Viskas prasidėjo nuo tos dienos, kai tėtis atsiprašančiu balsu pranešė šeimai, kad jį vėl siunčia į komandiruotę. Tėtis buvo kompiuterinių tinklų aukštos kvalifikacijos specialistas ir dažnokai, kaip jis pats su šypsenėle sakydavo, jam tekdavo spręsti tarptautinio lygio problemas.
– Ir vėl tavęs nebus visą mėnesį ! – atsiduso Eliza.
– Viso labo kokias dvi savaitėles ! – optimistiškai pareiškė tėtis.
– Ir kur gi tu važiuosi šį kartą? – paniuro mama.
– Į Indiją.
– Į Indiją ?! – sušuko choru abi moterys.
– Man jau taip seniai norėjosi pabuvoti Indijoje, – svajingai ištarė mama.
– Valio! Mes važiuojame į Indiją ! – Eliza susižavėjusi puolė tėčiui ant kaklo.
– Mes !? – tėvai nustebę susižvalgė.
– Tame kažkas yra…- susimąsčius ištarė mama, – mintyse dėliodama, kokius reikalus jai reiktų iki išvažiavimo dar sutvarkyti.
– Kūdikio lūpomis kalba tiesa, – iškilmingai tarė tėtis. – Mes važiuojame į Indiją!
Štai taip ir gavosi, kad saulėtą balandžio dieną Žuravliovų šeima atsidūrė tarptautiniame Šeremetjevo aerouoste, kad galėtų nuvykti į Kalkutą.
Aerouoste jie patyrė keistą įvykį. Kai šeima įsitaisė laukimo salėje, Eliza panoro gerti ir nuėjo į artimiausią kioską mineralinio vandens. Tuo metu į salę įėjo įspūdinga grupelė tamsaus gymio žmonių, apsirengusių ilgais baltais rūbais ir su čalmomis. Vienas jų įdėmiai pažiūrėjo į Elizą ir kažką tyliai pasakė likusiems. Tuoj pat visa grupė pasuko prie mergaitės ir, apsupę ją, ėmė giedoti iškilmingą giesmę. O po to atsiklaupę ant kelių, nusilenkė jai iki pat grindų. Netekus amo iš nuostabos mama stebėjo, kaip jos devynmetė dukrelė, suglaudusi prie krūtinės delnus, atsakydama, nusilenkė pačiam vyriausiam. Po to visa grupė pakilo ir nukeliavo toliau. Praeidami pro mamą, žmonės baltais rūbais vėl sustojo, pagarbiai jai nusilenkė ir pasuko prie išėjimo.
Pagaliau mama atgavo žadą ir priėjo prie Elizos:
– Dukrele, kas čia buvo?
Atrodė, kad laukimo salėje visų žmonių akyse buvo šis klausimas.
– Neturiu supratimo, mamyte!
– Tu pažįsti tuos žmones?
– Pirmą kartą matau. Bet kai žiūrėjau į akis pačiam žiliausiam iš jų, man pasirodė, kad aš jį žinau. Ir kad jis apie mane žino kažką tokio, apie ką aš net nenumanau.
– Žiūrint iš šalies, buvo galima pamanyti, kad jūs seni pažįstami, – tęsė mama. – Tu sudėjai rankas ir labai deramai, atsakydama, nusilenkei. Iš kur tu žinojai, ką reikia daryti?
– Visa tai kažkaip savaime gavosi. Tuo momentu aš negalvojau, aš paprasčiausiai buvau kažkokia –tokia…iškilminga.
Netrukus priėjo tėtis ir mama su Eliza papasakojo jam apie neįprastą susitikimą. Tėtis buvo maloniai nustebintas.
– Tai tu pas mus, pasirodo, įžymybė rytų aplinkoje! – su pasigėrėjimu kreipėsi jis į dukrą. – O mes su mama net nenumanėme, kad pasauliui pagimdėme tokią iškilią asmenybę!
Po dviejų valandų lėktuvas, skrendantis reisu „Maskva – Kalkuta“ jau buvo ore. Eliza išvyko pasitikti dar labiau neįprastų įvykių.
