Nusprendė Gyvenimo Valdovas padėti žmonėms: sukurti tokį tobulą pavyzdį, kad žmonės, žiūrėdami į jį ir patys taptų geresni. Ilgai jis darbavosi, nenuleisdamas rankų ir pagaliau nulipdė stebuklingą skulptūrą, ir įkvėpė jai gyvybę. Bet kaip tik nebandė Gyvenimo Valdovas į ją įsižiūrėti, niekaip negalėjo pagauti nuostabiuose bruožuose net mažiausio jausmų atspalvio: toks ramus ir nesudrumsčiamas savo tobulybėje buvo jo kūrinys.
Ėmė Valdovas ant stebuklingų svarstyklių sverti jausmus, kuriuos įdėjo į skulptūrą ir pamatė, kad nei vienas nepersveria. Tuomet giliai susimąstė. Nei nuimti, nei pridėti nieko negalima: dings tobulumas.
Tuomet paėmė savo stebuklingą lazdą ir padalino savo kūrinį į dvi dalis. Vieną jų pavadino Džiaugsmu, kitą – Liūdesiu. Abi dalis aprengė baltais rūbais.
Ir čia įvyko stebuklas! Džiaugsmo rūbai ėmė rausvėti, prisipildė visais raudonais, rubininiais, violetiniais atspalviais ir pagaliau plykstelėjo auksinėmis ugnimis. Mantija ėmė ilgėti ir sutvisko, suausta iš deimantinių siūlų, besimainančių visais vaivorykštės atspalviais. Didžiulės, kupinos džiaugsmingo nustebimo akys sužiuro į savo Kūrėją ir iš pusiau pravertų lūpų išsprūdo susižavėjimo atodūsis:
– O, koks nuostabus gyvenimas!
„Na, ką gi, – pagalvojo Valdovas, – tegu tavo veide, mano mielas vaike, nėra visiško tobulumo, bet tu nuostabus“.
Jo apmąstymus nutraukė šalia pasigirdus kančios kupina aimana. Valdovas pažvelgė į Liūdesio pusę ir pamatė, kad jo rūbai įgavo blausų pilką atspalvį, o rūbų apačioje prasimušė juodos, rudos ir purvinai žalios dėmės. Tik kai kur, rūbo klostėse matėsi juostos, suaustos iš šviesių siūlų. Ant pakumpusių pečių liūdnai kabojo nenusakomos spalvos skraistė, kaip nevėjuotą dieną nereikalinga burė. Nuo nusiminusio, apsiblaususiu žvilgsniu veido dvelkė tokiu liūdesiu ir ilgesiu, kad nevalingai norėjosi verkti.
– Vaikai mano, – kreipėsi Gyvenimo Valdovas į Džiaugsmą ir Liūdesį, – atminkite, kad jūs sutvėriau tam, kad pagelbėti žmonėms. Kad per džiaugsmą ir liūdesį jie galėtų pažinti Amžinojo Gyvenimo įstatymus ir galėtų tapti geresniais. Eikite į pasaulį!
Ir abi figūros iškeliavo.
Ilgai Džiaugsmas ir Liūdesys skraidė virš žemės, žvilgčiodami į žmonių širdis. Vienąkart susitiko, įsikalbėjo.
– Vargšai žmonės, kaip jiems sunku gyventi,- susikrimtęs atsiduso Liūdesys. – Kiek aplink neteisingumo, skurdo ir ligų. Netgi gamta ir ta pasiunčia jiems tai potvynius, tai žemės drebėjimus. Labai liūdna gyventi pasaulyje.
– Priešingai, – šypsodamasis paprieštaravo Džiaugsmas, – gyvenimas – nuostabus! Pažvelk, grožis visame kame: išdailintame drugelio sparnelyje ir paslaptingoje žvaigždžių šviesoje, švelniuose smuiko garsuose ir grakščiose šventyklų linijose. Aš esu bet kurios Gamtos ir Žmogaus kūrybos pagrinde.
– Ne, ne, visa kame – aš, – užginčijo Liūdesys. – Kiek aš žemėje mačiau ašarų ir sielvarto. Ir po to tu tvirtini, kad visame kame galima rasti tave?.
– Būtent taip! – iškilmingai ištarė Džiaugsmas. – Ir kada nors ateis ta diena, kuomet neliks kančių, o bus tik skambantis Džiaugsmas.
– Na, to tai jau nebus, graudžiai nusišypsojo Liūdesys. – Žmonės visur įprato matyti blogą ir jie visiškai teisūs. Mažai džiaugsmo, pavyzdžiui, vienatvėje, ligoje arba senatvėje. Argi ne taip?
Truputį pamąstęs, Džiaugsmas staiga plačiai nusišypsojo ir pasiūlė:
– Žinai, kreipkimės į pačius žmones. Tegu jie išsprendžia mūsų ginčą.
