Dženi ir jos sužadėtinis. Dženi vestuvės

Jau keletą savaičių Dženi svaigo galva nuo daugybės prieštaringų jausmų ir minčių, kuriais ji gyveno, o taip pat ir nuo naujų žmonių, su kuriais jai teko susipažinti. Tarti sau, kad ji tvirtai pritaria motinos pozicijai, kad tiki pergale prieš lordą Benediktą, Dženi niekaip negalėjo. Prisimindama iš Florentiečio gautus laiškus, galvodama, kad jis buvo jos tėvo draugas, kad jis Alisos draugas ir globėjas, Dženi jautė, kaip jai maudžia širdį, gailėjosi savo neprotingų poelgių. Ji liūdėjo, bet, patekusi į motinos irzlumo sukurtą blogio srautą, nebegalėjo nuslopinti savo pavydo ir pažeminimo, kurie ją graužė vos prisiminus Alisą ir Nal, Nikolajų ir Tendlį.
Nauji motinos draugai, jos seno gerbėjo atsiųsti iš Konstantinopolio, Dženi pasirodė labai malonūs ir išauklėti. Jie iš karto tapo audringais jos grožio gerbėjais ir lenktyniavo tarpusavyje, rėždami apie ją sparną. Jie taip apgaubė ją rūpinimosi ir lepinimo – nuo mažiausių smulkmenų iki brangiausių dovanų – tinklu, taip rūpinosi jos apranga, vežiojo į pačias madingiausias ir triukšmingiausias vietas, kad Dženi tiesiog neliko laiko rimtai apie ką nors susimąstyti. Vakare ji būdavo taip pavargusi nuo pasilinksminimų ir asistavimų, kad griūdavo į lovą ir iš karto, vos padėjusi galvą ant pagalvės, užmigdavo.
Kažkaip savaime, tarsi prieš pačios Dženi valią ir norą, ją pradėjo laikyti vieno iš tų jaunuolių sužadėtine. Antrasis, ir anksčiau dažnai užduodavęs klausimus apie Alisą, dabar dar atkakliau klausinėjo Dženi apie seserį. Kodėl nė vienoje iš pačių madingiausių ir prašmatniausių vietų nematyti Alisos? Kodėl Dženi nepasikviečia sesers į pasimatymą? Argi Dženi nemyli Alisos?
Pripratusi viešpatauti tarp savo adjutantų, Dženi neturėjo nė menkiausio noro įsileisti Alisą į tą mažą, beprotiškai ją įsimylėjusių – kaip jai atrodė – jaunuolių ratelį. Ir kartu ji nežinojo, ką ir kaip atsakyti, visaip stengdamasi, kad gerbėjai iš viso nepamatytų Alisos. Šiame kasdieniniame šurmulyje Dženi labiausiai stengėsi pamiršti teismo kontorą, nusprendusi, kad tai dar bus negreitai. Ir staiga, kaip perkūnas iš giedro dangaus, jai ir motinai įteikė šaukimus atvykti į tą pasibjaurėtiną vietą po dviejų dienų. Švytinti pastorienė, mojuodama savo šaukimu į teismą, įėjo į vos prabudusios Dženi kambarį ir savo itališka greitakalbe sutarškėjo:
– Ką tik gavau laišką. Atvažiavo dar du draugai iš Konstantinopolio. Šiandien vakare jie ateis pas mus. Prašau, pasistenk būti žavi. Tai labai labai turtingi, net patys turtingiausi žmonės ir, kaip tvirtina tavo sužadėtinis, labai įtakingi. Dabar lordas Benediktas mums pašokinės. Štai tavo šaukimas. Poryt teismo posėdis dėl testamento. Nuvainikuosime netikrąją Ceciliją. Meluok savo testamente kiek nori, o įgimtą panašumą pateik. Tai vienintelis nepaneigiamas įrodymas, o pastoriaus tai nėra, su kuo dabar lyginti panašumą? – kvatojosi pastorienė.
– Nesuprantu, mama, kodėl Jūs įsikandote tą panašumą. Juk juo remiantis, manęs ir Alisos niekaip seserimis nepavadinsi, – atsakė Dženi nenorėdama iš esmės įsigilinti į šį klausimą ir ieškodama galimybės apmąstyti, kaip jai pačiai elgtis, ko imtis, su kuo pasitarti.
– Panašumą ne aš viena sugalvojau, mano miela, mūsų draugai taip pat tvirtina, kad panašumas – labai svarbus argumentas. Beje, tu juk supratai, kad tavo būsimo vyro draugas tikisi vesti Alisą. Aš su juo tai jau aptariau. Kadangi didysis lordas nė per žingsnį nesitraukia nuo Alisos, o jaunuolis, aišku, kaip galima greičiau nori pamatyti savo sužadėtinę, tai aš nusprendžiau važiuoti šiandien kartu su juo pati ir perduoti Alisai laišką. Gal mums net pavyks parsivežti ją namo.
– Mama, nejaugi Jūs pamiršote, kaip mes su Jumis prilipome prie grindų vien nuo lordo Benedikto žvilgsnio? Geriau atidėkite savo užmačią iki teismo posėdžio. Jūsų draugai nežino lordo Benedikto jėgos.
Pastorienės veidas tik persikreipė, kai ji pabandė plūsti lordą Benediktą, ir ji sudejavusi sudribo į fotelį.
– Vėl skausmas surakino mano stuburą, Dženi, – verksmingu tonu pasiskundė pastorienė. – Kartą net dvi dienas pragulėjau dėl nugaros. Atrodo, vėl kartojasi.
– Todėl, kad Jūs vis pykstate ir keliate namuose sąmyšį, nuo kurio man svaigsta galva. Prašom eiti ir atsigulti. Pati sakėte, kad vakare atvažiuos Jūsų draugai. Nuolankiai dėkoju, vienai teks praleisti vakarą keturių svetimų vyrų kompanijoje, – irzo Dženi.
– Kokie dar čia svetimi, Dženi? Juk vienas jų greitai bus tavo vyras, kitas – svainis, o likusieji – jų artimiausi draugai, net giminės.
– Giminės ar ne giminės – tik Jūs ir težinote, o mano vyru dar niekas netapo, ir kas taps svainiu – taip pat neaišku, – su neapykanta iškošė Dženi.
– Kas tau darosi, Dženi? Aš tavęs visai neatpažįstu ir nesuprantu. Juk jeigu taip elgiamasi su žmogumi, kaip elgiesi tu, jeigu imi iš jo viską iki pačių intymiausių paslaugų, tai jau būtinai reikia už jo tekėti.
– Prašau palikti mane ramybėje! – aštriai užriko Dženi. – Jūs taip apipainiojote mane savo draugais, kad aš jau pati negaliu susigaudyti. Palikite mane ramybėje, arba aš susirgsiu kaip ir Jūs ir į tą nuostabią kontorą nė viena iš mūsų nenuvažiuos.
Pastorienė dar norėjo kažką sakyti, bet ją surietė skausmas ir iš jos akių pasipylė ašaros. Ji tyliai atsakė Dženi:
– Tik vieną tave tedievinau, Dženi, ir tik vieno neapkenčiau – tavo tėvo. Štai, jis išėjo. Svajojau, kad aš ir mano dievaitė Dženi būsime laimingos. Dabar bijau, kad tu sudaužysi visą mūsų laimę.
– Nežinau, ar aš ją daužau, ar Jūs nemokate jos lipdyti, bet kartoju Jums: Jūs mane baigiate išvesti iš proto. Leiskite man pabūti vienai ir pagalvoti.
Ne pirmą kartą pastarosiomis dienomis pastorienei taip skausmingai maudė širdį. Už visas savo pastangas suteikti Dženi kaip galima daugiau malonumų ir aprūpinti jos gyvenimą ji neišgirdo ne tik nė vieno švelnaus dukros žodžio, bet dažniausiai tai iššaukdavo nepritarimą ir šaltumą. Dabar jai atrodė, kad kol vyras buvo gyvas, jis tarsi gynė ją nuo dukters irzlumo. Pastorius niekada neleisdavo Dženi kalbėti su motina pakeltu tonu. Jo nepalenkiamą griežtumą šiuo klausimu Dženi taip puikiai žinojo, kad niekada ir nebandė pažeisti šio tėvo veto. Dabar pastorienė negalėjo suprasti dukroje įvykusios permainos, kaip anksčiau negalėjo suprasti jos santūrumo ir susivaldymo, priskirdama dukros meilei baimę prieš tėvo valią. Šis širdies skausmas pastorienei iššaukė aštrią neapykantą Alisai bei slogų apmaudą išėjusiam pastoriui.
Likusi viena Dženi kelis kartus perskaitė teismo šaukimą. Maža popieriaus skiautė su šaltais, oficialiais žodžiais jai virto išsirikiavusiais, gyvais, nemaloniais lordo Benedikto šeimos narių ir jo paties atvaizdais. Bet labiausiai tarp jų iškilo per tėvo laidotuves apstulbinusi sesuo-pelenė, sesuo-kvaišelė, neaišku, kokių burtų paversta princese Alisa. Nuo ryto iki vakaro šurmulio ir žmonių apsupta Dženi jautėsi vieniša. Ir šiuo momentu, kurio svarba ji neabejojo, ji neturėjo su kuo pasitarti.
Kažin ką būtų atidavusi Dženi, kad dabar galėtų laikyti rankoje žalią lordo Benedikto voką! Kaip galėjo atsitikti, kad jis tris kartus ją kvietė, rašė, kad dar ne vėlu viską pataisyti – ir visus kartus Dženi suplėšė laiškus. Jai į galvą dingtelėjo mintis greičiau apsirengti ir nudumti pas lordą Benediktą, pasakyti, kad asmeniškai ji atsiima savo pareiškimą, kad ji tiki jo garbe ir kilnumu, kad maldauja padėti jai ištrūkti iš klaidų voratinklio, kuriuo ją apraizgė. Dženi jau norėjo stotis ir vykdyti savo planą, bet įėjo kambarinė ir padavė puokštę gėlių nuo sužadėtinio bei laišką, kad po valandos jis pas ją užsuks ir juodu važiuos pas siuvėją prisimatuoti vestuvinę suknelę.
Dženi suėmė siaubas. Ji parašė sužadėtiniui trumputį laiškelį, prašydama jai šiandien atleisti, nes abi su mama staiga susirgo ir nieko negali priimti. Dženi išsiuntė laišką, bet jautėsi tarsi uždaryta į narvelį, neturėdama laisvės nei veikti, nei gyventi, kaip ji pati nori. Žmogaus, kurį reikės vadinti savo vyru, ji nepažinojo. Tik prieš keletą dienų ji pastebėjo, kad jis ją varžo, ir net pati nepajuto, kaip tapo nuo jo priklausoma. Valdinga Dženi jau nebegalėjo priešintis, kai jai siūlydavo kokią nors veiksmų programą, nes lyg ir švelnios sužadėtinio akys žiūrėjo į ją įdėmiai ir reikliai. Ir ne tik tai jaudino Dženi. Kiekvienas sužadėtinio prisilietimas jai buvo nemalonus, tarsi į ją būtų liejusis svetima valia. Viduje Dženi maištavo, bet iš pažiūros išlikdavo rami, neturėdama jėgų priešintis. Pakakdavo jai likti vienai, ir jo valdžios priespauda iš karto dingdavo, Dženi vėl būdavo pati savimi.
Likusi viena, Dženi nusimetė prabangųjį chalatą, dovanotą sužadėtinio, apsivilko savo senąjį ir pirmą kartą po ilgos pertraukos pradėjo galvoti apie tėvą. Jai atrodė, kad jo šešėlis jai šnibžda švelnius žodžius, kad jis pritaria jos sprendimui eiti pas lordą Benediktą, kad reikia skubėti. Ašaros užtemdė Dženi akis, ji vėl atsistojo pasiryžusi važiuoti pas lordą Benediktą. Nespėjo žengti ir žingsnio, o į duris stipriai pasibeldė ir sužadėtinis valdingu balsu pareikalavo tuoj pat išeiti pas jį. Užrakintų durų saugoma, pasipiktinusi jaunuolio nemandagumu, Dženi užsiplieskė ir aštriai pareikalavo palikti ją ramybėje.
– Kaip aš galiu palikti Jus ramybėje, kai miršta Jūsų motina?
Išsigandusi Dženi puolė atrakinti duris ir su siaubu atšoko nuo jų. Greta sužadėtinio stovėjo aukštas nepažįstamas vyras, žiūrėjęs į ją griežtomis, juodomis, žėruojančiomis kaip anglys akimis. “Aš tave išmokysiu paklusnumo”, – tarsi kalbėjo Dženi tos akys. Siaubas neleido Dženi pajudėti, ji negalėjo atitraukti akių ir tik tada pajudėjo iš vietos, kai išgirdo sužadėtinio balsą:
– Brangioji, aš Jus išgąsdinau, atleiskite, atleiskite. Bet aš bijojau, kad Jūs iš karto neatidarysite durų, o mamai iš tikrųjų blogai. Čia mano dėdė. Jis žino keletą priemonių ir gali padėti Jūsų motinai. Palydėkite mus pas ją, aš įsitikinęs, kad jai pagerės.
Nieko nesuvokdama be to “paklusk, paklusk”, kurį jai kalbėjo akys, Dženi įvedė abu vyrus į pastorienės kambarį. Ledi Katarina gulėjo ant sofos, skausmo nejautė, bet išsitiesti negalėjo. Pristatęs pastorienei savo dėdę, ką tik atvykusį iš Konstantinopolio, kad iš karto jai padėtų, sužadėtinis, švelniai paspaudęs Dženi ranką, pasiūlė šiai visgi apsirengti ir važiuoti su juo pas siuvėją. Jų vestuvės turi įvykti būtinai rytoj, kaip to reikalauja atvažiavę nauji draugai ir dėdė. Dženi neturėjo jėgų protestuoti. Ją nustebino ledi Katarina, kuri linksmai šnekučiavosi su sužadėtinio dėde, jai pasirodžiusiu tokiu šlykščiu.
– Važiuokite, važiuokite vaikai. Man jau geriau vien nuo sinjoro Bondos buvimo. Suprask gi, miela Dženi, tai visame pasaulyje man paties artimiausio žmogaus, mano vaikystės ir jaunystės draugo bičiulis. Aš iš karto atsigavau, – čiauškėjo pastorienė truputį kilstelėjusi, bet dar labai labai sulinkusi.
Sinjoras Bonda reikšmingai pažvelgė į sūnėną ir prabilo nemaloniu plonu tenoriuku, per aukštu ir spigiu jo įmitusiai figūrai:
– Armandai, tave taip išgąsdino staigi sužadėtinės ir jos motinos liga, kad tu pamiršai joms mane pristatyti pagal visas Rytų mandagumo taisykles.
Sinjoras Bonda šypsojosi. Gal Rytuose šią šypseną ir galėjo palaikyti mandagia bei švelnia, bet Londono merginai pasišlykštėjimo šiurpulys perėjo per visą nugarą. Kai sinjoras Bonda nesivaržydamas familiariai paėmė abi jos rankas ir vieną po kitos pabučiavo, jai pasirodė, kad prie jos prisiartino gyvatė. Dženi staiga išbalo, jai pasidarė bloga, pradėjo pykinti, ji norėjo pabėgti į savo kambarį, bet juodos, aštrios, lakstančios akys tarsi naršė jos sielą ir trukdė pajudėti iš vietos.
– Greitai greitai, mano miela, Jūs tapsite Dženi Sedelani, o ne Dženi Vodsvord, ir aš turėsiu teisę kur kas meiliau sveikintis su savo dukterėčia. Tuo tarpu priimkite nuo manęs mažą dovanėlę. Tai žydrų rytietiškų perlų, įtaisytų į agatus, vėrinys. Tebūna jis Jūsų gyvenimo vairu. Nei dieną, nei naktį jo nenusiimkite. Jūsų sužadėtinis Armandas Jums jį užsegs ir niekieno ranka, išskyrus mano, nebegalės jo atsegti, – vis taip pat šypsodamasis kalbėjo sinjoras Bonda.
Jis vikriai uždėjo ant be žado prieš jį stovinčios Dženi kaklo savo prabangią dovaną, o Armandas užsegė taip meistriškai tarp perlų, agatų ir briliantų paslėptą sagtelę, kad surasti ją buvo neįmanoma. Kai vėrinys visomis vaivorykštės spalvomis sutvisko ant baltutėlio Dženi kaklo, nepaprastai puikiai paryškindamas jos blyškumą, raudonus plaukus ir tamsias akis su siaurutėliais tamsiais antakiais, pastorienė susižavėjusi sušuko:
– O Dženi, brangus vaikeli, nė viena pasaulio gražuolė negalės su tavimi susilyginti. Kokie briliantai, kokie perlai! Alisa sprogs iš pavydo vien tik pamačiusi tave su šiuo vėriniu.
– Nieko, motuše, – atsakė sinjoras Bonda, pasitraukdamas nuo Dženi ir vėl prieidamas prie ledi Katarinos sofos.
Jis familiariai paplojo senajai ledi per petį, prunkštelėjo ir tęsė:
– Ir antrajai Jūsų dukteriai rasime ne blogesnę dovaną. Tik parsivežkite ją greičiau į namus.
Armandas nusitempė savo bežadę sužadėtinę atgal į jos kambarį ir čia valdingai, kaip Dženi nebuvo pratusi girdėti, paliepė:
– Greičiau renkitės, mes turime mažai laiko. Iš siuvėjos važiuosime pas dėdę, kuris tuo laiku jau bus grįžęs namo. Ten Jūs susipažinsite su jo draugu, atvažiavusiu kartu su juo iš Konstantinopolio. Tai mano draugo Anri Dordjė dėdė Martinas Dordjė, bet jis toks linksmas ir šmaikštus, kad niekas kitaip kaip linksmuoju Dordjė arba Marto jo nevadina. Mes visi jį vadiname mesjė Marto, taip vadinkite ir Jūs, ir prašau nevaizduoti madonos, jeigu jis truputį laisviau sušnekės. Jis kartais nevaldo ir rankų, ne tik liežuvio, bet aš jam to neleisiu, būkite rami. Na, greičiau, Dženi, ir prašau be gedulingo veido, – Armandas paspaudė jai ranką, uždarė paskui save duris ir jau iš anos pusės pridūrė: – Apsivilkite juodą šilkinę suknelę, užsidėkite tą skrybėlę su balta plunksna, kurią atnešiau vakar vakare, ir jokių kitų papuošalų, kuriais mėgstate apsikarstyti. Mes pusryčiausime tarp rinktinės publikos. Duodu Jums penkiolika minučių laiko.
Armandas nuėjo į svetainę, ir iš jo ramybės nieko neliko. Visi jo judesiai rodė didelį jaudinimąsi. Jis su nerimu žvelgė į pastorienės kambario duris, už kurių girdėjosi juokas ir linksmas pokalbis. Po keleto minučių svetainėje pasirodė sinjoras Bonda.
– Na, mano taip vadinamas sūnėne, kaip Jūs atlikote magistro įsakymą? – kandžiai išsiviepęs jis paklausė savo cypiančiu balsu.
– Lengva įsakinėti, mano taip vadinamas dėde. Reikėjo pirma sužinoti, kas per vienas tas senas asilas advokatas, ir tik tada siųsti jį papirkinėti. Tai idealiai sąžiningas idiotas, angliškos garbės maniakas. Aš neturiu jam įtakos, nes jo tyrumas taip dvokia, kad sunku kvėpuoti, o jo jaunasis sūnėnas iš viso man neprieinamas, negalėjau užsikabinti nė už vienos jo aistros. Neabejoju, kad tą lordą Benediktą inspiravo Ananda. Šiandien Anri sužinojo, kad Ananda jau Londone. Kaip galėjo atsitikti, kad magistras, siųsdamas mus čia, nežinojo apie jo kelionę į Londoną? Juk jis mus visus įtikinėjo, kad Ananda visiems metams lieka Konstantinopolyje. Dabar mes galime prakišti visą šį reikalą. Be Bracano su juo kovoti bus nelengva.
