Dorija, kapitonas ir misteris Tendlis Londone

Pirmadienį, anksti ryte, visų namo gyventojų išlydėti, Dorija, kapitonas Džeimsas ir misteris Tendlis išvažiavo į Londoną. Prieš jiems išvažiuojant, lordas Benediktas kažką kalbėjo su kapitonu Retedliu, kuris visada viską pastebinčiai Alisai pasirodė nepaprastai nustebęs. Džeimsas Retedlis nieko neklausinėjo, bet Alisa sugavo jo įdėmų žvilgsnį, mestą iš pradžių į Henrį, o po to ir į ją pačią. Jai netgi pasirodė, kad atsisveikindamas ir bučiuodamas jos ranką kapitonas ypatingai nuoširdžiai pasižiūrėjo į ją ir ne mažiau nuoširdžiai, net karštai, apkabino Henrį, kas – su kapitono savitvarda – jai taip pat pasirodė neįprasta.
– Nepamirškite, aš lauksiu Jūsų su sužadėtine pirmadienį savo namuose Londone pusryčių, – buvo paskutiniai Florentiečio žodžiai karietai jau pajudėjus.
– Tėve, nejaugi jau baigėsi mūsų nuostabus gyvenimas čia? – paklausė Nal.
– Mano bičiuliai, kam gi liūdėti, čia mes darbavomės tiems naujiems tikslams ir reikalams, su kuriais susidursime Londone. ŽMOGUS, JEIGU JIS NORI EITI PIRMYN, VISŲ PIRMA TURI KEISTI PATS SAVE. Pakėlęs savo dvasią aukštyn, ją išvalęs, jis įgauna naujų jėgų atsargą perduoti savo gerumą sutiktiems žmonėms. Kiekvienas iš mūsų šiame tyliame, harmoningame kampelyje sustiprino savo savitvardą, naujai pažvelgė į savo klaidas ir suprato, kiek daug jėgų ankstesnėje dvasios aklavietėje jis išeikvojo baimei, abejonėms, skausmui ir ašaroms, užuot iš karto ištiesęs pasauliui iš savęs, iš savo širdies – kaip tiltą į pergalę – naujai dienai šviesos, ramybės ir meilės giją. Negalima nieko pasiekti, neparuošus savo dvasios ir atitinkamai jai viso organizmo esminiam ˛ingsniui: priimk visas savo aplinkybes, kurias tau neša auštanti diena, laimindamas jas. ŽMOGAUS DVASIOS DIDYBĖ PRASIDEDA NUO VISIŠKOS RAMYBĖS IR SAVITVARDOS. Tam, kad visas žmogus galėtų suskambėti kaip kuriančios visatos dalelė, jis turi pasijusti esąs harmoninga visuma ne atskiromis akimirkomis, o į jo sąmonę turi giliai prasiskverbti žinojimas ir patirtis, kad visa jo kūryba gali pažengti ir patraukti jį patį kartu su visatos kūryba pirmyn tik tada, kai jis – harmoninga visuma. Kelias į šį aukščiausią visos visatos savyje ir savęs joje žinojimą eina tik per pačią paprasčiausią kasdienybę, per darbą joje. Džiaugsmingai triūsdamas prie savo tobulėjimo, savitvardos, kiekvienas žmogus sprendžia ne tik savo uždavinį, bet atriša ar užriša, pagerina ar pablogina ištiso žmonių rato gyvenimus, nors dažniausiai jis nemato ir net nesuvokia visos tos jo iš savęs į dieną išlietų jėgų svarbos. Kiekvienas iš jūsų jau seniai suprato, koks nusikaltimas svaidyti į pasaulį iš savęs išsiveržiančias maišto aistras ir ašarų kartėlį. Kiekvienas iš jūsų suprato, kad vienijimosi su žmonėmis čia ir dabar būdas – tai ne vien asmeninė jo paties tobulėjimo problema. Tai visą gyvenimą kurianti jėga, nesnaudžianti vienoje vietoje, kaip pelkių vanduo, bet skriejanti į visą visatą, sutrikdydama ar ramindama viso pasaulio gyvenimą. Kai ateina tai, ką žmonės vadina nelaime, reikia tvirtai laikyti amžinybės vėliavą rankoje ir atminti, kad visos neteisybės, kuriomis skundžiamasi, viso labo tėra tik paties žmogaus dvasios atspindys. Jeigu dabar nesugebėsi mylėdamas nugalėti iškilusią kliūtį, jeigu ją vertinsi ne kaip savo paties kelio dalį, o kaip kitų žmonių reikalą, tavo nuomone, tokių blogų žmonių, kad apie jų veiklą reikia galvoti kaip apie išorinį tavo laimės griovimą – laimės, kurią taip pat supranti savaip, norėdamas, kad nei tavęs, nei tavo artimųjų netrikdytų, ir nesuvoki savyje aukštesnių jėgų ramiai kovai – tai tavo gyvenimo dienos prarastos. Ir vėl nežinia kada ir nežinia kur reikės viską pradėti iš naujo.
Visa grupė susirinkusių apie Florentietį žmonių klausėsi jo visiškai nuščiuvę; bet kiek šviesėjo Nikolajaus ir Nal, Amedėjaus ir Alisos veidai, tiek liūdo Sandros ir Henrio. Atrodė, kiekvienas nuostabaus, gerumo kupino balso žodis skverbėsi į jų širdis atverdamas liūdnus, iki šiol ne taip suprastos ir įsisavintos išminties puslapius. Florentiečio žvilgsnis, kai jis žvelgė į jį supusius jaunus žmones, buvo taip pat kupinas užuojautos ir meilės, tad visi nejučiomis, prieš savo valią slinkosi vis arčiau jo ir pagaliau atsidūrė visai šalia, tarsi norėdami sugerti į save jo meilės jėgą.
– Štai tokie vienijimosi per meilę momentai, kai kiekvienas iš savo širdies neša tik patį tyriausią ir gražiausią, pagimdo gyvenime naujus šviesos ir gerumo mazgus. Kiekvienu tokiu mazgu naudojasi visi nematomi pagalbininkai, kurdami naują kanalą, naują dvasinio ryšio giją ir jungdami matomą ir apčiuopiamą žemės veiklą su nematoma ir neapčiuopiama dangaus veikla. Nėra atitrūkusio, liūdno, užteršto žemės gyvenimo be Amžinybės ir ne Amžinybėje. Tėra vienas didis Gyvenimas, kur dviejų pasaulių veikla išsilieja per pačias įvairiausias laikinas formas; bet gyvenimas nesustoja nuo to, kad formos keičiasi ir sensta. Žinojimas padaro žmogų laimingą ne tik todėl, kad jis pats surado šviesą, bet ir todėl, kad šviesa jame pramina takelį sutiktam žmogui. Kad ir kokia maža bebūtų Šviesa žmoguje, vieną kartą įsižiebusi ji niekada neleis jam visiems laikams panirti į liūdesį ir melancholiją. Liūdėti gali tik tas, kuris neturi vientisos ištikimybės, kurio supratimai svyruoja ir kurio širdį drasko neviltis. Jeigu motina prarado vienintelę dukrą, vienintelį savo turtą, ir nebegali daugiau gyventi, nes širdis liepsnoja sielvarto fakelu, išdegindama kraują – ši motina į naują, jai nematomą dukros gyvenimą neįneš nei laimės, nei palengvinimo. Ji nežino, kad gyvenant žemėje reikia suvokti, jog stovi ne ties žemės, o ties amžinybės riba. Ta motina, kuri žino bei suvokia save ir kiekvieną tik kaip Amžinybės formą, sugebės nugalėti asmeninį skausmą ir visa širdies narsa siųs dukrai savo meilės pagalbą šypsena, o ne ašara ir aimana, kurios naujai dukros formai teiktų kartėlį. Su mylimųjų mirtimi nesibaigia mūsų pareigos jiems; ir pirmoji pareiga – užmiršti save ir galvoti apie juos. Galvoti ir atminti: jeigu mes verkiame ir dejuojame, mes ant jų naujos, gležnos formos užverčiame nepakeliamą svorį, nuo kurio jie linksta ir gali net žūti. Tuo tarpu mes prie savo dorybingumo linkę priskirti širdingą jų apraudojimą, o tikroji, jiems padedanti meilė – tai narsa, kūrybinė širdies jėga, gyvenant dviejuose pasauliuose, o ne liūdesys praradus vien žemiškus įpročius. Ugdydami savo savitvardą, savidrausmę, mes padedame ne tik gyviesiems, bet ir tiems, kuriuos vadiname mirusiais ir kurie iš tikrųjų yra kur kas gyvesni už mus, įsikūnijusius materialioje formoje.
Baigęs kalbėti Florentietis priglaudė prie savęs Sandrą ir Henrį ir, maloniai linktelėjęs likusiems, nusivedė abu jaunuolius į parką pjaustyti nudžiūvusių šakų. Kankinantys apmąstymai privertė Sandrą paklausti savo didį draugą:
– Aš gerai supratau savo klaidas. Man jau atrodo neįmanoma dar kartą pasirodyti silpnesniam už moterį, bet nejaugi savo ašaromis ir liūdesiu aš trukdžiau pastoriui jo naujame gyvenime, trukdžiau savo draugui, kuriam už tiek daug ką turiu būti dėkingas?
– Jeigu dvasiškai išsivystęs ir tyras žmogus gyventų tik žemės pasaulyje, kaip tai daro vien kūno ir žemiškos gerovės interesais tegyvenantys žmonės, tai joks tavo elgesys nebūtų galėjęs trikdyti tavo draugo. Kadangi tavo ryšys su pastoriumi buvo dvasinis, egzistuojantis abiejuose pasauliuose, išeidamas iš žemės jis išsinešė šį ryšį. Bet koks harmonijos tavyje sutrikimas, kurio priežastis buvo liūdesys dėl jo išėjimo, gėlė jį arba apipildavo jį tavo liūdnų minčių srautais. Iš visų jėgų stenkis išsiugdyti visišką savitvardą, kad aš galėčiau tave palikti čia atvykstančio Anandos globai.
– Anandos! – vienu balsu sušuko abu jaunuoliai, bet Sandros šūksnis buvo džiaugsmingas, o Henrio toks sielvartingas, kad Sandrai iš nustebimo net pjūklas iškrito iš rankos.
– Argi tu, Henri, nesvajoji dieną naktį apie naują susitikimą su Ananda? O tu, Sandra, primeni druskos stulpu virtusią Loto žmoną. Imk pjūklą, įdėmiai apžiūrėk šakas ir grąžink į normalią padėtį visus savo impulsus. Mokykis stebėti viso savo organizmo darbą, neleisdamas veltui nė vienos prabėgančios gyvenimo akimirkos. Eikime, Henri, prie to aukšto, seno ąžuolo. Ten mums abiem užteks darbo ir mes padėsime jam susigrąžinti jaunystę, nusimetant senos sielos likučius.
Dirbdamas prie seno ąžuolo ir apsimesdamas, kad visai nepastebi, kaip Henris stengiasi nemačiomis braukti vieną po kitos riedančias neprašytas ašaras, Florentietis švelniai kalbėjo jaunuoliui:
– Anandos atvykimas neturėtų tavęs jaudinti ta prasme, kad Ananda atvyksta, o tu dar nepasiruošęs su juo susitikti. Ananda, Henri, tai ne tik dieviškos Išminties dalelė, nužengusi į žemę, į žmogaus kūną, tai ir dieviško Gerumo dalis, įsikūnijusi čia vien norėdama atpalaiduoti stipriai užveržtus žmogiškos meilės raiščius. Devyniasdešimt devyniais atvejais iš šimto tai, ką žmonės vadina meile, iš tikrųjų tėra tik jų prietarai, įsikaltos nuomonės ar jų savimeilė. Bendraudamas su žmogumi, Ananda jam atskleidžia netikėtus jo aistrų siurprizus. Žmogus galvoja, kad eina ištikimybės ir gailestingumo keliu, kad ieško būdų išsilaisvinti ir savo ištikimybe suteikia žmonėms pagalbą, o iš tikrųjų jo sutiktieji ne tik nepailsi jo ramybės ir džiaugsmo atmosferoje, bet nuo jo ištikimybės kenčia viskas, prie ko jis prisiliečia. Kam iš viso reikalinga tokia ištikimybė? Kelias į Mokytoją, kaip į kiekvieną aukštesnę sąmonę, eina per nuoširdų vienijimąsi su žmonėmis. Su tokia ištikimybe, kai žmogus leis mirti jį šaukusiai ir jo pagalbos stigusiai būtybei vien todėl, kad jis pats buvo užimtas kažkokiais savo reikalais ir laukė, kol jame pačiame kažkas pagaliau subręs ir bus viduje paruošta, – jis negalės atlikti uždavinio, dėl kurio ištisas pagalbininkų būrys ieškojo ir laukė momento jam tą uždavinį patikėti. Ir čia atsitinka taip, kad dvasiniame pasaulyje paruoštas darbas negali tapti veiksmu žemėje. Tada įrašas žmogaus Amžino Gyvenimo knygoje byloja: “Gali nereiškia įvyks”. Tavo Amžino Gyvenimo knygoje, Henri, yra įvairų puslapių. Yra žygdarbių puslapių, yra pasiaukojimo puslapių, yra meilės puslapių, yra ir baltų puslapių, kur tėra tik įrašas: “Gali nereiškia įvyks”. Bet joje nėra džiaugsmo puslapių, kaip jo nėra ir šiame tavo įsikūnijime, o tu šį kartą kaip tik ir atėjai į žemę mokytis džiaugsmo, ir šiai likimo pamokai tau buvo duoti tūkstančiai dingsčių bei atvejų. Tavo motina, paklusni išrinktoji, garbės, jėgos ir tyrumo kupina moteris, nuo pat vaikystės supo tave džiaugsmu ir meile, o tu visą gyvenimą į tai teatsakei reiklumu, melancholija ir egoizmu. Tik dabar, po tų sunkumų ir baisybių, į kurias patekai Konstantinopolyje, kai pats akis į akį susidūrei su tamsos jėga, tu supratai žmogaus kelių žemėje siaubą ir didybę ir tavo srūvanti krauju širdis atsivėrė motinai, atsivėrė visa savo gelme.
– Tik todėl, – pertraukė Henris, – kad didi Florentiečio meilė atvėrė man akis ir savo užuojauta padėjo kitaip pažvelgti į gyvenimą.
– Nekalbėsime dabar apie perversmo tavyje priežastis. Visi žmonės, be išimties, pergyvena savo atgimimo akimirkas, ir kiekvienam iš jų gyvenimas ištiesia jo gyvybės ir mirties žiedą. Žmogus ima jį į ranką, įkvepia gyvybės aromato ir nusigręžia nuo jame jau atgyvenusių dalių smarvės ir pūlių, o kaip tai atsitinka – kiekvienam skirtingai, savotiškai, individualiai ir nepakartojamai. Poryt čia atvyks tavo motina. Ją atveš Dorija, o kapitonas jai visokeriopai padės.
– O Viešpatie, tik to betrūko, kad kapitonas Džeimsas Jūsų namuose susitiktų su mano motina! – sudejavo Henris.
– Kas gi tave taip gąsdina? Kad kapitonas išvys iki šiol žavingą ir gražią tavo motiną?
– Aš ir pats ne˛inau, kas tokio yra kapitone, kas mane ir žavi, ir atstumia, ir glumina. Gal čia kaltas vienas jaunystės prisiminimas. Vieną kartą aš parnešiau Londono mėnesinį skelbimų laikraštį, susukęs į jį motinos man lieptas nupirkti gėles. Motina išvyniojo gėles ir su jai būdingu tvarkingumu ėmė lyginti laikraštį prieš jį sulankstydama. Pirmame puslapyje stambiomis raidėmis buvo atspausdintas skelbimas, kad lordas Samuelis Retedlis, baronas Obersvoudas, praneša savo sūnaus Ričardo Retedlio žmonai apie jos vardu paliktą stambų kapitalą; kad jeigu per dvejus metus žmona nepareikalaus iš banko šio kapitalo, jis bus pervestas saugoti jos broliui iki pat jo mirties. Nieko daugiau neprisimenu, bet mama apalpo, vienintelį kartą gyvenime, ir pasveiko gan sunkiai, net dvi savaites prasirgusi. Kai aš Konstantinopolyje išgirdau Retedlio pavardę – tarsi gyvatė būtų mane įkandusi. Bet po to, palyginęs aukštą visuomeninę kapitono padėtį ir tą skurdą, kuriame gyvenome mes, aš nusiraminau dėl bet kokios galimybės Cecilijai Obersvoud giminiuotis su Anglijos lordais. Nemažai pasaulyje pasitaiko panašių pavardžių. Bet dabar aš taip stipriai branginu motinos ramybę, taip norėčiau padėti jai išvengti visokio jaudinimosi, kad net būdamas įsitikinęs, jog jie nepažįstami, norėčiau, kad mano motina ne tik neišgirstų jo pavardės, bet ir nepamatytų jo paties.
– Matai, Henri, dabar tavyje prabudusi meilė motinai neturi įgauti išsigimusios formos, o bet kokia meilė, kurią lydi baimė, būtinai virs bjauria. Ką reiškia jos apalpimas, kokius jausmus joje iššaukė tavo laikraštis, ką ji perskaitė tarp skelbimo eilučių – tavęs neturi liesti, jeigu ji pati tau nieko nepasakė. Ir savo tikrąją meilę, savo tikrąją pagarbą motinai gali išreikšti tik pagarbiu tylėjimu apie tau nežinomus jos gyvenimo puslapius. Jeigu tu iš tikrųjų myli motiną, tai vienintelė tavo gyvenimo pamoka, vienintelė pagalba jai – visiška ramybė ir tikėjimas didžia motinos garbe. Lauk jos atvykimo čia kaip paties didžiausio jos ir tavo džiaugsmo. Lauk ne tuščiai leisdamas laiką įvairiems isteriškiems išpuoliams, o veik taip, lyg šalia savęs jaustum patį brangiausią savo draugo ir Mokytojo Anandos šešėlį.
– Kaip ir kuo išreikšti Jums, ne lorde Benediktai, bet didingiausias ir mielaširdingiausias drauge Florentieti, kad tik greta Jūsų aš galėjau iki galo išsiaiškinti savo klaidas? Ir tai dar ne viskas – galbūt ir kitoje vietoje aš būčiau galėjęs jas išsiaiškinti, bet tik Jūsų meilės atmosferoje aš galėjau rasti savyje ramybę, paklusnumą ir meilę, kad manyje ramiai ir darniai pradėtų augti pasitikėjimo savimi jėgos. Iš Jūsų liejasi toks gerumas, tokia galia, tokia tyra užuojauta, kurioje nėra jokio smerkimo, – Henris puolė ant kelių, priglusdamas prie Florentiečio rankos.
– Stokis, Henri, liaukis galvoti apie mano privalumus, o nešk į savo dienos veiklą tai, kuo gyvas mano pavyzdys tave patraukia ir įtikina. Aš tik ką tau sakiau, kad čia atvažiuos tavo motina. Ar atvažiuos kartu su ja kapitonas ir kuo jis tau bus čia atvykęs, apie tai tu pats sužinosi. Jeigu tu įdėmiai skaitei mano laišką, tai aš jame tau sakiau, kad saugotum savo motiną, nes ji – visų tavo materialinių gėrybių, kurias tu taip vertini, garantija. Tu ne taip supratai mano žodžius, bet artimiausiu metu suprasi. Eik dabar pas Alisą ir toliau tęsk pamokas su savo mokinėmis. Spustelk dabar gamtos mokslus žinodamas, kad Nal bus labai reikalinga fizika. Eik, pamiršk savo reikalus ir galvok tik apie būsimą darbą, laikydamas jį šią akimirką pačiu svarbiausiu.
Henris nuėjo namo ir stengėsi nuraminti viduje siautusią klausimų jūrą, bet, išvydęs Alisą, nuo jos ramaus, gilaus žvilgsnio, tarsi skaičiusio jame jo vidinę disharmoniją, iškart susigėdo…
Ramus kaimo gyvenimas, kuriuo Tendlis tas dienas gyveno, vos įvažiavus į Londoną iš karto baigėsi. Atsisveikinęs su Tendliu, kapitonas atvežė Doriją prie Henrio namų ir neryžtingai prieš ją stovėdamas paklausė:
– Ar labai nelaiku būtų mano vizitas, jeigu aš kartu su Jumis užeičiau pas misis Obersvoud?
– Aš manau, lorde Retedli, kad tai galėtų ją išgąsdinti. Leiskite man ją paruošti. Jeigu Jūs paliksite man savo adresą, aš Jums pranešiu, kaip man sekasi, o taip pat kaip ir kada mes susitiksime.
Nepaisant labai ryžtingo Dorijos tono, kapitonui, matyt, buvo labai sunku patikėti jos teisumu. Jo veide šmėsčiojo tai nepasitikėjimas, tai nepasitenkinimas savo neryžtingumu.
– Jums, lorde Retedli, kelia nerimą, kad aš gal nesugebėsiu būti pakankamai maloni ir taktiška su Jūsų brolio našle. Aišku, jeigu veikčiau aš pati, – nusišypsojo Dorija, – vien savo supratimu, tai tikriausiai nesugebėčiau atlikti man duoto pavedimo, bet aš jai vežu lordo Benedikto laišką, be to, aš stipriai laikausi to nematomo ryšio, kurį mūsų didis draugas kaip nenutrūkstančią mintį apie jį lieja į sąmones tų laimingųjų, kuriems duoda savo pavedimus. Todėl Jūs galite būti ramus. Aš iš visų jėgų mintimis laikausi už jo didžios rankos ir veikiu taip, lyg jis būtų greta manęs. O Jūsų dalyvavimas man pavestame darbe apsiriboja pagalba man, vykstant iš Londono į kaimą. Jeigu mes abu norime niekuo nepažeisti besąlygiško paklusnumo įsakymo, tai kiekvienam iš mūsų reikia kaip galima rūpestingiau ir įdėmiau atlikti savą pavedimo dalį, bet nepasiduoti asmeniniams polėkiams ir įspūdžiams.
Šis pokalbis vyko ant purvinų ir nešvarių laiptų, kuriais abu pašnekovai lipo į Henrio butą. Jeigu Dorija buvo žvali, lengvai lipo laiptas po laipto, tai kapitonas buvo niūrus ir liūdnas, jį krėtė pasibjaurėjimo ir kančios drebulys.
– Tik pamanykite, ilgus metus nelaiminga moteris gyveno šiame skurde vien dėl mano brolio ir senelio išankstinių įsitikinimų ir klaidos, o aš nieko neįtariau, gyvenau tuščiai ir perniek leidau dešimtis tūkstančių, – su skausmu ir kartėliu kalbėjo kapitonas, sustojęs penkto aukšto aikštelėje ir užsirūkydamas cigarą, kad save ir damą apsaugotų nuo šiukšlių kibirų bei perkepintų svogūnų kvapų ir dar kažkokių aromatų, būdingų skurdui ir visur jo paliekamų nuo prastai išskalbtų skalbinių bei nešvarių rūbų.
– Jūs, lorde Retedli, galite elgtis, kaip Jums atrodys reikalinga. Aš manau, kad mes jau prie tikslo, bet jeigu Jus iš tikrųjų sujaudino herojiškas ledi Obersvoud gyvenimas, tai Jūs nepanorėsite jai suteikti papildomos širdgėlos priimti Jus čia.
– Visa, ko aš noru – tai tuoj pat ištraukti ją iš čia.
– Vien Jūsų jėgomis to nepavyks padaryti. Jeigu šis reikalas būtų toks paprastas, lordui Benediktui nebūtų reikėję įsikišti. Patikėkite, jo jėga padarys tą poslinkį, kurio niekas negalėjo padaryti per visą ledi Cecilijos gyvenimą. Aš Jums apie viską pranešiu. Be to, būtinai nakvosiu lordo Benedikto namuose mieste, ir jeigu Jūs labai norėsite sužinoti apie šią dieną, Jūs galite vienuoliktą valandą užsukti pas mane ten ir aš Jums viską papasakosiu.
Išsiskyrusi su savo palydovu, Dorija pasibeldė į duris. Jai tučtuojau atidarė mums jau pažįstama moteris skaisčiai baltu kyku. Apstulbinta jos grožio ir didžiulių mėlynų akių, Dorija taip sumišo, kad tik tylėdama žiūrėjo į ją. Žavingai nusišypsojusi, namų šeimininkė melodingu ir maloniu balsu tarė:
– Jūs, ledi, tikriausiai paklydote, nes toks pat buto numeris kaip mano yra ir name iš gatvės pusės, ir kartais, sumaišę namo numerį, žmonės pataiko pas mane. Jums reikia nulipti žemyn ir pasukti už kampo.
Atsipeikėjusi Dorija su nuostaba klausėsi Alisos balso – tokio pat jauno ir minkšto.
– Ne, aš manau, kad pataikiau ten, kur reikia. Juk prieš mane ledi Cecilija Obersvoud?
Išgirdusi nustebusį teigiamą atsakymą, Dorija tęsė:
– Aš atvežiau Jums laišką ir man įsakyta pasakyti Jums, kad Jūs prisimintumėte žodžius, ištartus Jums vieną kartą Anandos dėdės per Henrio ligą Vienoje. Šį laišką Jums siunčia tas, kurį Jūs vadinate Didžiąja Ranka.
Prieš Doriją stovinti smulkutė moteris sumišo ir nedrąsiai ištiesė ranką paimti jai duodamą laišką.
– Prašau užeiti, – nežiūrėdama į laišką tarė ji, atidarydama duris į Henrio kambarį, kuriame linksmai žaidė saulės spinduliai ir kurio švara nustebino Doriją taip pat kaip ir visus kitus. Pasodinusi Doriją į fotelį prie stalo, savo raudonmedžiu ir inkrustacijomis iš perlamutro bei vėžlio aiškiai bylojusio apie geresnius laikus, pati atsisėdo iš kito stalo galo ir iš skaisčiai baltos prijuostės kišenės išsiėmė laišką.
Pirmas žvilgsnis į laišką privertė ją šūktelėti, atsilošti į krėslo atramą visiškai išbalusiu veidu ir išmesti laišką iš rankų. Dorija akimirksniu atsidūrė greta jos, pakėlė laišką, davė pauostyti uostomosios druskos ir įtrynė smilkinius bei pakaušį skysčiu, gautu iš Florentiečio, perspėjusio, kad laiškas gali sukelti didžiulį Henrio motinos susijaudinimą. Po keleto minučių ledi Obersvoud sujudėjo ir sunkiai atsiduso. Norėdama jai palengvinti, Dorija nuėmė kyką, kuris, jos nuomone, tik apsunkino galvą. Kaip ji nustebo, kai iš po kyko išslydo dvi storiausios kasos, išsaugojusios nuostabią pelenų spalvą. Blyškus veidas užmerktomis akimis, be kyko, net ir žilų plaukų aureolės apjuostas, Dorijai pasirodė visai jaunas.
Paruošusi vaistus, taip pat Florentiečio jai įduotus, Dorija dar kartą įtrynė moters smilkinius, pakaušį, kaktą ir ėmė laukti momento, kada galės jai sugirdyti vaistus. Ilgai laukti neteko. Ledi Obersvoud atsimerkė ir buvo priversta nuryti Dorijos vikriai paduotus vaistus. Atmetusi kasas ant nugaros, Henrio motina greitai, jau tvirta ranka atplėšė voką, ant kurio buvo užrašyta: “Ledi Cecilijai Ričard Retedli, baronienei Obersvoud, nuo Florentiečio”.

