Etika yra viena iš filosofijos skilčių. Prievartos ir neprievartos tema – viena iš svarbiausių etikoje.
Prievarta ir neprievarta savimi išreiškia įvairius žmonių reakcijų būdus, kai jie susiduria su neteisingumu. Pasaulietinė filosofija išskiria tris pagrindines galimas žmogaus elgesio linijas, jam susiduriant su sutinkamu neteisingumu:
1) pasyvumas, silpnadvasiškumas, bailumas, kapituliacija;
2) atsakomoji prievarta;
3) neprievartinis pasipriešinimas.
Socialinėje filosofijoje manoma, kad aktyvi prievarta kaip atsakas į sielai daromą blogį yra geriau, nei pasyvumas, nes nuolankumas arba silpnadvasiškumas tik palaiko prievartą ir neteisingumą. Nesipriešindamas žmogus neigia savo teises į laisvę ir atsakomybę.
Tolesnis aktyvaus pasipriešinimo neteisybei vystymasis laikomas neprievartinis pasipriešinimas, kuris pasipriešinimą prievartai perveda į kokybiškai naują dorovės plotmę. Žmogus, pakilęs iki neprievartos pozicijos, skirtingai nei nuolankus ir pasyvus žmogus, vadovaujasi pripažindamas kiekvienos žmogiškosios asmenybės vertingumą, jis veikia iš meilės pozicijos ir siekia bendros gerovės.
Didingiausias neprievartinio pasipriešinimo praktikas yra Mahatma Gandhi, laimėjęs Indijos išsilaisvinimą iš Britanijos imperijos be nei vieno šūvio. „Pilietinio pasipriešinimo serijos rezultatas tapo taikus Indijos nepriklausomybės sugrąžinimas, tapęs didingiausiu politinių aktyvistų pasiekimu, tikriausiai, per visą istoriją”, – skelbia Vikipedija.
Tačiau mažai kas įžvelgia neprievartinio pasipriešinimo metodo ryšį su vienu iš senųjų religinių principų – ahimsa.
Kreipiamės į žodynus:
„Ahimsa – (skr.) ahimsa – elgsena ir veikimo būdas, kuriais remiantis pirmas reikalavimas yra nekenkimas, neskriaudimas – prievartos nevartojimas. Ahimsa išreiškiama kaip elgsena, vedanti į blogio pasaulyje mažinimą, nukreiptą prieš patį blogį, o ne prieš jį kuriančius žmones (prievartos nebuvimas)”.
„Ahimsa – prievartos nevartojimas, susideda iš nežudymo, neprievartos, neužgauti jokios gyvos būtybės (žmonių, gyvūnų, augalų) niekada ir jokiu būdu – nei mintimi, nei žodžiu, nei darbu”.
Filosofinis neprievartos kaip ahimsos supratimas, savo šaknis turi senuosiuose Indijos religiniuose mokymuose. Būdamas tikintis žmogus, Mahatma Gandhi bandė panaudoti indiškosios religinės filosofijos principus praktikoje.
„Neprievarta man – ne paprasčiausia filosofinė kategorija, tai įstatymas ir mano gyvenimo esmė… Ahimsa – tiesos paieškų pagrindas. Šios paieškos bergždžios, jei nėra grindžiamos ahimsa. Visi mes esame padaryti iš vienos tešlos, visi esame vieno Kūrėjo vaikai ir dieviškosios jėgos mumyse yra beribės. Niekinamai elgtis su žmogiškąja būtybe – reiškia niekinamai elgtis su šiomis dieviškosiomis jėgomis ir tuo pačiu daryti blogį ne tik šiai būtybei, bet ir visam pasauliui. Visada man būdavo mįslė, kaip žmonės savo artimojo žeminimą gali laikyti padoriu dalyku.”
Mohandas Karamčandas Gandis. Mano gyvenimas.
Neprievartos principas plačiai paplitęs daugelyje Rytų dvasinių mokyklų, tokiose kaip budizmas, džainizmas, induizmas. Džainizme tai – pagrindinis įžadas, iš kurio seka visi likusieji. Priėmę ahismos įžadą džainistai taip rūpinasi viskuo, kas gyva, kad ant burnos užsideda tvarstį ir pasivaikščiodami prieš save šluoja specialia šluotele, kad netyčia nepakenktų netgi smulkiems vabzdžiams.
