Gydytoja Marija Motessori, kalbėdama apie savo metodo šaltinį, visuomet nurodydavo patį vaiką. Viskas, kas jos buvo sukurta, pagrįsta stebėjimu ir didžiule meile vaikams, o vienintelis tikslas buvo – padėti Gyvenimui.
Kiekviename laikotarpyje, kurį savo vystymesi pereina vaikas, – savos užduotys. Šias užduotis jam duoda Gamta ir padiktuoja Vidinis Mokytojas. Šios užduotys yra tiek svarbios vaikui, kad jų nevykdant, jis lyg nustoja gyventi. Taip vystosi deviacijos. Todėl bet kuriame vystymosi etape vaikui gyvybiškai svarbi specialiai paruošta aplinka ir specialiai paruošti suaugusieji žmonės.
Vaiko vystymasis vyksta ne palaipsniui, o šuoliais. Montessoriškoje aplinkoje žinoma diagrama – „svogūnas“, kuri parodo, kaip vyksta augimas ir vystymasis ( palyginimui pilka spalva parodyta bendrojo lavinimo sistemos koncepcija).
„Svogūno“ diagramoje mes matome, kad yra „raudoni“ laikotarpiai (pavojaus periodai) ir „žali“ (ramybės periodai). Pavojus susijęs su persitvarkymu, transformacija, pasikeitimu į kažką naujo (t. y. ne paprasčiausiai sąryšyje su augimu ir kaupimu). Mes matome, kad tokie pavojingi periodai – tai 0-3 ir 12-18. Tai laikas, kada vaikui reikalingas ypatingas rūpinimasis, kadangi jis gimsta ir pasikeičia, t. y. atsiranda nauja būtybė, kurios anksčiau nebuvo. Tai pavojingas laikas, tačiau be rizikos, be išėjimo iš komforto zonos, transformacija neįmanoma.
0-6 metų vaikas įsikūnija savame kūne, jo psichinės funkcijos įsikūnija per kūną ir susiderina su fiziniais organais. Jis sako: „Padėk man tai padaryti pačiam!“. Jis įsisavina pasaulį ir tampa tuo, ką jis įsisavina.
6-12 – augimo ir žinių kaupimo laikotarpis. Pats palankiausias laikotarpis kultūros (įskaitant mokslo) įsisavinimui. Mes barstome tiek kultūros grūdų, kiek galime – dirva derlinga.
„Padėk man galvoti pačiam!“. Žinių apimtis, vaiko įsisavinama iki 12 metų Montessori sistemoje, ekvivalentiška bendrojo lavinimo mokyklos programai.
Maždaug apie 12-tus metus vaiko viduje prasideda transformacija, antrasis gimimas. Gyvenimas duoda paaugliui užduotį gimti visuomenėje, įkūnyti socialinę žmogaus prigimtį. Jis privalo išeiti iš šeimos įsčių į naują pasaulį, kur jis nepririštas virkštele prie savo tėvų, o pradeda gauti viską, kas jam būtina gyvenimui savarankiškai. Ir tai skausmingas procesas. Paaugliško amžiaus „krizės“ – tai vaiko kova su aplinka, kurioje nėra jam sukurtų sąlygų. Ir jis panaudos visus savo „dantis, nagus, ragus ir kanopas“, kad įvykdyti užduotis, diktuojamas iš vidaus ir ištrūkti iš ankstesnio „sūnaus/dukros“ statuso į pasaulį, kur jis „žmogus“.
Gerokai ankstesniais laikais, maždaug tokio amžiaus – 12 metų – vaikai buvo siunčiami apmokymui į mokyklas pas dvasinius mokytojus. Jie ten mokydavosi senųjų žinių ir tuo pačiu įsisavindavo būtinus gyvenime įgūdžius. Jie gyveno atskirai nuo šeimos ir atokiai nuo gyvenviečių. Ten jie ne tik paprasčiausiai perprasdavo mokslus, bet ir mokėsi gyventi bendrijoje, savarankiškai atliekant visus darbus, susijusius su organizacija ir gyvenimo joje palaikymu.
Kokias gi sąlygas mes siūlome paaugliui šiandien, kad jis galėtų įvykdyti užduotį – gimti visuomenėje? Didžiąja dalimi – jokių. Šiandien, struktūrine prasme, mes šioje vietoje turime vakuumą. Tačiau vaiko Prigimtis vis tik ta pati ir jis savo užduotį sprendžia, kaip gali…
Ką gi pasiūlė Marija Montessori, stebėdama šį vaizdą, jau prieš šimtmetį?