– Gerai, – sutiko Liūdesys. – Gal pradėkime nuo namo, kuriame apsigyveno vienatvė.
Sutemose nematomi, Džiaugsmas ir Liūdesys skrido virš apšviestos gatvės. Ir toje pusėje, kur skrido Džiaugsmas, praeiviai draugiškai šypsojosi vienas kitam arba svajingai žvelgė į žvaigždes.. Priešingoje gatvės pusėje, virš kurios skrido Liūdesys, paniurę praeiviai siaustėsi apykakles ir nepatenkinti žvalgėsi į slidų kelią.
Štai mes ir vietoje, – ištarė Liūdesys, priskrisdamas prie vieno apšviesto lango. – Nuo to laiko, kai prieš du metus šiuose namuose nutiko didžiulė bėda, aš dažnai čia lankausi.
Kambaryje už rašomojo stalo sėdėjo jauna moteris. Stalinės lempos šviesa krito ant jos malonaus veido didžiulėmis liūdnomis akimis ir ryškia raukšle kaktoje. Rankose ji laikė fotografiją ir kalbėjosi su tuo, kuris buvo toje fotografijoje:
– Jau du metai, kai tu žuvai. Kodėl aš tada likau gyva? Dabar mes būtume su tavimi kartu. Tu nori pasakyti, kad mes, kaip ir anksčiau, artimi. Vis tik man tavęs labai trūksta ir mano širdis ilgėdamasi plyšta nuo liūdesio.
Liūdesys iškilmingai pažvelgė Džiaugsmo pusėn.
– Palauk, – nusišypsojo tas, – tuoj iš tavęs čia neliks nei pėdsako.
Staiga moteris krūptelėjo, išgirdusi lengvą trepsėjimą ir skubiai pastatė fotografiją į vietą. Kambario tarpduryje pasirodė vaikiška figūrėlė.
– Mamyte! – pasigirdo skardus balselis.- Pažiūrėk, kokį aš nupiešiau dramblį!
Mosuodamas popieriaus lapu, kuriame buvo nupiešta keista avietinės spalvos būtybė, kokių ketverių metų mažylis puolė moteriai į glėbį.
– Džiaugsme tu mano, – nusijuokė moteris, apkabindama sūnų. – Kur gi tu matei dramblį su dviem straubliais?
– Jis pasiskolino dar vieną straublį pas draugą, kad atnešti tau daug dovanų, – rimtai aiškino berniukas.
– Aš jau turiu dovaną. Tai tu, – pasakė moteris, švelniai glostydama rusvaplaukę kūdikio galvelę.
Ji visiškai pasikeitė – nuo kaktos dingo raukšlė, lyg jos visai ir nebūtų buvę. Akys, meiliai žvelgiančios į sūnų, spinduliavo džiaugsmą ir ramybę.
Liūdesys nusisuko nuo lango ir tylėdamas ėmė skristi išilgai gatvės.
– Tu kur? – šūktelėjo jam pavymui Džiaugsmas.
– Skrisim į ligoninę, – sumurmėjo Liūdesys.
Daugiaaukštis miesto ligoninės pastatas atrodė nejaukiai. Ant daugelio langų nebuvo užuolaidų ir per juos kiaurai matėsi vienodai nudažytos sienos, ir lubos, ir lemputės be plafonų. Liūdesys pasuko prie kraštinio trečiojo aukšto lango.
– Čia guli mano naujas pažįstamas, – paaiškino jis.- Jis visuomet buvo didelis gyvenimo mylėtojas. Bet prieš kelias dienas paslydo ir susilaužė koją. Pažiūrėk, ar taip jau džiaugsminga jam dabar?
Palatoje, į kurią žiūrėjo Liūdesys ir Džiaugsmas, stovėjo penkios lovos, bet užimtos buvo tik dvi. Vienoje gulėjo žmogus su didžiule balta gipsine koja. Prieš jį sėdėjo ligonis sugipsuota, krūtinės lygyje sulenkta ranka, lyg jos šeimininkas norėjo nuo kažko apsiginti.
– O cho, cho, – atsiduso sėdintis. – Na ir gyvenimas! Aš jau dvi savaites čia tūnau, o ranka vis dar maudžia. O ir nuobodybė! Jūs labai nepergyvenkite, kad čia pakliuvote, – nusprendė jis padrąsinti kaimyną. – Bet kam taip gali atsitikti.
– Ką jūs, ką jūs, drauge mano! – šypsodamasis šūktelėjo gulintysis.- Aš netgi džiaugiuosi tokia permaina savo gyvenime!
Pastebėjęs, kad kaimyno akys iš nustebimo net suapvalėjo, gyvenimo mylėtojas garsiai nusijuokė.
