Labirintas

Pagal Jelenos Iljinos knygelę „Labirintas“

Knyga skiriama Valentinai Ivanovnai Molčanovai, išvedančiai žmones iš jų labirintų

Kiras įtemptai klausėsi ir apžiūrinėjo kalnus, mėgindamas vėl pagauti silpną garsą.
– Tu girdėjai? Kažkas šaukėsi pagalbos!
– Ne, negirdėjau.
Leila, sunkiai kvėpuodama užsiropštė į aikštelę. Beveik visą kelią ji bėgte bėgo, vos spėdama paskui brolį. Ji pažadėjo nesiskųsti ir negaišinti jo kelyje ir dabar, kad įvykdyti savo pažadą, jai reikėjo įtempti visas jėgas.
Mergaitė sulaikė kvėpavimą ir įsiklausė. Iš už artimiausio kalnagūbrio pasigirdo vos girdimas šauksmas. Atrodė, kad garsas ėjo iš po žemių.
Brolis ir sesuo, be susitarimo, puolė šauksmo link ir aptiko įėjimą į olą.
– Taip. Sėdėk čia! Niekur neik ir lauk manęs! – Kiras kapotais sakiniais davė nurodymus seseriai. Jis nusimetė kuprinę, bet Leila įsikibo į jo džinsinukę.
– Aš su tavim! Nepalik manęs!
– Kvaiša! Ten žmogus žūsta!- supyko Kiras. Bet Leila tik stipriau gniaužė pirštus ir maldaudama žiūrėjo į jį.
– Na, suprask, mažiuk, – suminkštėjo berniukas, – gal man reiks ant savęs žmogų tempti, o čia tu maišysiesi po kojomis.
– Aš nesimaišysiu! Aš tau padėsiu! – užtikrino Leila.
– Na, žinoma! – šyptelėjo Kiras. – Taip ir matau vaizdą: šešiametis kūdikis išneša iš olos nukentėjusiuosius.
– Aš nešiu tavo kuprinę.
– O kuprinė kam gi ?
– Pravers.
– Na, gana, atsikabink! Aš einu!
– Ne, mes eisime kartu!
Kiras suprato, kad ginčytis su seserimi beviltiška. Paprastai minkšto būdo ir sukalbama, kartais ji tapdavo nepalenkiama, jei ką manydavo esant svarbu. Ir kas nuostabiausia, galutiniame rezultate pasirodydavo esanti teisi.Ir sesers teisumas visuomet sukeldavo Kirui pyktį.
Jis tik tik susilaikė neatstūmęs Leilos. Ši mažė, devyniais metais jaunesnė už jį, o atsisako klausyti tokiu svarbiu momentu!
– Reiškia taip, – Kiras stengėsi kalbėti ramiai. – Aš einu į olą. Tu – kaip nori. Jei prisikabinsi prie manęs, atmink: neatsilikti ir neverkšlenti. Svarbiausia užduotis – surasti ir išgelbėti žmogų.
Ir Kiras ryžtingai žengė gilyn į olą. Už kelių dešimčių metrų prieš jį pasirodė du praėjimai. Berniukas apsidairė. Leila, segiodamasi ant krūtinės kuprinės diržus, buvo dar prie įėjimo. „Na ir užsispyrus! – pamanė Kiras. – Kuprinė, kad ir nedidelė, bet jai sunki. Gerai, paskui paimsiu iš jos tą naštą!“.
– Aš einu į kairįjį praėjimą!- šūktelėjo jis seseriai ir, įjungęs žibintuvėlį, peržengė per akmenų sąvartą.
Kažkur priekyje pasigirdo aimana, ir Kiras, negalvodamas puolė balso link. Berniukui atrodė, kad žmogus yra kažkur arti, bet jis vis ėjo ir ėjo, nieko nesutikdamas. Kiras sustojo.
– Ei! Atsiliepkite! – šūktelėjo jis.
– Einu! – pasigirdo tolumoje Leilos balsas.
„Reikia jos palaukti, – nusprendė berniukas, – o tai pasimesim“.
Pagaliau, kai jau Kiro kantrybė baigė sekti, Leila pasivijo brolį. Mergaitė duso, plaukai prie jos smilkinių buvo šlapi nuo prakaito ir Kirui pasidarė nejauku.
– Duok šen kuprinę, – burbtelėjo jis. – Ir ko tu ją tempiesi?
– Tu nieko neradai? – Leila žiūrėjo į brolį iš apačios į viršų didžiulėmis nustebusiomis akimis.
– Aš tau kas, aiškiaregis – galintis per sienas matyti? – supyko Kiras. – Eime greičiau! Ir taip per tave užtrukome. O ten žmogus gal užgriūtas ir nuo troškulio žūsta!
– Mes su savimi turime vandens ir arbatos. O pas mane rankinėje – vaistinėlė. – Leila plekštelėjo per rankinę ant juosmens, su kuria ji niekuomet nesiskirdavo eidama į bet kokį pasivaikščiojimą..
„Na, žiūrėk tu man, kokia nuovoki! – nusistebėjo Kiras. – Ko gero kuprinės mums iš tiesų prireiks!”.
Jie ėmė eiti tolyn ir kurį laiką ėjo tylėdami.
– Tu nieko nepastebi? – staiga paklausė Leila.
Kiras jau ir pats sustojo ir susidomėjęs apžiūrinėjo olą.. Jos lubos tapo žymiai aukštesnės. Dar daugiau, olos praėjimas virto akmeniniu akivaizdžiai padarytu koridoriumi.Ir, kas buvo labiausiai keisto, čia buvo šviesu. Kažkur po lubomis buvo įtaisyti nepastebimi šviestuvėliai. Dėka jų minkštos išsklaidytos šviesos, koridorius buvo apšviestas toli į priekį.. Kiras išjungė žibintuvėlį.
– Kur mes čia papuolėm? – sutrikusi paklausė Leila.
– Nežinau. Gal būt tai kokia slapta laboratorija? – spėliojo Kiras.
Paėmęs sesę už\ rankos, berniukas žengė tolyn. Koridorius lengvai sukosi į dešinę. Periodiškai vaikams pakliūdavo praėjimai iš abiejų pusių. Per juos matėsi kiti koridoriai, apšviesti tuo pačiu mįslingu būdu.