“Šią akimirką, kai Jūs skaitote laišką, to, kuris Jūsų visą gyvenimą ieškojo ir liūdnas pasitraukė iš žemės, nes negalėjo surasti, Jūsų brangaus brolio ir Jūsų jaunystės draugo jau nėra gyvųjų tarpe.”

Dejonė trumpam pertraukė laiško skaitymą, bet priėjusiai Dorijai tylus, tvirtas balsas atsakė:
– Nesirūpinkite, aš jau atsigavau. Tai buvo tik širdies spazmas, bet jeigu jis manęs nepribaigė, toliau aš į viską žiūrėsiu visiškai ramiai.
Ir ledi Obersvoud toliau skaitė laišką:

“Jūsų gyvenimas, praleistas visiškoje vienatvėje, anaiptol nebaigtas. Jūsų brolis, kurį Jūs įsivaizdavote žymiu dainininku ir mokslininku, buvo, deja, pastorius, nepaisant visų jo norų ir gabumų. Bet mokslininkas jis buvo iš pašaukimo ir daug pasiekė savo mėgiamoje srityje. Jis paliko dukrą, kuriai Jūs labai reikalinga. Aš sakau “dukrą”, nors pastorius turėjo jas dvi, bet kodėl dabar nekalbu apie antrą, pasakysiu asmeniškai. Pastorius paliko Jums kapitalą. Jį gauti Jūs galite tik per mane, nes aš turiu testamento originalą.
Negalvokite tik apie save, negalvokite apie besislapstant prabėgusį gyvenimą. Gyvenkite dabar dėl sūnaus ir dėl brolio dukters, kurių gyvenimą Jūs galite palengvinti. Savo bičiulę Doriją atsiunčiau Jums kaip savo pasiuntinę. Aš viską jai paaiškinau, kaip reikia Jus aprengti ir atvežti pas mane į kaimą, kur Jūsų laukia naujos pareigos iš meilės broliui, kurį Jūs taip žiauriai palikote ir prieš kurį Jums reikia pasiteisinti ne ašaromis ir apgailestavimais, bet veikla ir nauju darbu dėl jo dukters ir savo sūnaus. Tiek daug turiu Jums pasakyti, dar daugiau paaiškinti, ir laiške to išdėstyti neįmanoma.
Sutikite priimti jauniausią savo vyro brolį, kapitoną Džeimsą Retedlį, kurio Jūs nepažįstate. Sutikite kaip draugą ir brolį ir neperdėkite ant niekuo nekalto žmogaus to didelio įžeidimo, kurį Jums sudavė Jūsų uošvis ir jo šeima. Jis padės Jums atvažiuoti į mano kaimą, o Dorija pasirūpins Jūsų apranga. Pasitikėkite ja, neeikvokite energijos menkavertėms mintims, galvokite apie esmę, apie savo didžiulę skolą Jūsų taip žiauriai ir taip staiga paliktam, Jus taip dievinusiam broliui. Dabar reikia pasiryžti ir brolio dukrai nuoširdžiai atiduoti visą broliui netekusią meilę ir išauginti jos pirmagimį. Atvažiuokite kaip galima greičiau su visa Jums būdinga narsa.”

