Kuthumi El Morija
Prieš aprašant šio fragmeto įvykį Valdovas Morija rašė Jelenai Blavatskajai: …„Paimkite ją (kalbama apie vieną iš teosofų bendrijos narių) su savimi pas Šmičeną (dalininką) ir pasakykite jai matyti. Taip, ji gera ir švari ir atitinka čelai, tik pernelyg minkšta savo širdies gerume. Pasakykite Šmičenui, kad jam padės. Aš pats vesiu jo ranką su teptuku K. H. (Kut Humi) portrete.
Kaip Mahatmos buvo žadėję, ponas Šmičenas, jaunas vokiečių dailininkas, tuo metu gyvenęs Londone, turėjo nutapyti jų portretus. Ir štai paskirtu laiku visa eilė Teosofijos bendrijos narių susirinko jo studijoje. Svarbiausia tarp pono Šmičeno svečių tame pirmajame seanse buvo J. P. B. (Jelena Petrovna Balavatskaja), ant kėdės sėdinti veidu į pakylą, ant kurios stovėjo dailininko molbertas. Šalia dailininko ant pakylos susėdo keletas žmonių, visos moterys, išskyrus vieną išimtį. Keletas grupių žinomų žmonių stovėjo po visą kambarį, tolygu susidomėję Šmičeno bandymu. Pats ryškiausias to susirinkimo prisiminimas, visam laikui pasilikęs autoriaus atmintyje, buvo madam Blavatskajos figūra lengvame krėsle ir dviejų moterų ant pakylos.
Dailininkas greitai ėmė brūkštelėti galvos kontūrus. Netrukus visų dalyvaujančiųjų akys sekė tai, kaip jis neįprastu greičiu dirbo. Tuo tarpu studijoje vyravo tyla ir visi dalyvaujantys buvo gyvai suinteresuoti pono Šmičeno darbu, moteris ant pakylos pamatė, kaip šalia dailininko molberto atsirado žmogaus figūra, ir, kol dailininkas, palinkęs prie savo darbo, toliau tapė, stovėjo šalia jo be kokio nors ženklo ar judesio. Moteris palinko link savo draugės ir pašnibždėjo: „Tai Valdovas K. H., dabar dailininkas jį piešia. Jis stovi šalia pono Šmičeno“.
„Apibudink jo išvaizdą ir drabužius“. – atsiliepė J. P. B. Ir kol visi kambaryje stebėjosi dėl madam Blavatskajos šūktelėjimo, moteris atsakė: „Ūgio jis maždaug kaip Mohini, liesokas. Nuostabus veidas, pilnas gyvumo ir šviesos, žemyn krentantys besivejantys juodi plaukai, virš kurių uždėta minkšta kepurė. Jis – pati pilkų-žydrų tonų harmonija. Ant jo indiškas kostiumas, nors žymiai subtilesnis ir vertingesnis, nei aš kada nors mačiusi, ir kostiumas apsiūtas kailiu. Dabar tapomas būtent jo portretas, ir jis pats vadovauja darbui“.
Mohini (Čaterdži Mohini Mohanas), kurį visi dalyvaujantys mylėjo ir gerbė kaip gabų šventųjų Valdovų mokinį, lėtai vaikštinėjo šen-ten už nugaros susidėjęs rankas, ir atrodė, buvo įnikęs savo mintyse. Mažai kas jį pastebėjo, nes jis buvo tolimesnėje didelio buto dalyje ir jo žingsniai buvo negirdimi. Tačiau ant pakylos sėdinti moteris degančiomis akimis sekė jo judesius, nes ji pastebėjo bruožų sutapimą tarp jo ir psichinės Valdovo figūros, o taipogi pritrenkiantį panašumą jų laikysenos manieroje.
„Kaip Mohini panašus į Valdovą“ – pasidalino ji su šalia sėdinčia drauge, ir į jį žiūrėdama, pastebėjo, kad jis į ją žiūri su dideliu susirūpinimu veide. Atsakiusi jam šypsena, užtikrinančia, jog ji daugiau nieko nedemaskuos, ji permetė žvilgsnį į tapytoją ir akimis susitiko su šalia jo stovinčiu Valdovu. Tai buvo žvilgsnis, kurio ji niekada nepamirš, nes jis įkėlė į jos protą įsitikinimą tuo, kad jos atradimas ir buvo tikrasis faktas. Ir nuo to momento ji sutvirtėjo tikėjime, kad Mahatma K. H. Ir čela Mohini buvo artimiau susiję, nei visi likusieji kambaryje, neišskiriant netgi J. P. B. Ir kai tik šis įsitikinimas jos prote užgimė, ji pagavo greitą pritariamą vaiduokliškos figūros žvilgsnį, kuri stovėjo šalia molberto, – pirmą ir vienintelį žvilgsnį, kam nors padovanotą per visą ilgo seanso laikotarpį. Pasigirdo gilus dailininką pamokantis J. P. B. balsas. Tai buvo taip: „Būkite atidesnis, Šmičenai, nepieškite veido pernelyg apvalaus, pailginkite metmenis ir atkreipkite dėmesį į didelį atstumą tarp nosies ir ausų“. Ji sėdėjo ten, iš kur ji negalėjo matyti molberto ir to, kas jame buvo pavaizduota.
Kiekvienas, kas susipažinęs su kopijomis dviejų Valdovų portretų, kuriuos nutapė šis dailininkas, primins jaunystės išraišką K. H. veide. Tai buvo ne jaunatviškumo, tačiau pačios jaunystės išraiška, ne jaunatviškos patyrimo stokos dėl mažametystės, bet gyvenimo – pilno ir gausaus gyvenimo, kuris amžinai jaunas, – o taipogi savikontrolės, tokios galingos, jog jis leido kontroliuoti ne tik išraišką, bet taipogi nervus ir raumenis. Kad ir koks skaidrus atrodytų jo kūnas, mentalinė ir dvasinė šio žmogaus jėga buvo tokia galinga, kad to negalėjo įsivaizduoti tie, kurie negalėjo matyti astralinio plano. Būtybė, kurioje buvo įkūnyti visi idealai, apie kuriuos žmonės kada nors susimąstydavo, – pati didingiausia branda. Faktiškai, užbaigtas kūrinys, kuriame bet kurio žmogaus akims būtų garbė pailsėti, pripildant jį neapsakomu džiaugsmu. Negali egzistuoti jokio sutapimo su panašia Būtybe: netgi sutapimo su vaiduoklišku Tikrojo Žmogaus siluetu.
Kiek iš studijoje esančių žmonių šio pirmo seanso metu galėjo pagauti Valdovo buvimą taip ir liko nežinoma. Kambaryje buvo mediumai, keletas žmonių; ir dailininkas, ponas Šmičenas, taipogi buvo mediumas, kitaip jis negalėtų taip sėkmingai užbaigti paveikslo, kurio tik metmenis jis padarė tą nuostabią dieną.
Kai šis paveikslas buvo užbaigtas, tada buvo tapomas Valdovo M. (Morijos) paveikslas. Abiems paveikslams J. P. B. pritarė ir abu paveikslai gavo pripažinimą tarp Teosofų visame pasaulyje. Jie yra įkvėpimo šaltinis tiems, kas turėjo galimybę stebėti nuostabią galią ir išraišką, kurias perdavė jose ponas Šmičenas.
Su anglišku tekstu galima susipažinti pagal nuorodą http://koothoomi.net/
