Pasaka apie stebuklingą lazdelę

Nutiko tai labai seniai, kai dar miškiniai ir undinėlės nesislėpė nuo žmonių miško tankmėje ir giliuose akivaruose, kuomet gerosios fėjos ir pikti burtininkai atvirai padėjo žmonėms, kiekvienas savo būdu.
Viduryje svetingo miško stovėjo nuostabūs Ugnies Fėjos rūmai. Fėja taip seniai gyveno tame miške, kad jau nieks neprisiminė, kodėl ji turėjo tokį nepaprastą vardą. Kaimyniniuose artimuose ir tolimuose miškuose gyveno Gėlių Fėja ir Paukščių Fėja, Rytinės Rasos Fėja ir netgi Vakarinių Svajų Fėja. Gal būt mūsų pažįstama Fėja galėjo be lietaus užgesinti baisų miško gaisrą ir be skiltuvo įžiebti ugnį vargetos ugniakure? Gal būt ji mokėjo kalbėti su ugnimi kokia tai slapta, tik jai vienai žinoma kalba, bet apie tai mes galime tik numanyti.
Kaip ten bebuvę, o Ugnies Fėja buvo gera Fėja ir globojo artimiausių kaimų gyventojus. Viename kaimų tuomet gyveno viena tingi ir pavydi valstietė, pavogusi iš Fėjos jos stebuklingąją lazdelę.
Geroji Fėja mielai padėjo žmonėms, jei jų prašymai niekam nekenkė. Tačiau kiekvienas žmogus, nuo mažo iki didelio, galėjo kreiptis į Fėją tik tris kartus. O pavydžioji valstietė jau tris kartus buvo rūmuose. Pirmą kartą – būdama šešiamete mergaite – ji paprašė tokios pat didelės lėlės su ilgais baltais plaukais ir žydromis akimis, kokią padovanojo jos draugei. Antrą kartą, jau būdama mergina, ji buvo atėjusi prašyti auksu siuvinėto sarafano, kurį ji tingėjo siūtis derliaus šventei, bet labai jau norėjosi patikti vaikinui, kurį buvo nusižiūrėjus. Paskutinį – trečią kartą ji rūmuose buvo prieš keletą metų, prašydama Fėjos surasti jos paklydusią karvę. Nesinorėjo jai ieškoti savo maitintojos visose kalvose ir duburiuose.
Nerūpestinga valstietė gailėjosi, kad priežastys, dėl kurių kreipėsi į Gerąją Fėją, buvo tokios nereikšmingos. Dabar ji norėjo didžiulių turtų, kurie diena iš dienos gausėtų patys, o jai nereikėtų nieko daryti. Tingioji moteris prisiminė, kad Fėja, pildydama žmonių prašymus, laikydavo rankose spindinčią lazdelę. „O lazdelė tai stebuklinga,- susiprotėjo valstietė. – Reikia ją pavogti ir tada turėsiu viską, ką tik panorėjus“. Užmiršusi savo tingumą, ji ėmė sekti Gerąją Fėją, kol vieną kartą pastebėjo, kad lazdelė guli be priežiūros. Vogčiomis apsidairius, moteris nugriebė ją, greitai suvyniojo į ne pirmo švarumo prijuostę ir kiek kojos neša, pasileido namo.
Greitai ji priduso ir nusprendė atsikvėpti pievelėje, o brangiąją naštą padėjo ant kelmelio. Atsikvėpus, moteris išvyniojo prijuostę. Jai pasirodė, kad lazdelė apsiblausė. „Nieko, namuose pavalysiu“, – valstietė paėmė lazdelę, kad geriau ją apžiūrėti, bet tuoj pat numetė į šalį. Lazdelė tarytum ugnis, nudegino ranką. Tuomet moteris pamėgino ją paimti iš kito galo, bet vėl ėmė šokinėti, pūsdama nudegintą vietą. Dabar ranką nusmelkė baisus šaltis. „O kas, jei paėmus per vidurį?“- pamanė valstietė. Ji atsargiai prisilietė prie stebuklingo daikto ir nusijuokė: toje vietoje lazdelė buvo šilta. Tačiau vėl suvynioti ją į prijuostę nepavyko – lazdelė mirtinai prisiklijavo prie rankos. Ir kaip tik nebandė pavydi moteris atplėšti ją, nusidegindama tai šalčiu, tai ugnimi, nieko nesigavo ir ji buvo priversta, visa išsigandusi ir pasigailėjimo verta, grįžti į Fėjos rūmus.