Perskaičiusi laišką, ledi Ričard Retedli savo maža, daug dirbusia, bet vis dar gražia ranka užsidengė akis. Dorija nepertraukė jos tylėjimo, iš visos širdies užjausdama tą skausmą, kuris jautėsi visame moters kūne. Atsistojusi ledi Cecilija susisuko aplink galvą kasas ir norėjo vėl užsidėti kyką.
– Ledi Cecilija, lordas Benediktas, kaip Jūs, be abejo, norėsite jį oficialiai vadinti, tas, kuris Jums rašo Florentiečio vardu, asmeniškai prašė perduoti Jums jo prašymą nesidėti daugiau kyko, o pakeisti visą savo turimą tualetą ir atvažiuoti pas jį į kaimą taip, kaip ir tinka ledi Ričard Retedli. Leiskite man pasirūpinti viskuo, ko prireiks. Siųsdamas mane, lordas Benediktas buvo įsitikinęs, kad aš sugebėsiu viską atlikti kaip reikiant. Šiandien pat atvešiu Jums viską, įskaitant kojines ir batelius, o rytoj, dešimtą valandą ryto, užvažiuosiu pas Jus su lordu Džeimsu Retedliu, kad iš karto važiuotume į kaimą.
– Tegul bus taip, kaip nori Florentietis. Man ir į galvą neatėjo į viską pažvelgti taip, kaip jis rašo; bet jeigu jis teisus – o jis negali būti neteisus, – turiu suprasti, kad aš prieš brolį padariau nusikaltimą. Darykite, kaip Jums įsakyta, aš nesuteiksiu Jums nemalonumų.
– Jeigu aš drįsčiau Jūsų paprašyti, ledi Retedli, vadinkite mane tiesiog Dorija, kaip mane vadina visa lordo Benedikto šeima, o taip pat ir Jūsų brolio duktė. Jeigu aš būčiau pleputė, tai su kaupu apipilčiau pagyrimais apie Jūsų ir jos grožį. Susilaikydama nuo šios ydos, važiuoju su reikalais ir greitai grįšiu, nes kapitonas buvo toks malonus, kad paliko man savo ekipažą.
Dorija išvažiavo, o ledi Cecilija vėl atsisėdo į savo krėslą ir ėmėsi antrą kartą skaityti ją taip sujaudinusį laišką.
Trečią asmenį, išvažiavusį iš kaimo kartu su Dorija ir kapitonu, misterį Tendlį, labiausiai jaudino jam patikėtas uždavinys. Užvažiavęs į namus iš karto sužinojo, kad jau daugiau kaip dvi savaites jo laukia laiškai, kurie keliavo iš kontoros į namus, iš namų į kontorą ir vėl atgal, kiekvieną kartą prasilenkdami su misteriu Tendliu. Pagaliau dėdė įsakė palikti juos jaunuolio bute ir į kontorą daugiau nebesiųsti. Tarnas įmetė juos į specialią laiškų dėžę, kurios raktą nešiojosi pats šeimininkas. Vos tarnas juos ten įmetė, prisistatė pastorienė, atkakliai reikalaudama įleisti ją pas misterį Tendlį. Jokie tarno įtikinėjimai, kad misteris Tendlis kaime, nepadėjo. Pastorienė reikalavo grąžinti laiškus, šaukė, kad šeimininkas slapstosi namuose, ir kaip bomba įsiveržė į kambarius. Bendromis pastangomis, kartu su virėja tarnui pavyko įtikinti įsišėlusią damą, kad šeimininko iš tikrųjų nėra Londone.
– Duokite šen mano laiškus. Mes jam tiek kartų rašėme, o jis net neatsakė, – šaukė pastorienė.
– Laiškus iš kontoros atnešdavo, aš juos siųsdavau atgal manydamas, kad šeimininkas juos ten gaus greičiau. Kurjeris nešiojo juos pirmyn atgal ir kiekvieną kartą šiek tiek prasilenkdavo su šeimininku. Šiandien jo aukščiausioji prakilnybė dėdė lordas advokatas įsakė palikti laiškus namuose, tai aš ir sumečiau juos į dėžę.
– Koks lordas? Argi jis lordas?
– Tikrai taip, lordas, ir kai numirs, viskas – ir pinigai, ir titulas – pereis mūsų šeimininkui, o su laiškais baigta, aš juos įmečiau į dėžę.
– Kaip tai įmetėte? Jūs juos išmetėte į šiukšlyną? – pasiuto pastorienė.
– Kokį šiukšlyną? Sakiau Jums, įmečiau į dėžę.
Kaip būtų pasibaigęs šis dialogas, neaišku, jeigu virėja nebūtų susiprotėjusi parodyti prie sienos prikaltą užrakintą laiškų dėžę. Į visus pastorienės reikalavimus paduoti raktą pasipiktinęs tarnas pagrasino konstebliu, jeigu dama dar ilgiau čia užtruks.
Visa tai pasakodamas tarnas taip juokingai demonstravo savo pasipiktinimą ir įžeistą orumą, kad anaiptol ne linksmai nusiteikęs Tendlis leipo iš juoko. Atleidęs tarną, jis išsiėmė ištisą pluoštą laiškų, tarp kurių keletas buvo užrašyti Dženi ranka. Perskaitęs juos Tendlis sunkiai atsiduso. Kaip dar neseniai jis būtų buvęs laimingas, laikydamas rankose tokius Dženi laiškus! O dabar jis matė ir suvokė juos kaip išdavystės, melo, neištikimybės raštus. Tendliui nebuvo kada liūdėti, reikėjo skubėti su lordo Benedikto pavedimu, nes jis puikiai žinojo karštą dėdės prisirišimą prie lordo, kaip ir karštą dėdės charakterį, o taip pat ir jo punktualumą visuose reikaluose. Atidūmęs į kontorą, perdavęs dėdei lordo Benedikto laišką, Tendlis kartu su dėde ilgai svarstė juridinę testamento pusę. Surašęs aktą ir parašęs pastorienei bei Dženi oficialų pranešimą, advokatas pasiuntė savo sūnėną į pastoriaus namus.
Taip ilgai laukiant Tendlio, Dženi nuotaikos keitėsi viena po kitos, bet visos jos buvo panašios į seismografo parodymus. Merginai buvo nepakeliamai sunku pačiai sau prisipažinti savo klaidas ir visas savo bėdas bei nesėkmes; ji buvo labiau linkusi jas suversti motinai. Pastorienė kentė visus dukros kaprizus bei kaltinimus ir įtikinėjo ją, kad dar niekas nei karjeroje, nei gyvenime neprarasta; kad ji iš Konstantinopolio gavo laišką nuo vieno savo seno draugo, su kuriuo pastorius draudė jai bendrauti grasindamas tuoj pat išsiskirti; kad dabar šis draugas siunčia jai į Londoną du labai turtingus jaunuolius. Iš šio laiško ji sužinojo labai gerų naujienų. Ten rašoma, kad jeigu ji panorės atlikti vieną nedidelį išmoningą reikalą, tai gali praturtėti visam gyvenimui. Laiške yra ir užuomina, kad jaunuoliai nevedę, o ji turi dvi netekėjusias dukras. Pastorienė įtikinėjo Dženi negadinti savo grožio, linksmintis, puoštis ir laukti jaunuolių.
Kaip tik šį pokalbį savo pasirodymu ir sutrukdė Tendlis, kurį įleidusi kambarinė net nesivargino apie jį pranešti. “Viešpatie!”- širdyje sušuko Tendlis, bet niekuo neparodė savo vidinio sukrėtimo. Abi damos gulėjo ant sofų ne pačiais švariausiais chalatais, susivėlusios, matyt, iš ryto dar nesišukavusios, ir prie kiekvienos dar tebebuvo lėkštė su maisto likučiais.
Į ypatingai mandagų, oficialų Tendlio pasisveikinimą greičiau už Dženi sureagavusi pastorienė pašoko nuo sofos ir ėmė aiškinti jaunuoliui, kad Dženi serga, kad ji labai sunkiai išgyvena Alisos nebuvimą ir tėvo mirtį ir nė kiek ne mažiau – kad skausmo valandą ji įžeidė jį, Tendlį. Motinos išgelbėta, Dženi nutaisė nelaimingą veidą, susisupo į šalį ir palūžusiu balsu paklausė, ar gavo Tendlis jos laišką.
– Visus šešis Jūsų laiškus, mis Vodsvord, aš gavau iš karto, taip kad nežinau, apie kurį iš jų dabar kalbate.
Pastorienė jau norėjo išslysti iš kambario, bet Tendlis ją sulaikė sakydamas, kad reikalas, su kuriuo jis čia atvyko, liečia jas abi ir negali būti atidėliojamas.
– Na, Dženi, ar aš tau nesakiau, kad taip ir bus, kad kaip tik šiais žodžiais prabils misteris Tendlis, – pertraukė jaunuolį pastorienė, sėsdama į fotelį prie Dženi sofos.
Dženi ištiesė misteriui Tendliui ranką ir pakvietė sėsti arčiau jos, paaiškinusi, kad nuo stiprių galvos skausmų ji dabar blogai girdi. Paspaudęs jam ištiestą ranką, bet nepakėlęs jos prie lūpų, kaip to tikėjosi Dženi, Tendlis atsisėdo į jam nurodytą vietą ir tuo pačiu oficialiu tonu, kokiu buvo pradėjęs, tęsė:
– Dabar aš pas Jus atvykau kaip dviejų instancijų pasiuntinys. Pirmoji – tai mano dėdė advokatas, kuris prašo perduoti Jums, ledi Katarina, štai šį pranešimą, kad Jūsų vyro savo seseriai Cecilijai palikto kapitalo procentai, kurių Jūs reikalaujate, negali būti Jums išmokėti.
– Kaip tai negali būti išmokėti? Kaip tai suprasti? – vienu balsu sušuko pastorienė ir Dženi ypatingai susijaudinusios.
– Atsirado kliūtis, trukdanti Jums juos išduoti, nes pastoriaus sesuo, ledi Cecilija, pareiškė savo teises.
– Pastoriaus sesuo? Bet juk tai mitas, kuriuo jis mane gąsdino, kai aš reikalaudavau jo neapsimetinėti vargšu, o gyventi pagal savo pajamas. Niekada neegzistavo tokia moteris, niekas visoje šeimoje nėra ištaręs jos vardo, išskyrus mano keistuolį vyrą.
– Šis kapitalas niekada nepriklausė pastoriui. Jis perėjo jam iš ledi Cecilijos vyro giminės, iš lordų Retedlių, baronų Obersvoudų. Iš testamento jūs abi sužinosite, kad šis kapitalas po dešimties metų turi pereiti lordo Benedikto žinion, kuris jį panaudos labdarai savo nuožiūra.
Pastorienė vėl pertraukė Tendlį įrodinėdama jam, kad jos vyras buvo ne visai normalus, kad lordu Benediktu ji netiki nė per nago juodymą, kad visai nesunku surasti ką nors vietoje pastoriaus sesers, tik tam dar reikia ir įgimto panašumo.
– Mes paduosime į teismą! Man tai nusibodo! – baigė ji būdama jau ant pasiutimo ribos. – Atimti iš manęs mergiotę, atimti iš manęs pinigus ir įsivaizduoti, kad nebaudžiamam galima apiplėšinėti žmones – Jūsų lordas Benediktas sutelkė aplink save sukčių gaują…
– Gerbiamoji ponia, – aštriai pertraukė ją Tendlis. – Mano dėdė, kurį Jūs vieną kartą jau įžeidėte, kurį du kartus įžeidė Jūsų duktė, ir aš turime garbės būti lordo Benedikto draugais ir atsidavusiais tarnais. Nepatariu Jums mano akivaizdoje įžeidinėti šį mūsų labai gerbiamą asmenį. Arba jūs elgsitės, kaip privalo elgtis kultūringi ir išauklėti žmonės, arba aš išeisiu ir daugiau niekur ir niekada su Jumis nekalbėsiu apie reikalus.
– Mama, prašau nusiraminti, ir, svarbiausia, atsisėsti, Jūs man dirginate nervus, – kaprizingai ištarė Dženi. – Misteri Tendli, atleiskite mums. Jūs negalite net įsivaizduoti, kaip ir kiek mes kenčiame be Alisos ir dėl jos bei tėvo užgaidų. Prašau man paaiškinti, ką ir kaip dabar daryti. Juk negali dabar per stebuklą atsirasti teta, kurios tėvas veltui ieškojo visą savo gyvenimą.
– Mis D˛eni, atsirado ne tik teta, bet ir pusbrolis.
– Mes būtinai bylinėsimės! – vėl užriko pastorienė.
– Teismu Jūs sau tik pakenksite, nes neturite nei mažiausio pagrindo užginčyti pastoriaus valią ar jo testamentą. Jis viską labai teisingai juridiškai apiformino. Štai, leiskite Jums įteikti nuo dėdės šį pranešimą. Jūs abi kviečiamos į savo apylinkės teismo kontorą, kur bus visi advokatai, lordas Benediktas, Cecilija Ričard Retedli, baronienė Obersvoud, jos sūnus Henris Retedlis, baronas Obersvoudas, Jūsų duktė Alisa ir daug kitų liudininkų, tarp jų ir Ričardo Retedlio brolis, kapitonas Džeimsas Retedlis, ir kur savininkei bus perduotas jos kapitalas.
– Mes dar pažiūrėsime! Įteikti galima tik tada, kai niekas neprotestuoja! – siuto pastorienė.
– Aš jau sakiau Jums, teismas bus ne Jūsų naudai ir visas labai dideles teismo išlaidas teks mokėti Jums.
– Neturiu jokio pagrindo tikėti Jūsų spėlione. Jūs ne pitija ir Jūsų malonios aiškiaregystės dar gali pasirodyti klaidingos. Galite būti ramus kartu su savo gerbiamais dėdėmis, tetomis ir lordais, su visais garbės garsintojais, kad mano ne mažiau įtakingi draugai jau važiuoja iš Konstantinopolio man į pagalbą. Taip ir perduokite savo ponui, kurį taip gerbiate ir kurio klausote.
– O Jūs, Dženi, ar pritariate šiuo reikalu motinos nuomonei ir įsitikinimams?
Dženi, supratusi, kaip ji vėl prašovė manydama, kad Tendlis atvyko prašyti jos rankos, dabar jau galutinai jo nekentė, iš karto nusimetė sergančios katytės kaukę ir stojusi prieš jaunuolį visu savo ūgiu kandžiai sušuko:
– Aš įsitikinusi ne tik dėl šio reikalo, aš einu dar toliau. Aš įsitikinusi, kad mums pavyks nubausti visą šią “veikėjų” kompaniją, medžiojančią kūdikius, apgaudinėjančią jų trumparegius tėvus ir turtėjančią nekaltų žmonių sąskaita. Mes pagaliau išvilksime juos į dienos šviesą, tikriausiai tarp jų pateks ir toks uolus tarnas kaip Jūs.
Poškindama šią tiradą, Dženi atrodė nepaprastai bjauriai. Jos paprastai išblyškusį veidą išmušė raudonos dėmės, burna persikreipė, akys svaidė žaibus. Tendliui šmėstelėjo mintis, kad ji kada nors išeis iš proto. Išklausęs šį “malonų” atkirtį, Tendlis nusilenkė ir atsisveikindamas tarė Dženi:
– Aš Jūsų to paklausiau tik todėl, kad turėjau perduoti Jums lordo Benedikto laišką, tačiau tik su sąlyga – jeigu Jūs būtumėte kitos nuomonės nei Jūsų motina, ir galbūt Jūs net kartu su manimi būtumėte galėjusi važiuoti į kaimą pas lordą Benediktą; kadangi Jūs su motina vienmintės, laiško Jums neperduosiu. Turiu garbės atsisveikinti.
Tendlis norėjo išeiti iš kambario, bet Dženi greičiau už jį atsidūrė prie durų ir atsirėmusi į jas nugara, vis dar su ta pačia bjauria išraiška švogždė iš pykčio:
– Laiškas – dokumentas. Neišleisiu Jūsų iš čia tol, kol Jūs man jo neatiduosite. Jūs kalbate apie kažkokias sąlygas – spjauti man ant jų – tfū! Laišką! Arba taip ir sėdėsite su mumis.
Netgi pastorienė bandė įkalbėti dukrą atsikvošėti, bet Dženi jau prarado bet kokią savitvardą, bet kokį sveiką situacijos suvokimą. Kad ir koks šaltakraujis buvo Tendlis, bet pirmąją akimirką net ir jis pasimetė ir tylėdamas stovėjo priešais merginą visiškai nesuprasdamas, ką jam daryti. Keletą minučių tvyrojo įtempta tyla, tuo laiku Tendlis visa minčių jėga šaukėsi savo admirolo, maldaudamas pagalbos, nežinodamas, ką jam daryti. Staiga su Dženi įvyko kažkas visiškai netikėta. Ji tarsi pritūpė, užsidengė veidą rankomis ir iš siaubo suriko:
– Ne, ne, lorde Benediktai, aš tik pajuokavau, aš tuoj pat išleidžiu Jūsų pasiuntinį, tik neikite čia ir nežiūrėkite taip griežtai.
Apstulbę pastorienė ir Tendlis dairėsi į visas puses nesuprasdami, su kuo kalba Dženi, nes kambaryje, be jų, nieko nebuvo. Dženi nuleido rankas, ir Tendlis priešais save išvydo tikrai sergančio žmogaus veidą. Atrodė, kad per tą akimirką Dženi patyrė tokį siaubą, nuo kurio regimai paseno ir sulyso. Pastorienė puolė prie Dženi, bet ši nei tai pasišlykštėjimo, nei tai nusivylimo mostu atstūmė ją nuo savęs ir sunkiai statydama kojas nuėjo prie sofos. Mergina dejuodama griuvo ant jos, ir dabar Tendlis jau neabejojo Dženi liga. Jis jau buvo pasiruošęs pasiūlyti savo paslaugas ir bėgti daktaro, nusprendęs, kad Dženi prasideda karštligė, bet išgirdo jos žodžius:
– Prašau, misteri Tendli, išeikite. Aš negaliu daugiau pakęsti Jūsų buvimo. Virš Jūsų galvos man vaidenasi lordo Benedikto galva su jo siaubingomis akimis. Prašau Jus, greičiau išeikite, tik nepamirškite čia to siaubingo savo galvos antro aukšto.
Visiškai nusilpęs Dženi balsas vos girdėjosi. Tendlis nustebęs klausėsi jos kliedesio ir nejučiomis dirstelėjo į pastorienę norėdamas išgirsti jos patarimą – paklausyti Dženi ar bėgti gydytojo, – nes jis galvojo, kad Dženi kraustosi iš proto. Pastorienės žvilgsnis jį pritrenkė ne mažiau už pačią Dženi. Pasišiaušusi kaip katė, ji buvo pasiruošusi pulti Tendlį ir kartu negalėjo pajudėti, tarsi priklijuota prie grindų.
– Išeikite pagaliau, maldauju Jus. Paskubėkite, aš dūstu, – vėl pasigirdo Dženi balsas.
Šių pergyvenimų sunkiai prislėgtas, Tendlis išėjo iš pastoriaus namų niekaip negalėdamas nuraminti savo minčių. Vargšui Tendliui buvo labai sunku. Jis perkratė savo atmintyje visus, pas ką jis dabar galėtų užeiti. Būtų galėjęs nueiti pas Doriją ir greta jos būtų radęs šiokią tokią ramybę, bet Dorija buvo paskendusi pavedimuose ir jis nedrįso jos apsunkinti dar ir savimi. Būtų galėjęs susirasti kapitoną, kuris jam leido jį trukdyti bet kuriuo paros metu, bet Tendlis žinojo, kad kapitonas sutinka savo sužadėtinę, ir visiškai nenorėjo gadinti jo diametraliai priešingos nuotaikos. “Padėk pats sau”, – pagalvojo Tendlis, bet kadangi dabar nieko iš pašalinių žmonių jis nenorėjo matyti, o savo ūmiam dėdei negalėjo toks sutrikęs pasirodyti, jis prisiminė, kad Artūras turėjo atvažiuoti sodinti gėlių ant savo šeimininko ir draugo kapo. “Pati tinkamiausia vieta ir draugija pravėdinti smegenis ir grįžti į pusiausvyrą,”- nusprendė Tendlis ir pakeitęs kryptį bei žingsnį pasijuto savo admirolo kapitonu ir pasuko pastoriaus kapo link.
Palikęs Doriją laiptinėje prie Henrio buto durų ir paliepęs vežikui jai tarnauti iki pat vakaro, kapitonas su pirmu pasitaikiusiu kebu nuvažiavo namo. Čia jis rado labai susijaudinusias motiną ir seserį, nes iš vakaro jo vardu atėjo telegrama, pranešanti, kad jo sužadėtinė ir jos tėvai trečią valandą atvyksta į Londoną, o kapitono jau kelios dienos nėra namuose. Abi moterys užsipuolė jį, išbarė, nors ir santūriu tonu, kad jis turėjo perspėti jas iš anksto; kad namuose reikėjo pasiruošti sutikti jo būsimą žmoną; kad jaunasis privalo sėdėti ir laukti pranešimo, o ne prapulti kaip į laisvę ištrūkęs mokinukas.
Visa tai buvo papildyta šypsenėlėmis ir švelniais pasimaivymais, nors kapitonas seniai žinojo, ko tai verta. Suraukęs kaktą jis su nuostaba balse paklausė, ką bendra turi jų namai ir jo sužadėtinės bei jos tėvų atvykimas. Po to, taręs, kad iki trijų dar daug laiko, norėjo eiti į savo kambarį, bet motina jį sulaikė. Po tam tikros miglotos įžangos ledi Retedli išreiškė norą pati globoti savo marčią bei jos tėvus Londono aukštuomenėje, kur naujokai – šį žodį ji ištarė šiek tiek su panieka – gali pakenkti sau ir net visuomenės nuomonei apie visus Retedlius. Kapitonas linksmai nusijuokė įsivaizdavęs išdidžią grafų R. porą, globojamą jo motinos, geros, bet nepakenčiamos ir gan netaktiškos moters.
– Jūs, mamyte, supratimo neturite apie rusų kunigaikščius ir grafus. Rusai iš viso nepriklausomi ir labai originalūs žmonės. Jų charakteriai ir suvokimas neturi mūsų kastinio siaurumo, ir jeigu jie laiko save aristokratais savo valstybėje, tai jiems visiškai nesvarbi svetimos visuomenės nuomonė apie juos. Ir grafas, ir grafienė – labai kultūringi ir labai išsilavinę žmonės. Jų interesų ratas labai platus, tad jeigu kam nors ir teks pasitempti, tai tik Jums ir seseriai, kad nepatektumėte į keblią padėtį ir sugebėtumėte atsakyti į jų klausimus ar palaikyti su jais pokalbį. Be to, grafas ir grafienė R. turi daug draugų ir bičiulių tarp aukščiausios aristokratijos, kur jūs abi iki šiol neįvestos ir apie kurią prasvajojote visą gyvenimą; o mano sužadėtinė – tai geniali, muzikiniais gabumais apdovanota asmenybė ir, kaip ir visi talentai, ji gan užsispyrusio charakterio. Nepatariu Jums lįsti su savo patarimais ir globa, jeigu norite su ja ir jos tėvais taikiai sugyventi bent tą trumpą laiką, kurį jie čia bus.
Kapitonas kalbėjo labai ramiai ir mandagiai, bet jo tonas motinai buvo visiškai naujas. Per visus ankstesnius trumpus ir retus apsilankymus Londone jis būdavo labai nuolaidus savo artimiesiems, niekada neklausė, kaip leidžiami jo pinigai, ir motina su seseria priprato neriboti savo išlaidų. Tuo tarpu šį kartą kapitonas savo bankininkui įsakė sumažinti neribojamas savo šeimos išlaidas. Jis pareiškė motinai, kad jos turi gyventi tik iš savų, iš tėvo ir senelio paveldėtų kapitalų. Abi damos eikvojo sūnaus ir brolio lėšas, augindamos savų kapitalų procentus.
– Aš tavęs, sūnau, nesuprantu. Aišku, tu vesi ir tavo poreikiai išaugs, bet visgi kam jums dviese tokia pinigų krūva?
– Mamyte, reikia manyti, kad mums dviese reikia ne mažiau nei jums dviese. Tuo tarpu tą krūvą pinigų per šią žiemą Jūs spėjote išleisti iki paskutinio svaro. Jeigu nebūčiau turėjęs atsarginio kapitalo, prieš vestuves būčiau gerai pasirodęs! Mano bankininkas jau seniai mane įspėjo, kad Jūs lošiate ir į šią pagundą įtraukėte net seserį. Bet kad nesustotumėte matydama, jog jau išeikvojote visus procentus, ir norėtumėte paliesti mano kapitalą – šito tai nesuprantu! Gyvenkite iš savo kapitalų, ir jeigu tokia Jūsų valia, toks pomėgis, tai kiškite juos į aferistų kišenes, bet mano pinigai, sąžiningai uždirbti senelio, tėvo ir mano paties jėgomis, Jums daugiau neegzistuoja.
– Bet juk tu žinai, kad Rebeka dar neištekėjusi, kad ji laikoma viena iš pačių puikiausių nuotakų ir jos kapitalas visas turi išlikti kraičiui.
– Rebekai greitai trisdešimt penkeri, vargu ar jai dar beteks ištekėti. Reikėjo mažiau rinktis ir turėti geresnį charakterį, tada dar būtų buvę galima tikėtis vedybų. Dabar, kad ir kokie būtų jūsų prieštaravimai ir nepasitenkinimas, mano potvarkiai jums abiem žinomi ir daugiau apie tai nekalbėsime. Aš labai laimingas, kad sugebėjau išsaugoti nepaliestą brolio kapitalą, nors jūs abi jo taip atkakliai reikalavote.
– Tu man labai primeni savo senelę su jos geltonomis akimis. Jos mąstymas taip pat visada buvo fantasmagorinis. Tu vis dar įsivaizduoji, kad atsiras be žinios dingusi Ričardo žmona, – tyčiojosi visiškai įširdusi motina.
– Viskas yra įmanoma, o svarbiausia, Jūs puikiai žinojote, kad brolis Ričardas vedęs, kad jo žmona laukiasi, o tėvui ir seneliui pasakėte, kad Ričardas susidėjo su mergše. Juk Jūs žinojote, kad ji iš geros šeimos. Aš buvau dar per mažas, kad ką nors suprasčiau šioje istorijoje, bet dabar manau, kad Jūs pati čia kažko bijojote, apšmeižėte, įžeidėte ir išvarėte sūnaus žmoną po jo staigios mirties, kai ji pas Jus atėjo.
Ledi Retedli norėjo kažką paprieštarauti, bet kapitonas atsisveikino su ja taręs, kad turi pasiruošti sužadėtinės sutikimui, ir išėjo iš kambario.
– Kaip tau patinka? Mūsų Džeimsą tarsi pakeitė, – kreipėsi motina į dukrą, girdėjusią visą šį pokalbį.
– Tai siaubinga, mes turėjome įgaliojimą, galėjome paimti visą kapitalą.
– Ką tu supranti! Kapitalą, kapitalą! Tas ir yra, kad kapitalui įgaliojimo aš neturėjau, o ir procentų tas sukčius bankininkas man duodavo tik pusę, tvirtindamas, kad likusius pervedė Džeimsui į Konstantinopolį. Nesuprantu, kam jam tiek pinigų?
– Man aišku tik tai, kad Jūsų planas nepavyko. Jūs norėjote Džeimso sužadėtinę vežtis pas savo siuvėjus ir tuo pačiu, viena sąskaita, atnaujinti ir mūsų garderobą. Kaipgi mes dabar pasirodysime aukštuomenėje su senais rūbais? Jūs, mama, pradėjote taip neatsargiai lošti, kad per vakarą prarandate po dešimt tūkstančių.
– Ar tik nesiruoši skaityti man pamokslų?
ˇodis po ˛odžio tarp abiejų žavių damų įsiplieskė karas, ir kai po valandos kapitonas išeidinėjo iš namų, jis vis dar tebegirdėjo tarpusavio priekaištus, išsakomus pakeltu tonu.
“Ir kur buvo mano akys? Kodėl aš anksčiau galvojau, kad mano motina ir sesuo – pačios puikiausios moterys?”- liūdnai galvojo kapitonas sėsdamas į ekipažą važiuoti į uostą.
Jaudindamasis dėl būsimo susitikimo su Liza, kurią mylėjo pačia tyriausia meile visa savo esybe, krimsdamasis dėl liūdno Cecilijos ir Henrio likimo, pasikeitęs po susitikimo su Ananda bei I. ir atgijęs greta Florentiečio, kapitonas dabar prisiminė jo priesakus apie šeimos kūrimą. Jo mintys nukrypo į Florentietį. Širdyje palengvėjo. Prisiminęs, kad pirmadienis, kai jis atsiveš pas jį Lizą, ne už kalnų, visai pralinksmėjo ir šypsodamasis įriedėjo į prieplauką. Garlaivis jau artėjo, ir kapitonui neliko laiko susikaupti, nes čia buvo daug pažįstamų, ir jų klausimai bei sveikinimai su tokiomis netikėtomis jo vedybomis su ruse tiesiog pylėsi ant jo iš visų pusių.
Pirmiausia kapitonas išvydo ant pačio denio krašto stovinčią Lizą, jos išblyškusį ir sulysusį veidą. Mergina ne iš karto įžiūrėjo jį minioje, ir jos liūdnos, prigesusios akys abejingai slydo krantu. Kapitonas iškėlė ranką su raudonų rožių puokšte ir kelis kartus pamojavo virš galvos. Liza tuoj pat pastebėjo šį jo judesį, nusišypsojo, akys sušvito, ir veidas įgavo tokį žavesį kaip tomis akimirkomis, kai ji ruošdavosi griežti. Už Lizos stovėjo jos tėvai, taip pat jau pastebėję kapitoną ir siuntę jam šypsenas bei sveikinimus. Su paryžietiška apranga visi jie kapitonui pasirodė pasikeitę į gerąją pusę. Pirmą kartą jis pajuto nekantravimą ir jam atrodė, kad labai jau nuobodžiai ilgai neištiesiami garlaivio tilteliai. Pasinaudojęs savo rangu, dar gerokai prieš leidžiant visiems išlipti, kapitonas jau stovėjo greta Lizos. Jis džiaugsmingai žvelgė į savo sužadėtinę ir keldamas prie lūpų jos plonus, ilgus pirštelius prisiminė Florentiečio žodžius, pasakytus apie jo būsimą žmoną. Sunkiai susitvardęs, jis sveikinosi su būsimu uošviu ir uošve vos spėdamas atsakinėti į jų klausimus, o Liza stovėjo už parankės su savo sužadėtiniu, laisva ranka laikydama jo gėles ir žiūrėdama į jį švytinčiomis akimis.
Nuvežęs juos visus į viešbutį, kapitonas paaiškino, kad užsakė ankstyvus pietus, nes po jų dar norės parodyti jiems Londoną, kurio jo sužadėtinė visai nemačiusi, o tėvai matę labai seniai. Kapitoną slėgė negalėjimas pasikalbėti su Liza akis į akį. Jausdamas naują dvasinę būseną, jis norėjo atverti sužadėtinei bent dalį savo vidinio pasaulio, nes neabejojo, kad jos dvasia atsilieps į tai; norėjo papasakoti apie Florentietį, apie jo kvietimą pirmadienio pusryčiams. Nuoširdūs ir linksmi tėvai taip mylėjo savo dukrą, kad širdyse jau nejautė skirtumo tarp dukros ir būsimo žento. Net ir su visa savo kultūra jie nesuvokė, kad skiriasi jų ir kapitono bei Lizos gyvenimų epochos, kad tėvai ir vaikai tik tada gali darniai gyventi, kai tėvai gyvena pilnakraujį gyvenimą ir nesistengia vaikų gyvenimu užpildyti savo pačių interesų spragas.
Visgi kapitonas pasakė savo sužadėtinei, kad rytoj antrą valandą jis užvažiuos jos pasiimti, nes pirmiausia jai vienai nori parodyti jų būsimą būstą. Po to jie grįš, pasiims tėvus ir visi kartu užsuks su vizitu pas jo motiną ir seserį, o tada dar kartą, jau su tėvais, nuvažiuos į tą mažą vilą, kurią kapitonas specialiai įruošė sau ir žmonai. Nelabai patenkinti tokiu projektu, pripratę keliaudami visą laiką būti kartu, tėvai visgi pajuto, kad reikės priprasti būti be dukros.
Apžiūrėjus Londoną, kapitonas vėl nuvežė grafus R. į viešbutį ir, visų nuostabai, atsisveikino. Lizai jis šnipštelėjo, kad rytoj jai daug ką paaiškins. Kapitono žvilgsnis buvo toks rimtas ir mylintis, rankos pabučiavimas toks karštas ir nuoširdus, kad švytėdama džiaugsmo šypsena Liza ramiai jį išlydėjo ir iš karto nuėjo į savo kambarį pasakiusi, kad jai skauda galvą. Iš tikrųjų po šaliu ji turėjo storą kapitono laišką, kurį jis kaip dienoraštį rašė merginai kiekvieną naktį, viešėdamas lordo Benedikto namuose. Ten jis įdėjo ir mažą švelnios meilės prierašą, prašydamas su ypatingu dėmesiu perskaityti jo žodžius, nes neįsigilinusi į juos ji daug ko nesupras iš jo pasakojimo, kuriuo jis tik pratęs dienoraščio turinį. Laiške jis aprašė Florentiečio šeimą, pačius svarbiausius Konstantinopolio įvykius, išskyrus savo regėjimą.
Palikęs Lizą, kapitonas nuvažiavo pas Doriją į lordo Benedikto namus. Čia viskas jau buvo paruošta šeimininko grįžimui. Namas kapitoną nustebino neįprastu apstatymu, jam visiškai nauja harmonija, jaukumu ir ypač subtiliu grožiu. Dorija, kurią jis iki šiol tematė tik prabėgomis ir į kurią mažai kreipė dėmesio, nustebino jį ne mažiau už patį namą. Pirmą kartą jis pamatė, kad Dorija labai graži. Jį nustebino ir jos objektyvumas, su kuriuo ji smulkiai pasakojo apie ledi Ceciliją pridūrusi, kad pati ledi Retedli nusprendė važiuoti į kaimą rytoj, pirmu traukiniu septintą valandą ryto, ir jeigu kapitonui tai nors kiek nepatogu, tai ji gali apsieiti be jo. Kapitonas nusišypsojo, priminė Dorijai jos pačios žodžius apie kiekvieno pareigą, atliekant lordo Benedikto pavedimą, ir tarė, kad savo reikalus jau sutvarkė taip, jog visas rytas laisvas, ir jis palydės jas iki pat sustojimo kaime, įsodins į ekipažą, o pats su grįžtančiu traukiniu parvyks į Londoną.
Sutaręs, kad lauks Dorijos šeštą valandą ryto prie ledi Cecilijos laiptinės, kapitonas susiruošė išeiti, bet prieš tai tarnas padavė Dorijai keletą laiškų. Peržiūrėjusi juos, vieną ji ištiesė kapitonui. Ant jo buvo atžyma: “Prašau iš karto perskaityti”. Laiškas buvo nuo Florentiečio ir jis rašė:

