(2018-10-25) Serapis Bėjus. Serapio kultas. Tęsinys

1. P. Blavatskajos „Atskleistojoje Izidėje“ (2 t.) kalbama:

„Tuo metu graikų, azijiečių ir egiptiečių idėjos buvo reikšmingai reformuojamos. Dioniso-Siberijaus misterijos buvo pakeistos Mitros apeigomis, kurių „olos“ išstūmė buvusio dievo šventyklas nuo Babilonijos iki Britanijos. Serapis arba Sri – Apa iš Ponto uzurpavo Ozirio vietą. Rytų Indostano karalius Ašoka priėmė Siddharthos religiją ir siuntė misionierius į Graikiją, Aziją, Siriją ir Egiptą skelbti išminties evangeliją… Legendos apie Gautamą išstūmė mitus apie Gorą, Anubį, Adonį, Atisą ir Vakhą“.

Iš šios ištraukos sužinome, kad kalbama apie 4-3 a.pr.m.e., nes karalius Ašoka gyveno 304-232 m.pr.m.e. Kad tuo metu Serapio kultas egzistavo Ponte – taip senovės graikų kalboje buvo vadinama vietovė Mažosios Azijos šiaurės rytų dalyje, kuri šiaurėje glaudėsi prie Juodosios jūros. Kad religiniame tautų gyvenime vyko ryškūs pokyčiai.

Galimai šios reformos buvo susijusios ir su Aleksandro Makedoniečio žygiais ir kaip to padarinys – dideli žmonių masių persikėlimai. Taip Egipte 4-o a. pr.m.e. pabaigoje atsirado daug graikų ir makedoniečių, todėl Serapio kulto įvedimas galėjo padėti jiems susivienyti tarpusavyje ir su vietos gyventojais, t. y. apjungti egiptiečių ir graikų religines tradicijas. Šiuo atveju, kaip rašoma Senovės Egipto Enciklopedijoje, „pagal savo „kilmę“ ši dievybė turėjo būti susijusi su Egipto panteono dievais, nes senovėje šventą valdžią tam tikram regionui galėjo turėti tik vietinės kilmės dievas. Būtent todėl Serapio kulto šaknys driekiasi į Memfio Ozirio-Apio kultą“.
Serapio vardo kilmė traktuojama taip: Oziris + Apis  = Oziris-Apis / Ozerapis / Serapis arba Sarapis (skirtingas tarimas priklauso nuo dialekto).
Populiariausia Serapio kulto kilmės versija byloja apie tai, kad Ptolemėjo I Sotero valdymo metu buvo pabandyta sukurti sinkretinės (t.y. jungiančios skirtingų tikėjimų mokymus) dievybės – Serapio, įvaizdį.
Ptolemėjas nuo jaunystės buvo Aleksandro Makedoniečio draugas, vėliau karo vadas jo armijoje, o po Aleksandro mirties – Egipto karalius (valdė 323-283/282 m. pr.m.e.). Jis yra Ptolemėjų dinastijos įkūrėjas.
Pagal Plutarcho aprašymą, karalius Ptolemėjas susapnavo nepažįstamą jam dievą (Serapį), kuris pavedė karaliui pavogti iš Sinopo miesto šventą statulą ir pervežti ją į Aleksandriją. Tai ir buvo padaryta, palaiminus Delfų Orakului. Žyniai pripažino, jog tai dievo Serapio statula.
Pagal Senovės Egipto enciklopediją, pirmieji Ptolemėjai ne tik įvedė Serapį į egiptietiškų dievybių pulką, bet padarė jį aukščiausiu dievu, naujosios karališkosios dinastijos ir naujos šalies sostinės Aleksandrijos globėju. Miestą Nilo deltoje pradėjo statyti Aleksandras Makedonietis ir iki IV-V m.e. amžių šis miestas buvo vienas iš svarbiausių helenistinio pasaulio centrų.
Serapiui buvo pašvęstas Serapiumas – didingiausia šventykla Aleksandrijoje, tiksliau Kanobe, netoli sostinės esančiame mieste. Ši Ptolemėjaus III (valdė nuo 246 iki 222 m. pr.m.e.) pastatyta šventykla buvo svarbiausias dievybės kulto centras, kuris garsėjo savo nuostabia gydančia jėga. Antrasis garbinimo centras buvo Memfyje.
Pagal aprašymus, Aleksandrijos Serapiumas buvo pati didžiausia iš visų šventyklų, skirtų Serapiui. Be dievo atvaizdų joje buvo patalpinta dalis Aleksandrijos bibliotekos.
Štai kaip šventyklą aprašė senovės Romos istorikas Amianas Marcelinas:
„Mieste [Aleksandrijoje] yra labai aukštų šventyklų. Iš jų išsiskiria Serapiumas. Mano kalba yra bejėgė jį aprašyti. Platūs, kolonomis apsupti kiemai, gyvybe kvėpuojančios statulos ir daugybė kitų meno kūrinių, visa tai jį puošia tiek, kad po Kapitolijaus, kuriuo save įamžina šlovingoji Roma, nieko didingesnio nežino Visata. Šioje šventykloje buvo patalpinti neįkainojamos vertės knygų lobiai“.
Skulptoriaus Briaksido Aleksandrijos Serapiumui sukurta Serapio statula vaizdavo vyrišką figūrą su barzda, panašų į Dzeusą, vilkintį chitonu, sėdintį soste su galvos apdangalu –  modi (rugių saiku) arba pagal kitą versiją su kalafu – derlingumo ir gausos simboliu. Kalafą puošė rugių varpų ir alyvmedžių šakelių atvaizdas. Kairėje Serapio statulos rankoje – skeptras, dešine ranka dievas remiasi į baisaus šuns Cerberio galvą, tai liudija apie požeminę dievybės simboliką.