Ji pasiūlė mokyklą-ūkį.
Vaikui, gimstančiam sociume, ji pasiūlė bendruomenę.
Mokykla-ūkis – tai autonominė gyvenvietė, esanti atokiau nuo apgyvendintų vietų, švarioje gamtoje, pakankamai didelėje erdvėje (daug hektarų). Visa ši teritorija – klasė 12-18 metų vaikams.
Ūkyje mokytojai ir vaikai gyvena kartu. Šalia gyvenamųjų pastatų yra gardai, rūsiai, lysvės, šiltnamiai, muziejai, dirbtuvės, biblioteka, laboratorijos ir visi kiti infrastruktūros objektai, kuriuos vaikai pajus, kad reikia sukurti. Gyvenamuosiuose namuose arba teritorijoje taip pat sukuriamos vietos kontempliacijoms arba meditacijai, kadangi ypatingai svarbus paaugliui yra poreikis – pabūti vienam, atsigauti, susiderinti su savo vidiniu ir giliai slypinčiu širdyje ( absoliučiai visą kitą laiką jis socialus).
Mokykloje- ūkyje vaikai apsitarnauja patys: jie patys užsiaugina maistą, verda, tvarko ir stato, vykdo užduotis, kurios reikalingos ūkiui palaikyti (pavyzdžiui nuotekų valymas arba prekių, kurios vėliau bus parduotos, gamyba – tokiu būdu palaikant ūkio mikroekonomiką). Visus kylančius klausimus jie sprendžia bendrame susirinkime.
Kas gi jie – paaugliai? Kokios jų giluminės užduotys, kurioms sprendimą galima rasti mokykloje – ūkyje?
Pirmiausia, paauglys – tai „naujagimis sociume“. Apie tai jau pasakyta anksčiau.
Antra, paaugliai – tai „Žemės Vaikai“ ir tame yra atsakymas, kodėl būtent mokykla-ūkis, kodėl ne Oksfordas ar Kembridžas. 12-15 metų paaugliams reikia kasinėti žemę, tiesiog ją draskyti rankomis, pasiekti šaknis ir tą, kas nematoma, kas gilumoje. Jiems įdomu viskas, kas prasideda po kojomis ir baigiasi tarp žvaigždžių. Jie aptinka savo ryšį su žeme-dirva ir Žeme-planeta. Jie atranda, kad jų gyvenimas glaudžiai persipynęs su kitų būtybių gyvenimu. Kažkuriuo momentu jie suvokia savo atsakomybę už viską, kas vyksta planetoje. Ir atranda atsakymą į svarbiausią savo amžiaus klausimą: „Kaip visa tai susiję su manimi“?
Ant žemės paaugliai išgyvena tuos santykius, kurie ankstesnėse civilizacijose buvo tarsi kertiniai akmenys – ar tai maisto išauginimas, namų statyba, gynyba, ar dar kas bebūtų. Gamta savo pavyzdžiu ir dėsniais, paaugliams suteikia neribotą erdvę mokintis. Paauglio sąmonėje akcentas sutelktas į praktinius tikslus. Jam įdomu tai, kas reikalinga gyvenime. Tai yra, jei jūs pasiūlysite paaugliui išnagrinėti kažką ypatingai įdomaus iš Senovės Graikų istorijos arba padėti karvei veršiuojantis – jis bėgs į tvartą ( bet tuo pačiu jis pakels tokį sluoksnį informacijos ir tiek jį išsinagrinės, kad nei vienas vadovėlis negalės net priartėti prie tokios suvokimo gilumos).
Kai paauglys vykdo savo tikruosius interesus, jo protas pradeda iš naujo rodyti asorbuojančios išminties savybes ir vyksta lengvas tarpdisciplininių žinių įsisavinimas.
Paauglys – tai suaugusiojo architektas, „laukiantysis stebuklo“, dvasinis ieškotojas, kritikas, kovotojas už teisybę. Trapi ir pažeidžiama būtybė, turinti milžinišką energiją. Tai kūrėjas, kurio vaizduotės sparnais žmonija gali pakilti į neregėtas aukštumas.
