Trečioji Pagrindinė Rasė gyveno dideliame į pasagą panašiame žemyne, „Slaptojoje Doktrinoje“ pavadintame Lemūrija. Pabandžiau šį žemyną pavaizduoti pagal aprašymą, duotą „Slaptojoje Doktrinoje“. Aišku, tai tik apytikris pavaizdavimas. Kranto linija tikriausiai yra labiau išlankstyta pusiasalių, kyšulių, upių žiočių. Prie žemyno glaudėsi daugelis salų. Nei Europos, nei Afrikos, nei abiejų Amerikų tuo laiku nebuvo. Taip pat nebuvo didesnės Azijos dalies.
Pateiksiu kelias citatas iš „Slaptosios Doktrinos“, kuriomis remdamasi aš sudariau savo žemėlapį.
Didingas žuvęs žemynas galbūt plytėjo Azijos pietuose ir tęsėsi nuo Indijos iki Tasmanijos 1.
… jo liekanų vertėtų ieškoti Madagaskare, Ceilone, Sumatroje, Javoje, Borneo ir svarbiausiose Polinezijos salose 2. Indostano ir Azijos plokščiakalniai pagal tą hipotezę tose tolimose epochose buvo tik kaip didelės salos, prisišliejusios prie centrinio žemyno…
Be šio fakto, spėjimai apie senąjį žemyną, kurio pėdsakų gali būti rasta tarp vulkaninių salų ir kalnuotame Azorų ir Kanarų salų paviršiuje bei Žaliajame kyšulyje, yra geografiškai tikėtini.
Maža to, žvelgiant į planisferą ir matant salas ir saleles, išsibarsčiusias nuo Malaizijos archipelago iki Polinezijos, nuo Zundo sąsiaurio iki Velykų salos, ir turint hipotezę apie žemynus, buvusius prieš tuos žemynus, kuriuose mes gyvename, neįmanoma tarp jų nepamatyti visų reikšmingiausio.3
Lemūrija, kaip mes pavadinome Trečiosios Rasės Žemyną, tada buvo gigantiška šalis 4. Ji dengė visą sritį nuo Himalajų papėdės, ji ją skyrė nuo vidinės jūros, ridenusios savo bangas per teritoriją, kurią mes dabar žinome kaip Tibetą, Mongoliją ir didingąją Šamo (Gobio) dykumą; nuo Čitagongo vakarų kryptimi į Hardvarą ir rytų kryptimi į Asamą. Iš ten ji driekėsi į pietus per žemes, kurias mes dabar žinome kaip Pietų Indiją, Ceiloną ir Sumatrą; paskui savo kelyje į pietus aprėpusi Madagaskarą iš dešinės pusės ir Tasmaniją iš kairės, ji nusileido kelių laipsnių nepriėjusi iki Antarktinio rato; o nuo Australijos, kuri tais laikais buvo vidinė Svarbiausio Žemyno sritis, ji toli įsiterpė į Ramųjį vandenyną už Rapa-nui (Teapi, arba Velykų Salos), dabar esančios 26° pietų platumos ir 110° vakarų ilgumos.5
Velykų Sala, pavyzdžiui, priklauso pačiai anksčiausiai Trečiosios Rasės civilizacijai. Netikėtas vulkano išsiveržimas ir vandenyno dugno pakilimas Čempleno epochos šiaurės poliarinio potvynio laiku pakėlė šią mažą archajinių amžių relikviją – po to, kai ji buvo paskandinta kartu su kita teritorija – nepaliestą, su visomis jos statulomis bei vulkanu ir paliko kaip Lemūrijos egzistavimo liudytoją.6
Bet čia reikėtų šį tą paaiškinti. Teorija apie Šiaurės Lemūrijos egzistavimą neturi kelti jokio nerimo. Šio didingo Žemyno tęsinys šiaurinėje Atlanto vandenyno dalyje nė kiek neprieštarauja nuomonėms, taip plačiai paplitusioms, apie žuvusios Atlantidos vietą, nes viena nuomonė patvirtina kitą.
