Henris pas lordą Benediktą. Kapitono Retedlio atvykimas.
Lordo Benedikto pavedimas Tendliui

Matydamas Henrio susijaudinimą ir nesuprasdamas jo tikrosios priežasties bei manydamas, kad Henris jaudinasi kaip ir jis pats prieš pirmą susitikimą su lordu, misteris Tendlis stengėsi kuo daugiau papasakoti jam apie lordo Benedikto šeimos gyvenimą. Jis paprastais žodžiais smulkiai apibūdino patį lordą, jo grožį, su niekuo nepalyginamą žavesį, grafų T. porą ir Alisą. Jis taip įsitraukė girdamas Nal ir Alisą, kad Henris pralinksmėjo ir šelmiškai šypsodamasis paklausė:
? Kuri iš šių damų Jums patinka labiau, tiksliau, kuri iš jų Jums tiesiog patinka ir kurią Jūs įsimylėjęs?
– Prisipažinsiu, misteri Obersvoudai, – šiek tiek šaltokai atsakė misteris Tendlis, – aš apie tai negalvojau. Ir jeigu būtų galima kalbėti apie mano įsimylėjimą, tai man tikriausiai tektų prisipažinti meilėje pačiam lordui, mano admirolui. Aš jį vos tepažįstu, o pasiruošęs už jį galvą guldyti – taip jis mane apžavėjo.
– Jūs sakėte, misteri Tendli, kad pas lordą Benediktą gyvena grafas T. Ar tai ne Liovuškos brolis?
– Liovuškos? Apie tokį nieko negirdėjau ir jo ten nemačiau. Lordo Benedikto namuose dabar gyvena du jo draugai. Vienas jų – lordas Mildrėjus – turėjo užvažiuoti manęs ir Jūsų Londone ir visi trys turėjome vykti šiandien kartu, bet vakar vakare gavau iš jo laišką, kad jis į Londoną neatvažiuos, o lauks mūsų kaimo geležinkelio stotyje. Vadinasi, Jūs greitai susipažinsite su lordu Mildrėjumi. Dar pas lordą Benediktą gyvena indas vardu Sandra. Jo pavardė įmantri ir ilga, ir nors mes abu mokomės tame pačiame universitete, jo pavardės aš taip ir nežinau. Tiesiog visi jį vadina Sandra. Nepaisant jo jaunystės, jis žymus mokslininkas. Daugelis laiko jį genialiu, bet aš apie tai spręsti negaliu. Dabar jis kažko stipriai sukrėstas, net sirgo, bet ko tik neišgydo bendravimas su tokiu did˛iu ˛mogumi kaip lordas Benediktas.
Henris sunkiai atsiduso. Jis taip nuliūdo, kad gerajam Tendliui net paširdžius suspaudė.
– Misteri Henri, aš iš visos širdies norėčiau Jums padėti. Jeigu aš negaliu kuo nors iš esmės būti Jums naudingas, tai norėtųsi bent pralinksminti Jus, atitraukti Jūsų dėmesį į kokią nors kitą sritį, kad asmeninė kančia liktų šone.
– Mielas misteri Tendli, Jūs ir įsivaizduoti negalite, kaip tiksliai pataikėte. Visas mano liūdesys būtent ir kyla iš per didelio dėmesio savo asmeniui. Jeigu aš sugebėčiau taip nuoširdžiai domėtis žmonėmis kaip Jūs – bent jau mano atžvilgiu, – aš būčiau išvengęs visų skaudžių gyvenimo momentų ir nebūčiau ištisai virtinei žmonių suteikęs tiek skausmo.
Užjausdamas draugą, nežinodamas, kaip palengvinti jo sunkią būseną, misteris Tendlis ėmė pasakoti apie lordo Benedikto dvaro oranžerijas ir krioklį, parko grožį. Draugai net nepastebėjo, kaip privažiavo stotį ir iš karto atsidūrė prieš jų laukusius Sandrą ir Mildrėjų. Po pačių pirmųjų nejaukių varžymosi akimirkų Henris su naujaisiais pažįstamais pasijuto laisvai ir lengvai. Sėdėdamas puikioje puskarietėje, grožėdamasis žaluma ir mėgaudamasis nuostabiu oru, Henris prisiminė, kaip jis pirmą kartą sėdėjo puskarietėje greta Anandos. Jam taip stipriai sugėlė širdį, kad jis vos sulaikė aimaną. Greitai lėkė pro šalį fermos, kaimeliai, koplytėlės ir bažnyčios. Henris nebeklausė, kas buvo kalbama aplink jį. Kuo labiau artėjo susitikimas su Florentiečiu, tuo labiau jis jaudinosi. Henris nežinojo, ką jis pasakys, nuo ko pradės reikšti savo dėkingumą. Staiga arkliai sustojo, ir pažadintas iš savo minčių Henris išgirdo, kaip jo bendrakeleiviai sveikinasi su kažkokiu pakelėje stovinčiu aukštu vyru, vilkinčiu baltą kostiumą ir laikančiu rankoje lazdelę.
– Tikrai taip, admirole, įsakymas įvykdytas. Misteris Henris Obersvoudas pristatytas, – Henris išgirdo linksmą Tendlio balsą ir pamatė iššokantį iš ekipažo Sandrą ir siūlantį nepažįstamam gražuoliui sėsti į jo vietą.
– Tai lordas Benediktas, mūsų šeimininkas, – šnipštelėjo Henriui Mildrėjus. – Einame, aš Jus pristatysiu.
Henris paskui Mildrėjų iššoko iš ekipažo ir pasijuto kaip penkerių metų berniukas, stovintis prieš aukštą, liekną, tvirtą kaip statula Florentietį, kuriam jis tesiekė vos iki peties. Nusiėmęs skrybėlę, jausdamasis prieš šią galybę esąs tik nykštukas, Henris droviai pažvelgė į puikų lordo Benedikto veidą. Jo širdis daužėsi, lyg jis būtų bėgęs lenktynių.
– Kaip gerai padarėte, kad atvažiavote pas mus pailsėti. Jūs labai išbalęs ir išvargęs. Mums visiems bus gėda, jeigu Jūsų skruostai nuo viešnagės pas mus neparausvės. Aš Jus specialiai pavesiu Alisai. Ji turi stebuklingų savybių veikti žmonių temperamentus. Net ir indai, pabuvę šalia jos, pavirsta ėriukais.
– Malonėkite pasidžiaugti, – kvatojosi Sandra. – Aš visada būnu atpirkimo ožys. Nuo manęs prasideda, manimi ir baigiasi. Bet juk aš jau pasitaisiau, lorde Benediktai.
– Dar pamatysime. Greitai įvyks tavo naujos energijos išbandymas. Misteri Henri, ar nenorėtumėte pasivaikščioti su manimi iki namų pėsčiomis. Tai netoli. Mūsų draugai važiuodami nedaug mus teaplenks, nes mes patrauksime tiesiai, per pusę sutrumpindami sau kelią.
– Būsiu laimingas paklusdamas Jūsų įsakymui, – tyliai, vos suprantamai atsakė Henris su tebesidaužančia širdimi.
Mostelėjęs ranka nuvažiuojantiems, Florentietis paėmė Henrį už parankės ir pasuko į miško takelį. Po valandėlės puskarietė dingo iš akių, greitai nutilo ir kanopų aidas, keleiviai atsidūrė dviese miško tyloje, kurią tedrumstė paukščių čiulbesys ir voverių šokinėjimas. Henris negalėjo daugiau suturėti savo skausmo. Jis suklupo prie Florentiečio kojų, apkabino jo kelius ir raudodamas kalbėjo:
– Aš kaltas. Ananda, Ananda man neatleis. Neatstumkite manęs. Aš dar negaliu tapti toks, kokį supratau save esant širdyje. Mano motina Jus vadina Didžiąja Ranka. Išgelbėkite mane. Aš nusiritau iki ryšio su tamsos jėga, neatstumkite manęs. Bijau, kad vėl nesugebėsiu iš karto įvykdyti savo pažadų ir norų, bet stengsiuosi tapti vertas Jūsų pagalbos.
– Stokis, mano sūnau. Sunkus mokinystės kelias, labai sunkus kiekvienam žmogui. Nenusimink. Nedirsčiok į ateitį ir niekada neskubėk. Dabar gyvenk net ne taip, tarsi tai būtų tavo paskutinė diena, o taip, tarsi tai būtų tavo paskutinė valanda. Tau negalima atsilikti nuo to, kurį išsirinkai sau Mokytoju, kurio gyvenimas ir jėga – tau gyvas pavyzdys. Atsilikti nuo Mokytojo reiškia grįžti į prietarų ir įsikaltų nuomonių vergovę. Jeigu tu gavai užduotį – skubėk ją vykdyti, vykdyti iki galo. Jeigu tu jos atžvilgiu nusiteiksi be jokių asmeninių, tave pavergiančių samprotavimų, jeigu įžvelgsi įsakyme didžią tau dar ne visada suvokiamo gyvenimo prasmę ir nesiknaisiosi savo sieloje aiškindamasis, ar viskas joje pasiruošę, o gal kažkas dar ne visiškai pasiruošę, tai tu lengvai įvykdysi užduotį. Ne į save reikia sutelkti dėmesį, o iki galo į tai, ką turi vykdyti. Anandai ir į galvą neatėjo tave nuliūdinti, kai jis pasiūlė tau tapti I. mokiniu. Jis norėjo tau padėti ir apsaugoti tave nuo to blogio tinklo, į kurį tu pats save įtraukei. Stokis, mano drauge, eikime. Jeigu tu atsilaikei garlaivyje, tu rasi savyje jėgų ir čia sustiprinti savo savitvardą. Aš gi ne tik nesiruošiu atstumti tavęs, bet pasiruošęs pasiimti tave į Ameriką, kur mes visi greitai išplauksime.
Florentietis vėl paėmė savo kenčiantį draugą už parankės ir nusivedė, savo meilės ir tvirtumo jėga padėdamas jam nurimti.
– Kas Jums pasakė, lorde Benediktai, apie I. ir apie mano gyvenimą garlaivyje? Ananda galėjo Jums parašyti apie I., bet tik vienas kapitonas Retedlis galėjo Jums papasakoti apie garlaivį. Argi jūs jį pažįstate?
– Gerai įsidėmėk savo klausimą šią akimirką, šioje miško tyloje, ir mano atsakymą tau. Jie bus tau pamoka visam gyvenimui. Tu gyvenai greta Anandos ir nematei, greta ko gyveni. Tu buvai užsiėmęs savimi, o galvojai, kad ieškai aukščiausio kelio. Tu negalėjai nieko rasti. Kas ieško apsunkintas aistrų, tas tik dar labiau susipainioja. Dabar tu atėjai mano pašauktas ir toliau tebelieki aklas. Tu net nesupratai mano laiško, nesupratai, kodėl aš liepiau saugoti motiną, nes kaip tik ji – tavo materialinės gerovės laidas. Kas gi galėjo man ką nors pranešti apie tavo motiną? Neskubėk uždavinėti klausimų. Kartoju: gyvenk tarp mūsų, tarsi gyventum savo paskutinę valandą. Nešiok savo širdyje tokią ramybę ir geranoriškumą kiekvienam kaip tie, kurie miršta pasiekę gerumą.
Stenkis čia spręsti ne proto problemą, kaip tau diegti į savo dieną tuos ar kitus principus, o tiesiog mylėk tuos, su kuriais dabar tave suvedė gyvenimas. Įsižiūrėk į kiekvieno reikmes, rūpesčius, interesus. Nekartok nusišalinimo į vienatvę klaidos, kaip kad gyvenai visą laiką. Iki šiol tu matei tik savo meilę Anandai, bet kuo gyveno pats Ananda, kas buvo greta jo, tau buvo tas pats. Ieškok čia ne naujo gyvenimo mumyse, kuris galėtų tave palaikyti; ieškok pačiame savyje sugebėjimo būti geram su mumis. Ir pirmiausia, nuo ko pradėk: neneik, neteisk.
Henriui atrodė, kad niekur pasaulyje negalėjo būti nei tokio miško, nei tokių paukščių, nei tokios tylos, nei tokios laimės. Jis ėjo nesuvokdamas tikrovės. Pirmą kartą jo praktiškas protas atsisakė suvokti, taikyti sau, užčiuopti kažką konkretaus. Jis susiliejo su gamta, tarsi Florentiečio ranka būtų padėjusi jo širdžiai atsiverti poezijai.
– Greitai ateisime. O štai mus sutinka mano duktė ir jos vyras.
Florentietis supažindino Henrį su Nal ir Nikolajumi taręs šiam, kad Henris buvo Konstantinopolyje vienu metu su Liovuška. Palikęs Nikolajų parodyti svečiui kambarius, Florentietis su Nal prisijungė prie likusios kompanijos, susispietusios terasoje aplink Alisą. Greitai pas juos nulipo Nikolajus su Henriu, ir mielas šeimininkas pakvietė išalkusią šeimyną pusryčių.
Nikolajus apibėrė Henrį tūkstančiais klausimų apie savo brolį, apie jo gyvenimą, sveikatą. Daug kuo iš Henrio pasakojimų jis stebėjosi, ypač Liovuškos liga nuo smūgio į galvą po audros garlaivyje. Henriui pasakojant, Nikolajaus veidas keletą kartų persimainė ir jis vis dirsčiojo į Florentietį, atsakinėjusį jam raminančia šypsena.
– Henri, tu per daug nenustebk, jeigu šiandien – vėliausiai rytoj – čia sutiksi vieną savo pažįstamą iš Konstantinopolio, – tarė Florentietis kildamas iš už stalo.
– Neklausinėsiu, lorde Benediktai. Gal mano paskutinė valanda neišmuš anksčiau, nei aš susitiksiu su netikėtu pažįstamu. Prisipažinsiu, anksčiau būčiau gerokai palaužęs galvą, kas tai galėtų būti.
– Na, o kadangi tavo galva mums labai reikalinga, štai tau dvi būsimos erudicijos aukos, – privesdamas prie Henrio Alisą ir Nal tęsė Florentietis. – Tu juk parašei žinomą mokslinį darbą apie smegenų ligas, o šios dvi damos labai domisi žmogaus smegenimis ir nori išklausyti apie tai paskaitą. Žiūrėk, skaityk ją taip, kad jos nepalaikytų tavęs ligoniu.
Alisa ir Nal nusivedė Henrį į viršų, kur buvo jų klasė, kaip ją juokais vadino Nikolajus. Ten jie susėdo prie anatomijos atlasų, ir Henris, iki šiol laikęs žemiau savo vertės supratimo aptarinėti medicininius klausimus net su savo universiteto bendramoksliais, nesiruošęs iš karto ėmė pakiliai aiškinti savo žavioms mokinėms elementariausius klausimus ir pats buvo tuo patenkintas. Tuo tarpu Florentietis paliepė pabalnoti tris žirgus ir pasiūlė Sandrai bei Tendliui iki arbatos gėrimo sujodinėti į tolimąją fermą. Sandra šokinėjo iš džiaugsmo, o Tendlis pasitenkinimą reiškė mėtydamas savo skrybėlę virš medžių viršūnių. Nikolajus su Mildrėjumi pasuko į biblioteką, kur kiekvienas buvo pradėjęs didelį darbą.
Kuo ilgiau Henris skaitė savo nesudėtingą paskaitą, tuo labiau jam tai patiko, nes priešais save matė dvi žavias moteris. Jis pamiršo savo savimeilę ir tai, kad jis – labai išsilavinęs žmogus. Iš karto, vos įžengęs į šį kambarį, jis suprato, kad čia dirbama daug ir rimtai, mokantis ne mokyklai, bet gyvenimui. Jis prisiminė keletą nugirstų Nikolajaus ir Sandros pokalbio frazių. Jų minčių gelmė jį pribloškė. Henris kažkodėl prisiminė de-Sanuarą ir apgailestaudamas pagalvojo, kaip kvailai ir nekultūringai jis elgėsi pas Anandą. Henrio mintys švystelėjo žaibo greičiu, bet moterų auditorija atrodė nepavargstanti ir neleido jam blaškyti dėmesio. Birte biro jų klausimai, ir jis pajuto nuovargį.
– Mes Jus išvarginome, misteri Obersvoudai, – pastebėjo Alisa. – Jūs labai išbalote, o lordas Benediktas paliepė man pasirūpinti, kad Jūsų skruostai parausvėtų. Ko gero, jis nebus patenkintas, kad mes taip ilgai Jus išnaudojome.
