Aš labai norėjau išmokti minčių pagalba persikelti erdvėje, išardyti savo kūną ir vėl jį surinkti reikalingoje vietoje. Iriusas sakė, kad pas mus Sibire yra toks mano amžiaus berniukas. Jis moka tai daryti. Jo vardas Volodia, o mama Anastasija. Gyvena jie taigoje, draugauja su gyvūnais ir tie jiems visur padeda.
Aš taip norėjau susidraugauti su Volodia. Papasakojau apie jį auklėtojai.
Auklėtoja pasakė, kad man reikia kuo greičiau pašalinti savo trūkumus, pakeisti savo elgesį, nes dėl mano grubių vibracijų Volodiai bus sunku su manimi bendrauti.
Iriusas mane daug ko išmokė ir aš ėmiausi save perauklėti. Nustojau chuliganiškai elgtis, ėmiau kontroliuoti mintis, kad blogos į galvą nelystų. Tikriausiai pavyko, kadangi vienąsyk dieną močiutės vasarnamyje užlipau į palėpę, atsiguliau ant sofutės ir ėmiau įsivaizduoti, kaip susitiksiu su Volodia. Gerai, kad dabar vasara, prasidėjo atostogos, todėl ką nori tą ir darai. Aš ilgai varčiausi, vis galvojau, kur atsidursiu. Nejučiom užsnūdau ir atsidūriau laukymėlėje.
Volodia susimąstęs sėdėjo. Man staiga atėjo mintis, kad negalima atitraukti dėmesio tų, kas galvoja, tai šventa. Aš stovėjau prisiglaudęs prie kedro ir žiūrėjau į berniuką.
Pajutęs mano žvilgsnį, Volodia pasisuko į mane, pakilo ir šypsodamasis ištiesė man ranką.- Susipažinkim, Vladai. Aš seniai jaučiu, kad tu nori su manimi pabendrauti. Tu gerokai padirbėjai su savimi. Draugaukime!
Ir mes vienas kitam paspaudėme ranką. Volodia buvo atviraširdis, geranoriškas, jo akys žėrėjo ypatinga šviesa. Jausmas buvo toks, lyg būčiau pakliuvęs į Meilės ir Džiaugsmo vietovę, taip ir norėjosi būti tame žvilgsnyje.
Aš paklausiau Volodios ar jis gali mane išmokyti keisti savo kūną ir akimirksniu atsirasti ten, kur panorėčiau ? Volodia atsakė, kad mūsų sąlygom tai daryti pavojinga. jei tektų surinkti savo kūną kur nors ant kelio, tai į jį gali įsirėžti mašina.
Aš pasakiau Volodiai, kad nusprendžiau padėti Žemei ir žmonėms. Volodia, pasirodo, turi tokią pat užduotį! Kai užaugs, jis keliaus į sunkias miesto sąlygas padėti žmonėms ir tėčiui. O gyvūnus, kuriuos prisijaukino, perduos sesutei.
– Nori pasivartyti su lokiu? – pasiūlė Volodia. – Jis linksmas ir žaismingas.
Volodiai švilptelėtus tuoj pat pasirodė meškiukas, šnairomis žvilgtelėjęs į mane, lyžtelėjo jam ranką.
– Mes šiandien kartu pažaisim! – pasakė Volodia, privesdamas meškiną prie manęs. Šis apuostė mane, įsimindamas mano kvapą.
Po to jie abu ėmė lakstyti po pievelę. Lokys labai atsargiai elgėsi su berniuku, jausdamas savo jėgą. Volodia mostelėjo ranka, kviesdamas mane žaisti. Aš įsijungiau į jų bėgiojimą. Mes bėgome lenktynių, vartėmės su lokiu, sliuogėme paskui jį į medžius. Nesitikėjau, kad šie stiprūs gyvūnai gali būti tokie ištikimi žmogui.
O per televizorių mačiau laidą, kaip medžiojo lokius-bastūnus. Joje pasakojo, kad jie labai pavojingi. Tai kaip patikėti?
Mane pažadino močiutė ir klausė, kodėl aš taip per miegus sunkiai kvėpuoju, lyg nuo ko nors bėgdamas.
