(2005-03-31) Mes turime duoti Dievui galimybę išreikšti save per mus. Konfucijus

AŠ ESU Konfucijus, atėjęs pas jus per šį pasiuntinį.
Aš atėjau duoti Dieviškosios Išminties pamokymų. Nuo mano įsikūnijimo Žemėje praėjo daugelis šimtų metų. Ir aš džiaugiuosi atsiradusia galimybe pakartoti dėkingai auditorijai mano Mokymo žodžius.
Visada geriau klausytis žodžių iš pirminio šaltinio, negu patikėti tuo, kaip tuos žodžius traktuoja tie žmonės, kurie galvoja, kad pasiekė aukštą išminties pažinimo laiptelį. Tačiau jie yra Dieviškosios Išminties kalno viršūnės papėdėje ir gyvenimo šurmulys nuolat atitraukia jų dėmesį ir neleidžia žengti link šios viršūnės nei vieno žingsnio.
Aš manau, kad tiems, kurie skaito šias eilutes, taip nebus. Ir jūs galėsite kažkuriam laikui atitrūkti nuo supančios iliuzijos ir susitelkti į nepraeinančias Tiesas, niekaip nesusietas su jūsų laiku, jūsų šalimi ir jus supančia aplinka. Pasistenkite susitelkti į savo širdį. Širdies plakimą. Įsiklausykite į savo kvėpavimą. Įkvėpimas… Iškvėpimas…
Jūsų kvėpavimas ir jūsų širdies darbas niekaip nesusiję su šalimi, kurioje gyvenate. Ir niekaip nesusiję su tuo vaidmeniu, kurį gyvenime atliekate.
Lygiai taip ir Dieviškoji Tiesa. Ji egzistuoja pati sau ir nepriklauso nuo išorinės sąmonės ir jūsų minčių.
Tada kodėl jūs egzistuojate, jeigu šis pasaulis puikiai apsieina be jūsų? Ar esate iškėlę sau šį klausimą? Ar klausėte savęs kada nors, dėl ko jūs gyvenate?
Aš manau, kad nors kartą gyvenime šis klausimas iškilo kiekvienam iš jūsų. O daugeliui šis klausimas iškildavo taip dažnai, kad pats gyvenimo prasmės ieškojimas pavirto gyvenimo prasme.
Jūs teisūs, mano numylėtiniai, verta yra suprasti, kam jūs gyvenate ir kam egzistuoja viskas, kas jus supa.
Kai aš buvau įsikūnijime, buvau tiesiog apsėstas šio klausimo. Būdavo dienų, kai nerasdavau sau vietos, vis bandydamas atsakyti į šį klausimą.
Aš buvau tikintis žmogus ir aš laikiausi tos pasaulėžiūros sistemos, kuri buvo priimta mane supančioje aplinkoje. Taip buvo tol, kol supratau, kad ši pasaulėžiūros sistema sukurta žmonių, tokių pat žmonių, kaip ir aš pats. Tapdamas vyresnis supratau, kad aš netobulas, todėl bet kuri mano mintis buvo netobula dar prieš išreiškiant ją žodžiais. Kodėl aš netobulas? Ir kodėl, kad ir kiek stengčiausi, negaliu įveikti šių netobulybių savyje?
Jums pažįstami šie klausimai? Jūs irgi esate juos sau uždavę?
Su laiku atsakymas į šį klausimą tapo pagrindu tos mokymo sistemos, kurią daviau žmonėms, panorėjusiems pas mane mokytis.
Aiškiai suvokiau, kad mano viduje yra Aukštoji, tobulesnė, mano paties dalis. Ir aš galėjau bendrauti su šia savo paties dalimi. Tačiau suvokiau, kad šios savo paties dalies pasireiškimui trukdau aš pats. Ne kažkas už mano ribų, o būtent aš pats.
Numaniau, kad aš ir visos gyvos būtybės sukurtos pagal paveikslą To, kas sukūrė šį pasaulį, kas pagal savo padėtį yra daug aukščiau už mus. Ir mes visi susiję su Juo ir sudarome neišardomą Vienybę. Ir lygiai taip, kaip manyje yra Aukščiausia mano paties dalis, šis Kūrėjas ir Pasaulio Sukūrėjas turi aukščiausią savo Paties dalį ir žemiausią savo Paties dalį. Ir ta žemiausia Jo Paties dalis – tai aš įsikūnijime. Tai aš įsikūnijime ir visi kiti gyvi sutvėrimai įsikūnijime ir visa Žemė kurią aš regėjau, kiek akys aprėpia.
Mes visi buvome Jis įsikūnijime.
Ir Jis per mus gyveno, kūrė ir pažino. Jis pažino Pats save per mus, per kiekvieną gyvą būtybę.
Mes visi buvome jo ląstelės ir kraujagyslės. Mes sudarėme Jo kūną. Ir mes buvome visi susiję su Juo ir tarpusavyje.