– O štai ir mano lazdelė!- atrodė, kad Fėja buvo nei nustebusi, nei nudžiugusi. Ji priėjo prie valstietės ir švaria nosinaite paėmė iš jos rankų stebuklingą lazdelę.
– Dabar mes tave nuvalysim ir tu vėl spindėsi, kaip ir anksčiau, – kalbėjo Fėja, dėdama savo stebuklingą instrumentą ant stalo.
Ir tuomet valstietė pamatė kai ką neįprasto: iš Fėjos krūtinės į lazdelę nukrypo auksinis spindulys, o lazdelė palaipsniui ėmė pildytis nuostabia šviesa. Pagaliau ji visa ėmė spindėti žaliomis ir violetinėmis ugnimis, o spindulys dingo. Dabar Fėja atsisuko veidu į nelaimingą moterį, kuriai iš gėdos ir baimės norėjosi prasmegti kiaurai žemę
– Nebijok, – nusišypsojo Fėja. – Tu ir taip pakankamai nubausta ir aš tau neprigalvosiu naujų bausmių, priešingai, parodysiu tau kai ką įdomaus. Sek paskui mane.
Jos išėjo iš rūmų, plačiais laiptais nusileido į sodą ir paniro į keistų medžių ir nuostabių gėlių tankmę. Ėjo tol, kol neatsidūrė šalia beformio akmens luisto. Fėja priglaudė prie jo savo stebuklingą lazdelę ir staiga akmens gabalas atskilo, lyg būtų nupjautas peiliu. Dar keletą kartų Fėja glaudė lazdelę prie akmens luisto, kol prieš apstulbusios valstietės akis atsirado lygutėmis kubas.
– O dabar pamėgink jį pakelti, – pasiūlė Fėja nustebusiai moteriai. Ši, norėdama visiškai paklusti, priėjo prie akmens kubo ir pakėlė jį,… kaip plunksnelę.
– Eik paskui mane, – pakvietė Fėja.
Jos išsigavo iš sodo ir išėjo už rūmų vartų. Čia Fėja liepė valstietei nuleisti savo lengvą, nors ir gremėzdišką nešulį.
– Dabar mes padarysim šulinį,- pasakė ji. – Štai šioje vietoje turi būti labai skanus, jėgų priduodantis vanduo.
Valstietė apsidairė, ieškodama kastuvo, bet staiga pamatė, kad kubas, kurį ji tik ką lengvai nešė, įsmigo į žemę.
– Dabar jis tapo labai sunkus, – paaiškino Fėja, – ir tol smigs į žemę, kol nepasirodys vanduo.
– Stebuklas!- susižavėjusi sušnabždėjo valstietė.
– Tau – stebuklas, man – tai yra žinojimas tau nežinomų dėsnių,- atsiliepė Fėja. – Tu manai, kad viską, man paliepus, daro lazdelė? Taip, ji man padeda, todėl, kad per mane į ją persilieja dalelė viską pasaulyje kuriančios ir griaunančios Didžiosios Ugnies. Stebuklingos lazdelės, kaip tu ją vadini, pagalba, žmogaus jėga padidėja daugybe kartų. Bet tikra bėda, jei lazdelė patenka į negeras rankas. Tuomet Didžiosios Ugnies jėga tarnauja ne džiaugsmui ir kūrybai, o neapykantai ir griovimui, atneša daug nelaimių.
Fėjos veidas tapo griežtas ir valstietė visa susigūžė nuo jos ugninio žvilgsnio.
– Žmonių norai nėra man paslaptis. Todėl, sužinojusi, kad tu nori pasisavinti lazdelę, aš nusprendžiau tave pamokyti, – paaiškino Fėja valstietei. – Tau prisieis daug darbuotis, kad ištaisytum savo klaidą. It atmink: kai tik tu panorėsi papasakoti apie ką nors čia matyto, tu kuriam laikui tapsi nebyle.
Fėja sekundę pagalvojo ir pridūrė:
– Prižadu, kad kiekvienas tavo padarytas geras darbas atneš tau ir žmonėms džiaugsmą. O dabar eik.
Žemai nusilenkus ir padėkojus Ugnies Fėjai, moteris patraukė namo. Nuo to laiko ji tapo pačia tyliausia ir pačia darbščiausia visame kaime, palaipsniui kasdieniniame darbe atrasdama vis didesnį džiaugsmą.
O šulinys stovi ir dabar. Jame skaidrus, skanus vanduo. Jis suteikia jėgų geriems žmonėms, o blogus daro geresniais.

Toliau…