405) – vienas iš didžiųjų pasaulinių užkariautojų, Vidurinės, Pietų ir Vakarų Azijos istorijoje, taipogi Kaukaze suvaidinęs žymų vaidmenį. Įžymus karvedys, emyras (nuo 1370 m.). Timūridų imperijos ir dinastijos įkūrėjas, su sostine Samarkande. Babūro – Didžiųjų Mogolų Imperijos protėvis.
[19] Pagal svetainės http://grani.roerich.com/academy/acbar.htm medžiagą ir knygą : Markas Prophetas L., Elizabeth K. Prophet. Valdovai ir Jų Buveinės. – М-Akva, 2006. 421-418 psl.
http://teachings-masters.narod.ru/MASTERS/EL.MORYA/El.Morya.html#2
