Šiandien mūsų klasė eina į ekskursiją žiūrėti Borodino panoramos. Sako, to reikia istorijos pamokoms.
Aš nubaustas, todėl nevažiavau. Dar pirmadienį mama pareiškė, kad dėl blogo elgesio aš prarandu ekskursiją, o tuo pačiu ir šventę vaikų klube, kur mūsų klasė švęs seniūnės Olios gimtadienį.
Ech ir prisiviriau košės! Nieko, jei elgsiuosi gerai, tai mama pasigailės ir nuves į muziejų ir į gimtadienį išleis. Kad tik išlaikyčiau, nenutrūkčiau.
Truputį paskaičiau knygą, pažiūrėjau sportinę laidą, norėjau multikus įsijungti, bet mama man neleidžia žiūrėti daugelio užsieninių multiplikacinių filmų, sako, kad jų tų filmų veikėjai bjaurūs, nuolat šaudo, mušasi ir barasi. Tuomet sėdau su broliu žaisti „Verslą“. Kai tik mes su juo „supirkome“ visas firmas ir akcines bendroves, ir mama atėjo! Ji gera! Retai mane baudžia, o po to visada gailisi.
Tėčio tai aš prisibijau, jis griežtas. O savo močiutę labai myliu, ji gera. Močiutė blogai girdi ir todėl daugumos mano grubių žodžių nepastebi. Aš jai pasakiau, kad nusprendžiau atsikratyti savo trūkumų, tai ji apsidžiaugė ir pagyrė mane.
Dešimtą valandą nuėjau miegoti. Iriusas jau laukė manęs, bet iš pažiūros buvo kažkoks neįprastas, lengvesnis, permatomas.
– Iriusai, tu vėl nusprendei keistis?
– Taip, Vladai, mano buvimo laikas Itaroje baigiasi, greitai aš paliksiu planetą.
– Ir kurgi tu ruošiesi?
– Pradžioje pas savo draugus, pailsėsiu truputį pas juos. Po to susidarysiu patyrimo įdirbio programą kitoje Galaktikoje.
– Ir sekasi gi tau!
– Kodėl tik man? Ir tu prieš gimstant sudarei buvimo Žemėje programą. Ir tai darei kiekvieną kartą, kai vėl ruošdavaisi į Žemę. Pas jus tai vadinama reinkarnacija arba įsikūnijimu.
– Kažką tokio girdėjau. O mano brolis ir tėtė tuo netiki.
– Ateis laikas, patikės.
– Tai išeitų, kad aš pats pasirinkau gimti berniuku Vladu mūsų šeimoje?
– Būtent taip. Dauguma žmonių, kuriems reikia Žemėje atlikti svarbias užduotis, patys
pasirenka, kokioje šalyje ir kokioje šeimoje gimti sekančiame gyvenime. Todėl vienas ir tas pats žmogus gali pabūti ir princu ir vargeta, vienuoliu ir pirkliu, plėšiku ir teisuoliu.
– Jei aš praeitame gyvenime buvau turtingas, kodėl turėčiau dabar tapti varguoliu?
– Visai gali būti, kad būdamas princu, tu buvai arogantiškas ir išpuikęs, ką nors nuskurdinai, nesupratai beturčių rūpesčių, jų jausmų ir siekių. Dabar būdamas varguolio rolėje, tu pats savyje pajusi visus sunkumus ir tokio gyvenimo „žavesį“. Tau atsiras galimybė ištaisyti praeities klaidas ir įgyti naujų savybių.
– Bet juk aš neprisimenu, kuo buvau praeituose gyvenimuose!
– O ar to reikia? Tik įsivaizduok, kad tu atsiminsi visus savo praeitų gyvenimų blogus poelgius, kaip tu kažką apiplėšei, įžeidei, sužalojai. Kaip tu jausiesi? Per savo pergyvenimus tu neturėsi laiko vystytis toliau ir vykdyti numatytą programą.
– O ar aš kada nors galėsiu sužinoti, kuo buvau anksčiau?
– Žinoma, Vladai, kada tavo vibracijos taps aukštesnės ir tu išmoksi suprasti savo veiksmų priežastis ir jų pasekmes. Juk visų įsikūnijimų patirtys visada lieka su tavimi!
– Iriusai, tu tiek daug žinai!
– Paprasčiausiai aš turiu daugiau patirties, negu tu. Aš jau seniai po įvairius pasaulius keliauju.
– Tu iš čia jau visam laikui iškeliauji?