“Mano drauge. Prašau Jus, neskubėkite nuvilti savo būsimų giminių, grafo ir grafienės R., pranešimu apie Jūsų greitą išvykimą į Ameriką. Leiskite jiems apsiprasti su mintimis apie dukros gyvenimą sukuriant savo šeimą, kur jiems nebus jokios pirmenybės, prie kurios jie pripratę. Ir jeigu tikite manimi iki galo, leiskite man juos paruošti grįžimui į Rusiją, ką, aš manau, sugebėsiu atlikti tikrai neskaudžiai tiek Jums, tiek ir jiems.
Tam, kad prieš tėvus išliktumėte pakankamai taktiškas, perduokite jiems čia pridedamą kvietimą kartu su dukra pirmadienį apsilankyti pas mane. Prašau nenusivilti, grafienė tikriausiai dar blogai jausis po pernelyg ją nuvarginusios kelionės į Paryžių, grafas jos vienos nepaliks, nors ir labai norės važiuoti kartu su jumis, – ir Jums atsiras galimybė atvykti pas mus dviese su savo būsima žmona.
Tam, kad netaptumėte kliuviniu tarp žmonos ir jos artimųjų ir kad tuo pačiu gyventumėte pilnakraujį, laisvą gyvenimą, Jums pačiam ir Jūsų būsimai žmonai reikia sutelkti visą savo taktą ir sugebėjimą prisitaikyti prie aplinkybių. Nesistenkite atsitverti nuo kažkieno spaudimo, bet savo paties, o kartu ir Jūsų žmonos meile nepriklausomybei pakilkite aukščiau viso to. Nesvarstykite klausimo, kaip išvengti kažkieno intymaus kišimosi į Jūsų su žmona gyvenimą, bet abu prieš visus būkite taip tarpusavyje vieningi, kad niekam ir į galvą neateitų samprotauti apie jūsų tarpusavio santykius.
Ledi Ceciliją palikite man. Kada, kur ir kaip bus reikalinga Jūsų pagalba – aš Jus pašauksiu. Apie Florentietį, kaip apie savo svajonių žmogų, niekam nė žodžio. Čia tylėjimo priesakas.”

Perskaitęs laišką, kapitonas pasakė Dorijai, kad atsakymo nebus, ir patvirtino, kad lauks jos prie ledi Retedli namo.
Grįžęs namo kapitonas dar ir dar kartą skaitė Florentiečio laišką. Jis dar kartą prisiminė visą savo pokalbį su juo kaime ir atsigulė miegoti šiek tiek susirūpinęs, ar ne per daug pasakė Lizai savo laiške.

Toliau

Mes Ali kambaryje skaitome knygą. Senoji pasaka

Kai mes išėjome iš apsiplovimų kambario, pažvelgiau į Bronskį ir mane sujaudino nepaprasta jo veido išraiška. Vietoje kasdieninio žvalumo ir džiaugsmo, kurie jau kuris laikas pakeitė jo ankstesnę liūdną išraišką, matėsi visiškas sumišimas. Jis, šis didelis vyras, dabar priminė vaiką ir stengėsi būti kuo arčiau manęs, su baime žengdamas baltomis koridoriaus grindimis. Matyt, ne tik išorinis namelio vaizdas, bet ir pati atmosfera stipriai veikė jautrų ir subtilų aktoriaus organizmą.
Prisiminiau, kaip aš pats buvau nustebęs, kai I. įvedė mane čia pirmą kartą, kaip kentėjo Andrejeva Ali kambaryje, ir aš visa širdimi šaukiau Florentietį, prašydamas padėti man palengvinti savo draugui jo pirmuosius žingsnius čia. Žinojau Florentiečio gailestingumą, žinojau ir Stanislavo drąsą, ir neabejojau, kad mums šiandien seksis, jeigu aš pats būsiu drąsus ir tyras.
Kai priėjome prie Ali kambario durų, atrakinau jas, plačiai atvėriau ir pamačiau ant slenksčio švytintį ugninį užrašą.
? Ar matote, mano drauge, ugninį užrašą? ? paklausiau Bronskio.
? Ne, Liovuška, nematau jokio užrašo, bet žengti pirmyn neturiu jėgų. Mano kojos tarsi prilipo prie grindų ir aš pats lyg švino pripiltas. Man nepavyks nugalėti žemės traukos ir įžengti į šią šviesą, kuri švyti už durų. Eikite vienas, brangus mano berniuk, aš, kaip sargyboje, stovėsiu čia, už durų, ir lauksiu Jūsų, kiek Jūs ten beužtruktumėte. Patikėkite, jeigu turėčiau net numirti čia, išsekęs nuo šio nepaprasto sunkio, nepajudėsiu iš vietos. Lauksiu Jūsų. Jeigu man bus lemta numirti prie šių durų, perduokite I. mano padėką, ištikimybę ir pagarbą. Eikite, jaučiu, kad po keleto minučių parkrisiu.
Bronskio balsas, nors ir labai duslus, buvo švelnus, nuo jo dvelkė ramybe ir vis tuo pačiu vaikiškumu. Aš jam pasakiau:
? Štai kokie žodžiai dega čia, Stanislavai: “Tik drąsus, iki galo ištikimas ir mokantis saugoti savo kelio paslaptį gali įeiti čia”.
Virš durų viršuje švytėjo:
“Įeik, keleivi, neišsigandęs sunkios naštos. Įeik, mokykis, būk palaimintas. Išeik iš čia su žiniomis ir taikyk jas savo kūryboje taip, ten ir tokiais būdais, kaip tau nurodys tavo pritaikymo talentai ir tavo intuicija. Atmink, keleivi, mokiniui žinios duodamos ne tam, kad jos gulėtų nukištos ir nevartojamos, bet duodamos tam, kad jis, suprasdamas ir įvertindamas padėtį žemėje, neštų jas jai. Kad jis su jomis sutiktų kiekvieną savo dieną kaip nuostabią laimę išgyventi savo “šiandieną” ? palaimintą drąsos, išminties ir vienijimosi su dangaus bei žemės dirbančiaisiais dieną ? negęstančioje Didžios Motinos Meilėje.”
Pamačiau akimirkai šmėstelėjusį, nusišypsojusį man Florentiečio veidą ir išgirdau jo balsą, liepiantį paduoti savo draugui ranką.
Atsisukau į Bronskį, padaviau jam ranką ir paklausiau, ar jis suprato, ar atsiminė viską, ką aš jam išverčiau, kad užrašai dar dega ir galiu parskaityti juos antrą kartą. Sunkiai remdamasis į mano ranką, jis atsakė:
? Supratau ir įsiminiau. Man dabar daug lengviau ir jeigu leisite remtis į Jūsų ranką, gal pajėgsiu įeiti į kambarį.
Užrašai užgeso, mes įėjome į kambarį ir pasukome prie Ali stalo. Pasodinau Bronskį prie stalo ir kol atverčiau dangtį, kol padėjau knygą, viską dariau specialiai lėtai, kad aktorius atsigautų, bet jo veide dar vis tiek mačiau sumišimą nuo nepaprastos nuostabos. Truputį patylėjau prie atverstos knygos, ir pagaliau jis tarė:
? Aš pasiruošęs, skaitykite, Liovuška.
Ir tai buvo jau kasdieninis, žvalus mano draugo balsas. Iš karto ėmiau versti jam tekstą.