Čia taip tylu, – sušnabždėjo Leila. – To žmogaus daugiau nesigirdi. Gal pasukim atgal?
– Ei, ar čia kas nors yra?! – garsiai sušuko Kiras.
-“Ra,ra…” – atsišaukė aidas ir vėl – tyla.
Kiras, tylėdamas apsisuko ir ėmė eiti atgal.
– Neatsilik! –mestelėjo sesei ir paniro į apmąstymus.
Jie ligi šiol nerado žmogaus, šaukiančio pagalbos. Gal praėjo reikiamą praėjimą? Tikriausiai jau virš valandos jie slampinėja šia keista ola. Ar suras kelią atgal? O gal jie pasiklydo?
Nuo tos minties berniuką išpylė prakaitas, o širdis pašėlusiai suspurdėjo krūtinėje, tarytum paukštis narve. Kiras sustojo, kelis kartus giliai įkvėpė, stengdamasis susitvarkyti mintis ir nuraminti širdį.
Berniukas įsiklausė. Kažkas čia buvo ne taip. Žinoma! Jis jau seniai greta negirdi Leilos kvėpavimo! Kiras staigiai apsisuko. Sesuo dingo! Širdis vėl atkakliai ėmė daužytis: tik betrūko dar pamesti seserį!
– Leila ! Leila! – Kiras puolė koridoriumi atgal.
Po kelių akimirkų jis ją rado. Leila pailsusiai perstatinėjo kojas.
– Ar tau viskas gerai? – Kiras pritūpė prieš ją ir suėmė už pečių.
– Mergaitė tylėdama linktelėjo, su nuostaba akyse žiūrėdama į brolį. Tokį išsigandusį ji matė jį pirmą kartą.
– Daugiau taip nedaryk! – tarė jis atsistodamas.
– Atleisk,prašau, – nudelbė akis Leila.
– Sekantį kartą šauk mane. Būtinai! Supratai?
– Juk tu pats sakei – neverkšlenti.
– Tai ne verkšlenimas, o prašymas – palaukti tavęs. Ar įsivaizduoji, kas būtų, jei tu pasimestum?
– Žinau, tu jaudintumeisi.
Kiras tylėdamas pasisuko, kad nuslėptų nuo sesers tikruosius jausmus. Jis jau širdo ant savęs, kad parodė Leilai savo išgąstį. Ir reikėjo gi taip susijaudinti jam, ledo ritulio komandos kapitonui, kurį treneris visuomet girdavo už ramybę ir mokėjimą priimti sprendimą kritiniu momentu. Kur gi tavo giriamas šaltakraujiškumas, kapitone?
– Kirai, o ar galiu tavęs paprašyti? Gal galim šiek tiek pailsėti?
– Gerai. Tik neilgai.
Kiras nusimetė kuprinę, nusivilko džinsinukę ir patiesė ją ant žemės.
– Sėskis. Gerti nori?
Jis išėmė termosą su arbata ir sumuštinius su avies sūriu, kuriuos teta Sofito įdėjo jiems į kelią, ir prisiminė šį rytą.
– Ką reiškia neimsi su savimi maisto? – emocionaliai šūktelėjo teta. – Tu eini į kalnus! O su kalnais juokauti nagalima! Juo labiau su tavimi mažylė sesuo. Užsinorės gerti ar valgyti, ką tu jai duosi? Vyras turi viską numatyti, visais pasirūpinti!
– Teta Sofiko, bet juk tai viso labo poros valandų pasivaikščiojimas! – gynėsi berniukas.
– Nesiginčyk su manim! – atrėžė teta, dėdama į jo mokyklinę kuprinę viską, ką laikė būtinu. Kategoriškomis intonacijomis ir gestais ji priminė savo seserį Tamarą- Kiro ir Leilos mamą.
– Kas gyvena kalnuose – tu ar aš? – tęsė teta savo monologą. – Tu viso labo trečią kartą Kaukaze! Jei tavo mama nebūtų įsimylėjusi savo Mišeikos, jūsų tėvo ir nebūtų išvažiavusi į Sibirą, ir tu , ir tavo sesuo būtumėte gimę čia, kalnuose. Ir tu dabar su manimi nesiginčytum!
– Teta užsegė kuprinę ir, prisidengusi ranka akis nuo ryškios saulė, pažvelgė į bėgantį aukštyn taką.
– Atsimink, toliau trečio posūkio neik, ten Leila nepraeis. Ech, miestiečiai…- teta numojo ranka. – Gerai, eikite. Ir kad pietums grįžtumėte!
Tikriausia teta juos jau pametė. Įdomu, kiek laiko jie klaidžioja šiais koridoriais? Kiras pažiūrėjo į laikrodį: be penkių dvylika. Sustojo ar ką? Kai jis pakilo į aikštelę ir pirmą kartą išgirdo pagalbos šauksmą, laikrodis rodė „11:45“. Keista, nejaugi praėjo tik dešimt minučių? Kiras patikrino apšvietimą ir sekundometrą. Laikrodis tarsi apmirė. O juk jam vos trys mėnesiai ir baterijos, kaip sakė tėtis, turėtų pakakti šešiems metams.
Kiras atsišliejo nugara į sieną. Akmuo buvo šiek tiek vėsokas ir maloniai vėsino pavargusį kūną. Berniukas pažvelgė į seserį. Leila spalvotomis kreidelėmis kažką piešė ant sienos. Ir sugalvok tu man, ji net į kalnus tempėsi savo mėgiamą dėžutę!
Dabar Leila buvo ypatingai panaši į tėtį. Tokia pat šviesiaplaukė ir pilkaakė, negarsiu balsu ir grakščiais judesiais, ji taip pat, piešdama, juokingai prikąsdavo viršutinę lūpą, kaip tai darydavo tėtis, kūrdamas eilinę kompiuterinę programą.
Kiras buvo panašus į mamą. Ne tik juoda tankia ševeliūra ir rudomis akimis, bet taip pat griežtu ir ryžtingu charakteriu ir užsiplieskiančiu osetinišku temperamentu.
