Džeimsas Retedlis ir Liza pas lordą Benediktą

Susitikęs su Liza, taip pat nekantriai laukusia galimybės be tėvų trukdymo pasikalbėti su savo sužadėtiniu, kapitonas nusivežė ją į savo mažą kotedžą, kaip jis jį vadino. Mažas kotedžas pasirodė esąs, tiesa, vienaukštė, bet erdvi ir jauki sena vila. Kažkada tai buvo viengungiškas senelio būstas, kurį jis norėjo atiduoti savo anūkui Ričardui, bet po ginčo, puikiai suprasdamas savo klaidą, užsispyręs senelis namą vis tiek užrašė Džeimsui, kuriam tada tebuvo tik dvylika metų. Namas daug metų išstovėjo užkaltas.
Kai kapitonas pirmą kartą čia įžengė, į jį padvelkė tikra senove, apie kurią Anglijoje, vaikydamiesi madų, jau ir galvoti pamiršo. Šiame name senelis laikė surinkęs pačius geriausius savo prosenelių baldus, krištolą, porcelianą, skulptūras. Kapitonas čia rado ne tik trupinėlį senosios Anglijos, bet ir daug Venecijos mezginių bei stiklo, keletą nepaprastos vertės paveikslų bei kilimų, retų muziejinių stalų bei gobelenų. Namas stovėjo ant kalvos, jį supo sodas, o žemyn besileidžianti gatvė vingiavo tarp žalių sodų. Tiesa, nuo centro jis buvo toli, bet kapitonas neabejojo, kad Lizai jis patiks, ir nusprendė įsikurti jame su žmona.
Iš naujo pertvarkęs kai kuriuos kambarius, kituose tik atnaujinęs jų senovišką stilių, kapitonas buvo labai patenkintas, kad jo giminėms per tiek metų ir į galvą neatėjo aplankyti namą, nors raktai buvo jų žinioje. Ledi Retedli nustebo, kai sužinojo, kad sūnus su žmona ruošiasi apsigyventi senelio viloje.
– Argi ten yra kas vertingo? Juk senelis man sakė, kad tas namas tuščias.
– Vertingumas, mamyte, neapibrėžta sąvoka. Pagal Jūsų ir Rebekos skonį ten galbūt ir nieko vertingo nėra. Man, tikiuosi, ir mano žmonai, ten bus jauku ir gražu, o svarbiausia – džiugu.
Labai nepatenkinta, kad atmestos ne tik jos pastangos globoti gimines, bet net ir pats sūnus neklausia nei motinos nuomonės, nei patarimų, ledi Retedli nutilo, visa savo išvaizda reikšdama pasipiktinimą ir nepritarimą. Tačiau įsitikinusi, kad jos sūnų apkerėjo gobši sužadėtinė, kilnioji ledi nusprendė būti protinga ir apdairi, kaip galima daugiau dėmesio rodyti sūnui, bet visaip gelti ir žeisti būsimus gimines, o ypač sužadėtinę.
Kapitonas nė žodžiu neprasitarė Lizai, kaip atrodo jų būsimas būstas. Mergina, nors jau žinojo menišką sužadėtinio prigimtį, kuris viską, prie ko beprisiliestų jo vikrios rankos, atlikdavo gražiai, tikėjosi tik paties paprasčiausio šablono, padoraus namo. Ji iš anksto pasmerkė save liūdnam aukštuomenės damos likimui, nors jos širdis maištavo ir protestavo prieš tą tuščią ir neturiningą gyvenimą, kokį jai tekdavo stebėti savo aplinkoje.
Meilės žmogui ir meilės menui dilema nedavė Lizai ramybės. Iš to galėjo kilti nesutarimai ir tarpusavio nusivylimai. Lizai dažnai spaudė širdį, kai ji galvojo apie būsimą šeimyninį gyvenimą, bet Džeimsui ji nė karto neišsakė savo abejonių, ir visos jos geso, kai ji matydavo tvirtą jo geltonų akių žvilgsnį ir apmirdavo jo bučiuojama.
Ši nuotaika Lizą lydėjo ir dabar, važiuojant su sužadėtiniu, bet kai tik jis atidarė lauko duris ir Liza atsidūrė erdviame hole su medinėmis lubomis, storomis senovinėmis sijomis, su aukštais, taip pat mediniais, nuo laiko patamsėjusiais paneliais, su didžiuliu židiniu, kuriame linksmai spragsėjo ugnis, o senovinės vazos buvo pilnos gėlių – jai išsprūdo susižavėjimo šūksnis ir ji, pamiršusi viską pasaulyje, puolė sužadėtiniui ant kaklo.
Kuo toliau ėjo Liza su savo būsimu vyru, tuo jai darėsi aiškiau, kad jis supras visą jos sielą, kad ji neturės paslapčių, kad menas jų neperskirs pavydo juosta.
– Na, o dabar žengsime į tavo šventovę, – tarė kapitonas, atvedęs Lizą prie nedidelių durų, uždengtų reto grožio kilimu. – Nežinau, ar pataikiau. Ar patiks tau šis mano tėvynės kampelis? Aš į jį įdėjau visą savo meilę, visą savo meno suvokimą.
Kapitonas atidarė duris, bet kambario langinės buvo uždarytos ir Liza negalėjo nieko aiškiai įžiūrėti. Kai tik kapitonas atidarė langines ir pro langus suspindo saulė, Liza pamatė, kad stovi nedideliame kambaryje, iš kurio buvo durys į dešinę ir į kairę. Pačiame viduryje ant sunkaus senovinio postamento stovėjo balta Budos statula, ištiestoje rankoje laikanti taurę. Skulptūros akys žiūrėjo tiesiai prieš save tarsi sveikindamos įėjusius ir prašydamos įdėti į taurę visa kas aukščiausia, kas tyriausia iš pačių sielos gelmių. Grindys buvo ištiestos nuostabaus darbo ir nuostabių atspalvių japoniškais dembliais, tokiais pačiais dembliais buvo išmuštos ir sienos. Kampuose ir pasieniais stovėjo keletas žemų sofų, nedidelių, žemų, rytietiškų, perlamutru inkrustuotų staliukų ir tokios pačios taburetės. Liza žiūrėjo į ją pasitikusio Budos veidą, kuris švytėjo dievišku gerumu bei užuojauta, ir jos veidu ritosi ašaros.
– Iš kur tu galėjai žinoti, kad aš taip giliai vertinu Budą? Niekada niekam nesakiau, kad garbinu jį. Kaip aš visada svajojau turėti baltą Budą! – šnibždėjo ji.
– Nustok verkti, brangioji. Šią brangenybę radau rūsyje, vienoje iš dėžių, kaip ir šiuos demblius. Buda man iškilo kaip žmogaus didybės simbolis – to žmogaus, kuris nori eiti jame esančių talentų ir galimybių keliu. Pagalvojau, jeigu mes abu prieš save regėsime šią taurę ir nešime į ją santarvę bei atleidimą – mūsų gyvenimas nebus tuščias ir betikslis. Santarvė ir atlaidumas liesis iš šios taurės atgal per mūsų širdis į mūsų kasdienybę. Tu dirbsi ir tobulėsi savo mene, žavėsi muzika žmonių širdis, o aš, kaip sugebu ir galiu, dirbsiu savo darbą. Ir abu mes, matydami prieš save šią gailestingumo emblemą, nešime meilės taurę ir vienysime aplink save žmones grožiu bei kilnumu. Nebijok manęs, nebijok gyvenimo apskritai ir nebijok gyvenimo su manimi. Prieš šį dvasios milžiną aš pažadu tau saugoti tavo laisvę ir sukurti tau tokius namus, kuriuose tu gyventum lengvai, paprastai, linksmai. Bet einame, mieloji, toliau. Tai tik prieangis, tavoji šventovė toliau.
Jie pasuko į kambarį kairėje. Langai buvo į sodą, ir viskas jame – kilimas, sienos, liustra, užuolaidos – buvo balta. Viduryje kambario stovėjo rojalis, uždengtas baltu senovišku brokatu, nedidelėje spintelėje iš Saksonijos porceliano ir stiklo matėsi smuikas senoviniame futliare.
– Šį smuiką radau vienoje iš sieninių spintų visą apdulkėjusį, aptrauktą voratinklių, įsuktą į šūsnį popieriaus. Vos ne valandą vyniojau, kol pasiekiau futliarą. Ant jo buvo užrašas, rašytas moterišku braižu, kad tas, kuris suras šį smuiką, gali laikyti save jo savininku. Pats neišmanydamas apie smuiko privalumus, iškviečiau pažįstamą meistrą, kuris pasakė, kad šis smuikas neįkainojamas.
Liza nepajėgė ilgiau išlaikyti pagundos ir po valandėlės, pamiršusi viską, išskyrus savo meilę ir didžio Budos atvaizdą, pradėjo griežti savo fantaziją. Beveik tuščias kambarys su baltomis siauromis sofomis prisipildė garsų. Smuikas lyg žmogus tai verkė, tai džiaugėsi, ir jo garsai kapitonui priminė kitą miestą, kitą muzikinę svetainę, Anandą su jo violončele ir… jo svajonių žmogų, stebuklingai iš svajonės nužengusį į tikrovę.
Kapitonas užsidengė veidą rankomis. Jo mintys skriejo pas Florentietį. Žodis po žodžio jis prisiminė jų pokalbį kaime, prisiminė portretus kabinete, kur matė I. ir Anandą greta kitų, kurių jis nebuvo sutikęs, ir tvirtai, aiškiai suprato, kad be šių žmonių jam daugiau kitokio gyvenimo nėra. Garsai nutilo. Kapitonas atsimerkė ir išvydo pasikeitusią Lizą. Bet Liza jo dar nematė, kaip ir nieko aplink save. Ji glaudė smuiką prie krūtinės kaip ikoną, jos veide atsispindėjo lyg ir tariama priesaika, lyg ir malda.
– Apie ką mąstai, Liza? – prieidamas ir apkabindamas ją paklausė kapitonas.
– Meldžiuosi, kad mes su tavimi tos statulos, kurią tu čia pastatei, laiminami, tyri ir geri nueitume tą kelio atkarpą, kurią mums lemta eiti kartu, Džeimsai. Meldžiuosi, kad mes savo gyvenime sutiktume tokį globėją, kuris padėtų mums šlovinti gyvenimą, puošti jį žmonėms, kaip mes to dabar abu norime, kad mes sugebėtume gyvenime neverkti dėl savęs ir nepamiršti kitų.
– Mes jau turime tokį draugą, Liza, tokį žavų ir tobulą draugą, kad tik tavo pačios asmeninė pažintis su juo leis tau jį įsivaizduoti. Visi žodžiai nublanksta ir yra bejėgiai jį aprašyti. Pirmadienį mes su tavimi važiuosime pas jį pusryčiauti. Tu niekuo nesirūpink, viskas susitvarkys taip, kad mes važiuosime dviese, ir viskas, ką tik tu pajėgsi suvokti to draugo, lordo Benedikto, namuose – viskas išliks tavyje amžiams. Aš įsitikinęs, kad ten rasi tą dvasinį kelią, tą kūrybinį grožį, kurio ieškai.
Įdėjusi smuiką, kurio vertę suprato iš pačių pirmų garsų, į futliarą, Liza jį vėl padėjo į nuostabią spintelę.
– Ir reikėjo gi tavo seneliui vienuose šiuose namuose surinkti tiek brangenybių! Akys raibsta, aš net prisiminti nepajėgiu visko, ką čia pamačiau.
– Dabar jau grįžkime, dar kartą pažvelkime į dievišką išminčių, – paėmęs Lizą už parankės ir išsivesdamas ją iš muzikinės svetainės tarė kapitonas.
Jie priėjo prie statulos. Dabar Lizai Budos veidas atrodė dar puikesnis. Atrodė, jo lūpos prasivers ir jis prabils. Lizos vaizduotėje iškilo pasaulis su jo karais, nusikaltimais, kerštu, gobšumu, kova; iškilo mirtis, apie kurią karaliaus sūnus – būsimasis elgeta ir pagaliau Buda – neturėjo nieko žinoti. Ji įsivaizdavo jo jaunystę pasilinksminimų soduose, kur jis nematė nė vieno seno veido, nieko nežinojo apie senatvę ir ligas – ir štai jis pats pasirinko Indijos klajojančio vienuolio likimą ir stovi čia amžinas ir gailestingas, skelbdamas pasauliui laisvę ir pasigailėjimą.
Liza ir Džeimsas prigludo vienas prie kito. Jie tarsi tuokėsi dabar, čia, prisiekdami meilę ir ištikimybę prieš šį nuostabų simbolį ir regėdami jame vienintelį tikrą savo kelią į tyrą ir garbingą gyvenimą.
– Į dešinę, Liza, tavo miegamasis. Mes dabar ten neisime. Mes įeisime ten tik kaip vyras ir žmona, kad niekada neperžengtume jo slenksčio susipykę ar suirzę. Te didis šio dieviškos tiesos ieškotojo atvaizdas bus mums tas gėrio ir išminties šaltinis, iš kurio mes semsimės jėgų kiekvienai naujai dienai.
Išėję jie pažiūrėjo į laikrodį ir pamatė, kad praleido visus pažadėtus grįžti terminus, ir nuskubėjo pas grafus R. Tėvai pirmiausia norėjo juos išbarti, bet pamatę, kokie pasikeitę, laimingi jaunųjų veidai, tik linksmai nusijuokė ir pakeitė savo planus: iš pradžių vizitas pas ledi Retedli, po to – namo apžiūra.
Vizitas pas būsimą anytą, kurio Liza taip bijojo, dabar jau neatrodė jai baisus, o tik paprasčiausias formalumas, tuo labiau, kad ji puikiai jautė tikrąją sūnaus ir motinos, motinos ir sesers santykių esmę. Apie seserį ji mažiausiai galvojo, nes kapitonas apie Rebeką jai kartais pasakodavo su humoru – apie jos vis laukiamą užjūrio princą, taip ligi šiol ir neatvykusį pas savo geidžiamą nuotaką.
Ledi Retedli bandė globėjiškai sutikti savo būsimus gimines, bet atsimušė į tokią aukšto išdidumo sieną, be to, grafas taip ją užpylė savo draugų pavardėmis iš pačių aukščiausių sluoksnių, kurie dalyvaus jo dukters vestuvių puotoje, kad ledi Retedli, net nesvajojusi apie tokią draugiją sau ir Rebekai, iš karto pakeitė toną. Su jai būdingu netaktu ji ir čia persūdė, kas neypatingai patiko grafienei R.