Jei tik močiutė žinotų, kokia ji teisi! Bet papasakoti jai, kaip mes su Volodia ir meškinu lakstėm pievoje, negalėjau. Nepatikėtų. Arba pasakytų mamai, kad mane reikia pas gydytoją nuvesti.
Aš maniau, kad padėsiu tik Žemei ir žmonėms. O paaiškėjo, kad pagalba reikalinga ir planetai Verliba.
Tėvai išvažiavo į miestą, o aš nuėjau į tvenkinį maudytis. Ten nieko nebuvo. Prisinardęs, atsisėdau ant vasarotojų padaryto suoliuko.
Kol kračiau iš ausų vandenį, šalia pasirodė mano amžiaus nepažįstamas berniukas. Aš pažįstu visus vaikus iš mūsų vasarvietės ir artimiausio kaimo. Bet šio berniuko nepažinojau. Galbūt jis pas ką nors atvažiavo, bet kodėl tada vienas? Ir kažkoks keistas. Berniukas prisėdo ant suoliuko.
– Labas, koks tavo vardas? – pasigirdo metalinis balsas.
– Mano vardas Vladas,- atsakiau. – O tavo koks? Tu ką, nesveikas?
– Aš Stikas. Aš visiškai sveikas.
– O kodėl tavo vardas ne mūsiškis?
– Aš ir esu ne jūsiškis. Aš iš planetos Verliba. Nuo Iriuso tau geriausi linkėjimai, tai jis man patarė pas tave kreiptis. Iriusas sakė, kad tavimi galima pasitikėti.
– O čia tai taip!- išgirdęs apie draugą, apsidžiaugiau aš. – O tai žiūriu, kad tu kažkoks kitoks.
Pas mus tik robotai kalba tokiu balsu.
– Aš ne robotas. Mane ilgai Verliboje ruošė. Mokė žemiško bendravimo specialistai. Aš laikiau daug testų ir egzaminų. Mane pasiuntė žmonių gyvenimo pažinimo tikslu. Kosmose visi tik apie jus ir kalba. Jūs įgaunate tokį nematytą vystymosi tempą! Iriusas sakė, kad pas jus planetoje vyksta greitas Meilės vibracijų plitimas. O Verlibos gyventojai neturi nei emocijų, nei jausmų. Matai, man mimikos sunkiai gaunasi. Bet aš tose pamokose buvau geriausias, todėl aš ir čia.
– O kas su jūsų jausmais atsitiko?
– Kažkada mūsų tolimieji protėviai pirmenybę suteikė protui, sudėjo į jį visas viltis. Jie pasirinko technokratinį vystymosi kelią ir iki kraštutinumo aprūpino planetą super-technika. Kiekvienas laikė save pačiu protingiausiu, puikybė juos užgraužė. Palaipsniui planeta susiskaidė į dvi stovyklas. Kilo karas. Nugalėtojų nebuvo. Išlikusieji gyventojai turėjo skubiai evakuotis į specialius bunkerius, nes paviršiuje gyvenimas tapo neįmanomas.
Mes jau seniai save klonuojame. Pas mus yra galingos laboratorijos. Geriausieji protai nusprendė, kad galima apsieiti be emocijų ir jausmų. Pergyvenimai, atjauta, meilė nėra kuriantieji. Tik Protas! Jo pagalba galima viską pastatyti.
– Na ir kaip, viską pastatė?
– Pastatė. Tik mes galutinai praradome jausmus ir emocijas. Todėl dabar mane pasiuntė į Žemę juos pažinti ir išmokti.
– Kaip gi jūs be jausmų gyvenate?!
– Išmokysi mane? Parodysi, kaip geriau su mimika dirbti?
– Mes jausmus turime iš prigimties, o su mimika mes nedirbame. Pas mus viskas savaime
gaunasi, bet pasistengsiu tau, kuo galiu, padėti.
– Ačiū. Iriusas man sakė, kad tu padėsi.
– Žinoma padėsiu! Jei jau Verlibos gyventojai liko be jausmų.
– Aš Kosmoso dėsnius išlaikiau „puikiai“. Man dabar reikia sužinoti, kaip jie veikia Žemėje.
– O gal kreipkimės į mano draugą Volodią, jis labai daug žino, aš manau, kad jis neatsisakys tau padėti.