– Jūs pats kaltas, misteri Henri, kad pasirodėte esąs toks puikus lektorius, – dėkodama už pamoką kalbėjo Nal. – Eikime į biblioteką, pasiimkime mano vyrą bei lordą Amedėjų ir keliaukime pasitikti mūsų raitelių. Jie turėtų grįžti kaip tik pro krioklį, o Jūs pamatysite nuostabią vietą.
Ne be vargo atitraukę įsigilinusius mokslininkus nuo knygų, jie visi kartu patraukė prie krioklio. Henris, matydamas anglų kaimo gamtą pirmą kartą gyvenime, net neįsivaizdavo, kad už dviejų valandų kelio nuo Londono gali būti kažkas panašaus. Jis vėl nustojo girdėti, kas buvo kalbama aplink, bet niekas jo netrukdė, leisdami jam elgtis, kaip jis nori.
Henris ėmė galvoti apie būsimą savo gyvenimą pas Florentietį. Jau iš pat pirmos dienos jis pamatė, kad čia visi užsiėmę, kad visi ištisas dienas dirba. Ką gi jis čia veiks? Net jeigu kiekvieną dieną mokys savo moterų auditoriją, tai ir tada jam dar liks nemažai laisvo laiko. Apie svarbiausią, apie Florentietį ir Anandą, Henris kažkodėl negalėjo galvoti. Čia jam viskas skendo kaip už dūmų uždangos. Jis prisiminė Florentiečio žodžius: “Gyvenk taip, tarsi gyventum savo paskutinę valandą”. Jam palengvėjo ir jis pradėjo įsiklausyti į Nal ir jos vyro pokalbį.
Nikolajus ant delno laikė kažkokį stambų vabzdį, kokio Henris dar niekada nebuvo matęs, ir aiškino žmonai jo anatomiją. Aiškino taip tiksliai, sklandžiai ir aiškiai, kad Henris palaikė Nikolajų zoologu. Nuėmęs vabzdį nuo rankos ir atsargiai paleidęs į žolę, Nikolajus nuskynė keletą žiedelių, kokių Henris taip pat niekada nebuvo matęs, ir ėmė klausinėti Nal, ką ši prisimena iš jo vakarykščio pasakojimo. Nal labai dalykiškai atsakė savo pamoką, tuo tarpu Henris sugavo save galvojantį apie jos nuostabias rankutes, miniatiūrines kojytes ir nepaprastą grožį, o visai ne apie tai, ką ji kalba. Henris taip giliai atsiduso, kad net priekyje su Mildrėjumi ėjusi Alisa išgirdo jo atodūsį.
– Jūs pavargote, misteri Henri? Gal mes per greitai einame?
– Oi ne, ledi. Jau kuris laikas aš labai išsiblaškęs. Ir dabar, žiūrėdama į mane, Jūs galite akivaizdžiai pamatyti ir išstudijuoti sutrikusią smegenų veiklos koordinaciją, apie kurią Jums šiandien kalbėjau.
– Tai jau ne, – įsiterpė Nikolajus. – Galbūt Jūs ir sergate, aš ne gydytojas ir mažai nusimanau toje srityje, bet manau, kad Jūsų organizme pati prigimtis taip viską sutvarkė ir suderino, jog jo harmonija privers Jūsų dvasią užimti atitinkamą poziciją. Iš Jūsų veido išraiškos ir iš Jūsų eisenos bei judesių nervingumo matau, kad Jumyse siaučia audra. Patikėkite manimi, kad Jūs negalėjote rasti geresnės vietos pusiausvyrai atstatyti, kaip šalia lordo Benedikto. Mes visi čia jo draugai, vadinasi, ir Jūsų draugai. Kiekvienas iš mūsų jau priėmė Jus į savo širdį, jeigu Jus į savo širdį priėmė mūsų tėvas. Nesivaržykite čia gyventi su mumis ir leiskite mums vadinti Jus tiesiog Henriu. Kiekvienam iš mūsų Jūs brangus, brangūs Jūsų džiaugsmai ir kančios, Jūsų sielvartas ir pasiekimai. Mes visi kentėjome, mokėmės ir tebesimokome valdyti save, ir mūsų padėtis čia lygi Jūsiškei. Būkite ramus, niekas iš mūsų Jūsų nestebi ir nesigilina į Jūsų trūkumus. Kiekvienam iš mūsų jų pakanka, tuo tarpu Jus mes norime tik pasveikinti kaip mūsų brangaus šeimininko svečią ir draugą. Mes čia visi vienodi svečiai.
– Mane labai sujaudino, grafe, Jūsų nuoširdumas. Jūsų balsas švelnus, jame tiek gerumo, bet jeigu Jūs geriau mane pažinotumėte, Jūs nekalbėtumėte taip maloniai.
– Ne, Henri, jeigu aš Jus geriau pažinočiau, aš būčiau Jums dar atidesnis. Netituluokite manęs grafu, vadinkite tiesiog Nikolajumi, o svarbiausia, nesijauskite atskirtas nuo mūsų. Labai džiaugčiausi, jeigu Jūs galėtumėte pamatyti, kiek daug mūsų širdyse meilės Jums, ir žodžiui “svetimas” tarp mūsų nėra vietos.
Pasigirdo kanopų dunksėjimas, ir į pagrindinį kelią iš miško proskynos išniro trys raiteliai. Priekyje milžiniškas žirgas nešė ne mažiau augalotą raitelį, kuris jojo atsipalaidavęs, tarsi juokaudamas ir buvo toli palikęs iš paskutinių jėgų bandančius jį pasivyti kitus du raitelius. Sulėtinęs žingsnį pirmasis raitelis gražia risčia prijojo prie parko pakraštyje jo laukusių draugų. Žirgas ir raitelis Henriui atrodė nerealūs – taip ramiai sėdėjo raitelis ant žingsnius demonstruojančio žirgo. Buvo matyti, kad ranka pavadį laiko tvirtai, žirgas jaučia ant savo nugaros šeimininką, paklūsta jam ir nedrįsta šėlti. Niekas, be Florentiečio, nerizikuodavo sėsti ant šio ristūno. Jo vardas – Ugnis – visiškai atitiko jo laukinį temperamentą. Dūstantis, besijuokiantis ir prastai ant savo žirgo sėdintis Sandra jau iš tolo šaukė:
– Lorde Benediktai, tai panašu į žaidimą “Vilkas ir avys”. Jūs mus pasodinote ant driežų, o pats nušuoliavote su viesulu. Aš nesutinku prisipažinti nugalėtas!
– Sandra, bičiuli, na kas tave mokė jojimo meno? Pasižiūrėk, kaip tu sėdi. Tu panašus į benamį berniūkštį, paslapčiomis užsiropštusį ant svetimo žirgo, – taip pat linksmai juokdamasis atsakė Florentietis.
– Malonėkite pasidžiaugti, – jau visai nesivaržydamas kvatojosi Sandra. – Nikolajus kiekvieną dieną mane muštruoja, o aš, pasirodo, nemokša. Tai kuris iš mūsų kaltas? – pamerkęs akį Nikolajui ir nutaisęs komiškai nelaimingą išraišką klausė indas.
– O štai už šį nedėkingą išpuolį prieš savo mokytoją tu būsi šiandien įmestas į krioklį, – grūmodamas vytiniu ir šypsodamasis kalbėjo Florentietis. – Lipk žemyn nuo žirgo ir užleisk vietą Henriui, nedėkingasis.
Vis tebesijuokdamas, bet nuošird˛iai prašydamas Nikolajų atleisti už jo nevykusį pajuokavimą ir negrabumą, Sandra nušoko nuo žirgo ir privedė jį prie pasimetusio Henrio.
– Aš dar niekada nesėdėjau ant žirgo, – tarė Henris, – ir net nežinau, kaip laikyti pavadžius, bet aš esu laimingas galėdamas greta Jūsų, lorde Benediktai, nujoti nors keletą žingsnių, net jeigu tai būtų paskutinės mano gyvenimo akimirkos.
Prie jo tuoj pat prišoko Nikolajus, aiškindamas elementariausias jojimo taisykles.
– Šis žirgas labai ramus ir eiklus, bet pasigailėjimo vertas raitelis Sandra gadina jo charakterį. Jis negali ramiai nusėdėti ir savo judrumu gąsdina gyvulį. Lordas Benediktas dabar jos lengva risčia, Jūs laikykitės atokiau. Aš paimsiu žirgą iš misterio Tendlio, kuris tikriausiai sutiks užimti mano vietą prie damų, ir pakeliui Jums paaiškinsiu visas jojimo taisykles.
Henris drąsiai sėdo ant pradėjusio nerimti žirgo, bet Florentietis paglostė žirgo kaklą, galvą, šis nustojo jaudintis ir ramiai nubėgo risčia su savo raiteliu. Dar niekada nepatirti jausmai skverbėsi į Henrio sielą. Nesijautė paprastai širdį draskiusios savimeilės, baimės prieš ką nors būti pažemintam, apsijuokti. Visos smulkmenos ir menkniekiai kažkur dingo, jis įdėmiai vykdė nurodymus, jį apgaubė Nikolajaus nuoširdaus gerumo banga, bet tuo pačiu metu jo mintis kaip magnetas traukė priekyje jojantis raitelis. Parjojęs namo ir atidavęs žirgą, Florentietis stabtelėjo prieangyje laukdamas savo draugų.
– Tai ką, Henri, mes tau, atrodo, neduodame net atsikvėpti?
– Jeigu visą savo gyvenimą galėčiau turėti laimę gyventi šalia Jūsų, lorde Benediktai, galėčiau tikėtis, kad kada nors tapsiu vertas susitikti su Ananda. Praleidęs kelias valandas Jūsų namuose, aš iš karto supratau, kiek bėdų jau pridariau savo trumpame gyvenime. Skaudu suvokti savo kvailumą, bet kaip tik tai turiu prisipa˛inti.
– Puiku jau tai, Henri, kad per kelias tarp mūsų praleistas valandas tu tapai lankstesnis. Kai išmoksi juoktis, nustosi baidytis žmonių, tu suprasi, kokia tavo, kaip gydytojo ir žmogaus, paskirtis. Užlipk į savo kambarį, pailsėk, susitvarkyk prieš veidrodį ir grįžk į terasą gerti arbatos. Grįžk nesivaržydamas, palik savo drovumą – jis tėra tik tavo išdidžios savimeilės požymis ir niekuo neprimena paklusnumo. Mes su tavimi dar pasikalbėsime apie tikrąjį išmintingo žmogaus paklusnumą. Ta sustingimo būsena, kurioje tu dabar gyveni lyg pats sau įsakęs kitaip žvelgti į pasaulį ir į žmones – nėra paklusnumas, mano drauge. Gyvenant protu, nenatūraliai, galima tik įsipainioti į prietarus ir nusistatymus.
Užlipęs į savo kambarį ir pažvelgęs į veidrodį, Henris pasibaisėjo savo išvaizda. Ant žirgo jis jojo ne daugiau kaip dvidešimt minučių, o visi jo rūbai buvo persisukę: kaklaryšis ant šono, apykaklė išlindusi, plaukai sutaršyti, kakta šlapia nuo prakaito, o skruostai įraudę. Pedantiškasis Henris savęs neatpažino ir sau nepatiko. Jis pasistengė vėl greičiau tapti anglišku dendi dėkodamas likimui, kad jo tokio nematė moterys. Besirūpinant savo išvaizda, kažkur viduje iš naujos gelmės vėl kilo klausimas: kas gi tas paklusnumas ir kaip Florentietis galėjo atspėti, kad Henris tvardė save, valios pastangomis stengdamasis būti paklusnus, o tai ir jam pačiam truputį buvo panašu į sustingimą. Užsigalvojęs Henris pamiršo, kad jam reikėjo eiti gerti arbatos. Į kambario duris pasibeldė ir įėjo Mildrėjus. Pamatęs fotelyje sėdintį nusiminusį Henrį, lordas Amedėjus jo paklausė, kaip jis jaučiasi, ir priminė, kad apačioje jo visi laukia prie stalo.
– Ką aš padariau! Na kaip dabar pasirodyti visų akyse? Priverčiau manęs laukti. Aš ir taip varžiausi nulipti žemyn, o dabar jau tikriausiai ką nors sudaužysiu, ką nors užkliudysiu, suklupsiu ar ne nuo to pradėsiu valgyti.
– Na ką Jūs, Henri, viskas taip paprasta. Jūs galvokite tik viena: pirmiausia reikia prieiti prie šeimininko, atsiprašyti už netikėtą užtrukimą, po to nusilenkti damoms, pakartoti atsiprašymą ir atsisėsti į Jums nurodytą vietą. Nal ir Alisa – malonios šeimininkės, lengvai Jums atleis.
– Jeigu Jūs nebūtumėte užsukęs, aš dabar nė už ką nebūčiau nulipęs žemyn.
– Štai matote, Henri, kiek daug apsunkinančių nusistatymų Jūs pats sau prigalvojote. Eikime greičiau, juk tokia brangi kiekviena minutė, praleista greta lordo Benedikto. Man atrodo, kad geresnio gyvenimo aš nežinojau nuo pat savo gimimo. Gyvenimą šiame name aš branginu taip, jog pasiruošęs viską palikti, kad tik galėčiau būti šalia šio žmogaus.
Henris tik atsiduso, dar kartą prisiminęs Anandą, ir nusekė paskui Amedėjų. Dideliam Henrio džiaugsmui, viskas baigėsi sėkmingai. Mildrėjaus palydėtas prie šeimininko, Henris net nespėjo išlementi savo atsiprašymo, o Florentietis jau pasodino jį tarp savęs ir Alisos, palikęs iš kitos pusės prie savęs tuščią vietą. Į Sandros klausimą, kas tas laimingasis, kuris užims laisvą vietą, Florentietis atsakė, kad tas dar tik pusiau laimingas, nes dar kelyje, bet greitai bus laimingas. Visų akys susmigo į Florentietį, ir Henriui net kvapą užgniaužė nuo tiek porų akių, ir kokių žavių akių!
– Atsakydamas į jūsų visų nebylų klausimą, mano bičiuliai, galiu jus pradžiuginti, kad pas mus atvyksta svečias. Tu, Alisa, pasirūpink dar vienu puodeliu ir visu kuo. Mūsų naujasis svečias – daug patyręs, daug visko matęs žmogus iš labai kilmingos šeimos. Kai kas iš čia esančių jį jau pažįsta, o dar kai kam bus malonu iš jo gauti žinių apie savo artimuosius.
– Na, lorde Benediktai, aš galvojau, kad pasodinęs mus su misteriu Tendliu ant driežų, o pats nurūkęs nuo mūsų ant Ugnies, Jūs jau pakankamai su manimi atsiskaitėte. Dabar matau, kad Jums to maža: aš dar turiu sudegti ir smalsumo ugnyje.
– Prisipažink, nuodėmingasis, kad esi ne tik smalsus, bet tave dar graužia ir pavydas, kad nesėdi greta manęs.
– Na jau ne. Šios nuodėmės neturiu. Man teko garbė sėdėti greta Jūsų vienintelį kartą, ir aš taip šventai saugau tą prisiminimą, kad suprantu kiekvieną, kuriam tokia laimė nusišypso. Pavydėti negalėčiau net tam, kuris kasdien sėdėtų greta Jūsų, užtat aš niekam neužleisiu garbės valyti Jūsų skrybėles. Skubu iš visų jėgų ryte, dieną, vakare, ir visos Jūsų skrybėlės – mano rūpestis. Štai, koks aš gudrus, – kvatojosi Sandra.
– O aš vis niekaip negalėjau suprasti, kodėl visų žmonių skrybėlės kaip skrybėlės, o maniškės visada sušiauštos. Tai čia, pasirodo, atsispindi tavo indiškas temperamentas.
Visiems dar tebesijuokiant, tarnas pranešė, kad atvyko svečias, ir Florentietis paliepė palydėti jį į kabinetą.
– Tai štai, draugai, svečias jau atvyko. Aš atsivesiu jį čia, o jūs mūsų būtinai palaukite, net jeigu mes truputį užtruktume.
Atidaręs savo kabineto duris, Florentietis pamatė savo svečią susimąsčiusį stovint prie lango. Išgirdęs žingsnius, jis atsisuko ir iš nuostabos taip sustingo, kad ne tik neištarė įprastų pasisveikinimo žodžių, bet atrodė, kad iš viso negali atplėšti akių nuo šeimininko veido.
– Kapitonas Džeimsas Retedlis, – tarė prieidamas Florentietis.