“Žmonės, ieškodami mokinystės, stengiasi suderinti savo kasdieniniame gyvenime aukštas dvasines idėjas su pačiais paprasčiausiais darbais. Tol, kol jie teoriškai bando derinti dangų ir žemę, jų darbas beprasmis, neduoda kūrybos vaisių nei jiems, nei jų sutiktiesiems.
Tik nuo to momento, kai jų dvasia išsilaisvina iš nuolatinės minties priespaudos: “Ką kalba ir ko moko tas ar kitas žmonijos Mokytojas” ir pats žmogus pradeda suprasti, kad “kelias” ? tai ir yra jis pats, ? nuo šio momento jo žemės gyvenimas įgauna prasmę ir jis nustoja leisti laiką veltui.
Taip diena iš dienos, nuolat įsisavindamas darbo patirtį ? kur strigdavo jo paties dvasia, kur jis galėjo pasielgti pagal dvasios šauksmą, o pasielgė pagal kūno poreikius ir savimeilę, ? žmogus pasiekia pirmąsias žinias: jis eina pirmyn arba sustoja tik todėl, kad įžengia į visos jo aplinkos judėjimo bangą mylėdamas arba praeina savo dieną stengdamasis nusišalinti nuo kasdieninių žemės reikalų ir suversti juos ant pečių tiems, kurie neieško dvasios aukštumų ir patenkinti materialiais šiokiadieniais.
Prabundant dvasiniam gyvenimui, reikia atminti, kad susitikimas su Mokytoju visada yra džiaugsmingai ir lengvai išgyvenamo žemės gyvenimo rezultatas. Tik tas, kuris sugeba nešti savo sunkią kasdienybės naštą šypsodamasis sutiktajam ir atmindamas, kad svetimas skausmas šventesnis už savą, ? tik tas ras Mokytoją, nes kelias į jį veda per meilę žmonėms.
Aistringas noras būti mokiniu ir toks pats aistringas bei audringas savo kasdienybės išgyvenimas neatveda į susitikimą tol, kol aistra nevirs džiaugsmu.
Be abejonių savyje, be išdavysčių ir svyravimų niekas žemėje negali išsiugdyti ištikimybės iki galo. Bet vieną kartą akivaizdžiai suvokus, kokia dar nepastovi jo ištikimybė, žmogus nukreipia visą savo dėmesį stiprinti šią savybę. Kai toks momentas jau išgyventas, žmogus, po truputį plėsdamas sąmonę, įžengia į išsivadavimo ir ramybės kelią, t. y. į mokinystės kelią.
Vieną kartą supratęs, kad jo paties irzlumo ir reiklumo žmonėms jėga yra pagrindiniai jo vergovės pančiai, mokinys pradeda nusimesti nuo savęs sąlygines vertybes ir atveria savyje Amžinybės šaltinį, tą Meilę, kurioje slypi visi stebuklai ir kuri teikia jėgą tyram ir nesavanaudiškam veiksmui”.

Bronskio veidas buvo ramus ir džiugus. Galėjau versti toliau.