– Pats pagalvokite, – tęsė jis, – aš taip įsisukau į kasdienybės šurmulį, kad man niekam nelikdavo laiko. O dabar aš turiu gausybę laisvo laiko: yra apie ką pagalvoti, paskaityti mėgstamas knygas, parašyti draugams ir kolegoms laiškus. O rytoj žmona atneš mums šaškes ir šachmatus, ir mes čia surengsim grandiozinį turnyrą!
Kalbančiojo akys taip spindėjo nedirbtinu džiaugsmu, kad net jo kaimynas nusišypsojo.
– Vis tik keista, – patraukė pečiais kaimynas, – jūsų pasiklausius, liga – tai palaima. O jūsų žmona irgi taip galvoja? – abejodamas paklausė jis.
– Žmona sako, kad liga atveria akis ir širdį, – atsakė gyvenimo mylėtojas.
Abu nutilo. Vienas svarstė nesuprantamus žodžius, o kitas, minutėlei nugrimzdęs į prisiminimus, vėl prašneko:
– Kai pernai žmona pakliuvo į ligoninę, būtent jos sirgimo dienomis aš supratau, kaip stipriai ją myliu. Ir nors plėšiausi tarp ligoninės, namų ir darbo, aš jaučiausi toks laimingas!
– Liūdesys už lango sunkiai atsiduso, o Džiaugsmas linksmai nusijuokė.
– Atlikim dar vieną bandymą, – pasiūlė Džiaugsmas, pamatęs, kaip nusiminė Liūdesys.
Jie aukštai skrido virš snaudžiančio miesto. Jo apšviestos gatvės tapo tylios, žmonių beveik nebuvo. Šmėkštelėjo paskutiniai daugiaaukščiai namai, už kurių iš karto spietėsi maži mediniai namukai, kurie žiūrint iš viršaus panašėjo į žaislinį miestą.
Jie nusileido vienoje gatvelių ir įėjo į tvarkingą rąstinį namelį, kurio langelyje silpnai žybsėjo naktinės lempelės oranžinė šviesa.
Viduje buvo labai tylu. Lovoje, užmerktomis akimis, gulėjo žilas senelis. Jo veidas buvo ramus ir iškilmingas. Bet štai jo vokai sukrutėjo, akys atsimerkė ir, pamačiusios keistus svečius, prisipildė džiaugsmo.
Dėkoju jums, gerieji angelai, kad atėjote manęs. Žinau, jūs mane vesitės į kitą, puikų pasaulį. Aš pasiruošęs.
– Nejaugi be liūdesio palieki šį pasaulį? – paklausė Liūdesys.
– Aš šiame gyvenime padariau viską, ką galėjau, – atsakė senelis. – Tai ko gi man liūdėti?
– Bent jau to, kad miršti vienas vienutėlis ir nebus kam užmerkti tavo akių, – nepasidavė Liūdesys.
– Mano vaikai ir anūkai gyvena įvairiose šalies vietose ir manęs jie neužmiršta. Aš jų specialiai nekviečiau. Susirinks patys, sužinoję apie mano mirtį.
– Nejaugi tu nebijai mirti? – nustebo Liūdesys.
– Mirs tik mano kūnas, – atsakė senelis. – O dvasia gyvens kitame pasaulyje. Man ir ten atsiras darbo.
Su šiais žodžiais senelis nusišypsojo ir tiesdamas ranką į Džiaugsmą, kreipėsi į jį:
– O nuostabioji dvasia! Duok man savąją ranką! Noriu palikti šį pasaulį Džiaugsme.
Džiaugsmas ištiesė seneliui ranką, jis lengvai pakilo iš patalo visas spindintis ir pilnas jėgų ir jie, gėrėdamiesi skrydžiu, ėmė kilti aukštyn. Ant lovos liko tamsus be gyvybės ženklų kūnas, šalia kurio paniuręs stovėjo Liūdesys.
– Tu nugalėjai, – liūdnai pratarė Liūdesys, kai vėl susitiko su Džiaugsmu.
– Džiaukis! – sušuko Džiaugsmas.
– Negaliu, – liūdnai atsiduso Liūdesys. – Tai virš mano jėgų.
Ir jis lėtai, panarinęs galvą, nuskrido šalin.
– Mes dar susitiksim, – šūktelėjo jam pavymui Džiaugsmas.
– Mama, papasakok dar.
– Laikas miegoti, mielieji. Ryt bus kita pasaka.
– Ne, papasakok šitą iki galo.
– Apie ką gi?
– Apie tai, kaip Liūdesys išmoko šypsotis ir tapo Džiaugsmu.
– O štai šią pasaką, mano mielieji, jūs papasakosit jau patys. Savo gyvenime.