– Taip, tai aš, arba bent jau tas, kurį iki šiol vadino šiuo normaliu vardu. Galiu duoti nukirsti galvą, kad tai Jus mačiau Konstantinopolyje, kad tai Jūs man liepėte nepamiršti Jūsų ir sekti Jumis. Ir tuo pačiu tai neįmanoma, – kapitonas nusišluostė nosine išrasojusią kaktą ir skubiai tęsė:- Atleiskite, lorde Benediktai, aš pasimetęs kaip vaikigalis, bet patikėkite, tam yra daug priežasčių, o pati svarbiausia man ir labiausiai atleistina iš Jūsų pusės – kad Jūs panašus į mano svajonių žmogų, kurį aš turiu rasti, apie kurį galvoju dieną naktį, panašus kaip antrininkas. Ananda man pažadėjo, kad aš jį rasiu, ir Jūsų panašumas su tuo, kurį aš kartą mačiau, taip mane sukrėtė, kad aš net pamiršau pasisveikinti.
– Nėra žmogaus atmintyje nė vieno reiškinio, kuris nebūtų susijęs, kapitone, su jo atavistiniais prisiminimais. Jeigu Jūs galėjote išvysti žmogų per tūkstančio varstų atstumą, tai tarp Jūsų gabumų yra ir tokių, apie kuriuos Jūs nieko nežinote. Pažvelkite čia. Ar tai ne Jūsų svajonių žmogus?
Florentietis privedė svečią prie sienos, kur už brokatinės užuolaidos kabojo žmonių ilgais baltais rūbais portretai. Kapitonas akimirksniu atpažino žavų Florentietį, o taip pat Anandą, daktarą I., serą Vomį. Kitų, ne mažiau reikšmingų ir puikių asmenų, jis niekada nebuvo matęs.
– Taip, mano svajonių žmogus vilkėjo kaip tik tokiais baltais rūbais ir atrodė stovintis švytinčiame ugniniame rutulyje. Dieve mano, nejaugi aš radau savo didžiąją Šviesą? O gal grimztu į beprotybę? – visiškai pasimetęs kalbėjo kapitonas.
– Nepulkite taip lengvai į nusivylimą. Didžiausio pavojaus akimirką, mirtį nešusio uragano metu jūroje Jūs buvote drąsus ir kaip liūtas, su absoliučia savitvarda, kovėtės už Jums patikėtų žmonių gyvybes. Dabar, kai reikia pakovoti už vienintelį savo gyvenimą, Jūs pasimetęs ir prarandate savo garsiąją savitvardą, – švelniai šypsodamasis Florentietis paėmė savo svečią už rankos.
Į kapitono širdį staiga įsiliejo toks džiaugsmas, tokia tyla, kad jis tapo pasitikintis ir ramus. Pats nesuvokdamas, ką ir kodėl daro, kapitonas suėmė Florentiečio rankas, priglaudė prie jų savo galvą ir pabučiavo šias nuostabias rankas, užpildžiusias visą jo būtybę šilta elektros srove.
– Neankstinkime įvykių. Patikėkite, kad Jums negresia išprotėjimas, kad Konstantinopolyje Jūs išgirdote mano šaukimą ir greitai sužinosite, kad tai buvo ne pirmas mūsų susitikimas, kad aš buvau su Jumis ir atrodžiusios neišvengiamos mirties akimirką tą naktį per baisiąją audrą Juodojoje jūroje. Dabar eikime kartu su manimi, aš supažindinsiu Jus su savo šeima, o tuos laiškus, kuriuos man atvežėte, atiduosite vėliau, – tyliai pasakė Florentietis, užtraukdamas brokato užuolaidą.
Kapitono veide vėl pasirodė toks nustebimas, kad šeimininkas nusišypsojo, bet nieko daugiau netaręs paėmė svečią už parankės ir nusivedė į terasą.
– Dar nėra nė pusvalandžio, kaip mes pažįstami, o aš jau du kartus taip apstulbintas, kad tiesiog bijau apsijuokti.
– Ir pavirsti Liovuška Varnų gaudytoju?
– Dieve mano, tai vadinasi Jūs ir esate tas didysis Liovuškos draugas, jo dievinamas Florentietis, apie mano susitikimą su kuriuo jis taip svajojo?
Florentietis pridėjo pirštą prie lūpų ir labai tyliai tarė:
– Jūs ką tik matėte, kaip aš atrodau, kai būnu Florentietis. Jūs iš patirties žinote, ką reikia žmogui savyje atskleisti, kad susitiktų su Florentiečiu. Dabar aš esu lordas Benediktas ir veduosi Jus supažindinti su savo šeima. Ji labai marga, ypač dabar. Jūs taip pat galėsite tapti jos nariu, kaip ir Jūsų žmona, bet reikės išmokti ne tik jūreiviškos savitvardos. Reikės dar sugebėti įdėmiai įsižiūrėti į aplinkinius ir rasti kiekvienam po taktišką žodį. Su Jūsų nepriekaištingu mandagumu Jums tai nebus sunku, bet apie mane, savo svajonių Florentietį – nė žodžio.
Terasoje kantriai laukė svečio. Henris kartu su visais kilstelėjo nuo kėdės, bet ne iš karto pamatė įėjusius, nes sėdėjo nugara į duris. Nikolajus ir Nal sveikinosi su svečiu beveik prie slenksčio, ir Henriui pasirodė pažįstamas tas skambus, įsakmus balsas. Jis atsisuko ir staiga pajuto, kad žemė slysta jam iš po kojų. Nuoširdžiai sveikindamasis su lordo Benedikto šeimos nariais, Džeimsas Retedlis artėjo prie Henrio. Nespėjo Henris net pagalvoti, kaip jam dabar elgtis, o kapitonas jau stovėjo priešais jį.
– Koks malonus netikėtumas, misteri Obersvoudai, susitikti Jus čia po tos visos Konstantinopolio kaitros ir dulkių, – kalbėjo kapitonas spausdamas ranką, su humoro kibirkštėlėmis žvelgdamas Henriui į akis, ir jau tiesė ranką susipažinti su kitais.
Atsisėdęs į jam nurodytą vietą prie stalo, Džeimsas Retedlis visus nužvelgė ir ėmė atsakinėti į Nikolajaus bei Nal klausimus, kada jis buvo Konstantinopolyje, ar seniai iš ten.
Šelmiškai šypsodamasis kapitonas atsakė, kad Konstantinopolyje jis susipažino su jaunu rusu, grafu T., kuris jį pavergė savo talentu ir charakterio savybėmis; kad jis dabar iš karto suprato, jog priešais save mato jo brolį, apie kurį Liovuška daug pasakojo ir kurio ne kartą nepaprastai ilgėjosi. Tęsdamas pokalbį kapitonas niekuo, nei vienu raumens judesiu neišdavė jame siautusios minčių ir jausmų audros. Pro nepriekaištingą vidinės kultūros, mandagumo ir šmaikštumo uždangą niekas, be namų šeimininko, neįžvelgė kapitono susijaudinimo. Henris jo pavyzdžiu mokėsi, kaip turi elgtis žmogus, pirmą kartą įžengęs į kieno nors namus, o ekspansyvusis Sandra, pavergtas svečio elegancijos, laikysenos ir lieknumo, pabrėžto uniformos kiteliu, dūsaudamas stengėsi vogčiomis suimti ir aptempti ant jo karojusį švarką.
– Tai ką, Sandra, tu, atrodo, užsinorėjai tapti jūreiviu? – staiga paklausė lordas Benediktas.
– Mano svajonės šioje srityje ribotos. Aš jau susitaikiau su tuo, kad esu apgailėtinas mokslininkas, bet dabar jau tikrai pradėsiu nuoširdžiai padėti savo auklėtojui Amedėjui išspausti iš manęs puikiai išauklėtą žmogų.
– Galiu Jus pasveikinti, kapitone, su didele pergale. Kad Sandra pastebėtų ne tik žmogaus vidų, bet ir jo išorę, daug ką reikia turėti.
– Nors aš jau nusprendžiau išsiauklėti, bet visgi drįstu paprieštarauti Jūsų šviesybei. Pirmą kartą išvydęs Jūsų dukrą Nal, aš taip apstulbau nuo jos grožio, kad net apmiriau. Kaipgi aš nepastebiu išorės?
– Na, o kokios spalvos Alisos akys?
– Alisos? Alisos žibintai, o ne akys. Tik štai spalva… Mano nelaimei, Alisa, Jūs sėdite toje pačioje stalo pusėje ir aš negaliu pasižiūrėti.
Kapitonas, vos tik lordas Benediktas atitraukė nuo jo visų dėmesį, stengėsi nurimti. Jis ir pats negalėjo suprasti, kas jį taip ypatingai jaudino šioje aplinkoje. Šeimininkui paklausus apie Alisos akis, visiems draugiškai pasijuokus ir pasišaipius iš Sandros, svečias dar kartą nužvelgė jį jau spėjusį nustebinti Alisos veidą. Dabar jos tamsiai mėlynos akys jam priminė sero Vomio akių spalvą, o nuo visų į ją nukreiptų žvilgsnių įraudęs veidelis šį kartą jį apstulbino dar labiau. Nepaprastas Nal grožis žadino kapitono širdyje skausmingus prisiminimus apie Anną. Būdamos tokios skirtingos, abi moterys vertė jį jaustis žemesniu už jas. Tačiau jeigu nuo pat pirmų pažinties akimirkų kapitonas pripažino Anną žemiška ir žavėjosi ja kaip gražia moterimi, tai prieš Nal jis stovėjo kaip prieš Dievo Motiną, nepripažindamas jos paprasta moterimi. Dabar, pažvelgęs į Alisą, įvertinęs jos taip pat nepaprastą grožį, kapitonas pajuto jai broliškus jausmus, didžiulę pagarbą joje šviečiančiam gerumui ir tyrumui, bet kartu aiškiai suvokė ją esant žemiška būtybe, kuri eina paprastu žmogišku keliu kartu su tūkstančiais kitų. Visos šios mintys praskriejo jo galvoje, bet širdyje siautusios audros jis negalėjo nuraminti. Jam atrodė, kad jeigu nuo greta sėdinčio šeimininko į jį nebūtų sklidę šiluma, nusiraminimas ir rimtis, iš susijaudinimo jis nebūtų pajėgęs nusėdėti vietoje.
– Ar nerastumėte laiko ir ar nepanorėtumėte praleisti su mumis visą savaitgalį? – maloniai paklausė kapitoną lordas Benediktas.
– Esu giliai sujaudintas Jūsų dėmesio. Šiuo momentu esu visiškai laisvas, bet laukiu iš Paryžiaus atvykstančios savo sužadėtinės su jos tėvais. Aš juos pakeliui išlaipinau ten iš savo garlaivio. Mano būsima žmona nelabai norėjo vykti į Paryžių, bet tėvai, norėdami išvengti, tiksliau, bijodami griežto mano sesers ir motinos vertinimo, primygtinai reikalavo kaip tik ten įsigyti visą vestuvinę aprangą. Viskas telegrafu buvo užsakyta dar iš Gurzufo, taip kad ilgai jie neužtruks, ir aš vis tik galvoju, kad pernakvoti ir praleisti su Jumis rytojaus dieną aš galiu nerizikuodamas, bet…
– Ne, kapitone, anksčiau pirmadienio net nelaukite svečių. Motinoms ir nuotakoms vestuvinių rūbų problema tokia sudėtinga, kad Jūsų sužadėtinė, nors ir kaip skubėtų, iki pirmadienio nesugebės iš ten ištrūkti. Jums iki to laiko Londone visai nėra ką veikti. Jeigu Jūs pageidautumėte, kad kas nors pasiteirautų, ar Jums nėra mieste paliktų skubių pranešimų, tai mano žmogus bus Londone ir rytoj, ir šeštadienį. Greičiau sutikite, ir aš veduosi Jus pasivaikščioti.
Kapitonas pilnomis džiaugsmo akimis pažvelgė į lordą Benediktą ir juokdamasis tarė:
– Kai norisi, taip lengva sutikti, o aš ne tik noriu pasilikti, aš noriu paklusti Jūsų pageidavimui, kad turėčiau galimybę išreikšti Jums, kokią nepaprastą laimę jaučiu būdamas Jūsų namuose, tarsi būčiau čia buvęs ankstyvoje vaikystėje ir dabar atvykęs suaugęs, taip mane jaudina, lorde Benediktai, šis namas ir bendravimas su Jumis.
– Džiaugiuosi, labai džiaugiuosi, kapitone. Praleiskite tas dienas čia kaip gimtuose namuose. Vakare Alisa mums pagros, ir aš įsitikinęs, kad Jūs dar labiau mus pamilsite.
Kapitonas krūptelėjo ir išbalo prisiminęs Anną, jos grojimą, Anandą, savo reginį… Florentietis paėmė jį už parankės ir pakvietęs visus norinčius prieš pietus pasivaikščioti pasuko prie išėjimo į parką. Visą laiką nenuleidęs akių nuo kapitono, Henris jautėsi pamirštas ir vienišas. Jis prisiminė motiną, jų abiejų skurdą, tai, kad jis būtų galėjęs jos varganame gyvenime suteikti jai bent minimalų komfortą ir grožį, kurį ji taip mėgo, bet iki šiol galvojo tik apie save vieną, pats nieko nepasiekė ir jai nieko nedavė.
– O Jūs argi ne kartu su mumis, misteri Henri? – išgirdo jis Alisos balsą ir pamatė, kad liko sėdėti prie stalo vienas, o greta jo stovi Alisa ir Amedėjus.
– Dieve mano! Ką pasakytų lordas Benediktas apie mano išsiblaškymą! Diena dar nesibaigė, o aš jau antrą kartą nemandagiai pasielgiau. Kas su manimi bus toliau?
– Toliau viskas bus gerai. Pasiūlykite man ranką ir pasivykime draugus. Išgirdę Sandros juoką, mes iš karto žinosime, kur jų ieškoti.
– Būčiau laimingas, galėdamas įvykdyti Jūsų, ledi Alisa, pageidavimą, bet neturiu supratimo, kaip vesti damą. Pasigailėkite, eikite su lordu Amedėjumi, o aš eisiu greta Jūsų, kitaip pridarysiu kokių nors bėdų, užlipsiu Jums ant suknelės ar dar ką nors, – maldavo Henris.
Juokdamasi Alisa paėmė nevykusį kavalierių už parankės ir po penkių minučių privertė pamiršti bet kokį drovėjimąsi. Merginos gerumas, jos nuoširdumas, ūgis, lengva eisena – viskas jam kėlė mintis apie jos panašumą su jo gražuole motina, kurią jis dar prisiminė su auksinėmis garbanomis, be to griežto kasdieninio kyko.
– Kodėl Jūs toks liūdnas, Henri?
– Aš pirmą kartą suvokiu visus savo neteisingus poelgius ir net nenoromis nuliūstu.
– Ką Jūs, Henri, jeigu liūdėsime dėl savo neteisingų poelgių ir dar gailėsimės dėl jų, tai neliks laiko pabūti linksmiems. Pamirškite savo skausmą, kol Jūs gyvenate čia. Geriau papasakokite apie mums visiems patikusį kapitoną. Jūs jį seniai pažįstate?
– Susipažinau su juo Konstantinopolyje pas Anandą, – tik su didelėmis valios pastangomis ištarė Henris šį vardą, bet iš karto sugavo tokį gerą ir švelnų Alisos žvilgsnį, mergina žiūrėjo į jį su tokia meile, kad jis vėl prisiminė motiną.
Savo didžiulėmis akimis Alisa taip buvo panaši į misis Obersvoud, kad Henrio širdis nurimo. Jis jau nesijautė vienišas ir papasakojo viską, ką žinojo apie kapitoną, apie Anną, apie jos nuostabų, stebuklingą grojimą ir grožį.
– Šiandien Jūs mums grosite. Bijau to momento. Ir ne aš vienas jo bijau. Mačiau, kaip krūptelėjo Džeimsas Retedlis, kai lordas Benediktas užsiminė apie muziką. Esu įsitikinęs, kad ir jis kentėjo grojant Annai. Aš pats raudojau, o mano sieloje buvo pragaras, tarsi viso pasaulio gėris ir blogis susimaišė ir kovojo mano širdyje. Per ašaras nieko nemačiau, bet tikiu, kad nėra tokio žmogaus, kuris galėtų ramiai išgyventi Annos ar Anandos atlikimą, o abu kartu jie tiesiog plėšo širdį, verčia prisiminti savo menkumą, visą begalinį gyvenimo grožį ir savo silpnumą siekiant to grožio.
– Mano grojimo nebijokite. Aš tik mėgėja. Aš dar tik mokausi, dar nesu tikra pianistė. Tik lordo Benedikto atlaidumas verčia jį girti mane ir klausytis mano grojimo.
– Taip, – su šypsena įsiterpė Amedėjus, – jeigu Jūs dar tik mokinė, tai kas gi bus, kai Jūs tapsite tikra muzikante?