SENOJI PASAKA

Gyveno pasaulyje išmintingas senelis. Žmona jo numirė anksti ir paliko jam tris sūnus ir mažą dukterį.
Berniukai augo lengvai, nežinodami nei ligų, nei ašarų, nei pavydo. Išmintingas tėvas niekada jų nemušė, neauklėjo ilgais ir protingais pamokymais, bet savo paties pavyzdžiu išmokė trijų taisyklių:
1. Niekada nieko nebijoti.
2. Negalvoti apie ateitį, o dirbti iš visų jėgų dabar.
3. Neimti svetimo ir būti gailestingam, nesmerkiant žmonių.
Sūnūs išaugo ir taikė tėvo taisykles savo gyvenime. O mergaitė augo visko bijodama, nuolat viskuo nepatenkinta, nepastebėdama, kaip prabėgdavo jos “dabar”, bet vis svajodama, kad pagaliau prasidės jos tikrasis, nuostabus ir viliojantis gyvenimas, triukšmingas ir prabangus. Į tėvo ir brolių klausimus, apie ką ji svajoja, kodėl nesidžiaugia gyvenimu, kalnų ir upelių, upių ir pievų grožiu, mergaitė atsakydavo:
? Koks čia gyvenimas? Gyvename užkampyje kaip meškos. Tiesa, čia gražu, labai gražu! Platūs toliai, pievos ir sodai, gėlės ir paukščiai, žmonių dainos ? viskas gražu. Bet mažai žmonių, žmonės pilki, bet kaip apsirengę! Argi tai gyvenimas? Gyvenimas tikriausiai ten, kur miestuose šurmuliuoja minios žmonių, kur visi daug kažko sugeba, kur kitos dainos, kur spalvoti rūbai, kur auksiniai daiktai.
Broliai juokdavosi, nesibardavo ant sesers už jos vaikiškas svajones, bet nuoširdžiai juokaudavo, kad kažkur gyvena pats gražiausias princas, ir jis būtinai pas ją atvažiuos, susižavės jos grožiu ir išsiveš į savo tolimą, triukšmingą karalystę. Vienas brolis kartą padovanojo jai veidrodėlį, kad ji galėtų grožėtis savimi ne tik upės vandenyje.
Suaugo sūnūs, tapo stiprūs, ir vieną kartą išmintingas tėvas jiems pasakė:
? Štai ką, mano vaikai, turiu jums perduoti. Atėjo pas mane vienuolis iš tolimojo vienuolyno ir paliepė man išleisti jus visus tris į platųjį pasaulį. Pasakė jis man, kad įdiegiau jums tvirtus garbės ir gerumo pagrindus ir kad jums juos reikia nešti į pasaulį, kad žmonėms greta jūsų būtų lengviau ir linksmiau gyventi. Eikite, mano brangieji. Kiekvienas iš jūsų teeina vienas. Neimkite su savimi daug daiktų ir valgio. Jūs jauni, vienur kitur užsidirbdami prieisite triukšmingą miestą. Ten išsiskirstysite į skirtingas puses ir kiekvienas ras savo miestą, kur gyvens tarp žmonių, jiems tarnaudamas, kaip sugeba. Taip prašė perduoti jums vienuolis.
Nuliūdo sūnūs, kad reikia palikti tėvą, gimtus namus, pamiltas vietas, mišką ir kalnus, kurių grožį jie taip vertino. Bet paguodė juos išmintingas tėvas, priminęs, kad žemėje nėra nieko amžino, išskyrus tą meilę ir ramybę, kurią žmogus turi savyje. Anksčiau ar vėliau vis tiek teks skirtis, mirtis negailestingai išskirs. Na, o meilės ir ramybės žmonėms triukšminguose miestuose, matyt, stinga, ir nešti jas žmonėms ? kiekvieno pareiga, jeigu jis pasiekė tokį džiaugsmą, kad sugebėjo jas išsiugdyti.
Sūnūs, jeigu ir ne iš karto apsiramino, tai bent susitaikė su savo likimu, o greitai ir visai nurimo supratę, kad pasaulyje egzistuoja ne tik jų kaimas, ne tik jų namas ar gatvė, bet visur žmonės, visur gyvenimas, ir reikia viską vienyti meile.
Tačiau mergaitė liko nepaguosta. Ją liūdino ne išsiskyrimas su broliais, bet tai, kad broliai išeis į platųjį pasaulį, gyvens miestų prabangoje ir šurmulyje, o ji liks užkampyje niekam nežinoma, liks pilkoje kasdienybėje. Ji siuto ant vienuolio, kuris broliams liepė išeiti ? tiesa, jie stuomeningi, visų pripažinti gražuoliai ? o jai pačiai, gražiausiai ne tik savo namuose, bet ir visoje apylinkėje, liepia sėdėti namie.
Ir kuo toliau bėgo dienos, tuo stipresnis buvo jos apmaudas. Nepanorėjo ji net padėti broliams išsiruošti. Netikėjo, kad jiems sunku skirtis su mylimu tėvu ir su ja. Daug kartų bandė prašyti jų pasiimti ją kartu su savimi, bet broliai atsakydavo, kad davė tėvui žodį ir turi jį tesėti. Ir ne todėl, kad ji jiems nebrangi, o todėl, kad tiki tėvu, myli jį ir džiaugiasi, galėdami išpildyti jo valią.
Kiekvienas iš jų kalbėjo jai, kad kur kas mieliau liktų namuose, nuostabioje tyloje ir pasikeistų su ja vaidmenimis, bet tėvo įsakymas ? įstatymas jų meilei ir valiai, ir nors ir koks sunkus bebūtų išsiskyrimas, viską nugalės noro tarnauti žmonėms džiaugsmas, tarnauti taip ir ten, kaip ir kur nori jų išmintingas tėvas.
Suirzusi mergaitė piktindavosi, nesivaldydama kaltino brolius melu ir veidmainyste. Aiškino jiems, kad tėvas jau seniai nustojo būti išmintingas, kad nuo senatvės jis prarado sveiką protą ir viską maišo, tikriausiai sumaišė ir vienuolio žodžius, kuris, tarp kitko, taip pat nelabai normalus.
Kiekvieną kartą, susidurdama su nepajudinama brolių ištverme ir matydama savo nesėkmes ką nors pasiekti iš savo brolių visų kartu, mergaitė nusprendė pabandyti sugraudinti kiekvieną atskirai.
Vyriausiasis brolis griežtai jai atkirto nuo pačių pirmųjų žodžių ir paaiškino jos pačios šventą pareigą rūpintis tėvu, jeigu jai atrodo, kad jis silpnas ir nepajėgus. Daug griežtų ir karčių tiesų jis jai susakė ir pridūrė, rūsčiai žiūrėdamas į ją:
? Būdama negailestinga, kietaširdė, nepatenkinta savo namais, negalėdama įvertinti jų jaukumo, džiaugsmo ir tyrumo, tu niekur negalėsi sugyventi su žmonėmis. Nereikia laukti, kad kas nors su tavimi iš karto sveikintųsi, reikia pačiam laikyti rankoje taikos šakelę ir tiesti ją kiekvienam, su kuo susitinki. Taip elgdamasi pamatysi, kad viskas aplink tave apsiramina ir nurimsta, jeigu tu atneši jiems savo taikos šakelę. Gaila man tavęs, seserie, bet padėti tau niekuo negaliu. Deja, tu pati turi nurimti, ir tada pamatysi, koks nepaprastas stebuklas ? mūsų tėvas ir mūsų namai.
? Nereikia man tavo pamokymų, ? irzliai atsakė sesuo. ? Įsivaizduoji, kad tu vyriausias, tai gali pamokslus skaityti. Aš vis tiek iš čia išeisiu ir rasiu būdą ištrūkti į šviesų ir ištaigingą gyvenimą. Aš graži, noriu būti turtinga, būti įžymi, o ne dirbti kaip samdinė.
? Vargše, vargše mano sesute. Ir kas taip sudrumstė tavo dvasią? Kada tu matei mūsų ginčus ar nepasitenkinimą? Iš kur tavyje ta aistra turtams? Argi puikus gyvenimas yra tik tas, kuris ištaigingas? Nežinau, koks gyvenimas miestuose, į kuriuos mane siunčia tėvas, bet tvirtai žinau, kad puikesnio gyvenimo, kaip šalia išmintingo tėvo, aš nerasiu, nors matyčiau tūkstančius ištaigingų gyvenimų. O tu, vargše sesute, liksi pati nelaimingiausia, kol tave vilios kiekvienas svetimas gyvenimas, kol tu nepamilsi darbo ir nerasi ramybės savo pačios kasdienybėje. Gal tu ir būsi turtinga, bet tave visada jaudins žmonės, kurių gyvenimas bus turtingesnis ir tau atrodys labiau ištaigingas.
? Nutilk, prašau, ? su apmaudu pertraukė jį sesuo. ? Aš tau jau sakiau, nepersistenk bepamokslaudamas. Aš čia pati gražiausia, nors gražių aplink tikrai daug. Tikriausiai niekur neapsijuoksiu su savo grožiu. Nenori man padėti ir nereikia. Tik nėra ko dangstytis tėvo išmintimi ir savo paklusnumu. Tik apie save galvoji! O kai atėjo tavo meilės man išbandymas, tai ir pamačiau, ko ji verta. To paties verta ir tavo išgirta ramybė. Na ir eik, ir be tavęs apsieisiu.
Sesuo piktai trenkė durimis, pabėgo nuo vyriausiojo brolio ir nuėjo ieškoti viduriniojo, kuris visada stengėsi ją kuo nors palepinti, visada buvo jai ypatingai geras ir malonus. Šis brolis sėdėjo po medžiu ir tvarkė odinę kuprinę, kurią tėvas liepė pasiimti į kelionę. Priėjusi prie jo, švelniai meilindamasi gerajam broliui, sesuo tarė:
? Mielas broluži, visada buvai man pats geriausias iš visų mūsų namuose. Tikriausiai neatmesi mano paskutinio prašymo.
? Aišku, neatmesiu, mano miela. Argi tu gali turėti tokį prašymą, kad kas nors galėtų atsisakyti tau padėti? Sakyk greičiau, viską padarysiu.
? Na, aš taip ir žinojau, kad dėl tavo gerumo neklystu. Štai ko aš noriu, broleli. Noriu tyliai išeiti su tavimi į triukšmingą miestą ir būtent į tą, į kurį eisi tu. Aš gyvensiu su tavimi ir viską dėl tavęs darysiu. Be to, tu toks geras, tave visi skriaus, viską iš tavęs atiminės, o aš tavęs skriausti neleisiu. Čia aš visko bijau, o ten nieko nebijosiu. Ir tau su manimi nebus baisu.
Nusijuokė gerasis brolis iš savo sesers naivumo ir atsakė:
? Tu dar visai kūdikis, sesute, nors tau jau penkiolika metų. Ką reiškia tas tavo nuolatinis žodis “baisu” ? to aš niekada nesupratau ir dabar nesuprantu. Tave nuolat gąsdino visokie niekai, apie kuriuos nevertėdavo net kalbėti. Aš už tave gyvybę galėčiau atiduoti, jeigu reikėtų tave ginti arba savo darbu išlaikyti. Bet ko tu dabar prašai? Juk aš galiu tau atleisti už tavo prašymą vien todėl, kad tu pati nesupranti, ko prašai. Tu nori, kad aš pažeisčiau tėvo įsakymą? Argi jam lengva išsiųsti mus visus tris ir likti vienam, senučiukui, ir dirbti visus darbus namuose, ūkyje ir laukuose? Argi tu jam padėjėja? Jis dar ir tavimi turės rūpintis vienas likęs, bet jis nebijo sunkios naštos. Jis gerai supranta, kad išsiskyrimas su mumis kada nors vis tiek bus neišvengiamas. Todėl, kad jis išmintingas ir mylintis, jis lengvai siunčia mus į tolimus kraštus, kad dar jam gyvam esant pradėtume savarankiškai gyventi ir gal jo meilė padės kiekvienam iš mūsų rasti tą tikrąjį kelią, jeigu mes paklysime. Jeigu tu nebūtum užsiėmusi tik savimi, tu sugebėtum būti paprasčiausiai gera, kad švelnia ir nuoširdžia pagalba padėtum tėvui ištverti namų tylą be mūsų, kai čia mūsų visada būdavo tiek daug, tiek daug juoko, dainų ir linksmybės, prie kurių jis buvo pripratęs ir taip mėgo.
? Ak, tai štai ko vertas tavo gerumas ir meilė man! Ir tu sugalvojai skaityti man pamokslus? Tai ištikimas brolis, ? ironiškai nusijuokė sesuo.
? Vargše sesute, ? dar kartą švelniai pasakė brolis. ? Tu iš savo nežinojimo ir nesupratimo kaltini mane neištikimybe. Ne, mano drauge, aš ištikimas iki galo ne tik tau ir tavo draugystei, aš ir savo tėvui būsiu ištikimas visą gyvenimą. Todėl, kad ir jis, ir aš ? mes vienodi kaip du vienos rankos pirštai. Ir mano draugystė su juo ? mūsų viena meilė, viena širdis, viena išmintis. O broliams ir tau aš ištikimas kaip rankos savo kūnui. Mūsų keliai gali būti skirtingi, o pagrindas vienas ir tas pats. Ir aš negaliu dvejintis savo ištikimybe, galiu tik šventai nešti kiekvienam savo tyrą švelnumą, mylėdamas kiekvieną iš jūsų. Mano gerumas, kurį tu man prikaišioji ir vadini veidmainyste, negali ja būti, nes jis ? visas mano gyvenimas. Suprask, aš neturiu pasirinkimo, jeigu tėvas pasakė, kaip turiu toliau gyventi. Dievas mato, kaip norėčiau pasikeisti su tavimi likimu, pasilikti čia, šioje palaimingoje tyloje, šiame nuostabiame ore. Kur dar gali būti tokios pievos ir gėlės? Kur dar gali būti tokie miškai ir kalnai? Juk tai nuostabiausias kraštas, tiek čia ramybės ir tyrumo. Ir palikti visą šį žavesio ir šviesos stebuklą dėl triukšmingo miesto purvo ir drumzlių!.. Bet išmintingas tėvas geriau už mane mato. Ir menkas būtų mano gerumas, jeigu tik apie save tegalvočiau. Čia aš visus myliu, čia nėra blogų, čia lengva būti geram. Matyt, tėvas žino, kaip triukšmingam mieste pavargusiems žmonėms reikalingas gerumas.
Ir šį brolį pertraukė ironiškas sesers juokas.
? Matyt, jūs su vyriausiuoju broliu abu iš vieno molio lipdyti, vieno kūno rankos ir pirštai. Geriau nesugalvosi! Tavo išgirtas gerumas vertas jo pamokslų apie ramybę. Na ir brolius man davė likimas! Gali nusiraminti, daugiau tavęs savo prašymais nevarginsiu. Tik manau, kad kada nors pats atšliauši pas mane su prašymais, kai aš jau būsiu turtinga ir įžymi. Teks tau pro užpakalines duris prašytis įleidžiamam į mano puikius namus.
? Nelaimingoji seserie… Kaip aš džiaugčiausi tavo šlove! Bet Dievas mato, šlovę ir turtus tu keistai supranti. Būk palaiminta, vargšele. Sunku žmogui tokioje tamsoje, kaip tavo, gyventi.
Dar kartą nusijuokė sesuo, dar pasišaipė iš brolio kvailo gerumo ir nuėjo. Ilgai vaikščiojo mergaitė po didelį tėvo sodą, kuriame augo nuostabios gėlės, bet į nieką ji nekreipė dėmesio. Jos širdį graužė nuobodulys, ji norėjo žmonių, žmonių, žmonių. Norėjo, kad visi žavėtųsi jos grožiu, norėjo būti pranašesnė už visus, niekada nebūti viena, regėti balius, pasilinksminimus, prabangius namus ir rūbus. Taip takelis po takelio ji nuklydo prie aukšto skardžio ir pamatė ten ant didelio akmens sėdintį trečiąjį, jauniausiąjį brolį. Liūdnas, oi liūdnas buvo jaunuolis. Jo akys ilgesingai žvelgė į tolį, atsiveriantį nuo aukšto skardžio, ir ašaros tekėjo jo skaisčiu veidu.
Ir nustebo sesuo. Ji niekada nematė ašarų savo šeimoje, išskyrus savo, kai ji pati verkdavo dėl ko nors ožiuodamasi, pykdama ar ko nors bijodama. Šis trečiasis brolis išsiskyrė savo ypatingai lengvu ir linksmu charakteriu. Jo juokas aidėjo ištisas dienas, linksmumu užpildydamas visą namą, lyg jame būtų skimbčioję varpeliai.
Supratusi brolio širdgėlą, liūdesį išsiskiriant su gimtosiomis vietomis, sesuo sugalvojo klastą. Tyliai prislinkusi prie brolio, ji apkabino jo kaklą, lūpomis išdžiovino jo ašaras, ir atsisėdusi jam ant kelių švelniai prisiglaudė.
? Mielas, mielas broliuk. Mudu su tavimi artimiausi vienas kitam. Neliūdėk ir nebijok. Tu neiškeliausi iš čia. Aš sugalvojau planą. Vakare, kai broliai ims ruoštis į kelią, aš persirengsiu tavo rūbais, o tu mano. Tu apsigaubsi mano šaliu, lyg tau skaudėtų dantį, o aš kasas paslėpsiu po tavo kepure, kaip jau ne kartą juokaudavau. Juk mudu su tavimi panašūs kaip dvyniai, net tėvas neskirdavo. Visi bus užsiėmę savo reikalais, niekas neatkreips dėmesio į mūsų persirengimą. Tu tik žiūrėk nesijuok, nes mūsų juokas skiriasi. Dabar temsta greitai, mėgdžioti tavo eiseną aš moku. Svarbu išeiti iš namų, o ten aš jau sugebėsiu susitvarkyti. Ir broliai, pamatę, kad visi jų pamokslai nepadėjo, nepaliks manęs vidury kelio. Bet tu būk ramus, atgal aš tikrai negrįšiu, ir tu liksi namuose vietoj manęs. Tau juk patinka mūsų namai ir šis gyvenimas.
? Viešpatie, koks tu dar kūdikis, sesute. Prisipažinsiu, galvojau, kad tu labiau supranti dukters ir vienintelės namų šeimininkės pareigas, o tu dar tikras kūdikis. Mudu dar ir dabar kartais žaidžiame vaikiškus žaidimus, keičiamės rūbais ir norime, kad tėvas iš karto mūsų neatpažintų, bet kad tu rimtuose reikaluose dar būtum tokia vaikiška, negalėjau net įsivaizduoti.
? Kas tave stebina? Kuo čia dėtas mano vaikiškumas. Juk aš tave myliu, pasiruošusi vietoj tavęs išeiti iš čia. Tau čia bus gerai, o apie mane negalvok, man visur bus gerai, ? švelniai glausdamasi prie brolio kalbėjo sesuo, jau du kartus patyrusi pralaimėjimo kartėlį su vyresniaisiais broliais.
? Vargše, mylima sesute, ? į sesers švelnumą atsakė brolis, ? tu iš savo nekalto naivumo ir tyrumo net nesuvoki, kad įkalbinėji mane žengti į melą ir apgaulę. Na kaip galima pameluoti tėvui ir broliams ir be tiesos pradėti naują gyvenimą? Koks tada bus tas gyvenimas? Juk gyvenimas ? tai džiaugsmas. Visa dienos jėga ? kad gali džiaugtis nevaržoma širdimi, kad gali laisvai ir ramiai grožėtis pasauliu ir žmonėmis. Tada ir dainą dainuoji linksmai, nes širdyje lengva ir laisva. Tada ir vertini savo šeimą bei meilę, kada melas neslegia. Kiekvienas tavo veiksmas teisingas bei laisvas ir savo džiaugsmu tu gali kiekvienam žmogui nuskaidrinti gyvenimą, jeigu tavęs neslegia veidmainystė. Ir reikia man eiti į pasaulį, jeigu tėvas taip sako. Matyt, miestuose žmonės mažai turi džiaugsmo, ir man reikia nešti jį kiekvieną dieną, kiek tik pajėgsiu.
Pašoko sesuo nuo brolio kelių kaip įgelta, dar stipriau širsdama dėl nesėkmės. Treptelėjo savo gražia kojyte, įsiręžė rankomis į šonus ir sušuko:
? Ir tu lendi su savo pamokymais? Ne tau sakyti pamokslus ir ne man juos iš tavęs girdėti! Tik po savo nosim tematai! Nesupranti, kad aš visada tave mulkindavau, kiek ir kada norėdavau! O tu! Lendi su savo teisingumu ir džiaugsmu. Ir ko jūs čia visi kaip vienas, iš proto vienu metu išsikraustėte ar ką? Jūs ką, susitarėte mane apmulkinti? Patikėsiu aš jumis, kad jums žmonės brangūs ir jūs norite jiems tarnauti? Pagalvokit, tiesuoliai atsirado! Džiaugiatės galėdami iš užkampio pabėgti, bet gėda prisipažinti, jog džiaugiatės palikdami tėvą ir atsikratydami sesers, kuri mato tiesą ir bet kada gali atskleisti. Džiaugsmą kvailelis skelbia, ? nerimo ji dar pikčiau kvatodamasi, vis labiau širsdama ir iš brolio veido matydama, kad nieko nelaimės nei švelnumu, nei piktumu. ? Tavo džiaugsmas ? grašio tevertas, jeigu tu negailestingas egoistas. Svetimas, vienuolis, matote, pasakė, tai ir bėkim pas svetimus, tegul savi žūsta, kaip nori, supūva giliam užkampy. Už tat mes miestuose pasilinksminsime! O, veidmainiai, pikti, be sąžinės, melagiai, ką jums tereiškia savi, tikri giminės!
Atsistojo jaunuolis nuo akmens, ant kurio sėdėjo, ir tamsesnis už debesį pasidarė jo skaistus veidas.
? Taip, tu iš tikrųjų teisi, nelaimingoji sesute, kad aš iki šiol buvau tikras kvailelis. Bet tu padėjai man išsivaduoti iš mano akis dengusio aklumo. Padėjai mano širdžiai per akimirką pasenti daugeliu metų. Mano širdis tepažino tik vieną džiaugsmą ir tematė tik vieną laimę ? teisingumą žmonėse. Nematė ji juose melo ir nebuvo joje liūdesio. Lengva man buvo visada būti linksmam ir džiaugsmingam tokiomis sąlygomis. Dabar mano širdis suprato baisiausią žmoguje: jo melą ir pavydą. Ir supratau dabar, kaip sunku išlaikyti džiaugsmą, kaip tvirtai reikia laikytis, kad neblėstų džiaugsmas širdyje, kai aplink kunkuliuoja melas ir pavydas drasko patį gražiausią, ką tik Dievas galėjo duoti žmogui. Dar supratau dabar, kad gyvas Dievas žmoguje, jeigu įmanoma išsilaikyti ir nenusiminti, pamačius, kaip puvimas iš vidaus jau ardo kito žmogaus išorinio grožio stebuklą. Šios tavo pamokos man, kvaileliui, būtinai reikėjo. Visą gyvenimą šlovinsiu Gailestingumą, atvėrusį man akis ir išlaisvinusį mane iš grožio iliuzijos. Aš supratau, kas yra gražiausia žmoguje, ir kas yra jo apvalkalas. O Viešpatie, kas būtų su manimi atsitikę, jeigu ne čia būčiau sužinojęs tiesą, o ten, triukšmingame mieste. Galvočiau, kad tik ten žmonės pūva nuo melo ir pagundų, o čia gyvena šventieji, kuo aš tave laikiau. Dabar aš supratau, kad viskas gyvena žmoguje ir ne aplinka kuria žmogų, o jis kuria savo aplinką. Supratau, kokiam tvirtam, kokiam narsiam reikia būti, kaip ramiai reikia eiti per savo susitikimus ir visus reikalus, koks nurimęs viduje turi būti žmogus, kad jo džiaugsmas niekada neblėstų. Tik prieš valandėlę dar liūdėjau, sielvartavau dėl išsiskyrimo su gimtais namais, o labiausiai su tavimi. Dabar supratau, kad tik dėl tavęs vienos čia lieka gyventi tėvas, o mus siunčia užsigrūdinti ir tarnaujant žmonėms tarnauti Dievui bei Jo pasiuntiniams. Aš temoku tik dainas dainuoti ir jomis linksminti žmones. Kokia laimė, kad čia, per tave, supratau, kas gali gyventi žmoguje ir koks jis gali būti netyras. Kaip aš būčiau galėjęs dainuoti, jeigu šis smūgis būtų sukrėtęs mane ir sužeidęs mano širdį ten? Mano daina būtų įstrigusi gerklėje. Dabar turiu laiko užsigrūdinti. Ir patikėk, daugiau niekada nesuvirpės nei mano širdis, nei mano balsas. Dėl tavęs išliejau čia savo pirmąją gyvenime ašarą. Tebūna ji paskutinė! Dainuosiu šlovindamas gyvenimą ir džiaugsmą, stengdamasis žadinti žmoguje visa, kas geriausia, jo meilę ir gailestingumą, jo romumą ir kitų nesmerkimą. Ir niekada nelauksiu iš sutiktojo jo malonių, bet nešiu jam savo tvirtą, viskam, kas šviesu, ištikimą džiaugsmą. Eikime, seserie, Dievas tavo teisėjas, bet ne aš. Būk palaiminta tokia, kokia esi. Jeigu šalia tėvo neišaugai geresnė, matyt, tau pačiai reikės ieškoti savo kelio. Niekas tau parodyti jo jau nesugebės. Bet atmink, brangioji, nepradėk jokio naujo kelio nuo apgaulės. Tu nieko jame nepasieksi, su melu laimės nėra ne todėl, kad jis nuodėmingas, bet kad meluojantis pats uždaro save į tvirtovę, pats save prikausto prie stulpo grandinėmis.
Brolis norėjo paimti seserį už rankos ir dar ką nors pasakyti, bet mergaitė ištraukė ranką, grubiai nusikvatojo ir sušuko:
? Atsirado dar vienas tiesuolis. Trys tiesuoliai žygiuoja į miestą šviesti žmones ir mokyti juos naujo gyvenimo! Žiūrėk, kad tavęs nepasodintų už grotų, į tvirtovę, už tavo kvailą tiesą. Atsiųsi tada pasiuntinį pas mane prašyti laisvės, tada priminsiu tau šią valandą. Viską tau priminsiu ir pasityčiosiu iš tavęs ne mažiau, kaip tu dabar iš manęs.
Ir nubėgo mergaitė, pasislėpė nuo visos šeimos, nepanoro nei atsisveikinti su broliais, nei palydėti juos iki galukaimio, nors visas kaimas, nuo mažo iki didelio, atėjo išlydėti tris jaunus keleivius.
Ilgai ėjo broliai. Maistui užsidirbdavo darbu. Visur mielai priimdavo tris dailiai nuaugusius šaunuolius, gerus darbininkus, visur džiaugėsi jais bei jauniausiojo brolio dainomis ir palaiminę išleisdavo toliau, tik kartais kas nors palinguodavo galvą ir pasakydavo: “Toloka”, kai broliai nurodydavo miestą, į kurį juos siuntė tėvas.
Ar ligai ėjo, ar trumpai, bet pagaliau broliai priėjo didelį miestą ir pačiame jo centre, turgaus aikštėje, rado namelį ir pas du bevaikius senukus išsinuomojo kambarį.
Pailsėję nuo tolimo kelio, broliai ėmė galvoti, kaip toliau eiti. Pirmą kartą jiems teko skirtis. Pirmą kartą kiekvienas turėjo spręsti savo gyvenimo reikalus be išmintingų tėvo patarimų. Liūdna buvo kiekvieno širdyje, prisiminė savo tyrus ir džiaugsmingus gimtuosius namus, kuriuose gyveno be rūpesčių, kuriuose sulig kiekvienu žingsniu nekildavo klausimai: kaip pasielgti, ką atsakyti sutiktam žmogui, kuo paguosti liūdintį.
Ir kuo daugiau galvojo broliai apie savo ankstesnį gyvenimą, apie savo dabartį, tuo aiškiau matė, kiek daug laimės jiems davė tėvas, išugdęs juose pasitikėjimą savo jėgomis ir suvokimą, kas yra tas stuburas, aplink kurį formuojamas visas žmogaus charakteris.
Pirmasis nusipurtė nuo savęs liūdesį jauniausiasis brolis. Nusijuokė savo juoku ? nuaidėjo varpeliai ? ir tarė:
? Ko mes čia nuliūdome prieš išsiskyrimą? Argi nesinešame brangaus tėvo atvaizdo? Argi nelaikome jo mielos rankos savo rankoje? Argi negirdime jo laiminančio balso? Visi mūsų žodžiai ir elgesys dabar turi būti ne mūsų pačių, o tokio garbės aukščio, kokį perdavė mums tėvas. Ir kaip mums dabar gera, kad mes supratome jį, supratome ir įvertinome jo ištvermę, ramybę bei rimtį ir dabar galime patys savo veiksmais įrodyti jam savo begalinę ištikimybę. Nesėdėsime gi čia liūdesyje ? paimsiu savo lyrą ir pirmas patrauksiu į pietus ieškoti to didelio miesto, kur man bus lemta tarnauti žmonėms savo dainomis ir, kaip sugebėsiu, meile. Likite sveiki, mano brangūs broliai, tikiu, kad mes dar pasimatysime žemėje laimingi ir laimindami vienas kitą. Jeigu nelemta bus susitikti, tai aš kiekviename sutiktame žmoguje matysiu vieną iš jūsų ir perduosiu jam savo sveikinimą taip, lyg sveikinčiausi su jumis. Paprastas mano uždavinys, lengva man eiti, ir ne sunkų žygdarbį nešu ant savo pečių, bet vien tik džiaugsmą. Likite sveiki, brangieji, būkite palaiminti. Neišsiskirsiu nei su jumis, nei su tėvu, nei su seserimi, visi gyvenate mano širdyje. Kur benuvestų mane gyvenimas, visos mano dainos skambės jums ir per jus, nes jūsų meilės ir pagalbos dėka supratau viena kiekviename žmoguje.
Pasiėmė jauniausias brolis savo lyrą, nusilenkė broliams ir išėjo iš miesto, nors jau temo.
Išlydėję brolį, likę vieni keleiviai pavakarieniavo, padėjo šeimininkams apsitvarkyti ir pasakė, kad ryt auštant išeis ir jie. Senukas palingavo galva, pagailėjo gražių nuomininkų ir paklausė:
? Ar bent žinote, kur einate ir ko ieškote?
? Ko ieškome, gerai žinome, o kur einame, tik vienas Dievas težino, ? atsakė vyriausias brolis.
? Visur yra žmonių, ? pridūrė vidurinysis, ? kad tik būtų noro juos mylėti ir su jais taikiai sugyventi.
? Taip, tai tiesa. Jeigu laimės nesivaikote, tai galite daug padėti žmonėms, ? vėl susimąstęs tarė šeimininkas. ? Štai į šiaurę nuo mūsų turtingo miesto, už poros šimtų varstų, yra labai didelis miestas ant nuostabios plačios upės kranto. Ten gyvena mano sesuo. Aš galėčiau jai parekomenduoti vieną iš jūsų. Numirė jos sūnus, visai kaip tu, ? kreipėsi jis į vidurinįjį brolį ? toks pats geruolis, lygiai taip nuaugęs ir sveikas. Per naktį maras jį nusinešė ir daugiau kaip pusę miesto išmarino per visai trupą laiko tarpą. Nuo tada miestas apleistas, nyksta, visi jame skursta. Ir gyvena ten žmonės kaip ašarų ir prakeiksmų mieste, matyt, jau ir Dievo vardą pamiršę. Visi vienas su kitu pykstasi, barasi, o kai kurie, kaip mano sesuo, tapusi romi ir nuolanki, pasinėrė į tokį liūdesį ir skausmą, kad ir žodžiais neapsakysi. Mano sesuo per paskutinį mūsų pasimatymą kalbėjo man, kad gerai supranta, kokios baisios jos nuodėmės, kad sūnaus neteko per savo kaltę. Aš žinau, kad ji tik tada nurims, kai gailestingasis dangus pasiųs jai žmogų, kuris panorės tapti jos sūnumi vietoje prarastojo. Bet kas panorės įeiti į gedinčią šeimą, gyvenančią žūstančiame mieste? Žinau ir slaptą sesers mintį, kad jeigu pas ją ateitų jos mirusio sūnaus metų jaunuolis ir liktų gyventi jos šeimoje kaip tikras sūnus, tai jai tai būtų ženklas, kad jos nuodėmės atleistos ir užskaitytas jos gyvenimo triūsas. Jeigu tu, drauge, ? kreipėsi jis į vidurinįjį brolį, ? ne žodžiais, ne svajonėse ir įžaduose, o kasdienybėje ieškai galimybės suteikti žmonėms pagalbą ir gerumą, eik į nelaimingąjį miestą, susirask mano seserį, kuri dabar tikriausiai jau nuskurdo, ir nunešk jai savo širdyje, savo gerumu dangaus atleidimą.