Neprievartos principas išpažįstamas ir krikščionybėje. Neprievartos idealas suformuluotas Jėzaus Kalno pamoksle: „Nesipriešink piktam [žmogui], bet jai kas tave užgautų per dešinį skruostą, atsuk jam ir kitą.”(Mt, 5:39). Taip pat šiam principui atitinka įsakymai „Nežudyk” ir „Savo artimą pamilk kaip save patį”.
Tačiau, nežiūrint į tai, kad įvairių religinių krypčių pasekėjų skaičius nuolat auga, žmonės praktiškai nustojo suprasti ir suvokti senose religinėse sistemose esančias tiesas.
Nukreipti žmonijos žvilgsnius į Senąjį Mokymą, kuris egzistavo per visą žmonijos vystymosi laikotarpį, pašaukti Išminties Valdovų Laiškai.
Šiame skyriuje kaip Išminties Valdovų Laiškų fragmentas yra Mokymas apie neprievartą. Šio Mokymo traktavimas skiriasi nuo traktavimo, sutinkamo pasaulietinėse filosofinėse sistemose, kadangi pirmoje vietoje duodamajame Mokyme stovi Dievas ir paklusnumas Jo Įstatymui.
Tokiu būdu prie trijų aukščiau išvardintų žmonių reakcijų į neteisumą ir blogį pridedama dar viena reakcija – nesipriešinimo blogiui reakcija ne tik fizine prievarta, bet ir kad ir kokiomis būtų negatyviomis mintimis ir jausmais, nuolankumas prieš neteisingumą.
Iš šiuolaikinio žmogaus požiūrio taško tokia reakcija gali ribotis su kvailumu. Tačiau viskas priklauso nuo sąmonės lygio, kuriame yra žmogus, nuo jo požiūrio taško į aplink jį vykstančius įvykius.
Jeigu į viską, kas aplink mus vyksta, žvelgsime kaip į kažkada žmogaus atliktų veiksmų padarinius, tai bet kuri neteisybė, su kuria susiduria žmogus, buvo sukurta jo paties praeities veiksmų. Vadinasi, bet kuri atsakomoji reakcija į šį neteisingumą ir veiksmu, ir mintimi bei žodžiu, reikš naujo neteisingumo sukūrimą ateityje. Todėl aukščiausia žmogaus reakcija į bet kurį išorinį neteisingumą bus rezignacija su su šiuo neteisingumu.
Tai ne išoriniai procesai, o vidiniai, vykstantys žmogiškosios būtybės viduje.
Tam, kad įstengtų taip reaguoti, žmogus turi turėti labai aukštus dvasinius pasiekimus, lygius Kristaus ir Budos pasiekimams.
Todėl atrodantis išorinį pasyvumą ir neveiksnumą šiuo atveju lydi didelės dvasinės pastangos. Jėzus kristus ne tik mokė neprievartos, bet įstengdavo atsakyti neprievarta į bet kurį neteisingumą. Jis pademonstravo šią savo mokymo nuostatą, nuolankiai priimdamas nukryžiavimą ant kryžiaus. Auka, kurią Jis atnešė, įstengė pažadinti daugelio krikščionių kartų širdis ir nukreipti juos į vieną svarbiausių Senojo mokymo aspektų – Mokymą apie neprievartą.
Šį Mokymo aspektą įmanoma suvokti ir priimti tik tuo pat metu priimant tokius svarbius Įstatymus, kaip Karmos Įstatymas ir reinkarnacijos Įstatymas. Reikia tikėti Aukščiausiuoju šioje Visatoje egzistuojančiu Įstatymu, kurį kitaip galima pavadinti Dievu. Ir visiškai atsakingai reikia žvelgti į viską, kas jūsų gyvenimuose vyksta, bei viską vykstantį suvokti kaip nenutrūkstamą ryšį su vieninga viso esančiojo, kas egzistuoja Visatoje, matrica ir mūsų asmeniniais praeities veiksmais.