– Taip, Vladai.
– Bet juk tu žadėjai išmokyti mane norint, pakeisti savo kūną! Tu mane apgavai?
– Palauk, Vladai, aš tavęs neapgavau. Tu tai galėsi padaryti ir be manęs, kada atsisakysi visų savo trūkumų. Bet iki to dar praeis daug laiko. Kaip su savimi dirbti tu žinai. O pasirinkimo laisvė – tavo rankose.
– Iriusai, ar mes su tavimi daugiau nesusitiksim?
– Susitiksim! Tik tu manęs gali nepažinti, jei aš nutarsiu gimti Žemėje. O jei susitiksim tarp įsikūnijimų, tai be abejonių vienas kitą pažinsim ir nuoširdžiai pasidžiaugsim savo nuotykiais.
– O šiandien mes kur nors važiuosim?
– Būtinai! Pirmiausia tau parodysiu „Egoizmo“ vietovę. O galiausiai – siurprizas!
Šį kartą mes važiavome ilgai. Pagaliau prieš mane atsivėrė slėnis, kurioje vyko intensyvus judėjimas.
– Čia gyventojai tik tą ir daro, kad pataikauja savo norams, – paaiškino Iriusas. – Jie daro viską, kad patenkintų savo kūno poreikius. Ir tas procesas begalinis.
Matai, kiek jie išrado mašinų ir prietaisų. Ir kaip greitai juda! Ir viskas tam, kad sau geriau ir daugiau nugriebtų. Apie kitus negalvoja, visi susikoncentravę tik į save. Toliau savo menkų egoistinių rūpesčių žvilgsnis neprasiplečia. O jei žvilgtelėtų! Pažiūrėk, koks grožis viršuje!
Iš tikrųjų čia buvo du pasauliai. Vienas apačioje, kur būtybės išgalvodavo įtaisus savo vis didėjantiems poreikiams. Čia buvo sąmyšis, bėgiojimas, metalo girgždėjimas. Mus pasiekdavo nemalonūs kvapai, kaip pas mus automagistralėse.
Ir antrasis pasaulis viršuje, nepaprastai gražus ir spindintis. Iš ten sklido švelniausi garsai ir dvelkė žydinčių sodų kvapais. Iš viršaus sroveno auksinė arba sidabrinė šviesa. Šiame pasaulyje karaliavo Harmonija ir Grožis, Susitaikymas ir Laimė.
Žvelgiant iš šono, mums matėsi, kad kiekvienas gyventojas buvo sujungtas su šiuo nuostabiu pasauliu plonyte styga. Bet visų stygos buvo purvinos, o pas kai kuriuos sulankstytos ar netgi apdriskusios.
– Iriusai, o kas nors iš gyventojų ar galės pamatyti šį nuostabų pasaulį ir pabūti jame, ar visi jie tąsysis šioje nemalonioje vietoje?
– Žiūrėk, Vladai, vienas iš gyventojų aptiko savo sulinkusią stygą ir dabar valo savo brangų radinį. Kai jis ją sutvarkys, tai atstatys ryšį tarp pasaulių. Jis pamatys tą nuostabų pasaulį ir padės kitiems išsikapanoti iš žemojo egoistinio pasaulio. Tai vienintelis kelias į Grožio ir Harmonijos pasaulį, bet dauguma kol kas to nesupranta.
– O pasufleruoti jiems negalima?
– Galima. Jų Mokytojai tik tą ir daro, kad pasakinėja, mėgindami savo globotiniams parodyti viršutinio pasaulio grožį. Bet kiekviena būtybė turi laisvą pasirinkimą, kaip reaguoti į pasakinėjimus. Vieni jų net negirdi. Kiti girdi, bet netiki, treti girdi, tiki, bet nieko nedaro. O todėl dauguma lieka žemajame pasaulyje.
– Nenorėčiau jame gyventi, jei yra žymiai geresnių vietų.
– O jūs Žemėje, kokiame pasaulyje gyvenate?
– Nežinau, negalvojau.
– O tu, Vladai, pagalvok. Na ir dabar – siurprizas. Aš tau parodysiu „Meilės ir Džiaugsmo“ vietovę.
Ši vietovė buvo baltai rožinė. Visa kas čia spinduliavo švelnumu ir gerumu. Tvarkingi namukai, apsupti nepaprasto grožio gėlynais ir medžiais, svetingai vėrė savo duris. Kiekviena žolelė buvo panaši į mažą spindinčią žvaigždelę ant kojelės. Mus pasitikdamos, ėjo dvi besišypsančios būtybės. Nuo jų sklido toks švelnus spindesys, kad norėjosi visada būti šalia jų.