– Seserį – saugok! Prašančiam pagalbos – padėk! – prisiminė jis mamos žodžius prieš išvažiuojant.
O jis vos sesers nepametė ir žmogui, prašiusiam pagalbos, nepadėjo!
Kiras vėl supyko.Ir kas tą nelaimingą keliautoją užnešė į olą? Per jo smalsumą jie pateko bėdon! Ir dar sesuo prie jo prikibo:“Aš taip pat noriu su tavim į kalnus!”. Sėdėtų dabar pas tetą namuose ir valgytų pyragus.
Siena, į kurią rėmėsi Kiras, staiga tapo ledine. Berniukas, sudrebėjęs nuo šalčio, atsitraukė. Reikėjo judėti toliau.
– Kirai, – Leila atsargiai palietė brolio ranką.
– Ko tau?
– Pažiūrėk, ką aš nupiešiau.

Piešinyje buvo pavaizduoti Kiras su kuprine ir Leila. Jie žiūrėjo į žmogų, kuris sėdėjo ant žemės, rankomis apsikabinęs kelius ir panarinęs ant jų galvą.
– Kas tai?
– Tas, ko mes ieškom.
– Iš kur tu žinai, kad mes jį rasim?
Leila truktelėjo pečiais.
– Tu jį tikrai surasi ! – ji vėl žiūrėjo į brolį tuo susižavėjusiai tikinčiu žvilgsniu, kuris sukeldavo jam apmaudą.
„Jei dabar pasakys, kad aš nepaprastas, – pagalvojo Kiras, – tai aš tikrai jai tvokstelėsiu!”. Leila nuleido akis ir nutilo.
Reikia eiti! – berniukas apsivilko striukę, pasitaisė kurinės diržus. Jis vėl žvilgtelėjo į piešinį ir aptiko tai, ko nepastebėjo pirmą kartą. Ant kreida uždažyto paviršiaus aiškiai išsiskyrė lygiagrečios banguojančios linijos. Kiras priėjo arčiau.
Visa koridoriaus siena nuo grindų iki lubų buvo padengta banguotom vagelėm. Vesdamas ranka per jas, berniukas priėjo prie naujo įėjimo į kitą koridorių ir pažvelgė į jį.
– Eik šen! – pašaukė jis seserį. – Žiūrėk! Tame koridoriuje, kuriame mes sėdėjome, vagelės buvo banguotos, o šiame panašios į dantelius.
– Ir kas? – pašnabždom paklausė Leila.
– O tas, kad kiekvienas koridorius turėtų turėti savo raštą!- šovė į galvą Kirui mintis. – Ir pagal tuos raštus mes galėsime orientuotis, kur jau buvome ir kur nebuvome.
Leilos akys iš susižavėjimo sužibo. Ji taip žiūrėjo į brolį, lyg jis būtų padaręs didžiulį atradimą.
– Štai kas, – nutarė Kiras. – Mes su tavimi dabar eisime ‚banguotuoju“ koridoriumi, niekur nepasukant ir pažiūrėsim, kur jis mus atves.
Ėjo ilgai. Netgi Kiras pajuto nuovargį, o mergaitė vos kėblino, prisiėjo tempti ją už rankos.
– Žiūrėk, – staiga prislopintu balsu tarė Leila. – Tai mano piešinys.
Vaikai atsisėdo prie sienos toje pačioje vietoje, kur ilsėjosi pirmą kartą. Kiras į pylė į termoso dangtelį arbatos ir ištiesė seseriai. Arbata buvo dar karšta, bet nedeginanti, kaip pirmą kartą. Berniukas išėmė sumuštinius.
– Štai, užkąsk.
– Kažkaip nesinori, geriau pamiegosiu, – ir mergaitė atsigulė ant grindų.
Kiras padėjo Leilai po galva kuprinę, rūpestingai apklojo savo striuke. „Vargšelė, visai nusikamavo, – jo širdyje užgimė švelnumo banga ir sustojo kažkur gerklėje. Berniukas nurijo susidariusį kamuoliuką – O visgi ji šaunuolė! Nei karto neverkšleno!“ Kiras atsargiai pataisė Leilai ant akių užkritusią plaukų sruogą..
Vis tik jis neteisus sesers atžvilgiu. Ji visuomet stengdavosi jam padėti, o jis atsisakinėdavo: „Be tavęs apsieisiu!“. Ji visuomet gindavo jį prieš mamą: „Nebark jo! Jis nepaprastas!“ „Ir kas nepaprasto tame, kad Kiras nesusitvarkė savo kambario, gavo dvejetą iš istorijos, praleido anglų kalbos fakultatyvą?“ – griežtai klausė mama. “Gal jis ir neteisingai pasielgė. Jis gi taip pat gali suklysti! Tiktai jis vis tiek nepaprastas!“ įsitikinusi atsakydavo Leila.
Ir iš kur ji turėjo tą absurdišką įsitikinimą? Pats Kiras laikė save pačiu paprasčiausiu žmogumi, kokių daugybė. Ir kuomet Leila žiūrėjo į jį savo susižavėjusiu naiviu žvilgsniu, lyg matydama brolyje kažką ypatingo, jam darydavosi nejauku. Jeigu jame nėra nieko nepaprasto, tai kodėl ji taip žiūri į jį, kodėl taip tiki? O jeigu jame tikrai yra kažkas nepaprasto, kodėl jis to nejaučia, kodėl tai iki šiol nepasireiškė? Gal jis pats neleidžia pasireikšti kažkam nuostabiam, kas giliai jame paslėpta ir ką galėjo įžvelgti Leila?
Kiras nejučia užsnūdo. Jis sapnavo, kad ilsisi minkštame krėsle, o kažkas, dėvintis šviesius rūbus, palinkęs virš jo klausia: “Ką tu dabar jauti?“ „Man taip ramu, taip minkšta“, – pagalvojo berniukas ir pakėlė akis, kad įžvelgti virš jo palinkusį žmogų.
Kiras atsimerkė ir ne iš karto suprato, kur esantis. Kaip ir anksčiau buvo minkšta ir šviesu. Jis prisiminė, kad jie su seserimi kažkur ilgai ėjo, atrodo, pakliuvo į labirintą. Labirintą? Labirintą !!!