Visada mėgusi muziką, visą jaunystę praleidusi tarp įžymių žmonių, grafienė R. negalėjo pakęsti miesčioniško skonio šeimų. Būsimo žento motina paliko atstumiantį įspūdį, ir ji džiaugėsi kapitono meile ir taktu, kad jis įruošė Lizai atskirą namą. Dabar ji nekantravo greičiau pamatyti tą namą ir ištrūkti iš banalios ledi Retedli atmosferos. Prieš pat išvykstant vos neįvyko nemaloni scena. Rebeka, sužinojusi, kad brolis vežasi būsimus gimines apžiūrėti naująjį namą, supliaukšėjo delnais ir ėmė šokinėti kaip aštuonmetė mergaitė, išreikšdama didį savo ir motinos norą prisijungti prie grafų R. Tų veidai ištįso, bet kapitonas kategoriškai pareiškė, kad nei motina, nei sesuo iki vestuvių neįžengs į jo naująjį namą. Kai jaunieji priims pas save pirmuosius svečius, atvažiuos ir jos, bet ne anksčiau. Jeigu iki šiol nebuvo noro pažiūrėti, kaip jis pertvarkė namą – jos išvys jį tik švytintį visu prašmatnumu, kai jame jau apsigyvens šeimininkai. Kapitono tonas, tas naujas tonas, prie kurio nei motina, nei sesuo niekaip negalėjo priprasti, buvo labai meilus, bet kategoriškas. Teko paklusti, sulaikant savyje pyktį, ir maloniai šypsotis.
Liza triumfavo. Ji vežė tėvus į savo namą visiškai aiškiai jausdamasi naujo būsto šeimininke. Nesusitarę vienas su kitu, abu nusprendė nieko nevesti į Lizos kampelį, o perėję visus kambarius per kitas duris įvedė tėvus tiesiai į muzikinę svetainę, ir tuo baigėsi namo apžiūra. Tėvai buvo sužavėti ir namu, ir sodu, ir apstatymu. Grafienė džiaugėsi namo nuošalumu, bet grafui atrodė, kad jauniesiems geriau gyventi arčiau centro. Grįžę į viešbutį, sudarė rytojaus programą, ir abu tėvai buvo ypatingai pamaloninti būsimu vizitu pas lordą Benediktą, apie kurį jie jau spėjo prisiklausyti kaip apie naują Londono visuomenės stebuklą.
Kita diena Lizai ir Džeimsui prabėgo taip greitai, kad jie vos rado laiko keletą minučių pastovėti prie baltojo Budos, be kurio, kaip Lizai dabar atrodė, ji jau negalėjo gyventi. Sekmadienio vakarą, po detalaus grafų R. aptarimo, kas kuo rytoj rengsis, kad nepriekaištingai atrodytų lordo Benedikto namuose, po kapitono humoro kupinų pastabų damoms, kai visi linksmai juokėsi ir savo ruožtu geranoriškai šaipėsi iš jo, grafienė keletą kartų nusiskundė lengvu galvos skausmu. Kadangi grafienė visą gyvenimą buvo silpnos sveikatos, niekas čia neįžvelgė nieko daugiau, tik paprastą migreną. Linksmai išsiskyrę su sužadėtiniu, visi išsivaikščiojo po savo kambarius. Lygiai taip pat linksmai, lengvai, džiaugsmingai Liza šoko iš lovos kitą rytą. Ji visą naktį labai kietai miegojo, prabudo su kažkokios nepaprastos laimės, pasitikėjimo savimi jausmu ir pirmą kartą kažkaip naujai pasijuto suaugusi, savarankiška ir pasiruošusi gyvenimui.
– O, aš pajėgsiu viską nugalėti! Dabar aš žinau, koks puikus žmogaus gyvenimas ir kokių stebuklų jis kupinas. O, mano baltasis Buda, kiek daug aš tau skolinga, – mąstė Liza. – Tos akimirkos, kurias aš praleidau prie tavo taurės, didysis išminčiau, padėjo man suprasti, kad gyvenime negali būti tokio reiškinio kaip mirtis. Tu nemirei, tu – Amžinybė, vadinasi, ir kiekvienas paskui tave einantis taip pat Amžinybė. Ir mano smuikas – Amžinybės dalelė.
Liza jau buvo visiškai pasiruošusi, bet nenorėjo eiti pas tėvus – taip nepaprastai pakiliai ji jautėsi. Visomis mintimis ji susikaupė į Budos taurę ir nešė į ją ir savo smuiką, ir savo meilę, melsdama, kad ši šviesi dvasios būsena, kurią dabar jautė, niekada neužtemtų jos muzikai ir meilei. Nieko ji dabar nebijojo. Ji suprato, kad gyvenimas amžinas, kad ta diena, kurią ji šiandien gyvena – tai kūrybos akimirka. Kūryba taip pat amžina, vadinasi, ir ši akimirka, išgyventa su kūrybine ugnimi, negali būti niekas kitas, o tik amžinos kūrybos, Amžino Gyvenimo akimirka. “Kaip norėčiau, – šnibždėjo Liza, – nešti žmonėms tokius tyrus garsus, tokius mylinčius ir guodžiančius, lyg traukčiau juos iš Budos taurės”.
Beldimas į duris nutraukė jos svajones. Beldėsi susijaudinęs ir susierzinęs tėvas. Grafienei iš ryto pakilo temperatūra, atsirado sloga, kosulys, ir nėra ko net galvoti apie važiavimą pas lordą Benediktą. Liza tuoj pat nuėjo pas motiną, labai susikrimtusią dėl netikėtos ligos ir dar labiau susierzinusią, kad negalės važiuoti pas ją labai sudominusį lordą. Pripratusi matyti Lizą tik kaip mergaitę, kuriai netinka būti savarankiškai ir kuri niekur negali važiuoti be tėtės ir mamos, grafienė ėmė įkalbinėti dukterį važiuoti su tėvu ir palikti ją vieną. Grafas, nesivaržęs Rusijoje palikti ją vieną net ir labai ilgam laikui, čia nesiskyrė su žmona nė per žingsnį. Jis kategoriškai pareiškė, kad jie nevažiuos, kad lordui Benediktui bus pranešta apie grafienės ligą, o vaikai taip pat pasėdės namie.
– Tai visiškai neįmanoma, tėte. Lordas Benediktas – artimiausias Džeimso draugas, kurį jis labai brangina ir kurį gerbia ne mažiau, negu gerbtų savo tėvą. Žinau, kad visa lordo šeima atvažiavo iš kaimo anksčiau laiko, norėdama susipažinti su manimi. Žinau, kad per šiuos pusryčius, ruošiamus mano ir Džeimso garbei, dalyvaus žmonės, nuo kurių daug priklauso Džeimso likimas. Mama ne ligonis, o tik nesveikuoja, ir mes greitai grįšime. Jeigu Jūs, tėte, nenorite važiuoti, mes važiuosime su Džeimsu dviese. Važiuoti mums būtinai reikia, ir man truputį keista, kaip Jūs, ryždamiesi išleisti mane už vyro, nesiryžtate leisti man būti savarankiškai tokiu reikalu kaip pusryčiai.
Abu tėvai buvo taip pritrenkti tokio Lizos ryžtingumo ir jos tokia kategoriška forma išreikšto noro, kad nerado net ką atsakyti, bet abu buvo aiškiai nepatenkinti tokiu jos savarankiškumu. Grafienė tarsi pabudo iš sapno ir pirmą kartą pradėjo suvokti, kad dukra jau turi savo gyvenimą, kur motinai vietos nebėra. Kiekvienas iš trijų slėpė savo mintis ir būdami per daug išauklėti, kad kalbėtų nemalonius žodžius, visi laikėsi ramiai, bet tėvų sieloje viskas apkarto. Kaip ten bebūtų, skirtą valandą Liza ir kapitonas įžengė į lordo Benedikto namus.
Kapitonas nuteikė Lizą, kas jos laukė lordo Benedikto namuose ir šeimoje, tačiau ji pasimetė ne tik nuo paties pirmo šeimininko žvilgsnio, bet ir kiekvienas naujas asmuo, su kuriuo ją pažindino, vertė ją vis labiau jaudintis. Visada ją lydėjęs drovumas šį kartą pasiekė tokį laipsnį, kad jai pačiai tapo jau nebepakeliama jos sukaustyta būsena. Kaip tik tuo momentu, kai jos jėgos jau visiškai išseko, ji pajuto lordo Benedikto žvilgsnį. Šeimininkas pakilo iš savo vietos ir atsisėdęs greta jos paklausė apie motinos sveikatą. Žodis po žodžio pokalbis pakrypo apie Londoną, muziką, ir po dešimties minučių iš Lizos drovumo neliko nė pėdsakų, o visi aplinkiniai, atrodę jai tokie ypatingi, dabar tapo paprasti ir pasiekiami. Iš pradžių, tokio gražuolių būrio priblokšta, Liza susigėdo savo išvaizdos, bet iš tikrųjų šviesiai pilku kostiumu su razetos spalvos apdaila, blyškiu veidu, kuriame degė temperamentu ir talentu pažymėtos asmenybės akys, meilės ir abipusės laimės įkvėpta, Liza buvo ne tik miela, bet negalėjo likti nepastebėta ir tarp didžiausių gražuolių. Liekna figūra ir grakštūs judesiai teikė jos išvaizdai harmonijos ir ypatingo grožio. Jos balsas, metalo skambesio, vibruojantis daugybe įvairiausių intonacijų bei atspalvių, malonaus tembro, ryžtingas, tarsi išbaigė įspūdžio visumą. Iš tos merginos, kurią I. ir Liovuška dar palyginti taip neseniai sutiko savo kelyje, neliko nė pėdsako.
Florentietis paklausė Lizos, ar ji ne dainininkė, o ji nusijuokė – lyg varpelis nuskambėjo – ir pasakė, kad dideliam tėvo liūdesiui, ji ir dainininkė, ir smuikininkė, bet ir viena, ir kita tik mėgėja.
– O, tada Jūs čia turite varžovę. Mano įdukterė taip pat dainininkė, bet ne smuikininkė, o pianistė, ir taip pat tik mėgėja. Jeigu Jūs norėtumėte suteikti mums malonumą, Jūs neatsisakytumėte kartu su Alisa mums ką nors pagriežti. Mes seniai negirdėjome smuiko ir būtume Jums dėkingi už valandą poilsio su muzika.
– Griežti aš taip mėgstu, kad džiaugiuosi kiekviena proga, kai tik galiu paimti smuiką, tačiau šiandien jaučiu tiek daug “bet”, kad kažin ar pasiryšiu griežti.
– Na, o jeigu aš atspėsiu visus iki vieno Jūsų “bet”, ar sutiksite tada griežti?
– Tai taip neįtikėtina, kad Jūs galėtumėte įspėti visus iki paskutinio, lorde Benediktai, jog aš net nesiryžtu priimti tokią sąlygą.
– Pirmas Jūsų “bet” – tai, kad Jūs seniai kaip reikiant negriežėte. Antras – kad Jūs neturite čia savo smuiko, o manasis ar patiks Jums, Jūs nežinote. Trečias – Jūs ką tik rankose turėjote smuiką, senovės meistro perlą, Jus mylinčio žmogaus Jums dovanotą. Ketvirtas – prie Budos…
– O, vardan visų šventųjų, – sušuko pašokusi iš vietos Liza. – Nežinau, ką Jūs norite pasakyti, – gaudydama orą tęsė ji, – bet šis Jūsų ištartas žodis sukėlė manyje vienu metu ir džiaugsmą, ir siaubą.
– Jeigu manęs taip staiga nebūtumėte pertraukusi, aš būčiau sugebėjęs pasiekti ir Jūsų penktą, ir šeštą abejonę, – šypsojosi Florentietis.
– Ne, ne, matau, kad geriau jau sutikti šiandien griežti. Nežinau, ar mes rasime bendrą sąlytį su mis Alisa, ar aš moku tuos kūrinius, kuriuos ji paruošusi, bet prašau, daugiau nebespėliokite.
Liza bandė susitvardyti. Jai buvo nepatogu dėl savo reakcijos prieš lordą Benediktą, ypač prie sužadėtinio, taip visur pavyzdingai mokančio susivaldyti. Liza net nedrįso pažvelgti į jo pusę, bet staiga išvydo jį priešais save.
– Jeigu Jūs norite griežti tik su savo senuoju smuiku – aš jį Jums, Liza, tuoj pat atvešiu.
Kapitono balsas buvo toks švelnus, malonus ir mylintis, kokio Liza dar nė karto nebuvo girdėjusi.
– Nesirūpinkite, kapitone, – įsikišo Florentietis. – Aš čia turiu Anandos smuiką, kurį jis man paliko saugoti. Manau, tyros Jūsų sužadėtinės rankos vertos liesti tą brangenybę. O Jums, – tęsė jis, atsisukęs į Lizą, – prisilietimas prie stryko ir grifo, kuriuos lietė didžio išminčiaus ir muzikanto rankos, padės išsipildyti tam ketvirtajam “bet”, kurio Jūs man neleidote pasakyti.
Įėjo tarnas kviesti prie stalo, ir tai leido Lizai truputėlį susitvardyti nuo sumišimo, džiugesio, vaikiško džiaugsmo ir drovumo, kuriuos jai kėlė gražuolis šeimininkas. Padavęs jai ranką, lordas Benediktas palydėjo ją prie stalo. Viskas šiuose namuose ją stebino savo nepaprastumu. Nors Liza namuose buvo pratusi prie puikios serviruotės ir gražiai padengto stalo, visada papuošto gėlėmis, nes senelis – didelis porceliano ir gėlių mėgėjas – pats darė puokštes, bet lordo Benedikto namuose ji nežinojo, kuo labiau žavėtis. Viskas aplink Lizai atrodė nerealu, atrodė, kad Nal – tai pasakiška jos sapno princesė, kad ji prabus – ir Nal nebeliks; Alisa jai rodėsi fėja, o Nikolajus ir pats lordas Benediktas – užburtais princais. Kai ėjo į valgomąjį, ji porą kartų stipriai atsirėmė į lordo Benedikto ranką tarsi norėdama pati save patikrinti. Ir abu kartus nuostabus, nepaprastos ramybės, beveik palaimos jausmas išsiliejo po visą jos kūną.
Visos Lizos baimės, jos varžymasis ir drovumas pamažu dingo. Sėdėdama greta mielo šeimininko, matydama priešais savo sužadėtinį, Liza galvojo, kad per visą gyvenimą ji dar tikriausiai niekada nebuvo tokia laiminga kaip dabar. Kažkokia didinga rimtis, dar niekada nepatirta pusiausvyra ir kartu su tuo visiška savęs suvokimo vientisa kūrybine asmenybe pilnatvė naujai nušvietė jos gyvenimą.
– Gyvenimas – tai ne vien žmoguje iš visos visatos surinktų savybių ir jėgų atkarpa, – išgirdo ji lordo Benedikto žodžius. – Žmogaus gyvenimas žemėje – tai tas visatos intervalas, kurį jis pajėgė surinkti į save, savyje kūrybiškai perdirbti, išgryninti kančiomis ir grąžinti atgal visatai, kad padėtų jai judėti pirmyn. Mūsų viešnia mums šiandien pagrieš. Mes klausysimės. Bet jeigu jos širdis nedegs neužgesinamos meilės menui ugnimi, mes liksime tik šalti stebėtojai. Mes stebėsime jos rankas, veidą, mimiką. Mes tematysime tik ją ir mūsų akys neprasiskverbs į uždarą bendravimo per grožį džiaugsmo karalystę, kuri vienintelė tėra žmonėms vertinga ir būtina. Jeigu Fidijus mums paliko savo vardą, kurio neužtemdė nė vienas skulptorius, tai tik todėl, kad kurdamas skulptūrą jis galvojo ne apie žemę, o kenčiančiai žemei nešė savo dangų. Mūsų viešnia vis dar varžosi mūsų draugijos, bet aš įsitikinęs – kai tik jos pirštai palies brangų smuiką, ji pamirš mus ir neš mūsų širdims savo laimingą dangų.