– Ačiū jums,- šaltai, kaip robotas, atsakė Stikas.
– Panašu, kad tu šio bjauraus balso neatsikratysi tol, kol neišmoksi jausti.
– Tikriausia,- sutiko Stikas. – O koks tai jausmas yra meilė?
– Tau reikia pamatyti Volodios žvilgsnį, tada greitai suprasi, koks tai yra jausmas. Aš dar to neišmokau. Tai vadinama besąlygine meile. Kada tave ne už ką nors, o tiesiog taip myli. Tik todėl, kad tu esi. Tai taip šaunu!
Stikas nesuprasdamas mirksėjo akimis.
– O kur tu gyveni?- paklausiau aš.
– Kol kas niekur. Aš tik ką atvykau.
– Tai eime su manim. Aš įkalbėsiu močiutę, kad tu pagyventum pas mus. Mes neseniai
pasistatėme didelį namą, o mažasis dabar tuščias. Tik tu daugiau tylėk ir tik linksėk galva. Supratai?
Močiutę aš greitai įkalbėjau. Pasakiau, kad berniuką atvežė iš kito miesto pailsėti į kaimą. O mieste darbe kažkas atsitiko ir dėdei su teta prisiėjo skubiai išvažiuoti. Todėl Stasas, taip aš pakrikštijau Stiką, liko vienas.
Močiutė, pliaukštelėjus rankomis, nusistebėjo, kaip taip galima vieną vaiką palikti ir pašaukė mus pietų.
– Stikai, ar tu mūsų maistą gali valgyti?- paklausiau.
– Pamėginsiu, mane tam ruošė, – atsakė jis.
Mes suvalgėme sriubą, po to antrą patiekalą. Paskui močiutė davė kompoto. Staiga Stikas griebėsi už pilvo. Močiutė nubėgo tablečių. Stikas pasakė, kad jam galima tik žolinių vaistų. Jie prie mūsų žolių pripratę. Pasirodo, jų žvalgai iš Verlibos pas mus Žemėje, ekologiškai švariuose rajonuose renka žoles savo vaistų gamybai. Gerai, kad Stikui pilvo skausmas greitai praėjo, nes nežinia, ką į mūsų vaistus deda. Gali būti, kad jie vien iš chemijos padaryti. Po to aiškinkis su juo.
– Keistas kažkoks tas tavo draugas,- pastebėjo močiutė.
– Aišku, našlaitis, be tėvų gyvena,- atsakiau.
Ir manau, kad aš nesumelavau. Kokie inkubatoriuose gali būti tėvai? Močiutė tik palingavo galva.
Stiką aš nuvedžiau į mažą namuką, o pats nuėjau miegoti į didelį. Pasistengiau suderinti savo vibracijas su Volodia ir atsidūriau pievelėje prie ežero. Volodia stovėjo susimąstęs ir kažką laikė delnuose. Pamatęs mane, jis draugiškai nusišypsojo ir numetė toli į ežerą tai, ką turėjo rankose.
– Aš galvojau, kaip visas radioaktyvias atliekas, kurios yra susikaupusios šalyje, neutralizuoti,- paaiškino jis.
– Ar pavyko sugalvoti?- paklausiau aš.
– Taip, jei sukurti gimtines arba bendruomenes, tai būtų galima šias atliekas išdalinti visiems po truputį. Tai būtų nepavojinga.
– O ką reiškia gimtinės arba bendruomenės?
– Tai tokios vietos, kuriose žmonės kurs savo gyvenimą ir bendravimo santykius su aplinkiniais žmonėmis Gėrio, Gerumo ir Meilės principais. Tos vietovės jau kuriamos ir žmonės prieis prie šių principų.
-Sakyk, prašau, Volodia, ar tu galėtum pas mane į vasarvietę atvažiuoti? Pas mane ten gyvena Stikas iš Verlibos planetos. Jie savo planetoje prarado visus jausmus ir emocijas, jam reikia padėti sužinoti, kas tai yra jausmas, kas tai yra meilė.
– Gerai. Padėsim Stikui. Jūs su juo po pusryčių ateikit prie tvenkinio, aš ten būsiu.
– Iki pasimatymo!