Kiras pašoko ir įsispitrijo į sieną. Toje vietoje, kur jis sėdėjo, siena įgavo jo kūno formą – joje puikiai matėsi nugaros, pečių ir galvos atspaudai. Berniukas ištiesė ranką ir atsargiai palietė sieną. Ji buvo šilta ir elastinga. Jis paspaudė stipriau. Sienoje liko delno atspaudas. Kirui pasidarė nejauku.
Jis galėjo prisiekti, kad kai jie ruošėsi pailsėti, siena abu kartus buvo vėsi ir kieta, kaip akmuo. Kas čia vyksta?
Pabudo Leila. Kiras susitvardė ir suteikdamas balsui nerūpestingumo išraišką, paklausė:
– Na kaip, pailsėjai?
– Taip, – mergaitė pasirąžė. – Sapnavau kažką gero, tik nepamenu ką.
– Užkąskim ir eikim toliau.
Arbata pasibaigė. Kiras padėjo į šalį termosą, kad su savimi nesinešioti bereikalingo svorio, o sesei ištiesė butelį mineralinio vandens.
– Tik tris gurkšnelius, – prisakė jis. – Dar neaišku, kiek mes čia būsim.
– O dabar kur mes eisime? – paklausė Leila.
– Pagalvokim. Jei mes su tavimi grįžom į tą vietą iš kur atėjome, reiškia „banguotasis“ koridorius – tai žiedas. Dabar tuo pačiu būdu ištyrinėsim kitus koridorius – niekur neišsukant. O kad nepasiklysti, ant sienų kreida žymėsim strėlytes. Tu man paskolinsi savo dėžutę?
– Žinoma, – apsidžiaugė mergaitė.- Pažaisim „kazokus – plėšikus“.
Kiras nesuprato, juokauja Leila ar kalba rimtai. Galų gale ji dar kūdikis. Tegu žiūri į jų klaidžiojimą labirintu, kaip į žaidimą, jis nesiims jos perkalbinėti. Jam pačiam buvo sunku. Širdį slėgė atsakomybės už seserį, už save ir už tą žmogų, kurio jie dar iki šiol nerado, jausmas. Bet netgi jei jie jį sutiks, ar sugebės Kiras surasti išėjimą?
Atmetęs abejones, berniukas ryžtingai pakilo.
– Eime, – jis mostelėjo galva Leilai, apsiginklavo kreida ir pasuko į artimiausią dešinį koridorių.. Jo sienų raštas priminė kvadratinius dantukus.
Koridorius palaipsniui suko į dešinę, kol staiga baigėsi. Vaikai vėl atsidūrė „banguotajame“ koridoriuje.
– Panašu, kad mes padarėme kilpą, – ištarė Kiras. – Dabar paieškokime ėjimo iš kairės pusės.
Naujajame koridoriuje vagelės buvo panašios į sujungtus puslankius. Piešdamas strėlytes kas dvidešimt – trisdešimt žingsnių, Kiras pastebėjo, kad koridorius ėmė sukti į dešinę. Ir po kažkurio laiko vaikai vėl atsidūrė žiediniame koridoriuje.
Jie užeidinėjo į vis naujus koridorius, ėjo vis giliau, atrodė vis toliau ir toliau , bet po daugelio valandų ėjimo vėl grįžo į žiedinį koridorių. Už kelių žingsnių priekyje matėsi Leilos piešinys.
Kirą apėmė neviltis. Visos jėgos iš karto kažkur dingo. Jis nukėblino iki piešinio, paspyrė paliktą termosą ir atsisėdo į senąją vietą. Po to nusiėmė kuprinę ir įsikniaubė veidu į kelius.
Leila prisėdo prie brolio ir paglostė jo nepaklusnią ševeliūrą.
– Tu pamiegok. Tau reikia pailsėti.
Kiras atsirėmė į sieną, kuri vėl pasirodė esanti kieta ir vėsi, ir užsimerkė. Mintys šuoliavo, painiojosi galvoje ir jis niekaip negalėjo susikaupti.
– Tu miegi? – pakuždomis paklausė Leila.
Jis neatsakė. Tegu galvoja, kad jis užsnūdo.
Sesuo staiga kažką karštai sukuždėjo Kiras įsiklausė.
– Brangus šventasis Nikolajau, – meldė Leila. – Mama sakė, kad tu padedi visiems keliautojams. Labai labai tavęs prašau: padėk, prašau, Kirui surasti išėjimą ir tą berniuką, kuris čia pasiklydo! Padovanok jėgų mano broliui, o taip pat ramybės ir pasitikėjimo savimi! Jie taip jam reikalingi! Ir pasakyk pasimetusiam berniukui, kad mes greitai surasim, tegu nesijaudina, laukti liko visai nedaug!
Aš kiekvieną dieną tau dėkosiu! Tiktai labai labai tavęs prašau, šventasis Nikolajau, padėk Kirui!
Leila nutilo ir Kiras pajuto, kaip ji atsargiai ką tai įdėjo į jo striukės kišenę.
„Keista malda, – pagalvojo berniukas. – „Padėk Kirui!“ Ir nė žodžio apie save. Lyg ji ne kartu su manimi klaidžiotų šiuo nelemtu labirintu. Ir ką ten ji kalbėjo apie berniuką, kurį mes greitai rasim? Pirmiausia, kodėl berniuką, o ne mergaitę, ne vyrą, ne moterį? Ir antra, iš kur ji žino, kad mes aplamai jį rasim, ir kad tai bus greitai?“
Kiras prasimerkė ir pažiūrėjo į Leilą. Sesuo miegojo, pasidėjusi galvą ant kuprinės ir susirietusi į kamuoliuką.
Berniukas įkišo ranką į kišenę ir ištraukė Nikolajaus – stebukladario ikonėlę. Šventojo akyse matėsi ramybė ir išmintis. Dešine ranka jis laimino keliautojus..
