(2018-09-20) Kova su sektomis ar garbės bei orumo įžeidimas?

Brangūs draugai,
ankstesniuose naujienlaiškiuose mes minėjome apie daugybę negatyvių straipsnių apie T.N. Mikušiną, kuriais yra užpildytas internetas (https://r.sirius-ru.net/2018/2018-08-02.html)

Šiandien mes jūsų dėmesiui siūlome juristės M. Morozovos straipsnį “Kova su sektomis ar garbės bei orumo įžeidimas?”

Straipsnis patalpintas daugelyje resursų:

http://glagolurfo.com/newsitems/2018/9/10/borba-s-sektami-ili-oskorblenie-chesti/”
https://www.gosrf.ru/news/38128/
http://potrebrf.net/borba-s-sektami-ili-oskorblenie-chesti-i-dostoinstva-na-voprosyi-otvechaet-yurist-morozova-m-a/
http://www.zemlyamoydom.com/mi-i-zakon-borba-s-sektami

Jūs galite pateikti nuorodas į šį straipsnį savo resursuose ir socialiniuose tinkluose.
Autorė, juristė M. Morozova, juridiškai įrodo stačiatikių tinklapiuose patalpintuose straipsniuose apie T. N. Mikušiną suformuluotų kaltinimų sektantizmu visišką nepagrįstumą ir neteisėtumą.

Už bet kokio asmens veiklos ar jo pažiūrų paskelbimo sektantiškais, be mėginimo pažeminti, nieko daugiau nėra, nes žodis „sekta“ šiuo metu neturi vienareikšmiškos apibrėžties bei rusų kalboje, nei Rusijos įstatymuose. Kol įstatyme nebus suformuluota tiksli šio žodžio prasmė, jis yra ne daugiau nei idealus instrumentas piktnaudžiavimams. Neturint aiškios formuluotės, šis žodis skirtingų žmonių suprantamas skirtingai, ir kiekvienas gali fantazuoti apie tuos, kurie buvo pavadinti sektantais, ką tik nori. Beje, fantazijos nebus „kaltinamojo“ naudai, nes mūsų laikmečio žmonėms šis žodis daugiausia perteikia negatyvų kontekstą: sektantas – „svetimas“ arba „kitaip mąstantis“, „pavojingas“ (pagal apklausos, kurią atlikau aš, tarp žmonių nuo 40 iki 80 metų amžiaus, duomenis).

Kaip žinome, įstatymai ir oficialioji ideologija yra skirti tamsiųjų žmogiškosios pasąmonės pusių sutramdymui, tačiau būtent į pasąmonę apeliuoja žodis „sektantas“. Už jo visuomenės sąmonėje tūno įvaizdis – svetimkūnio ir potencialaus priešo, nevisaverčio, palyginus su didžiąja visuomenės dalimi (todėl neturinčio tokių pat teisių būti gerbiamam kaip asmenybei ir būti gerbiamom jo pažiūrom), nuo kurio reikia laikytis kuo toliau, o blogiausiu atveju – gintis. Praeityje buvo panaši sąvoka „liaudies priešas“: ne toks kaip visi, pavojingas visuomenei, o ką jis konkrečiai blogo padarė, nežinoma. Skirtumas yra tik paprasto piliečio įsivaizdavime apie šių įvaizdžių pavojingumą: liaudies priešai – iš anksto aišku, kad nusikaltėliai, o sektantai – nebūtinai, bet panašūs į nusikaltėlius, todėl paprasčiau yra nesiaiškinti ir, dėl visa ko, laikytis nuo jų kuo toliau.

Todėl žodžiai „sekta“ ir „sektantas“ – „puikus“ instrumentas saugiai manipuliuoti visuomenės nuomone:

– jeigu kažką taip pavadinsime, tai visuomenė instinktyviai laikysis atokiau nuo tokio žmogaus ir jis visada asocijuosis su kažkuo blogu ir nederamu;
– apginti savo reputaciją įprastomis priemonėmis nepavyks, nes nesant termino „sekta“, neįmanoma įrodyti kaltinimų priklausymu jai melagingumo, taip pat šis žodis nėra įžeidžiamas (jeigu pavadintų bet kokiu kitu žodžiu – sukčiumi, kelių eismo taisyklių pažeidėju ir taip toliau – galima eiti į teismą ir įrodyti, kad tai yra melas, nes yra vienareikšmiški šių sąvokų apibrėžimai);
– dėl tos pačios priežasties sunku patraukti atsakomybėn už šmeižto platinimą bei padarytą žalą reputacijai, šmeižikas lieka nenubaustas.