Ir visos šios charakteristikos, užduotys ir poreikiai realiai pasireiškia mokykloje-ūkyje.
Mokinio diena planuojama maždaug taip:
– ryto laiką vaikai pašvenčia ūkio reikalams ( susitvarko patys ir sutvarko namus, pamelžia karvę, paruošia valgį, palaisto lysves ir t.t.)
– toliau – pamokos. Jas vadina pamokomis todėl, kad jos kartojasi tvarkaraštyje. Praktiškai mokyklų 12-18, kurios egzistuoja JAV ir Meksikoje, tai, kaip taisyklė – kalbos, matematikos, užsienio kalbos, atskirų mokslų pamokos. Trumpai ir mažose grupėse. Individualaus trekingo ( kai pedagogas atseka kiekvieno vaiko vystymosi trajektoriją, stebint pačio vaiko interesus ir išlaikant balansą su tuo, ką tokiame amžiuje reikia įsisavinti 1).
1 Pastebėta ir tokia praktika, kai pedagogai mokykloje-ūkyje visiškai atsisakydavo sekti bet kokia privalomąja programa ir rezultate vaikai demonstruodavo lygiai tokias pat žinias – taip formuojamas ūkio gyvenimas, kad mokslą ir įgūdžius vaikai vis tiek įsisavina vienu ar kitu būdu.
Pamokos prasideda ne anksčiau 9 val. ryto, dar geriau – vėliau. Esmė tame, kad 12-15 metų paauglio fiziologija, tai audringos transformacijos, ypatingai hormonų sistemoje, įtraukiančios į tą procesą beveik visą organizmo galią; smegenys beveik nieko negauna. Kalbant iš esmės, akademiniai pasiekimai – užduotys ne 12-15 metų vaikams[2.]
– projektai. Tai pagrindinis vaikų darbas, kurį jie taip pat, kaip ir viską Montessori sistemoje, renkasi remdamiesi savais interesais. Kaip taisyklė, imama kažkokia bendra tema mokyklai visam semestrui/metams ir kiekvienas, šios temos viduje, dirba sau įdomiais klausimais, mažose grupėse. Projektai gali būti akademiniai arba taikomieji. Ir viena ir kita leidžia įsisavinti mokslus visumoje (nagrinėjant Cheopso piramides arba vištidės statybos techniką, vaikai ištyrinės visus tuos pačius fizikos, matematikos, chemijos dėsnius ir t.t.). Užbaigus projektus (kurie, kaip taisyklė, trunka po keletą savaičių), mokiniai organizuoja konferenciją, kur tarpusavyje dalijasi atliktų tyrinėjimų rezultatais. Tas dalijimasis atradimais su kitais paaugliais iš vienos pusės sutvirtina žinias ir suteikia jiems savivertę ( paaugliams atradimai, nesidalijant su kitais, aplamai praranda prasmę), o iš kitos pusės leidžia vieniems mokiniams mokytis iš kitų – efektas, pastebimas tarp vaikų visuose planuose: vieni iš kitų jie mokosi geriau, nei iš suaugusiųjų.
Pagrindinis visai mokyklai 12-18 dalykas yra istorija. Ne užkariavimų istorija, o pasiekimų, kiekvienos civilizacijos arba atskiros asmenybės indėlio į planetos evoliuciją, istorija. Ji visada nagrinėjama sąryšyje su geografija, kultūrologija, socialogija – visoje apraiškų įvairovėje, konkrečiu laiko momentu. Istorijos juosta („Juodoji juosta“ ankstelesnio amžiaus plane) – pavirsta į tikrų tikriausią gobeleną. Vaikas turi galimybę ištyrinėti visų vykusių ir vykstančių reiškinių kilmę ir pasekmes, padaryti išvadas, suvokti prasmę ir suvokti savo vietą bei atsakomybės laipsnį.