Florentietis švelniai ir drąsinančiai žiūrėjo į sumišusią Lizą.
– Jeigu greta Jūsų, lorde Benediktai, nejausčiau iki šiol man visai nepatirtų jausmų, tai po Jūsų žodžių apie meną tikriausiai negalėčiau išlieti nė vieno garso. Bet dabar, greta Jūsų, į mane liejasi ir pasitikėjimas, ir drąsa. Daugiau jau nebijau griežti prieš Jus, priešingai, man atrodo, kad tik šiandien ir pradėsiu griežti ne kaip mokinė. Gal ir per drąsu taip kalbėti, bet taip šią akimirką jaučia mano siela.
Pusryčiai baigėsi, visi atsistojo paskui šeimininką. Jeigu Lizos būtų paklausę, ką ji valgė ir gėrė, ar iš viso buvo pusryčiai – ji vargu ar būtų galėjusi atsakyti į šį klausimą. Jai egzistavo tik kažkokios atskiros akimirkos, atskiri lordo Benedikto žodžiai ir mylimo žmogaus veidas. Visa kita skendo noro griežti įkarštyje ir tokiame dar niekada nepatirtame kūrybos troškime, kurie jai šiandien atsivėrė ir degino savo ugnimi. Lordas Benediktas palydėjo Lizą tiesiai prie rojalio, kur pakvietė ir Alisą. Kol merginos tarėsi, ką joms groti, jis iš savo kabineto atnešė futliarą. Ir futliaras, ir jį nešantis žmogus buvo nepaprasti. Futliaras buvo kvadratinis, labai šviesaus, nuo laiko pageltusio medžio. Lordas Benediktas jį atrakino nedideliu senovišku raktu. Prieš atidarydamas jis pažvelgė į Lizą ir tarė:
– Liza, aš Jums dar kartą kartoju, kad šis smuikas dabar priklauso mano draugui, dideliam išminčiui Anandai. Tai ne tik išminčius, tai princas tarp paprastų žmonių. Tai tyras gerumas ir tokia meilės jėga, prieš kurią ir Vezuvijus nurimsta. Sukaupkite visą savo meilę, dabar tokią tyrą ir laimingą. Grieždama šiuo smuiku, neškite garsus į Budos taurę, ir tegul jie iš jos liejasi atgal rimtimi ir jėga visiems kenčiantiems žemėje.
Jis atidengė futliarą ir padavė Lizai senovišką, didelį ir nepaprastai proporcingą smuiką. Virpėdama iš džiaugsmo, Liza paėmė instrumentą, pabandė garsą, nustebo, kad jis suderintas, ir susižvalgiusi su Alisa ėmė laukti pirmųjų sonatos garsų. Tą trumpą akimirką Lizos galvoje pralėkė dešimtys minčių ir abejonių – kokio lygio pianistė Alisa, kaip ji gros. Pažvelgti į Alisą ji jau nebegalėjo. Visos jos jėgos perėjo į rankas, kurios jai atrodė lengvos, laisvos, tarsi pakrautos elektros energijos. Alisa nuo įsmeigto į ją Florentiečio žvilgsnio pasikeitė labiau nei visada. Jos pirmieji garsai, Lizai nelauktai gilūs ir galingi, privertė ją išsitiesti, krūptelėti, ir kai ji pertraukė stryku per stygas, jai pačiai pasirodė, kad ji užkabino visų čia esančių širdis.
Dalis po dalies liejosi sonata, ir staiga Lizai pasirodė, kad už jos nugaros auga kažkokia nauja jėga, kuri jai padeda. Jos rankos tapo dar lengvesnės, garsas stipresnis, pats smuikas tarsi įkvėptas, ir atrodė, kad ne smegenys, ne atmintis vedžioja pirštus, o iš pačios širdies į juos teka srovė. Beveik nejausdama, kur ji ir kas greta jos, Liza baigė sonatą.
– Dabar, Liza, pabandykite pagriežti mums savo fantaziją, – paprašė lordas Benediktas.
Vis taip pat mažai suvokdama tikrovę, Liza ėmė griežti savo fantaziją, tą iškilmingą Meilės giesmę, kurią ji griežė naujajame name kapitonui Budos atvaizdo įkvėpta. Dabar jai atrodė, kad ji girdi stygose kažkokį naują atspalvį, tarsi jos jai šnibždėtų: “Griežk žemei, žmonėms. Negalvok apie save, galvok apie žmones, kurių džiaugsmui turi lietis tavo giesmė”. Jėga, padėjusi jai dabar griežti, susijungė su jos rankomis, širdimi, apgaubė ją laimės atmosfera. Ir Liza savo fantaziją baigė tokiu aistringu šuoru, kad net fiziškai pajuto išsekimą.
Kai ji atsigavo, panoro apsižvalgyti. Jos žvilgsnis susitiko su nepastebėtai į kambarį įėjusio naujo svečio akimis. Vidury kambario stovėjo Ananda. Visų akys buvo prikaustytos prie šios antikinės figūros, prie šių spinduliuojančių akių. Visus apstulbino tylus nepažįstamojo pasirodymas, ir tik Florentietis ir Nikolajus visai nenustebę džiaugsmingai ėjo prie jo iš priešingų kambario pusių. Florentietis galingai apglėbė savo svečią, ir šis, prieš akimirką atrodęs toks aukštas, greta šeimininko staiga kur kas pažemėjo. Po pirmojo pasisveikinimo lordas Benediktas visiems pristatė naująjį svečią, pavadinęs jį savo draugu Sandra Kon-Ananda.
Pirmiausia jis susipažino su abiem jaunosiomis muzikantėmis. Suėmęs Lizos ranką Ananda apžvelgė kambarį lyg ko ieškodamas.
– Tu, aišku, ieškai antrosios obuolio pusės, – šelmiškai šypsodamasis tarė Florentietis. – Štai jis, drąsuolis kapitonas, pasislėpė už mano nugaros, – ir Florentietis išstūmė pirmyn Džeimsą, kuris buvo toks susijaudinęs, kokio Liza negalėjo net tikėtis pamatyti.
Ananda paėmė kapitono ranką, uždėjo ją ant Lizos rankos, kurią tebelaikė, ir tarė Džeimsui savo ypatingu, nepakartojamai švelniu, metaliniu tonu:
– Kai aš kalbėjau Jums apie šią akimirką Konstantinopolyje, ji atrodė Jums neįgyvendinama fantazija. Dabar aš ramiai sujungiu Jus su šia tyra siela žinodamas, kad joje iki pat jūsų dienų pabaigos išliks džiaugsmingos meilės Jums ugnis. Visa kita nesvarbu. Dabar svarbu tik nauja šeima, kurios taip reikia ir kurios taip laukia kaip tyros vietos įsikūnijimams nuostabios, aukštos sielos. Atminkite tai, ir Jūs išpildysite Konstantinopolyje man duotą pažadą, o aš visada atminsiu, kam tiek daug skolingas, kas man grąžino pavogtą dėdės žiedą. Jūs, mieloji, – kreipėsi Ananda į Lizą, – išpildykite tik vieną mano priesaką: visada, visur eikite atkakliai teigdama ir išmokykite vaikus suprasti šią dabartį, priimti ją ir niekada neneigti. Menas padės Jums auklėti vaikus. Jis bus jiems antroji motina. Netikėkite tais, kurie kalbės Jums, kad muzika ir šeima nesuderinama. Nereikia dalinti savo meilės tarp šeimos ir muzikos, jas reikia sulieti į vieną visumą, atspindint savyje visą visatą kaip vienatinę amžiną Meilę, kurioje viskas – šeima ir darbas jai, darbas visuomenei, muzikinė veikla – tik tos vienatinės Meilės, gyvenančios mumyse, aspektai. Griežkite. Griežkite visur ir visada, kaip galima daugiau. Griežkite didelėms liaudies minioms, nusimetusi nuo savęs prietarą: “Pasirodyti scenoje”. Bet griežkite visada veltui, visus pinigus už savo muziką atiduodama vargšams.
Ananda pasisuko į Alisą, klausiusią jo su tokiu dėmesiu, kad jau buvo ant palaimos ribos.
– Jums, mano drauge, taip pat skirta guosti žmones muzika. Jūs dar ir pati būsite jauna, kai koncertuosite kartu su savo vaikais. Atmeskite drovumą, eikite su ta nepalaužiama valia, kurią Jums perdavė tėvas. Nieko ir niekada nebijokite. Aš dar pasikalbėsiu su Jumis.
– O štai aš tau, Ananda, prie pat durų pagavau šią porelę bėglių, – Florentietis juokdamasis privedė prie Anandos Henrį ir jo motiną.
– Nejaugi tu, Henri, galėtum dar kartą nuo manęs pabėgti?
– Atleiskite mums, – tyliai tarė ledi Cecilija ir – ko niekas negalėjo iš jos tikėtis – atsiklaupė prieš Anandą, – mes abu labai kalti prieš Jus. Ne sūnus kaltas, kad motina nesugebėjo išugdyti jame savitvardos, – Anandos pakelta, prie jo peties palinkusi, tęsė ledi Cecilija.
– Na ką Jūs, brangioji. Henris puikus jaunuolis. Jeigu jame anksčiau per stipriai kunkuliavo aistros, tai dabar šalia mūsų draugo ir Mokytojo Florentiečio taip išaugo jo kilnumas ir vientisumas, kad to maištingo bernioko kaip nebūta. Henri, mano brangus sūneli, tavo tyros, brandžios širdies išbandymai dar tik prasideda, o ne pasibaigė, kaip tu galvoji, – su nepakartojamu gerumu kalbėjo Ananda. – Tavęs laukia dar daug išbandymų, bet tu ne vienas, tu turi ne tik Florentietį ir mane, tu turi čia ištisą ratą žmonių, draugų, ir kiekvieno, kurį tu matai šiame kambaryje, širdis – visos širdys – surištos su tavimi daugelio amžių veikla ir meile. Tiesa, iki šiol tu mums kėlei nemažai rūpesčių ir nerimo, bet dabar tavyje jau subrendo vyriškumas ir tu pats jau gali atsakyti už savo elgesį. Bręsk toliau, bičiuli, greitai tau ateis galimybė parodyti savo širdies didvyriškumą ir visą jos tiesumą.
Toliau Anandą su džiaugsmu sveikino Nikolajus ir Nal, kuriai jis tarė:
– Neakivaizdžiai Jūs mane seniai pažįstate, kaip ir aš Jus. Dabar mums pasitaikė proga susitikti ir niekada nepamiršti, kur, kaip ir kada susitikome. Jūsų dėdė Ali ir tas, kurį Jūs dabar vadinate tėvu, mano didis draugas Florentietis, – mano amžini globėjai. Iš visos širdies visus Jūsų vaikus priimsiu į savo mokinių tarpą. Ir norėčiau tik vieno – kad Jūs, ruošdama vaikus gyvenimui, pati nebijotumėte dėl jų likimų. Nėra stipresnio talismano, stipresnės apsaugos vaikams kaip motinos bebaimiškumas dėl jų likimo.
Visų čia esančių apsuptas Ananda įėjo į Florentiečio kabinetą, kur Amedėjui, Sandrai ir Tendliui, kiekvienam atskirai, pasakė po keletą žodžių. Jis kalbėjo su jais taip tyliai, kad niekas iš likusiųjų nieko negirdėjo, bet visų trijų veidai taip nušvito, kad šitą visi aiškiai pamatė.
Po kurio laiko, kai Ananda papasakojo, kad netikėtai gavo iš savo dėdės žinią apie naujas Bracano išdaigas ir įsakymą tučtuojau vykti į Londoną, lordas Benediktas išlydėjo visus savo svečius, kad galėtų pasikalbėti dviese su Ananda ir šis galėtų pailsėti. Atsisveikindamas su Liza ir kapitonu, Florentietis abiem švelniai priminė jų naują gyvenimą ir naują psichiką, pagal kurią jie dabar turi elgtis ir ypatingai sutikti kiekvieną naują auštančią dieną.
– Rytoj iš ryto, Liza, aš su Alisa, Nal ir Nikolajumi Jus aplankysiu. Žinau nepaprastą Jūsų tėvo vaišingumą ir savimeilę šiuo klausimu, todėl leidžiu Jums išduoti mūsų rytojaus vizito “paslaptį”, o Jūs, Džeimsai, niekuo nesirūpinkite. Aš padėsiu Jums išvengti gresiančių pompastiškų vestuvių iškilmių lygiai taip pat, kaip ir gresiančios tėvų kelionės į Ameriką kartu su Jumis. Būkite laimingi, laimingos kelionės.
Likęs dviese su Ananda lordas Benediktas papasakojo jam, kad į pastoriaus testamento bylą jau įsimaišė Bracano draugai, kuriuos pastorienei atsiuntė vienas iš jos jaunystės bičiulių ir betarpiškas Bracano draugas iš Konstantinopolio.
– Ne tik tie, kuriuos jau atsiuntė, – atsakė Ananda, – bet kartu su manimi tuo pačiu garlaiviu atplaukė dar du. Ši porelė gavo tikslų uždavinį: pagrobti Alisą. Pastorienė, susirašinėdama su savo draugu, su visu jai būdingu atvirumu aiškiai apibūdino abi dukteris. Pragariškiems Bracano planams reikalinga tyriausios širdies nekalta mergelė. Manęs šie niekšai nepažino. Tikėdamiesi, kad aš nesuprantu jų kalbos, jie atvirai plepėjo ir apie planą ištekinti abi seseris už čia atsiųstų dviejų berniokų, ir apie skubų Alisos išvežimą iš čia tuoj po sutuoktuvių. Papirkti, aišku, jie gali pusę Londono. Aš kol kas neturiu jokio veiksmų plano ir priimsiu visus Jūsų nurodymus. Ar nėra vilties išgelbėti pastorienę ir jos dukterį nuo to siaubo, į kurį jos lenda?
– Aš, Ananda, išbandžiau visas priemones. Joms dabar išsigelbėjimo nėra. Ir motina, ir dukra taip atkakliai ir seniai atvėrė blogiui širdį, kad šiuo momentu visos jų aistros jau tvirtai kabo ant jauko, užmesto draugų iš Konstantinopolio. Jų prabangos troškimas, jų noras prašmatniai gyventi – viskas panaudota ir įžiebta iki liepsnos. Kol abi nelaimingosios nepasieks paties dugno, nei viena iš jų neatsipeikės. Bet aš manau, kad pastorienės dugnas arčiau, ir mes su tavimi dar galėsime pabandyti ištraukti ją iš piktadarių gaujos rankų, o dukros ryšys su Bracano yra per daug gilus. Ji pati užsidėjo savo grandines, du kartus atstūmusi mano šaukimą.
– Iš tų pačių garlaivio pakeleivių sužinojau, kad jų planas sudarytas taip, jog Dženi yra tik nemokamas priedas prie Alisos, kuri ir yra visas tikslas. Nelaimingoji Dženi, – sušnibždėjo Ananda.
