Induizmo mitologijoje: 1. Sūrja ( sūrya, vyr. giminės, „saulė”), Saulės Dievas. „Rigvedoje” jam paskirta 10 himnų. Kai kuriais atvejais yra sunku nuspręsti, kur kalbama apie Dievą, o kur apie pačią Saulę. Sūrja turi mažai žmogiškų bruožų, bet jis — Dievų visamatančioji akis, ypač Mitros ir Varunos, kartais Agnio. Jis yra visažinis ir visamatantis, stebintis visą pasaulį, žiūrintis į gėrį ir blogį, jo žvilgsnis labai greitas. Jis gimsta Rytuose, kurį pasveikina dainininkai, išeina pro dangaus vartus ir dienos metu apeina žemę ir dangų, tuo atskirdamas dieną nuo nakties (I 50, 7). Sūrja keliauja dangumi be arklių ir vežėčių (I 152, 5), nors ne kartą minimi ir jo arkliai, septyni arkliai (V 45, 9), ratas (VII 63, 2). Kartais jis vaizduojamas paukščio ar netgi skraidančio ežio pavidalu. Pagrindinė Sūrjos funkcija — šviesos, švytėjimo skleidimas, jis apšviečia pasaulį ir išvaiko tamsą, ligas, priešus. Jo spinduliai lyginami su septyniomis kumelėmis, tempiančiomis jo vežimą. Sūrja gydo „medaus” terapijos („madhuvidja”) dėka (I 191); jo prašo turtų, sveikatos, klestėjimo, palikuonių. Jis laiko dangų („dangaus stulpas”, IV 13, 5), jį sukūrė Dievai, kurie ir patalpino danguje („dangaus sūnus”, X 37, 1, 5, 7), po to, kai jis buvo paslėptas vandenyne. Surjos kelią nurodė Aditjai (kartais jis irgi vadinamas šiuo vardu), patį kelią sukūrė Varuna, Pušanas — jo pasiuntinys.
Sūrjos tėvas — Djausas, motina — Aditi. Ušasė minima kaip jo žmona (VII 75, 5), paskui kurią jis seka; kartais kalbama, jog Surja buvo pagimdytas kartu su Ušase. Glaudžiausiai Sūrja yra susijęs su Aditjais, Ušase, Agniu, o taip pat ir su Soma, kuris vieną kartą buvo pavadintas Sūrjos tėvu (IX 96, 5). Dažnai Sūrjos ir Savitaro funkcijos visiškai sutampa. „Rigvedoje” minima, jog jį nugalėjo Indra (X 43, 5) ir kad jis pavogė Sūrjos vežimą (I 175, 4; IV 30, 4). Šis motyvas dažnai aiškinamas kaip saulės užtemimu lietaus debesiu. Laikotarpyje po vedų Sūrja palaipsniui tampa pietryčių lokapala (sergėtoju).
Epose Sūrjai duodami įvairūs vardai („Dhaumja” išvardina 108, „Mahabharata” III 3), kurie sutinkami daugelyje siužetų. Vienas iš jų suriša Sūrja su Rahu, persekiojančiu jį. Sūrja iš pykčio grasina savo spinduliais supleškinti visą pasaulį. Dievus apima baimė, ir Brahma paliepia savo paukščiui Garudai pasodinti į Sūrjos vežimą savo brolį Aruną, kad šis užstotų savo kūnu pasaulį nuo kaitrių spindulių. Aruna tampa Sūrjos vežėju ir rytinės aušros Dievu („Mahabharata” I). Sūrjos sūnus nuo Kunti buvo Karna („Mahabharata”). Epizode, kuriame dalyvauja Surja ir Džamadagnis, saulė nusileižia su baltu skėčiu, kad nuramintų įtūžusį išminčių (XIII 95). „Ramajanoje” Sūrja įgija naujus giminystės ryšius; minima jo žmona Suvarčala, sūnūs Sugriva , Šveta ir Džjotirmukha . Viename iš epizodų Ravana pakyla į dangų ir nori susikauti su pačiu Sūrja („Ramajana” VII); Surjai priklauso dangiškasis arklys Uččaihšravas, pasirodęs iš Amritos, kai buvo plakamas vandenynas. Stebimi ir kai kurie Sūrjos suartėjimai su Višnumi. Pvz., Lakšmi, kuri paprastai laikoma Višnaus žmona, kartais tampa Surjos žmona. Surjos įvaizdis atsispindi senovės iranėnų ir graikų mitologijoje ir etimologijoje.
Štai ką kalba pats Sūrja per pasiuntinį Tatjaną Mikušiną:
„Aš pas jus atėjau iš Didžiosios Centrinės Saulės, įveikęs didelius atstumus. Tačiau aš esu labai jums artimas Valdovas, nes viskas, kas liečia Žemę ir jos evoliucijas, yra mano žinioje ir mano tiesioginėje globoje, todėl, kad kiekvienas evoliucinio vystymosi etapas Žemės planetoje, yra mano lydimas ir kuruojamas betarpiškai. Aš vedu ir nukreipiu Žemės planetos evoliucijas. Aš tas, kuris atsakingas už evoliucijos eigą planetoje. Ir aš esu ta būtybė, kuri yra visada šalia jūsų, nežiūrint į mus skiriantį kosminį atstumą”.