Tačiau pažymėkime, kad kiekviename žmogiškosios būtybės vystymosi etape bus savas atsakomosios reakcijos į blogį arba neteisingumą algoritmas. Vienam sąmonės lygiui tai bus noras pabėgti, pasislėpti nuo neteisingumo arba prievartos, kitam sąmonės lygiui – atsakyti prievarta („akis už akį, dantis už dantį“), trečiam sąmonės lygiui – atkišti karį skruostą, jei sudavė per dešinį.
Jeigu mes veršimės į aukščiausią suvokimo lygį, tai po daugelio metų ir netgi gyvenimų, skirtų dvasiniam tobulėjimui, ateis suvokimas, kad išorinis pasireiškimas, mus supanti iliuzija, atitinka mūsų sąmonės lygį ir kad keisdami savo sąmonę, ją tobulindami, mes aplink save faktiškai mes galime turėti teisingesnę visuomenės ir viso gyvenimo santvarką.
Kitaip sakant, išimdami iš savo sąmonės agresiją, neapykantą, priešiškumą ir pakeisdami šias netobulas būsenas meile, Atjauta ir Gailestingumu, mes darome įtaką viskam, kas mus pasaulyje supa, ir tobulinama šį pasaulį. Maža to, kuo subtilesnes dieviškąsias apraiškas sugebame išlaikyti savo sąmonėje, tuo didesnę įtaką darome mus supančiam pasauliui.
Visuomenės narių dvasingumo augimas, atsiradimas žmonių, atitinkančių Kristaus ir Budos sąmonės lygį, gali pakeisti visas žmogiškojo gyvenimo sritis: politiką, ekonomiką, švietimą, mokslą, techniką. Taip, jeigu valstybės vadovybę sudaro aukštos dvasios žmonės, tai kad pasiektume politinius tikslus, panašiai kaip Mahatmai Gandžiui reiks panaudoti neprievartos principą; šiuo atveju politiniai tikslai spręsis patys savaime. Apie tai dar 5-e amžiuje pr.Kr. rašė senasis graikų filosofas Platonas.
Savo laiškuose Valdovai kalba apie būtinybę išimti iš žmogiškosios sąmonės tokį jausmą, kaip kova. Kai kovos būsena išeina iš žmonijos daugumos sąmonės, automatiškai liaunasi karai, teroristiniai aktai, bet kuri prievarta. Sąmonės pasikeitimas įvyksta kaip dorovinio žmogaus tobulėjimo rezultatas ir yra dėsningas žmonijos evoliucijos vystymosi etapas.
Mokymas apie neprievartą nereiškia, kad nedelsiant išoriniame pasaulyje žmonės turi stabdyti bet kurią veiklą ir užsiimti tik savęs tobulinimu. Paprasčiausiai Dieviškuosius principus nuolatos reikia įvesti į mūsų kasdienį gyvenimą. Nepriklausomai nuo to, kiek tam prireiks gyvenimų.
Jūs – dvasios kariai
Numylėtinis Sūrja
2005 metų kovo 14 d.
…Jūs – kariai šiame pasaulyje, dvasios kariai, ir be perstojo kovojate mūšyje. Šis mūšis prasidėjo nuo iliuzijos pasireiškimo ir jis baigsis tik tada, kai visata užbaigs savo egzistavimo ciklą ir išreikšti pasauliai bus suvynioti. Iki to laiko vyks mūšis tarp šviesos ir tamsos jėgų, supriešintų viena kitai ir pereinančių viena į kitą.
Amžinas judėjimas, amžinas veržimasis ir amžina opozicija vystymuisi.
Įkūnytoji žmonija turi skirtingus sąmonės lygius. Ir skirtingi sąmonės lygiai skirtingai supranta šį mūšį ir skirtingai mėgina dalyvauti šiame mūšyje.
Iš tikrųjų viską lemia žmogaus sąmonė. Pabandykite pasakyti viduramžių riteriui, besiruošiančiam į žygį ginti Dievo karsto, kad jis neteisingai supranta šį pasaulyje vykstantį mūšį.
Pabandykite jūsų laikais pasakyti teroristams mirtininkams, kad jie neteisingai supranta vykstantį mūšį.