Vertėtų pažymėti, kad Lemūrija, buvusi Trečiosios Pagrindinės Rasės lopšiu, ne tik apėmė plačią sritį Ramiajame ir Indijos vandenynuose, bet tęsėsi arklio pasagos forma už Madagaskaro aplink Pietų Afriką (tada vos pradėjusią formuotis) per Atlanto vandenyną iki Norvegijos. 7
… Švedija ir Norvegija sudarė neatskiriamą Senosios Lemūrijos dalį, taip pat ir Atlantidos dalį iš Europos pusės lygiai taip pat, kaip Rytų ir Vakarų Sibiras, ir Kamčiatka jai priklausė iš Azijos pusės. 8
Reikia pasakyti, kad ta Lemūrijos žemyno dalis, kuri buvo Atlanto vandenyno vietoje ir kuri vėliau tapo nauju žemynu – Atlantida, pakilo iš vandenyno dugno gerokai vėliau nei pagrindinė žemyno dalis.
Lemūroatlantai, kurie gyveno šioje Lemūrijos dalyje, vėliau tapo nauja Ketvirtąja Pagrindine Rase.
Pagal Didįjį Kosminį Įstatymą kiekvienai rasei sukuriamas naujas žemynas. Šiame žemyne rasė auga, vystosi, sensta ir šios rasės likučiai pasineria į vandenyno dugną kartu su žemynu, kai tam ateina laikas. O gamta tuo laikotarpiu jau ruošia naują žemyną naujai rasei.
Nes Slaptingasis Mokymas sako, kad šio Rato metu turi įvykti septynios žemiškos Pralajos, sukeltos Žemės Ašies pasvirimo. Tai yra Dėsnis, suveikiantis paskirtu laiku ir visiškai ne aklai, kaip gali numatyti mokslas, bet pagal tikslų atitikimą ir suderinimą su Karmos Įstatymu. Okultizme šis Nepermaldaujamas Dėsnis vadinamas Didinguoju Subalansavimu. 9
Nuo Žmonijos atsiradimo šioje Žemėje momento jau įvyko keturios panašios perturbacijos, susijusios su ašies pasvirimu. Senieji žemynai, išskyrus pirmąjį, buvo praryti vandenynų, atsirado kitos žemės, didžiulės kalnų grandinės pakilo ten, kur anksčiau jų nebuvo. Sferos paviršius kiekvieną kartą visiškai pakisdavo; „labiausiai prisitaikiusios tautos ir rasės“ sulaukdavo pagalbos, o neprisitaikiusieji būdavo sunaikinami, nušluojami nuo Žemės paviršiaus. Panaši atranka ir poslinkiai įvyksta ne tarp Saulės pakilimo ir laidos, kaip kas nors gali pamanyti, bet reikalauja kelių tūkstantmečių, kol nauji namai bus sutvarkyti. 10
Atėjo laikas, ir gigantiškas Lemūrijos žemynas pradėjo skaidytis į mažesnius žemynus.
Lemūrija nebuvo paskandinta kaip Atlantida, bet pasinėrė į bangas dėl žemės drebėjimų ir požeminių ugnių, kaip tai kada nors atsitiks Didžiajai Britanijai ir Europai.11
Komentaruose aiškinama, kad tai įvyko dėl Žemės sukimosi greičio sumažėjimo:
Kai Ratas sukasi įprastu greičiu, jo kraštutiniai taškai (ašigaliai) susiderina su jo viduriniu Ratu (pusiauju), o kada jis sukasi lėčiau ir visomis kryptimis svyruoja,
Žemės paviršiuje įvyksta didieji sukrėtimai. Vandenys veržiasi dviejų galų kryptimis ir naujos žemės pasikelia vidurinėje juostoje (pusiaujo žemės), o esančios galuose, įžengia į Pralają dėl potvynio.
Ir toliau:
Taigi Ratas (Žemė) yra paklusnus ir valdomas Mėnulio Dvasios, jei kalbėsime apie jo vandenų kvėpavimą (potvynius). Amžiaus (Kalpos) pabaigoje Didžiosios (Pagrindinės) Rasės Mėnulio Valdovai (Tėvai ir Pitri) pradeda traukti stipriau, todėl Ratas aplink jo Juostą yra suspaudžiamas; kai jis nusileis vienose vietose ir pakils kitose ir kai šis judėjimas pasieks kraštutinius taškus (ašigalius), iškils naujos žemės, o senos bus įtrauktos.12
Palaipsniui iš didelio žemyno liko atskiros salos, kurios greitai viena po kitos dingo vandenyno dugne.