– sportas ir kūryba. Tai paauglių tvarkaraščio laike užima liūto dalį. Maždaug 3 savaitės dienas jie užsiima tik sportu ir kūryba3. Esmė tame, kad šios veiklos rūšys ne tik puikiai balansuoja intelektinius užsiėmimus, bet ir leidžia patenkinti poreikius fiziniame vystymesi, komandiniame darbe, kuriant tarpusavio santykius, saviraiškoje, plėtojime, daugelio vidinių procesų suvokime. Jie piešia, šoka, dainuoja, groja instrumentais, fotografuoja, vaidina teatre, jodinėja, plaukioja baidarėmis – užsiima viskuo, ko tik nori. Taisyklė tik viena – kad nebūtų jokio lenktyniavimo. „Tau nereikia stengtis būti geresniu už kitą, bet tu gali tapti geresniu už save“. Ir tai jokiu būdu neturi būti „pasiekimų sportu“. Fiziškai paauglys tiek trapus ir pažeidžiamas, kad pervargimas jam gali turėti pačias negatyviausias pasekmes. Ne tik darbas ne anksčiau 9 valandos ryto, bet ir išimtinai tik vegetariškas meniu, vartojant natūralius cukrus bei lengvus baltymus – tai daktarės Marijos Montessori neginčijamos rekomendacijos.
Vienintelis, ko nėra mokyklose-ūkiuose – tai išeiginių ir atostogų, kaip dykinėjimo periodų. Vaikas gali išvažiuoti su šeima savaitei, kitai – bet kuriuo momentu- jis akademiškai nieko nepraleis, taip sutvarkyta mokykla. O apie išeigines čia aplamai nėra kalbos: mokykloje, kur viskas sutvarkyta, įvertinant vaiko interesus ir geros valios pagrindu, vaikas paprasčiausiai nepavargsta. Greičiau jis pavargsta iš nuobodulio, vienodumo ir būtinybės įveikti dirbtinius sunkumus už mokyklos ribų.
2 15-18, kada fiziologija išsilygina (ir 12-15 užduotys užsidaro), paauglio protas prasiblaivo ir tampa pasiruošęs įsisavinti aukštosios mokyklos programas siauromis disciplinomis.
3…ir, žinoma, ūkio einamaisiais reikalais, kurie be abejo, neturi atimti daug laiko.
Pagrindas vaikams 12-18 metų amžiaus – socialumas. Sociumas – tai jų gyvenimo, pasaulio suvokimo ir netgi laimės forma.
Atskirų momentų išgyvenimas kartu duoda paaugliams religinį vienybės jausmą ir priklausymą kažkam didesniam. Darbas kolektyve ir galimybė tame daryti savarankišką pasirinkimą atveda paauglį į unikalų reiškinį, turintį jam aukščiausią vertybę – valorizaciją. Šį terminą pasiūlė Marija Montessori. Valorizacija – tai paauglio vertės padidėjimas savo akyse, dėl atlikto darbo, vertingo visiems, rezultato. Tai transformuojantis procesas, vykstantis sieloje, tai, ką jis būtinai turi praeiti savo vystymesi, brendimo užduotis. Paaugliui būtina būti reikalingu, bet tik taip, kad jis numatydamas pats suvoktų, kas sudaro bendrijos poreikį, kad jis savo pasirinkimu galėtų atlikti darbą ir pajausti jo svarbumą bei naudą, kurią jis juo atnešė sau ir aplinkiniams. Ir tame jo aukščiausia laimė.
Visas mokyklos-ūkio gyvenimas tiesiog susideda iš galimybių valorizacijai.
Galima sakyti, kad mokykla-ūkis – tai sveikos visuomenės modelio atkūrimas, kur paaugliai įsisavina socialines roles jų tikrąja paskirtimi, ir kur vyksta sveikas santykio su tokiomis vertybėmis kaip darbas, draugystė, pareiga, laimė, gyvenimas formavimas.
Pavyzdžiui, mokyklose-ūkiuose būtinai vykdomi mikroekonomikos užtikrinimo projektai. Darbas visada savanoriškas – vaikai patys renkasi ką daryti ir gali pasiūlyti savo projektų variantus. Jeigu jie darbuojasi stalių dirbtuvėse, tai todėl , kad būtent tai jiems įdomu (yra pavyzdžių, kai vaikai rinkosi gaminti montessori-priemones pardavimui, todėl, kad jie patys kažkada naudojo tokias priemones, mėgsta jas ir nori, kad montessori-mokyklų būtų daugiau). Jiems įdomu padaryti gražiai, kokybiškai ir „dar geriau“. Uždirbti pinigai skiriami mokyklos reikmėms, o kartais ir labdaringiems tikslams.