– Na, tu dar per jaunas vertinti magistro nurodymus. Daryk, kas pasakyta, tada ir pamatysime.
– Tai jau ne! Aš Jums ne kareivis, o Jūs man ne vadas. Pakaks ir to, kad Jūs man įkišote į žmonas šią amžinai paniurusią ir rūškaną gražuolę ir dar jos pačią vulgariausią motušę.
– Nesiginčysime, sūnėne. Kai tik gausime Alisą, akimirksniu išlaisvinsime tave nuo tavo numirėliškai išblyškusios žmonos. Taip ir bus, iškvaišusią motiną palikite man. Štai tau flakonėlis. Nematant įlašink porą lašų į Dženi vyną, ir jos skruostai pražys rožėmis, liežuvėlis atsiriš ir tu, ko gero, būsi ja patenkintas. Ilgai neužtruk, atvažiuokite tiesiai pas mane į viešbutį.
Bonda vėl grįžo pas pastorienę, o Armandas norėjo eiti pas Dženi, bet nenuėjęs nė dviejų žingsnių užklupo ją koridoriuje prie lauko durų.
– Štai ką aš mėgstu. Tepraėjo tik keturiolika minučių, o Jūs jau ne tik apsirengusi, bet net ir prie lauko durų.
Visos viltys nepastebimai išsprūsti dingo. Likusi viena savo kambaryje, Dženi bandė nutraukti vėrinį, kurį iš karto pavadino šuns antkakliu ir jo nekentė, nors negalėjo nepastebėti, kad jis jai labai tiko pabrėždamas jos grožį. Ji bandė jį nutraukti abiem rankomis, bet vėrinys tarsi geležinis nepakluso jokiai jėgai. Dženi įsiuto, nusivylusi krito į fotelį ir staiga, kaip pačiomis karčiausiomis vaikystės akimirkomis, kai kas nors nesisekdavo, sušuko: “Tėte, tėte, padėk man!”. Jai pasirodė, kad tėvas visai greta, jai pasidarė ramiau, ji nusimetė chalatą ir akimirksniu apsirengė. Automatiškai rengėsi tuo, ką buvo paliepęs sužadėtinis, o galvoje sukosi tik viena mintis: greičiau išsprūsti, ištrūkti iš namų pas lordą Benediktą. Dženi nebūtų galėjusi atsakyti, kodėl jai atrodė, kad ten ras išsigelbėjimą, bet ši mintis aiškiai vedė ją lauk iš namų. Dženi pavėlavo keletą sekundžių. Jeigu ne pykčio priepuolis, atėmęs iš jos laiką, Dženi būtų suspėjusi, ir kas žino, kaip būtų susiklostęs jos tolesnis gyvenimas, kaip būtų susiėję ir išsiskyrę ištiso žmonių rato likimai. Akimirką, vieną trumputę akimirką prarado Dženi – ir nenumaldoma ranka sugriebė ją, kad jau daugiau nebepaleistų savo aukos.
Armandas suprato, kad vos neišleido iš rankų pagrindinio šio žaidimo kozirio. Neparodęs Dženi, kad jis atspėjo jos paslaptį ir norą pabėgti, jis giliai nuslėpė pyktį ir prisiekė atkeršyti būsimai žmonai už jos šiandieninį išsišokimą. Visą kelią Armandas elgėsi mandagiai ir galantiškai, nė vienu žodžiu neparodydamas savo nepasitenkinimo ja. Pas siuvėją Dženi taip pat laukė siurprizai. Pirma, Armandas pareikalavo, kad suknelė – prieštaraujant angliškai madai – būtų be šleifo, aiškindamas, kad sutuoktuvės vyks tik pas notarą. Antra, įdėmiai žvelgdamas į sužadėtinę, paprašė nevėluoti ir suknelę atsiųsti į jos namus rytoj, ne vėliau kaip ketvirtą valandą, nes šeštą reikia būti pas notarą.
Dženi, visai neskyrusiai jokios vestuvių dienos, sužinoti, kad ja drįso pasinaudoti prieš jos valią, kad rytoj ji tuokiasi, buvo toks pasityčiojimas, kad ji įširdusi sugriebė suknelės apykaklę ir norėjo ją nuplėšti, bet prieš tai netyčia palietė vėrinį ir jos rankos tarsi sulūžusios spyruoklės pačios atsileido. Sutikusi Armando žvilgsnį, pamatė jame tokį sarkazmą ir panieką, kad visą savo bejėgišką pyktį nukreipė į puikų rankinuką iš perlamutro ir turkio, padovanotą sužadėtinio. Tarsi netyčia numetusi jį ant grindų, Dženi sutraiškė jį abiem kojomis, suvaidindama komediją, kad paslydo.
– Kaip gaila, mano brangioji, – užjausdamas sužadėtinę ir pakeldamas sutraiškytą rankinuką kalbėjo Armandas. – Tai buvo iš tikrųjų rytietiškas daiktas. Neabejoju, kad tarp dėdės vestuvinių dovanų rasite ir ne tokių trapių daiktų, o labiau panašių į Jūsų vėrinį.
Jis švelniai paglostė savo sužadėtinės rankas ir sumetė savo dovanos liekanas į degantį židinį.
– Oi, ką Jūs padarėte! – sušuko siuvėja. – Juk tą nuostabų daiktą dar buvo galima sutaisyti.
– Ne, madam, šia nesėkme baigiasi ištisas mis Vodsvord gyvenimo periodas. Rytoj į gyvenimą žengs jau visai kita moteris, mano žmona, sinjora Sedelani. Na, o mano žmonai atsiras patvaresnių medžiagų už perlamutrą. Turkis taip pat ir rytietiškos meilės amuletas. Jeigu jis pasirodė per silpnas, rasime veiksmingesnių. Kaip Jums patinka šis vėrinys?
– Jis nuostabus. Jis nepaprastai tinka mis Dženi, bet daro ją kažkokią demonišką. Niekada anksčiau nemačiau Jūsų sužadėtinės gražesnės kaip šiandien, bet… nenorėčiau, kad mano dukra taip atrodytų savo vestuvių išvakarėse.
– Merginos – keista padermė, madam. Joms atrodo, kad tuoktis reikia eiti su tragiška išraiška.
– Gal ir taip, – atsiduso siuvėja, – bet jeigu reikia suspėti iki skirto laiko, tai prašom išeiti iš prisimatavimų kambario į laukiamąjį, mis Dženi turi rengtis.
Tarsi nenoromis Armandas Sedelanis išėjo iš kambario, priminęs nuo slenksčio, kad jų laukia ir reikia paskubėti.
– Mis Dženi, – pasilenkusi prie pablyškusios ir liūdnos merginos sušnibždėjo siuvėja, – kas Jums yra? Atsigaukite, juk Jūs Anglijoje, o ne Rytuose. Jeigu Jums nepatinka šis žmogus, kas gi privers Jus už jo tekėti?
– Gal Jūs galite perkirpti šį prakeiktą vėrinį? Jeigu pavyks, aš išgelbėta.
– Kas čia ypatinga? Juk ne vielos čia suvirintos?
– Bijau, kad blogiau už vielas. Aš bandžiau nuplėšti, bet nieko negalėjau padaryti.
Vis labiau stebėdamasi siuvėja paėmė pačias didžiausias žirkles ir priėjo prie Dženi. Kai tik ji jomis palietė vėrinį ir suspaudė plonytę lyg platininę grandinėlę, abi moterys šūktelėjo ir atšoko viena nuo kitos. Siuvėja pajuto smūgį ir deginimą, o Dženi griebėsi už širdies ir krito į fotelį, prie kurio stovėjo.
– Viešpatie, gyvenime nemačiau nieko panašaus, – su siaubu persižegnojo siuvėja. – Tai ne vėrinys, o katorgininko virvė.
– Ar Jūs ten greitai, Dženi? Mes pavėluosime per Jūsų delsimą, – beldėsi į duris Armandas.
– Juk moteris – ne kareivis, sinjore Sedelani. Mis Dženi reikia apsirengti, kaip pridera gražuolei Jūsų nuotakai, – pasipiktino siuvėja.
Stambios ašaros ritosi iš Dženi akių, ir ji vos pajėgė rengtis net ir patyrusios siuvėjos padedama.
– Jūs jo nemylite. Nejaugi neturite draugų, kurie galėtų Jums padėti?
– Vėlu. Tik dabar supratau, kas buvo tikrasis mano draugas ir dėl ko jis mane perspėjo.
Vos Dženi apsirengė, į duris vėl pasibeldė. Kai Dženi išėjo į laukiamąjį, ji buvo tokia silpna ir išbalusi, kad siuvėja pasiūlė jai taurę vyno.
– Kaip tik laiku, – tarė Armandas.
Jis pats paėmė iš siuvėjos rankų vyną, truputį atskiedė vandeniu ir, kaip jai pasirodė, įlašinęs kažkokių lašelių padavė Dženi.
Kai tik ši išgėrė vyną, iš karto įvyko keista reakcija. Jos skruostai pražydo, lūpos paraudo, akys sušvito kaip tie jos vėrinio agatai ir briliantai.
– Jūs tokia žavi, mis Dženi, kad esu tikras, jog per pusryčius visų akys bus nukreiptos tik į Jus.
Iki šiol tylėjusi, Dženi staiga atgavo žadą ir koketišką juoką, kuriuo nepaprastai nustebino siuvėją. Dženi nuotaikoje įvyko stulbinanti permaina. Ji gėrėjosi savimi eidama pro veidrodžius, jai buvo malonus tas įspūdis, kurį ji darė stalo kaimynams, o šie jai atrodė labai mieli ir malonūs žmonės.
Sinjoras Bonda, pasirodęs jai toks atstumiantis, dabar atrodė labai dėmesingas ir geras. Jis pasakojo jai apie savo nesuskaičiuojamus turtus, kurie visi atiteks jai ir jos vyrui, nes jis savo vaikų neturi. Tik jo aštrios akys tarsi visą laiką kalbėjo: “Būk paklusni, būk paklusni”, bet dabar Dženi buvo linksma. Turtai, rūbai, brangenybės ir aristokratija, apie kurią tiek svajojo Dženi – pagaliau viskas prieš ją atsivėrė. Ir įkyriai apie paklusnumą kalbėjusios akys, visą laiką taip įsakančiai ir atkakliai į ją žvelgusios, dabar atrodė jai tik menka smulkmena, į kurią neverta kreipti dėmesio. Po pusryčių sinjoras Bonda pakvietė Dženi su sužadėtiniu ir abu Dordjė į savo kambarius, kur jų laukė rytietiškai serviruota kava. Pasodinęs Dženi ant sofos ir padavęs jai puoduką kavos, sinjoras Bonda užvedė su ja kalbą apie Alisą.
Gudriai išklausinėjęs viską apie lordą Benediktą, jis pasiūlė Dženi parašyti seseriai laiškutį, pranešti jai apie rimtą motinos ligą ir apie savo liūdesį, kad rytoj jos vestuvės, o sesuo net nemačiusi jos būsimo vyro. Tegul Alisa atvažiuoja su laiško įteikėju, o rytoj po sutuoktuvių galės grįžti namo. Linksmai juokdamasi Dženi šaipėsi iš neakivaizdinio Alisos sužadėtinio Anri Dordjė, kuris net neįsivaizduoja, kokį bjaurų ančiuką jam ruošia į žmonas. Anri dūsavo ir atsakinėjo jai tuo pačiu stiliumi, sakydamas, kad artima giminystė su ja daug ką atlygins. Kai laiškas buvo parašytas, sinjoras Bonda įsidėjo jį į kišenę ir pasakė, kad jis pats asmeniškai važiuos pas Alisą ir atveš ją pas Dženi.
Išsiskyrę su linksma kompanija, prisirijusia sunkaus, aštraus, riebaus maisto ir prisisiurbusia vyno, Dženi ir jos sužadėtinis grįžo į pastorienės namus. Dabar Dženi atrodė natūralu, kad sužadėtinis apkabina ją per liemenį ir prisilenkęs iš arti žvelgia jai į akis. Mintys apie vestuves jos nejaudino ir netgi pastorienės klausimas, kodėl taip skubėti su vestuvėmis, kai ji serga ir negali dukros lydėti, dabar jai atrodė nevertas dėmesio.
– Mes, motuše, rytoj “tuoksimės” pas notarą, o jeigu Jums atrodo, kad būtinai reikia bažnyčios, tai šį ritualą galime atidėti iki Jūsų pasveikimo, bet mano dėdė sako, kad bažnytinės apeigos – pasenusi, niekam nereikalinga atgyvena.
Pastorienė abejodama palingavo galva, bet neišdrįso ginčytis su paties Bracano jai atsiųsto sinjoro Bondos nuomone. Visi jaunystės meilės prisiminimai atgijo jos širdyje, kuri tikriausiai tik vieną Bracano ir težinojo per visą ilgą gyvenimą. Laikas bėgo gan maloniai, visi laukė Alisos, bet jau buvo vėlus metas, o ji vis nesirodė. Pagaliau pasigirdo beldimas į duris, bet, deja, vietoj Alisos įžengė nusivylęs ir piktas Bonda.
– Kodėl Jūs man nepasakėte, kad tai kažkokia tvirtovė, o ne namas?
– Kokia tvirtovė? Tai vienas iš turtingiausių namų. Ten tokie paveikslai, toks porcelianas…
– Aš kalbu ne apie apstatymą. Aš kalbu apie barikadas aplink namą, pro kurias neįmanoma prasiveržti. Negalėjau perduoti net laiško, ne tik kad pasimatyti su Alisa, – riaumojo Bonda užsipuldamas Dženi.
– Aš gi Jums siūliau, kad nuvažiuosiu pati ir parsivešiu seserį. Mes su mama ten ne kartą buvome ir jokių barikadų nematėme. Aš dar kartą siūlausi nuvažiuoti ten Alisos.
– Sėdėkite namuose ir anksčiau atsigulkite, kad rytoj žaviai atrodytumėte šalia savo jauno vyro, – stengdamasis nusišypsoti atsakė Bonda Dženi. – Įveikdavome ne tokias barikadas kaip kažkokio mulkio Benedikto.
Greitai svečiai atsisveikino ir išvažiavo, o motina su dukra liko vienos.
– Na štai, brangiausias mano angelėli, mano mieloji Dženi, ir sulaukėme didžios tavo vestuvių dienos.
Kai tik svečiai išėjo, Dženi vėl pradėjo tąsyti savo vėrinį.
– Dženi, brangioji, ką tu darai? – su siaubu sušuko pastorienė, iš paties švelniausio tono akimirksniu pereidama į pačias irzliausias intonacijas, kai tik pamatė dukros pastangas prie veidrodžio.
– Užuot šaukusi ir pliauškusi niekus apie kažkokias didžias dienas, geriau padėtumėte man nusiimti šį šuns antkaklį, – ne mažiau suirzusi šaukė Dženi.
– Dieve mano! Kas gi su tavimi darosi? Iš kur tokie posakiai? Kuo tu dar gali būti nepatenkinta? Juk viskas kaip pasakoje: ant skraidančio kilimo atskrido sužadėtinis, kaip iš stebuklingos skrynios iššoko dėdulė ir nužėrė visą auksu, o tu vis purkštauji. Tiesa, kol tėvas gyveno, tavo charakteris buvo geresnis, o dabar net nežinau, kaip tau įtikti.
– Nieko, po penkių minučių užmigsite, dar po penkių užknarksite ant viso namo ir pamiršite ne tik savo rūpesčius – viską šioje žemėje pamiršite. O ar man malonus tas Jūsų knarkimas – apie tai per visą gyvenimą net nesusimąstėte. Tik vieno prašau: miegokite ir knarkite, kiek telpa, bet į mano reikalus ir elgesį nesikiškite. Kitaip aš rytoj pat Jus paliksiu.
Taip “meiliai ir pagarbiai” papriekaištavusi motinai, “švelni” duktė nuėjo į savo kambarį viena praleisti paskutinę mergautinę naktį. Šiaip taip nusitraukusi nuo savęs suknelę Dženi vėl apsivilko savo senąjį, mylinčios Alisos rankos pasiūtą chalatą. Tarsi kažkokio sūkurio blaškoma, ji nenurimo nė viename fotelyje, nei ant kušetės, nei ant kėdės; puldinėjo iš vieno kampo į kitą, kol pagaliau išėjo į svetainę. Namuose buvo visiškai tylu. Visi tarsi išmirė. Dženi stebino ši nepaprasta tyla, kurią paprastai drumsdavo pastorienės knarkimas. Akimirkai ji net susirūpino pagalvojusi, ar ne per grubiai šnekėjo su motina, bet egoistinės mintys apie save pačią tuoj pat užliejo ir šį kilnų pamąstymą. Tamsi svetainė, tik vienos, jos atsineštos žvakės apšviesta, merginos negąsdino. Priešingai, jai buvo maloni ši tamsa, neerzinusi kankinančiai įtemptų nervų. Dženi vis ieškojo kuo užsiimti. Automatiškai jos žvilgsnis užkliudė stalą, o ant jo ji pastebėjo auksinį portsigarą su sužadėtinio monograma. Tikriausiai jos laukdamas jis rūkė ir pamiršo jį čia. Būdama tikra, kad tai jos sužadėtinio portsigaras, Dženi jį atidarė, išsiėmė papirosą ir užsirūkė. Papirosas buvo mažutis ir labai plonas. Malonus aromatas, mažai teprimenantis paprastą tabaką, nustebino Dženi, pagalvojusią, kad rytietiški papirosai visai nepanašūs į angliškus.
Kuo ilgiau Dženi rūkė, tuo labiau keitėsi jos nuotaika, ji pralinksmėjo. Kas prieš keletą minučių ją dar gąsdino, dabar atrodė tik smulkmenos. Net apsvaigo kaip po geros taurės vyno, kurį ji jau priprato gerti. Jautė, kaip maloniai kaista kraujas. Pasidarė karšta. Ji nusimetė chalatą, atsistojo ir išvydo savo atspindį didžiuliame veidrodyje.
Dženi pasidarė nuobodu tamsoje. Ji užsidegė didžiuosius kandeliabrus prie veidrodžio ir pamatė save veidrodyje vienais naktiniais marškiniais, besišypsančiomis lūpomis, išsiplėtusiomis akimis ir degančiais skruostais. Ji patiko sau tokia. Panorėjo dar daugiau šviesos. Uždegė visas žvakes ant visų stalų, bet to jai pasirodė per mažai. Ji atsistojo ant aukštos kėdės ir specialia žvake ant lazdos uždegė abi liustras. Dabar kambarys plieskė, plieskė ir pati Dženi. Ji vėl priėjo prie senovinio veidrodžio, išsipynė plaukus ir pradėjo gėrėtis savimi. Šimtų žvakių nušviestas vėrinys liejosi visomis vaivorykštės spalvomis, o perlai, kurie buvo žydri – Dženi tai gerai žinojo, dabar tapo ugniniai.