– Taip, visas šis planas rado aistringą tarną – pastorienę. Ji pasiruošusi viskam, kad tik ištrauktų Alisą iš mano rankų. Mums su tavimi, Ananda, nusimato susitikimas teismo kontoroje su ja, Dženi ir tais dviem pienburniais, kurie dabar jau, aišku, visiškoje naujai atsiųstų sąjungininkų žinioje. Negali būti ir kalbos apie menkiausią grėsmę Alisai, bet tuos, kuriuos aš čia palieku – Sandrą ir Tendlį, tau, Ananda, teks ginti, kaip ir vargšą advokatą. Ant jų kris visas priešų pyktis ir įsiūtis. Mano brangus drauge ir broli, – apkabindamas Anandą tęsė Florentietis, – kelintą kartą šį gyvenimą tu užsikrauni ant savęs kovos su blogiu naštą, svetimų nuodėmių ir poelgių naštą, atraišiodamas žmonių siaubingų karmų pančius. Tebūna palaimintos tavo dienos! Amžina šviesa žmonėms tešviečia tavo veiklos keliai!
Lyg saulės šviesos pluoštai liejosi iš Florentiečio ir iš visų pusių gaubė Anandą.
– Čia dar kartą tau teks išgyventi nemažai kankinančių akimirkų, mano drauge, naujoje kovos su Bracano fazėje. Tavo dieviškas gerumas, kurio keliu tu eini tarnaudamas žmonėms, privertė tave pasigailėti to niekšo. Tu manei, kad jau išplėštas jo geluonis, jis davė garbės žodį palikti tamsos kelią. Tu patikėjai. Tu pamiršai, kad negarbingas neturi garbės. Tu jo pasigailėjai. Tu ėmeisi priemonių pagal savo asmeninį momento suvokimą, bet neatsižvelgei, kad visuotinis pasigailėjimo dėsnis privalo visiškai sunaikinti tą niekšą. Vėl ir vėl tu krauni ant savęs žuvusios širdies kančias, mano šviesusis drauge. Ir dabar, nedrįsdamas nepaklausyti aukščiau manęs einančių, aš priverstas palikti tau vienam kovą su iš naujo susitelkusia gauja. Dar primetu ir du jaunus, nepatyrusius savo bičiulius. Jie drąsūs ir bebaimiai, bet neužgrūdinę valios ir paklusnumo.
– Mano didis globėjau, – švytėdamas atsakė Ananda. – Aš pats pasirinkau gerumo kelią, pats pasirinkau pagalbos užsispyrėliams kelią, – tiems, kurie nesugeba išsiugdyti savo drausmės ir paklusnumo išminties kitaip, kaip tik per daugelį klaidų ir kritimų, savarankiškai vystydami savo patirtį ir valią. Aš pats pasirinkau šį kelią, kuriame beveik kiekvienas mokinys nešė man atgalinių smūgių širdgėlą. Bet aš juos priimdavau kaip džiaugsmą, ir beveik visais atvejais žmonės rasdavo išsilaisvinimo ir meilės kelią. Visais tais atvejais, kai aš negalėdavau jų nugalėti meile, tavo galinga ranka, Mokytojau, ateidavo man į pagalbą. Nė karto tu manęs nepalikai, ir net paprastesniais atvejais, kaip su Dorija ir Henriu, tavo taktas ir išmintis padėjo man. Jeigu aš nesupratau, kaip turiu pasielgti su Bracano, – žinau, kad dabar tu man duosi tikslų planą, ir kur aš iki galo nesuprasiu tavo nurodymų, aš su džiaugsmu jiems paklusiu. Todėl aš dabar visiškai tikiu galutine ir tikra pergale prieš blogį, nors iš išorės viskas atrodytų kitaip.
– Būk dar kartą palaimintas, mano drauge ir sūnau Ananda! Būk gyvu šviesos pavyzdžiu visiems tavo sutiktiesiems! Beje, tavęs laukia Dorija, nedrįsusi įeiti į svetainę, kur – aš jai pasakiau – įžengsi tu.
– Dorija, nedrįsusi įžengti į kambarį, kuriame esu aš? – sušuko juokdamasis savo metaliniu juoku Ananda. – Tai kažkokia kita, ne mano Dorija. Ta mano užsispyrėlė net nesusimąstydama išbartų mane už visus reikalus, nors pati juose ir nieko nesuprastų.
– O, Ananda, vardan visų šventųjų, nekalbėkite toliau taip, – Dorija puolė prie Anandos kojų nuo pačių durų, kurias jai atidarė Florentietis. – Aš dabar viską supratau. Visi mano žodžiai ir poelgiai verčia mane rausti, kentėti ir trokšti elgtis taip, kad išpirkčiau savo elgesį prieš Jus, – raudojo ji. – Neatstumkite manęs dabar.
– Mano vargše drauguže, mano miela ir brangi užsispyrėle, mano mylima pasitikėjusi manimi ir suabejojusi mokinuke, – pakeldamas Doriją nepaprastai švelniai kalbėjo Ananda. – Nenagrinėsime, kas praeityje buvo tamsu ir liūdna. Padėkokime dangui, kad jis atsiuntė mums pagalbą galinga Florentiečio ranka, jo meile ir taktu. Dabar, kai tu taip nuolankiai, tyrai ir ištikimai atlikai visus jo uždavinius, kai tu pati supratai, kiek daug praradai sulaužiusi savo besąlygiško paklusnumo įžadą, negaišime laiko nagrinėdami praeitį. Jos daugiau jau nėra. Grąžindama ją į savo sielą, tu tuščiai leidi laiką, nes graužatyje nėra širdies kūrybos, ir tavo amžinybės akimirkos, tavo dabartis prabėgs tuščiai. Pasijusk drąsesnė, tvirtesnė. Mums su tavimi prieš akis daug reikalų. Skaitau tavyje, kaip tu trokšti mane paprašyti nesiųsti tavęs į Ameriką, o palikti greta savęs. Ankstesnės Dorijos nebūčiau galėjęs įtikinti ir sustabdyti. Ji būtų prisirinkusi uždavinių daugiau, nei pajėgtų, nebūtų klausiusi mano patarimų, o pultų į mūšį plikomis rankomis ir vėl būtų priversta išeiti iš rikiuotės. Tuo tarpu dabartinė Dorija tyli, nieko nemaldauja ir net mano esanti neverta būti greta manęs. Nusiramink, bičiule. Aš prašysiu Florentietį palikti tave man. Tikiuosi, kad jis sutiks. Jeigu ne – mes paklusime jo sprendimui lengvai, paprastai, linksmai. Einame su manimi. Man reikalingas sekretorius, manau, tu padarysi tą mano apleisto darbo dalį.
Švytėdama laime, giliai sujaudinta ir du kartus Anandos, kuris neleido sau net užuominomis papriekaištauti, gerumo didybės nugalėta, Dorija nuėjo paskui jį į jam paruoštus kambarius. Kai tik jie išėjo, šeimininkas vėl grįžo į kabinetą, ir po keleto minučių čia įėjo misteris Tendlis su senuoju advokatu. Abu juristai išdėstė lordui Benediktui visus pastoriaus testamento bylos vingius, kuriuos pastaruoju metu įnešė pastorienė ir Dženi. Be protesto ir oficialiai įteikto pareiškimo, kad pastorius niekada neturėjo sesers Cecilijos ir todėl pastorienė reikalauja nuo jos nuslėpto kapitalo, ji su Dženi parašė dar ir antrą pareiškimą, įrodinėdamos, kad pastorius buvo nenormalus, ir todėl jos reikalauja, kad Alisa grįžtų į namus. Poryt paskirtas šaukimas į teismo kontorą visiems testamentu suinteresuotiems asmenims, o po keleto dienų įvyks pastorienės naujo pareiškimo nagrinėjimas. Senasis advokatas virė iš pasipiktinimo ir kalbėjo, kad panaudojo visas priemones, stengdamasis įtikinti pastorienę jos elgesio neteisėtumu, bet kažkoks jaunuolis, kurį ji pristatė kaip Dženi sužadėtinį, įtikinėjo ją priešingai, vadindamas save juristu. Šiandien iš ryto tas jaunuolis vėl pasirodė jo kontoroje ir visaip stengėsi jį papirkti, už ką buvo gėdingai išvarytas. Nuraminęs abu juristus, davęs jiems nurodymą laikytis ramiai, kalbėti ir elgtis vadovaujantis vien tiesa, lordas Benediktas išleido savo dalykiškus svečius.
Atsisėdęs prie stalo, jis parašė du laiškus ir pakvietė tarną juos išsiųsti, po to užlipo į viršų, kur pasakė Nikolajui, kad jis pats dabar išvažiuoja iš namų ir sugrįš tik vėlai vakare. Nikolajaus priežiūrai paliko visą namą ir pavargusį svečią Anandą. Jis kuo griežčiausiai paliepė Nikolajui, kad niekas iš namiškių niekur neišeitų ir nieko pas save nepriiminėtų, kol jis negrįš.
– Tave, Nikolajau, aš pažįstu. Tavo ištikimybėje nerastum nei plyšelio, nei dėmelės, bet šiomis dienomis daug kas gali įvykti, gali visko pasitaikyti, net apgaulės. Jeigu Alisai būtų laiškai ar kieno nors atvežta žinia, kad miršta motina ir nori su ja atsisveikinti – perspėk merginą, kad visa tai bus apgaulė.
Florentietis negrįžo iki vėlyvos nakties, ir visi jo namo gyventojai, susigrupavę aplink Anandą, kantriai ir ramiai jo laukė. Tik vienas žmogus nerado sau vietos, jaudinosi ir visas virpėjo pats nesuprasdamas, kas su juo darosi, ir tai buvo Henris. Tai jį išmušdavo karštis, tai jis drebėjo lyg karštligės krečiamas, griebdamasis už galvos ir širdies.
– Henri, kas tau darosi? – pagaliau jo paklausė Ananda, kai jaunuolio būsena jau buvo netoli sąmonės praradimo.
– Pats nežinau, kas man atsitiko. Aš nerimstu ir jaudinuosi, tarsi man kas grėstų, manyje viskas virpa ir aš neturiu jėgų laikyti kylantį susijaudinimą.
– Einame su manimi į mano kambarį. Mes, Nikolajau, greitai grįšime, bet jeigu manęs tau skubiai prireiks, atsiųsk Doriją.
– Dabar, mano berniuk, – įvesdamas Henrį į savo kambarį ir uždarydamas paskui save duris, tarė Ananda, – tau tenka patirti tavo taip neatsargiai įsileisto blogio rezultatus. Kai tu sukilai prieš mane Konstantinopolyje, tu pradėjai savyje atverti kelią blogiui. Blogis galėjo paliesti tave ne todėl, kad jis buvo stipresnis už tave, bet tik todėl, kad jis rado sau plyšį ir galėjo tavo širdyje susisukti lizdą. Aistros ir išdidumas užtemdė tavo intuiciją, ir tu paėmei iš Bracano laišką. Jei būtum buvęs tyras ir ištikimas – jo blogio hipnotizuojančios valios nuodai nebūtų galėję tavęs užnuodyti. Į tavo sujaudintą sielą jie išsiliejo baime, pasipūtimu, neigimu. Mano meilės pastangos išgelbėjo tave nuo pražūties. I. man padėjo. Jis apgynė tave tau pasirodžiusios motinos regėjimu, jos tyra meile nuvedė tave į kapitono Džeimso garlaivį, o Florentietis savo galinga valios jėga saugo tave nuo tebepersekiojančių Bracano draugų. Dabar jie čia, Londone. Jų emanacijos sukasi apie tave, nes jie sužinojo, kur tu gyveni, ir tykoja tave iš visų namo pusių. Kaip tau, bičiuli, apsiginti? Jeigu tu pats nerasi savyje dabar visiško bebaimiškumo, jeigu tavo pasitikėjimas neišaugs į ištikimybės Florentiečiui ir visiems draugams, supantiems tave savo šviesa, džiaugsmą, jeigu tu neįžvelgsi savo laimės, kad Gyvenimas tave išgelbėjo iš apgavikų pragariškų tinklų – niekas iš mūsų nepajėgs tau padėti. Visa tavo psichika turi persiversti. Ne tu pats ir ne tavo asmeniška iš išorės tau ateinanti laimė ar nelaimė sudaro tavo gyvenimo prasmę, o ta ramybė, ta šviesa, ta parama ir tvirtumas, kuriuos tu iš savęs lieji į savo veiklą dėl žmonių – štai tavo gyvenimo prasmė. Praskaidrindamas motinos senatvę, kai jaunystę jai ne kartą užnuodijai, riteriškai saugodamas Alisą, per kurios meilę supratai tyros moters meilės didybę ir jėgą, tu dabar, šiomis dienomis gali vėl tapti mano mokiniu, kuriam jau nebus per sunkūs dideli veiklos uždaviniai. Tu dar nepažįsti antros savo pusseserės, Dženi, bet iš patirties su Bracano žinai, kaip lengvai žmogus patenka į blogio tinklus, jeigu jis irzlus. Dženi ne tik visą laiką suirzusi ir pikta, ją dar vis nuolat dirgina tikras astralinis laužas – jos motina. Viena kitą maitindamos, abi traukia prie savęs visą mūsų priešų gaują. Jeigu tu pasiruošęs iškęsti ištisos skausmo bedugnės patirtį, pakartoti besąlygiško paklusnumo įžadą, jeigu tavo širdyje nėra dvejonių ir tu aiškiai suvoki, kad tau tėra tik vienas kelias: eiti taip, kaip mato ir veda tave tavo Mokytojas – aš galiu priimti tavo įžadą ir vesti tave toliau. Keletui metų tu išvažiuosi su Florentiečiu, laikydamas jį tokiu pačiu Mokytoju ir draugu kaip ir mane. Išorinis išsiskyrimas tau neegzistuos, jei tavyje įsivyraus pažinimo džiaugsmas ir ramybė.
Prieš pokalbį dar drebėjęs, Henris pajuto tokį palengvėjimą, kokio per visą gyvenimą nebuvo jautęs.
– Dėkoju Jums, Ananda, Mokytojau ir drauge. Aš supratau viską, ką Jūs man pasakėte. Žinau, ką turiu daryti, aš ramus. Aš jau ne tas be nuovokos į Jus įsimylėjęs vaikas, kuris suteikė Jums tiek skausmo, tiksliau, neramumų Jums ir skausmo sau. Aš subrendau ir dabar galiu nesvyruodamas ir savarankiškai ištarti besąlygiško paklusnumo įžadą.
Ananda priėjo prie Henrio, uždėjo jam ant galvos abi rankas ir pažvelgė tiesiai į akis. Henriui pasirodė, kad rusvos, su aukso atspalviu Anandos akys-žvaigždės pervėrė jį iki pačių slapčiausių būtybės dalelių. Henriui atrodė, kad jis tirpo nuo šio žvilgsnio, atrodė, kad ir kraujas gyslose ištirpo ir išsilydė virsdamas ugnimi.
“Dar akimirka – ir mirsiu, mirsiu laimingas”, – dingtelėjo Henrio galvoje.
– Palauk manęs čia, mano sūnau, – išgirdo Henris Anandos balsą, pasirodžiusį jam pasikeitusiu.
