Birželio 1-oji – tai Tarptautinė vaikų gynimo diena, įsteigta 1949 metų lapkritį Paryžiuje Tarptautinio demokratinės moterų federacijos kongreso sprendimu ir pirmą kartą buvo pažymėta 1950 metais. Dabar šios dienos pažymėjimo tradiciją palaiko daugiau nei 60 šalių.
Egzistuoja Tarptautinės vaikų gynimo dienos simbolis – vėliava, kurioje žaliame fone atvaizduotas planetos simbolis ir jį apsupusios penkios įvairiaspalvės figūrėlės. Žalias fonas simbolizuoja derlingumą, augimą ir harmoniją. Planeta – bendri visų vaikų namai, o įvairiaspalvės figūrėlės – pakantumas ir įvairovė. Spalvoti žmogeliukai (įvairių rasių odos spalvos) apjungia vaikučius į vieną žvaigždę – šviesos simbolį.
Kas tai – šventė ar dingstis susimąstyti? Tikriausiai ir viena, ir kita.
Žinoma, įprasta vaikams dovanoti dovanas ir organizuoti pramogas. Tačiau nereiktų pamiršti, kad šią diena kalbama apie vaikų gynimą. Tolimais 1949 metais, kuomet pasaulis tik ką buvo pergyvenęs patį baisiausią karą, kalba vyko, visų pirma, apie taiką, kuri ir dabar daugelio manymu yra akivaizdi laimingo vaikų gyvenimo garantija. Deja, netgi taikos metu ir net turtingose šalyse vaikai kenčia. O kai kuriais atvejais jiems paprasčiausiai neduoda galimybės gimti, įteisinus abortus, kas iš esmės yra vaikų žudymas motinos įsčiose.
Tikriausiai todėl abortų priešininkai pasirinko šią dieną akcijoms, ginant negimusių vaikų teises į gyvenimą. Įvairiose pasaulio šalyse jie renkasi birželio 1-ją arba vieną artimiausių dienų, kad atkreipti plačiosios visuomenės dėmesį į abortų problemą.Tačiau netgi tie vaikai, kurie jau išvydo pasaulį ir gyvena po taikiu dangumi, nėra visiškai saugūs. Mūsų pasaulis tapo toks sudėtingas, kad žmonės dažnai net neįtaria apie grėsmę, slypinčią jame. Užterštumas ir iškraipymai palietė beveik visas gyvenimo sferas: orą, vandenį, maistą, muziką, garsinę aplinką, įvairūs spinduliavimai, masinės informacijos priemonės, internetas ir t.t.
Žmogus – ištverminga būtybė ir gali adaptuotis prie labai daug ko, atlaikyti grėsmes. Tačiau tai gali būti tuo atveju, kai jis suvokia, kas vyksta. Kada mes neįtariame apie pavojų, nėra ir mūsų pasipriešinimo kenksmingumui. Gyvenimo patirties trūkume ir slypi pagrindinis vaiko silpnumas, netgi, kai jam jau 18 metų.
Žiniomis jį apginkluoti privalo šeima ir mokykla. Tačiau bėda tame, kad užimti tėvai tikisi mokykla, o štai dėl mokyklos kyla daug klausimų.
Teisę gauti išsilavinimą mūsų šalies piliečiams garantuoja Rusijos Federacijos Konstitucijos 43 straipsnis, o visi su tuo susiję klausimai, yra valstybės žinioje.
Kad užtikrinti šią teisę, paruošti standartai, kurie yra privalomi vykdyti švietimo įstaigose.
Gautųsi, kad visoje mūsų daugialypėje šalyje milijonus vaikų moko pagal vienas ir tas pačias taisykles. Ar tai reiškia, kad mūsų vaikai tampa vienodai sveikais, išsilavinusiais ir išauklėtais? Tikrai ne. Dar daugiau, ši sistema, kuri visą laiką reformuojama, krypsta į tai, kad medikai ir mokslininkai pradeda skelbti pavojų dėl blogėjančios vaikų sveikatos, jų psichinio vystymosi ir netgi jų raštingumo. Pateiksime pavyzdžius.
Sveikata. Pagal Rusijos medicinos mokslų akademijos duomenis, mokymosi mokykloje laikotarpiu, sveikų vaikų skaičius mažėja. Tarp 15-17 metų mokinių apie 70% serga chroninėmis ligomis. “Daugiau nei 30% vaikų turi fizinio vystymosi nukrypimus, – pažymi vyriausias RF pediatras, RMMA akademikas Aleksandras Baranovas. Per pastaruosius 15 metų šis skaičius nuolat didėja ir tai ypatingai pavojinga tendencija. Paaugliai darosi silpnesni, vos pusė 17-mečių berniukų ir mergaičių sugeba įvykdyti jų amžiaus fizinio pasiruošimo normatyvus“.
Pagal statistinius duomenis, per pastaruosius 10 metų vaikų sergamumas iki 14 metų amžiaus grupėje padidėjo 34%, o vaikų 15-17 metų amžiaus grupėje – 65%.
Gydytojai, komentuodami šią situaciją, pažymi, kad to priežastis yra pati mokyklos aplinka. Vaikai mažai laiko būna gryname ore, kenksmingai veikia ilgas sėdėjimas statine poza pamokoje. Nepaisant daugybės turimų gerų sporto salių, stadionų, baseinų, dauguma vaikų neturi galimybės juos lankyti nemokamai.
Žinios. Dėl žinių, gaunamų mokykloje, taip pat problema. Naujų vadovėlių ir egzaminų įvedimas, kaip pastebi specialistai, žymiai pablogino vaikų raštingumo lygį, jų sugebėjimą analizuoti ir logiškai mąstyti. To rezultate, pastaraisiais metais žemutinę egzaminų vertinimo balais ribą, teko nuleisti. Kitu atveju, daugelis vaikų negautų atestato.