Kiras ilgai žiūrėjo į didingą senolio vaizdą ir staiga, pirmą kartą gyvenime, kreipėsi į Dangų. Jis meldė šventąjį Nikoląjų, visus angelus, visus šventuosius ir patį Viešpatį-Dievą padėti jam išsigauti iš labirinto. Jis prašė ne dėl savęs, o dėl sesutės, kurią mylėjo visa širdimi ir dėl kurios buvo pasirengęs paaukoti bet ką, kad tik ji gyventų, šypsotųsi savo laiminga šypsena ir žiūrėtų į pasaulį savo didžiulėmis tyromis, susižavėjusiomis akimis.
Kirui ištryško ašaros. Jis jas nubraukė, bet jos vis tiek tekėjo ir niekaip nesibaigė. Pagaliau, jis dar kartelį sukūkčiojo ir pajuto, kad jam palengvėjo. Kiras nusišypsojo ir įkvėpė pilna krūtine, pasiruošęs naujai paieškai. Dabar jis buvo užtikrintas, kad ras išėjimą.
O po to įvyko kai kas nuostabaus. Kiras norėjo atsiremti į sieną, bet vietoje to ėmė virsti į kažkokią nepermatomą pilką masę, kol vėl nepamatė šviesos. Tuo pat momentu jis stipriai trenkėsi pakaušiu į grindis. Susiraukęs iš skausmo, berniukas apsidairė. Iš kairės ir iš dešnės jis pamatė nepažįstamą koridorių, o tiesiai prieš jo nosį buvo iškilusi siena. Kiras pakėlė galvą, mėgindamas pamatyti save. Bet prieš jį buvo tik siena, o jo kūnas buvo kažkur joje. Berniukas atsargiai pajudino rankas ir lengvai ištraukė jas iš sienos.
Kas gi tai ? Jo rankos ir galva buvo viename koridoriuje, kojos kitame, o kūnas – sienoje?
Kiras pamėgino atsisėsti ir grįžti į žiedinį koridorių. Kūnas lengvai perėjo per sieną, tik veidu pajuto lengvą nežinomos pilkos substancijos pasipriešinimą. Džiaugsmingai susijaudinęs, berniukas pakartojo eksperimentą. Ranka dingo sienoje ir vėl pasirodė. Jis pribėgo prie kitos koridoriaus sienos ir čia taip pat lengvai perėjo sieną, o po to grįžo atgal.
Sesuo tik ką prabudo ir kumštukais trynė akis, nuvydama sapno likučius.
– Leila! – ėmė šaukti Kiras. Mes surasim išėjimą!- Aš galiu pereiti per sienas! Štai žiūrėk!
Jis pademonstravo seseriai savo naujus sugebėjimus. Leila ėmė iš džiaugsmo šokinėti ir ploti delniukais.
– Aš žinojau, kad tu nepaprastas!
Bet staiga berniuką persmelkė viena mintis, nuo kurios jis sustingo vietoje: „O kas, jei Leila negalės pereiti per sienas?“
– Kas atsitiko? – nustebo mergaitė.
Nieko, – Kiras raminančiai mostelėjo ranka. – Paprasčiausiai mes dabar pamėginsim pereiti per sieną kartu. Aš žinau, tu sugebėsi! Tu tiki manimi?
Tikiu, – Leila vėl žiūrėjo į jį savo susižavėjusiu ištikimu žvilgsniu. Ir Kiras suprato – jiems pavyks.
Susiėmę už rankų, brolis ir sesuo tvirtai žengė į nepermatomą pilką materiją ir atsidūrė kitame koridoriuje. Kiras iš džiaugsmo pakėlė ir ėmė sukti sesę, o ji kvatojosi. Aidas jos saulėtą juoką daugybe kartų išnešiojo koridoriais, pripildydamas juos gyvybe.
Jie grįžo į poilsio vietą ir susidėjo daiktus į kuprinę.
– Dabar reikia nuspręsti, kokia kryptimi judėti, – tarė Kiras.
– Eikim ten!- negalvodama, mostelėjo ranka Leila.
– Galima ir ten.
Kiras tur būt pirmą kartą gyvenime pritarė seseriai. Nuo įgyto sugebėjimo, jis visas jautėsi perpildytas džiaugsmu. Galų gale, jei tik panorės, visada galės pakeisti kelio kryptį.
Vaikai ėmė eiti tiesiai, lengvai pereidami sienas ir jau trečiame koridoriuje užtiko žmogų. Jis sėdėjo ant grindų, apglėbęs rankomis kelius ir padėjęs ant jų galvą, kaip kad Leilos piešinyje. Kiras tuo buvo taip nustebęs, kad sustingo vietoje. O Leila puolė prie sėdinčiojo:
– Labas, mes atėjome tavęs!
Žmogus iš netikėtumo sudrebėjo ir pakėlė galvą. Prieš juos sėdėjo truputį vyresnis už Kirą vaikinukas.
– Ar jūs turite vandens? – su viltimi paklausė jis perdžiūvusiomis lūpomis.
– Kiras iš kuprinės ištraukė butelį vandens ir ištiesė vaikinui. Šis godžiai išgėre pusę likusios atsargos ir tik po to vos pastebimai nusišypsojo.
– Kuo tu vardu? Ar ilgai tu čia klaidžioji? – pasidomėjo Kiras.
– Aš Andro. Atrodo aš čia jau visą amžinybę. Į kalnus išėjau liepos penktosios ryte. Gal jūs žinote, kokia šiandien diena?
– Mano laikrodis sustojo, – skėstelėjo rankomis Kiras. – Mes taip pat įėjome į olą liepos penktą apie pusiaudienį. Ir taip pat praradome laiko suvokimą.
– Andro, o kaip tu atsidūrei labirinte? – paklausė Leila.
– Atvažiavau į svečius pas senelį ir nusprendžiau apžiūrėti apylinkes. Įlindau į olą ir atsidūriau šioje baisioje vietoje.. Vaikščiojau, vaikščiojau ir pasiklydau, ėmiau šauktis pagalbos, bet niekas neatsiliepė. O po to praradau bet kokią viltį ir paprasčiausiai sėdėjau šiame koridoriuje.
– Mes išgirdome tavo šauksmą, – Leila paglostė Andro ranką.- Mano brolis leidosi tavęs gelbėti!