Jis keletą kartų giliai įkvėpė, apsidairė po kambarį ir be jėgų sudribo į fotelį. Jo silpnumas greitai praėjo, jėgos ir džiaugsmas vėl grįžo. Atsidarė kitos kambario durys, kurių Henris buvo nepastebėjęs. Ant slenksčio stovėjo pasikeitęs Ananda – Ananda, švytintis kaip šviesos rutulys, auksu siuvinėtais baltais rūbais, ir tiesė jam abi rankas.
Sušukęs iš laimės, Henris puolė prie Anandos, ir šis jį įvedė į baltąjį Florentiečio kambarį. Ananda privedė jį prie balto marmurinio stalo, pakėlė jo dangtį, ir nustebęs Henris išvydo aukštą žalią taurę, kurioje degė ugnis. Ananda paėmė nuo stalo ploną lazdelę, kaip Henriui pasirodė, iš ametisto, rausvų brangakmenių ir aukso, vieną jos galą panardino į taurę, kažką giedodamas Henriui nesuprantama kalba, – ir ugnis, ryškiai plykstelėjusi, išmetė keletą liepsnos liežuvių, vienas iš kurių tvirtai prilipo prie lazdelės ir degė ant jos.
Šia ugnimi Ananda palietė Henrio viršugalvį, ir per visą jo kūną nuvilnijo virpesys. Dar keletą kartų Ananda lietė jį lazdelės ugnimi, pridėdamas ją prie gerklės, širdies, blužnies ir bambos, tarp pečių, ir kiekvieną kartą taurės liepsna audringai plykstelėdavo, o Henrio kūnas krūptelėdavo. Pakėlęs abi rankas aukštai virš Henrio galvos, Ananda vis taip pat pratęstai tebegiedojo Henriui nesuprantama kalba. Protu jis nesuprato tariamų žodžių prasmės, bet jo širdis, džiūgaujanti, išsilaisvinusi, prasismelkė į visą vykstančio veiksmo prasmę. Jis suvokė beribį ir amžiną Gyvenimą – be formų, be laiko, be erdvės, – prie kurio jį prijungė Ananda.
Liepsna, dabar degusi jau ant visos lazdelės, kurią Ananda vis dar tebelaikė rankoje, lakstė po visą jo kūną, jo baltais rūbais, žaižaruodama ir persiliedama visais violetiniais atspalviais. Net taurė, kurią iš pradžių Henris matė žalią, dabar buvo violetinė. Susižavėjęs, laimingas, Henris visa savo esybe suprato, kad Ananda dabar gieda visa nugalinčios Meilės giesmę, ir jis atsiliepė Anandai, susiliedamas su juo per šį Amžinybės Himną. Atsisukęs į ant kelių suklupusį Henrį, Ananda vėl uždėjo lazdelę jam ant viršugalvio ir savo nuostabiu balsu tarė:
– Ar gali, ar nori, mano sūnau, būti amžinai ištikimas Gailestingumo broliams, amžiams susilieti su jų veikla ir keliais?
– Jeigu vertas tos laimės – noriu, – atsakė Henris.
– Ar gali ir ar nori kasdien veikti tik su herojiška įtampa?
– Kitaip gyventi jau nebegaliu. Gyventi be kovos ir veiklos už šviesą ir tiesą daugiau nebegalėsiu.
– Tai ženk į tavo tėvų, Mokytojų, kūrybos šventovę ir palik joje visus sąlyginumus – ir Gyvenimas grąžins tau visus tavo talentus, kuriuos tu amžius po amžiaus pamiršai. Kartok paskui mane, mano sūnau, tas kelias formules, kurios nuo šiol taps tavo dienos pagrindu:

Visa savo ištikimybe aš einu paskui savo Mokytojo ištikimybę. Einu besąlygiškai ir džiaugsmingai paklusdamas, taip, kaip mato ir veda mane mano Mokytojas.
Einu traukdamas visa nugalinčios Meilės dainą.
Einu mylėdamas ir džiaugdamasis, savo džiaugsmu teigdamas pergalės jėgą.
Einu amžiams pamiršęs liūdesį ir neigimą.
Einu per savo veiklos dienas garbingai ir nesavanaudiškai, ir tai ne mano asmeninės savybės, bet manyje gyvenančios Amžinybės aspektai.

Ananda pakėlė klūpojusį Henrį, paėmė abi jo rankas ir uždėjo jas ant taurės. Henrį apėmė palaima, ramybė, harmonija, neapsakoma rimtis, tarsi jį būtų palietusi dieviška jėga. Iš visos jo išvalytos esybės išsiveržė džiaugsmo banga, liepsna plykstelėjo, peršoko iš taurės ant Anandos galvos, kur virto penkiakampe žvaigžde, ir kaskadomis nuvilnijusi žemyn iš visų pusių kaip apsiaustu apgaubė Anandą bei Henrį, beveik apakindama pastarąjį.
Kai Henris atsipeikėjo, altorius buvo uždarytas, tik jis vis dar tebestovėjo prie jo, o Ananda jau buvo persirengęs savo kasdieniniais rūbais ir stovėjo greta, uždėjęs ranką ant jo peties.
– Būk tvirtas, mano sūnau, atmink šią savo įšventinimo akimirką, bet nespręsk iš jos, kad kaip tik taip vyksta visi įšventinimai. Plačiau atverk dvasios akis ir suprask: kiek žmonių, tiek ir kelių. Įšventinimo kelias visur: ir mūšio lauke, ir prie ligonio lovos, ir darbe prie staklių, ir ten, kur dirbama su džiaugsmu – visur yra kelias į įšventinimą. Jis yra ir ten, kur skamba tyras juokas, bet ten, kur gyvena baimė bei liūdesys – ten jo nėra. Su džiaugsmu sutik visus išbandymus, nes tu žinai, kad viskas, su kuo tu gyvenime susitinki, tėra tavo tėvų, Mokytojų, keliai į Amžinumą per tavo sutiktuosius.
Apkabinęs susijaudinusį ir laimingą Henrį, Ananda vėl jį nusivedė į muzikinę svetainę, kur Alisa jau sėdo prie rojalio. Dabar nieko negalėjo būti geresnio Henrio širdžiai už šią bendrą tylą, skambant galingiems ir džiaugsmingiems rojalio garsams.
– Ananda, sudainuok mums ką nors, – paprašė Nikolajus.
– Šiandien nedainuosiu. Šiandien Alisa akompanuos mano violončelei ir mūsų muzika skambės tik Henriui. O tu, Henri, prisimink svetainę Konstantinopolyje, tamsiaplaukę žavią muzikantę ir… save. Ir viskas, ką tu dabar pasiimsi iš mūsų muzikos, tiksliau, iš mūsų skambančios meilės tau, – tebūnie tik tavo vieno paslaptis.
Ir pasklido žmogiško violončelės balso garsai. Jie užvaldė ne tik Henrį ir ledi Ceciliją – visa grupė žmonių tarsi sustingo bijodami pajudėti. Henris pajuto esminį skirtumą tarp Anandos grojimo su Alisa ir jo grojimo su Anna. Henris galvojo, kad Ananda Anną visą laiką kreipė į kažkokią harmonijos vagą, iš kurios ji kiekvieną akimirką galėjo išsprūsti. Jis tarsi vedė jos kovojančią dvasią, padėdamas jai išeiti iš kovos su savo aistromis. Jis liejo į ją ramybę ir rimtį, o ji kas kartą veržėsi vis į naują ir naują kovos etapą, skųsdamasi kančia ir širdgėla. Joje gyveno protestas, nepastebimas kasdieniniame darbe, bet ugnimi prasiveržiantis muzikoje. Ten grojo Ananda sutaikytojas, tuo tarpu čia muzikos garsai šlovino Gyvenimą, nešė džiaugsmą iš muzikantų sielų, suprantančių savo gyvenimą tokį, koks jis yra. Čia atsivėrė visos širdžių kūrybos jėgos, kurių pusiausvyra netrukdė dvasiai kilti kuo aukščiau, kiek tik įmanoma žmogaus jėgoms.
Henris suprato skirtumą tarp ten ir čia kūrusių žmonių. Jis suprato patį save ten ir čia. Šiandien jis užbaigė vieną gyvenimo pakopą ir pradėjo kitą. Žvelgdamas į švytinčią Alisą, jis galvojo apie Anandos jam pasakytus žodžius, kaip jis ją turi riteriškai ginti. Kur ir nuo ko jis turi ją ginti, Henris nežinojo, bet kad jis ją gins visur – tai jis tvirtai suprato.
Šypsodamasis savo įprastine švelnia šypsena, į svetainę įėjo Florentietis. Pasikalbėjęs su visais, jis pasakė, kad Anandą pats palydės į jo kambarį. Priminęs Nal, Nikolajui ir Alisai, kad rytoj dvyliktą valandą jie važiuoja pas grafus R., jis juokaudamas damoms pasiūlė gerai pagalvoti apie savo tualetus, nes grafas tikriausiai nepraleis progos pasinaudoti galimybe plačiai užsimoti ir pasikvies ką nors iš savo draugų.
Likęs dviese su Ananda, Florentietis dar ilgai su juo kalbėjosi ir lyg tarp kitko užsiminė, kad poryt iš Paryžiaus ir Vienos atvažiuos du Anandos draugai…
Kitos dienos rytas Lizai atnešė ne tik didžiulį šurmulį, bet ji vos nesusipyko su mylima motina. Visada rami ir neįkyri, grafienė R. šį rytą nuo lakstymo ir įtampos buvo suirzusi ir tiesiog neatpažįstama. Sužinojusi iš dukros, kad abi lordo Benedikto dukros gražuolės, grafienė nerimavo, kad tik jos nenustelbtų Lizos. Ji jau du kartus privertė Lizą persirengti ir vis likdavo nepatenkinta jos išvaizda. Pagaliau po to, kai pirma suknelė jai pasirodė per iškilminga namuose, o antra per paprasta, grafienė panoro, kad Liza apsivilktų dar viena – paskutiniu Paryžiaus modeliu.
– Mama, supraskite pagaliau, šių žmonių akys matys ne skudurus. Jie taip žiūri, tarsi žvelgtų tiesiai į širdį.
– Tai dar viena tavo fantazija, Liza. Tu griežk jiems savo smuiku, o aprengti tave leisk man.
Viskas baigėsi tuo, kad Liza užsispyrė, apsivilko paprasta balta suknele ir kaklą papuošė tiktai perlais, visiškai įvarydama motiną į neviltį, nes jai tai atrodė provincialu. Liza liko kurčia visiems įtikinėjimams ir neturėdama jėgų ilgiau pakęsti šį šurmulį, kurį kėlė besirengdama priėmimui grafienė tarsi pati ruošdamasi tekėti, užsidarė savo kambaryje. Čia ji pradėjo galvoti apie nuostabų baltąjį Budą savo naujuose namuose, apie Florentiečio žodžius, pasakytus apie jos talentą ir muziką, ir švelniai išėmusi iš futliaro smuiką jo garsais šlovino šią dieną, savo meilę ir savo laimę…
Beldimas į duris atitraukė Lizą nuo godų, ją kvietė Džeimsas, o svečiai jau rinkosi į svetainę.
Muzikos garsų užvaldyta, kupina meilės ir laimės, Liza nustebino grafienę vos tik įžengusi į svetainę. Jau nuo pačių pirmų lordo Benedikto, švelniai pasisveikinusio su jos dukra, žodžių grafienei atlėgo širdis. Stovėdama prieš aukštą svečią, Liza neatrodė provinciali. Joje jautėsi įkvėpimas ir kilnumas. Amžinas tėvo susirūpinimas, tetos įtakoje vykstanti kova su originalia menine dukros prigimtimi šiek tiek užkrėtė ir motiną, kuri pati norėjo praminti Lizai takelį į savaip suprantamą laimingą gyvenimą.
Dabar grafienė nustebusi stebėjo dukrą, tokią aristokratišką, tokią savarankišką ir… tokią paklusnią ir pagarbią lordui Benediktui. Kažkoks naujas, dar nepažįstamas kartėlis sugniaužė jos širdį. Per visą gyvenimą ji nematė savo mergaitės taip ką nors dievinančios, kaip dabar ji matė tą jausmą kiekviename žvilgsnyje ir žodyje, kuriais Liza kreipėsi į lordą Benediktą.
– Kaip Jūs šiandien jaučiatės, grafiene? – išgirdo ji lordo klausimą ir paraudo kaip studentė, užklupta su slapta mintimi.
– Dėl amžinos migrenos aš labai išsiblaškiusi, lorde Benediktai. Dėkoju, šiandien man jau kur kas geriau. Nuostabūs vaisiai ir gėlės, kuriuos Jūs man atsiuntėte, mane stebuklingai paveikė.
– Manau, kad dukros laimė, jos buvimas su Jumis turi suteikti Jums šimtą kartų daugiau jėgų ir sveikatos nei mano gėlės ir sužadinti Jumyse energiją bei norą gyventi. Jos būsimoji šeima Jums gali virsti nauju veiklos ir meilės centru. Anūkai, jos vaikai…
– Lizos vaikai, – nusijuokė grafienė pertraukdama Florentietį, – aš dar net negalvojau apie šią gyvenimo pusę. Liza dar toks vaikas. Galvoti apie jos būsimą kūdikį juokinga, kaip ir apie Jūsų Nal kūdikį. Nal žavi, trūksta žodžių, bet juk ji ne vyresnė kaip penkiolikos metų. Veidelis visai vaikiškas. Lizai nors ir septyniolika, bet vis tiek nėra ko galvoti apie vaikus. Tarp kitko, – pridūrė paniurdama grafienė, – Liza visa į mane, o aš ilgai neturėjau vaikų. Tikiuosi, jos gyvenimo iš karto neapsunkins palutės ir visas kitas kūdikio žavesys.
– Labai gaila, kad Liza savo atėjimu į šį pasaulį taip ilgam motinos atmintyje paliko pačius neestetiškiausius prisiminimus. Žiūrėdamas į ją dabar, galiu kirsti lažybų, kad ji buvo ramus, santūrus, niekada neverkiantis vaikas, nekėlęs auklėms jokių rūpesčių. Tikriausiai ir jai gyvenimas atsiųs ramius vaikus. O argi Jūs pati dabar būtumėte patenkinta savo vienišu gyvenimu Gurzufe? – klausiančiai pažvelgė į grafienę lordas Benediktas tarsi iki dugno prasiskverbdamas į jos užslėptas mintis.
Grafienė paraudo nuo šio žvilgsnio, kažko sumišo ir truputį irzliai atsakė:
– Aš nesiruošiu vienišai žiemai Gurzufe. Jau daug jų ten praleidau dėl savo silpnos sveikatos. Vaikai ruošiasi povestuvinei kelionei į Ameriką. Džeimsas ten išplaukia nauju garlaiviu. Negaliu gi aš ten paleisti dukrą vieną.
– Kiek aš žinau, – nusijuokė lordas Benediktas, – pagal visus visų valstybių įstatymus, išleidę dukrą už vyro, tėvai praranda į ją visas juridines teises. Visos teisės pereina vyrui, ir dukra jau nebe viena, nes turi valdovą – vyrą. Argi Jus motušė lydėjo į Jūsų povestuvinę kelionę po Ispaniją?
