Ši istorija nutiko vienai sagai. Ne paprastai sagai, o auksinei. Ir prieš prasidedant jos nuotykiams, sagutė puikavosi ant vienos Gerosios Fėjos išeiginės suknelės. Bet jūs juk žinote, kad sagos turi savybę nutrūkti. Tai štai, kai auksinė saga, degdama iš smalsumo, pernelyg stipriai ištempė savo auksinį kaklelį, norėdama pamatyti viską, kas vyksta baliuje, siūlelis nutrūko ir sagutė nukrito ant veidrodinių grindų. Kažkas ją užkliudė koja ir saga ne prasčiau, kaip ant ledo, vikriai praskriejo per atviras salės duris ir nusileido ant kažko minkšto ir žalio.
– Kva! – šūktelėjo tas kažkas minkštas ir žalias, kas varlių kalboje reiškė „oi“.– Ar negalima būtų kristi atidžiau? Jūs sugadinote mano pačią geriausią suknelę! Kuo aš dabar apsivilksiu, einant į Jos Didenybės Kvakandijos 48-osios balių?
– Atleiskite, – pasakė saga ( ji buvo gerai išauklėta), – aš labai apgailestauju dėl to, kas įvyko.
– Jūsų atsiprašymu skylės neuždengsi, nepatenkinta prakvaksėjo varlė ir įtariai apžiūrėjo sagą. – o tu, apskritai, tai kas tokia?
Prisiminus apie savo aukštą kilmę, saga išdidžiai tarė:
– Turiu garbės prisistatyti. Aš – auksinė saga iš Gerosios Fėjos geriausio aprėdo.
Tariant žodį „auksinė“, varlės akys sužibo godumo ugnelėmis. Ji grobuoniškai puolė prie sagos ir nespėjo ši atsipeikėti, kai atsidūrė tarp seilėtų varliškų lūpų.
– Iš tikrųjų auksinė, – prašvepleno varlė, mėgindama sagą „ant danties“. – Prikabinsiu tave ant suknelės vietoje segės. Netgi pati karalienė Kvakandija 48-oji neturi tokio brangaus papuošalo. O tuo pačiu ir skylutę uždengsiu.
Sagutė mėgino priešintis, bet varliškos letenos ją stipriai laikė. Taip sagutė ir būtų praleidus savo likusį gyvenimą baloje, jei pro šalį nebūtų ėjęs pirklys. Jis taip kurtinančiai nusičiaudėjo, kad varlė išsigandus, didžiuliais šuoliais puolė į krūmus, o saga išriedėjo ant kelio, tiesiai žmogui po kojomis. Čia žmogus ir pastebėjo sutviskusį saulėje daiktą. Jis pasilenkė, pakėlė jį ir ėmė apžiūrinėti.
– Bet juk tai auksinė saga! –godžiai sušuko jis. – Aš ją perlydysiu ir parduosiu!
Taip tardamas, pirklys įsidėjo sagą į didžiulę savo surduto(apsiausto) kišenę. „Kas kart nei kiek ne geriau,- galvojo sagutė, supdamasi tamsoje į pirklio krypuojančios eisenos taktą. – Pradžioje norėjo iš manęs padaryti segę, kad pasigirti prieš kitus. O dabar nori išlydyti, kad parduoti! Pas Fėją aš buvau užsiėmusi kilniu reikalu: ant manęs laikėsi jos geriausia šventinė suknelė, kuri žėrėjo kartu su manimi. Na, kodėl aš negimiau paprasta sagute?“
Sagutei pagailo savęs ir ji įsiraudojo.
– Ak, neverkite, jūs permerksite mane, – pasigirdo šalia kažkieno nelaimingas balsas.
– Aš pasistengsiu,- šniurkštelėjo sagutė. – bet kas jūs?
– Aš – nosinė, – tarė tas pats balsas, kuriame buvo juntamos kančios gaidelės. – Aš pagaminta iš ploniausio batisto. Geriausia meistrė išsiuvinėjo ant manęs nuostabias gėles. Ir ką? Aš pasmerkta šluostyti prakaitą nuo savo šeimininko veido. Ak, atleiskite, aš taip prastai kvepiu!
Dabar sagutė suprato, kodėl kišenėje toks nemalonus kvapas, tačiau nė iš tolo to neparodė ( juk ji buvo gerai išauklėta), o priešingai, pamėgino nuraminti nosinę. Tačiau ši tik sunkiai dūsavo ir daugiau nepratarė nei žodžio.
Pirklys žingsniavo vis sunkiau. Jam buvo karšta ir norėjosi gerti. Jis nusigavo iki suoliuko medžių šešėlyje ir žnektelėjo ant jo šnopuodamas bei sunkiai alsuodamas. Apsidairęs ir pastebėjęs mažą berniuką jis pamojo jam pirštu.