Nieko daugiau nepaklausęs, vidurinysis brolis pasiėmė savo kuprinę, nusilenkė šeimininkams, apkabino vyriausiąjį brolį ir tarė jam:
? Aš radau savo kelią, brangus broli. Pasistengsiu atstoti svetimai motinai sūnų, gerbsiu ją, kaip gerbčiau savo tikrą motiną. Paprastas mano mažas uždavinys. Pasistengsiu atsiminti mūsų brangaus tėvo išmintį bei kilnumą ir gyvensiu jo pavyzdžiu. Būk palaimintas.
Išsiklausinėjo jis kelio į žūstantį miestą ir nesijaudindamas dėl temstančios nakties išėjo į šiaurę.
Likęs vienas, vyriausiasis brolis dar ilgai mąstė, bet jis nejautė vienatvės jausmo, ilgesio ar nepasitikėjimo. Jo širdis buvo rami, jis suprato, kad jo uždavinys sudėtingesnis ir sunkesnis už brolių uždavinius.
Ilgai galvojo, kaip jam rasti savo kelią, kaip atpažinti savo taką tarp nesuskaičiuojamos daugybės kelių, kaip išnešti į žmones ne kvietimą ramybei, bet pačią ramybę. Pirmą kartą jis pažvelgė atgal ir permąstė visą savo gyvenimą. Neprisiminė nė vieno karto, kad jis būtų su kuo nors susiginčijęs, kam nors sukėlęs pyktį, ką nors suerzinęs, bet visada greta jo visi nurimdavo ir kiekviena svetima širdis rasdavo ramybę.
Tik viena jo gražuolė sesuo, gražesnė už visas miškų fėjas, niekada neturėjo ramybės. Visada jos norai pranokdavo visas jos galimybes. Ką jai bepadovanodavo, kur ją bepakviesdavo, jai visada atrodydavo, kad tai būtų buvę galima padaryti geriau, negu dėl jos padaryta, ir niekas neatnešdavo jai džiaugsmo.
Stipriai susimąstė vyriausias brolis, kodėl jo sesuo negalėjo perimti nei tėvo išminties, nei vyriausiojo ramybės, nei viduriniojo gerumo, nei jauniausiojo džiaugsmo…
Kur dabar reikėjo jam eiti? Kurioje šalyje ieškoti galimybės tarnauti žmonėms, šaukiant juos susitaikyti su savo aplinkybėmis? Ir jis nusprendė nespėlioti apie tai, kas bus rytoj, o gyventi visa širdies pilnatve kiekvieną prabėgančią akimirką, kiekvieną susitikimą. Jis suprato visišką savo išsilaisvinimą dabar iš bet kokių grandinių, iš bet kokios slegiančios ar varžančios meilės, bet kokios baimės, abejonių ar rūpesčių dėl artimų ar tolimų žmonių.
Dar kartą pervėrė vyriausiojo sūnaus širdį tėvo išmintis, pasiuntusi visus juos į tolimą pasaulį laisvus nuo bet kokios pareigos ir įsipareigojimų. Jis nusprendė eiti nauju keliu mąstydamas ne kur jis eis ir ką darys, bet kaip jis eis, koks bus jis pats ir kaip jis neš žmonėms savo ramybę.
Už lango švito. Jis apžvelgė kambarį, kuriame išsiskyrė su mylimais broliais, palaimino juos bei rūpestingus šeimininkus ir tyliai išėjo, stengdamasis nieko nepažadinti.
Nepažinodamas triukšmingo miesto, dar miegojusio šią ankstyvą valandą, jis ilgai ėjo gatvėmis, kol išėjo į platų kelią, vedusį į vakarus.
Po kiek laiko jis ėmė sutikti vežimus, prikrautus šieno, duonos, avižų, daržovių ir vaisių, galvijų bandas ir būrius naminių paukščių ? visko, ką valgė didžiulis miestas. Bet jaunąjį keleivį nustebino ne lig šiol nematyta gėrybių gausa, o niūrūs, rūškani ir rimti vyrų bei moterų, o kartais net ir juos lydėjusių vaikų veidai.
Keletą kartų jį užkabino pokštaujantys bernai ir pašaipūnės mergos, klausdami iš kur atsirado toks gudragalvis, kuris išeina iš miesto prieš pat didžiąją mugę, prieš atsidarant patiems linksmiausiems balaganams. Bet jaunuolis nekreipė dėmesio nei į pajuoką, nei į užgaulius žodžius. Niekas nesudrumstė ramybės jo širdyje. Ir kuo piktesnis buvo mestas žodis, tuo aiškiau jam buvo, kaip blogai ir tamsiai gyvena čia žmonės, kaip sunku jiems matyti aplink save grožį, ne tik savyje ar kitame.
Ilgai jis ėjo. Štai jau baigėsi vežimai ir riedėjo puikios karietos su brangiais pakinktais ir išsipuošusiais žmonėmis. Bet ir šių žmonių veidai ? sprendžiant iš rūbų, neturėjusių vargo dėl duonos kasdieninės, ? buvo tokie patys niūrūs, pikti ir atšiaurūs.
Vis tolyn ėjo keleivis, perėjo daug kaimų, sutiko daug žmonių, bet neišgirdo nė vieno malonaus žodžio, niekas į jį maloniai net nepažvelgė.
Jau ir saulė ėmė leistis, galvijų bandos grįžinėjo namo, o jaunasis keleivis ėjo vis toks pats vienišas, ir pasaulis, gyvas bei triukšmingas, jam buvo lyg negyva dykuma, per kurią jis ėjo visų atstumtas. Į jaunuolio širdį pradėjo smelktis šalčio šešėlis, kai jis staiga išgirdo baisų pagalbos klyksmą ir išvydo šiurpų vaizdą: moteris su dviem mažais vaikais, prisispaudusi prie akmens, rėkė iš siaubo, o į ją lėkė įsiutęs bulius. Atrodė, išsigelbėjimo nėra nei jai, nei jos vaikams.
Akimirksniu nusimetęs kuprinę, keleivis užbėgo buliui už akių, lengviau už sakalą užskrido jam ant nugaros ir sugriebė į laukinio gyvulio nosį įvertą žiedą. Suriaumojęs iš skausmo, bulius nulenkė galvą žemyn, bet drąsuolio ranka tempė žiedą ir gyvulys ėmė blaškytis, kanopomis arti žemę, stengdamasis nusimesti ir sutrypti netikėtą raitelį. Tačiau galinga ranka laikė žiedą su tokia jėga, kad bulius neištvėrė skausmo ir iš įsiūčio siaubingai riaumojo.
? Bėkit iš čia, ? sušuko moteriai keleivis, ? slėpkitės namuose.
Į siaubingą buliaus riaumojimą iš visų pusių jau bėgo žmonės, ir po kelių minučių sutramdytą gyvulį uždarė į gardą, iš kurio netikėtai buvo ištrūkęs.
Ir dar kartą stebėjosi keleivis niūriais ir nemaloniais žmonių veidais. Niekas ne tik nepadėkojo jam už moters ir jos vaikų išgelbėjimą, bet net nerado reikalo paklausti jo, kas jis, ar nealkanas, ar nereikia pastogės šiai jau temstančiai nakčiai.
Atsiduso pavargęs jaunuolis, nusprendė praeiti ir pro šį kaimą, kur jo pagalbą taip nedėkingai priėmė. Štai jau matosi ir paskutinė trobelė, jis nusprendė pernakvoti alkanas šalia vieškelio, kai paskutinės trobelės durys atsidarė ir ant slenksčio pasirodė jo išgelbėta moteris.
? Prašau, užeik, nepasibodėk mūsų skurdžios vakarienės, pailsėk po mūsų stogu. Tu, matyt, iš toli eini, atrodai pavargęs. Nepasibodėk mūsų skurdo, užeik. Aš ir žodžių nerandu, kuriais galėčiau tau padėkoti už tavo paslaugą. Juk tu man ir vaikams išgelbėjai gyvybę, ? kalbėjo moteris braukdama ašaras ir kviesdama keleivį į savo varganą trobelę.
Visa trobelė teturėjo vieną kambarį, bet grindys buvo švariai išplautos, ant stalo užtiesta švari staltiesė, išdėlioti paprasti, bet švarūs indai. Išsigandę vaikai taip pat buvo švariai nuprausti ir švariai aprengti.
Įvedusi svečią į vidų, moteris pakvietė jį į uždarą kiemelį, kur prie šulinio buvo įrengtas praustuvas, padavė muilą, švarų rankšluostį, pasiūlė praustis, nesivaržyti, nes, be jos ir vaikų, namuose nieko daugiau nėra, ir grįžti į kambarį, kur jo lauks jie ir vakarienė.
Moters veide, jauname ir labai gražiame, matėsi sunkaus darbo ir pervargimo pėdsakai. Jos balsas, liūdnas ir silpnas, skambėjo skausmingai, ir iš visos figūros jautėsi ne tik liūdesys, bet ir neviltis. Dabar jos balsas atspindėjo begalinį dėkingumą žmogui, išgelbėjusiam jai gyvybę.
Kai svečias grįžo į kambarį, moteris pasodino jį ant medinės kėdės ir padėjo priešais jį baltą lėkštę, sklidiną garuojančios, labai gardžiai kvepiančios sriubos, ir padavė didelę riekę duonos.
? Valgyk, drauge. Ši lėkštė ir vieta mano brangaus vyro, ? tarė šeimininkė ir ašaros pasipylė jos skruostais. ? Kuo tu vardu, brangus mūsų išgelbėtojau? Juk jeigu ne tavo bebaimiškumas ir ne tavo milžiniška jėga, gulėtume dabar mes buliaus užmušti. Į mano riksmą tie žmonės, kurie atbėgo tau į pagalbą, net nesiruošė pajudėti. Mano vyras, vesdamas mane, atsivežė mane iš toli, o čia toks paprotys, kad vyrai veda tik savas. Už tai mes patekome į nemalonę. Uošvis išskyrė vyrui dalį, duodamas jam patį blogiausią žemės sklypą, ir mums teko maitintis iš amato, sunkiai užsidirbant pragyvenimui. Viskas buvo gerai, dar sudurdavome galus, bet štai išėjo vyras į miestą dar prieš metus ? ir nėra iš jo jokių žinių. Vieni sako, ligoninėje mirė, kiti sako, kelyje užmušė per girtų ginčus. Bet nepanašu tai į jį, jis buvo ramus ir malonus, niekada negėrė ir ginčytis su niekuo negalėjo.
Ir vėl tekėjo ašaros moters skruostais. Ji pati beveik nieko nevalgė, maitino vaikus ir vis įpildavo sriubos savo alkanam svečiui, pasakodama jam, kaip nusikamavo, stengdamasi palaikyti nors ir menką savo ūkį, bet dar nespėjo nupjauti ištiso rėžio javų, ir pieva lieka nešienauta. Kuo šers karvę, kuo pati su vaikais maitinsis, vienas Dievas težino. Nugrimzdusi į savo mintis, liūdnai kalbėjo šeimininkė, matyt, džiaugdamasi reta galimybe pasikalbėti apie savo nelaimes su geranorišku žmogumi.
? Mano vardas, seserie, Aleksandras. Laikyk mane broliu, o tavo vaikams aš ? dėdė. Liksiu pas tave gyventi ir dirbsiu tau kaip darbininkas, o vadinsi ir laikysi mane broliu. Aš niekur neskubu, kur einu ? ten suspėsiu. Parodyk savo dalgį, jį reikia gerai išplakti ir išgaląsti. Nupjausim žolę, išdžiovinsim šieną, ? imsimės rugių. Nesielvartauk, pasijusk drąsiau. Grįš tavo vyras ? tada eisiu toliau. Tikėk, ne mano ranka tave nuo mirties išgelbėjo, o mano gailestingo ir išmintingo tėvo, kuris liepė man eiti į pasaulį ir nešti žmonėms ramybę. Jeigu nuo tikros mirties tave jo ranka išgelbėjau, tai jo rankomis ir tavo ūkį išgelbėsiu, ir tave su vaikais iš bado nasrų ištrauksiu. Patikėk, nurimk. Linksmai juokis sutikdama kiekvieną naują dieną ir gyvenk ją taip, lyg tavo mylimas vyras vaikščiotų greta. Vaikus pratink prie džiaugsmo, o ne prie savo nuolatinių ašarų. Na, einam, parodyk dalgį.
Keisti pasirodė moteriai svečio žodžiai, ir kartu atrodė, lyg tapo šviesiau troboje, lyg ne taip šalta ir beviltiška tapo jos pavargusioje širdyje. Nuvedė ji Aleksandrą į priemenę, kur buvo tvarkingai sudėti visi ūkio įrankiai ir grįžo į trobą pas vaikus. Ir vaikai kažkaip atgijo, prie motinos glaudėsi, klausinėjo ar didysis dėdė liks su jais gyventi.
Guldydama vaikus miegoti, motina džiaugėsi naujais garsais namuose, kuriuose jau seniai tik jos ir vaikų žingsniai bei balsai tebuvo vieninteliai gyvybės ženklai.
Ilgai triūsė Aleksandras tvarkydamas dalgį, pagaliau sutvarkė jį ir grįžo į trobą. Vaikai jau seniai miegojo, o šeimininkė siuvinėjo prie menkos lempelės.
? Dalgis paruoštas, dabar laikas miegoti. Ar nėra čia kokio kambarėlio, kuriame galėčiau įsikurti? Be to, nežinau, miela sese, tavo vardo, ? tarė jis linksmai pažiūrėjęs į miegančius vaikus.
? Yra palėpėje mažas kambarėlis, bet nežinau, ar bus tau ten gerai. Jis labai mažas, bet guolis ten patogus. O mano vardas ? Marta, ? atsakė moteris, pastebėjusi švelnų Aleksandro žvilgsnį, mestą į jos vaikus, ir širdyje jai tapo šilčiau.
Paėmusi nuo krosnies antrą mažą lempelę, Marta palydėjo svečią į viršų, padėkojo jam už gerumą, dar kartą palaimino jį už savo ir vaikų išgelbėjimą nuo mirties ir nulipo žemyn.
Pirmą kartą tamsi naktis nematė Martos ašarų, pirmą kartą nuo vyro dingimo jos širdyje buvo tylu ir ramu. Peržegnojusi vaikus, pasiuntusi meilę savo iškeliavusiam vyrui, Marta atsigulė miegoti ir susimąstė apie Aleksandro žodžius: “Linksmai juokis, sutikdama kiekvieną naują dieną ir galvok, kad tavo vyras greta tavęs vaikšto”. Kaip čia įsivaizduoti, kad jis visą laiką kartu, jeigu jo nėra ir net nežinia, kur jis, vis tebegalvojo Marta, bet nuovargis ir išgyventa baimė įveikė jos mintis ir greitai mažoje trobelėje nemiegojo tik vienas Aleksandras. Jis užgesino lempelę, atidarė mažą tvankaus kambarėlio langelį, atsisėdo prie jo ir žiūrėdamas į švytinčio mėnulio ir debesų žaismą giliai susimąstė apie savo tėvą.
? Norėčiau žinoti, ką galvoja tėvas apie mano poelgį. Ar taip pasielgiau, likdamas dirbti šiems bejėgiams vaikams ir Martai? Gal nereikėjo čia apsistoti, o eiti į triukšmingą miestą, kur man buvo liepta nešti savo ramybę?
Jaunuolis prisiminė tėvą, kuris niekada nepalikdavo be dėmesio savo kaimynų reikalų, kaip savo sūnus kartais siųsdavo į gretimus kaimus padėti toms šeimoms, kurios dėl kokių nors priežasčių sunkiai spėjo tvarkytis. Ir kuo giliau jis mąstė, tuo labiau lengvėjo jo širdyje, tuo paprastesnis ir teisingesnis jam atrodė jo paties poelgis.
? Ak, jeigu galėčiau išgirsti iš tavęs, tėve, bent žodelį, koks laimingas aš būčiau, ? dar pagalvojo jaunuolis, paliko langą atdarą ir atsigulė miegoti.
Išvargęs po ilgo kelio, po kovos su buliumi, po darbo, tvarkant Martos ūkio įrankius, ir po visų šios dienos išgyvenimų, Aleksandras akimirksniu užmigo.
Ir susapnavo jis keistą bei nepaprastą sapną, tokį gyvą, tarsi būtų viską iš tikrųjų pats matęs ir girdėjęs. Pasigirdo jam tėvo balsas, pamatė jis jį ir patį, tarsi stovintį prie palikto atdaro kambarėlio lango ir sakantį:
? Ko gi tu abejoji, mano sūnau? Juk ne ta diena svarbi, kuri išauš, o ta, kuri dabar teka. Argi blogai tu pasielgei, kad išgelbėjai gyvybę trims sieloms? Argi tu neįnešei ramybės į be šeimininko likusius namus? Kuo aukščiau kyla žmogaus dvasia, tuo paprastesni jo poelgiai, tuo lengviau jis pamiršta save dėl kitų laimės. Niekuo nesirūpink ir žinok tik viena: ką tu bedarytum, daryk iki galo, kur tu begyventum, neprarask gero vardo nė vienai akimirkai. Ir su kuo tu bebendrautum, nesmerk žmonių. Čia žmonės niūrūs ir pikti, tik apie save težino. Jie nesupranta, kaip galima gyventi savo dieną, neieškant sau naudos. Neteisk jų, bet ramiai šypsokis jiems. Ne šviesti juos siunčiau tave, bet parodyti jiems stebuklą žmoguje, jo gyvą šviesą savo paties gyvu pavyzdžiu darbe ir gyvenime. Nemąstyk, kas bus toliau. Gyvenk ir dirbk, kol tu čia reikalingas. Gyvenimas pats nurodys ir dieną, ir valandą, kada tau daugiau čia likti jau nebereikės. Gyvenk ir nelauk dėkingumo už savo darbą, nes jis mano. Aš tave pasiunčiau, kad tu būtum mano kojomis ir rankomis, mano galva ir mano širdimi žemėje. Gyvenk žemėje tol, kol man tavo darbas joje reikalingas.
Aleksandras norėjo padėkoti tėvui už jo žodžius, pašoko iš lovos, ir mato, kad jau aušta, ir girdi Martos balsą, kviečiantį jį lipti žemyn pusryčių. Nustebo Aleksandras ir niekaip negalėjo suvokti, kur dingo tėvas, kodėl jau rytas, jeigu tik ką dar švietė mėnulis. Antrą kartą pasigirdo Martos balsas.
? Kelkis, Aleksandrai. Tu juk pats liepei pažadinti tave auštant. Man gaila trukdyti tavo miegą, bet nedrįstu nepaklausyti tavęs, ? kalbėjo Marta, stovėdama ant laiptų.
? Einu, einu, Marta, tuoj, ? linksmai atsakė jaunuolis ir nubėgo prie šulinio.
Greitai, palikę vaikus saugoti ištikimam šuniui, Marta ir Aleksandras išėjo į pievą. Kelias buvo netolimas, visi dar miegojo, dar net gyvulių neginė į ganyklą. Kai Marta atsivedė Aleksandrą į pievą, kur visi jau buvo ne tik nusišienavę, bet ir susivežę, iš akių jai vėl pasipylė ašaros.
? Ko gi tu verki, Marta? Čia darbo man ne daugiau kaip trims keturioms dienoms. Aš puikus pjovėjas, ? šypsodamasis nelaimingai moteriai, pasakė jaunuolis.
? Ak, Aleksandrai, tu klysti. Čia ir per savaitę tu vienas nenupjausi. Be to, kai atsimenu ankstesnį džiaugsmą, kaip mes su vyru linksmai pjaudavome ir grėbdavome šieną, taip širdį ir duria adata, ? vis dar tebeverkdama atsakė Marta.
? Tai negerai, mano sese, atsiminti praeitį su ašaromis, jeigu kalbi, kad vyrą tebemyli. Tai didelis nedėkingumas jam. Tu vien tik apie save galvoji, kaip buvo, ko netekai. O aš tau sakau: neleisk tuščiai laiko verkdama. Gyvenk drąsiai, šauk vyrą ir kiekvieną akimirką galvok, kad jis greta tavęs. Stenkis elgtis taip, kad jam patiktų tavo poelgiai, kad neužtemdytų jo veido širdgėlos šešėlis, bet kad tavo šypsenos šviesa šviestų jam ir lengvintų kelią bet kokioje tamsoje, kur jis bebūtų patekęs. Negaišk ir dabar. Eik namo, paruošk pietus, pasiimk vaikus ir ateik su jais čia. Iki pietų pripjausiu begalę žolės. Atsinešk antrą grėblį, dalį pravartysime, pradžiovinsime ir vakare į kūgius sukrausime. Bėk linksmai, tik žiūrėk, kad daugiau ašarų nepamatyčiau.
Nusišluostė Marta ašaras, pasistengė nusišypsoti, bet vietoje šypsenos teišėjo tik grimasa.
? Negerai, oi kaip negerai, ? vėl tarė Aleksandras Martai, pradėdamas pjauti karžygiškais mostais. ? Nejaugi vaikai, tokie mieli vaikai, tau duoti tam, kad tu jų gyvenimą temdytum ašaromis? Galvok apie juos. Stenkis juos prablaškyti ir pradžiuginti kiekvienu savo žodžiu. Ypač šiandien, kai juos taip neseniai išgąsdino bulius. Stenkis, kad jie pamirštų baimę gyvuliams. Bėk greitai namo ir grįžk su pietumis.
Seniai negirdėjo Marta švelnių žodžių. Seniai niekas nesidomėjo jos reikalais, jos vaikais, jos gyvenimu. Karšta dėkingumo banga užliejo moters širdį, ji linksmai nusišypsojo ir tarė:
? Atleisk, mielas Aleksandrai. Tu taip mane paguodei, padrąsinai, kad ir apsakyti nemoku. Laiminga buvo ta mano gyvenimo diena, kai manęs vos neužmušė bulius. Visą gyvenimą šlovinsiu tą bulių ir dėkosiu likimui už patirtą siaubą. Bėgu, drauge, ? ir nusijuokė Marta, kaip seniai nebuvo juokusis, linksmu, skaidriu juoku ir nubėgo, kaip bėgiodavo tais laikais, kai lakstydavo lenktynių su vyru.
Liko Aleksandras vienas palaimingoje žydinčios pievos tyloje ir vėl ėmė galvoti apie tėvo žodžius, kuriuos sapnavo naktį. Tik pradėjo jis apie juos mąstyti, kai jam vėl pasivaideno tėvo balsas ir atrodė, kad aiškiai girdi jo žodžius:
? Tu niekada ne vienas, mano sūnau. Visada aš su tavimi, jeigu tavo širdis rami, mintys tyros ir linksmai dirbi savo kasdieninius darbus. Visokie būna darbai. Ir paprasti, ir labai sudėtingi. Bet visi jie svarbūs tik tiek, kiek tu kūrei juos su manimi, man, ir kiekvieną akimirką pynei į juos tik vieną žinojimą: viskas, kas gyvena matoma forma, ? viskas yra Amžinybė, išdalinta po lašą. Ir kiekvienas Amžinybės lašas ? ištisas atskiras pasaulis. Žmogus ? viena iš Amžinybės formų, jame slypi ištisas aistrų pasaulis, kaip ir ištisas grožio pasaulis. Nėra žmonių su vyraujančiomis vien tik dvasinėmis jėgomis, bet yra žmonės, didys darbštuoliai, daug jėgų skiriantys ieškojimams ir suvokimams, kaip įžengti į meilės kelią ir kaip paduoti savo artimiesiems pačią meilę, kad ji nebūtų jiems sunki. Daug yra mylinčių žmonių, bet mažai tokių, kurie sugeba paduoti savo meilę, nereikalaudami mainais už ją sau nei gėrybių, nei padėkos. Daug yra motinų ir tėvų, mylinčių savo vaikus, bet mažai neslegiančių vaikų savo meile. Retai tėvai sugeba gerbti savo vaikus ir save juose taip, kad su jais būtų draugiški ir džiugiai auklėtų juos. Mažai kas iš tėvų supranta ryšį tarp gyvų žemės darbininkų, kuriuos mato, ir tokių pačių dangaus darbininkų, kurių jie nemato, ir todėl vaikų auklėti jie negali ne tik teisingai, bet ir džiugiai. Suprask šį ryšį. Dirbk savo kasdieninį darbą ir suvok, kad tu susijęs su visa visata ne tik mintimis ir darbais, bet ir kiekvienu atodūsiu. Jeigu ryte prabudai ir niūriai atsidusai, tu jau prastai pradėjai savo ryšį su žmonėmis. Kiekvienas, kurį sutiksi, nors ir nieko nežino apie tavo niūrumą ar suirzimą, bet jis jau ne taip linksmai ir paprastai atsakys į tavo pasisveikinimą, kaip tai padarytų, jeigu tavo širdis būtų švari nuo rūpesčių apie save patį ir tavo paprastas gerumas būtų lengvas ir ramus. Atsimink mano žodžius ir įgyvendink juos žemės darbuose: negalima savęs atjungti nuo žmonių, galima tik stiprinti žmonių laimę bei ramybę savo ramybe ir santūrumu arba dar daugiau apšiukšlinti žmonių kelius savo aistromis, nesantūrumu ir nuolatinėmis mintimis apie save. Neabejok. Kiekvieną prabėgančią akimirką veik paprastai ir ramiai iki galo, su visa jausmų ir ištikimybės pilnatve, ir nė viena tavo gyvenimo akimirka nedings be naudos, nors tau atrodytų, kad tu atlieki pačius menkiausius darbus.
Aleksandras iš tolo pamatė iš už posūkio išsukančią Martą su vaikais, ir tėvo balsas nutilo. Nurimo nerimas, sukeltas abejonių dėl savo poelgio. Mintyse padėkojo tėvui už jo pagalbą bei sąmonės nušvietimą ir suprato, kad nėra mažų ar didelių darbų, kad ne taip svarbu ar greitai pasieks miestą, kur jam lemta gyventi. Svarbu tik, kaip suderinti savyje tikrąjį garbės ir gerumo suvokimą su sugebėjimu perduoti šį suvokimą kiekvienam sutiktajam.
“Kad tik visada prisiminčiau, kad kiekviename žmoguje dega Gyvenimo ugnis, jai tarnaučiau, į ją kreipčiausi, o ne į tai, ką matau kaip laikiną formą”, ? pagalvojo Aleksandras.
Marta, atsivedusi vaikus ir atnešusi pietus, net su išgąsčiu žiūrėjo į Aleksandro nupjautą žolę.
? Ko tu taip stebiesi, Marta? Mus tėvas išmokė visokių darbų, ir visada liepdavo kiekvieną darbą dirbti kuo lengviau ir išradingiau. Aš turiu savo pjovimo būdą, užtat ir dirbu greičiau už kitus. Kam tuščiai stovėti ir stebėtis, čiupk grėblį ir pradėk vartyti apdžiūvusią žolę. Matai, kaip saulė kepina! Aš nupjausiu pradalgę iki galo, ateisiu tau padėti, o po to ir papietausime, ? pasakė Aleksandras apstulbusiai moteriai.
Pavėsyje po medžiu pasodinusi vaikus, Marta nuėjo prie kitame gale esančių krūmų, nuo kurių Aleksandras pradėjo pjauti. Daug metų ji dirbo pievose ir laukuose, matė ir gerų pjovėjų, bet tokio nepaprasto stipruolio negalėjo net įsivaizduoti. Ji iš visų jėgų stengėsi dirbti greičiau, bet niekaip nesuspėjo su Aleksandru, kuris jau visą eilę nupjovė ir pasiėmęs grėblį baigė pasivyti ją, vartydamas pradalgę.
Martos mintys šokinėjo be jokios logikos. Dabar jai atrodė, kad visa praeitis kažkur prasmego, tarsi ir nebuvo sunkių vienatvės metų, nepakeliamo darbo ir ašarų, tarsi Aleksandras visą laiką buvo su ja, taip pasitikinčiai ir ramiai ji greta jo jautėsi. Tai vėl peršokdavo mintys ir grauždavo jos širdį baimė, kas bus su ja, kai Aleksandras išeis staiga, kaip ir atėjo, o vyras negrįš? Kaip viena išaugins vaikus? Kas atsitiks su karve ir namais? Jos mintys vis lakstė atgal, grįždavo prie išgyvento skausmo bei ašarų, ir nematė Marta šviečiančios saulės, linksmai čiulbančių paukščių, nejautė nupjautos žolės kvapo ir viso gamtos grožio.
? Ko tu tokia paniurusi, Marta? ? staiga išgirdo pasivijusio Aleksandro balsą.
? Šiaip sau, kažko širdyje neramu, tiek daug iškentėta, o kas ateityje? Viena nežinomybė, ? štai ir spaudžia širdį baimė.
Ir suprato Aleksandras, kodėl tėvas jam kalbėjo apie prabėgančią akimirką. Suprato, kad žmogus gyvena žemėje ir vis galvoja, kas buvo ir kas bus, o jo “dabar” prabėga bet kaip ir jis net nepastebi to prabėgančio “dabar”. Tuščios, nereikšmingos ir neišbaigtos mintys slegia jo dvasią ir žmogus negali gyventi laimingas, džiugus, bet bijo net to, ko dar nėra arba kas jau buvo.
? Tu džiaukis, kad šienaujam pievą, kad vaikai žaidžia, kad turėsi puikaus šieno. Ko dairaisi į priekį, Marta? Linksmiau vartyk žolę, štai baigsime pradalgę ir sėsime pietauti.
Marta palingavo galva, buvo aišku, kad ji nesuprato, kas tai yra gyventi dabar ir negalvoti, kas bus rytoj, bet nieko nepasakė. Nespėjo ji baigti savo pradalgės, o Aleksandras jau sėdėjo su vaikais ir visi kartu kvietė ją pietauti.
Iki vėlaus vakaro pjovė Aleksandras žolę, išsiuntęs Martą su vaikais anksčiau pasitikti iš ganyklos grįžtančią karvę, pasakęs, kad grįš vėlai, tik vakarienei. Nespėjo nutilti nueinančios Martos ir vaikų balsai, kai vėl išgirdo tėvo balsą, tik šį kartą Aleksandras dar geriau girdėjo tėvo žodžius:
? Mano mielas ir artimas sūnau. Kur tu bebūtum, aš su tavimi. Ką tu bedarytum, jeigu mintys tavo tyros, aš su tavimi. Stenkis parinkti savo mintis, saugok ir išlaikyk šviesias bei drąsias mintis ir vyk šalin niūrias mintis. Nėra nei ligų, nei blogo žmogaus likimo, tėra tik tas likimas, kurį jis pats sau sukūrė, likimas ? pasekmė, likimas ? jo paties minčių ir darbų rezultatas. Nesijaudink, jeigu ilgai negirdėsi mano balso. Ir toliau viską daryk, kaip pradėjai, ir vieną dieną vėl išgirsi mane. Tvirtai atmink: tu ir aš, mėnulis ir saulė, žolė ir medžiai, bet kuris žmogus ir bet kuris gyvis, viskas ? jis, didysis vienatinis visatos protas, skirtingai išreikštas kiekvienoje formoje. Mirties nėra, nebijok jos ir kiekvienam aiškink, kad jis nemirtingas, kad jo aš yra Dievas, nemirštantis ir visur esantis. Jeigu kam tenka mirti sunkiai, kankinant ligai, vadinasi, žmogų valdė piktos mintys, savimeilė bei niūrumas ir atvedė prie tokios pabaigos. Džiaukis, parink tyras mintis, neatsiskirk nuo visatos ir tu nežinosi ligų. Visų jų pradžia ? baimė ir savimeilė. Saugok širdį nuo šiukšlių ir tavo kūnas išliks tvirtas bei gaivus.
Balsas nutilo. Pastovėjo Aleksandras pievoje, padėkojo dar kartą tėvui už jo rūpestį ir dirbo toliau iki pat sutemų, net nepastebėjęs, kada sutemo. Grįžo Aleksandras namo, pavakarieniavo, paglamonėjo vaikus ir nuo šios dienos jo gyvenimas bėgo dirbant, visiems šypsena praskaidrinant kasdienybę. Ir net niūrūs bei atšiaurūs kaimynai ėmė kalbėtis su Martos broliu, su Martos darbininku.

