Sen Žermenas
Sen Žermenas
©2012, Marius Michael-George
Sen Žermenas – dabartiniu metu yra Pakylėtasis Valdovas, Naujosios Epochos Hierarchas.
XVIII amžiuje savo paskutiniame įsikūnijime būdamas grafas Sen Žermenas jis darė didžiulę įtaką pasaulinės istorijos eigai.
Daugelis jo biografų ir tyrinėtojų sutinka, kad Sen Žermenas turi tiesioginį ryšį su Transilvanijos Rakocių kunigaikščių gimine iš Austro-Vengrijos.
Pasak jo amžininkų aprašymų tai buvo vidutinio ūgio, proporcingo kūno sudėjimo, teisingų veido bruožų žmogus. Jo žvilgsnis sužavėdavo kiekvieną, kas pažvelgdavo jam į akis.
Štai kaip Sen Žermeną ir jo pasirodymą prancūziškame dvare aprašo grafienė d’Alemar: „Jis atsirado… prancūzų karaliaus dvare gerokai prieš mane. Tai buvo 1743 metais. Pasklido gandai, kad į Versalį atvyko kažkoks be galo turtingas, sprendžiant pagal jį puošusias brangenybes, svetimšalis. Iš kur jis atvyko? Šito niekas nežinojo. Savitvarda, orumas, intelektas žavėdavo nuo pat pirmosios su juo bendravimo minutės. Buvo liaunos ir elegantiškos figūros, jo rankos buvo švelnios, pėdos moteriškai mažos… Jo šypsena apnuogindavo nuostabiausius dantis, ant smakro puikavosi simpatiška duobutė, jo plaukai buvo juodi, o akys – geros, žvilgsnis – skvarbus. Ak! Kas tai buvo per akys! Niekada nesutikau joms lygių. Pagal išvaizdą jis atrodė keturiasdešimt penkių metų”(1).
Kitas amžininkas Sen Žermeną aprašo sekančiais žodžiais: „Sen Žermenas vidutinio ūgio elegantiškų manierų. Jo įrudusio veido bruožai teisingi. Jo juodi plaukai ir energingas įdvasintas veidas. Iškilni jo laikysena. Grafas rengiasi paprastai, bet skoningai. Prabanga pasireiškia tik dideliu kiekiu briliantų. Jie užmauti ant kiekvieno piršto, puošia tabakinę ir laikrodį. Vienąkart dvare jis pasirodė su bateliais, kurių sagtys buvo ištisai padengtos deimantais…”(1).
Grafas Sen Žermenas buvo laikomas paslaptingiausiu XVIII šimtmečio žmogumi. Šis paslaptingumas pasireikšdavo visur. Jo pilnas paslapčių gyvenimas, neaiškus amžius, sukėlęs galybę gandų, tiesioginė pažintis ir bendravimas praktiškai su visais monarchais ir daugeliu Europos bei Azijos politinių veikėjų, dalyvavimas daugelyje stambių politinių to meto įvykių, diplomatinė veikla, daugybė talentų ir sugebėjimų, moksliniai tyrinėjimai ir techniniai išradimai, alcheminiai bandymai, netradicinis gydymas, aiškiaregystė, pranašavimo dovana…
Jo gimimo bei mirties datos buvo apsuptos paslapties. Atrodė, grafas nesensta. Izabelės Kuper-Oukli knygoje „Grafas Sen Žermenas. Karalių paslaptys”, parašytoje 1911 metais, pateikiami grafą mačiusių žmonių liudijimai. Jie apima nuo 1710 iki 1822 metų periodą (pažymėsime, kad 1710 metais šis paslaptingas žmogus jau atrodė kaip 45 metų). Štai pats anksčiausias paminėjimas:
„Pagyvenusi grafienė fon Žerži, kuri prieš penkiasdešimt metų su savo vyru buvo Venecijoje… prisiartino prie grafo:
– Ar nebūsite toks maloningas, – paklausė grafienė, – atsakyti man į vieną klausimą? Norėčiau žinoti, ar nebuvo Jūsų tėvas Venecijoje 1710 metais?
– Ne, madam, – netrikdomai atsakė grafas,- mano tėvas numirė daug anksčiau. Tačiau aš pats gyvenau Venecijoje praėjusio amžiaus pabaigoje ir šio amžiaus pradžioje ir turėjau garbės Jums asistuoti, o Jūs buvote tokia gera, pagyrusi mano apsakymo barkarolę, kurias mes su Jumis kartu dainavome.
– Atleiskite, bet tai neįmanoma. Grafas Sen Žermenas, kiek man yra žinoma, tuo metu buvo bent keturiasdešimt penkerių, o Jūs ir dabar maždaug tokio amžiaus.
– Madam, – nusišypsojęs atsakė grafas, – aš esu labai senas.
– Tokiu atveju Jums, matomai, dabar yra virš šimto metų.
– Visiškai įmanoma” (1).
Jau ką tik paminėtoji grafienė d’Ademar savo dienoraštyje pažymi paskutinio susitikimo su Sen Žermenu datą – „hercogo Berrijskio nužudymo išvakarėse (1820 m.)” Ir atrodė jis taip pat, kaip ir pirmo susitikimo metu.
Sen Žermenas kalbėjo daugeliu kalbų, be to tiek laisvai, kad jį priimdavo kaip čiagimį tos šalies, kurios kalba jis kalbėdavo. Į šių kalbų skaičių įėjo prancūzų, anglų, vokiečių, italų, ispanų, portugalų, rusų, sanskrito, graikų, kiniečių, arabų ir kitos.
Istoriją jis žinojo taip gerai, tarytum būtų buvęs tų įvykių, apie kuriuos pasakodavo, dalyvis.
Kaip meistras virtuoziškai grojo smuiku ir fortepijonu be natų, be to ne tik romansus, bet ir sudėtingiausius koncertus.
Grafas puikiausiai tapė aliejiniais dažais. Jo paties sukurti dažai jo drobėse spinduliuodavo ypatingu žėrėjimu. Jo pavaizduotų žmonių kostiumai,atrodė, švytėjo, kaip brangakmeniai. Sen Žermenas buvo nusimanantis netradiciniame gydyme ir naudodamas vaistažoles. Kai kas iš jo bendraamžių manė, kad jo išrasti vaistai kartu su įpročiu prie paprasto maisto stiprino grafo sveikatą ir prailgindavo jam gyvenimą.
Persijos šacho rūmuose, kur Sen Žermenas buvo nuo 1737 iki 1742 metų, jis užsiiminėjo moksliniais tyrinėjimais, „išreiškė savo sugebėjimą nusodindamas ir taurindamas brangakmenius, tame tarpe deimantus”. (2).
Grafas padarė nemaža atradimų pačiose įvairiausiose mokslo ir technikos srityse [1].
Kaip liudijo grafas Karlas Kobenclis, Sen Žermenas vystė masinės gamybos technologijas. Pavyzdžiui, jo linų balinimo technologija medžiagą darė panašią į itališką šilką, o išdirbtos odos priminė geriausią tymą. Sen Žermenas išrado nematytos kokybės šilkų ir vilnonių medžiagų dažymą, medienos dažymą pačiais neįtikinamiausiomis spalvomis gilaus impregnavimo būdu, be to, pačios paprasčiausios, atitinkamai, pakankamai vidutiniškos vertės sudėties. Daugelis jo pasiūlytų išradimų seniai tapo žmogiškosios civilizacijos turtu. Tačiau kai kurie iš jų iki šiol netelpa mūsų vaizduotėje. Pavyzdžiui, grafas Maksas Lambergskis 1775 metais rašė apie tai, kad matė Sen Žermeno išrastą ratelį, ant kurio susidaro iš karto du siūlai, tačiau šis mechanizmas reikalauja dėmesio sudvejinimo ir tuo pat metu stebėti šiuos procesus atliekantį darbininką. Grafas Lambergskis apgailestaudamas pastebėdavo, kad žmonės kol kas pagal savo sąmonę ir sugebėjimus negali dirbti šiomis staklėmis. Šis pavyzdys iškalbingai sako apie tai, kad tada, techninės revoliucijos aušroje, Sen Žermenas bandė nukreipti progresą vidinių pačio žmogaus sugebėjimų vystymosi keliu.
Liudvikas XV taip aukštai vertino Sen Žermeno meną alchemijos srityje, kad suteikė grafui laboratoriją ir rezidenciją karaliaus rūmuose Šambore. Pagal amžininkų liudijimus alcheminiai grafo seansai buvo ne kas kita, kaip stebuklai.
Sen Žermeno kelionių geografija apima Europą, Aziją, Afriką, be to, jis gyvai domisi Amerika. „Jis apkeliavo visą pasaulį, – rašė madam Pompadur, – ir karalius maloningai klausėsi pasakojimų apie jo keliones po Aziją ir Afriką, pasakojimus apie Rusijos, Turkijos, Austrijos rūmus” (1).
Viena iš sudėtingiausių jo biografijos pusių susijusi su politika. Tai jis būna persijos Nadir-šacho dvare, darydamas teigiamą įtaką smulkmeniškam ir įtartinam valdytojui, tai tarnauja Prancūzijai, tai padeda Anglijai, tai paramą suteikia Prūsijai, tai yra artimuose santykiuose su Austrijos rūmų atstovais, tai padeda organizuojant perversmą Rusijoje ir t.t. Jo poelgiams vadovauja aiškus istorinių procesų suvokimas ir subtilus politinis matymas ir įžvalga. Jis visada įvykių sūkuryje, pasaulinės istorijos centre ir visada užsiėmęs prarastos lygsvaros atstatymu.
Taip karalius Liudvikas XV suteikia Sen Žermenui misiją sudarant taiką tarp Prancūzijos ir Anglijos, kad išgelbėtų Prancūziją nuo katastrofos.
Rusijos 1762 metų perversme Sen Žermenas taip pat dalyvauja, nors egzistuoja tik netiesioginiai jo prisidėjimo prie šių įvykių įrodymų šaltiniai. Tačiau perversmo pobūdis kalba pats už save. A. N. Barsukovas „Rusijos XVIII a. istorijos pasakojimuose” praneša, kad „esminis valstybinis perversmas” buvo įvykdytas „be tarpusavio kraujo praliejimo” (1). Visi tos dienos ir nakties įvykiai (1762 m. birželio 28) iš šalies atrodo kaip išmaningojo chirurgo veiksmai, kuris dirba greitai ir tiksliai. Tarp perversmo dalyvių ir organizatorių išsiskiria broliai Grigorijus ir Aleksejus Orlovai, turėję kontaktų su Sen Žermenu ir ant Rusijos sosto atvedę Jekateriną II.
Iš grafienės d’Ademar prisiminimų mes žinome, kaip Sen Žermenas bandė išgelbėti Prancūziją nuo besiartinančios katastrofos, o karališkąją šeimą nuo pražūties. Sen Žermenas perspėdavo Liudviką XVI ir Mariją-Antuanetę apie bręstančią revoliuciją, tačiau visi šie bandymai buvo, deja, veltui. „Pamokanti ir skausminga pamoka, – rašo Elizabet Kler Prophet, – net išmintingiausias žmogus, turėjęs pačius geriausius ketinimus bei žinojęs, kaip spręsti pasaulines problemas, nuo kurių priklauso tautos pakilimas ir nuosmukis, buvo priverstas paklusti mirtingųjų laisvai valiai. Jis galėdavo patarti, bet ne įsakinėti, ir jeigu jo patarimus ignoruodavo, jam belikdavo tik pasitraukti” (2).
Sen Žermenas buvo Didingasis Įšventintasis ir todėl filosofinė-mistinė jo gyvenimo pusė dar paslaptingesnė ir sudėtingiau yra ją ištirti bei suprasti.
Jis parašė klasikinį okultinį veikalą „Švenčiausioji Trinosofija”, panaudodamas šiuolaikinių kalbų mišinį su senovės hieroglifika, taip pat eilę gilaus filosofinio turinio eilėraščių.
Sen Žermenas buvo slaptųjų bendrijų įkūrėjas, rozenkreicerių, frankų-masonų, to laikmečio riterių tamplierių. Dėmesingas masonų archyvų nagrinėjimas, kaip skelbia I. Kuper-Oukli, „parodo, kad Sen Žermenas buvo vienas iš Prancūzijos masonų atstovų, 1785 metais dalyvavusių Didingame Kongrese Paryžiuje” (1). Jo nematoma įtaka jaučiama daugelyje visur atsiradusių dvasinių bendruomenių, ir jis dėjo pastangas, kad sujungtų šias nepriklausomas bendruomenes į organišką visumą. Reikia pažymėti, kad šių dvasinių bendruomenių pagrinde slaptai ar akivaizdžiai guli vieni ir tie patys fundamentalūs principai, kuriuos įveda į gyvenimą tikrieji Didžiosios Baltosios Brolijos pasiuntiniai: kaip, pavyzdžiui, dvasinės žmogaus prigimties evoliucija, reinkarnacija, priežasties-pasekmės ryšys, gyvenimo tyrumas, Dieviškoji Visur esanti jėga.
Savo laiškuose J. I. Rerich grafą Sen Žermeną vadina Himalajų Bendrijos, Žinių ir Šviesos Tvirtovės, nariu. O J. P. Blavatskaja „Tesosofijos žodyne” pažymi, kad „grafas Sen Žermenas, neabejotinai, buvo didingiausias Rytų Adeptas, kada nors pasirodęs Europoje”.
XVIII šimtmečio pabaigoje grafas žadėjo grafienei d’Ademar, kad vėl sugrįš po 10 metų. Ir štai XIX amžiaus pabaigoje Sen Žermenas vėl pasirodo, kad padėtų Valdovams M. (El Morijai) ir K. H. (Kuthumi) bei J. P. Blavatskajai įkuriant Teosofų bendriją.
Praėjusiojo amžiaus trisdešimtais metais jau pakylėtos būsenos Sen Žermenas realizavo kontaktą su Gajumi ir Edna Ballardais. 1958 metais jis pradėjo bendradarbiauti su Marku Prophetu per organizaciją „Summit Lighthuose” turėdamas tikslą publikuoti Pakylėtųjų Valdovų mokymą praktinio dvasingumo klausimais. Per Marką ir Elizabeth Kler Prophetus Sen Žermenas davė daugelį maldų ir meditacijų kaip pagalbą, kad žmonės spręstų mūsų laikmečio problemas, tarp kurių plačiai žinoma violetinės liepsnos liepimas. dabartiniu metu jis ir toliau duoda Diktavimus kartu su Kitais Valdovais per Didžiosios Baltosios Brolijos Pasiuntinį T. N. Mikušiną.
Šiandieną Valdovas Sen Žermenas į pirmą planą išeina kaip Vandenio epochos globėjas.
Praėjusių savo gyvenimų metu jam teko suvaidinti daugelį vaidmenų. Paminėsime kai kuriuos iš Sen Žermeno įsikūnijimų [2].
Juozapas, pagal evangelijos pasakojimą, pagal tiesioginę liniją kilęs iš caro Dovydo giminės, tačiau gyveno skurdžiai ir gyvendamas nykiame Nazareto miestelyje, užsiėmė dailidyste. Apie jo gyvenimą, išskyrus Jėzaus gimimo aplinkybes, žinoma mažai.
Juozapas buvo susižadėjęs su Mergele Marija. Pagal Mato Evangeliją (Мt. 1:19-24), Arkangelas Gabrielius sapne pasirodė sužadėtiniam Juozapui, Mergelės Marijos vyrui, kuris sužinojo, kad prieš jų sužadėtuves ji tapo nėščia ir jis norėjo „Ją slapta paleisti”. Gabrielius nuramino Juozapą, sakydamas: „nebijok priimti Marijos, savo žmonos, nes Joje gimusysis yra iš Šventosios Dvasios; pagimdys gi Sūnų, ir pavadinsi Jį Jėzumi, nes Jis išgelbės Savo žmones nuo jų nuodėmių”. po to, kaip pasakoja evangelistas, „Juozapas priėmė savo žmoną ir Jos nepažino”.