Dženi lankstėsi į visas puses puikiai atsispindėdama veidrodyje, vešlūs variniai plaukai gaubė ją kaip ugninis rūbas ir plaikstėsi aplink kaip liepsnos liežuviai. Jai dingtelėjo į galvą mintis, kad ji niekada nematė savęs nuogos ir net nežino, kaip ji atrodo. Išauklėtai tame tyrume, kurį aplink save skleidė pastorius, jai iki šiol net į galvą neateidavo mintys apie savo nuogumą, o dabar, šviesomis žėrinčioje svetainėje, įkaitusio kraujo skatinama, Dženi atsargiai nusitraukė nuo pečių naktinius marškinius. Apnuoginusi nepriekaištingas rankas ir krūtis, Dženi apmirė iš pasigėrėjimo. Ji vis žemiau leido savo vienintelį rūbą. Štai, jau atsidengė pilvas, klubai, štai ir visai prie kojų ant grindų nukrito marškiniai. Dženi stovėjo savo grožio užburta. Ji nuspyrė tą batisto ir nėrinių gabalą, trukdžiusį jai grožėtis savo kojomis.
– Kokia aš graži! Tik pagalvok – iki šiol net nežinojau, kokia aš puiki, – tyliai juokdamasi kalbėjo Dženi. – Argi ne laimingas tas, kuris gaus šią brangenybę… – toliau kalbėjo grožėdamasi savo kūnu. – Argi verta, kad šis grožis priklausytų kažkam vienam? Daugelio, daugelio gyvenimą turi papuošti toks nuostabus kūnas. Ko verta šalia manęs Alisa? Arba ta kvėštelėjusi Nal? Kontoroje jos abi bus apstulbintos. Ir pats lordas Benediktas kažin ar atsispirs mano kerams. O, dabar prasidės tikrasis gyvenimas!
Žingsnis po žingsnio judėdama veidrodžio link ir nuo jo toldama, Dženi pradėjo atlikinėti kažkokius judesius. Pati nesuprasdama, ką daro, Dženi ėmė šokti patį begėdiškiausią šokį, koks nebūtų atėjęs į galvą ir didžiausiai gundytojai. Dženi buvo taip linksma, kad jos garsus juokas jau kelis kartus pasiekė graudžiai ir tyliai verkusios motinos ausis.
Daug kartų savo gyvenime verkė pastorienė, bet kiekvieną kartą ašaras iššaukdavo įsiūtis. Dabar ji verkė senstančios moters ašaromis. Dabar pastorienė suprato, kad jos nekenčiamas vyras vienintelis jos gailėjosi, vienintelis buvo jai gailestingas. Patyrusi, kaip pastaruoju metu Dženi jai atsimoka už visas jos aukas ir meilę, pastorienė verkė iš nevilties, suprasdama, kad ji neturi nieko, už ko galėtų gyvenime užsikabinti. Prieš jos akis pirmą kartą iškilo visiškos vienatvės ir mirties šmėkla. Jau prabėgo tuščiai pragyventas gyvenimas ir neliko nieko, tik tamsa. Priekyje – jokio gyvenimo šviesulėlio, kurį būtų sukūrusi jos pačios meilė… Kai tarp jos tylių raudų dar kartą pasigirdo skardus Dženi kvatojimas, pastorienę apėmė prietaringa baimė. Šiaip taip, vargiai statydama kojas, užverktomis akimis, sulinkusi, išsitaršiusiais plaukais, neturėdama jėgų sulaikyti riedančias ašaras, ji nuslinko į svetainę, kur vis tebesigirdėjo Dženi juokas. Nepajėgdama nieko suprasti, ledi Katarina atidarė duris ir ant slenksčio, ryškios šviesos apakinta, sustingo iš siaubo nuo begėdiškų nuogos Dženi judesių, nuo jos baisaus juoko ir įaudrintos būsenos. Nelaiminga motina nusprendė, kad Dženi išėjo iš proto. Tuo tarpu Dženi, ne iš karto pastebėjusi motiną, staiga veidrodyje pamatė kažkokią baidyklę, nusprendė, kad tai vaiduoklis, ir suklykė: “Ragana, ragana!”.
Antgamtiško reginio veidrodyje išgąsdinta, pamiršusi, kad turi motiną, pamiršusi viską, išskyrus orgiją, apsvaigimą nuo savo grožio ir gyvenimo geismo, Dženi nuoga puolė iš svetainės, vos nepargriovusi šiaip taip pasitraukusios pastorienės, įbėgo į savo kambarį ir griuvo į lovą.
“Man pasivaideno senatvės ragana, kad aš nežiopsočiau ir neleisčiau laiko veltui. Tai jau ne! Galėjo ir nesirodyti. Ateityje – nė vienos dienos be malonumų ir pinigų leidimo”, – galvojo Dženi po truputį rimdama.
Savo ilgo šokio išvarginta, Dženi pagaliau pradėjo snausti. Taip ji žengė į naują dieną, kuri turėjo užbaigti mis Dženi Vodsvord buvimą ir žadėjo naują sinjoros Sedelani gyvenimą.
Ilgai dar stovėjo pastorienė vienoje vietoje. Jai atrodė, kad dabar įvyko pati baisiausia ir nebepataisoma jos gyvenimo nelaimė. Dženi – beprotė! Jos pasididžiavimas, jos gyvenimas, jos ateitis – Dženi – pamišėlė! Neviltis išdžiovino ašaras ir akimirksniu perkainojo visas vertybes jos širdyje. Ko dabar buvo verti visi pasaulio turtai, jeigu jos kūdikis negali jais naudotis? Neturėdama jėgų užgesinti vis tebedegančias žvakes, kurias ji taip rūpestingai paruošė rytdienai, pastorienė įsiklausė į tylą, bijodama vėl išgirsti beprotišką Dženi juoką, ir nuslinko į savo kambarį. Dabar ji aiškiai išvydo savo nelaimės bedugnę. Štai kodėl Dženi paskutinėmis dienomis buvo tokia grubi su ja. Vadinasi, Dženi jau seniai buvo nenormali, tik motina nesuprato savo kūdikio. Kas jai visa visata, kas jai visas pasaulis, jeigu jos brangiausia duktė, jos kūnas ir kraujas ne kartu su ja, nebegali dabar suvokti gyvenimo grožio.
– O, Bracano, Bracano! Tu suvedžiojai mane ir pametei. Tu liepei man tučtuojau ištekėti už Endriaus, nuslėpus savo nėštumą. Aš paklusau, viską tiksliai įvykdžiau, o tu mane apgavai. Žadėjai grįžti ir negrįžai. Žadėjai padėti sunkiausią valandą – kurgi ta tavo pagalba?
Su šiomis mintimis pastorienė praleido likusią nakties dalį ir visą auštantį rytą, pamiršusi pasakyti kambarinei sutvarkyti ištirpusias žvakes, kur ne kur dar teberusenusias.
Kai kambarinė įėjo į svetainę, ją apstulbino ištirpusios ir ant grindų nuvarvėjusios žvakės. Ji tuoj nubėgo pranešti pastorienei. Dar didesniam jos nustebimui, pastorienė tik numojo ranka nekreipdama jokio dėmesio į jos žodžius, paliepė pasikviesti kiemsargį, viską išgramdyti ir įstatyti naujas žvakes. Pati ji, visiškai dvasiškai ir fiziškai palūžusi, kaip mirštanti gulėjo ant kušetės ir laukė savo mirties nuosprendžio garsų iš Dženi kambario.
Bet ten buvo visiškai ramu. Bėgo valandos, o iš dukros kambario nesigirdėjo jokio garso, ir pastorienės kantrybė išseko. Pasigirdo beldimas į lauko duris, pasiuntinys atnešė Dženi kasdieninę dovaną – rytinę gėlių puokštę nuo sužadėtinio. Šiandieninė puokštė buvo ypatingai prabangi. Buvo pridėti ir du laiškai – vienas Dženi, kitas motinai. Perdavusi kambarinei gėles ir laišką, pastorienė nusiuntė ją žadinti Dženi, o pati, nedrįsdama įeiti, pasislėpė už durų, kad galėtų viską matyti ir girdėti.
– Kas čia? – į beldimą užsimiegojusiu balsu atsiliepė Dženi.
Sužinojusi, kad jai yra laiškas ir gėlės, Dženi tingiai pakilo iš lovos ir įleido kambarinę. Paėmusi puokštę numetė ją ant grindų ir tarė merginai:
– Greičiau atneškite vyno, gerklė išdžiūvo.
Išgirdus tokį neįprastą dukters reikalavimą, pastorienei pasidarė dar liūdniau. Viskas tik patvirtino Dženi nenormalumą. Grįžusi į savo kambarį, ji atsisėdo į fotelį ir išskleidė laišką. Pažvelgusi į parašą pamatė, kad laiškas nuo Bondos. Dar vakar ji būtų apsidžiaugusi šiuo laišku, bet ši naktis nusinešė visą jos energiją ir gyvenimo džiaugsmą. Ji abejingai laikė laišką jo neskaitydama ir vis įsiklausydama, ką dar atsiųs jai gyvenimas iš Dženi kambario. Tos pastorienės, žvalios, gaivios moters, kuri prieš kelis mėnesius stovėjo svetainėje pristatinėdama lordui Benediktui savo dukteris ir varžydamasi su jomis savo grožiu, neliko nė pėdsako. Viena naktis išvagojo jos veidą giliomis, liūdnomis raukšlėmis, išbalino plaukus, suvytino odą ant kaklo. Visa liguistai pageltusi, užtinusiomis raudonomis akimis, fotelyje sėdėjo ne pastorienė, o apgailėtinas jos šešėlis.
– Mama, kas Jums? Kodėl Jūs sėdite neapsirengusi? – staiga pastorienė išgirdo ir pamatė įėjusią Dženi, vilkinčią prabangiu sužadėtinio dovanotu chalatu.
Dženi veidas buvo išblyškęs, akys išblėsę, visa ji aptingusi ir suglebusi. Tai jau buvo visai kita, kažkokia nauja, motinai nepažįstama Dženi. Ankstesnės Dženi kasdieninis tonas buvo pakeltas, judesiai tryško energija ir temperamentu. Šiandieninė Dženi buvo išvargusi, viskam abejinga, lėtai košė žodžius tarsi patvirtindama naktines pastorienės mintis, kad jau joks pasaulio grožis nesudomins jos dukters. Pastorienė norėjo sužinoti, ar Dženi prisimena ką nors iš savo naktinio elgesio ir ar žino, kad motina matė jos gėdingą išsidirbinėjimą prie veidrodžio, bet bijojo paklausti.
– Aš kažkodėl blogai miegojau, sapnavau sunkius sapnus, – apatiškai košė žodžius Dženi. – Be to, šis vėrinys labai nepatogus, jis slegia savo svoriu. Kaip kvaila daryti tokius užsegimus. Matyt, Rytuose daug visokių kvailysčių, jeigu spręsime pagal mano sužadėtinį ir jo dėdę. Nuo ko laiškas?
– Nuo sinjoro Bondos, bet aš jo dar nespėjau perskaityti.
– Tai skaitykite. Aš taip pat dar nespėjau perskaityti saviškio. Tikiuosi, kad šiandien iki vestuvių man neteks pamatyti Jūsų protežė.
– Dženi, vaikeli, nejau tau nepatinka tavo sužadėtinis? Juk jis toks gražuolis. Pagaliau tu dar laisva, dar gali atidėti vestuves, gali ir visai viską nutraukti.
– Cha, cha, cha! Štai kaip Jūs užgiedojote! Juk net kvėptelti buvo neįmanoma be Jūsų patarimo, kaip sužavėti ir nepaleisti Armando, o dabar užgiedojote apie laisvę. Vėlu, motuše; kai dukrai uždėjo antkaklį, nėra ko vilioti laisvėmis. Pati įstūmėte į spąstus, o dabar norite nusiplauti rankas švariame vandenėlyje ir išlikti nekalta. Et, Jūs! Nors dabar rastumėte lašą meilės savo kūdikiui – meilės, kuria taip gyrėtės ir dangstėtės visą gyvenimą.
Visus šiuos baisius žodžius Dženi tarė apatiškai, lyg automatiškai judintų lūpas negyva lėlė, ir dėl to žodžiai pastorienei atrodė dar baisesni. Dženi sunkiai pakilo nuo kušetės ir nuėjo į svetainę, kur ir liko, paprašiusi atnešti ten pusryčius. Dvigubai sugniuždyta ir Dženi išvaizdos, ir jos žodžių, pastorienė sėdėjo vis įsiklausydama, kas vyksta svetainėje. Bet ten nieko ypatingo nevyko, tik Dženi paprašė atidaryti visus langus. Pastorienė pradėjo skaityti Bondos laišką.

“Mieloji ir malonioji ledi Katarina! Mūsų abiejų bendras draugas kunigaikštis Bracano primena Jums jaunystės priesaiką, duotą jam amžių amžiams. Jūs prisiekėte prie jo brangiausio juodojo brilianto būti jam ištikima ir paklusni visur ir visada, nusileisdama visiems jo nurodymams. Iki Jūsų vyro mirties jis leido Jums gyventi, kaip norėjote. Dabar jis reikalauja palikti ramybėje vyresniąją dukterį, ji turės savo vadovus, kurie užpildys jos išsiauklėjimo spragas. Jūs pati puikiai žinote, kas jos tėvas, ir jeigu nepaklusite šiems reikalavimams, abi Jūsų dukros sužinos šią tiesą. Antrąją Jūsų dukrą, vienintelį pastoriaus kūdikį, Bracano reikalauja atiduoti į žmonas Anri Dordjė – nesigilinant į klausimą, kaip galėjo atsitikti, kad išleidote jaunylę iš savo rankų. Bracano davė mums uždavinį atvežti ją į Konstantinopolį. Pagal mūsų paruoštą planą mes ją išvešime tiesiai iš teismo kontoros, jeigu prireiks, panaudosime jėgą. Tam jau parinkome žmones. Jūsų užduotis, kai teismo kontoroje prieš prasidedant bylai apsikabinsite dukrą, uždėti jai ant kaklo vėrinį, kurį šiandien Jums atvešiu. Visa kita palikite mums. Gerai įsidėmėkite: viena ranka, ant kurios aš Jums užsegsiu Bracano apyrankę, stipriai apkabinkite merginą, o kita, glostydama jai galvą, užmaukite vėrinį. Atvešiu Jums vaistus, kad rytoj jau būtumėte sveika, o šiandien likite namuose, vestuvių ceremonija bus kukli ir trumpa, apsieisime ir be Jūsų. Aš kartu su sužadėtiniu atvažiuosiu pas Jus ketvirtą valandą.

Su pagarba, Tebaldas Bonda”

Pastorienės siaubas išaugo į kažkokį dvasinį ir fizinį paralyžių. Visą rytą ją valdę depresija, baimė, neviltis ir nusivylimas žmogumi, kuriam ji išsaugojo jaunystės iliuzijas, ją visiškai sugniuždė. Šiandien abejinga liko ir šiam siaubingam laiškui, kurį vakar būtų pasistengusi sudeginti. Argi ne tas pats, ką dabar apie ją galvos? Juk Dženi – pamišusi ir net nesupras to, kas čia parašyta. Tačiau iš jos atima vienintelį gyvybės siūlelį, net pamišusią Dženi.
Kiek praėjo laiko, pastorienė nežinojo. Nežinojo ir to, kad Dženi vėl surūkė ploną papirosą ir vėl tarsi atgijo, tarsi atgimė. Pastorienė nustebo, kai Dženi įėjo pas ją ryškiai žalia suknele, rausvais skruostais, švytinčiomis akimis, niūniuodama kažkokią dainelę. Dženi nebuvo muzikali, dainelė skambėjo neteisingai, bet ne tai nustebino pastorienę, o dukros veido išraiška, kažkokia naktį matytos orgijos liekana. Pastorienė pasiėmė laišką ir ranka užsidengė veidą tarsi bijodama išvysti naktinį dukros šokį.
– Mama, kas Jums darosi? Jūs vis dar neapsirengusi ir nesusišukavusi. Juk greitai trys, o ketvirtą atvažiuos svečiai. Juk reikia, kad Jūs bent neišgąsdintumėte Anri. Jis linksmų plaučių, bet jaučiu, kad ir jis mirs iš nuobodulio pamatęs tokią Jūsų išvaizdą.
– Manau, kad man visai neteks nei išeiti į svetainę pas svečius, nei važiuoti į sutuoktuves. Turėsiu gulėti lovoje, aš visiškas ligonis ir jaučiuosi kaip šimtametė senė. Visos apeigos tebus tik įrašas pas notarą, pagal paskutinę madą, o tam nereikalingi jokie visuomenės papročiai. Pasirašysite jūs abu, pasirašys liudininkai – štai jūs vyras ir žmona. Tikriausiai tavo vyras ir jo giminaičiai nepanorės grįžti pas sergančią motiną. Tu jau turėsi kitą pavardę ir su tokia savo dabartine nuotaika vargu ar iš viso panorėsi mane aplankyti. Gyvenk, vaikeli, kaip nori ir kaip tau patinka.
Pastorienės balsas buvo toks neįprastas ir toks tylus, kad Dženi stabtelėjo ir klausėsi motinos kaip neįtikėtinos istorijos, kurią jai kažkas pasakojo. Visa motinos – sugniuždytos, suvytusios, staiga susenusios moters – išvaizda nustebino Dženi.
– Jus iš tikrųjų pakeitė, mama. Duokite laišką. Kas jame yra? Kas rašo?
Dženi norėjo paimti laišką nuo motinos kelių, bet ta sugniaužė jį ir įsikišo į kišenę.
– Šis laiškas tik man, Dženi, o tu jau seniai man leidai suprasti, kad aš tau neegzistuoju. Mano vargai, kaip ir mano meilė, ne pirmą kartą tau našta.
– Iš kur ta nepakenčiama maniera, – treptelėjo koja Dženi, ir vėrinys sužaižaravo, tarsi visas jos pyktis perėjo į jį. – Ir tai vadinasi mano vestuvių diena! Jūs sukalbėtumėte man dar ir maldą kaip prie mirštančiojo. Na ir rodykite savo kaprizus, kiek tik norite, apsieisime ir be Jūsų. Tik pamanykite! Savo rankomis ištaisė šias vestuves, o dabar sprunka į krūmus.
– Dženi, dėl Dievo, pasigailėk!
– Ko Jūs man dabar kišate tą savo Dievą? Apie kokį gailestį kalbate? Ar Jūs buvote gailestinga? Kam? Tėvui? Alisai? Man? Gailestingumo užsinorėjo! Pjaukite, ką pasėjote.
Staigiai apsisukusi ant kulnų, Dženi išėjo iš kambario ir pradėjo komanduoti dengti stalą arbatai, prie kurios visą desertą ir užkandžius žadėjo atsivežti sužadėtinis. Po valandėlės Dženi pamiršo motiną ir gėrėjosi savimi veidrodyje. Priėjusi prie stalo paėmė į rankas auksinį portsigarą. Dienos šviesoje inicialai iš tamsių briliantų, kurie Dženi patiko, ryškiai sušvito, ir ji perskaitė raides: “T.B.”
Dženi prunkštelėjo.
“Maniau, kad rūkau sužadėtinio papirosus. Reikės pačiai prisipažinti, tas krokodilas iš karto pastebės, kad dviejų trūksta.”