Kiek tai susiję su sektanto įvaizdžio panašumu į nusikaltėlio įvaizdį, tai įstatymas neleidžia jokių pustonių, jis aiškiai skiria žmones į padariusius nusikaltimą ir nekaltus. O žmogaus sąmonė „panašių į nusikaltėlius“ įvaizdį įsileidžia. Įstatymai aiškiai atskiria organizuotas nusikalstamas grupuotes ir įstatymams paklūstančias organizacijas bei bendruomenes, o žmogaus sąmonė įsileidžia įvaizdį „sektos“, kurios panašios į nusikalstamas grupuotes. Tuo naudojasi kuriantys įsivaizdavimą apie sektą kaip apie kvazi-nusikalstamą bendruomenę. Be abejonės, kaltinimas panašumu į nusikaltėlius žemina žmogiškąją savivertę, yra įžeidus bei neteisėtas.
Aš manau, kad tokių žodžių kaip „sekta“, kurie neturi tikslaus apibrėžimo ir tuo pat metu perteikia išimtinai destruktyvią prasmę, naudojimas, turi būti laikomas šmeižtu ir kvalifikuojamas Baudžiamojo kodekso rėmuose, arba pažeidimu RF Administracinio kodekso rėmuose, arba darančiu žalą garbei, orumui bei dalykinei reputacijai RF Civilinio kodekso rėmuose, ir įstatyme turėtų būti padarytos atitinkamos korekcijos.

Tai yra tik Jūsų nuomonė ar yra koks nors juridinis pagrindas?

Viskas, kas pasakyta aukščiau remiasi Rusijos įstatymais bei juridinė literatūra. Sąvokos „sekta“ dabar nėra nei viename įstatyme, nei viename poįstatyminiame akte. Pats šis žodis sutinkamas teisminiuose bei poįstatyminiuose aktuose, beje poįstatyminiuose tik negatyviame kontekste – kiek tai susiję su Rusijoje uždrausta IGIL organizacija bei netekusioje galios 2000.09.09 d. informacinio saugumo Doktrinoje, kurioje minima tokia grėsmė nacionaliniam saugumui: „galimas visuomeninio stabilumo pažeidimas, žalos padarymas gyventojų sveikatai ir gyvybei dėl religinių susivienijimų, kurie propaguoja religinį fundamentalizmą, o taip pat dėl totalitarinių religinių sektų veiklos“.
Juridinės (ir ne tik) literatūros sektų tema yra daug ir akcentas joje dedamas apsaugoti žmones nuo negatyvaus poveikio tų religinių organizacijų, kurios pažeidžia žmonių teises bei kelia grėsmę jų gyvybei, sveikatai, turtui. Deja, kartu su tokiomis organizacijomis į vieną eilę statomos nereliginės organizacijos bei mokymai, kurie niekam nepadarė nieko blogo, ir netgi tokie visuotinai pripažinti pasaulinės kultūros lobiai kaip pvz.: vedų žinios arba Rerichų mokymas. Tai gryniausias mėginimas apšmeižti kitaip mąstančius. Toks pat uždavinys sprendžiamas priskiriant prie sektantų šiuolaikinį filosofą ir visuomenės veikėją Tatjaną Mikušiną.
Paminėti faktai kalba ne tik apie vieningo požiūrio į savoką „sekta“ nebuvimą, bet ir apie labai didelius piktnaudžiavimus naudojant šį žodį bei masinį teisių pažeidimą tų žmonių, kurie buvo pavadinti sektantais.

O kaip jūs pakomentuotumėte paplitusį argumentą žmonių priskyrimui prie „sektantų“ – tai, kad kai kurie jų požiūriai prieštarauja Stačiatikių dogmoms?

