Palaimintasis Tėvas Pijus gimė 1887 metų gegužės 25 dieną Pietrelčinoje, Italijos pietuose, Benevento arkivyskupijoje, Kampanijos regione. Jo tėvai Grazio Forgione ir Maria Giuseppa de Nunzio buvo neturtingi valstiečiai, pasižymėję ypatingu pamaldumu šv. Pranciškui Asyžiečiui; jie savo sūnui suteikė Frančesko vardą. Frančeskas augo kuklioje, tačiau kupinoje meilės ir tikėjimo aplinkoje. Vaikystėje buvo labai pamaldus, bet kartu judrus ir gyvybingas. Berniukas priėmė Pirmąją komuniją ir Sutvirtinimą būdamas 12 metų. 1903 metų sausio 3 dieną šešiolikmetis jaunuolis įstojo į Morkonės kapucinų vienuolyno noviciatą. Gavęs vienuolinį Pijaus vardą, 1907 metų sausio 27 dieną davė amžinuosius įžadus. Brolis Pijus kunigu įšventintas 1910 metų rugpjūčio 10 dieną Benevento katedroje. Dėl silpnos sveikatos iki 1916 metų gyveno savo namuose, vėliau buvo perkeltas į San Giovanni Rotondo miestelyje esantį Santa Maria delle Grazie pranciškonų vienuolyną. Tėvas Pijus gyveno čia iki savo mirties, čia ir palaidotas. Per daugiau nei 50 savo vienuoliškojo gyvenimo metų, Tėvas Pijus išgarsėjo iš pradžių San Giovanni Rotondo ir jo apylinkėse, vėliau visoje Italijoje ir pasaulyje stigmų – Kristaus kančios ženklų charizma, bilokacija (gebėjimu vienu metu būti dviejose vietose) ir ypač savo gyvenimo nepaprastu šventumu, kuris telkėsi į šv. Mišių auką, Atgailos sakramentą ir dvasinį vadovavimą. Tėvas Pijus buvo garsus tuo, kad valandų valandas praleisdavo klausydamas išpažinčių. Jis įkūrė taip pat „Kentėjimo sušvelninimo namus”, būrė maldos grupes, kurias vadino „tikėjimo ir meilės centrų daigais”. Popiežius Paulius VI pavadino jas „besimeldžiančios žmonijos plačiosiomis upėmis”. Jis mirė 1968 metų rugsėjo 23 dieną Italijos San Giovanni Rotondo pranciškonų vienuolyne sulaukęs 81 metų amžiaus.