Prisiminusi naršančias Bondos akis, Dženi pajuto kažkokį nemalonų pykinimą gerklėje, bet daugiau nieko nespėjo pagalvoti, nes į prieškambarį jau įžengė keturi vyrai linksmai juokdamiesi iš Marto šmaikštumo. Kol visi susėdo svetainėje, kol apžiūrėjo atneštą vestuvinę suknelę, pastorienė vis tebesėdėjo viena su savo neviltimi. Kažkodėl prisiminė, kaip buvo pas lordą Benediktą, kaip jis padovanojo jai vėrinį iš opalų ir briliantų, tokius pačius auskarus ir segę. Ypač ji mėgo tą segę, dažnai grožėdavosi ja ir įsisegdavo. Ji ištiesė ranką, pasiėmė nuo stalelio segę, priglaudė ją prie kaktos ir sušnibždėjo:
– Gailestingumo, gailestingumo, gailestingumo. Jūs atėmėte iš manęs vieną dukrą, dabar jis atima antrą. Jis neturi gailestingumo. Nejau ir Jūs nerasite pasigailėjimo nuodėmingajai? Aš apgavau vyrą, apgavau dukteris. Tegul aš ir žūsiu, bet meldžiu pasigailėti dukrų.
Staiga jai palengvėjo. Šalti akmenys tarsi sugėrė jos kūno karštį. Ji jau galėjo lengviau kvėpuoti, galėjo išsitiesti, atsistojo ir skląstimi užsklendė kambario duris. Ji vėl grįžo į savo fotelį vis taip pat stipriai spausdama prie savęs mėgstamą segę. Į ją liejosi pasitikėjimas. Mintys tapo ramesnės, ji pradėjo galvoti, ką dabar daryti, ko pirmiausia griebtis.
Nesuvokdama, kodėl taip daro, ji uždegė žvakę ir sudegino Bondos laišką. Jai pasidarė ramiau. Uždėjusi abi rankas ant segės, ledi Katarina ėmė galvoti, kaip ji siaubingai pasielgė kažkada ištardama Bracano priesaiką, dabar duodančią jam teisę į jos gyvybę ir mirtį. Ji mintimis kreipėsi į lordą Benediktą, prašydama dabar išgelbėti Alisą nuo tų baisių žmonių, neatiduoti antros dukters žmonėms, kuriuos ji šią baisią naktį perprato iki galo. “Kodėl, kodėl aš kartojau paskui jį tuos beprasmiškus žodžius, bučiavau tą juodą brangakmenį?” – vis prisimindavo seniai prabėgusias dienas ledi Katarina. Tik dabar, visų palikta, kai jai pasakė, kad ji nereikalinga net ir mylimos dukters vestuvėse, kai visame pasaulyje ji jau nematė nė vieno artimo žmogaus, ji pradėjo suvokti, ką prarado mirus pastoriui. Ir su šiuo nauju nevilties gūsiu, spausdama segę prie lūpų, kad neišsprūstų rauda, ji mintimis šnekėjosi su lordu Benediktu:
– Jūs buvote jo draugas. Negali būti, kad Jūs būtumėte piktas ir kerštingas. Išgelbėkite, išgelbėkite pastoriaus kūdikį! Alisa jo tikra duktė. Aš būsiu nubausta už savo nuodėmes, bet išgelbėkite Alisą.
Iš širdgėlos nieko nebesusigaudydama, nesuvokdama, kad jos maldavimo negali išgirsti tas, kurio ji meldžia, pastorienė suklupo ant kelių, priglaudė veidą prie jai dovanoto vėrinio ir toliau maldavo su tokiu tikėjimu ir tokiu įkarščiu, su kokiu niekada nesimeldė Dievui. Jos iškankintoje širdyje, jos sukrėstose smegenyse viskas susimaišė į kažkokį kliedesį. Ji jau nebesuvokė, kur baigėsi tikrovė ir prasidėjo jos fantazija. Jai pasirodė, kad tiesiai į ausį kalba kažkieno guodžiantis, teikiantis jėgų, gailestingas balsas:
– Ne tik šią akimirką, bet ir visas likusias savo dienas prisimink vyrą ir melsk jo pagalbos. Saugok tyrus brangakmenius, duotus tau gailestingos rankos. Suprask, kas tai yra gėrio gailestingumas, ir turėk vilties. Visi, kurie su malda kreipiasi į gailestingumą, ras jame pasigailėjimą. Nustok verkti. Būk tvirta. Veik taip, lyg šalia tavęs stovėtų tavo vyras ir matytų viską, ką tu darai. Nepaliesk tų daiktų ir tų vaistų, kuriuos tau atneš. Sumesk juos į židinį, ir kai liksi viena, lauk nurodymų, ką toliau daryti.
Ledi Katarinai taip aiškiai pasirodė, kad ji girdi tą balsą, jog ji iš karto pažvalėjo, daug tiesiau atsistojo ir pradėjo rengtis.
Namuose aidėjo skardus juokas, kalbėjo visi iš karto, kažkas kelis kartus perbėgo koridorių ir prieškambarį. Ją pasiekdavo žodžiai apie vestuvinę suknelę, kad laikas važiuoti, bet pastorienės niekas neprisiminė. Pagaliau kažkas priėjo prie jos durų ir pasibeldė, iš karto nuspausdamas durų rankeną. Įsitikinęs, kad durys užrakintos, Bonda nekantriai sušuko:
– Motuše, greičiau atidarykite, aš Jums perduosiu, ką esu pažadėjęs.
Pastorienė, kurios ausis puikiai skyrė girtų žmonių intonacijas, suprato, kad Bonda išmetęs ne vieną taurelę. Sėdėdama fotelyje ji atsakė:
– Atsikelti ir atidaryti durų negaliu. Palikite viską prie mano kambario durų. Aš liksiu namuose visiškai viena, niekas Jūsų daiktų nepaims. Kai tik skausmas leis, aš pasistengsiu atsikelti ir juos paimti.
Už durų pasigirdo įžūlus Bondos juokas ir jis sarkastiškai ištarė:
– O argi Jūs nenorite pažvelgti į gražuolę nuotaką ir ją palaiminti?
– Jūs, sinjore Bonda, labai puikiai man išaiškinote, kad bažnytinės apeigos nebemadingos, o susirašymui pas notarą nereikia jokio palaiminimo.
– Na, gerai, ant kėdės padedu vaistus ir ryšulėlį. Kai atrišite, rasite raštelį, kaip naudoti vaistus ir kaip elgtis su daiktais. Nepamirškite mano nurodymų. Beje, Dženi šiąnakt pas Jus negrįš. Rytoj mes važiuosime į kontorą visi kartu, o Jūs ten atvyksite viena. Taip man daugeliu atžvilgių bus patogiau.
Bonda, net nepasidomėjęs, kaip praleis naktį namuose bejėgė, serganti pastorienė, jo paties reikalavimu atleidusi tarnus visai nakčiai, prisijungė prie visos linksmos kompanijos, ir greitai triukšminga svetainė ištuštėjo. Ledi Katarinai širdį graužė ne vien tik skausmas – jai atrodė, kad vietoj širdies teliko tik ledo gabalas. Ji visa krūpčiojo iš nevilties, vienatvės, paniekinimo ir atstūmimo. Jos puoselėta svajonė – Dženi vestuvės, apie kurių prašmatnumą ir prabangą ji svajojo metų metus, dabar tebus tik pas notarą. Ir jos mergaitė kaip mergšė miegos viešbutyje. Ta jos dievinama mergaitė nepriėjo net prie durų ištarti paskutinį mergautinį sudie.
Kiek laiko ji taip sustingusi sėdėjo, pastorienė nebūtų galėjusi pasakyti. Po truputį jos mintys pradėjo suktis apie rytdieną, apie pastoriaus testamentą, apie patį pastorių ir jo paskutinių dienų draugą lordą Benediktą. Ji pagalvojo, kad verkdama ir maldaudama lordą Benediktą padėti bus užsnūdusi ir jai prisisapnavo tie gailestingumo žodžiai. Pastorienė nusprendė paklausyti savo sapno patarimo. Pati nustebo, kaip lengvai atsikėlė ir priėjo prie durų. Per ją nuvilnijo siaubo ir neryžtingumo banga. Ji įsiklausė – visur viešpatavo tyla. Ledi Katarina atsitraukė nuo durų, uždegė židinyje malkas ir tik tada atidarė kambario duris. Kai ji židinio žnyplėmis suėmė paketą, jai pasirodė, kad ją visą tarsi plėšo į dvi dalis: į vieną ausį kažkas šnibždėjo: “Greičiau mesk į židinį”, o į kitą: “Nedrįsk”.
Skubėdama, bijodama išmesti nelemtą paketą ir nepaklausyti sapne girdėto ją guodusio balso, ji įmetė savo nešulį į patį įsiplieskusių malkų vidurį. Liepsna ne iš karto apėmė storą paketo popierių. Ledi Katarina įmetė į židinį ir vaistus. Nepraėjo nė kelios minutės, ir paketas su vaistais užsiliepsnojo, sušnypštė kaip fejerverkas, o liepsna mainėsi visomis vaivorykštės spalvomis. Vaizdas buvo toks neįprastas ir gražus, kad pastorienė negalėjo atitraukti akių. Ilgai priešinęsis, paketas su daiktais staiga užsidegė, pasigirdo sprogimas, antras, dar stipresnis sprogimas, iš židinio pradėjo veržtis dūmai…
Mirtinai išsigandusi, ledi Katarina šaukdama puolė iš kambario, manydama, kad prasidėjo gaisras ir griūva stogas. Vos spėjo iššokti į koridorių, kai pasigirdo beldimas į lauko duris. Nieko nesuvokdama, kaip pamišusi ji puolė prie durų, atidarė jas ir… atsidūrė tiesiai prieš lordą Benediktą.
– Greičiau, greičiau, – tarė jis užmesdamas ant jos pečių apsiaustą. – Stipriau uždarykite duris ir sėskitės į mano karietą.
Savo galinga ranka užtrenkęs lauko duris ir dar kažką pasukinėjęs spynoje, lordas Benediktas įsodino pastorienę į karietą, atsisėdo greta ir sušuko vežėjui: “Namo!”.
Dar prieš dvi dienas koliojusi lordą Benediktą, ledi Katarina dabar skendo jo minkštame ir šiltame apsiauste, kuris šildė ją, drebančią visu kūnu, ir ji staiga pasijuto taip, kaip ir turi jaustis žmogus, ištrauktas iš degančio namo. Skruostais tekėjo ašaros; ji nedrįso pažvelgti į savo išgelbėtoją, ji galvojo, kad išvys tą įdėmų ir įsakantį žvilgsnį, kuris ją prikaustydavo prie grindų.
– Neliūdėkite, vargšele ledi Katarina. Aš veikiu Jūsų vyro ir jo meilės vardu. Jis Jums viską atleido už vieną Jūsų meilės Alisai akimirką, už vieną tikrą, iki galo išgyventą pasiaukojimo mirksnį.
Pastorienė, bijojusi net pažvelgti į lordą Benediktą, dabar jo balse nuskambėjusių intonacijų užburta viską pamiršo. Žmogaus kentėjimo ribą jau pasiekusi jos širdis, tikėjusis griežto papeikimo, pamokymų, dabar atsivėrė ir iš slapčiausių gelmių išliejo visa, kas geriausia.
– Didžios Motinos-Gyvenimo Gailestingumas, ledi Katarina, nepanašus į žmonių gailestingumą, – tęsė vis tas pats švelnus balsas, kurio gerumas ir paguoda ištirpdė visus blogio ir liūdesio kalnus, kuriais buvo atsitvėrusi pastorienė. – Jūs šiąnakt galėsite nakvoti mano namuose, bet jeigu suteiksite man garbę ir priimsite mano svetingumą, Jums teks paklusti kai kurioms sąlygoms. Jos nebus sunkios, bet Jūs tik tada su jomis sutiksite, kai pati savanoriškai panorėsite joms paklusti. Jeigu nepanorėsite, galėsite grįžti į namus bet kuriuo momentu.
– Pasigailėkite, lorde Benediktai, nesiųskite manęs atgal į namus. Aš neturiu daugiau namų. Nesugebėjau iš Dženi išmaldauti nė vieno užuojautos žodžio tą siaubingą valandą. Ir tie, kurie ten gali dėl manęs sugrįžti, nieko, be mirties, jau neatneštų. Sutinku iškęsti viską. Aš faktiškai jau mirusi. Aš praradau patį brangiausią savo gyvenime – savo Dženi ir jos meilę. Daugiau gyvenimo nebebranginu. Dabar mano praeities klaidos man atrodo tokios baisios, kad man asmeniškai jau nėra išsigelbėjimo. Dabar savo santykius su Alisa aš matau kaip ištisinę klaidų virtinę – net ne klaidų, beveik nusikaltimų. Ir dabar negaliu net suprasti, kaip aš galėjau būti tokia žiauri vargšei mergaitei, tokiai darbščiai, taip mane mylėjusiai. Neturiu jėgų atsekti, nuo ko prasidėjo toks mano elgesys ir kaip aš pasukau tokiu siaubingu keliu. Įsakykite, lorde Benediktai, nieko nebijau, išskyrus grįžti į savo namus ir susitikti su Bonda.
Pastorienės balsas virpėjo ir trūkčiojo. Jautėsi, kad ši nusivylimo bedugnę pasiekusi moteris griebiasi už lordo Benedikto kaip už apvaizdos jai atsiųstos vienintelės išsigelbėjimo vilties.
– Mes jau atvažiavome, ledi Katarina. Susisupkite į apsiaustą, ir mūsų niekas nepamatys. Be jo Jums bus sunku kvėpuoti mano namų atmosferoje. Dabar Alisos Jūs nepamatysite, o rytoj nieko neprasitarsite apie savo šių dienų pergyvenimus. Aš palydėsiu Jus į kambarį, kuriame Jūs jausitės visiškai saugi ir kur nė vienas Jūsų persekiotojas nedrįs prasiskverbti.
Lordas Benediktas padėjo jai išlipti iš ekipažo ir iš sodo pusės nusivedė laiptais tiesiai į viršų. Čia, nedideliame jaukiame kambaryje, degė ugnis, buvo šilta, ramu. Florentietis pasodino ledi Katariną į gilų fotelį prie židinio ir įėjusiam tarnui liepė pakviesti Doriją. Po kelių minučių pasirodžiusiai merginai jis tarė:
– Miela Dorija, aš atsivežiau savo mirusio draugo, lordo Vodsvordo, žmoną. Ji serga, o tu mylėjai pastorių. Taip neseniai su tavimi dar kalbėjusio pastoriaus meilės vardan praleisk šią naktį su ligone. Štai tau vaistai, kuriuos reikia duoti iš karto. Įsakyk paruošti vonią, po jos ir po vakarienės duok antruosius vaistus. Paguldžiusi ledi Katariną miegoti, lik prie jos, kol aš pats ateisiu.
– Kartoju Jums, ledi Katarina, nieko nebijokite. Kai tik išgersite vaistus, Jums bus geriau, Jūs nustosite drebėti. Apie nieką negalvokite, ramiai miegokite. Rytoj aš viską pasakysiu, ką Jums reikės toliau daryti. Juk Jūs pati jaučiate, kad Jums kur kas geriau, kad nugaros jau nebeskauda.
Lordas Benediktas nulipo žemyn. Čia jo pasirodymu labai apsidžiaugė visa jau spėjusi jo pasiilgti šeima. Jis linksmai paprašė jį pamaitinti. Po vakarienės, pakvietęs visus į savo kabinetą, jis priminė jiems apie vizitą į teismo kontorą. Nikolajus ir Nal turės likti namuose. Dar K. Liovušką persekiojusių tamsių fanatikų gauja susisiekė su Konstantinopoliu, bet ten pametė pėdsakus. Dabar pagal klaidingą pranešimą atsiuntė savo kurjerius į Londoną, kur jo toliau ieško. Apie patį Nikolajų ir Nal jie net nenutuokia. Jiems ir nereikia jų matyti, bet ta gauja gan gausi. Tuščio namo negalima palikti, piktadariai bandys į jį patekti. Šiąnakt atvažiuos seras Vomis ir Anandos dėdė, kuris liks namuose kartu su tais žmonėmis, kuriuos jie atsiveš. Jie apsaugos ir Nal su Nikolajumi.
Ananda atskira karieta vešis į teismo kontorą svarbiausią ir būtiniausią liudininką, o visi kiti važiuos su lordu Benediktu ir seru Vomiu. Kontoroje kiekvienam bus nurodyta jo vieta, bet Henris, Alisa ir ledi Cecilija turi nepaleisti sero Vomio rankos ir nesitraukti nuo jo nė per žingsnį. Atsisveikinęs su visais namiškiais, kurie kiekvienas savaip buvo susijaudinę, Florentietis kartu su Ananda užlipo į viršų pas Doriją ir ledi Katariną.
Pastorienė jau kietai miegojo ir, priešingai savo įpročiui, visai neknarkė. Priėję prie jos lovos, Ananda paėmė vieną jos ranką, Florentietis – antrą, o kitą savo ranką uždėjo jai ant kaktos. Florentietis tyliai ir aiškiai tarė:
– Aš nutraukiu Jūsų siaubingą priesaiką, duotą jaunystėje piktadariui, nesuprantant jos prasmės.
Per visą pastorienės kūną perėjo traukulys. Ji sudejavo ir iš jos burnos pasirodė kraujuotos seilės, bet ji neatsimerkė, atrodė, kad net neprabudo.
– Jūsų išdavystę prieš šviesos jėgas panaikino šios dienos meldimas Gailestingumo ir pasiaukojančios meilės, kurią radote savo širdyje, protrūkis. Meilė, kurią Jūs parodėte jauniausiai, tiek metų persekiotai dukrai, ir maldavimas ją išgelbėti atsiuntė Jums pagalbą ir atleidimą Tų, kuriuos Jūsų vyras prašė Jus išgelbėti. Dabar tvirtai stovėkite savo naujame kelyje, kurį sugebėjote išsimelsti. Pamirškite viską, ką kada nors žadėjote Bracano ar Bondai. Atminkite tik viena – kad reikia gelbėti Alisą, kad Jūs norite ją gelbėti ir kad Jūsų bei jos išsigelbėjimas priklauso nuo Jūsų ištikimybės tam, ką Jums kalbės Ananda. Miegokite ramiai ir be baimės. Jokia svetima valia, jokia svetima ranka negalės Jūsų paliesti mano namuose ar kur nors kitur, jei šalia Jūsų būsiu aš ar Ananda.
Paliepę Dorijai nepalikti ledi Katarinos nei naktį, nei ryte ir surasti jai iš savo rūbų kokią nors geresnę suknelę bei skrybėlę, abu draugai vėl nulipo žemyn ir susėdo kabinete laukti sero Vomio ir Anandos dėdės.
Kai tik Dženi, apsivilkusi vestuvinę suknelę, pasipuošusi galvą gražiu apelsinų žiedų vainikėliu ir įsegusi sužadėtiniui bei svotui į atlapus tokias pačias puokšteles, paliko gimtuosius namus, jos audringa nuotaika išblėso. Iš pat ryto Bondos nuodingo papiroso sudirginta, per pusryčius išgėrusi keletą taurių vyno, Dženi visgi nebuvo tokia girta kaip ją lydėję vyrai. Jų liežuviai taip atsirišo iki pačių riebiausių užuominų ir juokų juokelių, kad dar taip neseniai nė vieno nešvankaus anekdoto negirdėjusiai merginai pasidarė beveik baisu. Ji būtų daug davusi, kad greta jos dabar sėdėtų motina.
– Kodėl mama neįsėdo į mano karietą? – paklausė ji sužadėtinio.