Pasakyta 13, kad Lemūrija žuvo apie 700 000 metų iki pradžios to, kas dabar vadinama Trečiuoju (Eoceniniu14) Periodu 15.
Pati didžiausia likusio Lemūrijos Žemyno dalis yra Australija. Čia įvyko mažiau pakitimų nei kokiame kitame žemyne. Tas pasakytina apie fauną ir florą. Slaptoji Doktrina tai aiškina taip:
Koks yra tokio „pasmerkimo lėtėti“ pagrindas, ar priežastis? Priežastis ta, kad aplinkos sąlygų Pobūdis vystosi pari passu (drauge) su atitinkama rase. Atitikimai karaliauja visur. Tų paskutinių lemūriečių atgyvenos, kurios išvengė žūties, prarijusios jų rasę, kai pagrindinis Žemynas buvo užtvindytas, tapo dabartinių čiabuvių genčių protėviais. Būdami ganėtinai žemo porasio… jų palikuonys nuo to laiko egzistavo sąlygomis, kurias aiškiai valdė lėtėjimo dėsnis. Australija dabar yra viena seniausių iš virš vandenų iškilusių šalių, ji visiškai sukriošusi, nors jos „dirvožemiai nekalti“. Ji negali gaminti naujų formų, jeigu jai nebus suteikta naujų ir jaunų rasių pagalba ir dirbtiniai dauginimo bei įdirbimo būdai. 16
Ganėtinai reikšmingas faktas ir komentaras. Tai įrodo, kad žmogus keisti pasaulį gali tik per savo sąmonės pokyčius.
Nuorodos:
1 „Slaptoji Doktrina“, 256 psl.
2 Ten pat, 257 psl.
3 Ten pat, 258 psl.
4 Savaime suprantama, kad nei Lemūrijos pavadinimas, nei netgi Atlantidos nėra tikrieji archajiniai žuvusių žemynų vardai, kaip tai pasakyta „Preliminariose [tos knygos] pastabose“. Jie buvo mūsų priimti paprasčiausiai dėl aiškumo… (išnaša dalinai kopijuota iš „Slaptosios Doktrinos“).
5 „Slaptoji Doktrina“, 376 psl.
6 „Slaptoji Doktrina“, 380 psl.
7 Ten pat, 386 psl.
8 Ten pat, 466 psl.
9 Ten pat, 382 psl.
10 „Slaptoji Doktrina“, 383 psl.
11 Ten pat, 309 psl.
12 Ten pat, 376 psl.
13 „Ezoterinis budizmas“, 55 psl. (išnaša kopijuota iš „Slaptosios Doktrinos“)
14 „Didžiojoje tarybinėje enciklopedijoje“ trečiosios stadijos periodas dalijamas į du: paleogeninis ir neogeninis. Neogeninis periodas prasidėjo maždaug prieš 25 mln. metų. Paleogeninis periodas truko nuo 68 mln. metų skaičiuojant nuo dabartinės epochos atgal iki 25 mln. metų atgal. Eoceninis periodas pažymėtas kaip vidurinis paleogeninio periodo skyrius. Paprastas aritmetinis skaičiavimas rodo, kad Lemūrijos žemynas nustojo egzistavęs daugiau nei prieš 50 mln. metų. Tačiau fizinė žmonija pagal „Slaptosios Doktrinos“ duomenis egzistavo tik maždaug prieš 18 mln. metų. Negaliu paaiškinti šio nesutapimo. Galbūt laikotarpis, kai žemynas nustojo egzistavęs, nutylimas specialiai. Labai daugelis dalykų „Slaptojoje Doktrinoje“ pateikta miglotai ir aiškiai turint tikslą suklaidinti neįšventintą tyrinėtoją. Kita vertus, ir įvairios šiuolaikinės geologijos kryptys geologiniams periodams priskiria visiškai skirtingą trukmę.
15 „Slaptoji Doktrina“, 364 psl.
16 „Slaptoji Doktrina“, 268 psl.