Grafienė apstulbo. Kada ir kas galėjo jam prasitarti apie jos povestuvinę kelionę? Ak, ta Liza! Kada ji spėjo išplepėti? Ir jos atmintyje sušmėkščiojo seniai prabėgusios laimės vaizdai. Kaip ją grafas mylėjo, vos ne ant rankų nešiojo, pildė visus jos kaprizus; kaip ji valdė jį, be jokios priežasties pavyduliavo atimdama iš jo nekalčiausius pomėgius; kaip ji suėmė jį į nagą, kol grafas pavargo nuo jos dažnų scenų, nuo tariamų ligų. Po to gimė Liza, ligos pasidarė jau ne tariamos, grafas visą savo meilę perkėlė į kūdikį. Čia kaip pleištas įsirėžė sesuo, atėjo daug kančios, daug naujo gyvenimo suvokimo, kažkokia išmintis – o dabar staiga anūkai ir… senatvė.
Viską pamiršusi grafienė vis mąstė, nors toliau rinkosi svečiai, su kuriais ji automatiškai sveikinosi, šabloniškai šypsojosi, kažką atsakinėjo, bet jos vidus gyveno visai kitu ritmu. Ten atkakliai dirbo gręžimo mašina, sluoksnis po sluoksnio išrausdama vis gilesnius prisiminimus. Grafienė tarsi susidvejino: viena kapstėsi po praeitį, ištraukdama vis naujas atminties atkarpas, kita pirmą kartą aiškiai suvokė, kad jų šeimos gyvenimo centras jau ne ji. Čia viešpatavo Liza. Liza visus traukė prie savęs. Liza su visais kalbėjosi. Liza buvo gyvenimo kamertonas, ir jis skambėjo visai ne ta gaida, kurią grafienė visą laiką stengėsi jai įteigti. Grafienė tebesėdėjo vis toje pačioje vietoje, kažką kalbėjo su oriais, subtiliai išsikvėpinusiais lordais, kuriuos jai primesdavo grafas, o pats vis sukiojosi apie Lizą ir Džeimsą, nesitraukiančius nuo lordo Benedikto, linksmai šmaikštavo su jais ir bučiuodamas Lizai ranką kalbėjo:
– Koks aš laimingas, lorde Benediktai, kad Jūs palankus mano dukrelei. Man ir mano tėvui – tai vienintelė saulė, kurios šviesa padėjo mums abiem išlikti gyvenime padoriais žmonėmis. Iki paskutinės savo dienos pasiruošęs Jus dievinti už palankumą Lizai ir Džeimsui, kurį mano širdis įsisūnijo.

Mano apmąstymai apie naują Beatos gyvenimą. Baigiame skaityti seną pasaką. Profesorius Zalcmanas

Įėjęs į savo kambarį ir paglostęs atbėgusį pasitikti Etą, įkalbėjau savo baltąjį draugą vėl eiti miegoti, o pats atsisėdau balkone, neturėdamas jėgų įveikti mane užplūdusių minčių ir jausmų audros.
Kokia tolima praeitis dabar man atrodė ta diena, kai aš atvykau į Bendruomenę ir pirmą kartą pamačiau puikią žilą Beatos galvą. Ir kartu tai buvo tarsi tik vakar, tarsi tik vakar pirmą kartą išvydau tą veidą. Ir kodėl nė karto nepagalvojau, kiek Beatai Skalradi metų? Supratau, kad per savo buvimo čia laiką nustojau suvokti žmogų, susiedamas jį su jo amžiumi, kūnu ir iš viso su jo išore.
Šiuo momentu savo dvasia buvau ne balkone, mano mintys neatitrūkdamos keliavo paskui Beatą. Aš skridau dykumos nakties tyloje kartu su ja į naują, tolimą, triukšmingą gyvenimą. Širdyje jutau kažkokį man dar nepažįstamą skausmą, tarsi negalėjau suderinti dviejų gyvenimų: gyvenimo čia bei gyvenimo tarp kasdieninių rūpesčių ir aistrų.
Bet argi čia nėra kasdieninių rūpesčių ir aistrų? Prisiminiau laukine ugnimi degusias vienuolio akis, prisiminiau savo tiesą per pokalbį su Francisku įrodinėjusią senutę, profesorių, keletą sunkių Aninovo, Andrejevos scenų ir supratau, kad dviejų gyvenimų nėra, nėra ko ir lyginti jų, nes visa daiktų esmė pačiame žmoguje ? jo išsilaisvinimas ir pasiruošimas, jo sugebėjimas išnešti iš savęs tyrumą ir visur jį atstovėti.
Ar įmanoma įsivaizduoti I., liūdintį, kad jam teks išvykti ir palikti tą ar kitą vietą, palikti tuos ar kitus žmones? O juk kas labiau, ryškiau ir subtiliau už jį gali jausti aplinkinę atmosferą, žmonių silpnumą ir nepastovumą? Tačiau jis, nors kartais ir pavargęs, niekada ir niekur liguistai nereagavo į aplinką, kokia įtemptai ir liguistai aistringa ji bebūtų buvusi. Prisiminiau I. ir Francisko veidus kovojant su piktaisiais neūžaugomis. Kokia nepaprasta galia atsispindėjo šiuose veiduose, kokia didinga, sukoncentruota ramybė…
Skridau savo mintimis vis tolyn ir tolyn paskui Beatą, norėjau dar ir dar kartą kartoti jai Florentiečio ir I. žodžius: “Savitvarda ? tai organizmo sugebėjimas dirbti bet kokiomis, net siaubingiausiomis gyvenimo aplinkybėmis”.
Įsivaizdavau, kaip sunku bus Beatai atsidurti Paryžiuje, pasinerti į didmiesčio spūstį, į kolegų pavydą bei apkalbas, intrigas bei pinkles, nes juos priblokš jos paveikslai ir jie bandys daryti viską, kad jų nepripažintų. Bet iš karto prisiminiau, kad Beata jau ne ta, kurią pažinojau ir prie kurios svyravimų buvau pripratęs.
Mums su Bronskiu degęs užrašas bylojo, kad kiekvienas išeina į kelią Mokytojo pasiuntiniu tik tada, kai jis pasiruošęs. I. išsiuntė Beatą, atsisveikinimui sakydamas, kad ji pasiruošusi darbui tarp žmonių, JO darbui per ją, ? reikia būti laimingam ir džiaugtis jos nauju gyvenimu, bet nesijaudinti dėl jos.
Dar kartą pamačiau, kiek daug manyje likę sąlyginumų. Dar tebegyveno, aktyviai mane perverdamos, tokios sąvokos kaip išsiskyrimas, atstumas, laikas, žinios iš žmogaus nebuvimas. Kaip sunku turi būti gyventi žmonėms, kurių gyvenime pagrindinę vietą užima žemė ir visi jos sąlyginumai, tarp kurių tik retkarčiais šmėsteli mintis apie dangų ir jo Išmintį. Supratau, kaip man dar toli iki tų paprastų žmonių žygdarbių, apie kuriuos skaičiau senojoje knygoje.
Po truputį mano liūdesys sklaidėsi. Pradėjau koncentruoti mintis į Florentietį ir prašyti jo laiminti keliaujančią Beatą, nuo šios koncentracijos mane pradėjo gaubti nauja Šviesa, mano mintys išaugo į triumfą, į džiaugsmą ir į ramybės kupiną rimtį.
Iš visos širdies siunčiau Beatai pergalingos meilės dainą, linkėdamas jai savo kelyje niekada neatitrūkti savo darbu nuo I. ir Francisko kelio. Stengiausi į jos kelią perlieti visą savo tyros meilės ir pagarbos dailininkei bei jos naujam keliui energiją, kad jos kelias stiprėtų nuo mano minčių, bet nesuimtų į save dar ir mano nepastovumo. Staiga pajutau man jau pažįstamą viso organizmo suvirpėjimą ir akimirksniu išgirdau savo nuostabaus draugo balsą:
? Pirmosiose mokinystės pakopose nėra didesnio žygdarbio kaip mokinio išsiskyrimas su savo Mokytoju. Kiekvienas mokinys praeina šią neišvengiamą kiekvienam mokiniui pakopą. Bet tik tas mokinys aukštai pakyla savo žiniomis, kuris jau per pirmąjį išsiskyrimą negalvoja apie save kaip apie išvykstančią ir liūdinčią sielą, bet mato tą Mokytojo darbą, kurį jis dėl Jo gali atlikti, ir tuos žmones, kuriems gali perteikti Jo pagalbą.
Eik pirmyn negalvodamas, kad tu eini, bet eik žinodamas, kaip reikia nešti savyje Vienatinį Didįjį Gyvenimą į visas pasaulio vietas ir kaip reikia mokytis vystyti savyje ir aplinkiniuose visas prisitaikymo savybes, kad lengviau, paprasčiau, aukščiau, linksmiau atliktų amžinumo pamoką tarp išorinių sąlyginumų.
Tvirtėk ir atmink: draugas ? tas, kuriame tu atpažinai Amžinumą. Todėl mokinys negali turėti asmeninių priešų. Mokinys gali būti pasiųstas net mirties priežastimi, bet jis nebus akla priežastis, jis tik išlaisvins amžiną nuo beviltiškai žemėje sukaustyto blogio šioje formoje.
Man atrodė, kad aš ir valandos neprasėdėjau balkone, bet Jasa jau stovėjo priešais mane ir priekaištaudamas lingavo galvą:
? Mokytojas I. liepė perduoti Jums šią stiprinančią piliulę, ir dabar suprantu, kodėl jis Jums ją siunčia. Jis liepė Jums gulti miegoti, o Jūs neatlikote jo nurodymo, ? tebepriekaištaudamas Jasa padavė man Ali piliulę.
? Jasa, mielasis, man atrodė, kad dvi valandos ? tai labai daug laiko, o jis nuskrido kartu su mano mintimis per vieną valandėlę.
? Eikite, eikite, ponas Skrendanti Valandėle. Bronskis, puikiai išsimiegojęs ir stipresnis net už tigrą, nekantriai laukia Jūsų. O Jus, kaip kūdikį, teko stiprinti pačiu svarbiausiu Jums momentu. Na kaip Jumis iš viso galima pasitikėti? Pagalvokite, Jūs išsiblaškėte nuo įsirėžusio į Jūsų gyvenimą išsiskyrimo. Kas gi bus su Jumis, jeigu tuo momentu, kai reikės atlikti svarbią Mokytojo užduotį, į Jūsų asmeninius jausmus įsirėš artimo žmogaus mirtis arba gaisras, arba dar kokia nors nelaimė sutrukdys Jums atlikti Mokytojo uždavinį? Jūs viską mesite ir nubėgsite gelbėti tų, apie kuriuos Jums nebuvo pasakyta, ir pamiršite tuos, apie kuriuos buvo pasakyta būtent Jums?
? Dabar aš nesugebėsiu atsakyti į Jūsų klausimą, Jasa, bet jis man ypatingai svarbus ir rimtas. Dėkoju Jums už jį ir vertinu kaip perspėjimą.
Mes greitai išėjome iš kambario ir aš pamačiau laiptų apačioje Bronskį, galingą, nušvitusį: man atrodė, kad iš jo sklido jėgos spinduliai. Linksmai pasisveikinęs su manimi, jis įdėmiai pažiūrėjo į mano veidą ir tarė:
? Kaip keista, Liovuška, Jūsų veidas šiandien ne toks ramus kaip visada. Jums atsitiko koks nors nemalonumas?
? Ne, Stanislavai, aš labai laimingas. Buvau truputį nusilpęs, bet I. atsiuntė man piliulę ir dabar jaučiuosi puikiai.
Nuėjome į apsiplovimų kambarį ir šį kartą nuo manęs vanduo bėgo kur kas juodesnis nei nuo Bronskio. Ir ėjo jis šiandien labai lengvai. Jo figūra per šias pasninko dienas tapo gerokai lieknesnė. Jo akys dabar įdėmiai ieškojo švytinčio užrašo. Jis priėjo prie pat durų ir tik ant slenksčio sustojo. Supratau, kad jį sustabdė ugninis užrašas, bet ant slenksčio, kur jis paprastai būdavo, šiandien jo neradau. Nustebęs pakėliau galvą į viršų ir aukštai virš durų perskaičiau:
“Meilės kančios ? žemės prietarų vaisius. Juntamo artumo troškimas ? žmogaus susikaustymo savo paties norais jėga.
Mokinystė ? išsilaisvinimo mokslas. Mokinio meilė neišdžiūsta nuo to, kad jis išsilaisvina ir vystosi. Jis neliks abejingas artimiesiems. Jo aistrų migla išsisklaido ir jis mato, aiškiai bei visada, visą aplinkinių gyvenimą, o ne vieną jų asmeninio gyvenimo ir savo ryšio su jais momentą.
Nepamiršk, mokiny, kad tavo Mokytojo nurodymus, duodamus tau dabar, duoda tas, kuris žino ir mato tiek tavo, tiek ir visų tavo aplinkinių kelius.
Eik su amžinu, savanorišku ir nesutrikdomu paklusnumu, nes jis ne kas kita, kaip tavo ištikimybė, su kuria eini paskui tave vedančius.”
Užrašas užgeso. Bet mes dar nežengėme pro atdaras duris, mes abu norėjome šiandien ypatingai stipriai susikoncentruoti, pasišaukti nuostabųjį Ali, kurio kambarys tapo mums tokia šventove, ir pasiųsti Jam mūsų palaimingą dėkingumą. Staigus virpesys sukrėtė visą mano kūną stipriau nei visada, ir aš išgirdau Ali balsą taip garsiai ir aiškiai, lyg jis pats būtų greta:
? Atminkite, mano draugai, kad jums duodamas pažinimo džiaugsmas ? tai ne mūsų rūpesčio apie jus jėga, bet galimybė sukurti per jus naujus kelius padėti žmonėms, parodant jiems gyvu pavyzdžiu, kur kelias į mus ir kaip jis pasiekiamas. Kiekvienas bendraujantis su jumis turi išsivaduoti iš prietarų ir įsikaltų nuomonių, kad jūs, mokiniai ir bendradarbiai, ? šventieji arba ypač laimingi išrinktieji. Iš jūsų elgesio jūsų pilkoje kasdienybėje jie turi pamatyti jūsų nesutrikdomą ištikimybę mums ? jūsų amžiną vienijimąsi su mūsų darbais ir keliais.
Perdaviau Bronskiui, ką atsakė Ali į mūsų palaimingą dėkingumą Jam. Bronskis paspaudė man ranką, pirmą kartą pavadino mane broliu Liovuška ir vos girdimai pasakė:
? Be Jūsų pagalbos aš negalėčiau girdėti, ką kalba Ali, bet, kad Jis kalbėjo mums, tai aš jaučiau visa savo būtybe. Šiandien pirmą kartą per visą savo gyvenimą pajutau begalinį, triumfuojantį džiaugsmą, kuriame nebuvo likę atminties apie žemę, laiką, erdvę.
Mes įėjome į kambarį ir vėl nustebome, kad stalas atidengtas ir ant jo gulinti knyga atversta ne toje vietoje, kur vakar baigėme skaityti. Priešais knygą aukštoje, baltoje vazoje, švytinčioje, tarsi iš vidaus degtų balta ugnimi, buvo pamerktos man niekada nematytos gėlės, panašios į rožes ar lelijas, visiškai baltos, nepaprasto subtilumo ir grožio, skleidusios nestiprų, bet žavintį, kerintį aromatą.