– Gal atneštum man vandens atsigerti,- kiek galėdamas švelniau kreipėsi į jį pirklys.
Berniukas atnešė ąsotį vandens ir susidomėjęs stebėjo, kaip didžiulis dėdė geria tiesiai iš ąsočio kaklelio, o vanduo teka per smakrą jam tiesiai ant krūtinės ir po to nuteka į kelio dulkes.
Pagaliau pirklys atsigėrė, išsitraukė iš kišenės nosinę, nusišluostė prakaituotą kaktą ir šlapią smakrą.
– Tu lauki atlygio? – kreipėsi jis į berniuką. – Džiaukis, kad turėjai garbės pagirdyti tokį svarbų poną, kaip aš.
Taip taręs, pirklys sunkiai pakilo nuo suolelio ir iškeliavo toliau. Berniukas nustebęs žiūrėjo jam pavymui.
Kai pirklys dingo už posūkio, berniukas nuleido akis ir ant kelio pamatė sagą. Jūs, žinoma, supratote, kad ji išslydo iš pirklio kišenės, kai šis ėmė nosinę. Berniukas pakėlė radinį ir nuvalė dulkes. Saulės spinduliai sutvisko ant sagutės briaunų ir berniukas džiaugsmingai nusijuokė.
– Kokia tu graži! – susižavėjęs šūktelėjo jis. – Ir kaip linksmai tu žybsi! Prašau, būk mano drauge!
– O tu manęs neperlydysi, neparduosi? – atsargiai paklausė sagutė.
– Kam gi man tave perlydyti? – nusijuokė berniukas.
– Bet gi aš juk …auksinė,- išdidžiai paaiškino saga. – Žmonės visada stengiasi iš to gauti naudos.
– Argi iš draugystės gauna naudos? – nuoširdžiai nusistebėjo berniukas.
Ir tuomet nutiko kažkas nuostabaus: sagutė pakilo virš jo rankos.
– Greičiau eik paskui mane! – sušuko ji – Mane traukia stebuklinga Fėjos jėga. Tikriausiai ji aptiko, kad aš pasimečiau.
Nepasakosiu jums sagutės kelionės atgal. Kur kas įdomiau sužinoti, kaip baigėsi ši istorija. O baigėsi ji štai kaip.
Kai Fėja išklausė sagutės pasakojimą apie visus jos nuotykius ir gražino ją ant savo šventinės suknelės, tai žinoma, paklausė berniuko, koks jo pats didžiausias noras
– Aš noriu, kad visi būtų laimingi, – svajingai ištarė mažylis.
– Ak, mano mielasis, – švelniai nusišypsojo Fėja, – tai neįmanoma! Žmonės turi skirtingą supratimą apie laimę. Vieniems žmonėms, kad jie būtų laimingi, reikia daug pinigų. Bet už pinigus nenusipirksi tikros draugystės ir meilės. Kiti nelaimingi todėl, kad neteko sveikatos. Bet gražink jiems sveikatą, jie, gyvendami ir toliau taip, kaip ir anksčiau, vėl susirgs ir jiems pasidarys dar blogiau. Tegu kiekvienas turi tai, ko nusipelnė. Kad tapti laimingu, reikia padirbėti.
– Pasiprašyk ko nors sau, – patarė sagutė.
– Tikriausiai džiaugsmo. Galima? – tyliai paprašė mažylis ir pažvelgė į Fėją didžiulėmis tyromis akimis.
– O štai tą aš tau galiu pažadėti! – džiaugsmingai atsiliepė Fėja. – Ir tam nereikia mano stebuklų. Tu pats – stebukladarys. Šalia tavęs kiti žmonės jausis laimingi. Džiaukis, mano mažyli! Tu pats gali išpildyti savo didį norą.
Jūs paklausite, kas gi nutiko sagai, juk tai jos istorija. Saga , kaip ir anksčiau prisiūta prie Fėjos suknelės, kuri dabar yra senovinių daiktų muziejuje, už stiklinės vitrinos. Ji apiblanko, kaip ir per daugybę metų nublukusi suknelė, todėl, kad miega. Tačiau kiekvieną kartą, kai prie vitrinos prieina džiaugsmingas žmogus, ji prabunda ir žėri, sutikdama jį ir liedama vidinę meilės liepsną:
– Drauge, tu atėjai?!
– Taip. Tiktai tas, kas laimingas, gali uždegti ir auksinę sagą ir kitų žmonių širdis.
– O mes taip pat galėsime uždegti kitų žmonių širdis, kai užaugsime?
– Žinoma. Jūs tai galite daryti visada, tiesiog jau dabar. Juk jūs – stebukladariai!