– Jos siunčia tau savo meilę, Vladai, – išgirdau Iriuso balsą.
– Už ką joms mane mylėti, juk mes net nepažįstami?
– Tai nesvarbu. Myli tiesiog taip, ne už ką. Tik dėl to, kad tu esi.
– Keista!
– Kai tu išsivaduosi iš visų savo trūkumų, tavyje liks tik Meilė, kuri švies kiekvienam, ką tik sutiksi kelyje.
Aš nutilau. Taip panorau išmokti mylėti taip, kaip myli šios nepaprastos būtybės. Kaip mane myli Iriusas, kaip mane myli mama, kai švelniai, švelniai bučiuoja mane ir šnabžda į ausytę: “Saulute tu mano mieloji“. Man širdyje pasidarė taip gera, taip šilta, kad norėjosi apkabinti visus žmones.
Aš pažiūrėjau į Iriusą. Jis žiūrėjo į mane viską suprantančiu švelniu žvilgsniu.
– Aš tavęs nepamiršiu, Iriusai. Ačiū tau už viską.
– Ir aš visada tave atsiminsiu, Vladai! Dabar aš ramiai išsiskirsiu su tavimi. Patį pirmą žingsnį tu žengei: nusprendei išsivaduoti iš trūkumų ir ėmei veikti. Žinok, kad pasirinkti visada gali ir niekada nebūna vėlu, jei kartais nukrisi, pradėk viską iš pradžių. Lik sveikas mano drauge žemieti. Aš tave taip pat myliu!
Ir staiga Iriusas ištirpo mano akyse.
Aš prabudau nuo mamos bučinio.
– Kodėl tu kūkčioji?- švelniai paklausė mama. – Tau kas nors prisisapnavo?
– Irius, Itara,- tiktai ištariau aš.
Kai aš galutinai prabudau, tai supratau, kad reikia pradėti naują savarankišką gyvenimą. Visus klausimus spręsti pačiam, daugiau nėra kuo pasikliauti.
Auklėtoja taip ir nepasirodė, Iriusas išvyko įsigyventi naujoje planetoje. Jis man pasakė, kad mes Šviesos vaikai ir atėjome padėti planetos žmonėms. Tai man suteikė pasitikėjimo, aš supratau, kad turiu atitinkamai toks ir būti.
Mokykloje pastebėjo, kad tapau rimtesnis ir atsakingesnis.
Po pamokų pats vienas nuvažiavau autobusu namo. Sausai užkandau, suruošiau savo treniruočių krepšį ir nutempiau iki autobuso. Įkelti jį man padėjo.
Treniruotėje aš greitai, dalykiškai apsirengiau, tik paprašiau užrišti pačiūžų raištelius. Treneris mane pagyrė, sakė, kad šiandien nuoširdžiai treniravausi.
Po treniruotės, mandagiai išsisukau nuo kitų vaikų tėvų siūlomos pagalbos, kurie norėjo mane palydėti iki autobuso. Tėvai ir vaikai pagarbiai atsižvelgė į mano nuostatą.
Namuose pats pasišildžiau maistą, pavalgiau. Netgi suploviau indus. Po to nuėjau ruošti pamokų. Pasistengiau atidžiau paruošti visas pamokas, nes dabar kontroliuoti save turiu aš pats.
Nekibau prie brolio ir Oksanos. Daug laiko man dabar užtrukdavo apmąstymai. Reikia suprasti, dėl ko aš atėjau į šį gyvenimą, ką turiu padaryti, atsiminti savo paskirtį. Man dabar jau ne kvailystės galvoje.
Jei jau mūsų Žemė reaguoja į mūsų blogas mintis, poelgius stichinėmis nelaimėmis, reikia jai ir visiems žmonėms siųsti meilę.
Supratus apie pagalbą Žemei ir savo vaidmenį visame tame, man pasidarė lengviau įveikti savo trūkumus.
Kai po dviejų savaičių aš nuvažiavau pas močiutę į vasarvietę, ji pastebėjo, kad labai suaugau. Dabar man auklės nereikalingos, aš viską galiu pasidaryti pats.
Ačiū Irisui už tai, kad dabar žinau, kaip man gyventi ir ką daryti. Aš padėsiu kitiems žmonėms. Mums reikia atgaivinti Meilę visoje planetoje.
