Motina Marija

Bažnyčioje be šventų pastatų buvo daug malkų ir sąvarų, kur buvo įrengtos įvairios patalpos gyventi žmonėms, vykdantiems kažkokią šventą tarnybą. Prie bažnyčios taipogi gyveno santūriai gyvenančios našlės ir mergelės.

Marija pasiliko gyventi šventovėje. Ten ji su kitomis mergelėmis vadovaujant patyrusioms mokytojoms mokėsi Dievo Įstatymo ir rankdarbių, meldėsi ir skaitė Šventąjį Raštą. Marija turėjo aštrų protą, mėgo mokytis, visus stebino jos išmintingumas. Iš rankdarbių ji užsiiminėjo linų ir vilnos verpimu; mėgdavo siuvinėti ant šilko, ypatingai bažnytinius drabužius ir visame tame buvo labai naginga.

Prie bažnyčios Marija gyveno apie vienuolika metų ir išaugo giliai dievobaiminga, visame kame Dievui paklusni, nepaprastai kukli ir darbšti. Norėdama tarnauti tik Dievui, ji davė įžadą netekėti ir visam laikui pasilikti Mergele.

Pagal tuo metu egzistavusį įstatymą jei nebuvo galima ilgiau pasilikti šventovėje, bet reikėjo ištekėti. Kunigas Zacharijas, žinodamas ir gerbdamas jos pažadą, kad nepažeistų santuokos įstatymo, formaliai ją sužiedavo su jos tolimu giminaičiu, našliu tapusiu aštuoniasdešimtmečiu senoliu Juozapu, kuris įsipareigojo ja rūpintis ir saugoti jos nekaltybę. Juozapas gyveno Nazareto mieste. Jis taipogi kilęs iš karališkos Dovydo giminės, tačiau jis buvo neturtingas žmogus ir dirbo dailide. Iš nedaugelio pasakojimų apie Juozapą Šv. Rašte akivaizdi jo charakterio branda: jis buvo ganėtinai tvirtas siekdamas šventumo, ryžtingas, kilnus, kuklus, švarus, taikus, dėmesingas savo sąžinės įkvėpimui ir paliepimams iš aukščiau. Iš pirmos santuokos Juozapas turėjo vaikų: keturis sūnus, kurie Evangelijoje vadinami Jėzaus „broliais“ ir dvi dukras. Viena iš jų – Marija, gyveno savo tėvo namuose. Kai Mergelė Marija, susižiedavusi su Juozapu, atėjo į jo namus, ji susidraugavo su jo dukra ir laikė ją savo seserimi.

Pagal padavimą, Juozapo namuose Mergelė Marija nuo Arkangelo Gabrieliaus gavo džiaugsmingą žinią, kad Viešpats ją pasirinko būti pasaulio Gelbėtojo Motina.

„Kai Šventoji Dvasia, savyje įkūnijanti Motinos spindulį, nusileido į Marijos nekaltą sąmonę

ir Aukščiausiojo jėga apgaubė ją, jos įsčiose susijungė Alfos ir Omegos energijos, kad išsipildytų išsvajotas pranašavimas apie Mesijo atėjimą. Savo atsidavimu Motinos Spinduliui ir tyram Kristaus sielos paveikslui, Marija įmagnetino savo keturiuose žemuosiuose kūnuose ir čakrose galingą Omegos poliarinį fokusą.

Dievo, kaip Motinos įsisąmoninimas buvo tiek realus Marijos sąmonėje, o jos susitapatinimas su Motinos Liepsna tiek pilnas, kad tikrajame savo „aš“, kaip Dievo supratime, Materijos plane ji tapo Motinos įsisąmoninimu Pačiame Dievuje. Iš čia Gabrieliaus sveikinimas:“Džiaukis, Palaimintoji! Dievas su Tavimi; Tu palaiminta tarp moterų“.