– Sunku pasakyti, lorde Mildrėjau, ar aš pasieksiu muzikoje tokias aukštumas. Tėtė buvo pastorius, o man atrodo, kad geresnių dainininkų aš negirdėjau, išskyrus lordą Benediktą, kurio balsas ir dainavimas tokie ypatingi, kad žodžiais negaliu jų apibūdinti.
Henris prisiminė Anandos balsą, prisiminė, kaip jis griežė savo namuose Vengrijoje akompanuojant jo dėdei, ir vargšo jaunuolio skruostu nuriedėjo ašara tiesiai ant Alisos rankos.
– Henri, aš negaliu į tai žiūrėti ir dar labiau nenoriu, kad tai pamatytų lordas Benediktas, – labai tyliai, labai ramiai, bet taip įsakančiai tarė Alisa, kad jaunuolio ašaros akimirksniu išdžiūvo.
– Atleiskite, – sušnibždėjo Henris šluostydamas ašarą nuo jos rankos. – Aš sergu ir nepajėgiu valdytis.
– Jūs kenčiate, bet juk niekas iš Jūsų artimųjų nenumirė, dar niekas neprarasta. Būkite tvirtas, lordo Benedikto namuose negalima būti silpnam. Jis toks didis, kad tas, kuris nori būti greta jo, turi išmokti savitvardos. Girdžiu priekyje balsus, mes tuojau pasivysime visą kompaniją. Džiaukitės, kad Jūs čia. Tikėkite ir atminkite, kad niekas neprarasta. Sutelkite visą dėmesį ir jėgas, pasirodykite esąs vertas to nuoširdumo, kurį Jums šiuose namuose rodo.
– Dar kartą atleiskite. Ačiū už pagalbą. Jūs taip panaši į mano motiną, kad kiekvienas, išvydęs jus abi kartu, palaikytų motina ir dukra.
Balsai girdėjosi vis arčiau, ir staiga, visai netikėtai, Henris atsidūrė priešais lordą Benediktą, ėjusį už parankės su kapitonu, kita ranka laikiusį gėlę ir aiškinusį Tendliui jos sudėtingą sandarą.
– O tu, Alisa, į broliuką Henrį įliejai šviesių ir lengvų jausmų. Kaip tai tau, kerėtoja, pavyko? Aš nors ir labai stengiausi, išeidavo tik Liūdnojo Vaizdo riteris, o tu pabūrei – ir staiga Henris tapo linksmuoju broliuku.
– Jeigu aš būčiau turėjęs tokią sesutę kaip ledi Alisa, tikriausiai būčiau pasiekęs gyvenime ko nors daugiau ir nebūčiau pridaręs tiek daug bėdų, – imdamas iš lordo Benedikto gėlę ir dėkodamas už ją tarė Henris.
– Argi tu neturėjai artimo draugo, kuris savo meile būtų tau padėjęs gyvenime?
– Kaip Jūs, mano didžiam nustebimui, žinote, aš turiu motiną. Deja, neseniai tesugebėjau įvertinti jos meilę bei draugystę ir iš viso supratau, kokią gyvenimas man davė motiną.
– Neliūdėk, mano drauge. Tarp sūnaus ir motinos viskas pataisoma, jeigu motinos širdyje – pasiaukojanti meilė ir ji nieko nereikalauja už savo meilės sūnui žygdarbį.
– O, lorde Benediktai! Mano motina – šventoji. Tik ne ikonoje nupiešta, o visą laiką triūsianti mūsų skurdžiame bute. Prie jos visi nurimsta. Tik aš vienas nenurimdavau; ieškojau ramybės ten, kur buvo per aukšti, man nepasiekiami žmonės. Pastaruoju metu supratau ir tai. Jūsų atlaidumas man teikia viltį rasti naujų jėgų ir sukurti motinai jaukų kampelį, kuriame ji galėtų pailsėti.
Poros seniai pasikeitė, ir greta Florentiečio dabar liko tik kapitonas ir Henris.
– Man kapitonas pasakojo, kaip tu plaukei garlaiviu, kaip sunkiai ir nuolankiai tu dirbai, Henri, kaip tu kentėjai. Dabar apie didžiuosius žmones tu kalbi palūžusiu balsu. Aš suprantu, kad tu liūdi dėl Anandos. Galiu tave pradžiuginti: kapitonas Džeimsas atvežė man jo laišką ir jame Ananda nemažai rašo apie tave. Jis prašo mane ištaisyti jo klaidas tavo atžvilgiu, bet, kaip matai, aš ir be jo prašymo tave susiradau, – labai švelniai kalbėjo Florentietis.
Kapitonas trečią kartą visiškai suglumo. Kelyje nepažįstamo žmogaus įduoti laiškai tebegulėjo jo kišenėje neįteikti, o lordas Benediktas pasakojo vieno jų turinį. Florentietis toliau žingsniavo tarp abiejų vyrų, kurių vienas jau nušvito, o kitas niekaip negalėjo nugalėti savo nustebimo.
– Štai matote, mano draugai, kiek dar daug gyvenime jums nesuprantamo, atrodančio stebuklingu, o iš tikrųjų viskas paprasta ir aišku. Tau, Henri, kartoju Anandos patarimą: džiaugsmas – nenugalima jėga, o Jums, kapitone, pasakysiu daugiau: eikite pirmyn taip, kaip pradėjote Konstantinopolyje. Ten Jūs išvydote, čia – radote. Veikite taip, kad jau nesiskirtumėte su manimi. Rytoj aš pasikalbėsiu su kiekvienu iš jūsų, o dabar laikas grįžti pietų. Aš pažadėjau vakare muziką, ir dabar jūs abu jos bijote ir laukiate, norėdami palyginti ją su Annos ir Anandos atlikimu. Liaukitės save nuteikinėti. Jeigu jau dabar iš anksto pradedate aiškinti savo nervams, kaip jiems reikės reaguoti į tą ar kitą reiškinį, tai dar labiau įpainiojate juos į baimės ir prisiminimų tinklą. Taip jūs niekada teisingai nesuprasite nė vieno gyvenimo fakto. Narsa, vien tik narsa ir bebaimiškumas atskleidžia visą žmogų, visas jo jėgas ir talentus. Abu stenkitės rasti savyje laisvą, asmeninėmis nesėkmėmis bei širdgėla neužterštą gyvenimo suvokimą. Gyvendami čia, jauskitės ne ištraukti iš gyvenimo, ne atitrūkę nuo jo ir saugomi po mano stikliniu gaubtu, bet įsijungę į mano energiją, atviri pačiai didžiausiai herojiškai įtampai. Jokia širdgėla negali sukaustyti žmogaus širdyje esančios absoliučios nepriklausomybės esmės. Gyvendami dabar mūsų šeimoje, kiekvienas ieškokite harmonijos savyje. Čia jūs lengviau pajusite savo dvasios galią, lengviau pasieksite džiaugsmą suvokti jumyse pačiuose esantį dievišką grožį ir jo vertybes.
Lordas Benediktas paliko juos toliau bendrauti ir nuėjo prie Sandros su Tendliu, bandžiusių parodyti savo sugebėjimus boksuotis. Greitai iš ten pasigirdo gailus Sandros balsas, kai lordas Benediktas viena ranka iškėlė jį į orą. Kelias į namus Henriui ir kapitonui pasirodė labai trumpas, nes kiekvienas buvo paskendęs savo mintyse. Netoli namų Henris sušnibždėjo kapitonui:
– Brangus kapitone, dėkoju Jums, tūkstantį kartų dėkoju Jums už viską.
– Iš tikrųjų, Henri, nežinau, kuris kuriam turime dėkoti. Jūsų kančios pavyzdys man padėjo tiek daug suprasti, kad mes tikrai atsiskaitę.
Greitai prabėgo laikas, ir po pietų visa kompanija perėjo į svetainę, kur stovėjo rojalis. Lordo Benedikto namuose nebuvo įpročio vyrams vieniems užsisėdėti prie stalo ir gerti spiritinius gėrimus. Vyną paduodavo nestiprų ir pietus visi baigdavo kartu, kas prieštaravo angliškoms tradicijoms. Atsimindami per pasivaikščiojimą ištartus Florentiečio žodžius, abu svečiai stengėsi išlikti ramūs ir pasiruošti klausyti muzikos be jokių išankstinių minčių. Nal sėdėjo greta kapitono, ir jis dar kartą galėjo iš arti stebėti jos nepaprastą grožį ir dar kartą tarė sau, kad Nal negali būti su kuo nors lyginama, net su Anna, kurios grožis tobulas, kaip ir jos bedugnės, didžiulės, deginančios akys. Anna žemiška, nors už kitus aukštesnė, subtilesnė ir dieviškai graži. Tuo tarpu Nal – iš aukščiausios stichijos, jeigu ir atėjusi į žemę gyventi pagal jos dėsnius, tai tiktai tam, kad aplink save išsklaidytų jos tamsą.
Jis pažvelgė į Alisą, kuriai pats šeimininkas padėjo pakelti rojalio dangtį. Kapitonui pasirodė, kad jis mato visai ne tą Alisą, į kurią, kaip jam atrodė, jis gerai įsižiūrėjo ir suprato, prie kurios jo žemiška širdis linko kaip prie sesers iš tokio paties kūno ir kraujo. Dabar prie rojalio sėdėjo visai kita Alisa, kurios gėrio kupinos mėlynos akys švytėjo tokia valia, tokia jėga ir įkvėpimu, kad taip pat degino kaip ugnis. Atrodė, kad mergina buvo jau ne vien šiame kambaryje, o kažkur toli, kažką regėdama, kažkur besiverždama, ir tą jos veržimąsi kapitonas taip pajuto, kad jam pasirodė, jog dar viena kita minutė – ir Alisa pakils ir nuskris. Alisa kažkuo jam priminė visai į ją nepanašią Lizą, kai ta paimdavo į rankas smuiką ir viską užmiršdavo.
Jau patys pirmieji garsai pribloškė kapitoną. Iš po Alisos pirštų liejosi jėga ir džiaugsmas. Džeimsui atrodė, kad garsai apsupo jį iš visų pusių, kad skambėjo sienos, lubos, grindys – viskas skambėjo, viskas atsiliepė šioms merginos siunčiamoms meilės bangoms. Kapitonui nesinorėjo nei verkti, nei raudoti, kaip Konstantinopolyje; ne prarastų metų skausmas veržėsi iš jo sielos; jis paprasčiausiai buvo laimingas, kad gyvena, kad jau suvokia savyje jėgą nugalėti visas kliūtis ir pereiti į tą Šviesos pasaulį, kuriame gyvena jo svajonių žmogus. Jam atrodė, kad Alisos rojalio garsai kalba jam apie Jį.
Dar ir dar, nusileisdama prašymams, mergina grojo, bet štai ji susimąstė, nuščiuvo, perbėgo pirštais klavišus ir… uždainavo. Vos išgirdęs jos balsą, Henris pašoko, ištiesė į ją rankas ir sušuko: “Mama!”. Jis susvyravo ir būtų nukritęs, jeigu Nikolajus ir Amedėjus nebūtų suspėję prie jo prišokti ir pagriebti jaunuolį ant rankų. Apalpusį Henrį išnešė į lordo Benedikto kabinetą. Šeimininkas visus prašė nusiraminti aiškindamas, kad Henrio nervų sistema labai nusilpusi, bet jokio pavojaus nėra. Kai Henris atsipeikėjo, jis išvydo greta savęs žavų Florentietį, kuris jam linksmai pasakojo, kaip jis atsidūrė jo kabinete.
– Atleiskite, lorde Benediktai. Dabar aš viską prisimenu. Kai ledi Alisa uždainavo mamos man vaikystėje dainuotą dainą, tai jos balsas, akys, visa figūra man taip priminė mamą, kad aš tarsi praradęs sveiką protą viską pamiršau ir puoliau prie mamos.
– Laikykis, drauguži Henri. Lanksčiau suimk save į rankas. Kodėl tu visą laiką apverki praeitį, kai aš tau liepiu gyventi ne tik dabartimi, bet netgi pačiu paskutiniu jos momentu?
Rūpestingasis Artūras palydėjo Henrį į jo kambarį, o šeimininkas grįžo į svetainę. Čia buvo visiškai ramu. Kai puolęs Henriui į pagalbą kapitonas grįžo į savo vietą, Nal ėmė jį švelniai klausinėti apie sužadėtinę, bet matydama, kad kapitoną giliai sujaudino Henrio apalpimas, ji jam tarė:
– Tėvas paaiškino, kad tai tik per daug įtempti Henrio nervai, galite būti ramus. Ir iš viso, jeigu tėvas prie ligonio, ko gi dar reikėtų baimintis? Greta tėvo ne tik ligonis pasveiks, bet ir kiekvienas ras jėgų pasukti gyvenimą kita kryptimi. Jeigu tik žmogus ras savyje jėgų nugalėti abejones ir tikėti iki galo – jis išliks greta tėvo ir nepraras šios draugystės visą gyvenimą.
Prie besikalbančių priėjo Alisa. Mergina, matyt, susijaudino, kad pati pirmoji jos dainos frazė taip stipriai paveikė Henrį, bet ji nė žodžiu neužsiminė apie įvykį, atsisėdo kitoje stalo pusėje ir paklausė kapitoną:
– Aš daug girdėjau apie Annos ir Anandos atlikimą. Noriu paklausti, kokį įspūdį Jums paliko Annos muzika ir ji pati. Aš nedrįstu klausti apie Anandą. Viskas, ką aš apie jį girdėjau, man atrodo taip aukšta, kad žodžiai tikriausiai negali perduoti to didingumo, kurį pasiekė tas žmogus. Tai turbūt tas pats, jeigu aš norėčiau apibūdinti lordą Benediktą. Tačiau apie Anną, jeigu Jums tai nesunku, norėčiau išgirsti.
– Aš kaip tik galvojau apie Anną ir jos atlikimą, kol Jūs grojote, ledi Vodsvord. Nežinau, ar sugebėsiu charakterizuoti Jums jos grojimą, kaip tai padarytų tikras muzikos žinovas, bet savo asmeninius, labai aštrius, labai gilius įspūdžius aš Jums pateiksiu. Pradėsiu nuo to, kad vieną kartą išvydus Anną jau negalima jos pamiršti. Kas ji? Tai audra, stichija. Jos garsų jėga tokia pavergianti, kad patekęs į jų įtaką turi būti sumaltas kaip malūne. Kas vakar buvo tiesiog vidutinis žmogus, tas šiandien, išgirdęs jos grojimą, liko perlaužtas per pusę. Ir iš kiekvieno nervo, iš kiekvienos raumenų skaidulos, iš kiekvienos smegenų ląstelės kaip ežio spygliai kyšo klausimai. Nuo jos muzikos visas žmogus jaučiasi kaip šviežiai pakelta velėna. Jame apsinuogina dvasia, rusenusi po skraiste kažkokių sudūlėjusių įsitikinimų, kuriuos jis pradeda suprasti kaip jį slegiančias, neobjektyvias ir prietaringas mintis bei suvokimus. Po šio grojimo žmogus įeina į kitą, jam anksčiau nebūdingą atmosferą. Nuo jos garsų įvyksta savęs paties pervertinimo tragedija. Jeigu atvirai, tai jie dieviški, bet jų šaltinis – liūdesio, skausmo ir mirties angelas. Nėra džiaugsmo nei joje pačioje, nei jos dieviškame grožyje, nei jos genialioje muzikoje. Annos negalima nepripažinti aukštesnio lygio būtybe, bet susitikimas su ja, nors ir nepamirštamas – vis tik tragiškas susitikimas. Tai epocha, tai gairė žmogaus gyvenime. Ir silpnam bei nepasiruošusiam išbandymams žmogui dar ilgai teks gydyti žaizdas. Net… stiprus žmogus visas pasikeičia, visai kitaip pradeda naudoti savo energiją. Kiekvienas, susitikęs su Anna, pasmerktas numirti toje dvasios stichijoje, kurioje iki tol gyveno. Stiprus nugalės mirtį ir pradės gyventi daug šviesesnėje atmosferoje, bet silpnas vien su siaubu prisimins susitikimą ir gailėsis prarasto kasdieniškos ramybės bei laimės rojaus, tačiau, deja, grįžti į jį jau niekada negalės. Anna – tai kūjo smūgis, tai sukrėtimas. Kyla klausimas: o ką tu padarei dėl gyvenimo? Bet tai ne pats gyvenimas, ne jo šlovinimas. Tai juodas liūdesio perlas, o ne rausvas, švytintis džiaugsmu. Nežinau, ar aišku Jums tai, ką aš kalbu. Tokius įspūdžius labai sunku perteikti. Kas pats išgyveno tokį susitikimą, tam atrodys, kad aš net per daug pasakiau, o tam, kuris manęs klausosi vien protu, mano vaizdingas pasakojimas teprilygs tik fantazijos kupinai istorijai. Tuo tarpu Jūsų grojimas, ledi Alisa, pavergiantis ne mažiau už Annos, daro žmogų laimingą, džiaugsmingą, pasitikintį. Jame girdisi palaimingas gyvenimo, meilės šlovinimas. Jame – šviesa, kvietimas kurti. Jame tai, apie ką taip dažnai kalba daktaras I.: “Nėra pilkos kasdienybės, yra tik švytinti šventovė, kurią žmogus pats stato savo kasdieniniu darbu”. Aš Jums nuoširdžiai dėkoju už laimę ir džiaugsmą, kuriais Jūs mane pripildėte. Kažkuo, kažkokiu dvasiniu panašumu Jūs man priminėte mano sužadėtinę tomis akimirkomis, kai ji paima į rankas smuiką. Nebūdama gražuolė, ji pasikeičia ir pradėjusi griežti ar dainuoti tampa tiesiog puiki. Ir jos garsai – taip pat kvietimas į laimę gyventi. Kai ji griežia, Jūs pamirštate viską, išskyrus šią palaimos ir padėkos gyvenimui akimirką, kaip ir Jums grojant.