Vaikai supranta, iš kur kas randasi, kam ir kodėl skiriama. Visai kitaip atrodo situacija, kai uždarbiauja paprastas šiuolaikinis paauglys. Dažnai jis eina ne ten, kur jam įdomu, o ten, kur priima ir kur moka. Tai darbas tik dėl pinigų. Toliau, gaunant tuos pinigus, paaugliui atsiranda „melagingo turtingumo“ jausmas. Jis gyvena šeimoje, kur jis, kaip taisyklė, aprūpintas, jam nereikia leisti pinigų maistui ir atidėti mokslams. Ir paauglys naudoja uždirbtus pinigus suaugusių (jo nuomone) gyvenimo atributams arba paprasčiausiai malonumams.
Visa tai tinka tiek 12-15, tiek ir 15-18 metų amžiaus tarpsniams. Visgi yra tam tikri savitumai būdingi vyresnio amžiaus periodui. Per pirmus trejus metus mokykloje-ūkyje paauglys įsisavina naują aplinką ir socialines roles, įvyksta augimo šuolis, susikuria sociali asmenybė. Toliau – vyksta tos asmenybės išėjimas į didįjį pasaulį. Nuo 15 metų paauglius pradeda karštai dominti viskas, kas vyksta aplink – nuo kiosko kampe iki tarptautinės politikos. Jie visiškai savarankiškai organizuoja ir sėkmingai įgyvendina globalinės reikšmės projektus, pavyzdžiui organizuoja rezervatus nykstančioms gyvūnų rūšims.
Berniukų skautų judėjimo pradininkas (ir Montessori draugas) Amerikoje 15-18 metų amžiaus periodui davė pavadinimą walkers. Tame jų esmė: jie – keliautojai, pasaulio piliečiai judėjime. Kas labai laiku, todėl, kad jų proto galimybės vėl išeina į piką, jie sugeba įsisavinti siauros specializacijos žinias, gilintis į mokslą, kiek tik tai įmanoma, jiems jau reikalingi universitetai. Jeigu dėstytojas 12-15 amžiui – tai universalas, eruditas (tarpdisciplininis specialistas), tai mokytojas 15-18 amžiui – universitetų profesorius arba mokslininkas.
Prieš 150 metų Marija Montessori pagarsino vieną be galo rimtą globalinę problemą: tiražavimas žmonių „su galva, bet be rankų“ arba „su rankomis, bet be galvos“. Ryškus pavyzdys: mokslo žmonės nežinantys savo tyrinėjimų pasekmių ir darbininkai-vykdytojai, neturintys supratimo apie savo darbo pilną vaizdą ir prasmę. Abu šie iškreipimai netinkami visuomenėje ir būtent į šiuos du tipus iki šių dienų ir beveik visur nukreipta švietimo sistema. Taigi Marijos Montessori idėjos su laiku tapo tik aktualesnės, ir mokykla-ūkis čia – raktas, atrakinantis duris į visai kitą realybę.
Marija Montessori kalbėjo apie žmogų kaip apie bendrakūrėją su Gamta, kurių triūsas nukreiptas kažko gražesnio ir tobulesnio sukūrimui, to, ką ji pavadino „supergamta“. Bet prie to ji pridėdavo – žmogaus ir DIEVO šlovei ir didybei. Dvasinius principus Marija Montessori visada kėlė pirma visko. Būtent asmenybės išaukštinimas, darbas su vidinėmis savybėmis turi būti kertiniai. Tai svarbiausias jos šūkis ir priesakas.
Marija Montessori paliko mums informaciją apie 12-18 metų amžiaus paauglius tik keletą nedidelių skyrių knygos „From Childhood to Adolescence“ priede. Egzistuoja tik keletas mokyklų pasaulyje, įgyvendinančių šio plano idėją. Viena iš šių mokyklų yra Hershey, mokykla JAV. Per savo egzistavimo metus ši mokykla sugebėjo realiai priartėti prie tų principų, kuriuos išryškino Marija Montessori. Peržiūrėjimui siūlomas video apie Hershey mokyklą ir interviu su keliais jos mokiniais.
Straipsnis paruoštas pagal „Įvadinio kurso pedagogams 12-18“ medžiagą Rusų Montessori Institute, lektorė Barbara Bazanes, mokykla MAP, Mexiko.
Sudarė Olga Azanova.
Leidinio redaktorius Tatjana Martynenko