Šis įvykis įvyko šeštą mėnesį po Arkangelo Gabrieliaus pasirodymo kunigui Zacharijui dėl jo sūnaus – būsimojo pranašo Jono Krikštytojo gimimo.

To pasekoje Paskelbimo vietoje buvo pastatyta bažnyčia, po kuria yra pirmapradis kuklus Motinos Marijos būstas.
Panašiai kaip ir kiti neturtingi Nazareto namai šis būstas ribojasi prie uolos pakopos, kurioje iškirsta lindynė, sudaranti tris nedidelius kambarius.
Dabar ten nusileidžia iš kairės altoriaus pusės keletu plačių balto marmuro laiptų. Įeinant į šią šventą lindynę dešinėje pusėje įrengtas altoriaus stalas šv. Onai, Dievo gimdytojos motinai. Dešinėje sosto pusėje dviem laiptais įeinama į kitą lindynės dalį, kur įrengtas altoriaus stalas šv. Juozapui. Antroje požeminės Apreiškimo šventovės lindynės dalyje, už Nekaltosios Mergelės miegamojo, viduryje yra durys, vedančios 15 laiptų į trečią didelę olą, kur be talpaus miegamojo, yra dar dvi šoninės įdubos, viena iš jų, kaip galima spręsti, tarnavo kaip kuklus židinys (yra ir dūmų išėjimo angos), kurio paskirtis buvo saugoti namų atsargas. Du paskutiniai šios šventos prieglaudos skyriai palikti savo pirmapradėje būsenoje.

Tiksliai nustatyti Jėzaus gimimo metus nebuvo galima jau senovėje, dėl skirtingų permainų skaičiuojant laiką. Evangeliškame Šv. Luko pasakojime sakoma, kad prieš Kalėdas išėjo imperatoriaus potvarkis apie visaliaudinį gyventojų surašymą. Žydai turėjo paprotį surašyti žmones pagal kartas, gentis ir gimines, ir kiekviena iš jų turėjo tam tikrus miestus ir protėvių vietas. Betliejus buvo Dovydo gimimo vieta, čia ir turėjo keliauti surašymui Juozapas ir Marija kaip Dovydo palikuonys. Miestas buvo mažas, o daugybė žmonių, atėjusių dėl surašymo, taip perpildė visus namus, kad nebuvo juose laisvo kampelio. Reikėjo jiems ieškoti prieglaudos miesto apylinkėse. Netoli nuo Betliejaus vartų buvo ola akmens kalne, į kurią audros metu suvarydavo gyvulius ir piemenys karščių bei liūčių metu galėjo rasti ten prieglobstį. Olos viduje sienoje buvo iškirstas įdubimas, tarnavęs kaip gyvūnų ėdžios. Marija ir Juozapas buvo priversti pasinaudoti šia ola kaip būstu, ten gi Palaimintoji Marija gruodžio 25, viena, be pašalinių pagalbos ir neskausmingai pagimdė Jėzų.

Dar anksčiau, nei Judėjoje, apie Kūdikio-Mesijaus gimimą žinojo Rytuose. Trys rytų žyniai-išminčiai sekdami paskui kelią rodančią Žvaigždę, atėjo iki Jėzaus gimimo vietos, kad jį pasveikintų, saugotų ir neturtingai šeimai perduotų kai kurias priemones. Ar galėjo jie tikėtis išvysti Kūdikį ir Jo Motiną „tarp kupranugarių atliekų ir bliaunančių asilų? Žmogiškasis mąstymas bandė būsimąjį Pranašą patalpinti nors šalia šventovės arba tarp didingų sienų.“

Prieš auštant žyniai apsirengė geriausius drabužius, perėjo per sugintus gyvulius į mažą prie uolos prisišliejusią buveinę. Prie židinio buvo Motina Marija su Jėzumi ant rankų. Perdavę vertybes ir šventus daiktus, žyniai perspėjo, kad reikia keliauti. Tuo metu karaliavęs Erodas prieš tai buvo supažindintas apie savo sosto griūtį. Žinodamas pranašystę apie tai, kad greitai turi gimti „naujas Judėjų karalius“, jis davė žiaurų įsakymą nužudyti Betliejuje ir jo apylinkėse visus kūdikius. Juozapas ir Marija su Kūdikiu patraukė į Egiptą, kad išgelbėtų Jėzų nuo Erodo gudrybių.