Pabandykite tiems žmonėms, kurie gavo mokymą iš buvusio pasiuntinio ir bando žodžiu vykdyti teismą šioje Žemėje, pasakyti, kad jie neteisingai supranta mūšį.
Galite įsivaizduoti, kuo baigsis bandymai įtikinti šiuos skirtingus žmones, kad jie neteisūs.
Toks jų Dieviškosios Realybės įsisąmoninimo lygis. Ir jie nuoširdžiai pasiryžę daug ką paaukoti, netgi paaukoti savo gyvybę, kad tos jėgos, kurias jie gina, pasiektų pergalę.
Problema ta, kad šių žmonių sąmonės lygis lemia, kokias jėgas jie realiai gina.
Ir jeigu jie būtų pasiekę Budos arba Kristaus sąmonės lygį, tai suprastų, kad bet koks kovos pasireiškimas fiziniame ir subtilesniuose minčių bei jausmų planuose didina iliuziją.
O dvi jėgos, kovojančios šios kūrinijos rėmuose, yra iliuzinė jėga, nukreipta į iliuzijos didinimą, ir Realaus Dieviškojo pasaulio jėga, nukreipta į iliuzijos sutraukimą. Šis mūšis vyksta Danguje ir tęsis tol, kol egzistuos išreikšta Visata, tol, kol egzistuos išreikšti pasauliai.
Tai mūšis, nuleistas iki dabar gyvenančių žmonių sąmonės lygio, priimamas pagal jų sąmonės lygį. Ir jų veiksmai šiame mūšyje yra visiškai suderinti su tomis energetinėmis, karminėmis nuosėdomis, kurias jie gavo praeityje. Ir tie riteriai, kurie buvo pasiruošę žudyti kitatikius, savo, kaip jiems atrodė, teisingoje kovoje už Kristų, dabar kariauja žodžiu ir toliau stengiasi surišti tamsos jėgas ir kovoja prieš juos truputį kitomis priemonėmis.
Ir jeigu jiems pasakytume, kad pagal Budos ir Jėzaus mokymą jie elgiasi neteisingai, niekada jumis nepatikėtų. Todėl, kad tai yra jų sąmonės lygis. Ir ta energija, kuri yra jų elektroniniame dirže, turi būti išnaudota, ji sugrįš pas juos vėl ir vėl įvairiuose įsikūnijimuose tol, kol jų sąmonė pakils iki tokio lygio, kad pradės suprasti tikrąją šiame pasaulyje vykstančios kovos esmę.
Ši kova egzistuos tol, kol žmonija leis egzistuoti tai kovai savo sąmonėje.
Pasaulis yra žmogiškosios sąmonės atspindys. Ir tas individas, kuris pasiekia Budos sąmonės lygį, kuris meditacijose patiria būseną, vadinamą nirvana, supranta, kad toje būsenoje nėra jokios kovos. Šioje būsenoje egzistuoja tik meilė, harmonija, džiaugsmas, palaima – visos Dieviškosios savybės, neaptemdytos žema žmogiškąja sąmone.
Ar aplink save matote daug Budų, panirusių į meditaciją?
Nepatikėsite, bet vienas toks Buda sugeba išlaikyti visos planetos balansą.
Ir kai jūsų miestų parkuose ant suoliukų ir po medžiais sėdės Budos meditacijos poza ir į juos paprasčiausiai niekas nekreips dėmesio todėl, kad tai bus toks įprastas dalykas kaip pensininkai, vaikštantys su savo keturkojais draugais, – kai tai įvyks, nebus terorizmo, aršiai besiginčijančių dogmatikų, atstovaujančių skirtingoms religinėms konfesijoms ir įrodinėjančių vienas kitam, kad jų Dievo supratimas yra pats teisingiausias.
Iki tai įvyks, kiekvienas atidirbinės savo karminį bagažą ir vis susidurs su tomis gyvenimiškomis situacijomis, kurios pastūmės į naują sąmonės vystymosi lygį, link naujo laiptelio, vedančio į Dieviškosios Tiesos pažinimą.
AŠ ESU Sūrja
Paskaitų ciklą tema „Mokymas apie neprievartą” parengė T. N. Mikušina