Auklėjimas. Deja, auklėjimo klausimai mokykloje sprendžiami likutiniu principu. Tiek pedagogams, tiek vaikams paprasčiausiai nepakanka laiko bendrauti ne pamokų metu. Neišspręstas vaikų laisvalaikio klausimas. Vaikų vasaros stovyklos dažnai finansiškai nepasiekiamos daugeliui šeimų. Pasitikėjimo jomis nėra. Viso to rezultatas – masinis susidomėjimas kompiuteriniais žaidimais, keiksmažodžiai, rūkymas, narkomanija.
Dėl visų šių problemų vienodai sunerimę tiek tėvai, tiek ir eiliniai pedagogai.
Keista, bet sprendimai jau seniai atrasti tiek praeities pedagogų, tiek ir mūsų laikų pedagogų-novatorių. Štai keletas jų:
Nikolajus Pirogovas
Antonas Makarenko
Vasilijus Suchomlinskis
Marija Montessori
Šalva Amonašvili
Viktoras Šatalovas
Michailas Ščetininas ir kiti.
Svarbiausia, kas juos vienija – tai meilė ir pagarba kūdikiui, sąlygų jų prigimtiniams talentams išsiskleisti sudarymas. Šie PEDAGOGAI į kūdikį žvelgia ne kaip į indą, kurį reikia pripildyti informacija, o kaip į asmenybę, gebančią savarankiškai vystytis. Pagrindinis tikrojo pedagogo tikslas – ne teikti žinias ir kūdikio elgesį moduliuoti pagal kažkokį standartą, o pažadinti jame žinių siekį, išvystyti sugebėjimą savarankiškai mąstyti ir auklėti, tame tarpe ir savo pavyzdžiu, kad būtų dorovinga pažiūra į visą ką.
Deja, pedagogų-novatorių metodikas pavyksta pritaikyti tik privačiose mokyklose arba, eksperimento tvarka, valstybinėse mokyklose. Tačiau, jei taip pagalvojus, anksčiau ar vėliau prie to bus prieita, kitaip mes tiesiog neturėsime ateities.
Kaip pavyzdį pateiksime Marijos Montessori metodą. Jis įdomus tuo, kad sėkmingai pritaikomas įvairaus amžiaus vaikams, nuo pat gimimo.
Montessori-pedagogika – mokslinė pedagoginė vaikų auklėjimo ir lavinimo sistema, parengta gydytojos, psichologės, pedagogės Marijos Montessori (1870-1952).
Pagrindiniai principai – pažadinti kūdikį savarankiškam mokymuisi, savarankiškam vystymuisi.
Montessori pedagogų devizas: „Padėk man tai padaryti pačiam“.
Tikslų, siekiamų auklėjant kūdikį pagal Marijos Montessori metodiką prasmė: savarankiškumas, pasitikėjimas savimi, pagarba kitiems, tvarkos ir darbštumo ugdymas.
Suaugusiojo užduotis – organizuoti sąlygas vaiko galimybėms savarankiškai, nuo ankstyvos vaikystės pradėti savo unikalų vystymosi kelią, realizuoti savo PRIGIMTĮ.
Tą suprasdama, gydytoja Montessori parengė specialią aplinką, kurioje vaikai privalo patys būti šeimininkais ir darbuotojais – Montessori klasę. Tai: lengvi vaikiški baldai, indai ir reikmenys, speciali „didaktinė medžiaga“, kuria užsiima vaikai ir kuri yra visos Montessori sistemos centras.
Montessori-aplinka – tai specialiai įrengta patalpa, kur pedagogas negali sakyti vaikeliui: „neliesk“ arba „negalima“ (žinoma, jei nėra pavojaus mažylio ir šalia jo esančių žmonių gyvybei). Čia vaikas darbuojasi, mokosi, bendrauja. Kiekvienas daiktas ir jo vieta apgalvoti ir nukreipti vaiko vystymuisi.
Savo pedagoginę sistemą Marija Montessori vadino vaiko savarankiško vystymosi sistema didaktiškai paruoštoje aplinkoje. Montessori sistemai jau daugiau nei 100 metų. Tačiau labai ilgą laiką jos metodai mūsų šalyje buvo nepasiekiami, tuo tarpu, kai kitose šalyse jie plačiai pasklidę. Montessori pedagogika pas mus ėmė atgimti tik 90-taisias metais. Šiuo metu Rusijoje atidaryta daug įvairių centrų ir vaikų darželių, kur taikoma Montessori ugdymo sistema, bet akivaizd-iai to nepakanka.
Tokių įstaigų tinklo plėtimas sunkiai vyksta dėl brangumo ir valstybinės paramos trūkumo.
Šiuo metu Marijos Montessori pedagogika – viena labiausiai reikalingų vaiko vystymosi metodikų, kurioje sugretinami, atrodytų, nesuderinami dalykai: laisvė ir drausmė, patrauklus žaidimas ir rimtas darbas.
Pasauliniu Marijos Montessori pripažinimo liudijimu tapo JUNESKO sprendimas 1988 metais įrašyti ją į ketvertuką pedagogų, apibrėžusių XX amžiaus pedagogų mąstymo būdą. Tai Džonas Diujis, Georgas Keršenšteineris, Antonas Makarenko ir Marija Montessori.
O. V. Marčenko
(jei pas mus kada nors ateis pagalba ir išsigelbėjimas, tai tą gali padaryti tik vaikai, nes būtent jie išauga į žmoniją. Marija Montessori)
Su kita Marijos Montessori metodo medžiaga galima susipažinti Dvasinio – švietėjiško Centro „SIRIUS“ svetainėje.