Kvatodamasis ir laidydamas nelabai malonius Dženi ausiai kalambūrus, jai atsakė linksmasis Marto. Vaipydamasis ir merkdamas akį, jis įtikinėjo Dženi, kad Bonda motušę vežasi savo karietoje, kad jie ten nenuobodžiauja, o greitai ir visai bus linksma. Visą kelią jos sužadėtinis, nesivaržydamas draugų, glaudė Dženi prie savęs, apkabino jos liemenį, bandydamas pritraukti prie savęs ir pabučiuoti į lūpas. Vargšė Dženi iš visų jėgų bandė atremti jo atakas, tuo dar labiau pralinksmindama patį sužadėtinį ir visą jo kompaniją.

Pirmosios profesoriaus naujo gyvenimo patirtys. Jo pokalbis su I. Scenos iš jo ankstesnių gyvenimų. Franciskas ir dar kartą neūžaugos

Buvau matęs daug žmonių su geru apetitu, ir mano paties ne vieną kartą susilaukė ironiško I. paskatinimo, bet profesorius rijo patiekalus taip, kad aš galėjau tik stebėtis sustingęs kaip stabas bei nepadoriai įsispoksojęs į jį. I. kalbėjo, kad profesoriui reikia atsimiegoti už visus savo nepriteklius. Pagalvojau, kad jeigu jis ir toliau taip valgys, tai tikrai atsivalgys mažiausiai už tris būsimus gyvenimus.
Pagaliau jis atstūmė lėkštę su paskutiniu meliono kąsniu ir tarė:
? Jeigu savo paties protu nebūčiau dabar stebėjęs, kad būtent aš tiek suvalgiau, būčiau suplėšęs į gabalus kiekvieną, kuris būtų drįsęs man pasakyti apie tokį mano apetitą.
? Džiaugiuosi, kad šia smulkmena Jūs įsitikinote, kiek daug atrodančio negalimu, paaiškėja kaip reali tikrovė, ? įėjęs nė vieno iš mūsų nepastebėtas, pasakė profesoriui I.
Jis ištiesė abi savo rankas galutinai sumišusiam mokslininkui, linksmai jam nusišypsojo ir pakvietė mus visus į gretimą kambarį. Čia nustebęs Zalcmanas rado tvarkingai išdėliotus savo sąsiuvinius ir užrašus, žemėlapius, knygas ir žodynus, kuriuos jis paliko tame namelyje, savo pirmame būste, iš kur Franciskas jį išsivedė man atmintiną naktį.
? Dieve mano, viskas sutvarkyta, niekas nepamiršta, neišmėtyta. Kas gi visa tai padarė? ? klausinėjo profesorius, nervingai apžiūrinėdamas savo mokslinę medžiagą, puldinėdamas nuo stalo prie lentynų ir vėl prie kitų stalų bei taburečių, stebindamas mus savo judesių lankstumu ir jaunyste.
? Tai atliko Nikita su savo dukterėčiomis, patyrusiomis bibliotekininkėmis, kurias Jūs matėte didžiojoje bibliotekos salėje, ? atsakė I.
? Kurias mačiau ne tik didžiojoje salėje, daktare I., bet ir dar kai kur, ką Jūs taip pat gerai žinote, bet ko jau antrą kartą nenorite pastebėti, ? stovėdamas viduryje kambario pasakė Zalcmanas ir lyg kažkoks priekaištas nuskambėjo jo balse.
? Prisėskite, drauge. Jums asmeniškai ir visiems čia esantiems bus naudinga pasiklausyti mūsų pokalbio, ? kreipėsi I. į mokslininką, prislinkdamas jam prie stalo didelį patogų krėslą ir pats atsisėsdamas į gretimą. ? Nors Jūs ir jaučiatės labai stiprus, nors maistas sustiprino Jus, kaip Jums atrodo, daugeliui dienų, visgi suvalgykite šią žvalinančią piliulę. Jūsų pailsėjusios mintys dabar įgavo galimybę judėti greičiau ir tiksliau. Jūsų atsinaujinę nervai išlaisvino Jumyse dabar tiek daug anksčiau sukaustytos dvasinės energijos, kad Jūsų kūnui, kaip jis beatrodytų atsinaujinęs, neužteks jėgų paklusti Jūsų valiai ir suspėti su Jūsų minčių darbu. Jis vargs. Ši piliulė duos jam galimybę atlaikyti Jūsų dvasios energiją, nepavargti ir netrukdyti jai savo bejėgiškumu.
I. padavė Zalcmanui oranžinę dėžutę, iš kurios šis šyptelėjęs išsiėmė nedidelę piliulę, ironiškai apžiūrėjo ją, prarijo ir pareiškė:
? Jeigu mano mintys sugalvotų per pokalbį su Jumis skraidyti ne tik po žemę, bet ir virš jos, tai vis tiek mano kūnui pakaktų jėgų daugeliui metų, o ne vien šiai valandai, kurią mes kalbėsimės su Jumis. Ir iš viso pirmą kartą girdžiu, kad dvasinė materija valdytų žmogaus mintis. Kūnas, kūno materija išskiria jėgas nematomai minties materijai ir sukuria jai pirminį šaltinį bei ribas, už kurių niekas neegzistuoja. Jeigu aš kartais nepagalvojęs ištariu nuo vaikystės įprastą žodį “Dievas”, tai ištariu jį taip, lyg tarčiau “vėjas”, kurio nematau, ar “eteris”, kurį numanau, arba kurią nors kitą hipotezę, mažai tereikalingą ir visiškai nenaudingą mokslui, kuriam reikalingas talentas ir žinios, tikslios ir tikros, o ne metafiziniai postringavimai.
? Čia ir yra Jūsų pirmoji klaida, kad Jūs žiūrite į visatą kaip chirurgas į prieš jį padėtą kūną, kuriam jo skalpelis bus paskutinis šeimininkas ir stebukladarys. Žinių stebuklą kaip tikrovę pasiekia tas, kuris sugebėjo prasiskverbti ir suvokti savyje dalį Begalinio, nepaklūstančio išmatavimams, irimui bei laikui, sudarančio jo gyvenimo nekintantį ir amžiną pagrindą. Priėjęs dvasinių jėgų šaltinį savyje, mokslininkas suvokia, kur įėjimas į tą aukštesnės sąmonės žinių pasaulį, kurį jis nori pateikti žmonėms per specialiai pritaikytą mokslą, per matematinių apskaičiavimų metodais išvestas formules. O taip pat jis atveria jiems naują, paprastesnį kelią suvokti savo srities mokslo žinias. Jeigu geometras pusę savo gyvenimo pašventė vien tik daugiamačių erdvių ieškojimui ir nesidomėjo jokiomis kitomis mechaninio judesio formomis, jis nepakils į tą harmoniją, kurioje du pradai, du judesiai ?kūnas ir energija ? gali pasiekti naują sąlyčio tašką. Nes kiekvienos mokslo šakos naujas atskaitos taškas ? tai žmogaus dvasinis regėjimas, kurį jis išreiškia intuicija suvoktais ženklais.
Jūs savo darbe padarėte viską, ką galėjo padaryti protas. Dabar Jums reikia pasinaudoti nauja sąmonės atsivėrimo jėga ir žengti už tos ribos, už to barjero, kur Jus laiko protas. Jūsų uždavinys: ne tik pateikti žmonių protams patobulintus metodus ir palengvintus būdus, kaip pritaikyti mokslą praktikoje dabartiniu gyvenimo momentu, bet ir atverti žmonių protuose naują plyšį, kad kiekvienas prie mokslo priartėjęs žmogus galėtų iš mokslo pozicijų suprasti ne vien tik dabartinėje laiko tėkmėje iškylančius žmonijos poreikius, bet galėtų suprasti ir tą kultūrinį mokslo pradą, kuris veda žmones į vienijimąsi, duoda dar vieną naują galimybę suvokti viso visatos gyvenimo Vienovę. Baigtinė materija, su kuria Jūs pripratote dirbti, Jūsų išvesta paties atrastų naujų medžiagų naujo dalelių sukibimo formulė ? ne kas kita, kaip vis ta pati Vienatinė materija, apie kurią Jūs nenorite nieko girdėti, kurios atomai savo amžiname judėjime kitaip išsidėstę. Jūs atradote ne naujas medžiagas, o naujus atomų sukimosi būdus, kurių šiuo atveju negalėjo pastebėti kiti, ne tokie atidūs ir ne tiek ištikimi savo atsidavimu mokslui mokslininkai. Jūsų intuicija, visos būtybės harmonija, atsidavimas mokslui iki galo davė Jums galimybę prasiskverbti į tą visuotinio Proto grandį. Bet tai nereiškia, kad tuo baigiasi tų žinių grandis. Žmonės toliau darys atradimus ir vėl neš pasauliui savo pasiekimus. Jums reikia suprasti, kad ne kūno materija vedė, veda ir ves Jus į atradimus, bet tie intuicijos prasiveržimai, kuriuos Jūs pajėgiate atverti savyje kaip savo minčių nušvitimą. Jūsų sąmonė ? tik kelias į aukštesnės sąmonės kūrybą. Ir šiame kelyje Jūsų padarytos klaidos nežymios. Jūs pats tai dabar pamatysite. Jūsų darbas gali tapti dideliu postūmiu žmonijos istorijoje, bet “gali” dar nereiškia “bus”. Tam Jūsų mintys, Jūsų širdis turi pajusti nesustojančio visos visatos Judėjimo ritmą. Matomų daiktų materija nesudaro viso Gyvenimo pagrindinio fono. Visas Gyvenimas negali kisti priklausomai nuo formos. Kinta laikina, žemiška forma priklausomai nuo tos Gyvenimo dalies, kuri joje išreikšta, tų ribų, kuriose žmogiška forma gali suvokti šviesą, kaip savo paties pagrindo branduolį. Ir kuo aiškiau, tiksliau, plačiau ši forma suvokė, kokiu santykiu ir laipsniu ji susijusi su visa Vienatine visatos materija, tuo giliau ji gali prasiskverbti į šios amžinos Materijos dėsnius savo intuicija. Tuo plačiau forma gali įvesti šiuos Amžino Judėjimo dėsnius į kasdieninę žmonių naudojamų sąvokų plotmę kaip tą ar kitą mokslo ar meno šaką ir pateikti mažai kūrybingų ir mažai talentingų žmonių masėms paprastais formulių, žodžių, gaidų ar spalvų ženklais jų kasdieniniam naudojimui. Ir kuo didesnė žmogaus ištikimybė savo srities kūrybai, tuo aukštesnis jo tarnavimas žmonėms, tuo didesnei žmonių masei jis sukuria ne pilką, o švytinčią kasdienybę. Jūs dabar atsidūrėte aklavietėje. Jūs susipainiojote materijos tinkluose ir Jums atrodo, kad kliedesiai apie Dievą, Jo nuvalkiojimas per bažnyčias ir religijas liečia vien tik siaurakakčius, neturinčius jėgų drįsti gyventi be kvailos Dievo hipotezės. Jūsų supratimu, jeigu sėkmingai vystytųsi kūrybinis tautų gyvenimas, tai seniai nebūtų likę pasaulyje blogio. Blogį būtų išstūmę tie riboto proto principai, kuriuos Jūs vadinate žiniomis. Tada nauda ir praktiškumas kiekvieną būtybę išlaikytų gėrio ribose ir nė vienas žmogus negalėtų būti vagimi arba žudiku, nes jame viską užpildytų žinios. Bet žmoguje ne viskas baigtinio pobūdžio, ir už viso to, kas jame yra baigtinis, egzistuoja amžinos materijos dalis, kuri nepaklūsta baigtinių žinių, baigtinės erdvės ir baigtinio laiko įtakai. Ši amžinos formos dalis paklūsta tik amžinybės dėsniams: priežasčiai ir pasekmei. Jeigu Jūs neturėtumėte savyje šios amžinos dalelės, jeigu jau daug kartų nebūtumėte atėjęs į žemę baigtine forma, Jūs negalėtumėte dabar būti čia, kur vienas iš mūsų Jums daug skolingas iš savo praeities, iš vieno ankstesnio savo gyvenimo, nugyvento greta Jūsų.
? Daktare I., pasigailėkite, ? piktai ir sarkastiškai pasakė profesorius. ? Aš keliavau čia dėl didžio mokslo, ėjau dabar į svarbiausią pokalbį su mokslininku ir staiga… Net nežinau, kaip man įvertinti Jūsų žodžius. Mano, sveikai mąstančio žmogaus nuomone, viskas, ką Jūs man dabar kalbate, ? kliedesys. Atleiskite, bet visa tai prakvipo šarlatanizmo kvapu.
I. nusišypsojo, kaip šypsomasi kvailučiams vaikams, atsistojo greta pasipiktinusio profesoriaus ir tarė:
? Norint ką nors tvirtinti arba neigti, reikia turėti svarių duomenų, patvirtintų gyvenimo patirtimi. Visa tai, ką aš Jums kalbėjau, ? tai mano gyvenimo patirtis. Ar norite, kad aš Jums padėčiau dabar prisiminti mažą faktą iš vieno ankstesnio Jūsų gyvenimo? Tik iš anksto pasakykite, ar tikrai esate geras plaukikas? Net ir taip užimtas, Jūs rasdavote laiko plaukimui ir tobulai išmokote plaukti. Kodėl?
? Kad mane visą laiką aistringai traukė plaukti, Jūs atspėjote. Kad aš išmokau tobulai plaukti, ir net moksliniais pagrindais, taip pat tiesa. Tokia pati tiesa ir tai, kad aš noriu su Jūsų pagalba įgyti patirtį prisiminti ką nors iš praeities, jeigu tik Jums pavyks mane sukvailinti, kaip tai pasisekė vieną kartą Franciskui. Bet dabar aš jau ne tas bejėgis senis, kuris vos vilko kojas per dykumą. Esu tvirtas bei stiprus ir tikiuosi, kad niekieno valia dabar nepalauš manęs.
Profesorius kalbėjo iššaukiančiai ir pasitikėdamas savimi, I. šypsojosi jam mandagiai ir nuolaidžiai. Nikita priekaištingai ir liūdnai lingavo galva, o Bronskis atrodė taip supykęs, tarsi būtų norėjęs sušukti Zalcmanui: “Nutilkite!”.
I. uždėjo savo rankas profesoriui ant galvos ir šiame įvyko žaibiška permaina. Veide atsirado palaima, jis lengvai atsirėmė į krėslo nugarėlę ir sustingo tarsi įsiklausydamas į kažką tolima bei džiaugsminga.
Staiga kambaryje įsivyravusioje visiškoje tyloje pasigirdo silpnas, nustebęs balsas:
? Matau keistą, neeuropietišką miestą prie jūros… Tai Japonija! ? sušuko jis po kiek laiko. ? Dieve mano, nejaugi šis jaunuolis, atsidavęs ir tyras, šis japonas, kuris išmokė mane taip gerai plaukti, dabar turi skęsti vien todėl, kad aš įsigeidžiau laimėti prizą ir nepagalvojęs puoliau į vandenį? Aš išplaukiau tik jo mokymo dėka. Aš sukursčiau jį taip pat varžytis dėl prizo, ir jis dabar neišplauks! Taip, aš pavargau, labai pavargau, ? tarė jis staiga pasikeitusiu silpnu balsu. ? Bet palikti jį dabar vieną pavojuje po to, kai įtraukiau į šį kvailą žaidimą, negaliu. Atleiskite man dievai, mokslo globėjai, kad nebaigiau jums pašvęsto darbo. Išteisinkite mane prieš likimą, bet nekilnus būti negaliu. Jaunuolis tiek daug dėl manęs padarė. Pavargau, oi, kaip dabar pavargau, kažin ar jam bepadėsiu. Bet visgi plaukiu jam į pagalbą.
Vėl kambaryje įsivyravo tyla. Girdėjosi tik padažnėjęs profesoriaus kvėpavimas, jo veide matėsi visos įtampos bei kovos stadijos ir net siaubas. Kvėpavimas perėjo į šniokštimą. Keletą akimirkų man atrodė, kad profesorius išgyvena agoniją, kad jo širdis neišlaikys įnirtingos kovos, kurią jis kovoja, bet staiga jis išsitiesė ir sušnibždėjo:
? Na štai, mes ir išplaukėme, drauge. O aš jau galvojau, kad nuo ryklio neišsisuksime ir paskutinė banga užpils mus. Šlovė dievams, dabar mes jau ant kranto. Pagulėkime ramiai.
I. padarė keletą judesių ranka, tarsi atstumtų kažkokį paveikslą ore, pažvelgė į Nikitą, ir šis, paklusdamas jo žvilgsniui, priėjo prie pat mokslininko kėdės. I. paėmė Nikitos ranką, uždėjo ją Zalcmanui ant širdies ir tebelaikydamas savo ranką ant jo galvos tarė:
? Jūs dabar išgyvenote vieno iš savo gyvenimų sceną, įvykusią prieš kelis amžius. Ar neatpažintumėte viename iš mūsų savo buvusio draugo, kuriam Jūs išgelbėjote gyvybę?
Zalcmanas atsimerkė ir iš pradžių tarsi nieko nematė ir nepažino, po to apsidairė po kambarį, nusišypsojo mums su Bronskiu, sušnibždėjęs: “Galijotai”, ir tik tada pažvelgė į greta jo stovintį Nikitą.
Jis nepaprastai nustebo, pakėlė galvą, pažiūrėjo į I., dar kartą į Nikitą ir sumurmėjo:
? Aš negaliu dabartinėje išvaizdoje atpažinti savo seno draugo ir kartu matau judančią, švytinčią juostą, kuri jungia kūną prie jūros su šio žmogaus kūnu. Ten ant kranto jau neliko kūno, ten staiga blykstelėjo ugnis, ir dabar matau tą ugnį ties Nikitos širdimi, jo gerkle ir antakiais. Ką visa tai reiškia? Nieko nesuprantu, bet visa savo sąmone žinau, kad tas mano draugas japonas ir Nikita ? vienas ir tas pats asmuo.
? Jūs matėte esmę, amžiną ir nekintančią, tą Amžinybės dalelę, kuri gyvena laikinoje žmogaus formoje nepakitusi. Ar dabar, įsitikinęs savo ankstesnio gyvenimo patirtimi, dar kartą išgyvenęs jau anksčiau patirtą didvyrišką jausmą, dar neigsite, kad Jūs jau gyvenote žemėje ir ne pirmą kartą pažįstate kurį nors iš mūsų? ? paklausė I.
? Ne, aš daugiau nesiimu nieko neigti, bet neturiu teisės ir nieko tvirtinti, nes esu įsitikinęs, kad Jūs savo hipnoze pažadinote manyje kažkokias jėgas, ? atsakė Zalcmanas.
? Jeigu Jūs galvojate, kad savo hipnozės jėga galiu pernešti Jus į tolimą šalį, tai Jūs pakankamai geras mokslininkas ir gerai žinote, kad iš nieko nebūna nieko. Kad atgaivinčiau Jūsų prisiminimus, turėjau juos pamatyti Jūsų pasąmonės atmintyje. Žvelgdamas į Nikitą, Jūs ne kartą jautėte kažkokį jaudulį, žadinusį pačiam nesuvokiamą švelnumą ir palankumą. Ar teisingai supratau Jūsų jausmus?
? Aiškiai ir tiksliai. Bet kaip Jūs galėjote juos atspėti?
? Apie tai vėliau. Pamatęs Jūsų mintis ir jausmus, prasekiau Jūsų ir Nikitos ankstesnių gyvenimų eigą. Sekdamas švytinčiomis ir susikertančiomis amžinos dvasios materijos linijomis, radau tą sceną, kurią Jūs čia dabar išgyvenote. Ar turite drąsos ir ar norite pamatyti savo ryšį su manimi? Aš klausiu, ar turite drąsos, nes kiekvieno žmogaus ankstesniuose gyvenimuose yra tokių puslapių, į kuriuos žiūrint iš siaubo apmiršta net pačios drąsiausios širdys. Jūsų ryšio su manimi puslapis iš praeities ? vienas liūdniausių ir siaubingiausių iš visų Jūsų gyvenimų.