Įsitraukęs į pokalbį kapitonas nepastebėjo, kada grįžo Florentietis ir atsistojo už jo nugaros, kada kampe sėdėję Nikolajus, Sandra, Amedėjus ir Tendlis prisijungė prie jų mažos grupelės. Misteriui Tendliui kapitono žodžiai buvo lyg fakelas. Jis staiga suvokė visą savo susitikimo su lordu Benediktu bei jo šeima laimę ir svarbą. Jo gyvenime, eiliniame Londono aukštuomenės nario gyvenime, sprogo bomba, pripildyta tokio gaivaus ir tyro oro, kokio jis net neįsivaizdavo egzistuojant taip arti jo.
– Kitoks gyvenimas, kapitone, – pasigirdo Florentiečio balsas, – visada jau seniai egzistuoja pačiame žmoguje daug anksčiau, nei jis tuo ar kitu būdu gauna jo šaukimą, arba, kaip Jūs pasakėte, Gyvenimo smūgį. Nėra nė vieno atvejo, kad tas Gyvenimo smūgis tektų be reikalo, kaip žiauri ir nereikalinga žmogaus kančia. Gyvenimas, Didysis visuotinis Gyvenimas nežino nei žiaurumo, nei bausmės. Visi jo gailestingumo ir pagalbos dėsniai veikia pagal vienintelį visatos dėsnį – priežasčių ir pasekmių dėsnį. Žmonėms atrodo, kad į jų gyvenimą įsiveržė žiaurumas. Iš bado mirštantis laiko save nelaimingu, gyvenimo nuskriaustu ir slegiamu, o pats neprisimena, kaip badu numarino visą šeimą, kažkada ir kažkur turėjęs visas galimybes ištiesti jiems pagalbos ranką. Jokių smūgių iš viso nėra, kaip nėra žmogžudystės ir beprasmiškos mirties. Kiekvienas žmogus numiršta tik tada, kai jo dvasia arba jau peraugo visas tas kūrybos galimybes, kurios buvo jo fiziniame kūne, arba apie jo kūną apsivyniojo sukietėjusios godumo, pavydo, neigimo bei savimeilės prietarų aistros ir jo dvasiai jau neliko jokios galimybės, praplėšus savo aistrų apvalkalą, ištrūkti į geranoriškumą. Viskas, ką žmonės priprato vadinti stebuklais, stebuklingais susitikimais ir išgelbėjimais – viskas tik paties žmogaus kūryba per ištisą virtinę jo žemiškų įsikūnijimų ir jo paties veikla juose. Žmogus kiekvieną savo įsikūnijimą turi taip mažai laiko! Žinant žemės formų laikinumą ir išlaikant sveiką žemės protą, negalima tuščiai gaišti laiko buities smulkmenoms ir jos prietarams, gyventi be kūrybos pačioje širdyje. Negalima gyventi ir laukti, kad prietaringas supratimas apie kažkokį apsireiškimą pats pasirūpins žmogaus likimu ir pasuks jo gyvenimo vairą į tą ar kitą pusę, o žmogus tik sems iš dangaus jam krentančius gailestingumo vaisius. Visas gailestingumas, koks tik gali įsilieti į žmogaus likimą, tai jo paties veikla. Tai jo veikla per amžius, veikla vienijantis su didžiais ir mažais žmonėmis, meilės ir kilnumo veikla. Žmogaus garbė, jo sąžiningumas, gerumas ir grožis, kuriuos jis pažadino ir ištiesė sutiktųjų širdims, o ne laukė, kol jam juos kas nors atneš, ir yra žmogaus veikla amžių kelyje – gyvo, nuolat triūsiančio dangaus ir gyvos, nuolat triūsiančios žemės kelyje. Ne į tolimą dangų turi skristi žmogus, tikėdamasis ten įkvėpti grožio ir pailsėti nuo žemės purvo, bet į purviną, prakaituotą ir liūdną žemę jis turi įlieti lašą savo kūrybinio geranoriškumo. Tada į jo žemės veiklą būtinai įžengs gyvo, nuolat triūsiančio dangaus Išmintis ir jis išgirs jo šaukimą. Tas, kuris atnešė į žemę savo visa nugalinčios meilės dainos posmelį, kuris iš visos nuo kančių krauju pasruvusios širdies palaimino savo dieną, tas įžengs į naują jėgų ir žinių atmosferą, kurioje aiškiai išvys, kad stebuklų nėra, yra tik ta ar kita žinių pakopa.
Florentiečio balsas buvo minkštas ir švelnus, kaip glostanti motinos ranka. Jo nuostabus veidas plazdenančių žvakių šviesoje ir prasiskverbusių mėnulio spindulių sidabre atrodė kaip vizija. Neatitraukdamas akių nuo šio veido, kapitonas paniro į prisiminimus apie savo viziją Konstantinopolyje. Alisa vėl tarsi gimė iš naujo, jos akys žėrėjo tokia valia, kad misteris Tendlis, atsitiktinai pažvelgęs į šį naują ir jam nepažįstamą veidą, negalėjo atsigauti iš nustebimo. Tik Nal ir Nikolajus buvo kasdieniški ir džiaugsmingi, tokie džiaugsmingi ir šviesūs, tarsi Florentiečio žodžiai jiems bylojo ne tai, ką girdėjo likusieji, bet kažką jiems įprasta, tai, kas buvo jų nuolatinis vidinis kiekvienos dienos gyvenimas. Palydėjęs visus savo svečius ir palinkėjęs jiems labos nakties, Florentietis grįžo į savo kabinetą ir pasinėręs į savo mintis atsisėdo į fotelį prie atidaryto lango tarsi ko lūkuriuodamas. Ir iš tikrųjų netrukus po langu stabtelėjo moteris, tyliai laukdama pakvietimo.
– Užeik, Dorija, aš seniai jaučiu, kad tu vaikštai po sodą, lauki ir kankiniesi, ir jeigu aš tavęs nekviečiau, tai tik todėl, kad tu pati turėjai atsakyti į savo klausimus ir aš tau niekuo negalėjau padėti. Dabar tu pati viską nusprendei atmetusi įprotį, kad kažkas iš šalies – aš ar kas kitas – turi spręsti ir veikti už tave. Užeik, pasikalbėsime, mano drauge.
Įėjusi į kambarį Dorija atsisėdo ant žemos kėdutės prie Florentiečio kojų ir tyliai tarė:
– Kaip man buvo sunku išspręsti savo klausimus, brangus Mokytojau ir drauge! Tarp kasdieninių rūpesčių per visus šiuos išsiskyrimo su Ananda metus mintis apie jį manęs nė akimirkai neapleido. Kai aš gyvenau greta jo, man atrodė, kad viskas sprendžiasi labai lengvai. Kai jis man sakydavo: “Dorija, prieš pasielgdama pagalvokite, kad po to nekaltintumėte savęs lengvabūdiškumu”, – man atrodė keista galvoti apie klausimus, kurie man buvo aiškūs kaip dieną. Dabar visi tie aiškūs kaip dieną klausimai ir toliau lygiai taip pat aiškūs, bet mano reikalavimai pačiai sau taip išaugo, kad į kiekvieną jų ilgai nedrįstu atsakyti, nes kiekvienu jų – dabar man tai aišku – tiek mažai padaryta ir tiek daug dar reikia padaryti! Į kurią pusę bepažvelgčiau, visur matau, kaip mano pačios savybės trukdo man atsistoti greta tų žmonių, kurie man – idealas, šventovė ir vienintelis gyvenimo kelias.
– Be reikalo taip kankini save, mano drauge Dorija, mintimis apie savo menkumą, netikimą ir visa kita. Matai, jeigu tu gerai suvoksi ir šiuos savo jausmus, tai suprasi, kad jie tau niekuo nepadėjo. Jų šaknys – kad ir kaip tai atrodo keista – visgi išdidumas. Tikrasis paklusnumas neturi nieko bendra su savęs graužimu. Tikrai paklusnus taip aiškiai suvokia savo vietą visatoje, jis toks laisvas viduje, kad jokie palyginimai su svetimu gyvenimu jam ir į galvą neateina. Jis tiesiog eina per savo dabartinį momentą, neįsitraukdamas į visą sudėtingumą ir painumą tų reikalų, kurių nesupranta ir nemato iki galo jų eigos. Per savo kūrybinę dieną ištikimai eina tik tas, kuris ne gudrauja, o veikia taip, kad susitikimo ar reikalų akimirka atveria jo širdį ir iššaukia iš jos gėrį veikti paprastai, lengvai, linksmai. Nesikankink, stenkis iš principo nuspręsti, kaip tau gyventi, kad vėl sutiktum Anandą. Suprask ir kitą dalyką: aš daviau tau keletą uždavinių, paliepimų, pavedžiau kai kuriuos reikalus. Ar nors kartą papriekaištavau dėl tavo pastangų? Sudėtingas problemas leisdavau apmąstyti ir spręsti pačiai, bet nesiūliau kopti į viršų sutrešusiomis pakopomis. Jeigu tu savo rytdieną kursi šios dienos ašaromis, abejonėmis ir širdgėla, tai tu niekada nežengsi tvirtomis ir harmoningomis pakopomis. Savo šiandieną išgyvenus visa jausmų ir minčių pilnatve, rytoj galima patekti į pilnaverčio gyvenimo atmosferą. Šią atmosferą kurianti diena – tai lengvai, džiugiai pragyventa diena, be ašarų, be širdgėlos šiukšlių, kurias visada iššaukia žemė, vien tik žemė, nustūmusi užmarštin gyvą, triūsiantį dangų. Be to, nepamiršk, kad kuo labiau žmogus tobulėja, kuo iš aukščiau jis gali matyti ir suvokti dvasinę žmogaus kūrybą, tuo aiškiau jis supranta tobulėjimo beribiškumą, bet tai jo neslegia, o tik teikia žvalumo, verčia degti ir svajoti ten, kur kitas – suvokiantis tik menką banalybę – sustoja skęsdamas mintyse, delsdamas ir verkšlendamas. Visą šį laiką, kol buvai Nal ir Alisos tarnaite, tu nė karto nesuklupai dėl savo pavydo ir išdidumo. Joks menkumas nejaudino tavęs, neužklydo nė viena negeranoriška mintis. Netgi nuolatinis pagarbus Anandos prisiminimas buvo be kartėlio. Tu laiminai net savo išsiskyrimą su juo, nes supratai, kiek daug išmokai praradusi savo didį draugą. Tai kodėl, jau daugiau kaip prieš tris savaites gavusi mano nurodymą įsilieti į visą draugiją kaip pilnateisė mano šeimos narė, tu delsi? Kodėl tavo akys prisipildo ašarų, ant širdies guli sunkumas, o sąmonėje dūzgia geliančių minčių spiečius?
Florentietis švelniai glostė Dorijos galvą tarsi liedamas į ją tuos ypatingus rimtį ir pasitikėjimą, kuriuos pajusdavo kiekvienas, bendraudamas su juo. Ilgai tylėjo Dorija, pagaliau, pakėlusi nuleistą galvą, pažvelgė Florentiečiui į akis ir paprastai, lengvai ištarė:
– Aš visą tą laiką supratau, kad vėl viską darau ne taip. Aš laukiau galvodama, kad mano viduje dar kažkas neparuošta, dar ne viskas aišku ir tvirta. Laukiau, kol subręs. Šią akimirką visiškai aiškiai suprantu, kad ir čia buvau neteisi, kad mintimis susitelkiau į save, o ne į tą uždavinį, kuris buvo man duotas. Mane kankino kažkoks varžymasis, kažkoks nerimas. Man vis atrodė, kad turi atvažiuoti Ananda, kad jis bet kuriuo momentu gali įeiti, ir aš bijojau to susitikimo, norėjau bėgti…
Seniai nutilo Dorijos balsas, o Florentiečio ranka vis dar tebebuvo ant jos galvos.

I. priima mokslininką. Aninovas ir Beata Skalradi. Nurodymai man ir Bronskiui

Kai įėjau pas I. ir pažvelgiau į nuostabų savo brangaus draugo veidą, staiga suvokiau, kad aš vis dar nepažįstu savo dievinamo globėjo. I. man dabar atrodė kaip jaunuolis, tikras jėgos, gyvybingumo, išminties įsikūnijimas. Jis nusišypsojo man ir švelniai tarė:
– Darai pažangą, brangus berniuk, tu beveik nepavargai.
– Tai tik dabar aš staiga pasijutau stiprus, bet negaliu pasigirti, kad atgal grįžau lengvai. Ir pasakodamas Jums negaliu pasakyti, kad šios nakties susitikimai, davę amžiną pamoką, neišsekino mano dvasinių jėgų, kol gyvenau paniręs į šiąnakt matytą ir suvoktą kančią. Žmonių aklumo pavyzdžiai laikinai apakino ir mane patį. Šiandien supratau, kad pati kančios pradžia, kaip ir jos eiga, – žmogaus nesugebėjimas kiekvieną prabėgančią akimirką aprėpti visą Gyvenimą. Kuo tvirčiau mintis susieta su žeme, su savo karštai mylima aplinka, darbu, draugais, tuo labiau žmogus apakintas vienos tiktai žemės spindesiu. Ir tuo jam sunkiau – daugiau kančios – ištrūkti į Gyvenimo Šviesą. Ne visos šios nakties pamokos buvo nemalonios. Savo vidinio pasaulio ir meilės didybe mane sužavėję žmonės taip pat skirtingai prasiskverbė į mano širdį, apie kurios pilną atsivėrimą Franciskas priminė man net du kartus. Du kartus jam teko priminti, kad nė vienas įėjimą į širdį dengiantis lapelis nesutrukdytų man suimti į ją sutiktąjį. Ir iš tikrųjų nė vienas lapelis nesutrukdė lietis mano meilei ir koncentruoti dėmesį. Bet… man buvo labai sunkus ir varginantis susitikimas su Terezita. Aš suvokiau ir dabar tebesuvokiu, kokia aukšta jos dvasia, nepajudinama ištikimybė, kokia ji tyra ir mylinti, ir visgi kažkas, ko ir dabar negaliu suprasti, atitolina mane nuo jos. “Atitolina” taip pat ne tas žodis. Tarp savęs ir jos jaučiu kažkokią sieną. Gerbiu ją, bet negaliu greta jos jaustis lengvai ir paprastai. Ir tuo pačiu metu, kad ir kaip keista, apmaudo apimtas ir aklumo užvaldytas profesorius manęs neapsunkino.