– O ar jūs žinote, kaip iš čia išeiti? – krūptelėjo Andro.
– Kol kas ne, mes ir patys pasiklydome, – atsakė Kiras.
– Bet užtai mes mokame pereiti kiaurai sienas! – pridūrė Leila.
– Ką? – Andro pažvelgė į mergaitę, kaip į pamišėlę. – Ar tavo galvelė tvarkoje?
– Nedrįsk šaipytis iš mano sesers! – užsiplieskė nepatenkintas Kiras. – Ji…ji…nepaprasta!
– Tai ir matosi, – numykė Andro.
– Žinai, tu… – Kiras norėjo pulti skriaudėją, bet tas taikingai pasiūlė:
– O tu įrodyk, kad moki pereiti kiaurai sienas!
– Gerai…- Kiras ryžtingai žengė į sieną ir…mostelėjęs koja, taip ją užsigavo, kad net šoktelėjo iš skausmo.
– Cha, cha, cha, – ėmė juoktis Andro, – irgi matai iliuzionistas!
Leila vos neverkė, pergyvendama dėl brolio.
– Paprasčiausiai jis tavimi netiki, netiki, – greitai kalbėjo ji, guosdama Kirą. – Todėl tau ir nesigavo.
– „Ne, čia ne tame reikalas, – mąstė Kiras, sėsdamas prie sukietėjusios sienos ant grindų. – Jei jis netiki, reiškia tai jis negalėtų pereiti per sienas. Bet juk aš tikiu! Kodėl gi man nepavyko?“
Dėl visa ko Kiras palietė sieną. Ji buvo kieta, kaip akmuo. “Tikriausiai priežastis yra pačiame manyje, – mąstė Kiras.- Reikia suvokti, kodėl sienos tapo pralaidžios“. Jis ėmė prisiminti viską, kas jiems nutiko labirinte.
Begalvojant pajuto, kad sušalo. Keista, juk labirinte šilta, o siena tapo tiesiog ledine. Apie ką jis tada galvojo? Atrodo, ieškojo kaltų, kaltindamas pasiklydusį keliautoją ir seserį. Nejaugi labirintas sureagavo į jo mintis?
Nuo šios prielaidos net šiurpuliai nubėgo per nugarą.
Reikia atsiminti, apie ką jis galvojo, kai siena pavirto minkštu krėslu, įgydama jo kūno formą. Jis galvojo apie Leilą, jausdamas jai nepaprastą švelnumą.
O per sieną jis nuvirto tada, kai prašė Dievo ir visų šventųjų pagalbs! Reiškia jam padėjo!
Kiras net pasitempė iš netikėtumo. Jei taip, jis pasiruošęs melstis vėl ir vėl, kad tik išeiti į šviesą! „Viešpatie! – kreipėsi jis į Dievą. – Padėk mums iš čia išeiti !“
Berniukas palietė sieną. Ji, kaip ir seniau, buvo nepralaidi. Reiškia reikia dar kažko Gal jis ne taip prašo?
Kiras tęsė savo mėginimus. Jis atkaklus, jis savo pasieks! Neturėdamas dar nei penkerių, jis pasiekė savo tikslą, kad tėvai ir draugai jį vadintų Kiru, o ne Kirilu ar Kiriuša. Jokių švelnybių, jokių veblenimų! Tik Kiras.
O prieš metus jis susilažinęs, be niekieno pagalbos, išlipo virve iš šulinio. Jo delnai po to gijo beveik dvi savaites, bet Kiras lažybas laimėjo.
Jis visada pasiekdavo užsibrėžtus tikslus ir nemėgo minkštakūnių verkšlentojų, kurie rasdavo pateisinimus savo tinginystei ir silpnavališkumui. Visus žmones jis dalijo į silpnus ir stiprius. Ir vienintelis žmogus, kuris netilpo į jo tikslią sistemą, buvo jo sesuo. Ar galima pavadinti stipriu švelnų ir nuolaidų žmogų? Bet nebuvo ji ir silpna, juk nešė sunkią kuprinę ir neverkšleno iš
nuovargio!
Kiras atkakliai šaukėsi Dangaus ir stumdė sieną. Bet viskas buvo, kaip ir anksčiau. „Kodėl tu negirdi manęs?!“ – nusivylęs šūktelėjo jis Dievui ir taip smarkiai trenkė į sieną, kad nusidrėskė odą ant pirštų krumplių.
Leila tyliai aiktelėjo ir puolė suteikti broliui pirmąją pagalbą. Ji išsitraukė iš savo krepšelio baktericidinį pleistrą ir stropiai užklijavo Kiro žaizdas. Po to ji tylėdama apkabino brolį ir įsikniaubė veideliu į jo krūtinę.
Berniukas apmirė nuo tokio seseriškos meilės pasireiškimo. Juk Leila žinojo, kad jis negalėjo pakęsti apkabinimų ir kitokių sentimentų, ir ji niekada nepažeisdavo tylaus draudimo.Bet dabar jis neišdrįso ir nenorėjo jos atstumti. Sveika ranka jis paglostė sesers galvelę.
– Aš tave išgąsdinau? Atleisk…
– Paprasčiausiai tau reikia išlikti ramiu. Tu pasiilsėk, atsipalaiduok, – Leila pakėlė į jį savo didžiules patiklias akis.
– Pailsėkim kartu, – pasiūlė Kiras. Jis nusiėmė džinsinukę ir patiesė ant grindų.
– Gulk, aš atsigulsiu greta.
Leila, laimingai šypsodamasi, linktelėjo galvą.
Kiras nesiruošė miegoti. Jam bet kuriuo atveju reikėjo suprasti labirinto paslaptį. „Na štai, aš jau ir Dievą ėmiau kaltinti kurtumu, – sau priekaištavo berniukas. – Kas per kvailas įprotis ieškoti kaltų?“
Staiga jo dėmesį patraukė naujas Leilos piešinys. Kol jis baksnojo sieną, ji ant jos piešė.
Piešinyje jie stovėjo trise – jis, Leila ir Andro – nugara į žiūrovą. Jų žvilgsniai buvo nukreipti į baltą skritulį priekyje Kas tai? Saulė? Išėjimas?