? Jeigu Jūs būtumėte pasakęs, kad galiu pamatyti kokius nors gražius savo poelgius, tikriausiai likčiau jiems abejingas. Aš galiu įsivaizduoti, kad juos atlikau, bet patikėti, kad galėjau padaryti ką nors žema Jūsų atžvilgiu, visiškai man svetimam žmogui, ? tai lygiai taip pat kvaila, kaip įtarinėti, kad aš galėjau nužudyti vaiką, ? nusikvatojo Zalcmanas. ? Prašau, daktare I., rodykite man mano nusikaltimų puslapius, ? pridūrė jis sarkastiškai dirsčiodamas į I. ir dar garsiau kvatodamasis.
Dabar jis man atrodė valiūkiškas, bet aš supratau visišką jo nemokšiškumą ir mano širdis giliai užjautė jį ir visiškai nesmerkė. Pažiūrėjau į I. Jo veidas buvo labai rimtas. Jis nieko neatsakė į profesoriaus juoką, bet liūdnai žiūrėdamas į jį tyliai tarė:
? Aš dar kartą perspėju Jus: Jums teks pamatyti vieną iš pačių siaubingiausių Jūsų gyvenimo scenų ir tam Jums reikia sutelkti visą savo dėmesį ir visą vyrišką drąsą. Šaukitės į pagalbą visus pačius aukščiausius, kuo Jūs tikite, ir atsakykite dar kartą: ar norite pamatyti savo ryšį su manimi viename iš Jūsų gyvenimų, nepaisant to, kad jis sukels Jums siaubą?
? Jūsų veidas toks griežtas, balsas toks rimtas, kad jie galėtų išgąsdinti net labai drąsų, bet aš taip įsitikinęs, kad niekada negalėjau būti nekilnus, jog noriu sužinoti savo ryšį su Jumis. Turiu Jums prisipažinti gan keistą dalyką: kai pirmą kartą pamačiau Jus, manyje šmėstelėjo lyg kažkokia kaltė prieš Jus. Pasijutau labai nejaukiai ir tik Jūsų iš tikrųjų riteriškas mandagumas nuramino mane.
? Būkite tvirtas, žiūrėkite ir amžiams įsiminkite tai, ką dabar pamatysite. Išsineškite iš šios pamokos, iš siaubo pamokos, labiau praplėstą sąmonę. Suvokite meilės vaidmenį žmogaus dvasios judėjime per amžius. Įvertinkite tikrąją meilės jėgą žmonių susitikimams ir jų gailestingumą vienas kitam. Supraskite ir įsiminkite, kas tai yra “žmonių susitikimas”.
I. vėl uždėjo savo ranką profesoriui ant galvos. Mano brangaus draugo ir Mokytojo veidas švytėjo tuo grožiu, kurį jau ne kartą mačiau nuo to atvejo garlaivyje po audros, kai jis stovėjo su manimi denyje. Laikydamas ranką Zalcmanui ant galvos, jis tarė jam taip švelniai ir meiliai, kaip būtų galėjusi kalbėti tik tikra motina:
? Aš seniai Jums viską atleidau, mano vargšas broli. Viskas, ką žmogus daro savo kelyje, viskas dalina jo dienas į skausmą ir džiaugsmą, į galią ir silpnumą, į liūdesį ir šypseną. Nėra šiaip sau prabėgančios gerovės, tėra tik Amžinybės dėsniai: tikslingumas ir dėsningumas. Negalima išvengti atlikto pasekmių, bet galima atrasti savyje didžiosios Meilės liepsną ir visos pasekmės taps vien tik laime žinoti, kaip perteikti savo jėgą, didingiausią jėgą ? džiaugsmą, kad visas aistrų ir ydų blogis taptų sutiktajam ramybe ir pagalba, įspėjimu ir apsauga.
Vėl kambaryje įsivyravo visiška tyla. Širdimi ir mintimis susiliejau su Florentiečiu, melsdamas jį padėti profesoriui jo siaubo valandą, o kad ji bus siaubinga, po I. žodžių neabejojau. Dar niekada iš jo nieko panašaus nebuvau girdėjęs…
Riksmas, prislopintas siaubą patiriančio žmogaus riksmas privertė mane krūptelėti. Pažvelgiau į Zalcmano veidą ir krūptelėjau dar stipriau. Pamačiau tarsi panoramą, ištisą nuolat išryškėjančių ir gęstančių vaizdų virtinę. Pamačiau namą prie jūros, slėnį, kuriame jis stovėjo, jaukų kambarį, kuriame vakarieniavo pasiturinti šeima. Pamačiau svečią, atėjusį per vakarienę ir ypač maloniai glosčiusį nedidelį gražų berniuką. O siaube, aš supratau, kad patikliai prie svečio besiglaustantis berniukas buvo I., o svečias… Zalcmanas, nors niekuo nepriminė savo dabartinės išvaizdos. Tai buvo grubus graikas, matyt, turėjęs didelę įtaką visai šeimai. Supratau, kad šeimininkai, ypač motina, bijojo kažkokių priešų, o svečias juos ramino ir įtikinėjo ramiai miegoti, juokdamasis iš jų baimių. Svečias prašė išleisti su juo berniuką, bet motina kategoriškai jam atsakė ir tuo sukėlė didelį jo nepasitenkinimą.
Gan sunkiai slėpdamas savo pyktį dėl šio atsakymo, svečias išėjo palikęs šeimoje kažkokią sunkią nelaimės ir siaubo nuojautą. Greitai, pasimeldę Dievui, visi sugulė miegoti ir namą apgaubė tamsa.
Svečias, išeidamas iš didelio ir gražaus savo draugų sodo, palaukė, kol užgeso paskutinė šviesa lange, tyliai sušvilpė ir pasuko už gatvės kampo. Priešais jį atsirado mažo ūgio žmogus, apsigaubęs tamsiu apsiaustu, ir pirmajam paliepus juodais dažais ant baltų namo vartų nupiešė kažkokį ženklą.
Po kiek laiko gatvėje pasirodė būrys plėšikų, puolusių prie dažais pažymėtų vartų. Triukšmo pažadintą sargą užmušė iš karto, bet jo riksmas perspėjo šeimininkus name ir jie puolė bėgti per sodą prie jūros, tikėdamiesi išsigelbėti valtimis… Bet slėnyje, prie pat jūros, plėšikai pasivijo juos, ir… atsitiktinai nuo vieno plėšiko galvos nusmukęs apsiausto gobtuvas atidengė jo veidą. Tai buvo namuose apsilankęs svečias, dabar pakėlęs kardą virš šeimininkės ir ją užmušęs. Berniukas puolė padėti motinai, bet jį pasiekė kardo smūgis ir jis parkrito ant motinos kūno…
? Sustabdykite šį siaubą, arba aš išprotėsiu! ? pasigirdo širdį draskantis profesoriaus balsas.
? Laikykitės, drauge. Mano meilė nežino ribų savo gailestingumu. Aš laimingas galėdamas Jums dabar padėti visiems laikams išeiti iš tų kraupių gyvenimų rato, kur svyruoja žmogaus ištikimybė, kur jis ieško tiesos, nori patekti į Šviesą, bet vėl ir vėl nugrimzta į pyktį, veidmainystę ir melą, vienokia ar kitokia forma ieškodamas tik asmeninio gyvenimo, o ne gyvenimo visuotinei gerovei. Stokitės, eikite su manimi į kitą kambarį, ten Jūs rasite jėgų perskaityti vieną amžių įrašą. Jis užbaigs visus Jūsų svyravimus ir kartu įves Jus į naują judėjimo ritmą, kurio dabar Jums būtinai reikia, kad galėtumėte užbaigti savo puikų darbą. Ir Jūsų darbas ? ne vieno šio gyvenimo uždavinys, bet daugelio gyvenimų, Jūsų ieškojimų ir kančių juose rezultatas.
? Aš eisiu visur, kur įsakysite, bet tik tada, kai Jūs atleisite man, ? puldamas ant kelių ir raudodamas tarė mokslininkas. ? Aš supratau, kad berniukas, kurį užmušiau ? tai Jūs. O, siaube… ? teberaudojo jis.
? Nusiraminkite, Jūs neužmušėte berniuko, jis tik apalpo. Atsigavo, liko gyvas ir pateko į tokias rankas, į tokį susitikimą, kurio taip greitai nebūtų radęs be Jūsų siaubingos pagalbos. Būkite palaimintas. Einame, laikas nelaukia, nereikia jo tuščiai leisti ašaroms ir liūdesiui.
I. padėjo Zalcmanui atsistoti, nušluostė jo ašaras, atitraukė sunkią portjerą, už kurios pasimatė durys, kurių buvimo mes net neįtarėme, ir išėjo kartu su Zalcmanu.
Pažvelgiau į Bronskį. Aktorius sėdėjo užsidengęs veidą rankomis, iš po kurių tekėjo srautai ašarų. Nikita priėjo prie jo ir padėjęs ranką ant peties labai tyliai tarė:
? Negalima verkti kitos sielos didžiais kančios momentais, kaip negalima verkti ir didžiausiais savo paties kančių momentais. Kad kenčiančios sielos širdis pakiltų išsivaliusi ir išsilaisvinusi iš skausmo, kurį Jūs stebite, reikia, kad ir Jūsų širdis neprarastų kūrybinių jėgų bei sugebėjimų. O tai galima tik esant visiškai savitvardai. Kiekvieną kartą, kai Jūs pats stipriai kenčiate arba tampate svetimos kančios liudininku ? atsiminkite:
Verkia tik tie, kurie neturi meilės jėgos ir drąsos galvoti apie kitus ir tegalvoja apie save.
Verkia tik tie, kuriems žemė, jos teikiamas būstas, jos prisirišimai, jos susitikimai sudaro vienintelį ir tvirčiausią pagrindą.
Verkia tik tie, kurie negali atverti savyje Kūrėjo ugnies, tos Jo dalelės, kuria žmogus bendrauja su savo artimaisiais, kuri tėra jam vienintelis grožio kelias ir kuri yra visa žmogaus gyvenimo žemėje esmė.
Verkia tik tie, kurie ašaras laiko nepaprasta dorybe ir negali prasiskverbti į savo Meilės centrą, iš kurio eina žmogaus ryšys su žmogumi, su Mokytoju, su Dievu. Dievas yra Meilė, ir ašaros nesiderina su Jo Šviesa.
Po kiek laiko durys atsidarė, jose pasirodė I. ir pasikvietė Nikitą. Likę vieni mes su Bronskiu susėdome arčiau vienas kito ir aš jo paklausiau, ką jis matė ir dėl ko jis verkė.
? Nieko nemačiau, Liovuška. Tik supratau, kad siaubas kiekvieną iš mūsų laiko savo naguose, vadinamuose “praeitimi”. Verkiau iš tikrųjų dėl Zalcmano, dėl kiekvieno iš mūsų ir savęs, dėl to didžiulio nemokšiškumo, kurį taip sunku nusimesti nuo savęs.
? Nikita dabar mums paaiškino, Stanislavai, kaip reikia didvyriškai įtempti visas savo minčių jėgas, kad profesorius pereitų į naują dvasios kūrybą. Nustokite jaudintis, sutelkite dėmesį ir aš papasakosiu Jums, ką mačiau iš I. ir mokslininko gyvenimų istorijos.
Ir papasakojau jam viską, ką dabar mačiau, pridūriau, kad liūdną I. vaikystės istoriją seniai žinojau iš jo paties. Abu mes giliai sukoncentravome savo mintis į Florentietį, ir kai I. su profesoriumi grįžo į mūsų kambarį, mes žemai nusilenkėme jo kančiai praeityje ir jo švytinčiai Džiaugsmo ugniai dabartyje.
Mokslininko veidas švytėjo. Dar vonioje mane nustebinusi jo jaunystė dabar atskleidė visą jo grožį, jis buvo malonus ir taip nurimęs, tarsi, be laimės, nieko daugiau gyvenime nebūtų patyręs ir žinojęs.
? Išleidžiu jus pas Zeichedą, mano draugai, ? pasakė I. man ir Bronskiui. ? Paimkite iš jo kupranugarius ir nudumkite pas Franciską, pakvieskite jį pas mane į Bendruomenę.
Mes nusilenkėme Mokytojui, susiradome Zeichedą, sėdome ant kupranugarių ir su didžiausiu malonumu, apsidžiaugę kaip mokinukai, nuskuodėme pas Franciską.
Mes radome jį tarp kažką kruopščiai dirbusių neūžaugų. Per langą pamatę Franciską, bet nepastebėję neūžaugų, viesulu įsiveržėme į kambarį ir buvome labai nepalankiai mažųjų sutikti, kai kurie iš jų savo darbus dangstė rankutėmis ir žaliomis prijuostėmis.
? Jūs išgąsdinote mano mažylius, ? su švelnia šypsena pasakė mums Franciskas, ? o kartu išgąsdinote ir jiems pozavusius paukščius. Šie mažyliai ? geriausi pasaulyje juvelyrai ir pasiekia savo darbe subtiliausių meno viršūnių. Deja, jų akys taip sutvertos, kad jie gali daryti tik viena: ant bet kokių daiktų mozaika dėstyti baltus povus, bet dėžutes jie gamina iš visų metalų su įvairiausių spalvų emalės fonu.
Ir Franciskas parodė mums keletą stulbinančių darbų, kurių pavyzdžius jau buvau matęs ant brolio Nikolajaus užrašų knygelės, I. ir Ali rankose, be to, ir pats turėjau keletą dėžučių. Kilnus Francisko mandagumas, kai jis stengėsi mums neparodyti, jog mato mūsų sumišimą dėl savo kvailo vaikiško elgesio, padėjo mums susitvardyti, ir aš jam pasakiau:
? Atsiprašyti Jūsų, kai Jūs, brangus Franciskai, mums atleidote, neapsiverčia liežuvis. Manau, kad teisingai išreikšiu savo ir Stanislavo jausmus, jeigu padėkosiu Jums už atlaidumą mūsų vaikiškumui. Mes tokie laimingi atlėkėme pas Jus, iš anksto mėgaudamiesi džiaugsmu pasiimti Jus ir kartu grįžti pas I. į Bendruomenę.
? Ačiū, mano brangieji. Jūsų kupranugariai šiandien labai ir labai pravers, bet tik ne man, o dviem nelaimingiems žmonėms. Nepaprastai laiku atsiuntė jus čia I. Palaukite manęs keletą minučių mano kambaryje. Aš nuraminsiu savo mažylius, duosiu nurodymus dėl jūsų kupranugarių bei mano keleivių ir grįšiu pas jus.
Mes nuėjome į Francisko kambarį dabar jau taip santūriai, lyg būtume žengę šventa ir veidrodine žeme.
? Koks aš nesusivaldantis žmogus, ? su apmaudu tarė Bronskis. ? Mano nervai kaip seni klavišai, krūpčioja nuo menkiausio prisilietimo.
? Jūsiškiai gali būti palyginti bent su klavišais, Stanislavai. Aš pats jaučiuosi prasčiau už seną gitarą. Paliesk vieną stygą ? visos sugaus, nė vienos neišskirsi.
Abu norėjome patylėti. Atsisėdome ant žemų Francisko kėdučių ir greitai pajutome lengvą, palaimingą ir ypatingą jo kambario tylą! Man atrodė, kad šiame kambaryje viskas man sako: “Mylėkite ir patirsite laimę”.
? Liovuška, viskas šiame kambaryje man sako: “Ieškokite, ieškokite, dirbkite mylėdamas ? ir prieisite žinojimą, kad viskas laimė”, ? išgirdau Stanislavo balsą.
Nespėjau jam nieko atsakyti ? duryse jau stovėjo Franciskas ir šypsojosi mums. Įdėmiai pažiūrėjo į Bronskį ir tarė jam:
? Taip, taip, drauge. Jūsų ne tik šis, bet ir dar keli gyvenimai praeis vis ieškant. Ir visi Jūsų ieškojimai ? viskas bus Meilė, kurią nešite žmonėms per meną. Ieškokite ne vien būdų, kaip išnešti naujus suvokimo metodus ir perduoti genialius didžiųjų kūrėjų veikalus, bet ieškokite, kaip praplėsti masių širdis, įtraukti į tokią harmoniją, kad kiekvienas savo širdimi prasiskverbtų į Jūsų sakomą žodį, į Jūsų kuriamus veiksmus. Tegul Jūsų širdies durys kiekvienam susitikimui atsiveria taip plačiai, kaip aš dabar Jums atveriu savo širdies duris.
Franciskas priėjo prie Bronskio, apkabino jį, nusivedė prie savo raudono stalo, pakėlė jo dangtį. Kaip ir pirmą kartą, pamačiau pusračiu stovinčias taures, tarp kurių išsiskyrė raudona taurė su joje degusia ugnimi. Paėmęs į rankas šią taurę, Franciskas uždėjo ją atsiklaupusiam Bronskiui ant galvos.
? Daug kartų biro tavo ašaros, mano sūnau. Daug kartų teko tau įverti juodą perlą į Motinos-Gyvenimo vėrinį. Nereikia nerimauti tavo dvasiai. Ir rausvas, ir juodas perlas ? viskas Vienatinis Gyvenimas, Vienatinis Džiaugsmas. Daug darbo, sveikatos ir pastangų padėjai tu per savo gyvenimus, nešdamas ir išnešdamas masėms kilnumo pradus, pagalbą žmonėms, ieškant meno savyje, o ne savęs mene. Tavo menas sužadino žmonėse naujas žinių vagas, padėjo jiems, ieškant meno savyje, rasti Dievą savyje. Tebūnie tavo kelias nuo šiol nušviestas ir mano pagalba. Nukeliausi į tolimąsias Bendruomenes, pamatysi žmonių sielvarto bedugnę, žmonių aklumo bedugnę. Ten suprasi, kad galima, visą gyvenimą ieškojus Šviesos, vaikščioti greta Jos, prieiti Jos ribą ? ir visgi nepasiekti išsilaisvinimo iš prietarų ir neturėti jėgų matyti tai, ką žiniomis ir privalumais žemiau esantis ne tik mato, bet peržengia ribą ir veikia. Išgyvenk savyje scenoje vaizduojamų herojų kančias ir džiaugsmus, kad aukščiausiu kilnumu žadintum žmones naujiems grožio siekiams. Mylėdamas be formos ir laiko ribų, nešk savo Dievo ugnį ir griauk žmonėse sąlyginumus. Tegimsta sielvartas žmonėms nuo pasimatymo su tavimi. Tai tik jų forma, jų kelias, nes kitaip sutraukyti savo sąlyginumų jie negali. Tavo paties kelio forma ? ne žemė, ne jos dėsniai, o Begalinumas, kur darbas ? ne sąlyginumas, bet amžių kelias ir jame garsas-žodis ne išorinio šaukimo, kurį tu neši žmonėms, ženklas, bet širdies veiksmas, ugnis, kurią aš imu į savo taurę ir perlieju į tavo širdį savo ugnį.
Išgirdau Stanislavo aimaną. Pamačiau, kaip jis tarsi kulkos pakirstas sukniubo prie Francisko kojų, bet po valandėlės, stiprios Francisko rankos prikeltas, palietė lūpomis jam ištiestą raudoną taurę.
Dieve mano, koks tai buvo veidas! Antrą kartą mačiau Dievą paprastame žmoguje, Bronskio veide, kaip neseniai mačiau išlydėdamas Beatą. Nesuvokdamas, ką aš darau, priėjau prie Bronskio ir nusilenkiau jam iki žemės.