– Puikiai suprantu tave, Liovuška. Terezitos kelias – religinis kelias. Ir tu dar negali pakilti taip aukštai, kad apeigos ? bet kokios apeigos, bet koks ritualas – tau taptų nesukaustančia palaima. Terezitai jos gyvenimo veikla, amžių veikla, išsilaisvinimo veikla – viskas eina vien tik per apeigų ir religijos spindulį. Ji kol kas gyvena jame kaip švytinčiame, bet visgi apvalkale. Jeigu bent vienas iš jūsų būtų išsilaisvinęs iki galo, jos švytinčio apvalkalo siena negalėtų varžyti jūsų bendravimo. Kuo aukščiau kiekvienas iš jūsų kils savo išsilaisvinimo kelyje, tuo paprastesnis, aiškesnis ir artimesnis bus jūsų bendravimas. Tuo tarpu profesorius savo sąmonės pakopoje negali įnešti į tavo palankumą abejonių, protesto ar kliūčių užuomazgų. Todėl tu ir nejauti jo sunkių emanacijų, o Terezitos emanacijos, būdamos labai aukštos, slegia tave savo vienpusiškumu. Apie tai mes dar pasikalbėsime kelyje. Reikia ruoštis. Kai tik pasodinsiu profesorių prie knygų, mes iškeliausime. Tave stebina, kad mokslininkas, toks išoriškai netobulas, gali čia gyventi, kai tuo tarpu daugeliui visą gyvenimą trokštančių čia patekti vartai uždaryti. Giliau žvelk į susitikimus, Liovuška. Mokslininkas, protu nieko nežinodamas apie du pasaulius, iš tikrųjų gyveno juose. Jis iki galo atidavė savo ištikimybę mokslui. Nesusimąstydamas apie žmonių gerovę, jis visą savo darbą skyrė jiems, svajodamas, kad visoje visatoje nė vienas žmogus nepatirtų nei baimės, nei skurdo. Jis visada svajojo, kad visi žmonės galėtų mokytis, ko ir kur kiekvienas nori, ir kad tam netrukdytų jų skurdas. Eik, drauge. Jasa tikriausiai jau nuplovė nuo profesoriaus visas nakties dulkes, dabar jis alkanas. Būk vaišingas bei malonus, būk mandagus, koks ir turi būti mokinys, ir atvesk svečią pas mane. Nekreipk dėmesio, jeigu jo nuotaika bus bloga. Įsižiūrėk į jį. Tikriausiai jis visiškas vaikas buityje.
Išėjau atlikti savo mylimo draugo paliepimų. Mano atmintyje iškilo kažkoks prisiminimas, tiksliau, Konstantinopolio išgyvenimų atgarsis. Prisiminiau, kiek kartų gyvenime man tekdavo atsitraukti nuo man brangių žmonių, kaip dažnai, kai aš ypatingai stipriai norėdavau pabūti su I., išklausyti atsakymus į man rūpimus klausimus, man tekdavo jį palikti ir skubėti atlikti tą ar kitą reikalą.
Dabar kažkaip ypatingai jaučiau poreikį pabūti su I. – ir vėl turėjau eiti tvarkyti kito žmogaus reikalus. Tačiau mano širdyje girdėjosi ne atodūsiai, ne suirzimas, kurį prisimindavau tik su šypsena, ne, tie laikai jau seniai praėjo, man buvo nejauku prieš save patį, kad aš širdyje nepajutau entuziazmo, pašėlusio džiaugsmo, jog aš galiu būti naudingas žmogui. Ėjau tvarkingai ir ramiai, labai santūriai ir geranoriškai nusiteikęs, bet pats supratau, kad manyje nebuvo aktyvaus, veiksmingo džiaugsmo.
Priėjęs vonios kambarį, išgirdau linksmą juoką. Visko tikėjausi, bet kad Jasa sugebės taip pralinksminti mokslininką, negalėjau net įsivaizduoti. Mane nustebino ir pats profesoriaus juokas, tyras, vaikiškas ir užkrečiantis.
Vonios durys atsidarė, ir aš pamačiau profesorių. Baltas kostiumas, kurį Jasa ištraukė tikriausiai iš I. atsargų, puikiai tiko, veidas buvo švariai nuskustas ir atspindėjo vidinį pasitenkinimą, kuris… staiga virto rūgščia grimasa, kai tik mokslininkas pamatė mane.
– Ak, tai Jūs, jaunuoli. Naktį blogai įžiūrėjau. Dabar matau, kad Jūs tikras Heraklis, tik to plaukai buvo ne juodi, – profesorius kalbėjo niurzgiu balsu, kritiškai apžiūrinėdamas mano indiškus rūbus. – Štai kaip! Jūs supaprastėjote iki sandalų ant basos kojos, – pridūrė užbaigęs apžiūrą mano kojomis. – Juk Jūs ne vienuolis, kaip brolis Franciskas, ir, matyt, dar nespėjote duoti jokių įžadų. Tai kam tos basos kojos?
– Man labai sunku logiškai paaiškinti, kodėl taip atrodau ar jaučiuosi, profesoriau, bet aš dar niekaip nepriprantu prie čionykščio klimato ir karštis mane taip veikia, kad noriu vilkėti kuo mažiau rūbų. Be to, visi čia gyvenantys taip apsirengę. Ir aš ne išimtis. Daktaras I. vilki tokius pačius rūbus. Tarp kitko, atleiskite, kad aš iki šiol nepaklausiau Jūsų vardo ir nežinau, kaip Jus pristatyti daktarui I., – atsakiau profesoriui, ramiausiai stovinčiam viduryje koridoriaus ir apžiūrinėjančiam mane kaip beždžionę narve.
– Mano vardas, jaunuoli, Hansas Zalcmanas. Jums tai nieko nesako, bet jeigu Jūsų daktaras I. išsilavinęs žmogus, jis jam šį tą reikš. Jūs mane vedate tiesiai pas jį?
– Taip, daktaras I. laukia Jūsų.
Perėjome koridorių, išėjome į kitą namo pusę ir aš įvedžiau profesorių Zalcmaną pas I. Stipriai koncentravau mintis, kad visa savo geranoriškumo jėga padėčiau mokslininkui susitikti su I. ne taip, kaip jis susitiko su Francisku. Bet jau nuo pat pirmo I. žingsnio, žengto pasitikti įeinantį mokslininką, nuo nepaprastai šiltai ištiestos rankos, balso intonacijos, padvelkusių galantiškumu, žavesiu, paslaugumu, supratau, kad visos mano pastangos buvo vaikiškai bejėgės ir nereikalingos, kad I. iš tikrųjų buvo titanas, ir mokslininkas tai pajuto iš karto. Visa jo išvaizda, laikysena, elgesys – viskas pasikeitė. Jis visas susigūžė į kamuolį lyg šuoliui pasiruošęs tigras, ir aš prisiminiau jo pokalbį su Francisku, kai jis žadėjo gintis kaip liūtas.
– Labai džiaugiuosi, profesoriau, galėdamas Jūsų asmenyje pasveikinti visą Vakarų mokslą. Nuoširdžiai sveikinu Jūsų darbą ir Jūsų žinias, – tarė I. ištiesdamas mokslininkui abi rankas ir sodindamas jį į krėslą. – Tikriausiai Jūsų kelionė į Rytus ir visas buvimas pas mus Jus labai išvargino, bet tikiuosi, kad Jūsų atsidavimas mokslui bus įvertintas. Mūsų bibliotekoje Jūsų laukia knygos, ir ne vien tik tos, apie kurias svajojote, bet ir tos, apie kurias nieko nežinojote. Aš jau pasirūpinau, kad Jums būtų paskirtas atskiras butas prie vieno iš mūsų bibliotekos filialų. Visiška ramybė toje parko dalyje, kur yra ši mano Jums siūloma biblioteka, garantuos, kad niekas niekuo iš išorės netrukdys Jūsų darbo.
I. pasodino profesorių į patogų krėslą. Jo lengvai pabrėžti žodžiai “iš išorės” privertė profesorių Zalcmaną suklusti.
– Jeigu iš išorės man netrukdys, tai jau iš vidaus, reikia manyti, niekas nesudrums mano stabilumo ir darbingumo, – ištarė jis netikėtai greitai, tarsi skubėdamas ir jaudindamasis.
– Ką gali žinoti, – su šypsena atsakė I. įdėmiai žvelgdamas mokslininkui į veidą.
– Tikiuosi, – vėl skubėdamas tarė profesorius, ? kad Jūs nesiruošiate rodyti man hipnozės fenomeno, kaip tai darė pakeliui į čia brolis Franciskas? Ką gali sau leisti nemokša vienuolis, turintis magnetinę jėgą, iki to nenusiris mokslininkas. Norėčiau iš karto pradėti mūsų mokslinę diskusiją.
– Dabar Jums visų pirma reikia papusryčiauti ir pasistiprinti. Jeigu po pusryčių panorėsite tuoj pat eiti į biblioteką, mes iš karto ten ir eisime, tačiau aš patarčiau Jums palaukti iki vakaro. Mūsų saulė tiesiogiai Jums nepakenks, bet gali taip išvarginti, kad taip trokštamą pokalbį su manimi teks atidėti kelioms dienoms, – maloniai atsakė I. kviesdamas mokslininką į valgyklą.
– O ne, aš kur kas stipresnis, negu Jūs galvojate, daktare I., – pertraukė jį Zalcmanas eidamas su mumis į valgyklą. – Bet įminkite man mįslę, kada Jūs spėjote gauti daktaro laipsnį ir kur? Juk Jūs toks jaunas, kad galite pozuoti graikų dievo statulai, ir pas mus, Vakaruose, Jūs jo, aišku, gauti negalėjote. Pas mus vaikams mokslinių laipsnių nesuteikia, o numetus nuo Jūsų šešerius septynerius metus Jūs būtumėte vienmetis su šiuo paaugliu, nors jis ir herakliško kūno sudėjimo, – pridūrė juokdamasis ir rodydamas į mane.
– Tačiau mokslinį laipsnį man suteikė būtent pas jus: Vokietijoje – vieną, Romoje – antrą ir Londone – trečią, – su šypsena atsakė I.
– Nuostabu, – greičiau prunkštelėjo, o ne ištarė profesorius.
– Nors aš ir ne taip gerai skaitau mintis kaip mano brolis Franciskas, tačiau aiškiai matau, kaip Jūsų smegenyse šmėkščioja žodis “šarlatanas”. Pakentėkite truputį, greitai Jūs galėsite įsitikinti nenuginčijamais mano išsimokslinimo faktais, – linksmai nusijuokė I.
Zalcmanas sustojo, juokingai įsmeigęs akis į I. ir iš nuostabos net prasižiojęs, bet I. nedavė laiko jam stebėtis, paėmė jį už parankės ir pristatė prie mūsų priėjusiam Kastandai:
– Leiskite Jus pristatyti. Štai Mūsų Bendruomenės šeimininko vietininkas, brolis Kastanda. Dėl visko, ko Jums reikės, kuo būsite nepatenkintas, kreipkitės į jį. Viskas visagalio Kastandos rankose. Jis tik atrodo griežtas, o iš tikrųjų tai vaišingas ir mielas šeimininkas.
– Džiaugsiuosi galėdamas Jums padėti, kaip ir kiekvienas iš mūsų, profesoriau, – atsakė Kastanda spausdamas svečio ranką. ? Sėskitės, prašau, čia. Jeigu mūsų valgis bus ne pagal Jūsų skonį, užsisakykite sau viską, ką panorėsite. Mes pasistengsime patiekti Jums tai, prie ko esate pripratęs.
– Jūs nepaprastai malonus, bet aš visą gyvenimą nekreipiau dėmesio, ką valgau, ir bemaž visada buvau alkanas. Manau, kad dėl to neturėsite su manimi rūpesčių. Badas man toks pat įprastas kaip sausa duona su vandeniu, kurie beveik visada buvo mano nuolatinis maistas.
Profesorius atsisėdo tarp manęs ir I. ir nustebęs apžiūrinėjo mus supančius žmones. Jis ilgai kramtė tai, ką I. dėjo jam į lėkštę. Mačiau, kad visą savo dėmesį jis nukreipė į žmones, o valgė iš tikrųjų nesuprasdamas, ką valgo.
– Sakykite, daktare I., iš kur Jūs čia surinkote tokį kiekį žmonių? Nuo to laiko, kai baigiau universitetą, nė karto nebuvau tokiame sambūryje, tokioje kultūringoje minioje. Čia nėra nė vieno vulgaraus veido. Kas tai? Jie visi mokslininkai?
– Ne, profesoriau, čia žmonės susirinko ne pagal erudicijos ir talento požymius, nors talentų čia nemažai. Tai žmonės, kurių sąmonė atsivėrė ne tik kaip protas, bet ir kaip harmoninga visuma, kaip kūrybinis proto, širdies ir dvasios derinys. Dvasinio gyvenimo Šviesa ? štai tas skiriamasis požymis, pagal kurį susirinko šie žmonės. Jums švyti jų dvasios jėgos, o Jūs, būdamas ištikimas savo vakarietiškam įpročiui, norite juos aprėpti ir sudėlioti pagal logikos prielaidas ir sprendimus. Gyvendamas čia, Jūs nuolat susidursite su keblumais, jeigu nevertinsite dvasinės sąmonės jėgos kaip pagrindinės žmogaus jėgos.
Savo nuolatinėje vietoje sėdinti Andrejeva staiga pervėrė Zalcmaną savo elektriniais ratais. Viduje visas susigūžiau, nes jau laukiau iš jos kokio nors “dalykėlio” vargšui profesoriui, bet ji nukreipė savo akis į mane ir visas “dalykėlis” atiteko man. Džiaugiausi, kad vargšas profesorius, ir be to išbandęs jau nemažai “fenomenų” per vieną parą, išvengė dar vieno smūgio jo nervams.
– Taip, Liovuška, sergėtoju ir geradariu būti, aišku, malonu, bet tai visai ne Jūsų vaidmuo. Jūs sutrukdėte ne tik mano sąmojui, bet ir greitesniam šio senioko atsivėrimui. Ir ko Jūs dabar sugalvojote vaidinti gailestingąjį samarietį? – perverdama mane savo ugninių ratų ugnimi, ištarė Andrejeva.
– Arba aš Jus ne taip supratau, arba Jūs ne visai supratote mano mintį, Natalija Vladimirovna. Matyt, išmokau truputį apsisaugoti nuo Jūsų, bet aš tikiu, kad Jūs nepasakėte to, ką norėjote, ne todėl, kad aš Jums sutrukdžiau, o tikriausiai I. uždraudė Jums, ? atsakiau juokdamasis.
– Malonėkite džiaugtis, kuo pavirsta neapsiplunksnavę jaunikliai po kelių bendravimo su I. mėnesių, ? ir Andrejeva taip pat juokėsi pačiu nuoširdžiausiu juoku.
Mokslininkas, nesupratęs kalbos, kuria Andrejeva į mane kreipėsi, įdėmiai žiūrėjo jai į akis, po to žvilgsnį įbedė į mane ir pagaliau atsisukęs į I. tarė:
– Jeigu susitikčiau su šia dama akis į akį, tai tikriausiai išsigąsčiau. Būdamas greta Jūsų jaučiuosi tarsi apsaugos zonoje, bet vis tiek galvoju, kad šios damos psichika ne visai normali.
– Ši dama puikiai moka visas tas kalbas, kuriomis kalbate Jūs, profesoriau, be to, turi Jums nepatinkančią savybę: atspėti kito mintis. Galiu patvirtinti, kad ji, ko gero, žino, ką Jūs dabar galvojate, ? linksmai atsakė I.
? O, tai jai nelabai patiktų, ? nerūpestingai nusišypsojo mokslininkas, – bet, ačiū Dievui, ji neatspės to, ką aš galvojau.
– Jūs galvojote, kad mano akyse šokinėja tos ugnelės, už kurias Ispanijos inkvizicija pasmerkdavo nuodėminguosius laužui, – pasigirdo geraširdiškas Natalijos Vladimirovnos balsas.
Aplink daug kas nusijuokė, profesorius sumišo ir droviai žvelgė į Andrejevą.
– Gerkite, drauge, savo kakavą, ir, jeigu Jūs primygtinai reikalaujate, nepaisant mano patarimo, eikime į biblioteką. Palikime šią sarkastišką damą ir atimkime iš jos malonumą toliau šaipytis iš Jūsų, – švelniai tarė I.
Labai mažai valgęs, profesorius atsisakė kakavos, paprašė leidimo pasiimti į kišenę keletą vaisių, ir mes išėjome. I. paliepė man užsidėti veltinę skrybėlę su tinkleliu ir tokią pačią atnešti profesoriui. Iš pradžių protestavęs ir piktinęsis, mokslininkas užsismaukė ją iki akių, kai tik išėjome iš parko šešėlių į svilinančią kaitrą.
I. nusivedė mus man dar nežinomu keliu. Mums nereikėjo leistis į slėnį ir vėl kopti į kalvą. Kažkokiu netikėtu būdu, perėję dviem siaurais, linguojančiais tilteliais virš poros gilių tarpeklių, išnirę iš trijų tunelių, po keturiasdešimties minučių atsidūrėme didžiuliame parke.
Man tai buvo nemažas siurprizas, nes iš karto išėjome į plačią kedrų alėją, visai netoli nuo oranžinio I. namelio. Niekuo neatkreipęs profesoriaus dėmesio į patį nuostabų namelį, I. nusivedė mus karšta alėja į kitą, ūksmingesnę parko dalį. Dar keletas posūkių ir… mes atsidūrėme priešais biblioteką, bet visai iš kitos pusės. Įėjome tiesiai į skaityklą, kur už stalų, įsigilinę į darbą, sėdėjo žmonės, nekreipdami į mus jokio dėmesio.