Surinktoje medžiagoje iš teisinės bazės „Konsultant plius“ bei iš kitų šaltinių, nagrinėjančių sektų temą Rusijoje, toks požiūris sutinkamas gana dažnai, be to tai yra būdinga tik stačiatikių dogmų atžvilgiu. Jokia kita religija, įvardinta įstatyme „Dėl sąžinės laisvės bei religinių susivienijimų“, šio požiūrio nepalaiko, aš nesutikau nei vieno panašaus pavyzdžio.
Tačiau tokia pozicija prieštarauja Rusijos įstatymams, kurie garantuoja minčių, požiūrių bei įsitikinimų laisvę, valstybinės religijos nebuvimą ir draudžia religinio pranašumo propagandą.
Norėčiau pabrėžti štai ką: kadangi pagrindiniu „sektos“ „požymiu“ laikomas jos pasekėjų pažiūrų kitoniškumas nuo daugumos pažiūrų, tai toks požiūris į sektas yra gana archaiškas ir kertasi su mūsų įstatymais, nes numato „teisingą pasaulėžiūrą“ arba „teisingą religiją“ ir „neteisingas sektantiškas“, o tai yra absurdas, jeigu vertinsime iš Rusijos Konstitucijos ir tarptautinės teisės normų apie žmogaus teises požiūrio taško.
Pagal Konstituciją Rusijos Federacija, tai – demokratinė valstybė, kurioje kiekvienas jos gyventojas turi teisę į savo pažiūras ir įsitikinimus, bei turi teisę platinti juos ir veikti jų pagrindu. Rusijos Konstitucija, RF Baudžiamuoju kodeksu, RF Civilinio kodekso 150-152 str. bei kitomis teisinėmis normomis draudžiama įžeidinėti, menkinti reputaciją ir žeminti žmogaus orumą dėl jo įsitikinimų.

Bet kokius pasisakymus apie sektas reikėtų vertinti iš RF Konstitucijos pozicijų, tame tarpe:
13 straipsnis
1. Rusijos Federacijoje pripažįstama ideologinė įvairovė.
2. Jokia ideologija negali būti nustatoma kaip valstybinė ir būti privaloma.
4. Visuomeniniai susivienijimai yra lygūs prieš įstatymą.
14 straipsnis
1. Rusijos Federacija – ne religinė valstybė.
Jokia religija negali būti nustatoma kaip valstybinė arba privaloma.
2. Religiniai susivienijimai atskirti nuo valstybės ir yra lygūs prieš įstatymą.
17 straipsnis
3. Asmens teisių ir laisvių realizavimas neturi pažeisti kitų asmenų teisių ir laisvių
19 straipsnis
1. Visi yra lygūs prieš įstatymą ir teismą.
21 straipsnis
1. Asmens orumas saugomas valstybės.
Niekas negali būti pagrindu jo sumenkinimui.
28 straipsnis
Kiekvienam garantuojama sąžinės laisvė, tikėjimo laisvė, įskaitant išpažinimą individualiai ar kartu su kitais bet kurios religijos arba neišpažinti jokios, laisvai pasirinkti, turėti ir skleisti religinius ir kitus įsitikinimus ir veikti pagal juos.
29 straipsnis
1. Kiekvienam garantuojama minties ir žodžio laisvė.
2. Neleidžiama propaganda arba agitacija, sukelianti socialinę, rasinę, nacionalinę arba religinę neapykantą ir priešiškumą. Draudžiama socialinė, rasinė, nacionalinė, religinė arba kalbos pranašumo propaganda.
3. Niekas negali būti verčiamas išreikšti savo nuomonę ir įsitikinimus arba jų atsisakyti.

Remiantis šiais įstatymo teiginiais, kaltinimus sektantizmu drąsiai galima pavadinti žmogaus persekiojimu. Kuo daugiau kaltinimų, tuo aiškesnis persekiojimas

Ar gali rusų teisinė sistema apginti reputaciją žmonių, kuriuos priskyrė prie sektantų?