Sugrįžusi iš Egipto šeima vėl apsigyveno Nazarete. Juozapas tęsė savo dailidės darbus, „maitindamasis savo rankų darbu.“ Augantis Jėzus pasiskirstė jo darbus taip stengdamasis, kad žmonės jį vadino ne dailidės sūnumi, o paprasčiausiai dailide.

Motinos Marijos gyvenimas tekėjo tuose pačiuose užsiėmimuose ir tame pačiame susitaikyme ir palaimingume, kaip ir anksčiau. Yra padavimas, kad ji abiejų lyčių vaikus mokė rašto, atsidavusi tarnavo beturčiams, sušelpdavo vargšams, prižiūrėdavo ligonius, padėdavo našlaičiams ir našlėms. Rankdarbiuose ji kaip ir anksčiau buvo nenuilstanti, kruopščiai tuo užsiimdavo, darydama apdarus sau ir sūnui. Ko pasekoje, tarp kitų užsiėmimų, Motina Marija Jėzui išaudė puikų raudoną vyrišką tuniką be siūlių, kuri buvo nuolatinis jo rūbas.

Sugrįžęs iš Himalajų, kur Jėzus mokėsi vadovaujant savo guru – Viešpačiui Maitrėjai, jis išėjo į visuomeninę areną užbaigiantiesiems trims tarnavimo metams. Šis laikotarpis Marijai buvo didelis išbandymas. Apie šį jos gyvenimo laikotarpį daugiausiai žinoma dėl su jos sūnumi susijusių įvykių. Jos meilė ir tikėjimas skatindavo, kiek įmanoma, būti arti sūnaus jo nepertraukiamose kelionėse. Prie Piloto namų, prie pačios arkos, rodo nedidelį įdubimą sienoje, pasakodami, kad šioje vietoje stovėjo Motina Marija, kai buvo teisiamas Jėzus. Padavimas papildo, kad Švenčiausioji Mergelė, Kristaus kryžiaus kelio pradžioje, kreipėsi į Pilotą maldaudama pasigailėti sūnaus. Ji dalyvavo ir Jėzų nukryžiuojant…

Po Jėzaus pakylėjimo Marija surinko mokinius ir draugus ir suformavo koloniją Vifanijoje, kur jie gaudavo iš Viešpaties pamokymus. Jono Numylėtinio ir kitų penkių apaštalų lydima Motina Marija lankydavo įvairias pasaulio sritis. Iš pradžių ji išvyko į Luksorą Egipte, o po to Viduržemio jūra plaukė į Kretos salą. Perėję Gibraltaro sąsiaurį, sustodami Fatimoje Portugalijoje, Lurde Pietų Prancūzijoje, Glastonberyje Britanijos salyne ir Airijoje, ruošdama kelią tiems, kas ateis po jos, kad išplėstų Kristaus sąmonę. Šie apsilankymai padėjo pagrindą apaštalo Pauliaus darbams Graikijoje ir Motinos Marijos apsireiškimams Fatimoje ir Lurde; paskatino karalių Artūrą įkurti Apskritojo Stalo Riterių ordiną ir keliauti ieškoti Šventojo Gralio; leido Šventajam Patrikui atnešti krikščioniškąjį tikėjimą į Airijos teritoriją.
Šventasis Jonas iš Damasko aprašo, kaip užbaigusi savo įžymų gyvenimą Marija pakilo iš kapvietės, į kurią ją apaštalai paguldė po mirties. Po trijų dienų atidarę kapvietę jie rado tik dvylika baltų lelijų.