Kažkur tarsi prasmegau, akimirkai išvydau Florentietį, pajutau jo galingą glėbį, ? ir atsigavau Bronskio guldomas ant sofos.
? Tai nieko, Jūs veltui jaudinatės, tai visai ne priepuolis, ? išgirdau Francisko balsą, ? tai apdovanojimas jam už pasiaukojančią meilę Jums, už pagarbą Jūsų kančiai ir Jūsų amžių darbams. Štai, jis jau atsimerkė, akys linksmos, visai nepanašios į ligonio.
Supratau, kad Franciskas matė viską, kas su manimi įvyko. Kadangi jis apie tai Bronskiui nieko nepasakė, tai ir aš supratau, kad dabartinį savo išgyvenimą turiu laikyti paslaptyje.
? Dabar mes užeisime pas vaikus į valgyklą, truputį su jais pasikalbėsime ir tik tada eisime pas I. Jūs nusiraminkite, mano brangieji, mes visur suspėsime ir nieko nepriversime mūsų laukti, ? pridūrė pastebėjęs Bronskio nerimą dėl mūsų užtrukimo. ? Jums neramu, kad I. atsiuntė Jus čia su kupranugariais, ir galvojate, kad šie greitai bėgantys gyvuliai skirti kuo greičiau pristatyti mane į Bendruomenę. Jums, Stanislavai, neramu, kad netiksliai vykdote I. įsakymą, ? vėl kreipėsi Franciskas į aktorių. ? Susikoncentruokite, galvokite apie I., ir kai mes eisime į Bendruomenę, kelyje aš pasistengsiu padėti susigaudyti Jums savo mintyse, kurios iki to laiko susikaups, ir rasti teisingus dabar Jus jaudinančio klausimo sprendimus.
Mes įėjome į valgyklą, kur vaikai ir neūžaugos gėrė pieną su saldžia duona. Netikėtas visų numylėtinio pasirodymas sukėlė džiaugsmo bangą ne tik tarp vaikų ir neūžaugų, bet nudžiugo ir čia budėję Bendruomenės seserys bei broliai.
Kur ir kada netikėtai bepasirodydavo Franciskas, jokia drausmė negalėdavo išlaikyti mažųjų ? jie akimirksniu mesdavo viską, puldavo prie jo ir apkibdavo jį kaip vynuogių kekės. Daug kartų stebėjau šį nesulaikomos žmonių traukos prie Francisko vaizdą, patyriau tai pats, jaudindavausi, kad jo ligotas kūnas neišlaikys neūžaugų svorio, ir visada tai baigdavosi viena ir ta pačia atomazga: prigludę prie savo draugo mažieji žmonės sudėdavo rankas lyg maldai, sustodavo pusračiu aplink jį ir visiškoje tyloje laukdavo, kada jis prabils. Ir šį kartą pasikartojo ta pati scena, tik šiandien ji mane ypač stipriai paveikė.
Žiūrėdamas į susigraudinusius vaikų veidus ir į ne mažiau susijaudinusius neūžaugas, iš kurių vienas kitas, kažką šnibždėdami, net atsiklaupė, ar pražioję savo baisias burnas sunkiai kvėpavo, lyg bėgę dešimt varstų, ar maldaujamai tiesė rankas, norėdami atkreipti Francisko dėmesį, pagalvojau: koks tai būtų baisus reginys, jeigu aš į jį žiūrėčiau vien fizinėmis akimis! Būrys žavių vaikų, susimaišę su pačiais siaubingiausiai išsigimusiais neūžaugomis, kuriems vos prisiversdavau suteikti žmogaus vardą!
Kokiu dvasios milžinu turėjo būti šis žmogus, kad, nenaudodamas jokios valdžios, nugalėdamas vien meile, suvaldytų tą menką Dievo kibirkštį, kuri dar ruseno šiose nelaimingose būtybėse ir sudomintų juos grožiu, apie kurį jie negirdėjo per visą savo nelaimingą gyvenimą.
Stengiausi prasiskverbti į pačią šio Meilės Milžino susitikimo su liliputais esmę. Mane stebino šio žmogaus, visą gyvenimą, ne tik sielą, paskyrusio dvasinių invalidų švietimui, didvyriško poelgio didybė, kaip visiškai man neįmanomas ir neįsivaizduojamas heroizmo reiškinys.
? Sveiki mano mažieji draugai, ? pertraukė mano apmąstymus Francisko balsas. ? Ko jūs šiandien taip susijaudinę ir neklausote savo rūpestingų auklių? Nejaugi visi mano vakar jums pasakyti žodžiai buvo ištarti veltui? Vakar jūs man pažadėjote būti ramūs valgykloje tol, kol aš ateisiu. Štai, aš atėjau, o jūs savo žodžio neišlaikėte.
? Dėl visko kalti štai šie, patys pikčiausieji, ? švepluodamas ir darkydamas žodžius tarė vienas iš labiausiai išsigimusių neūžaugų, rodydamas į mažą malonaus ir gero veido neūžaugą, laikiusį ant savo, matyt, labai stiprių rankų nedidelį, gražų, liguistos išvaizdos berniuką.
Greta stovėjo į tą berniuką labai panaši maža mergaitė ir bandė padėti neūžaugai laikyti berniuką. Jau dabartiniame jos amžiuje aiškiai jautėsi rūpestis dėl kito sveikatos ir gyvenimo, todėl mane labai nustebino, kad šiuos vaikus, tokius, atrodė, nekaltus, tokius bejėgius ir tylius, gali kaltinti.
Franciskas tylėdamas žiūrėjo į kaltinantį neūžaugą ir šis, dar įžūliau ir pikčiau, žiūrėdamas tiesiai Franciskui į akis, suriko:
? Tu kvailas, tu įsivaizduoji, kad čia visi tiki tavimi. Jie visi kalba, kad tu apsimetėlis ir melagis, kad tu mus visus apgaudinėji. Tu mums pažadėjai, kad mes šiandien pamatysime stebuklą, o pats atėjai vėlai ir nerodai jokio stebuklo.
Jis bjauriai nusikvatojo ir ėmė taip šlykščiai vaipytis, kad man vos pakako jėgų išlikti ramiam. Tarsi žaibas švystelėjo ugninis Francisko žvilgsnis, kai jis pažvelgė į išsigimėlį.
? Aš tau jau daug kartų sakiau, kad nemeluotum ir neskriaustum savo draugų, nelaimingas žmogau. Tu kaltini pačius ramiausius vaikus ir jų draugą, kuriuos tu apvogei, atėmei jų lėles ir sulaužei žaislus. Jie tavęs neapskundė, o tu, atsidėkodamas jiems už tai, dar ir apšmeižei juos.
? Kas tau sakė, kad aš ėmiau jų kvailus žaislus? Tai šitie berniukai, apieškokite jų lovas, ten viską rasite.
Išsigimėlio apkaltinti du aštuonerių devynerių metų berniukai įsižeidė ir jau ruošėsi pravirkti, bet Franciskas ištiesė jiems ranką, nusišypsojo ir pasistatė juos greta savęs. Taip jis pasikvietė dar ir apkaltintą malonųjį neūžaugą su jo globojamais vaikais, kurie laimingi susėdo prie Francisko kojų.
Prie piktojo neūžaugos susigrupavo penki tokie patys išsigimę neūžaugos kaip ir jis pats. Ir įžūliai su Francisku kalbėjęs išsigimėlis dabar sušuko dar labiau iššaukiančiu tonu:
? Ko tu mus čia laikai? Mes čia, tavo prasmirdusiuose namuose, nenorime gyventi. Mes norime grįžti į savus, iš kur tu mus paėmei, norime atgal į laisvę, pas savo pelėdas ir gyvates. Mums nusibodo tavo bjaurios gėlės ir visi tavo apsimetėliai. Išleisk mus į laisvę, mūsų šeimininkai jau tris kartus mus šaukė, o mes vis negalime iš čia išeiti.
? Kas gi jus čia laiko? Čia nėra nei užraktų, nei piktų sargų. Visi jūs galite eiti, kur tik norite. Šiandien pat išsiunčiu jus pas jūsų šeimininkus į tą tolimą mišką, kur jus saugo gyvatės ir pelėdos.
Nespėjo Franciskas baigti šių žodžių, o visi penki maištininką supę neūžaugos su siaubo riksmais atšoko nuo jo, maldaudami Franciską neišsiųsti jų, žadėdami niekada nemeluoti, nevogti ir netinginiauti. Man buvo aišku, kad išsigando ir pats pikčiurna, bet įsišėlęs padaužiškas užsispyrimas jau taip toli jį nuvedė, kad atsitraukti jis nenorėjo.
? Giriesi, kad išsiųsi visus, o ar užteks tau drąsos išsiųsti bent mane vieną? ? tarsi iššaukdamas Franciską į kovą rėkė maištininkas.
? Ne, nelaimingas, vargšas drauguži. Ne vieną tave išsiųsiu, bet kartu su tavo bičiuliu, kurio įsakymus tu mielai vykdai. Eikš čia, bailiuk, besislepiantis už svetimų nugarų, ? tarė Franciskas, kaip man pasirodė, kažkur į erdvę. ? Paklusk tuoj pat, ? ir šiuos žodžius ištaręs balsas man priminė Anandos kardų žvangėjimą.
Iš po stalo kitame kambario gale išlindo toks baisus neūžauga, kad bjauresnės žmogiškos būtybės jau nebuvo įmanoma įsivaizduoti. Ir iš viso buvo sunku nuspręsti, ar tai žmogus. Jis labiau priminė siaubingą šunį, per gamtos klaidą vaikštantį ant dviejų kojų.
Nepaprasto dydžio antakiai buvo užgriuvę mažas raudonas akis. Didžiulė susivėlusi barzda ir ūsai dengė visą veidą ir burną iki pat ausų, o ir pačios ausys buvo didelės ir šuniškai nukarusios žemyn.
Mane stebino, kad vaikai visiškai nebijojo išsigimėlio, bet neūžaugos sunerimo ir slėpėsi už Francisko. Vidury kambario liko tik maištininkas, panašus į saulėje tirpstantį sniego senį, taip ištirpo visas jo įžūlumas ir padaužiškumas.
Mažasis baidyklė artėjo lėtai, tarsi būtų liepęs savo kojoms sukti atgal, o Francisko žvilgsnis būtų vertęs jo kojas eiti pirmyn. Kai jis ėjo pro savo bičiulį, jo akyse tvykstelėjo pragariškas pyktis bei neapykanta. Jis ištiesė ranką ir norėjo smogti tam į galvą, Franciskas padarė vos pastebimą judesį ranka ir visa smūgio jėga teko paties siaubingojo išsigimėlio galvai. Sušukęs iš skausmo, jis norėjo pulti Franciską ir pasiruošė smogti jam galva į pilvą, bet tą pačią akimirką gulėjo ant grindų, iki kraujo susikūlęs nosį.
? Vargšeli tu, vargšeli, man tavęs labai gaila, bet niekuo negaliu tau padėti. Imk savo bičiulį, kuris panoro tarnauti tau, o ne man, ir eik su juo pas savo šeimininkus.
Pirmojo peštuko veide šmėstelėjo siaubas, bet jis tuoj pat atsipeikėjo ir suriko:
? Kaip tu mus išsiųsi iš čia, jeigu mes patys nežinome kelio? Be to, mes norime keliauti visai į kitą vietą, o ne pas savo ankstesnius šeimininkus. Mes norime išeiti pas laisvą gentį į urvus.
? Jūs abu iškeliausite ten, iš kur aš jus paėmiau. Imti aš jūsų nenorėjau. Abu maldavote išgelbėti, kalbėjote, kad iškankinti, kad gresia mirtis. Mačiau jūsų melą, bet galvojau, kad Šviesa, į kurią jus atvešiu, padės jums prabusti. Jūsų draugai visi tapo geri, tik jūs abu nesugebėjote išsilaisvinti iš pykčio demonų. Daug duočiau, kad išgelbėčiau jus iš jūsų egzistavimo siaubo, bet jėga nieko iš grandinių išlaisvinti neįmanoma. Jūs ne vaikai. Jūsų sąžinę slegia ne viena dešimtis pražudytų gyvenimų. Ir nepaisant to, Gailestingumas suteikė jums galimybę išeiti į džiaugsmo egzistavimą. tačiau jūs ir čia negalėjote gyventi be melo ir išdavysčių. Visos su jumis bendravę tyros širdys nebijojo jūsų, nes jose nebuvo nė užuominos to blogio, kuris išsikerojęs jumyse. Jūs buvote bejėgiai prieš juos. Ir dabar šie maži žmonės be baimės meldžiasi už jus, siųsdami jums jiems prieinamą pagalbą ir apsaugą. Jūsų bijo, slepiasi už mano nugaros tik blogio paliesti, nes jų širdys jau turėjo blogį ir traukė prie savęs jūsų blogį. Atminkite tai. Gal ši vaikų bebaimiškumo pamoka padės jums gyvenime prieš jūsų piktus šeimininkus. Nebūkite bailiai ir gyvenimas bus lengvesnis. Neprašykite manęs dar kartą palikti jus čia. Jūs jau du kartus žadėjote man, kad kovosite su savo polinkiu į melą, vagystes ir išdavystes. Šiandien turėjo įvykti trečiasis jūsų suokalbis, jūs drįsote pasikėsinti net į mano šventovę ir kai jums tai nepasisekė, apvogėte vaikus bei seseris, kiek tik galėjote. Aš galiu suteikti jums vienintelį ir paskutinį gailestingumą: kai jums bus jau neįmanoma ištverti, tarkite mano vardą ir ginkitės mano atvaizdu nuo savo priešų. Matykite mintyse mano atvaizdą, ir jeigu širdyse nebus veidmainystės, jeigu jos bus kupinos maldos į mane, jūs pamatysite, kaip mano atvaizdas atsistos tarp jūsų ir jūsų priešų ir jie negalės jums pakenkti. Tai viskas, ką dėl jūsų galiu padaryti. Ir jūsų prašymai, kuriuos jau matau, visai nereikalingi. Viskam yra ribos ? jūs išbaigėte Gailestingumą. Pasitraukite prie lango ir ten laukite, kol ateis laikas sėsti ant tų pačių kupranugarių, su kuriais jus čia pasiėmiau.
Franciskas atsisuko į prie jo prigludusius, taip neseniai išsigimėlį karingai palaikiusius neūžaugas ir tarė:
? Jūs girdėjote mano žodžius: “Viskam yra ribos”. Būkite atsargūs ir budrūs, kad neišbaigtumėte Gailestingumo. Būkite budrūs su žmonėmis, nes kiekvienas iš jūsų žino, kiek kartų gyvenime jis buvo išdavikas, kiek kartų žadėjo sau ir kitiems būti ištikimas visuose reikaluose bei susitikimuose ir kiek kartų ši ištikimybė virto silpniausio vėjelio nupučiamomis dulkėmis. Eikite prie savo darbų. Dar kartą padėkokite gyvenimui už Šviesą ir ramybę, kuriose čia gyvenate. Dar kartą įsitikinkite, kaip bailumas lydi veidmainystę, o bebaimiškumas visada gyvena tyroje ir teisingoje širdyje.
Leidęs eiti pralinksmėjusiems ir nurimusiems neūžaugoms, Franciskas palaimino vaikus, padėjo kai kuriems klūpojusiems atsistoti, išbučiavo mažiausius ir pasakė jiems:
? Atsiminkite, kaip šiandien jūs matėte, kad jūsų žaislus pavogęs vagis pats save nubaudė, smogęs vogusia ranka sau į galvą. Visą gyvenimą atsiminkite tą vaizdą ir visada žinokite: svetimas daiktas nieko, be blogio, jums neatneš. Mylėkite vienas kitą, atleiskite vienas kitam, neskųskite vienas kito. Padėkite vienas kitam visuose sunkiuose darbuose, stenkitės kiekvienam palengvinti jo dienos naštą, ir džiaugsmu pražys jūsų dienos.
Visiems vaikams ir neūžaugoms liepęs eiti žaisti, išskyrus tuos du, kuriems liepė laukti prie lango, Franciskas paliko mus valgykloje kartu su budinčiais broliais bei seserimis ir išėjo.
Mes su Bronskiu atsisėdome ant suolo, nuo kurio gerai matėme abu mažuosius nusikaltėlius. Kokia siaubinga pora! Jokioje kunstkameroje nebūčiau radęs panašaus vaizdo ir nusivylimo, kurį mačiau tuose dviejuose veiduose, jeigu šį žodį iš viso buvo galima naudoti, kalbant apie šias dvi baidykles.
Padauža atsisėdo ant grindų, susiėmęs galvą rankomis, siūbavo į šonus ir kaukė kaip šuo prie numirėlio. Tuo tarpu piktasis iš akių svaidė žaibus. Kupinas pykčio jis ranka ar koja vis bandė smogti savo priešui, neseniai dar bičiuliui, bet kiekvieną kartą smūgiai tekdavo jam pačiam, ir tai jį galutinai įsiutino.
Pagaliau praradęs bet kokią savitvardą, jis iš tikrųjų pasiuto, griebė nuo stalo duonriekį peilį ir iš visų jėgų smogė pirmajam neūžaugai į nugarą. Bet peilis nuslydo, nesužeidęs neūžaugos, ir, kiaurai perrėžęs paslydusio piktadario batą, įsmigo į grindis.
Ši scena sukrėtė visus, buvusius valgykloje, išskyrus tebekaukiantį ir tebelinguojantį pirmąjį neūžaugą. Atrodė, kad jis nieko aplink nemato ir nejaučia, išskyrus savo nelaimę.
? Pažiūrėkite, Liovuška, koks siaubas. Piktadarys stengiasi ne peilį ištraukti, bet atitraukti nuo peilio rankas, tarsi nematoma jėga lenktų jį prie žemės. Tai ne tik siutina jį, bet ir kelia jam siaubą, ? šnibždėjo Bronskis.
Kaip tik šiuo metu atsidarė durys ir įėjo Franciskas. Iki šiol kaukęs ir lingavęs neūžauga iš karto nustojo kaukti bei linguoti ir baukščiai nušlitiniavo per visą kambarį prie Francisko.
? Aš supratau, viską supratau, šventasis tėve, aš ir anksčiau žinojau, kad tu šventasis, bet labai jau piktas buvau ant tavęs. Dabar man jau visiškai aišku, kad tu šventasis, o aš pražuvau. Dabar tu mane apgynei, ? jis parodė į peilį ir į ant grindų besivoliojantį neūžaugą. ? Ten, ? jis mostelėjo kažkur į erdvę, ? manęs niekas neišgelbės. Aš pražuvau. Štai, paimk, jį davė man senis, kuriam tu liepei mane mokyti rašto. Jis jį man užkabino ir pasakė, kad tai kryžius ir kad jis mane išgelbės nuo nelaimės. Bet pats matai, neišgelbėjo. Atėjo nelaimė, ir neišgelbėjo, ? beveik šnibždėjo nelaimingasis.
Jis iš tikrųjų labai kėlė gailestį ir mano ašaros jau beveik buvo pasiruošusios pabirti iš akių.
? Manęs neišgelbėjo šis amuletas, jis tikriausiai ne blogiesiems skirtas. Jis gerųjų, ? tu geras, paimk, išgelbės, ? savo virpančiomis rankomis jis grūdo kryžių Franciskui į ranką. ? Ak, man reikėtų blogųjų amuleto: gyvatės su akimi, tada nepražūčiau, ji apsaugotų. Bet tas amuletas brangus, man jis neįkandamas. Pražuvau. Atleisk, jeigu gali. Aš supratau, ką tu kalbėjai apie ištikimybę. Tik dabar jau per vėlu, jeigu čia neužmušė, ten užmuš, ? jis vėl parodė į ant grindų gulintį piktadarį.