Profesorių taip nustebino skaitykla, daugybė žmonių joje ir kalnai knygų, kad jis stabtelėjo ir I. teko paimti jį už parankės, pašnibždomis paaiškinant:
– Čia galima tiktai dirbti, nei stoviniuoti, nei kalbėti negalima.
Mes perėjome dar vieną kambarį, kuriame taip pat buvo daug žmonių, bet buvo ir laisvų stalų. Čia taip pat niekas neatsitraukė nuo darbo pasižiūrėti į mus.
Nepaisant to, kad I. vedėsi profesorių už parankės, šis ėjo lėtai, buvo susigraudinęs, net suglumęs, ir vis šnibždėjo:
– Laimingieji, laimingieji! Likimo numylėtiniai! Knygų ir šviesos jūra! O aš, aš! Kiekviena knygelė kainuodavo ištisas, nuo mokslo atplėštas darbo valandas!
Mes įėjome į tą salę, kur Lalija ir Nina išdavinėjo knygas. Dabar su jomis dirbo dar trys merginos, ir man atrodė, kad viską darė būtent jos, o Lalija ir Nina tik vadovavo joms ir tikrino jų darbą.
Dideliam mano džiaugsmui, prie vieno stalo pamačiau Nikitą už krūvos knygų ir pamiršęs viską pasaulyje puoliau prie jo, prie savo mielo draugo, kurio taip seniai nemačiau.
Vos spėjau prieiti prie jo stalo ir ištiesti Nikitai ranką, kai už nugaros išgirdau prislopintą riksmą ir atitraukiamų kėdžių triukšmą. Atsisukęs pamačiau keletą žmonių, skubančių į pagalbą I., laikančiam ant rankų sąmonės netekusį profesorių.
– Tai nieko, draugai, – kalbėjo I. trims broliams, puolusiems jam į pagalbą ir išnešantiems mokslininką į vėsų holą. – Paguldykite jį čia, ant sofos. Mūsų saulė šiek tiek pakenkė šiauriečiui, bet tai ne saulės smūgis. Jis greitai atsigaus. Nesijaudinkite ir eikite dirbti toliau. Prie manęs lieka Liovuška ir Nikita. Jeigu ko nors reikės, aš kreipsiuosi į jus.
Iš skaityklos į pagalbą I. puolę broliai žemai nusilenkė ir grįžo atgal. Mes likome vieni prie bejausmio profesoriaus kūno. Jo veidas buvo žaliai išblyškęs, nosis ištįsusi, ir mano galvoje šmėstelėjo mintis, kad jis tikriausiai mirė.
I. buvo susikaupęs ir rimtas. Jis pasisuko į mane ir tarė:
– Liovuška, nueik į viršų, į mano kambarį, kurį jau pažįsti. Kairėje pusėje nuo įėjimo, penktame žingsnyje rasi sieninę spintą. Štai tau raktas nuo jos. Atrakink, pakelk į viršų penktos nuo apačios lentynėlės dureles, paimk iš ten dvi vaistinėles ir flakonėlį, stovintį tarp jų. Atnešk viską čia. Būk nepaprastai atsargus ir susikaupęs atrakindamas ir užrakindamas spintą. Visą laiką atmink, kur esi ir kad tavo uždelsimas ar nerūpestingumas gali kainuoti žmogui gyvybę.
Nusilenkiau, paėmiau raktą ir nugalėdamas jaudulį, sutelkęs visą savo dėmesį nuėjau vykdyti Mokytojo paliepimo. Dabar jau negalvojau nei apie laiptų grožį, nei apie gėlių aromatą, nei apie šių laiptų panašumą su laiptais B., sero Vomio namuose, – aš ėjau, kaip tikriausiai eina kariai mūšio metu atlikti vado įsakymų. Žinojau tik viena: I. išgelbės profesorių, jeigu aš nedelsdamas atnešiu reikiamus vaistus.
Jaudinantis mokslininko šnibždesys, jo susigraudinimas ir nesuvoktas, nepiktybinis pavydas laimingiesiems, skendintiems knygų ir šviesos jūroje, man dar ryškiau nušvietė šį darbštų žmogų, viską, kiekvieną savo atodūsį skyrusį savo Dievui ? mokslui.
Man pavyko įvykdyti visus I. nurodymus. Spintą atrakinau ir, nepaisant mano nevikrumo, nieko nesudaužiau, “negaudžiau varnų”, kai atidariau penktos lentynėlės dureles. Anksčiau, aišku, būčiau viską pamiršęs, išvydęs brangenybes, priešais kurias stovėjo abi vaistinėlės ir briaunuotas flakonėlis su žaižaruojančiu raudonu skysčiu. Dabar tiksliai atlikau paliepimą ir po keleto minučių jau stovėjau priešais I., atiduodamas jam raktą ir atneštus vaistus. I. padėjo juos ant stalo, mums su Nikita paliepė kilstelėti profesorių ir davė jam pauostyti flakonėlį. Jo kūnas suvirpėjo ir vėl sustingo.
Kilstelėjome profesorių dar aukščiau, ir I. vėl prinešė flakonėlį prie jo nosies. Antrą kartą profesoriaus kūnas suvirpėjo stipriau, jis ėmė kvėpuoti. I. paruošė kažkokių miltelių mišinį ant marmurinės lentelės, padegė juos ir laikė prie ligonio nosies. Jo kvėpavimas dažnėjo, išsilygino, žandikauliai atsileido, akių vokai virpčiojo. I. supylė jam į burną vaistus, kurie paveikė tiesiog magiškai. Profesorius užsikosėjo, atsimerkė ir kažką sumykė.
– Pagulėkite ramiai, profesoriau. Aš Jus perspėjau, kad mūsų saulė gali Jums pakenkti. Taip ir atsitiko. Jeigu čia būtumėte atėjęs vakare, Jūs būtumėte šito išvengęs, – pasakė I.
– Tai ne saulė, – atsakė profesorius, bet tokiu silpnu ir gailiu balsu, kad aš supratau visą situacijos rimtumą ir vėl pagalvojau, kad jis miršta.
Patylėjęs profesorius tęsė tuo pačiu silpnu balsu:
– Tai tos dvi moterys ir vyras, kuriuos mačiau liepsnojančiame name, kai ėjau su Francisku. Mane taip nustebino pamatytos gyvos vaikščiojančios tos moters mintys, kad aš pajutau tarsi du smūgius: vieną į pakaušį, kitą nugaros apačioje. Tai jie paguldė mane, o saulė čia tikrai niekuo dėta.
Jis vos baigė sakinį, užsimerkė, vėl ėmė sunkiai kvėpuoti ir blykšti. Plonyte stikline lazdele I. paėmė iš flakonėlio lašą skysčio ir įlašino jį mokslininkui į burną, kai šis vienu momentu gaudė orą. Žaibiškas spazmas persirito per visą kūną, ir jis iš karto taip giliai įmigo, kad net negirdėjau jo kvėpavimo.
– Deja, profesorius nejaunas, jo organizmas pervargęs ir pramiegos jis ne mažiau kaip tris dienas. Dabar atsiliepė viso gyvenimo nepritekliai. Aš negaliu jo palikti, kol jis neprabus. Prabus jis sveikas ir stiprus, ir net pajaunės dvidešimtmečiu, savo didžiam džiaugsmui, – nusišypsojęs pridūrė I. – Bet palikti jo dabar negaliu. Kai jis atsimiegos, sutvarkysiu jo darbus ir tik tada iškeliausime. Tu, Nikita, visą laiką būsi prie jo. Paliepsiu atnešti tavo knygas į netoli nuo čia profesoriui paruoštą butą. Tu nušausi du zuikius: ir tavo darbui niekas nesutrukdys, ir ligonį prižiūrėsi. Lalija su Nina nešios tau valgį ir keis knygas. Gal tau sunku vėl prisiimti tylėjimo ir vienatvės pamoką, nors ji ir bus trumpa?
Nikita linksmai nusišypsojo ir atsakė, kad džiaugiasi galėdamas grąžinti mokslininkui seną skolą ir kad susitikimas su juo išlaisvina jį iš paskutinės senos skolos pasauliui.
Nustebęs žiūrėjau į Nikitą, nes niekaip negalėjau įsivaizduoti kokio nors ryšio tarp čia iš Vokietijos atkeliavusio senio ir Nikitos, gruzino, ilgus metus praleidusio Kaukazo viršukalnėse. Vos susilaikiau nesušukęs iš nuostabos ir labai džiaugiausi, kad nepasisiūliau likti su ligoniu jį prižiūrėti, nors mane labai liūdino nieko neveikimas.
– Tau, Liovuška, atsiras nemažai darbų per šias dienas, – tarė man I., kaip visada perskaitęs mano mintis.
I. pats susirado du brolius, atsinešė kartu su jais neštuvus ir pats paguldė ant jų ligonį. Kiekvienam paaiškino, ką turėsime daryti, pats atsistojo neštuvų priekyje, paliepęs mums suderinti kvėpavimo ritmą ir žingsnius.
Stengdamiesi žengti kaip galima atsargiau, nunešėme ligonį parko takeliais. Iš už vieno posūkio staiga atsivėrė graži laukymė, o už jos žaliavo spygliuočių giraitė. Viduryje laukymės stovėjo, kaip man atrodė, nedidelis plytų namelis, skendintis gėlėse ir žalumoje. Kai priėjome arčiau, iš prieangio laipteliais žemyn nulipo moteris su didele balta skrybėle ir ant veido nuleistu melsvu tinkleliu. Tinklelis pakilo ir… aš apstulbau pažinęs ledi Berdran.
– Tai tas ligonis, apie kurį Jums kalbėjau, ledi Berdran, – tarė I.
Ledi Berdran nusilenkė mums ir linksmai nusišypsojo pamačiusi mano nustebimą. Mes užkėlėme ligonį į prieangį ir įnešėme jį į erdvų, vėsų kambarį, kur jau buvo paruošta baltutėlė lova ir palubėje sukosi ventiliatorius.
Kai paguldėme ligonį, I. padėkojo padėjusiems broliams ir grąžino jiems neštuvus.
– Nikita, štai sesuo Gerda. Šias tris dienas tu pereini jos žinion kaip pagalbinė darbo jėga, o čia, seserie Gerda, tas Mokytojas, kurį Jums žadėjau. Jeigu šias dienas būsite stropi ir Jūsų dvasinė jėga padės suprasti viską, ką pasakos Jūsų Mokytojas, Jūs galėsite keliauti su mumis į tolimas Bendruomenes. Iki pasimatymo, draugai. Ligoniui reikalinga visiška ramybė, bet palikti vieno jo negalima nė valandėlei. Aš jus kasdien lankysiu. Būkite palaiminti.
Mes išėjome iš mokslininko namelio ir atgal grįžome vėl man nematytu keliu. Mano mintys truputį painiojosi. Dažniausiai, man visai netikėtai, šmėsčiojo šioks toks kartėlis, kad aš nesugebu niekur pritaikyti savo asmeninių pastangų. Visi savo darbu neša naudą savo broliams, o aš, atrodo, vienintelis taip mėgaujuosi gyvenimu.
– Liovuška, darbai būna įvairūs. Ir tai, kas iš pažiūros žmonėms atrodo dykinėjimas arba gyvenimas savo malonumui, dažniausiai būna didžiulė to žmogaus, apie kurį galvojama kaip apie besimėgaujantį gyvenimu, darbo pakopa. Visa tai, ką tu turi pamatyti ir sužinoti prieš iškeliaudamas su manimi į tolimas Bendruomenes, visa tai ne tik darbas, bet ir tavo kūrybai būtinos savitvardos pradžia. Tau lemta tapti pasauliniu rašytoju. Tau duotas toks milžiniškos jėgos ir pastabumo talentas, toks išradingumas, kurie turi paveikti, iš pagrindų pakeisti ir mokyti žmones gyventi aukštais Išminties idealais. Kad galėtum išeiti į platųjį pasaulį skelbti Išmintį, turi suprasti ir žinoti visus slapčiausius žmonių kančių ir aistrų plyšelius. Mokydamas mokykis. Kartą tu jau buvai didis rašytojas. Tu turėjai galią įnešti Išmintį į įaudrintas širdis, bet tavyje pačiame nebuvo nė vienos dvasios savybės, išvystytos iki galo. Tu neturėjai nei ištikimybės, nei atsidavimo, nei tikėjimo iki galo. Tu nieko nemylėjai iki galo. Vieną dieną tu skraidei Dievo regėjimo ekstazėje, o kitą dieną verkei ir viskuo abejojai. Vieną dieną tave žavėjo gamta, Dievo kūryba, o kitą dieną tematei tik savo paties abejonių jūrą ir nusigręždavai nuo ankstesnių savo pergalių. Čia, per šiuos metus, kuriuos tau lemta praleisti Bendruomenėje, tau reikia suprasti ir išsiugdyti ištisą naujų jėgų visumą, naują žmogaus širdies pažinimą. Šių metų, kurie tau atrodo be jokio tikro naudingo darbo, patirtis ir yra tas didis tavo darbas, ta amžių pamoka, kurią tu išsineši iš mūsų žmonių laimei ir gerovei. Vieną kartą jau bandei nešti žmonėms išsilaisvinimo žinią, bet pats neturėjai jėgų išsilaisvinti iš aistrų įtakos ir valdžios. Tave slėgė tavo aplinka. Tau rodoma žmonos ir vaikų meilė, jūsų pažiūrų, polinkių ir interesų skirtumai ? viskas trukdė tavo dvasiai harmoningai siekti Tiesos. Atmesk dabar smulkias mintis, prie kurių tave pripratino tavo gyvenimo suvokimo vienoje žemės plotmėje psichika. Įdėmiau įsižiūrėk į susitikimus ir žmones, galvodamas tik apie juos. Neprimaišyk į susitikimą minčių apie save ir netaikyk sau kiekvieno kito žmogaus kelio kaip rūbo. Neįmanoma nešioti visų stilių rūbų, kaip neįmanoma išgyventi visų darbo rūšių. Tegalima tik per tau duotą amžino darbo formą pranešti savo “dabar” su tokia subtiliausių žmogaus širdies stygų pažinimo didybe, su tokia meile ir užuojauta jų tobulėjimo keliams, kad kiekviename žodyje, išvystančiame pasaulį per tavo kūrybą, žmonės rastų naujas ir lengvesnes galimybes nugalėti mylint.
I. nutilo, nes mes jau buvome priėję Aninovo namus, kas man buvo visai netikėta.
Muziko namas, kai mes įėjome į vidų, man pasirodė visai kitoks nei tada, kai mes čia klausėmės jo nuostabios muzikos. Man atrodė, kad kambariuose tvyrojo liūdesys, tarsi juose gyvenęs žmogus daug ir dažnai liūdėjo.
Iš visos širdies pagailėjau muzikanto-genijaus, nerandančio laimės ir šviesos savo didingame genialume. O, jeigu aš sugebėčiau taip groti!
– Tavo grojimas, Liovuška, – kalba. Tavo genialumas – plunksna, tavo tiesa – širdies ramybė. Savo “jeigu” palik toms kūrybos valandoms, kai tave sups tavo didieji pagalbininkai. Tada prasiskverbk į kiekvieno aplinkybes taip, lyg tu pats jose gyventum, pats kentėtum ir mylėtum už kiekvieną savo herojų. Dabar, sveikindamasis su Aninovu, atsimink Francisko žodžius ir laikyk širdį plačiai atvertą, tiesdamas jam ranką tiesk ją kartu su savo didžio draugo Florentiečio ranka. Dabar neužsiimk žmogaus dvasios kančių stebėjimu, bet kurk didžią Meilės maldą, užjausdamas sielą, kurios galia neatitinka to gigantiško genialumo, kurį jai tenka nešioti po pasaulį, – pasakė man I.
Jis atsistojo nuo sofos, ant kurios mes buvome trumpam prisėdę po didžiule palme, užėmusia pusę kambario, ir nuėjo pasitikti įeinančio Aninovo. Muzikanto veidas kaip visada buvo išblyškęs ir teikė jam panašumo į asketą, bet akių išraiška, kažkoks vos apčiuopiamas judesio atspalvis, nepaisant linksmos šypsenos, su kuria jis sutiko I., bylojo apie jo vidinę kančią. Jeigu I. ir nebūtų man nieko pasakęs, aš vis tiek būčiau šaukęsis Florentiečio, nes jau pripratau taip elgtis sunkiomis valandėlėmis, susidūręs su žmonių dvasine disharmonija.