Visa, kas skyrė mus vieną nuo kito ir nuo Vienybės su Juo, turėjo būti įveikta.
Todėl aš mokiau ir aš dabar mokau tik vieno paprasto dalyko. Aš kviečiu kiekvieną iš jūsų dirbti su ta jūsų pačių dalimi, kuri trukdo jums tapti susivienijusiems su Kūrėju. Su ta jūsų pačių dalimi, kuri skiria jus nuo visiško vieningumo būsenos su Dievu, Kūrėju, Atmanu, Aukščiausiu Protu. Nesvarbu kaip jūs pavadinsite tą, kurio dalis jūs iš tikrųjų esate.
Jūs negalite ko nors daryti už kitą žmogų. Taip pat negalite kito žmogaus priversti, kad darytų ką nors naudinga jums. Tiksliau, galite tai padaryti, bet tam jums prireiks panaudoti prievartą. Turėsite jėga kažką priversti dirbti jums arba vykdyti jūsų įsakymus. Nesvarbu, ar tai bus šiurkšti fizinė jėga, ar jūsų parašyto įstatymo jėga.
Tačiau pabandykite priversti savo širdį kvėpuoti, o plaučius – pumpuoti kraują po jūsų kraujo sistemą.
Jums nepasiseks. O jeigu pažiūrėtume į istoriją, tai visa istorija kaip tik ir sudaryta iš tų momentų, kai kažkas bandė priversti kažką daryti tai, kas jam reikalinga. Iš to kilo karai, taip pat bet koks neteisingumo pasaulyje pasireiškimas.
O šio neteisingumo pagrindą visada sudaro kažkieno noras padaryti taip, kaip jam reikia.
Taigi mes sugrįžome prie savo netobulumo temos.
Kai buvau jaunas, aš iš tikrųjų maniau, kad savo pavyzdžiu ir įtikinėjimo jėga galiu įkvėpti pasaulį pasikeisti. Aš išeikvojau daug energijos ir jėgų bandydamas įtikinti žmones, kaip jie turi elgtis, ką turi daryti.
Man trūkdavo jėgų įtikinti žmones elgtis taip, kaip man atrodė būtų išmintinga elgtis.
Tada aš pradėjau veikti išvien su tais žmonėmis, kurie priėmė mano pažiūrų sistemą. Tačiau mano jėgų vis vien neužteko. Patikėkite manimi, aš išeikvojau labai daug jėgų, jog įtikinčiau žmones, kad jie gyvena neteisingai ir kad jie nors išklausytų mane, kaip jiems vertėtų gyventi.
Ėjo metai po metų, dešimtmetis po dešimtmečio, o situacija pasaulyje nesikeitė, kad ir kaip aš stengiausi.
Kodėl?
Aš buvau tik maža smiltelė, maža ląstelė šios visatos organizme. Ir aš bandžiau įtikinti visą visatą, kad ji turi gyventi pagal mano įstatymus.
Ir po daugelio dešimtmečių, aš pagaliau suvokiau, kad vienintelis žmogus, kuris man trukdė visoje Žemėje, buvau aš pats. Tai buvo pernelyg didelė mano puikybė ir pernelyg didelis įsitikinimas tuo, kad aš pažinau visą Tiesą ir galiu mokyti šios Tiesos kitus.
Mano išorinis žmogus užuot paklusęs Įstatymui, kuris veikia šioje visatoje, bandė priversti visą visatą gyventi pagal savo įstatymą.
Aš supratau pagrindinę Tiesą. Turiu jums pasakyti, kad vertėjo praleisti visą gyvenimą, kad suvokčiau šią Tiesą.
Beprasmiška ir nenaudinga įvedinėti savo įstatymus tame pasaulyje, kuriame mes gyvename. Mes turime paklusti Įstatymui, kuris yra šios visatos pagrindas ir kuris įsisąmonintas jau šios visatos kūrimo momentu.
Tas Įstatymas toks, kad turime atsisakyti noro išreikšti save, savo ego, o turime padaryti viską, kas nuo mūsų priklauso, kad duotume galimybę Dievui išreikšti save per mus.
Tada mes sugebėsime atkurti mūsų Vienybę. Ir tada mes galėsime dalyvauti šios visatos Kūrėjo sumanymo realizacijoje.
Šią užduotį, šį darbą kiekvienas turime įvykdyti. Ir nėra nei vieno žmogaus šioje visatoje, kuris atliktų tą darbą už jus. Todėl šis darbas yra pats svarbiausias ir jį įvykdyti yra šio gyvenimo prasmė, kurios ieškote už jūsų pačių ribų ir negalite surasti.
Aš duodu jums savo žemiško gyvenimo mąstymų vaisių, bet negaliu priversti jūsų šį vaisių suvalgyti. Šitai turite padaryti patys.
Niekas, esantis ne jumyse, negalės padaryti to darbo už jus.
Aš palieku jus. Ir labai tikiuosi, kad daviau jūsų minčiai teisingą kryptį.

AŠ ESU Konfucijus