? Vargšas mano broli, ? tyliai tarė Franciskas, taip švelniai ir meiliai, tiek nežmogiško gerumo ir meilės buvo jo žodžiuose, kad ašaros ritosi mano skruostais ir aš buvau pasiruošęs pulti Franciskui po kojų ir melsti pasigailėti neūžaugos. ? Ne tu vienas kaltas, kad gyvenimas čia tau buvo per sunkus, ? kiek patylėjęs tęsė Franciskas. ? Aš neatsilaikiau prieš tavo prašymus ir pasiėmiau tave čia, nors mačiau, kad tu dar nepasiruošęs. Ir visą tavo kaltę aš prisiimu sau. Štai tau tas amuletas, apie kurį svajoji. Tik negalvok, kad jis blogųjų. Tai Didžiosios Meilės amuletas, Ji siunčia jį tau pagalbai ir išsigelbėjimui. Jeigu nešiosi jį ant rankos ir būsi tyros širdies, nė vienas blogasis nepajėgs tau suduoti, nepavergs tavo valios blogiui. Bet tam turi atsiminti mane, aš dažnai padėsiu tau sunkią valandą. Tu turi atsiminti tris dalykus:
Nieko iš nieko nevogti.
Stengtis visur lieti ramybę, nešant širdyje mano atvaizdą.
Ne tik nežudyti žmonių, bet niekada nemušti nei žmonių, nei gyvūnų.
Tada mano apyrankė saugos tave. Jeigu gyvensi taip, kaip tau dabar pasakiau, ne tik pamatysi mane, bet ir sugrįši pas mane.
Franciskas išsiėmė iš kišenės raudoną skarelę, išvyniojo ją, išėmė iš jos gražią vaikišką apyrankę ? gyvatę, įsikandusią savo uodegą. Gyvatės galvoje degė raudonas rubinas. Franciskas užsegė apyrankę neūžaugai ant rankos ir šio laimei nebuvo ribų. Jis bučiavo Francisko kojas ir rankas, juokėsi ir verkė tuo pačiu metu.
? Tačiau atmink, kad tai Didžioji Meilė siunčia tau savo ištikimybės ir pagalbos dovaną. Tai gerųjų amuletas, nugalintis blogį tyra meile. Stok ir ateik čia, ? skambančiu balsu įsakė Franciskas ant grindų gulinčiam neūžaugai.
? Matai, kad negaliu, nėra ko ir bandyti. Vos nugara nelūžo, negaliu atsitiesti, ? atsakė šis tarsi spjaudydamas prakeiksmus.
? Stok, aš tau pasakiau, ? vėl pasigirdo Francisko balsas, ir aš dar kartą prisiminiau Anandą ir jo kardų žvangėjimą.
Tarsi spyruoklės pakeltas neūžauga pašoko nuo žemės ir negaišdamas iš karto priėjo prie Francisko. Su juo dėjosi keisti dalykai. Pirmus žingsnius jis žengė įsiutęs, rangydamasis, tarsi būtų stengęsis nusimesti nuo savo pečių ir rankų virves, po to jis nustojo rangytis, o pusiaukelėje tapo netgi drovus, ko visai nesitikėjau iš šio žvėries. Kai jis priėjo prie pat Francisko, tai jo siaubingose akyse sustingo kažkoks meldimas, susižavėjimas ir nuostaba. Ši išraiška net šį išsigimėlį priartino prie žmogaus vardo.
Franciskas kurį laiką žiūrėjo į jį tylėdamas, tebelaikydamas rankose tą raudoną skarelę, iš kurios išvyniojo apyrankę pirmajam neūžaugai. Po to staiga greitu judesiu užmetė skarelę neūžaugai ant galvos ir neatitraukdamas akių nuo sutramdyto piktadario tyliai ir aiškiai tarė:
? Liovuška, apvalyk mano skarele nelaimingojo veidą ir rankas.
Aš taip nebuvau pasiruošęs Francisko kreipimuisi į mane, taip buvau įsitraukęs į veiksmo stebėjimą vietoje to, kad veikčiau pats savo dvasia, kad net ne iš karto suvokiau ir uždelsiau. Todėl Stanislavas timptelėjo mane.
Puoliau vykdyti savo mielo draugo įsakymą, apvaliau neūžaugos veidą ir rankas, nuoširdžiai šaukdamasis į pagalbą Florentietį. Neūžauga ne tik ne protestavo, kaip aš tikėjausi, bet supratęs, kad noriu apvalyti ranką aukščiau, pats atraitojo rankoves iki alkūnių, ištiesė antrą ranką, o kai užbaigiau, patenkintas nusijuokė. Jis nedrąsiai pažvelgė į Franciską ir truktelėjo iš mano rankų skarelę.
? Apvalyk jam kaklą, krūtinės viršų ir užrišk skarelę jam ant kaklo, ? vėl taip pat tyliai ir aiškiai tarė Franciskas.
Kai atlikau ir šį nurodymą, jis kreipėsi į neūžaugą, abiem rankomis įsikibusį į skarelės kampus. Man atrodė, kad dabar jam nėra nieko brangesnio už šią skarelę. Jis nenuleido nuo Francisko akių ir gaudė kiekvieną jo žodį, iš visų jėgų stengdamasis suprasti to, ką girdi, prasmę.
? Duodu tau šią skarelę, kad suprastum: aš neatstumiu tavęs dabar, kaip neatstūmiau tavo prašymų ir priesaikų pirmą kartą, pasiimdamas tave čia iš tavo baisių šeimininkų, jų pelėdų, užkeiktų takų ir gyvačių. Tu tvirtinai, kad esi protingas, protingiausias iš visų neūžaugų, kad tave, patį protingiausią, vikriausią ir gudriausią, tavo šeimininkai paskyrė ištiso būrio vadu. Tu man įrodinėjai, kad protu supratai naudą būti sąžiningam, kad nori gyventi laisvame pasaulyje, tarp taikių žmonių, o ne piktų. Aš žinojau, kad tu nesugebėsi gyventi gerųjų pasaulyje, bet pasigailėjau tavęs, pasigailėjau iš visos širdies, nors protas man sakė, kad aš neteisus, kad tavęs neišgelbėsiu, bet, peržengęs man leistų veiksmų ribą, užsiversiu ant savęs sunkią naštą, kurios man niekas neliepė nešti, prisirinksiu skolų bei įsipareigojimų, kurių niekas man neįsakė imtis. Taip ir atsitiko, kaip galvojo mano protas. Mano Meilė veikė be harmonijos su juo, ir aš turiu priimti iš tavęs tą smūgį, kurio niekas kitas, be manęs paties, man neruošė. Tu to suprasti negali, nes tavo meilė miega ir tu nepajėgi jos pažadinti bei išlaisvinti tarp taikių ir gerų, tau palankiai nusiteikusių brolių. Dabar tu ? nuo piktų pasitraukęs ir prie gerų nepritapęs. Tavo padėtis sunki. Norėdamas ją palengvinti, daviau šią skarelę. Atsimink, jeigu tau bus sunku, nes meluoti ir mušti be pasekmių sau, kaip tu tai darei anksčiau, vogti ir plėšikauti, kaip iki šiol, tu jau negalėsi. Kiekvienas smūgis, kurį tu smogsi gyvai būtybei, grįš tau pačiam dviguba jėga ir smogs į tą vietą, kurioje pas žmones plaka širdis, nes tavo meilė miega ir tu nežinai, kur ji yra žmoguje. Taigi tavo smūgiai kitiems klius tavo širdžiai, rodydami tą vietą, kuria žmonės myli, liūdi, gailisi kitų ir padeda jiems. saugok šią skarelę. Visi tavo blogi darbai bei mintys paliks ant jos dėmes ir skyles. Visi geri darbai padės išsaugoti ją sveiką. Atsimink, kol turėsi bent jos skiautelę, tavo ryšys su manimi bus tvirtas. Jeigu skarelė sudils ir net delno nedengs tavo geri darbai, tavo ryšys su manimi, tavo paskutinė viltis išsigelbėti ? žlugs. Ir tik tu pats būsi dėl to kaltas. Tu iškeliausi į savo baisųjį mišką. Ir jeigu neatliksi trijų atgailų, kurias tau dabar duosiu, tu neišgyvensi nė metų tarp savo gyvačių ir pelėdų, jos iškapos tau akis ir pasmaugs tave, ką tu ne kartą matei ir džiaugeisi kitų kančiomis.
Pirmoji mano atgaila tau ? kai tave pasiųs gėriu abejojantį ir pašlijusios garbės žmogų sugundyti turtais ir galia per tavo tamsių šeimininkų mokslą, tu jam paaiškink viską, ir kur vedi, ir pas ką vedi, ir kokiu bjaurybėmis nusėtu keliu vesiesi.
Antroji mano atgaila ? jeigu žmogus nepaklausys tavo perspėjimų ir visgi panorės eiti pas tavo šeimininkus, ieškodamas sau spindinčio turtų ir nešlovės kelio, atvedęs jį iki gyvačių tako sustok ir, tvirtai abiem rankomis laikydamasis už mano skarelės, galvodamas apie mane ir apie šią akimirką, galvodamas apie savo išsilaisvinimą iš vergovės bei grįžimo čia akimirką, dar kartą perspėk žmogų, kurį vedi, ir pasakyk, kad niekam, žengusiam į gyvačių kelią, grįžimo į laisvą ir šviesų gyvenimą jau nėra, kad gyvatės praleidžia tik į mišką, bet nieko neišleidžia atgal, nepavergę jo valios ir nenužudę jame paskutinės galimybės grįžti į gėrį.
Trečioji mano atgaila ? pervertink ne protu, bet savo siela, kuri dabar įsižiebė tavyje vos matoma šviesele, visą žmogaus laimės ir galios įsivaizdavimą. Atsimink, kad stiprus ne tas, kuris sumaniai meluoja, bet tas, kuris drąsus, stiprus ir gali gyventi su tiesa. Stiprus ne tas, kuris žino, kaip nukalti ir ant garuojančio kraujo užkalbėti apsauginį amuletą, bet tas, kurio meilė gali apsaugoti nuo visų blogio amuletų, nes jo širdis tyra.
Eik su Dievu. Neverk. Pirmą kartą iš tavo siaubingų akių, vargšeli, teka ne įsiūčio, bet apgailestavimo ašaros. Pirmą kartą tu supratai, kur žmoguje yra jo Meilės saugykla. Aš tiesiu tau į pagalbą savo Meilės jėgą. Kasdien grįsk kelią, kuriuo kada nors galėsi čia sugrįžti. Stenkis suprasti, kad žmogus pats kuria visą savo laimę ar nelaimę. Dabar eik. Mano draugai padės jums atsisėsti ant kupranugarių. Nesijaudinkite, protingi gyvuliai kelio į mišką nepamiršo. Tave dar kartą perspėju: jeigu bandysi nualinti gyvulį, jis tave numes ir tave suės dykumų žvėrys. Šia gėdinga ir nešlovinga mirtimi tu prarasi galimybę grįžti čia atgal ir kada nors išsigelbėti žemėje. Tu išeisi į piktųjų planetą ir ten būsi teisiamas pagal jos įstatymus, nes pagal jos įstatymus gyvenai žemėje.
Franciskas įsakė mums su Bronskiu pasodinti nelaiminguosius ant kupranugarių, paduoti jiems jau paruoštą kelionei maistą ir palaukti jo ant kelio, kur jis pas mus ateis.
Nustebome, kai išėję su neūžaugomis iš valgyklos, prie pat slenksčio sutikome Zeichedą, kalbinantį ir glostantį nerimstančius gyvulius, kurie, pasirodžius neūžaugoms, ėmė dar labiau nerimti. Zeichedui vis tik pavyko įkalbėti kupranugarius nurimti. Mes pasodinome ant jų neūžaugas su jų bagažu, Zeichedas kažką sušnibždėjo kiekvienam kupranugariui į ausį, tie tarsi sudejavo, iš karto nulėkė šuoliais ir greitai dingo mums iš akių, nusinešdami dvi vos įžiūrimas mažutes būtybes su milžinišku kiekiu jų nematomų reikalų ir uždavinių.
Zeichedas maloniai kalbėjosi su mumis, sakė, kad kiekvienam iš mūsų jau parinko po puikų ir patyrusį kupranugarį, ne vieną kartą jau ėjusį su žmonėmis per dykumą. Jis visaip stengėsi išblaškyti mūsų slogią nuotaiką, kurios mes nepajėgėme, o ir nenorėjome nuo jo slėpti.
Po kiek laiko atėjo Franciskas. Dieve mano, koks jis buvo nepaprastai puikus! Nuo jo galvos tarsi sklido švytėjimas, spinduliai tryško iš akių! Iš visos jo būtybės, kaip gyvas, kaip įkaitusio oro judėjimas, dvelkė gerumas. Kai tik pažvelgiau į šį veidą, visas mano širdies sunkumas ištirpo. Vietoje mane sunkia našta slėgusios širdgėlos dabar jaučiau džiaugsmą.
Ką aš supratau, tiksliau, dar kartą suvokiau, žiūrėdamas į švytintį Francisko veidą? Visų pirma supratau, kad jis visas buvo viena malda, kad jis buvo vienovėje su visata. Supratau žmonių kelių žemėje didybę ir siaubą. Supratau, kad visas žmogaus gyvenimas žemėje, geras ir laimingas, blogas ir nelaimingas, ? viskas, iki paskutinio susitikimo, tėra tik paties žmogaus veiksmai. Supratau tai ir anksčiau, bet šiandien tarsi praregėjau, tarsi iškart pamačiau ilgą įrašų virtinę, išsivyniojusią priešais mano dvasines akis kaip seno pergamento ritinėlis.
? Eikime, mano draugai, ? kreipėsi Franciskas į mus, imdamas mane už parankės. ?Štai matai, Liovuška, koks sudėtingas daiktas žmogaus savitvarda. Tu tik ką lėkei pas mane ant kupranugario, kupinas džiaugsmo gyventi, kupinas jaunatviško pakilimo ir įsimylėjimo į mane. Kitas tavo “tik ką” buvo nerimas “ne taip” atlikti I. įsakymą ir užvilkinti pavestą reikalą. Nespėjo nurimti šis rūpestis, o gyvenimas prikaustė širdį ir mintis stebėti svetimų gyvenimų pakopas. Pagalvok, susikaupk ir budriai išanalizuok: ar tu buvai, aš jau nesakau ? visiškai susitvardęs, bet ar tu buvai bent visiškai ramus? Ar galvojai, mano mielas berniuk, apie tuos žmones, su kuriais tave suvesdavo prabėgantis laikas, ar tegalvojai: “Kaip man neprasikalsti prieš I.?” Yra tokios mokinystės pakopos, kai žmogui jau nėra kada galvoti apie savo “Aš” net tokia forma, kaip tai darai tu, t. y. jau nebegalima daugiau galvoti: “aš darau”, “aš nedarau”, “aš galiu”, “aš negaliu”, nes daugiau nebeegzistuoja ir pats jo “Aš”. Nebeegzistuoja ir jo kūnas kaip kažkas, atskiriantis jį nuo visos visatos. Visi mokinio reikalai tėra tik Vienatinio dieviškos Meilės aktai, ? to Vienatinio, per kurį ir kuriame jis gyvena, kuriame bendrauja ir kuriame susilieja su visa savo aplinka. Jam jau nėra dienos kaip minčių ir veiksmų aktų. Jam diena ? malda Gyvenimui. Ne todėl dingo jį atskiriantis kūnas, anksčiau skyręs mokinį nuo likusio pasaulio, kad jis jį sunaikino, paneigė ir nualino, bet todėl, kad jis teikdavo Meile, nugalėdavo Meile, apsaugodamas bet kokią sutiktą būtybę, matydamas ne jos kūną, bet tą pačią amžiną Meilę. Ar tai reiškia, kad reikia pažeisti visus žemės dėsnius, išpaikinti visus sutiktuosius, atmetus bet kokią drausmę, ir kiekvienam atverti savo dvasinių jėgų požiūrį bei savo suvokimus? Nė kiek. Kuo aukštesnė tavo pakopa, tuo aiškiau tu matai ir suvoki, kaip neįmanoma užkelti ant savo dvasinės pakopos kitą žmogų. Ir tuo lengviau tu supranti tą su niekuo nepalyginamą gerumą-gailestį, su kuriuo gali aukštai pakylėti žmogui nešamą savo tyrą kūrybinės Meilės taurę. Kuo aukštesnė paties mokinio pakopa, tuo jam aiškiau, kokioje visatos vietoje stovi tas, su kuriuo jis bendrauja. Ir kiekvieno bendravimo tikslas mokiniui ? ne žmogus-forma, bet žmogus-Gyvenimas, žmogus, stovintis ant savo pakopos visatoje. Ir pirmas, švenčiausias mokinio veiksmas ? jo malda už žmogų Tiems, Kurie nukreipė jį į susitikimą, Kurie suteikė jo širdžiai bei mintims jėgų perskaityti dabar sutiktos laikinos formos amžinumą. Dažniausia savo pakopas visatoje pradedančių mokinių klaida ? pernelyg didelės pastangos sudominti žmogų tuo atsivėrimu, kuris nušviečia jį patį. Ne tas mokinys ištikimas iki galo, kuris tegalvoja, kur, kam ir kaip perduoti žinias, kurias jis laiko tiesomis, bet tas ištikimas iki galo, kuris neperžengė Mokytojo nurodymo, ištikimybės Jam nurodymo, visiško ir savanoriško savo paklusnumo, nors išoriniai faktai kirtosi su pasaulietišku gailestingumo suvokimu.
Aš pasigailėjau šių neūžaugų, kai buvau siųstas gelbėti kitų, nors mačiau, kad jų pakopa visatoje tokia sunki, jog net visas supantis gerumas nepajėgs išlaikyti jų aistrų svorio aukštesnėse pakopose. Pavesdamas man darbą, Mokytojas matė geriau už mane. Jo gerumas buvo didesnis už mano, Jo įžvalgumas gilesnis už mano, tuo tarpu aš pasitikėjau savo paties širdies jėgų energija ? ir nukentėjau. Nes nėra atsiskyrimo, nėra mano jėgų, mano kūno, tėra tik ta visatos linija, ant kurios tuo metu vyksta dviejų judančių Vienatinio taškų susitikimas. Atsimink šios dienos pamoką: jeigu Mokytojas liepė tau apriboti savo darbą vienokiomis ar kitokiomis ribomis, jeigu jis tau nurodė ? kieno lūpomis Jis tai beištartų, svarbu, kad TOS lūpos iš viso neša tau Mokytojo žodį ? nesiekti dvasinio bendravimo su žmonėmis, kurie iš išorės tau atrodo labai aukšti, ? atlik, kas nurodyta neklausinėdamas, išlaikyk ištikimybę Jam iki galo ir neieškok kompromisų, kaip prakišti jiems šį tą iš savo žinių, kurias laikai didžiomis ir tikromis. Ir atvirkščiai, kokia žema beatrodytų žmogaus apvalkalo ir jo sąlygų išorinė regimybė, jeigu Mokytojas tau įsakė, nešk visas žinias, kurias jis liepė, atlik neklausinėdamas, būk ištikimas iki galo.
Franciskas nutilo kelioms minutėms, kurios man virto amžinybe, nes aš troškau girdėti šį švelnų ir vyrišką balsą, ir vėl tęsė: