„Mes – galaktikos vaikai,Bet visų svarbiausia –
Mes tavo vaikai, brangioji Žeme!”
Robertas Roždestvenskis
Daug kas iš mūsų atsimena šiuos dainos žodžius. Tačiau mažai kas susimąsto, kad „Motina Žemė“ – tai ne tik poetinė išraiška, bet ir nuoroda į mūsų realius santykius su gimtąja planeta.
Mes jaučiame meilę ir dėkingumą savo motinoms, nes jos mus pagimdė. Motina rūpinasi savo kūdikiu: pamaitina, sušildo, suteikia pastogę. Dauguma žmonių nesusimąsto apie tai, kad už visą tai, visų pirma, mes turime būti dėkingi mūsų planetai – Motinai Žemei. Kaip motina iš savo organizmo atiduoda medžiagas, iš kurių formuojasi kūdikio kūnas, taip ir Žemė duoda visoms gyvoms būtybėms planetoje viską, kas būtina gyvybei.
Ir kaip kūdikis dovanoja motinai savo meilės energiją, kuri padeda atsistatyti jos gyvybinėms jėgoms, taip ir žmonija privalo būti dėkinga savo „kosminei motinai“ ir siųsti jai savo meilę, kurios jai taip pat reikia.
Tikriausiai, tą suvokdami, žmonės sukūrė tradiciją kiekvieną pavasarį organizuoti renginius, skirtus tam, kad atkreipt; visuomenės dėmesį į planetos problemas, kurios susijusios su mūsų ne dorovingumu, vartotojišku požiūriu į ją.
1970 metais JAV buvo surengta šventė Žemės garbei. Visoje Amerikoje buvo sodinami jauni medeliai, buvo pravedami renginiai gamtos apsaugai. 1971 metais ši akcija vyko ir kitose šalyse. Žemės Diena tapo tarptautine.
2009 metais JT Generalinės Asamblėjos 63-čioje sesijoje buvo nutarta balandžio 22d. paskelbti Tarptautine Motinos-Žemės diena. Šventiniai renginiai prasideda jau kovo mėnesį nuo pavasario lygiadienio, kai visa gamta prabunda iš žiemos šalčių ir tęsiasi visą mėnesį. Dabar šventė vyksta praktiškai visose šalyse. Kai kuriais duomenimis, joje dalyvauja daugiau nei 200 mln. žmonių.
Labai simboliška tai, kad šventės pavadinime Žemę imta vadinti motina.
Tačiau ką mes žinome apie mūsų „kosminę motiną“?
Žemė – Saulės sistemos planeta, vienintelė žinoma žmogui planeta Visatoje, apgyvendinta gyvais organizmais. Žemė turi Biosferą, apie 50 km apvalkalą, kuriame gyvuoja maždaug 8,7 mln. rūšių gyvų organizmų, tame tarpe ir žmogus.
Kai kas nors kalba „apie gyvybę Žemėje“, jau pati frazė yra neteisinga, kadangi joje į Žemę žiūrima tik kaip į platformą biologinei gyvybei. Tačiau mūsų planeta ir visos gyvos būtybės neatsiejamai surištos ir sudaro vieningą organizmą.
Dar senovėje žmonės dievino Žemę. Senovės graikai vadino ją Gaja, senovės romėnai Tera, o Indijoje deivę Žemę vadino Prithivi ir ją laikė viso ko gyvo motina. Vėliau atsirado mokslinis požiūris apie tai, kad mūsų planeta – tai gyvas organizmas, kurio dalimi mes esame.
Idėja apie tai, kad mūsų Žemė gyva, priklauso škotų mokslininkui Džeimsui Huttonui. 1875 m. jis išsakė prielaidą apie tai, kad Žemė – gyvas superorganizmas, turintis savo medžiagų apykaitos ir kvėpavimo sistemas.
1970 metais britų klimatologas Džeimsas Lavlokas, bendradarbiaudamas su amerikiete mikrobiologe Lynn Margulis, pateikė Gajos Hipotezę, pavadintą senovės graikų deivės, personifikuojančios Žemę, vardu. Pagal šią hipotezę, Žemė – tai superorganizmas, kuris savireguliacijos pagalba sugeba palaikyti savo pagrindinius parametrus nuolatiniame lygyje. Todėl, esant skirtingiems energijos, ateinančios iš Saulės lygiams, planetos paviršiaus temperatūra gali išlikti maždaug viename lygyje. Uolienų evoliucija ir gyvybės evoliucija tampriai susijusios ir tai nėra atskiri procesai.Gajos hipotezė tampriai susijusi su V.I. Vernadskio idėjomis apie ypatingai didelį gyvų organizmų vaidmenį formuojantis Žemės vaizdui, biosferos, atmosferos, hidrosferos cheminėms ir fizinėms charakteristikoms. Tuo pačiu jis ypatingai išskyrė žmogaus veiklos reikšmę:
„Visa žmonija, paėmus kartu, sudaro nereikšmingą planetos medžiaginės masės dalį. Jos galia susijusi ne su jos materija, bet su jos smegenimis, su jos protu ir šio proto nukreiptu jos darbu…“Mūsų laikais vis daugiau įvairių sričių mokslininkų išreiškia nuomonę apie tai, kad Žemė gyva, ieško ir randa tam patvirtinimą.
Taip, be savireguliacijos sugebėjimo, gyvo organizmo požymis yra kvėpavimas.
Rusų mokslininkas Vladislovas Nikolajevičius Lugovenko padarė atradimą, kad Žemė kvėpuoja, kaip ir bet kuri būtybė, bet ne oru, o energija. Mokslininkai ištyrinėjo „Žemės kvėpavimo“ fenomeną. Jie atrado, kad planeta padengta energetiniais tinklais. Šių tinklų mazgai yra Žemės energetiniai centrai arba čakros (analogiškai, kaip žmogaus čakros). Pasirodo, kad dalis jų priima kosminę energiją, o kita dalis – atiduoda žemės energiją. Šis globalus energetinis tinklas dirba nuolatos.
Žemė kvėpuoja, kaip gyva būtybė, nurydama Kosmoso energiją ir išskirdama savo perteklinę vidinę energiją. Žemės kvėpavimui būdingas ritmiškumas ir gilumas, taip kaip ir gyvūno kvėpavimui. Žemės kvėpavimo ritmiškumas priklauso nuo paros laiko, metų laiko, geografinės platumos, nuo Mėnulio ir planetų padėties, nuo kitų kosminių faktorių.
Dar vienas gyvam organizmui būdingas požymis yra dirglumas – organizmo sugebėjimas reaguoti į dirgiklius. Prisiminkime, kaip mes sudrebame nuo didelio garso, kaip čiaudome, įkvėpus dulkių, kaip reaguojame į įžeidimus arba į gerus žodžius. Pasirodo, kad Žemė taip pat į viską reaguoja.
Pavyzdžiui prietaisai užfiksavo, kad Heilo Bopo kometos artėjimas 1997 metais, jos kvėpavimo periodą sutrumpino nuo įprastų 30-40 minučių iki vienos minutės. Padažnėjęs Žemės kvėpavimas tęsėsi iki 1998 metų vasario mėnesio, tol kol kometa buvo arti Žemės.
Ne mažiau įspūdingi buvo Žemės kvėpavimo matavimų rezultatai eksperimento Pamaskvėje metu. Kad nustatyti vėjo režimą viršutiniuose atmosferos sluoksniuose, iš palydovo periodiškai buvo išmetami dažytų dujų debesys. Prietaisai užfiksavo, kad į kiekvieną išmetimą, planeta atsakydavo ritmo sutrikimu: ji tarytum „čiaudėjo“ pasirodžius dirbtinam debesiui.
Mūsų planeta reaguoja ne tik į kosminius faktorius, bet ir į žmonių veiksmus, ir netgi į mūsų mintis bei jausmus.
Pavyzdžiui, Indijoje mokslininkai atkreipė dėmesį, kad religinių švenčių metu, Žemės ir Kosmoso sąveika labai smarkiai sustiprėja.
Kai kurių rusų mokslininkų nuomone, Žemė ne tik gyva, bet ir protinga kosminė būtybė, kuri reguliariai keičiasi informacija su mūsų šviesuliu Saule ir netgi su Galaktikos centru. Ši informacija keliauja kanalais, einančiais iš Žemės centro į paviršių.
Jie ragina į mūsų planetą žvelgti ne į kaip besisukantį aplink Saulę kosminį objektą, o kaip į gyvą organizmą, sugebantį atliepti į žmonių agresiją, į beprotiškus žmonių veiksmus, vedančius į gamtos naikinimą. Statistiniai tyrimai rodo, kad didžiausias skaičius audrų, žemės drebėjimų ir įvairios kilmės gamtos katastrofų įvyksta labiausiai socialiai bei politiškai nepalankiuose regionuose. Žemė jaučia žmogiškąjį pyktį ir neapykantą bei savaip reaguoja į juos.
Vienas iš tokių pavyzdžių yra galingas žemės drebėjimas Armėnijoje 1988 metais. Metų pradžioje ten prasiveržė tarptautinis konfliktas, pasireiškęs didžiule agresija ir prievarta, o gruodžio 7 dieną įvyko galingas žemės drebėjimas. Serija požeminių smūgių per 30 sekundžių praktiškai sunaikino Spitako miestą ir 58 kaimus. Iš viso nukentėjo 21 miestas ir 350 gyvenviečių.
Mums atrodo, kad mintys, žodžiai ir veiksmai – tai mūsų asmeninis reikalas. Pagalvojau, pasakiau, padariau, po to viską pamiršau ir pasekmių nėra. Bet yra ne taip. Viskas, kas išeina iš žmogaus, yra energija. Šios energijos krešuliai plaukioja virš planetos ir jungiasi su į save panašiais. Tikriausiai, būtent toks neigiamas krešulys susidarė konflikto Armėnijoje metu ir iššaukė Motinos Žemės „susijaudinimą“.
Gamtinių kataklizmų statistika per paskutinius 5 metus rodo jų padidėjimą 3 kartus. Mokslininkų paskaičiavimais nuo stichinių nelaimių per šį laikotarpį nukentėjo virš 2 mlrd. žmonių. Tai yra kas trečias mūsų planetos gyventojas. Žemėje vis dažniau nutinka žemės drebėjimai, cunami, uraganai, potvyniai, sausros.
Kai kurie specialistai mėgina paaiškinti gamtines katastrofas fizikiniais dėsniais, ir tai reikia pripažinti. Tačiau reikia pripažinti ir tai, kad visi procesai gali vykti palaipsniui ir neskausmingai per tūkstančius bei netgi dešimtis tūkstančių metų, o gali įvykti beveik akimirksniu, kaip gyvo organizmo reakcija į dirgiklį.
Jeigu prisimintume aukščiau paminėtą Gajos Hipotezę, pagal kurią Žemė yra vientisas superorganizmas, tuomet galima spėti, jog epidemijos – tai gamtos arba Motinos Žemės reakcija į mūsų elgesį.
Mokslininkai pastebi, kad per paskutinius 35 metus epidemijų dažnumas išaugo 4 kartus. Jos paliečia vis daugiau pasaulio šalių. Taip ir koronaviruso COVID-19 epidemija palietė daugumą pasaulio šalių.
Ji ne tik privedė prie žmonių aukų, bet ir prie globalios ekonominės bei politinės krizių. Toks įspūdis, kad Motina Žemė atkreipia mūsų dėmesį į tai, kad mes neteisingai gyvename. Trapi žmogaus gyvybė nėra apsaugota, pasaulio ekonomika serga, politika persmelkta nedoros, žmonija susiskaldžiusi. Visa tai priveda prie negatyvių žmonių emocijų, ekologinių problemų, konfliktų ir netgi karų.
Skeptikai gali pasakyti, kad virusų mutacijos, kurios priveda prie epidemijų, yra natūralus gamtinis procesas. Jie turi teisę į savo požiūrio tašką. Bet nei vienas iš jų negali aiškiai suformuluoti pastaruoju metu augančio epidemijų, taip pat ir gamtinių katastrofų skaičiaus priežasties.
Tuo tarpu iš palydovų padarytos Žemės nuotraukos iki ir po COVID-19 epidemijos akivaizdžiai parodė kokią įtaką mūsų veikla daro planetai.
Pavyzdžiui, pastebėtas ženklus oro užterštumo sumažėjimas virš Kinijos po to, kai koronaviruso epidemija privertė uždaryti daugelį pramonės įmonių, sustabdyti transportą šalyje. NASA mokslininkai tvirtina, kad pirmą kartą mato tokį staigų kritimą tokioje didelėje teritorijoje konkretaus įvykio atveju. Tas pats pasakytina ir apie pramoninę šiaurės Italiją, kurią paralyžiavo karantinas.
Šios epidemijos metu vienas iš interneto vartotojų, patirdamas visus izoliacijos sunkumus, įvairiausius apribojimus ir baimę, pasidalino savo apmąstymais apie tai kas vyksta:
„Tu staiga supranti, kad valdžia, grožis ir pinigai nieko verti ir negalės gauti deguonies, kuris tau yra toks būtinas. Pasaulis gyvena ir toliau, ir jis yra gražus. Jis tik uždarė žmones narvuose. Man atrodo, kad jis mums sako: „Jūsų nereikia. Oras, žemė, vanduo ir dangus puikiai apsieina ir be jūsų. Kai jūs sugrįšite, atsiminkite, kad tai jūs – mano svečiai, bet ne mano šeimininkai“.
Tie, kurie laiko mūsų planetą gyva, kalba apie tai, kad katastrofos ir epidemijos – tai jos reakcija į
mūsų negalavimus.
O pagrindiniais žmonijos negalavimais yra vartotojiškas santykis su planeta bei vienas su kitu, agresija ir meilės trūkumas.
Vartotojiškas požiūris pasireiškia kaip mūsų noras turėti kiek galima visko daugiau: maisto, drabužių, įvairių prekių, pramogų. Tuo tarpu mes nesusimąstome, kad gamtos ištekliai gali pasibaigti. Jau dabar kai kurių naudingų iškasenų ištekliai baigia išsekti.
Arba pažvelkime į mūsų netaupų elgesį su popieriumi. Visi žino, kad miškai – tai planetos plaučiai. Bet mažai kas žino, kad kasmetinei pasaulinei popieriaus produkcijai reikia 768 milijonų medžių. Greta to, 45% sukuriamų popierinių dokumentų išmetami per parą.
Beveik pusė popieriaus sunaudojama visokių rūšių įpakavimams.
Kad sumažintų miškų kirtimus, žmonės galėtų, visų pirma, tapti taupesniais, antra, perdirbti jau panaudotą popierių. Viso labo 55 kg surinktos makulatūros leidžia nekirsti suaugusio medžio, kartu popieriaus gamybai bus sunaudota iki 60% mažiau energijos, o tai taip pat yra Žemės ištekliai.
Pakartotinam perdirbimui galima nukreipti iki 50% nuo bendro buitinių atliekų kiekio. Be makulatūros, tai – stiklas, metalas, plastikas, galvaniniai elementai, gyvsidabrio lempos, buitinė technika. Jeigu organizuotume atskirą šiukšlių surinkimą bei perdirbimą, galima iš karto išspręsti keletą rimtų problemų: taupyti išteklius, likviduoti sąvartynus, išsaugoti miškus ir švarų vandenį.
Kiekvienas iš mūsų gali įnešti savo indėlį į tai, kad vartotojišką požiūrį į gamtą pakeistume ekonomiškesniu bei taupesniu.
Antrasis žmonijos negalavimas yra agresija. Ji pasireiškia valstybių ir atskirų žmonių lygmenyje.
Naudos, valdžios, galimybės prieiti prie gamtos išteklių vaikymasis priveda prie konfliktų ir netgi karų.
Dabar Žemėje vyksta daugiau nei 40 karų ir konfliktų. Klaidinga būtų galvoti, kad dėl to kalti tik valdžios atstovai. Kiekvienas iš mūsų savo pykčio pliūpsniais sukuriame būsimo konflikto pagrindą. Kuo daugiau barnių, agresijos, tuo didesnė rizika. Karo metu žūsta ne tik žmonės, masiškai žūsta gyvūnai, nukenčia gamta.
20 amžiuje žmonija patyrė 2 pasaulinius karus.
Pirmajame, nuo 1914 iki 1918 metų žuvo daugiau nei 20 mln. žmonių, buvo įtraukta [į karą] 38 iš tuo metu egzistavusių 59 nepriklausomų valstybių.
Antrajame, nuo 1939 iki 1945 metų žuvo daugiau nei 70 mln., dalyvavo 62 iš tuo metu egzistavusių 74 nepriklausomų valstybių.
Kaip matome, agresija žmonių visuomenėje auga labai greitai. Didžiuosius karus skiria viso labo tik 20 metų, o žala išaugo keleriopai.
Trečiojo pasaulinio karo su branduolinio ginklo panaudojimu Žemė nebeišlaikys. Tiksliau, Žemė, kaip kosminis kūnas, išliks, bet mūsų jau nebebus.
Ir vartotojiškas požiūris į viską, ir agresijos augimas – tai trečiojo žmonijos negalavimo – meilės
trūkumo, pasekmė.
Meilė, kaip ir agresija – tai energija, tik su „pliuso“ ženklu ir ji sugeba neutralizuoti neigiamos energijos sankaupas. Meilė – tai kūrimo energija, tai – šio pasaulio kūrėjo energija. Prietaisai kol kas nesugeba fiksuoti tokios rūšies energijų, bet žmogaus organizmas jas jaučia. Mes nesąmoningai stengiamės atsitraukti nuo piktavalio žmogaus, esančio pykčio būsenoje. Ir mes su malonumu leidžiame laiką greta gero, ramaus, švelnaus žmogaus. Ypatingai tai jaučia vaikai ir gyvūnai.
Meilė – tai gilus jausmas ir jis negali būti susietas su konkrečiu žmogumi. Meilė gamtai, gyvūnams, visiems žmonėms, visam pasauliui. Tokia meilė gali daryti stebuklus: padėti ateiti į šį pasaulį didingiems kūriniams, gesinti konfliktus, nugalėti neišgydomas ligas. Štai tokią meilę mes galime ir turime dovanoti Motinai Žemei.
Purvini vandens telkiniai, iškirsti miškai, ištuštinti gamtiniai aruodai, užterštas oras, negyvi gyvūnai – visos šios mūsų planetos „ligos“ yra minčių, jausmų ir veiksmų, kuriuos leidžia sau žmonės, pasekmė. Mūsų Motina Žemė labai jaudinasi dėl savo neprotingų vaikų. Ji serga. Ir mes turime suteikti jai pagalbą, kurios jai taip reikia. O jai reikia mūsų Meilės. Mylintis žmogus neskriaus, nenaikins, nežudys.
Nėra vertingesnio vaisto, kurį mes galėtume pasiūlyti Žemei, nei mūsų širdžių Meilė, kuri gali neutralizuoti agresiją ir bet kokį negatyvą.
Pradėdami šia diena laikykimės įpročio, skirti vos keletą minučių per dieną, kurių metu siųstume meilę mūsų gimtajai planetai. Prisiminkime geriausias minutes, kurias mes praleidome gamtoje – kalnuose, prie upės, miške. Prisiminkime saulėtekius ir saulėlydžius, karštą dieną ir vėsų vakarą. Padėkokime Motinai Žemei už viską, ką ji davė ir duoda mums. Ir jeigu mes siųsime savo meilę Žemei, ji sugebės susigrąžinti savo gyvybines jėgas. Neteisinga žvelgti į mūsų planetą kaip į kažką, kas yra pastovu bei duota mums kartą ir visiems laikams. Mūsų planeta, tai, kokioje būklėje ji yra dabar, yra mūsų minčių, mūsų sąmonės lygio atspindys. Todėl nuo mūsų pačių priklauso mūsų planetos ateitis. Mes turime nuolatos jausti atsakomybę už viską kas vyksta aplink mus. Mes esame viso to dalis.
Savo laiku poetas Jevgenijus Jevtušenko parašė Kreipimąsi į žemiečius:Saugokite šias žemes, šiuos vandenis,
Net ir mažą stiebelį mylėdami.
Saugokite visus žvėris gamtoje,
Žudykite tik žvėris savo viduje!
Įsiklausykime į poeto žodžius.
Straipsnį parengė Olga Marčenko
Leidinio redaktorius Tatjana Martynenko