Serapis dažnai buvo vaizduojamas kaip graikų dievas, bet su egiptiečių atributika, apjungiančia savyje daugelio kultų ikonografiją, simbolizuojančių gausą bei atgimimą.
Serapis apjungė daugelį dievų. Kaip ir Oziris, jis buvo laikomas derlingumo ir mirusiųjų karalystės globėju. Graikai tapatino Serapį su Poseidonu, vandens stichijos valdovu, todėl jo atvaizdą dėdavo laivų pirmgaliuose. Kaip Saulės dievas, Serapis buvo tapatinamas su Apolonu ir Heliju, kaip dievų valdovas – su pačiu Dzeusu, kaip gydytojas – su Asklepijum, kaip derlingumo dievas – su Dionizu bei kitais dievais.
„Slaptojoje Doktrinoje“ (2 t.) pažymima:
„Eskulapas, Serapis, Plutonas, Esmunas ir Knufas – jie visi yra dievybės su gyvatės atributais … Jie visi yra gydovai, duodantys dvasinę bei fizinę sveikatą, taip pat ir nušvitimo teikėjai“.
Romėnų laikotarpiu Serapis buvo pradėtas garbinti kaip gydytojas, gebantis išspręsti gyvybės bei mirties klausimus. Į jį, kaip į Orakulą, buvo kreipiamasi dėl pranašyščių, buvo prašoma išvaduoti iš nelaimių, taip pat – pareigų paaukštinimo. Tai nulėmė, kad Serapis buvo pradėtas suvokti ne tiesiog kaip aukščiausia, bet kaip pati aukščiausia transcendentinė dievybė, į kurią buvo galima kreiptis su bet kokiu prašymu.
3-1-ame a. pr.m.e., Ptolemėjų valdymo laikais, šis kultas plačiai pasklido Mažojoje Azijoje, Graikijoje ir šiaurinėse Juodosios jūros pakrantėse. Serapio garbei buvo pastatyta daugiau nei tūkstantis statulų, šventyklų ir paminklų. Serapio šventyklos atsirado daugelyje vietų už Egipto ribų, kur gyveno graikiškai kalbantys gyventojai. Graikijoje Serapio šventovės buvo atidarytos šventajame Apolono mieste – Delfuose, taip pat Korinfe, viename iš Beotijos (centrinė Graikijos sritis) miestų, Serapio garbinimas buvo įvestas Atėnuose.
Šventovėse vykdavo mažosios ir didžiosios misterijos. Mažosios misterijos būdavo aukojamos Izidei ir skirtos pasauliečiams; didžiosios misterijos buvo skirtos Serapiui ir Oziriui, jose dalyvauti galėjo tik žyniai, išlaikę rūsčius įšventinimo išbandymus Serapio šventykloje.

Romėnų laikotarpiu Serapio populiarumas toliau augo, neretai šventyklose už Egipto ribų jis buvo laikomas Izidės vyru. Romoje dievybės buvo garbinamos Izidės ir Serapio šventykloje, kuri buvo pastatyta Marso lauke.
Apie kulto paplitimą liudija daugybė iškasenų. Serapio atvaizdų gausu ant helenistinio laikotarpio monetų, jo statulėlės buvo būtinas gyvenamųjų namų reikmuo – kaip amuletas ji buvo tvirtinama prie durų, langų, sienų. Reljefiniai Serapio atvaizdai randami ant medalionų, šviestuvų, altorių.


Septynis šimtus metų, tai yra 28-ių (!) kartų gyvavimo laikotarpiu, Serapis buvo aukščiausia Egipto ir Graikijos dievybė. Tačiau ketvirto mūsų eros šimtmečio pabaigoje prasidėjo tikras kryžiaus žygis prieš „pagonis“, prie kurių buvo priskirti visų mistinių religijų pasekėjai.

 

Jelena Iljina

Bus tęsinys….