Šventasis Raštas smulkiai aprašo istoriją apie tai, kad, kai Viešpaties angelas jį sapne perspėjo apie Erodo ketinimus nužudyti Jėzų, Juozapas įsiklausė į perspėjimą ir su šeima bėgo į Egiptą, iš kur grįžo po Erodo mirties.
Mirė jis sulaukęs apie šimto metų, matomai greitai po to, kai aplankė Jeruzalę su 12 metų Jėzumi Kristumi, nes apie jį po to jau neužsimenama. Jo vardu žinoma apokrifinė evangelija: „Juozapo dailidės istorija”.
Katalikiškoje tradicijoje Šventąjį Juozapą gerbia kaip pasaulinės bažnyčios globėją.
– jūrų keliautojas, Amerikos atradėjas. Pagal kilmę genujietis(Italija). Tris ketvirčius gyvenimo praleido plaukiodamas.
Pagal amžininkų aprašymus Kolumbas buvo aukštesnio nei vidutinis ūgio, tvirto ir dailaus kūno sudėjimo. Jaunystėje rusvi jo plaukai anksti pasidarė žili, dėl ko jis atrodė vyresnis. Pailgame vėjų nugairintame veide išsiskyrė gyvos akys ir erelio nosis. Išsiskyrė tikėjimu dieviškąja apvaizda bei pranašiškais ženklais ir tuo pat metu retu praktiškumu. Buvo aštraus proto, turėjo įtikinimo galią ir įvairiapusišką pažinimą. Kolumbas dukart buvo vedęs ir turėjo du sūnus.
Kolumbas manė, kad būtent jam Dievas paskyrė tapti „naujojo dangaus ir naujosios žemės pasiuntiniu”, apie kuriuos buvo kalbama šventojo Jono Apokalipsėje ir apie ką anksčiau pranašavo Izaijas. Tyrinėdamas biblines pranašystes, jis išrašydavo viską, kas lietė jo misiją. Ko pasekoje gavosi nauja atskira knyga, kurią jis pavadino „Las Proficias” („Pranašystės”). Netgi „Britaniškoji enciklopedija” tvirtina, kad „Kolumbas atrado Ameriką greičiau pranašysčių pagalba, nei astronomijos”.
Per savo gyvenimą Kolumbas atliko keturias jūrines ekspedicijas. Pirmoji ekspedicija (1492-93 m.m.) su 90 žmonių įgula trimis laivais „Santa Marija”, „Pinta” ir „Ninja” išplaukė iš Ispanų Paloso miesto 1492 metų rugpjūčio 3, perplaukė Atlanto vandenyną, atradęs Sargaso jūrą ir pasiekė salą Bahamų archipelage, kurią jis pavadino San Salvadoru, kur Kolumbas išsilaipino 1492 metų spalio 12 (oficiali Amerikos atradimo data).
Sekančiose ekspedicijose Kolumbas Karibų jūros rajone atrado daugybę salų, ištyrinėjo Centrinės Amerikos pakrantes. Jo atradimai buvo lydimi žemių kolonizacijos, ispaniškų gyvenviečių įkūrimu, taip pat konkistadorų būriai žiauriai ir masiškai naikino vietinius gyventojus, pavadintus „indėnais”.
Kolumbas nebuvo Amerikos atradėjas: Šiaurės Amerikos pakrantė ir salas normanai lankė šimtai metų iki jo. Tačiau tik Kolumbo atradimai turėjo pasaulinę istorinę reikšmę. Tai, kad jis atrado naują pasaulio dalį, galutinai įrodė Magellano plaukiojimas.