Kiras prisiminė pirmąjį Leilos piešinį, kuriame jie rado Andro. Tai jau išsipildė! Ir be to pasiklydęs keliautojas iš tikrųjų – berniukas!
Tai ką, jo sesuo aiškiaregė?
Kiras niekada nekreipė dėmesio nei į sesers piešinius, nei į jos žodžius. Bet dabar susimąstė. Gautųsi, kad antrame piešinyje ji nupiešė išėjimą. Ir jie greitai jį suras!
Kiras pajuto, kaip jo širdyje gimė džiaugsmas. Jis apsivertė ant nugaros ir atsipalaidavo, leisdamas džiaugsmui laisvai tekėti kūnu, užpildant kiekvieną jo ląstelę. Koks nuostabus jausmas! O kartu su juo plito ramaus tikrumo pojūtis. Išėjimo ieškojimas atsitraukė kažkur toli į tolimą planą.
Kiras galvojo apie Leilą. Ji įnešdavo į jo gyvenimą kažką ypatingo – šviesaus, taikaus. Ji visada pastebėdavo tai, ko nepastebėdavo kiti. Leila galėdavo valandomis stebėti vabaliuką ant žolytės arba kokią nors, jos žodžiais tariant, nuostabią gėlytę. Jos buvimas šalia, gesindavo pykčius ir ginčus. Ji užjausdavo visus pralaimėjusius, suprasdavo visus brolio ir kitų žmonių skausmus.
Kiro širdį užplūdo kažkoks naujas persmelkiantis jausmas ir viskas plėtėsi, ir plėtėsi. Kiras giliai įkvėpė ir triukšmingai iškvėpė, mėgindamas suvaldyti naujus pojūčius.
Jis staiga suprato Leilą. Jos gyvenimas buvo atradimų ir džiaugsmo, nuo prisilietimo su bet kokiu daiktu ar žmogumi, virtinė. Jo gyvenimas buvo kova, įveikiant kliūtis kelyje į eilinį tikslą. Bet gyvenimas kur kas platesnis, žymiai daugiabriaunuotesnis! Jame tiek daug nuostabaus! Ir jis tą suprato tik požeminiame labirinte, kai neteko saulės šviesos, kalnų, visų tų vabaliukų, gaivaus vėjo, mamos šypsenos ir stipraus tėčio rankos paspaudimo. Taigi jis, pasirodo, turtuolis! Tik anksčiau nepastebėjo šių brangenybių, laikydamas jas kaip kažką privalomo būti. Visa tai su juo, kaip ir anksčiau, jo širdyje. O šalia – jo sesuo ir surastas Andro. Ir rankos, kojos ir galva vietoje. O šios keistos sienos…Kaip gerai, kad jos pasirodė jo gyvenime! Jų dėka jis suprato, koks nuostabus yra gyvenimas!
Perpildytas laime, Kiras jautėsi esantis kokiame tai šviesiame sraute. Sienos lyg ištirpo, o šviesa palubėje tapo ryškesnė ir užpildė visą erdvę. Kiras pakilo ir kilo vis aukščiau ir aukščiau į žvaigždėtą dangų.
Jis aptiko, kad skrenda ne vienas. Jį lydėjo dviese, šviesiais rūbais. Kiras nusišypsojo šviesiesiems žmonėms, jausdamas jų buvimo šalia džiaugsmą.

– Pažiūrėk žemyn!
Kiras nuleido akis ir apačioje pamatė didžiulį taisyklingos formos gėlės žiedą. Jo daugybė pusapvalių lapelių buvo tarytum nupiešti juodame fone švytinčiu rašalu. „Juk tai labirintas!“ – susiprotėjo berniukas. Viename iš apatinių kairiųjų lapelių jis įžiūrėjo tris mažyčius taškelius – juos pačius, užstrigusius labirinte. O išėjimas buvo viršuje, pačiame aukščiausiame gėlės lapelyje. Ir atrodė jis taip pat, kaip Leilos piešinyje, – baltas švytintis skritulys.
– Tai tavo gyvenimas, – pasigirdo vieno iš šviesiųjų žmonių balsas. – Pastovus rinkimasis kur eiti, kad rasti išėjimą.
– Labirintas – tik iliuzija, – paaiškino antrasis. – Iš tikrųjų sienos neegzistuoja. Bet tu mėgsti sukurti kliūtis.
– Prie išėjimo galima eiti dviem keliais, – vėl tarė pirmasis.
– Žinau, – atsiliepė Kiras. – Galima eiti koridoriais, klaidžiojant ir sukiojantis vis į kitą pusę. O galima eiti tiesiai. Aš renkuosi šį kelią. Jis – trumpesnis.
– Mes tau padėsim.
Iš kažkur atsirado daugybė kitų šviesių žmonių. Jie skrido prie labirinto ir sudarė tiesų švytintį koridorių nuo trijų keliautojų iki išėjimo.
Kiras ėmė leistis, neatitraukdamas žvilgsnio nuo gyvo švytinčio koridoriaus. Pagaliau jis atsisėdo ant grindų, šalia Leilos, nenustodamas žiūrėti link išėjimo.
Kiras atsitokėjo ir atsistojo. Jis vis laikė sąmonėje švytinčio koridoriaus vaizdą, ėmė eiti šia kryptimi ir, jį stebėjusio Andro nuostabai, pasislėpė sienoje. Po kelių akimirkų Kiras grįžo ir atsargiai pažadino Leilą.
– Kelkis, sesute. Aš žinau, kur išėjimas. Dabar mes galime eiti.
Leila apdovanojo brolį švytinčiu žvilgsniu ir pažiūrėjo link sukrėsto Andro.
– Eime, – ji ištiesė jam ranką.
– Bet aš…nežinau…sumurmėjo sutrikęs Andro.
– Tu svarbiausia tikėk ir viskas gausis, – įsitikinusi tarė Leila.
– Gerai, aš pamėginsiu.
Brolis ir sesuo paėmė Andro už rankų ir drąsiai žengė tiesiai į sieną. Jie tuoj pat atsidūrė kitame koridoriuje. Bet Andro liko stovėti ten, kur stovėjo – jo rankos atsirėmė į sieną.