Viską aplink užmiršusius Liovušką ir Bronskį staiga tarsi iš miego pažadino beldimas ir Jasos balsas, kvietęs juos vakarieniauti. Jasa vėl nuvedė juos į apsiplovimų kambarį ir pasiūlė kiekvienam vėl apsiplauti baseine ir persirengti, dėl ko abu labai nustebo. Bet kai Liovuška pažvelgė į savo ryte buvusį baltą rūbą, tai pamatė, kad jis visas dėmėtas. Nejučia dirstelėjęs į draugą, jis sušuko:
? Stanislavai, kur mes su Jumis taip juodai išsitepėme? Atrodome kaip išsitepę juodais dažais.
Dar ne visai grįžęs į realybę, dar tebeveikiamas Ali kambario ir perskaityto teksto įspūdžių, Bronskis pažiūrėjo į Liovušką, po to į save, palingavo galva ir atsakė:
? Kaip mes tokie purvini galėjome sėdėti dieviškame Ali kambaryje? Kaip mes nepastebėjome, kad velkamės nešvarius rūbus?
? Ne, rūbus jūs apsivilkote visiškai švarius, ? įsiterpė Jasa, ? bet kiekviena dėmė jūsų rūbuose išduoda jūsų mintis, kurios nebuvo pakankamai tyros ir tvirtai atsidavusios. Kiekvieną kartą, kai jūsų prote šmėstelėdavo pilnavertė mintis, bet jai nepakakdavo koncentracijos, kai praplaukdavo ankstesnių prietarų ar netikėjimo atgarsis ? iš jūsų kūnų išsiskirdavo lipnus prakaitas, kuris ir virsdavo ant rūbų šiomis dėmėmis. Kai jūs prausitės, tai ir vanduo bus tamsus bei nešvarus, nes dabar abu pakilote į tą išsilaisvinimo pakopą, kur be pasekmių nelieka net nepilnavertė mintis, ne tik darbas. Štai jums aiškus ir nenuginčijamas įrodymas, kad ne Mokytojas laiko mokinį toje ar kitoje pakopoje, neleisdamas jo toliau arba slėpdamas nuo jo kažkokias aukšto gyvenimo paslaptis. Tik pati mokinio atmosfera neleidžia jam gyventi visa jo Vienatinio Šviesos ir Jėgos pilnatve. Ir tiktai tai sudaro kliūtis kelyje, ? kalbėjo abiem draugams Jasa padėdamas apsiplauti ir apsirengti. ? Eikime, mano mieli draugai. Dabar jūs jau gerai apsivalę. I. laukia jūsų savo valgykloje, ? pridūrė jis švelniai, matydamas naujų mokinių sumišimą.
Jiems abiem atrodė, kad jie visai nenori valgyti, ir net šmėstelėjo mintis, ar ne be reikalo Jasa sutrukdė juos pačioje svarbiausioje ir įdomiausioje pasakos vietoje. Pirmą kartą Liovuška ėjo pas I. be būsimo susitikimo džiaugsmo, taip jam buvo sunku šiandien skirtis su Ali kambariu, su nuostabia knyga, su kažkokiu dar nepatirtu nauju gyvenimu, kurį jis gyveno tas visas valandas, praleistas šiandien dieviškame kambaryje. Ir grįžimas į kasdienybę šią akimirką jam buvo labai sunkus.

Toliau