Abu mus nustebino gan didelis sulipusių lapų pluoštas tarp mūsų skaitytos vietos ir šiandien atverstos.
? Matyt, šiuo metu mums nereikalingos arba dar nepasiekiamos sulipusių lapų tiesos, ? pasakė Bronskis ir aš pradėjau versti.

“Ar atsimeni Apolonai, kaip prieš keletą metų tu sėdėjai ant šito paties suolo kupinas liūdnų minčių ir skausmo nuo išsiskyrimo su manimi? Tada mano balsas suteikė tau žvalumo, aš nurodžiau tau kelią, kaip eiti pirmyn drąsiai, neparodant vaikams savo liūdesio, kaip įskiepyti jiems pasitikėjimą savimi visais nesėkmių atvejais ir stiprinti jų džiaugsmingumą savo paties ramybe. Tavo ištikimybė mano priesakams nesusvyravo. Tu nesisielojai, kad aš daviau tau kaip priesaką plačią pamoką tarnauti žmonių minioms, susaistęs tave daugeliui metų dviem našlaičiais elgetomis ir jų palydovu šunimi.
Dabar tavo vaikai savarankiški, žinomi savo meno srityse ir tau atėjo laikas juos palikti, pavedant jiems savo ruožtu tarnauti žmonėms grožio keliais, kaip patys sugebės ir įstengs.
Tegul nespaudžia tau širdies, paliekant vaikus, kuriuos myli kaip pačius artimiausius gimines. Palik paskutinį asmeninio prisirišimo sąlyginumą ir eik į tas vietas, kurias tau nurodysiu.
Nėra žemėje prietaringai palaimintų vietų, bet yra vietos, kuriose daug šventų, pasiaukojusių ir tyrų žmonių per ilgus metus savo tyru džiaugsmu apvalė žemės atmosferą aplink savo gyvenamą vietą daugelio mylių spinduliu.
Tu nueisi į keletą tokių vietų ir paliksi ten Išminties Simbolius, kuriuos tau pasakysiu ir kuriuos tu pats ten įamžinsi. Dalį jų, kuriuos nurodysiu, tu išnešiosi sutiktiems žmonėms dainomis, giesmėmis, maldomis. Ypatingai šventą jų dalį paslėpsi žemėje ir akmenyse. Jų Šviesos Jėgą matys tie, kurių širdys bus tyros. Ir daug amžių ten stengsis apsigyventi ieškantys Tiesos ir kelių į ją.
Negalvok, kad apeidamas pasaulį tu paliksi mano priesakus tam tikroms sektoms ar žmonėms, siaurai tematantiems Dievą vien savo ritualuose. Tu eisi ne dėl tikinčių, bet dėl nuodėmingųjų, ieškančių ir trokštančių išsilaisvinti.
Prieš keletą metų tu sėdėjai čia ? dar visos nuodėmių ir sielvartų bedugnės, visos žmonių kritimo ir veidmainystės tamsos nepažinęs jaunuolis. Čia tu atleidai ir palaiminai moterį, apipylusią tave melo ir prakeiksmo nuodais už atstumtą kūnišką meilę. Ir kaip tavo širdis sugebėjo nepasmerkti jos, bet ištiesti jai Vienatinio meilės dovaną, taip mano širdis susiliejo su tavo širdimi Vienatinio Meilėje tavo darbui kiekvieną eilinę dieną.
Nepasmerkęs priešo ir atleidęs jam, atleidęs ne protu, bet visa didžia, nuolankia Meile ? laisvas ir Dievas gyvena bei švyti jame.
Nepriėmęs išorinių dovanų spindesio, bet pripažindamas teisę gyventi ir menkystai, įžiūrėjęs joje Mane ? laisvas ir Dievas gyvena bei švyti jame.
Atsitraukęs nuo šeimos ir supratęs meilę kaip Amžinumo kiekviename sutiktajame branduolį, nesigailintis praeities palaimos, neliūdintis dėl dabarties, nebijantis ateities ? laisvas ir Dievas gyvena bei švyti jame.
Eik į tas vietas, kurias tau nurodysiu, be baimės, lengvai, linksmai. Pradėk jose kelią prislėgtųjų susitikimams ir išsilaisvinimui, kad galėtų artėti suvokimo metas, kaip savo sielą už draugus-artimuosius paaukojęs palieka Šviesos sėklą ? ir gimsta nauja jėga žmonių išsilaisvinimui.
Ne jungą uždedu ant tavo pečių. Ne sunkia našta įsipins mano darbas į tavo dienas, bet tavo rankos neš Meilės taurės grožį, kad aš galėčiau pasidalinti su žmonėmis jų jungo našta ir sielvartais. Iš Gyvenimo taurės įliek Ugnies į tas vietas, kuriose užkasi Išminties Simbolius, kad žmonėms būtų lengviau atverti savo širdies tyrumą ir išgirsti mano apsireiškimą.
Nešaukei manęs, mano ištikimas sūnau, bet dirbai žemėje, kaip buvau tau nurodęs. Ne svajonėse ir įžaduose buvo tavo ištikimybė man, bet paprastuose kasdienybės reikaluose. Atvertas dabar Džiaugsmas tavyje. Eik, atlik mano pamoką ir lauk tolimesnių nurodymų.”
Ne tas Apolonas, dar visai jaunuolis, sėdėjo dabar ant suolo, prisimindamas pirmuosius klajojančių muzikantų pasirodymus, kai susitiko mažuosius našlaičius. Berniukas smuikininkas, daug nuo to laiko dirbęs ir mokęsis, dabar stebino pasaulį. Mergaitė, dainininkė ir šokėja, tapo įžymybe. Našlaičiai nepamiršo savo nusenusio šuns ir dabar laikė jį savo geriausiu draugu, lepino jį ir kuo galėdami lengvino jo senatvę. Jie prašė Apolono aplankyti tą vietą, kurioje su juo susitiko, ir suruošti koncertą tame mieste, kur juos prieš septynerius metus taip žiauriai priėmė.
Dabar ant suolo sėdėjo jaunas, subrendęs vyras, plačių pečių, aukšto ūgio ir švytinčiu veidu. Tik kažkas buvo tame jauname veide, kas neleido žmonėms elgtis su juo pernelyg laisvai, kalbėti prie jo vulgarius dalykus ir plūstis. Kiekvienas, į kurį žvelgdavo Apolono akys, norėdavo nuslėpti savo gyvuliškas savybes ir parodyti daugiau grožio bei kilnumo.
Dabar, išgirdęs tėvo balsą, kurio negirdėjo nuo to laiko, kai sėdėjo čia pirmą kartą ir jo širdis sruvo krauju, jis visas tarsi pasikeitė. Dabar jam atrodė, kad jau keletą dienų jis laukė būtent šio tėvo pašaukimo. Jis suprato, kad jo uždavinys, tas prieš didį veiksmų planą jį užlaikęs uždavinys, dabar baigtas.
Tada jis gailėjosi, kad neturi šeimos, kad vienišas, be namų, ? ir Gyvenimas pasiuntė jam šeimą, namus, jaukumą. Jis pažino visą asmeninę šeimos laimę ir suprato, kad ir tai iliuzija, kad Amžinybė ne ten, kur prabėganti laimė, bet ten, kur gyvena Ji Pati. O gyvena Amžinybė ten, kur žmogus kuria.
Apolono mintys sūkuriu pralėkė per visą šiuo laikotarpiu išgyventą patirtį. Jis suprato, kad žmonėms būtinai reikia ieškoti kelių į kūrybą, kitaip jie uždus šioje mirties atmosferoje, kuri įsivyrauja visur, kur tik baigiasi laisvės ir širdies ramybės ieškojimas.
Jis suprato, kam tėvui reikalingi jo Šviesos židiniai, kam reikalingos vietos, kuriose gyvena išsilaisvinę iš aistrų žmonės, ir nauja laimės bei triumfo banga užliejo jo širdį. Koks lengvas ir menkas jam pasirodė dabar jo asmeninis išsiskyrimas su vaikais, tokiais artimais bei mylimais, ir dar aiškiau jis suprato, kodėl jo tėvas neverkė ir neliūdėjo, išsiųsdamas visus savo sūnus į pasaulį. Suprato Apolonas, ką matė tėvas kiekvieno sūnaus kelyje ir kam jis tarnavo, atitraukdamas juos nuo savo širdies bei gimto lizdo.
Jau ruošėsi Apolonas keltis nuo suolo ir eiti į vietoje ankstesnių užeigos namų iškilusį didelį viešbutį, kai jį sustabdė į šalį susisupusi moteris.
? Pone, pasigailėk, eik su manimi. Čia netoli mano ponų namas. Aš esu sena savo dabartinės ponios žindyvė. Štai jau greitai septyneri metai, kai mano ponia kenčia ir nyksta nuo niekam nežinomos ligos. Nė vienas gydytojas negali jai padėti. Mums pasakė, kad su smuikininku atvyko ir jo daktaras, kad tu visko išmokai dideliuose miestuose. Nepyk, kad sutrukdžiau tavo ramybę. Mano ponios vyras atsidėkos tau dideliais pinigais, o aš amžino Dievo vardu meldžiu tave, einam su manimi. Mano ponia į nieką netiki, ir kai aš jai kalbu apie Dievą, plūsta mane ir klausia, kodėl mano Dievas neišlaisvina manęs iš vergijos, kodėl aš neišprašau iš Jo jai pagalbos ir sveikatos. Pasigailėk, pone, ? raudodama ir klaupdamasi ant kelių kalbėjo moteris. ? Ne, nereikia manęs kelti, leisk man klūpoti prie tavo kojų. Nuo tavo kojų į mano širdies žaizdas tarsi liejasi palaiminga šiluma ir ne taip degina sena nuodėmė. Dėl visko kalta aš, pone. Buvau nepaprastai graži, ir nupirko mane mano senasis ponas savo dukrai, kuriai aš patikau, į kraitį. Gera buvo mano jaunoji ponia, gailėjosi manęs ir teikdavo malonių. Viskas kurį laiką buvo gerai, bet vis dažniau ėmė į mane dairytis jaunasis šeimininkas. Viskas baigėsi tuo, kad aš tapau nėščia ir pagimdžiau dukterį, dabartinę savo ponią. Nežinau, kas įvyko tarp mano ponų, tik antrą dieną po gimdymo paėmė nuo manęs dukterį, o vakare pervedė mane į ponų namus ir apgyvendino kambaryje greta mano gerosios ponios miegamojo. Ilgai, ilgai aš jos nemačiau. Mano mergaitei buvo jau dveji metukai, kai vieną kartą mane pakvietė pas mano ponią. Ak, pone, daug nuo to laiko prabėgo gyvenimo, o to baisaus pasimatymo valanda vis tebestovi priešais mane. Išdžiūvusi, beveik skeletas, gulėjo ji geltona kaip vaškas, o akys degė kaip spindinčios lempos.
? Prieik arčiau, vargše neištikima verge, ? tyliai pasakė ji man. ? Paimk šį vėrinį. Niekas nežino, koks jo amžius, jis brangus. Jis sugėrė visas mano ašaras, aimanas ir skundus, bet aš į jį sudėjau ir didį savo atleidimą. Man jį davė mano senelė, tarusi: “Jame tavo laimė”. Ak, kaip aš verkiau tada, kai tu atėmei iš manęs vyrą. Spausdama šį vėrinį prie krūtinės aš vis klausiau: kurgi ta laimė? Ašarų ir sielvarto neatlaikė mano plaučiai, palūžo sveikata ir kuo labiau kentėjau, tuo aiškiau supratau, kad bet kokia laimė neamžina, o amžinas tik gerumas. Ir atleidau aš tau, liepiau tavo dukrą užrašyti savo tikra dukterimi. Gyvenk kartu su ja šiuose namuose, paimk vėrinį, tegul jis būna tavo laimė ir išmoko tave atleisti bei mylėti taip, kad matytum ne tik savo laimę, bet ir kitų laimę. Mirtis jau greta manęs. Aš jos nebijau, ir tu jos nebijok. Ji išlaisvins mane iš kančių ir tau išlaisvins vietą geresniam gyvenimui šiuose namuose. Tik viena atmink: būk ištikima iki galo tiems žmonėms, kuriuos pati pasirinkai, ir išmokyk juos meilės šventumo.
Ji padavė man vėrinį ir krito aukštielninka. Aš pagalvojau, kad ji jau numirė. Mane apėmė siaubas. Norėjau bėgti, bet įėjo šeimininkas ir su neapykanta pažvelgė į mane. Pamatęs ant mano kaklo brangų vėrinį, jis puolė mane šaukdamas: “Jau apvogei! Tuoj pat atiduok!” Bet staiga ponia pakilo ir kažkokiu nesavu, švilpiančiu balsu tarė: “Ne ji, o tu apvogei mane ir ją. Atiduok jai vėrinį. Saugok dukters gimimo paslaptį ir tegul mano vergė gyvena prie jos kaip žindyvė ir auklė tiek, kiek gyvens šioje žemėje.” Su šiais žodžiais ji krito antrą kartą, kad daugiau jau nepasikeltų. “Eik į savo kambarį ir nedrįsk čia rodytis. Gyvenk, kaip liepė tavo ponia, bet nepakliūk man į akis,” ? griežtai pasakė man šeimininkas. Nuo to laiko gyvenu žindyve prie savo jaunos ponios, bet meilės, apie kurią kalbėjo velionė, nesugebėjau jos išmokyti. Mano gyvenimas šiuose namuose visada buvo siaubingas, aš visada bijojau išeiti iš savo kambario, o nuo to laiko, kai pasiligojo mano dabartinė ponia, aš meldžiu sau vien tik mirties ir stengiuosi rasti vėrinyje tą meilės jėgą, kurią perdavė jam mano geroji velionė ponia. Eikime, pone, galbūt tu išgelbėsi ligonei gyvybę. Aš prašau tavęs ne todėl, kad bijau, kad jos tėvas neužmuštų manęs, mirtis tikriausiai lengvesnė už mano gyvenimą, bet todėl, kad man baisu, jeigu mano nelaimingoji duktė neras sielos ramybės. Aš įsitikinusi, kad juodas blogio demonas, šėlstančios meilės demonas stipriai laiko ją savo letenose, kaip laikė ir tebelaiko iki šiol mane. Neatsisakyk pažiūrėti ligonę, eikš su manimi, ? raudojo moteris, kabindamasi už Apolono kojų.