Kiras ir sesuo grįžo.
– Tu ko dabar? – paklausė mergaitė.
– O jei aš ten uždusiu? – kramtė lūpas Andro. – Arba liksiu amžiams įmūrytas į šią sieną?
– Paklausyk, – tarė Kiras. Jame, kaip ir anksčiau, gyvavo ramus tikrumas, kuris jį tarytum kėlė virš visų jo abejonių ir baimių.
– Viskas labai paprasta, Andro. Užmerk akis ir atsipalaiduok. Įsivaizduok, kad prieš mus nuostabus žalias slėnis. Kiekvienas medis, kiekviena žolytė jame, apšviesta saulės. Čia skraido gražios plaštakės, paukščiai gieda savo nuostabias giesmes. O per visą slėnį neskubėdama teka upė. Ant jos kranto stovi balti namukai, – Kiras vaizdavo mėgstamą Leilos piešinį, kuris kabėjo virš jos lovos.
– Ten mūsų labai laukia, – pridūrė mergaitė ir tylutėliai patraukė Andro paskui save. Jie žengė kelis žingsnius.
– Dabar gali atsimerkti.
Visi trys stovėjo jau kitame koridoriuje.
– Aš perėjau! Tai neįtikėtina ! Man pasisekė! – apsidžiaugė Andro. – Leila, prašau, atleisk man, kad aš tavimi nepatikėjau.
– Tu šaunuolis, – nusišypsojo Leila. – Dabar tu žinai, kad tai paprasta.
– Jie priėjo prie priešais esančios sienos.
– Greičiau eime toliau! – nekantravo Andro. – Tik kol kas aš žingsniuosiu užsimerkęs. Laikykite mane stipriau, gerai?
Kiras jau norėjo žengti, kai staiga suprato, kad pametė teisingą kryptį. Jis apsidairė, stengdamasis susiorientuoti.
– Palaukite, – Kiras grįžo prie tos sienos, iš kur jie atėjo.
– Kas atsitiko? – mergaitė priėjo prie brolio.
– Mėginu rasti kryptį, – sukuždėjo jai Kiras.
– Išėjimas ten, – parodė ranka Leila.
– Iš kur tu žinai?
– Jis visada ten buvo.
Kiras sustingo nebylioje nuostaboje. Tai ji ir anksčiau žinojo!
– Eime, – patraukė jį už rankovės sesuo. – Mūsų laukia Andro.
Susiėmę už rankų, jie žengė sekantį žingsnį. O po to dar vieną ir dar vieną. Ir kuo toliau ėjo, tuo lengviau jiems sekėsi judėti link išėjimo. Sienos vis labiau skaidrėjo, kol visiškai ištirpo. Vaikai džiaugsmingai žvilgčiojo vieni į kitus ir Andro daugiau nebesimerkė.
Priekyje matėsi didelis šviesos skritulys. Ir jie ėjo į tą šviesą, niekur nepasukdami, neklaidžiodami gyvenimo labirintu. Ėjo tiesiai, neužsibūdami nei sekundei.
Šviesos šaltinis artėjo, užliedamas savo spindesiu visą erdvę, užpildydamas vaikų sielas nenusakoma laime.
Ir staiga… Jie atsidūrė saulėtoje vietoje. Nuo ryškios šviesos visi net prisimerkė.

Jie stovėjo toje pačioje aikštelėje, iš kurios pateko į olą. Dabar jų žvilgsniai buvo nukreipti į slėnį, kur saulės buvo apšviesti kiekvienas medis, kiekviena žolytė. O kalno papėdėje stovėjo maži nubalinti namukai.
Vėjas taršė vaikų plaukus, o jie gėrėjosi jo jėga ir gaiva. Jie buvo pasirengę apglėbti visą šį nuostabų slėnį, visą šį puikų pasaulį, kuriame jiems tenka laimė gyventi.
Andro atmintyje išplaukė ryškus paveikslas. Geležinkelio stotyje, visai prieš pajudant traukiniui, prie jo priėjo jo mažasis sūnėnas. Plonutis, didžiaakis berniukas visada būdavo tylus ir susimąstęs, bet perone staiga truktelėjo Andro ranką ir ištarė su giliu įsitikinimu:
– Išėjimas visada yra! Tik reikia jo ieškoti!
Andro prisiminė, kaip atlaidžiai tada sureagavo į berniuko žodžius. Jis tik šypsodamasis paklausė:
– O kas bus, jei nerasi išėjimo?
– Tau ateis į pagalbą. Bet prie išėjimo teks eiti pačiam!
Andro net šiurpuliukai per nugarą perbėgo. Berniukas tarytum žinojo, kas nutiks jo dėdei. O Andro, pakliuvęs į labirintą, net neprisiminė apie jo perspėjimą ir patarimą! Kokia laimė, kad viskas baigėsi sėkmingai!
Tiesą sakant, prieš akis visas gyvenimas ir dabar jis įsidėmės šiuos žodžius savo širdimi:“Išėjimas visada yra! Tik reikia jo ieškoti! Ir niekas už mane mano kelio nepraeis!“
Kiras pažvelgė į laikrodį. Jis vėl ėjo. Ir data buvo ta pati: liepos penktoji. Nejaugi praėjo tik keletas minučių? Tai buvo įstabu. Bet Kiras nepradėjo galvoti.
– Tau nešalta? – paklausė jis sesers.
Leila, ir toliau laimingai šypsodamasi, papurtė galvą.
– Tada grįžtame!
Kiras padavė mergaitei ranką ir jie ėmė atsargiai leistis takeliu. Rūpestingai prilaikydamas sesę ties stačiais nusileidimais, Kiras galvojo apie tai, kad Leila – pati nepaprasčiausia brangenybė iš visa ko, ką jam teko sutikti šiame gyvenime. Ji visą laiką matė išėjimą. Ji skatino juos patikėti savimi. Ji padėjo jam atmerkti akis ir pamatyti pasaulio grožį.
Iš labirinto jis išėjo kitu žmogumi.
Ir dabar viskas bus naujai.