– anglų filosofas, valstybinis veikėjas, eseistas, žymus Atgimimo epochos literatas. Bekonas, pavadintas didingiausiu Vakarų civilizacijos protu, žinomas kaip induktyvaus ir mokslinio pažinimo metodų pradininkas. Šie metodai įnešė lemiamą indėlį į mokslinio pasaulio pažinimo procesą.
Aplamai didingą mokslo vertybę Bekonas laikė beveik akivaizdžia ir tai išreiškė savo žymiajame aforizme „Žinios – jėga”. (lot. Scientia potentia est).
Tačiau ant mokslo tuo metu buvo vykdoma nemažai antpuolių. Juos išanalizavęs, Bekonas priėjo išvados, kad Dievas neuždraudė pažinti gamtą. Atvirkščiai, Jis davė žmogui protą, kuris trokšta pažinti Visatą. Žmonės tik turi suprasti, kad egzistuoja du pažinimo būdai: 1) gėrio ir blogio pažinimas, 2) Dievo sukurtų daiktų pažinimas.
Gėrio ir blogio pažinimas, kaip manė Bekonas, žmonėms yra uždraustas. Jį Dievas jiems duoda per Bibliją. O sukurtus daiktus pažinti, atvirkščiai, turi savo proto pagalba. Reiškia, mokslas turi užimti deramą vietą „žmogaus karalystėje”. Mokslo paskirtis ta, kad didintų žmonių galią ir užtikrintų jiems turtingą bei deramą gyvenimą.
Išsimokslinimo tikslą bekonas matė tame, kad besimokantieji galėtų įvaldyti teisingą žinių įgijimo būdą ir teisingai orientuotųsi supančiame pasaulyje. Teisingu gi mokymosi metodu jis laikė stebėjimą, tyrinėjimus, eksperimentus; sugebėjimų vystymą nuo bendrų nuostatų eiti prie asmeninių išvadų (dedukcijos metodas). Jis buvo įsitikinęs: tai, kas aiškiai suprasta ir patikrinta patirtimi, geriau įsisavinama.
Metams bėgant apie jį susibūrė intelektualų grupė, tarp kurių buvo visa Elžbietos epochos literatų pažiba. Kai kurie iš jų buvo slaptosios bendrijos nariai, pasivadinusios „Šalmo riteriais”. „Riteriai” kėlė sau tikslą tobulinti švietimą platinant anglų kalbą ir naujos literatūros kūrimu, parašytos ne lotynų kalba, o kalba, suprantama bet kuriam anglui. Taip pat Bekonas tapo iniciatorius Bibliją išversti į anglų kalbą (karaliaus Jakobo Bibiją), nes buvo įsitikinęs, kad savarankiškas Dievo Žodžio skaitymas turi būti prieinamas paprastam žmogui.
1890-ais metais originaliame Šekspyro pjesių leidinyje ir Bekono bei kitų karalienės Elžbietos epochos autorių darbuose buvo atrastos ypatingos šifrogramos. Jose buvo atskleidžiama, kad Šekspyro pjeses parašė Bekonas ir kad jis buvo Karalienės Elžbietos ir Lordo Leičesterio sūnus.
Mirė bekonas peršalęs vieno iš savo fizinių bandymų metu. Jau sunkiai sirgdamas, paskutiniame laiške vienam iš savo draugų, lordui Erendelui, jis iškilmingai praneša, kad šis bandymas pavyko. Mokslininkas buvo įsitikinęs, kad mokslas turi žmogui duoti valdžią gamtai ir tuo pagerinti jo gyvenimą.
„Slaptojoje Doktrinoje” J. P. Blavatskaja rašė: „Paskutinį kiekvieno amžiaus ketvirtį… Mokytojai imasi bandymo padėti Žmonijos dvasiniam progresui. Bet kurio šimtmečio pabaigoje aptiksite galingo vis didėjančio dvasingumo bangas… Vienas arba keletas iš šių Mokytojų atsiranda pasaulyje kaip šio dvasingumo laidininkai, palikdami žmonijai kažkokį okultinių žinių arba mokymo matą”. Šie žodžiai visiškai priklauso didingiausiam žmogui ir Mokytojui – Sen Žermenui.
