Taigi atitinkamai pagal kosminį įstatymą atėję į Žemę puolę angelai turėjo įsikūnyti žmogiškuosiuose kūnuose. Juk mūsų regimieji kūnai yra tik apvalkalas, odiniai sielos rūbai. Kad egzistuotume, būtina energija. Jeigu nėra galimybės gauti energijos tiesiogiai iš Dievo, prisireikia įsigudrinti ir imti ją iš supančių žmonių. Tam būtina žmonėms sukelti disharmonijos ir sumaišties būseną. Šitai pasiekiama skleidžiant su Dievu nederančias mintis ir jausmus.
Kam mums gerbti tą, kurio mes neregime ir negirdime? Ar ne geriau rūpintis, kaip iš gyvenimo sau gauti malonumą?
Žmonės nukrypo nuo Dieviškųjų Tiesų ir ėmė elgtis taip, kaip juos mokė klastingieji pašnibždėtojai. Drauge jie prarado savo šviesą, ir horizontaliajame lygmenyje ją surinkdavo puolusieji.
Toliau automatiškai pradėdavo veikti atpildo, arba karmos, įstatymas. Jeigu įsileidžiame į savo sąmonę nedieviškas mintis ir jausmus, jeigu atliekame Dievui netinkamus veiksmus, mes neišvengiamai susiduriame su gyvenimo aplinkybėmis, kuriomis tą pačią savybę, kurią iškreipėme, būsime priversti demonstruoti esant sunkesnėms sąlygoms. Pavyzdžiui, į savo protą įsileidę abejonę, kad yra Dievas, turėsime patvirtinti savo tikėjimą, kai tą padaryti bus kur kas sunkiau.
Kaip mes jau žinome iš Aukso Amžiaus aprašymo, žmonės mokėjo vaikščioti vandeniu. Tačiau parasdami tikėjimą, jie prarado ir šią savybę, kaip ir sugebėjimą kurti
maistą, daiktus. Šie sugebėjimai dingo palaipsniui, ir dabar buvo reikalinga vėl patikėti Dievą, Jo Įstatymo teisingumą, o šitai padaryti tapo gerokai sudėtingiau.
Žmonių sąmonė palaipsniui siaurėjo, tapo mirtinga. Atsirado uždanga, skirianti aukštąsias, Dieviškąsias oktavas nuo formų pasaulio. Buvo prarastas ryšys tarp nemirtingo sios, Dieviškosios žmogaus dalies ir jo žemosios sąmonės, kuri palaipsniui apsiribojo tik žmogaus akimis regimu pasauliu.
O ausis nuolat pasiekdavo puolusiųjų melas, esą žmonės – patys sau dievai, esą jie jėga privers sau paklusti gamtą, na, ir patį Dievą. Ir šioje kovoje laimės stipriausias, o tikslas pateisina priemones.
Pamažu meilės jausmas visai kūrinijai nuo Dievo iki žmonių ir netgi vabalėlių buvo pakeistas kraštutiniu priešiškumu, pavydu, pykčiu, geismu.
Nuopuolis buvo greitas. Po kelių šimtmečių planetoje neliko nė vieno žmogaus, kuris būtų laikęsis ankstesnio elgesio kodekso.