Linksmai pasisveikinęs, Aninovas įdėmiai nužvelgė mane ir tarė:
– Kaip nepaprastai į gera Jūs pasikeitėte. Mano akyse įvyko tikras stebuklas, kaip iš Pelenės Jūs virtote pasakų princu. Gaila, kad aš taip liūdnai nusiteikęs ir man dabar dera rašyti vien Requiem, o tai sukurčiau sonetą, kaip prabudo užburtas gulbinas.
Jis meiliai laikė mane už rankų, o aš visa širdimi kūriau tą didžią maldą, apie kurią man kalbėjo I. Staiga pajutau jau pažįstamą viso kūno virptelėjimą. Supratau, kad mano mintys pasiekė Florentietį, kad Jo širdis mato Aninovą, kad Jis pasiųs jam pagalbą ir paramą.
– Jūs turite nuostabią savybę, daktare I., – tarė Aninovas paleisdamas mano rankas ir atsisukdamas į I. – Vos tik Jūs atėjote – tarsi gyvu vandeniu mane apšlakstėte. Mano sieloje viešpatavo toks chaosas, tokia disharmonija, kad aš buvau pasiruošęs išplėšti savo širdį arba protą. Galvojau, kad jau niekada daugiau nesugebėsiu jų suderinti, o štai pamačiau Jus ir mane apėmė kažkokia ūmi tyla. Galvojau, kad jau nesugebėsiu ne tik nieko daugiau kurti, bet negalėsiu net groti. Ir staiga pajutau karštą norą parašyti preliudą ir šlovinti juo Jūsų nešamas ramybę bei harmoniją.
– Jums ši mintis atėjo tik todėl, kad Jus staiga apgaubė ramybė bei harmonija ir Jūs jas supratote, įvertinote ir iš karto panorote pasidalinti jomis su visais tais, kurie gali suprasti Jūsų kalbą – muzikos kalbą. Neįmanoma kitam duoti tai, ko pats nevaldai, ko pats neturi. Todėl tarp naujų idėjų pamokslautojų taip mažai sėkmingai jas skleidžiančių, nes jų pamokslai grynai formalūs. Kviesdami savo tautą viską atiduoti ir aukotis dėl aukštų idealų, pamokslautojai dažniausiai sukuria įstatus ir pareigas, netaikydami jų sau ir net pasilikdami sau visas privilegijas ir privalumus. Tie iš jų, kurie skleidžia idėjas ne žodžiais, o savo gyvu pavyzdžiu, visada turi pasisekimą. Jūs norite atiduoti žmonėms visą Jums dabar atsivėrusį grožį. Kas gali būti puikiau už tokį kelią, kur vienam žmogui duota jėga žadinti veiksmui tūkstančių taurumą, skatinti jų dvasios norą kurti savo srityje tik todėl, kad vieno žmogaus kūryba pažadino juos?
– Prie Jūsų, daktare I., aš negaliu veidmainiauti. Jūs galvojate, kad visą savo kūrybą, visą savo gyvenimą aš skiriu žmonių laimei ir gerovei? O, jeigu iš tikrųjų galėčiau taip pasakyti! Tiesa, būna periodų, ilgų prasiveržimų, kai aš gyvenu grožio mintimis, kai džiaugiuosi turėdamas ką pasakyti savo garsų kalba. Ir tada, tais nuostabiais periodais, būnu laimingas. Tada suvokiu, kad tarnauju savo broliams-žmonėms, kaip galiu ir sugebu. Manęs nejaudina politika, socialinės ribos, vagystės, skurdas, apgaulė. Tada aš visas gyvenu kosminį gyvenimą, stoviu ant Amžinybės slenksčio, matau ir jaučiu jos didybę. Mano asmeninės jėgos atsitraukia nuo žemės gyvenimo, tada aš siunčiu mylimai žemei skambantį dangų. Tada suvokiu savo vietą visatoje ir žinau, kad Meilės jėga neša mane ir aidi manyje dėl žemės, dėl žmonių, dėl švento darbo: kelti aukštyn žmogaus dvasią. Tais periodais suvokiu save žmogumi, t. y. žmogumi, nešančiu per amžių amžius Dievo dalelę.
Aninovas plačiais žingsniais vaikščiojo po kambarį. Jo asketo veide jautėsi įkvėpimas. Akys įsižiebė, jis giliai kvėpavo, atrodė, kad jis girdi, kaip aplink jį pulsuoja grožis, kaip grožis dainuoja ir skrieja Šviesoje skambėdamas, atgydamas ir įkvėpdamas. Jis ilgokai patylėjo, po to sustojo priešais I. ir tęsė:
– Bet… trumpomis akimirkomis teatrodo šie periodai, kai suvokiu, kad aš žmogus, kad manyje gyvena dieviška dvasia. Kiekvieną kartą kokia nors žemės bjaurastis nutraukia mano pergalingos Meilės dainą. Ne didybė ir jėga nutrenkia mane žemyn iš šventos liturgijos, kurioje gyvenu, bet kokios nors menkos apkalbos, menka niekšybė, kaip bjaurus šmeižtas ar pavydas, priverčia mane palikti savo dangų, savo mūzą. Visus aplinkinius pradedu matyti ne žmonėmis, kokius juos mačiau savo kūrybos laimėje, bet niekšais, šliužais, dvokiančiais savo nuodais ir užpildančiais jais nelaimingąją žemę. Ašmenys sminga į mano širdį, matant kalėjimą, areštuotąjį, matant skurdą ir pažeminimą, o aš gyvenu karališkoje prabangoje, kai tuo metu dejuoja ir vargsta mano tauta. Botagas čaižo tuos, kurie gyvena su Dievu. Botagu čaižo tie, kurie gyvena su Dievu!.. Nelaimingoji, užsitraukusi gėdą, be santuokos gimdydama patvoryje, taip pat gyvena su Dievu? Nelaimingieji baudžiauninkai, už menkus rublius parduodami kartu su vaikais, gyvena su Dievu? Ir… Jūs gyvenate žemėje, kalbate apie Meilės ir ramybės jėgą… Ir Jūsų pagalba, ar jaučia ją žemės nelaimingieji? Man Jūs padėdavote ir padedate. Nebūtų Jūsų ir šventos Jūsų Bendruomenės žemės, kurioje aš randu jėgų atgauti normą, nepragyvenčiau nė metų, numirčiau iš siaubo nuo tų kančių, kurias matau, kurių nenoriu matyti… Jūs sakote, aš turiu savą kalbą, kuria nešu žmonėms prasiveržimą į Šviesą. Ak, jeigu Jūs įžvelgtumėte tą tamsą, kuri viešpatauja mano smegenyse! Neturėjau jėgų išgyventi savo tautos kančių, pabėgau į Ameriką, kad ten rasčiau jėgų gyventi. Aš jų neradau. Mačiau tas pačias kančias, tiesa, kitokias, bet ne mažesnes kančias, ne mažesnį skurdą ir skirtumus nei mano tėvynėje… Sutikau Jus. Daug ką supratau. Radau jėgų gyventi. Bet mano dvasia, tiksliau, mano smegenys neturi jėgų atlaikyti tų pragaro kančių, per kurias man tenka eiti. Širdis man sako: “Mylėdamas nugalėk”, o smegenys tvirtina: “Neapkęsdamas kovok”. Kurgi tiesa? Kur, koks kelias? Aš vėl galiu rašyti Requiem, nuo kurio atsitraukiau spausdamas ranką šiam jaunuoliui, šiam nuostabiai pražydusiam gyvenimui. Bet kam gi gyventi ir jam? Šeima? Šlovė? Kelionės? Darbas? Mokslas ir kūryba?
Aninovas numojo ranka ir vėl ėmė žingsniuoti po kambarį. Dabar jis buvo panašus į fanatiką. Jo žvilgsnis klaidžiojo, akys degė, jis iki skausmo grąžė savo dideles puikias rankas, kurias buvo pasiruošęs ištiesti į dangų besimelsdamas iš meilės Dievui kaip ir sugniaužti grėsmingam mostui besiginčydamas ir keikdamasis.
– Ar atsimenate, drauge, kaip vieną kartą Niujorke prieš koncertą visa salė laukė Jūsų daugiau kaip keturiasdešimt minučių, o Jūs vis nėjote į sceną? Ar atsimenate, kaip aš tada atėjau pas Jus, į Jūsų persirengimo kambarį? Kaip keli mano žodžiai, perduoti Jums nuo Florentiečio, pakėlė Jus virš asmeninių išgyvenimų, kurie Jums atrodė esą piliečio pareiga ir didžiausia džentelmeno garbė? Ar prisimenate, kaip pasikeitė tada Jūsų psichika, kaip visas asmeninis maištas, kurio Jūs buvote kupinas, iš karto pasirodė Jums menkas ir nevertas žmogaus-kūrėjo ir kaip, atvirkščiai, Jūs supratote savo nusikalstamą atsainumą prieš Jūsų kantriai laukusią ir Jus dievinusią publiką? Tada Jūsų dvasinis gyvenimas, kūrėjo ir muzikanto gyvenimas, kabojo ant plaukelio. Jūs galėjote likti savo persirengimo kambaryje ir visai neišeiti pas Jūsų laukusią minią. Ir tada Jūs pats būtumėte sudeginęs visų savo amžių darbo vaisius savo asmeninio, egoistinio maišto lauže. Tą akimirką Jums būtų sudegęs visas grožio kelias. Jūs nebūtumėte daugiau galėjęs ne tik vienyti žmones, bet Jums būtų užsivėręs skambantis dangus. Jūs sakote, kad neturite jėgų nešti kryžių per savo kūrybos etapus? Bet menas, kiekvienas žingsnis pirmyn jame, sunkus tik tam žmogui, kuris pasičiupo iš dangaus raudonos ugnies kąsnį nepasirūpinęs prieš tai tokia savitvarda, su kuria širdies tyrumas prilygsta dvasios jėgai. Jeigu Jūs savo kasdienybėje kiekvieną akimirką gyventumėte prie Amžinybės ribos, Jūs žinotumėte, kad žmogui visatoje nėra dviejų atskirtų pasaulių, nėra dviejų vietų jo kūrybai ir jo tarnavimui žmonėms. Jūs neatskirtumėte žmonių nuo tų švytinčių genijų, kuriuos matote kūrybos valandomis, bet tvirtai žinotumėte, kad kiekviena akimirka tėra ir tegali būti vien tik Amžinybės dvelksmas. Aš klausiu Jūsų, kas verčia Jus kentėti nuo tų ar kitų žmonių ydų? Apsidairykite, pagalvokite ir Jūs pamatysite tik tuos nepasitikėjimo plyšius savo paties pasaulėžiūroje, kuriuos Jūs pats praplečiate liedamas savo irzlumą ir daugindamas juo žmonių išskiriamus nuodus. Pažiūrėkite, gyvenimas šiuose namuose buvo nesudrumsčiamai ramus, kai Jūs čia įžengėte. Pirmiausia Jūs pasakėte: “Pagaliau! Pagaliau aš radau ramų kampelį! Čia galėsiu kurti!” Ar daug ramių kūrybos dienų čia turėjote? Jus jaudina tėvynė? Liaudies skurdas ir neramumai? Menki žmonės, apgaulė ir veidmainystė? Bet juk dabar visa tai, būdami fiziškai nuo Jūsų toli, audringai kunkuliuoja Jumyse pačiame. Jeigu galėtumėte pamatyti save, pamatyti tą ugnies žiedą, kuriame vaikštote kaip lauže ir kurį pats sukūrėte, Jus apimtų siaubas ir nusivylimas, ir Jūsų Requiem, ko gero, būtų baigtas jau rytoj. Parnešdamas žemei garsus, kurie padeda žmonėms gyventi, Jūs pamiršote apie disharmonijos jėgą, kuri čaižo žmones kaip botagas tais atvejais, kai Jūs kuriate išsikankinęs nuo savo paties disharmonijos. Pamąstykite, ar tam Jums duotas talentas, kad juo čaižytumėte žmones? Genijui nepakanka žinoti savo vietą visatoje, genijus turi dar ir pareigas, besiskiriančias nuo kitų žmonių. Genijus, nešdamas žemei savo genialumą, negali atitrūkti nuo lengvo džiaugsmo: būti Šviesos šaukliu. Genijus nepasuks vidutinių gabumų keliu. Jo darbe visada bendradarbiauja dangus ir žemė. Bet darbas kaip laimė gali pavirsti jam bausme, jeigu jis pernešė svorio centrą ir siela tapo silpnesnė už jo genijaus jėgą. Tais atvejais, drauge, pagalba gali būti tik viena: reikia pamiršti save ir galvoti apie tuos, dėl kurių Jums duotas genialumas. Praėjusį kartą Jūs man pasakėte: “Aš negaliu nenubaustas nusileisti ant žemės”. Taip, jeigu Jūs nusileisite ant žemės, tai visada bus tragedija. Asmeniškai Jums tai bus bausmė ir prakeikimas, Jūsų genijui – praradimas, o žmonėms – netektis, nes genijus – tai žmogus, neatitrūkstantis nuo Tų, Kurie kartu su juo kuria. Kurti… O, tai nereiškia visada nugalėti arba nuolat būti užsiėmusiam savo darbu ar jo detalėmis. Tai reiškia stiprinti savo ištikimybe menui žmonių ryšį su Tais vyresniais broliais, kurie prisiėmė žemišką bendradarbiavimą su Jumis. Kiekvieną kartą, kai Jūs sulaikydavote genialų įkvėpimą arba iššvaistydavote jį veltui, nepasiekdamas tikslo, Jūs palikdavote Meilės energiją neišnaudotą. Ir ji grįždavo į savo pirminį šaltinį, neatnešusi žmonėms naudos ir laimės, nes Jūs, jos imtuvas, neturėjote jėgų jos priimti ir perduoti sutiktiesiems. Jūs piktinatės melu, apgaule, vagystėmis. Gerai pagalvokite, kosmiškai pažvelkite į savo gyvenimą ir nuspręskite pats: kuo skyrėsi Jūsų elgesys tais atvejais nuo bet kurio vagies, apvaginėjančio savo tautą? Juk Jūs, turėdamas visas galimybes, neperdavėte jiems brangenybių, kurios per Jus buvo jiems siųstos. Ne Jums jos buvo duotos, bet per Jus buvo skirtos jiems. Ir Jūs atėmėte iš jų ne tik grožį, bet ir galimybę atrasti savyje naujas jėgas, naują džiugesį, kurie galėjo ir turėjo pažadinti juose Šviesos energiją kasdieniniam darbui, veiksmams ir tarpusavio santykiams. Nestovėkite dabar taip apstulbęs, drauge. Padarykite išvadas ir nepamirškite jų ateityje. Kuo dvasiškai aukštesnis žmogus, tuo daugiau jis turi galvoti apie tuos savo brolius, kurie mažai teturi dvasinių galimybių. Jaudinkitės ne dėl jų materialinio, bet dėl jų dvasinio skurdo, kurį Jūs ne kartą darėte dar skurdesnį. Jūsų kelias – ne politiko ar žemės pertvarkytojo, bet pagreitinto dvasinės Šviesos žmonėse žadinimo muzika kelias. Nemaišykite šių kelių. Galima ir reikia būti patriotu, bet kelias, kuriuo nešama pilietybė, meilė tėvynei ir darbas jai, išlieka asmeniniu keliu, ir painioti darbo sektorius visai nereiškia plėsti sąmonę arba paversti savo darbą dar naudingesniu sutiktųjų sąmonėms. Eikite kartu su mumis. Jums būtinai reikia pasivaikščioti po orą. Beje, Jūs pamatysite naujus sinjoros Skalradi paveikslus. Nestovėkite toks nustebęs ir išsiblaškęs, – pridūrė I. nusišypsojęs Aninovui, – galima pagalvoti, kad Jūs iš mano kalbos padarėte išvadą, jog muzikantui, be muzikos, visi kiti pažinimo ir veiklos keliai uždaryti. Tai netiesa ir aš to nesakiau. Reikia ne siaurinti veiklos ir minčių horizontą, bet plėsti jį taip, kad visa visata nužengtų į Jūsų širdį ir kad Jūs taptumėte jos sūnumi, o ne vien tik savo tėvynės sūnumi. Genijui atviri visi keliai, bet tik tada, kai jis nesiblaško tarp dangaus ir žemės, o kai abu pasauliai sujungti jame į vieną, nes jame pačiame Harmonija jau suvedė jo “aš” sąskaitas su viena tik žeme.
Paėmęs už parankės sumišusį Aninovą, I. išsivedė jį iš namų ir pasuko Bendruomenės link.