Individualizuotas “Tėvo viengimio” židinys, kupinas malonės ir teisingumo. Visuotinis Kristus, individualizuotas kaip tikrasis sielos identiškumas; Realusis AŠ, prie kurio turi pakilti bet kurio vyro, moters ir vaiko siela. Kristaus AŠ – tai tarpininkas tarp žmogaus ir jo Dievo. Šventasis Kristaus AŠ – jūsų vidinis mokytojas, saugotojas ir artimiausias draugas. Jis taipogi yra sąžinės balsas, skambantis jūsų širdyje ir sieloje. Jis atskiria jumyse gėrį nuo blogio, mokydamas atskirti teisingą nuo neteisingo. Žmogui jis yra nuosavas asmeninis Mokytojas, Angelas-Sargas, Valdovas ir Pranašas, veikiantis kaip Aukščiausiasis dvasininkas prieš Švenčiausiojo(AŠ ESU Buvimo) šventyklos ne žmogaus rankų sukurtą altorių. Visuotinio Kristaus AŠ valdymą Dievo tautai Žemėje išpranašavo pranašai kaip VIEŠPATIES – Mūsų TEISUMO, taip pat vadinamo ATŽALA, nužengimą į visuotinę Epochą, kuri jau arti. Kai žmogus pasiekia tą sielos tapatumo su Kristaus AŠ pilnatvę, jis vadinamas Kristumi, arba pateptuoju ir Dievo Sūnus regimas švytintis per žmogaus Sūnų.
Valdovai pasakoja apie tą momentą, kai žmonija gavo savo Kristaus AŠ:
“Žmogus, iš pačių pradžių, kai jis buvo sukurtas pagal Dievo paveikslą ir panašumą, turėjo Aukščiausią, nemirtingą dalį, kuri niekada nepamiršo apie savo vienybę su Kūrėju ir žemiausią dalį, kuri per daugelį milijonų įsikūnijimų planetoje metų prarado vienybės jausmą su Kūrėju ir prarado ryšį su savo Aukščiausia dalimi.
Vienok, žmonijos vystymosi istorijoje buvo momentas, kai jos vystymasis buvo pripažintas kaip įėjęs į aklavietę ir nenaudingas. Žmogiškosios būtybės buvo panašios į gyvūnus ir tik išorine forma priminė žmogų. Taip atsitiko, kad žemieji formos kūrėjai, nesugebėjo perduoti žmogui tos ugnies, kuri būdinga žmogiškoms būtybėms ir daro juos panašiais į Dievą. Tai išminties ugnis, Dieviškoji kibirkštis, kuri turi būti žmogiškojoje būtybėje.
Prieš daugelį milijonų metų Žemės evoliucija turėjo būti nutraukta, kaip nepasisekusi. Ir išgelbėti padėtį atėjo Aukštosios Dvasios, nuo praėjusių manvantarų laikų esančios palaimos ir nirvanos būsenoje. Šios Dvasios turėjo nužengti į aukštai organizuotą materiją ir perduoti būdingą jai savybę, ugnies, liepsnos ir išminties ypatybę.
Nužengė septynios Didingosios Dvasios, septyni Kumaros: Sanaka, Sananda, Sanatana, Sanatkumara, Džata, Vodchu ir Pančašyka. Jos nužengė į žmonių kūnus, kurie iš esmės buvo gyvūnai. Ir perdavė žmonėms jiems patiems būdingą ugnies savybę. Ir žmonių akys nušvito išminties ugnimi. Ir žmonės suprato, kad jie skiriasi nuo gyvūnų.
Tokiu būdu kiekvienas žmogus gavo savo viduje sėklą, kibirkštį, ugnį iš Aukštų Dvasinių būtybių, kurios nusileido į materiją iš aukštų ugnies sferų.
Kiekviena Aukšta Dvasia davė dalį savo ugnies daugeliui žmogiškų būtybių.
Ir kiekvienam buvo suteikta išminties pagal savo išsivystymo lygį ir laipsnį.
Tai buvo Aukštųjų Dvasių arba Angelų nuopolis į įsikūnijimą. Jie nužengė dalinai dėl kosminio Įstatymo įtakos, dalinai vadovaudamiesi nuosavais impulsais išgelbėti Žemės žmoniją nuo sunaikinimo. Kadangi neturėdama proto žmonija negalėjo atitikti Dieviškajam tikslui, kuriam ji buvo sukurta. Defektą žmoguje pavyko ištaisyti Aukštųjų Būtybių auka, kurie paaukojo savo nirvanišką ramybę, kad nužengtų ir padėtų.
Jie nužengė, davė žmonėms protą ir dalį savo asmeninių ypatybių, kurios buvo tik blankus atspindys jų ankstesnių nuopelnų, ankstesnėse manvantarose.
Ir ką žmonija? Žmonija tapo protinga. Ir ji gavo teisę veikti atitinkamai pagal savo laisvą valią. Taip, kaip kiekvieno protas liepė”.
Mūsų Kristaus AŠ ir yra ta mūsų pačių dalimi, su kuria mes turime susivienyti mūsų sąmonėje artimiausiu metu. Tai ir yra mūsų tikroji liepsna dvynė, mūsų sielos jaunikis.
2014 © Sirijus