Įstatymas jų pusėje, bet laimėti teisme nebus paprasta, kadangi teismai negali nepaisyti visuomenės ir visuomenės nuomonės, įskaitant straipsnių apie sektas nuomonę autorių, kurie nusižengia ignoruodami Konstituciją. Tačiau teismas pamiršo pritaikyti Konstitucijos straipsnius, draudžiančius piktnaudžiauti teisėmis, kitų žmonių teisių pažeidimo keliu. Taip pat teismas neatsižvelgė į tai, kad nuomonė turi būti formuojama pagal logikos taisykles, t.y. kad organizaciją pavadinti sekta, reikia pareikšti atitinkamumą tarp jos charakteristikos ir sąvokos „sekta“ charakteristikos. Bet jei tokios sąvokos ir jos tikslių charakteristikų neegzistuoja, tai ir nuomonės, kad organizacija yra sekta, principiniai negali būti.

Tokios logikos esamumas tikrinamas, vaikams stojant į mokyklą: pavyzdžiui, jei žmogus dėvi baltą chalatą ir gydo žmones, tai vaikas turi padaryti išvadą, kad jo profesija gydytojas. Analogiška, jei visuotinai pripažintų sektų požymių neegzistuoja, tai nėra pagrindo kažką joms priskirti.

Yra daug žmonių, kurie save vadina sektų specialistais ir vargu ar jei sutiks su tokiu požiūriu.

Jeigu nėra tikslių reiškinio charakteristikų, tai iš kur gali atsirasti šio reiškinio specialistai? Vieni sekta vadina vieną ką, kiti – kitą. Rezultate – mes turime reikalą su dideliu mitu, kurio pagalba galima gąsdinti žmones ir jais manipuliuoti, užsidirbti pinigų, bet praktiškai žmonėms kalbos apie sektas naudos neduoda. Praktinę naudą gali suteikti kitų specialybių žmonės. Pavyzdžiui, iškilus fizinio ar psichologinio saugumo grėsmei iš kurios nors organizacijos, tai kalbama apie nusikaltimą, o perspėjimu ir nusikaltimų prevencija, pagal Rusijos teisėtvarką, užsiima teisėtvarkos organai ir niekas kitas.
Specialisto sektų reikalais egzistavimas veikiančios teisėtvarkos rėmuose, gali būti ir pateisinamas tik vienu atveju: jei, kaip sekta, būtų suprantama grupė žmonių – religinės organizacijos narių, kurie nukrypsta nuo savo religijos dogmų. Jei tai numatyta religinės organizacijos nuostatais, tai griežtai organizacijos viduje ir šios organizacijos narių atžvilgiu, specialistas sektų reikalais turi teisę išreikšti nuomonę, laikosi organizacijos narys dogmų ar ne. Kitaip tariant jis sektantas ar ne. Viskas, kas yra virš to – nuo nelabojo.

Viename rimtų internetinių resursų patalpintas taip vadinamų sektų sąrašas, į kurį įtraukta daugiau nei 450 įvairių organizacijų ir susivienijimų. Sąraše vienoje eilėje yra satanistai, jogos centrai ir nusipelniusio RSFSR mokytojo M.P. Ščetinino mokykla.
Kur Jūs matote tokio lengvabūdiško požiūrio vertinimuose priežastį?

Priežastį matau visuomenės žemame kultūros ir teisinės sąmonės lygyje. Rusijos Įstatymai iš principo neleidžia sudarinėti tokių sąrašų ir juo labiau jų publikuoti arba aptarinėti. Jei šalyje tiek žmonių paskelbta sektantais, tai liudija apie masinį žmogaus teisių pažeidinėjimą. Visuomenė yra kraštutinai nepalankioje būsenoje, visur ieškoma priešų. Reikia kelti bendrą kultūros ir juridinio raštingumo lygį, kad žmonės adekvačiai vertintų tai, kas vyksta ir pradėtų vienas kito atžvilgiu elgtis su ne mažesne pagarba ir palankumu, nei to reikalauja įstatymas. O kai užaugsime iki teisinės valstybės, tuomet ir visuomenė, gyvenanti Gėrio ir Teisingumo principais taps realybe.

---

Su kai kurių straipsnių iš įvairių šaltinių apie T.N.Mikušiną nagrinėjimu galima susipažinti nuoroda: https://sites.google.com/view/swordpravdy/главная. Nuorodą į šį resursą atsiuntė vienas „Siriaus“ svetainės skaitytojų.

 

---

http://sirius-ru.net/
Leidinio redaktorius Tatjana Martynenko mtv757@yandex.ru

Taika jums, Šviesa ir Meilė!