Šiaip taip pakėlęs moterį , jis pasodino ją ant suolo greta savęs, paėmė jos ranką ir švelniai tarė:
? Nusiramink, drauge. Kol tu visiškai nenurimsi, negalime niekur eiti. Jeigu tu nori, kad žmogui kuo greičiau ateitų pagalba, tuo greičiau tu turi susitvardyti iki visiškos savitvardos, pamiršti save ir galvoti tik apie jį. Dabar tu prašai dėl dukros. Atsigręžk į savo gyvenimą. Nustok verkti ir pagalvok, kodėl tu nesugebėjai įgyvendinti savo mirusios ponios priesako. Tu buvai jos mylima draugė, ji patikėjo tau savo paslaptis, ir tu ją žiauriai apgavai. Jeigu būtum jai dėl visko prisipažinusi, ji būtų tau atleidusi ir jūsų namuose būtų įsivyravusi jeigu ne laimė, tai bent ramybė. Jeigu nebūtum slėpusi savo širdyje melo ir nebūtum apkalbinėjusi velionės prieš jos vyrą, jūsų namuose būtų buvusi ramybė. Tu mylėjai ir myli dukrą, bet ji su tavo pienu gėrė ir tavo veidmainystę, ir pavydą, ir įskaudintą išdidumą, ir perdėtai jautrią savimeilę ? vergų savybes. Einame. Prispausk prie savęs savo brangų vėrinį ir šaukis viską tau atleidusios velionės sielos meilės jėgos. Pasijusk šią vienintelę gyvenimo valandą išlaisvinta nuo viso melo, nuo visų grandinių, kurias tu pati ir žmonės ant tavęs uždėjo, ir stok prieš Dievą, tik prieš Jį vieną, lyg viskas dingo, o tu numirei ir stovi visatoje, ? stovi su visa savo tiesa priešais Jį.
Apolonas pakėlė moterį, kuri dabar visai nurimo, ir nuėjo su ja į sutirštėjusią nakties tamsą. Kelias buvo neilgas. Moteris įvedė jį į tamsius, giliai įmigusius namus, su uždegtu žibintu palydėjo į didelį, prabangų kambarį, vos apšviestą bei tuščią, ir nuėjo už sunkios portjeros, skyrusios dalį kambario.
Po kelių minučių ji vėl grįžo, kviesdama svečią eiti kartu, pakėlė prieš jį portjerą ir tylėdama praleido į kitą pusę.
Kambaryje jautėsi stiprus aromatas, oras buvo tvankus, karštas. Rytietiškai prabangiame kambaryje degė keli žibintai su kvapiaisiais aliejais. Nepaisant žibintų, kambarys buvo vos apšviestas. Apolonas įžiūrėjo ant aukštos sofos gulinčią ir nejudančią moterį.
? Žindyve, tai tu? ? pasigirdo balsas nuo sofos.
Balsas buvo silpnas ir Apolonui pasirodė, kad jis jau yra girdėjęs šį sausoką ir aštrų balsą.
? Ponia, aš atvedžiau tau naują daktarą. Apie jį čia visi kalba, kad jis labai mokytas ir daug kam padėjo, ? nepaprastai švelniai ir meiliai atsakė žindyvė.
? Tu kvailėji su kiekviena diena, ne tik su kiekvienais metais, ? su didžiuliu sarkazmu atsakė ponia. ? Kiek kartų tau turiu kartoti, kad aš nenoriu matyti jokių daktarų ir turiu pakankamai patirties matyti jų trumparegystę mano ligos atveju. Juk aiškiaregio tu man negali atvesti. Atsiprašyk daktaro ir išvesk jį atgal. Paprašyk vyro užmokėti jam už sutrukdymą, ? neatmerkdama akių kalbėjo ligonė.
Apolonas priėjo prie vieno žibinto, paėmė jį į ranką ir iškėlė aukštai virš ligonės galvos. Netikėtai ryškios šviesos apakinta, ligonė atsimerkė ir staigiai kilstelėjo lovoje. Iš piktos jos veido išraiškos buvo galima tikėtis aštrių žodžių dar vienam atėjusiam daktarui, drįsusiam pažeisti namuose esančią tvarką. Bet pirmas žvilgsnis, mestas į atėjusiojo veidą, pertraukė jos mintį. Įsmeigusi į jį nejudantį žvilgsnį, ligonė sušuko:
? Tu? Tu? Ar gali būti? Juk visa mano liga tai tu, piktasis demone! Kaip tu drįsai peržengti mano namų slenkstį? Eik lauk, sena kvaile, ? riktelėjo ji žindyvei rodydama į duris. ? Nedrįsk čia įeiti, kol nepašauksiu. Ir jeigu kas nors įeis, kol aš kalbėsiuosi su šiuo žmogumi, nulėks tavo galva.
Paklusniai nusilenkusi savo grėsmingai poniai, žindyvė metė maldaujantį žvilgsnį į svečią ir tyliai išėjo iš kambario.
? Ko tu čia atėjai? Tu žinojai, kur tave veda? ? kreipėsi ligonė į Apoloną.
Padėjęs žibintą į vietą, jis grįžo prie moters lovos ir tarė:
? Aš nežinojau, kur mane veda ir ką čia rasiu, bet žinojau, kad einu pas kenčiančią sielą, todėl ir ėjau.
? Ak, štai kaip! Tikriausiai troškai išvysti jaunutę gražuolę, svajodamas pasakyti jai pamokslą, ? kandžiai nusijuokė ligonė. ? Gali pasigrožėti savo rankų darbu. Kur mano jaunystė? Kur mano spalvos? Nuo liūdesio, nuo burtų, kuriais tu mane užbūrei, aš visai išsekau. Grožėkis dabar savo elgesio rezultatais! Tu mėtei į mane ugningus žvilgsnius, apžavėjai jais, o paskutinę akimirką išsigandai ir pabėgai, palikai mane. Gerai, kad pats atėjai. Aš vis tiek jau buvau nusprendusi tave susirasti ir pasodinti į kalėjimą už tavo burtus.
? Man labai gaila, vargše moterie, kad tu dar vis tebejauti man pyktį ir neapykantą, su kuriais išėjai iš parko prieš septynerius metus. Ištisa amžinybė prabėgo nuo mūsų susitikimo, o tu nepajudėjai į priekį, ir viskas aplink tave byloja apie tavo neapykantą. Pagalvok, kam, pradedant nuo tavęs pačios, tapo linksmiau ir lengviau nuo to, kad tu savo klaidą stengiesi suversti man arba mano burtams. Jeigu aš būčiau turėjęs tikslą padaryti karjerą su turtingos šeimos ir turtingų namų pagalba, tai ir tada nebūčiau galėjęs atsiliepti į tavo meilę, nes tu norėjai kurti savo laimę ant našlaičių, su kuriais susitikimą man atsiuntė gyvenimas, nelaimės. Neturiu noro tau priekaištauti, dar mažiau turiu noro kapstytis praeityje, kurios jau nėra. Jeigu dabar kalbu apie tai, tai tik tam, kad paaiškinčiau tau, jog aš nė karto nemačiau tavęs savo pasirodymų metu. Ir mano ugningi žvilgsniai, jeigu jie tau taip atrodė, kilo iš tų dainų, kurias dainavau, iš tų veiksmų, kuriuos atlikome su mano mažaisiais artistais, ir aš visai neturėjau kada apžiūrinėti publiką. Ir savo dainomis, ir savo išstojimais šlovinau džiaugsmą ir meilę savo tėvui, pasiuntusiam mane atlikti vieną iš jo uždavinių. Jeigu pabandyčiau paaiškinti tau, koks tas uždavinys, tu iš to nieko nesuprastum. Bet suprasti, kad bet kokio uždavinio atlikimui žmogus turi žinoti iš savo kasdieninės patirties, kas tai yra pasiaukojanti meilė, ? tai tu gali ir turi suprasti.
Aštrus juokas pertraukė Apoloną.
? Pamokslo ant suolelio tęsinys? Kvailys, pasigailėjimo vertas komediantas, prasimušė į mokytus daktariūkščius ir dabar stengiasi tapti ne mažiau apgailėtinu ir veidmainiu moralistu! Tai tam gyvenimas davė man šį antrą susitikimą su tavimi? Tu pripylei nuodų į mano širdį, tavo nuodų pilnos mano venos. Nei maistas, nei prabanga, nei mano grožis, kurį aš taip mėgau, niekas negali manęs nei išblaškyti, nei paguosti, nei atitraukti nuo tavo nepakenčiamo atvaizdo. Tavo nekenčiama figūra ir dieną, ir naktį degina mano smegenis, džiovina mano kūną, retina plaukus iš mano kasų. Ir tu drįsti kalbėti apie pasiaukojančią meilę? Jeigu tokia tavo nuostata, turi palikti viską ir gyventi greta manęs. Tu veidmainis žmogus, visi tavo žodžiai apie meilę ir pagalbą ne kas kita, kaip senos negaliojančios monetos, kuriomis žvangini, gundydamas kvailius.
? Aš ginčysiuosi su tavimi. Kiekviena žmogaus diena ? tai jo veiksmai joje, o ne žodžiai. Pažiūrėk į save, matydamas tavo nelaimingą būseną, aš matau ir tavo veiksmus per tuos metus, bet aš jiems nesu teisėjas. Jeigu tu nori pamatyti mano veiksmus per tuos metus, nori bent iš jų spręsti apie kai kuriuos mano pasiaukojusios meilės vaisius, ateik rytoj į koncertą ir pasiklausyk mano mažųjų našlaičių. Jeigu tu iš viso seki kokias nors meno naujienas, tu tikriausiai girdėjai Monko vardą, tai mano rastinukas, dabar įžymiausias smuikininkas, kuris koncertuoja kartu su savo seseria, ne mažiau įžymia dainininke ir šokėja. Jeigu tu iš tikrųjų pasiryžtum paklausyti jų koncerto, duosiu tau patarimą: įsakyk išnešti tave iš šio siaubingai tvankaus kambario į tyrą bei gaivų orą ir per parą šešis kartus išgerk šių miltelių. Tai tave sustiprins, leis išsimiegoti, o gaivus oras išsklaidys dalį tavo nuodų, kuriais save nuodiji, įkvėpdama troškų savo kvepalų aromatą.
Apolonas padėjo ant stalo nedidelę dėžutę su milteliais, kurią išėmė iš kišenės, nusilenkė šeimininkei ir pasuko durų link, bet ligonė vėl tarė:
? Sustok, negaliu patikėti, kad likimas atvedė tave pas mane vien pamokslui. Tu turi man padėti. Nuimk nuo manęs savo burtus, aš nuo jų mirštu. Nejaugi ir dabar nesupranti, kad mane žudo ne neapykanta, bet beprotiška, niekuo nenumalšinama meilė. Nėra akimirkos, nėra atodūsio, nėra saulės šviesos spindulio, kąsnio duonos, kurie nebūtų kupini troškimo matyti tave, noro, kad tu mane mylėtum…
? Pagalvok ar yra tavo žodžiuose prasmė? Jeigu mane mylėtum taip, kaip sakai, vientisai, ištikimai, iki galo, ar būtum galėjusi ištekėti už kito? Jeigu myli, yra vienas ir nėra kitų. Jeigu kalbi, kad myli vieną, o gyveni su kitu, pasitikrink ir suprasi, kad nieko, be pačios savęs, tu nemyli. Taip ir yra, vargše drauge. Tu visada mylėjai ir tebemyli tik pati save ir todėl niekur ir niekada negali rasti nei laimės, nei susitaikymo. Jeigu ir toliau taip atkakliai viso to laikysiesi, vis taip pat tęsi savo ginčą su Dievu ir likimu, tu tik numarinsi save, nugyvendama visą gyvenimą be prasmės ir naudos visatai, būdama nelaime ir sielvartu sau pačiai ir aplinkiniams. Nustok galvoti, kad tu sergi. Tu pati save smaugi mintimis vien apie save, o žmogus taip sukurtas, kad savimeilės nuoduose jis gyventi negali. Žmogus turi turėti galimybę mylėti ką nors, be savęs, kad išlaisvintų savo organizme vietą nuo egoistinių minčių, kitaip jis uždus nuo nuodų, kurių pavadinimas ? savimeilė, baimė, savęs įsimylėjimas, išpuikimas, pasipūtimas. Atleisk. Dabar aš turiu eiti. Tu vis tiek dabar manęs nesuprasi. Bet jeigu paklausysi koncerto ir panorėsi dar kartą mane pamatyti, atsiųsk savo nelaimingą motiną-vergę, kuriai tu jau seniai turėjai suteikti laisvę.
? Gerai, tegul bus taip, kaip tu sakai. Pabandysiu gerti tavo miltelius ir paklausysiu tavo muzikos. Vargu ar yra tokia stebuklinga muzika, nuo kurios žmonės pasveiktų. Bet tegul, aš ateisiu. O mano vergė man ? žindyvė, paprasta auklė, o ne motina-vergė, kaip tu pasakei, nors atsidavusi man iki mirties.
? Pabandyk laimę iš karto keliomis kryptimis. Įsižiūrėk į savo vergę, kurios veido tu niekada gerai nematei, nors visą gyvenimą ji greta tavęs. Gal ir čia, išsilaisvinusiomis iš savimeilės akimis, gerai apie ją, o ne apie save pagalvojusi tu atrasi sau kažką netikėta ir nauja.
? Mįsles man užmeni,? pavargusiu balsu tarė ligonė. ? Eik, aš pasistengsiu iškvėpti nuodus, jeigu jie mano pačios, o ne tavo. Tik bijau, kad visa tai tavo fantazija ir, matyt, tavo muzikantėliai nė kiek ne geresni už bet kokį elgetą komediantą.
Ji sudavė plaktuku į mažą gongą, ir žindyvė, užsidengusi veidą šaliu, įėjo į kambarį.
? Išlydėk svečią ir grįžk su keturiais vergais, šiąnakt noriu miegoti ant plokščio stogo, ? nervingai nusijuokusi tarė ji žindyvei.
Išėjęs iš ligonės, Apolonas vėl grįžo į parką. Jo mintys sukosi apie seserį, kurios balsą bei charakterio žiaurumą ir pirmą, ir antrą kartą jam priminė šie naktiniai susitikimai.
Vėl jo mintys grįžo prie tėvo. Kodėl tėvas išsiuntė į platųjį pasaulį visus savo sūnus, be kurių jo gyvenimas tapo tuščias ir skurdus, ir pasiliko dukrą, kurios mintys, elgesys, idealai ir tikslai nė vienai akimirkai nesutapo su jo paties darbu dėl žmonių? Kodėl tėvas, beveik tobulas žmogus, turėjo tokią žiaurią, tik asmeninių tikslų siekusią dukrą?
Apolonas vėl permąstė visus susitikimus per šiuos metus. Kiek daug vienuolynų jis matė! Su kiek daug įvairiausių sektų ir religijų jam teko susidurti! Ir visur visi kalbėjo, kad ieško Dievo, ieško Jo kelių, bet jų žodžiai skraidė kaip įkyrios musės, neatspindėdami širdies veiksmų.
Retai tesutikdavo žmones, nekalbančius įmantrių žodžių, bet sugebančius kiekvienam nusišypsoti. Sutikdamas tokius, Apolonas visada žinojo, kad jų meilė ? gyva jėga, kad žmonės pažvalėja greta jų ir toliau neša šią jų šypseną kaip savo gerumą.
Kodėl žiauri duktė gyvena su geru ir išmintingu tėvu? Ką reiškia toks susitikimas gyvenime?
Ir Apolonas negalėjo rasti atsakymo. Jis vis ėjo pirmyn ir net nepastebėjo, kaip išėjo iš parko į aikštelę, netoliese pamatė laužą ir nuėjo ugnelės link. Prie laužo sėdėjo senas senelis ir meiliai įkalbinėjo savo šunį be reikalo neloti ant praeivio, nes jis geras žmogus.
? O iš kur tu gali žinoti, kad aš geras žmogus? Gal aš labai blogas, net plėšikas?