Karma

(Sanskr. karman-veikimas, poelgiai.) Karma – tai veikianti energija-sąmonė; priežasties ir pasekmės dėsnis, atpildas. Taip pat ja vadinamas ciklo įstatymas, kuriuo nustatyta, kad viskas, ką mes darome ir darėme(tai liečia mintis, jausmus, žodžius ir darbus), nueina visą ratą ir grįžta prie mūsų slenksčio, kad gautų atleidimą. Povilas sakė: “Ką pasėja žmogus, tą ir pjaus”. Niutonas teigė, kad kiekvienam veiksmui yra tolygus atoveiksmis. Karmos dėsnis daro sielos persikūnijimą neišvengiamą iki tol, kol visi karminiai ciklai nebus subalansuoti. Taip per amžių amžius žmogus lemia savo likimą savo veiksmais, aprėpiančiais jo mintis, jausmus, žodžius ir darbus. Neturi karmos augalai, neturi karmos gyvūnai. Karma, kaip veiksmo pasekmė, būdinga tik būtybėms, kurios turi protą. Karma savimi išreiškia energiją, tankią energetinę substanciją, kuri pagal savo dažnumą turi labai žemas vibracijas. Ir šios žemos vibracijos yra ta uždanga, kuri skiria mus nuo Realaus Dievo pasaulio.
Pavyzdžiui, jeigu mes pavydime ar įsižeidžiame, ar piktžodžiaujame, tai mes kuriame karmą. Ir ši karma mums sugrįš, greičiausiai, tų situacijų pavidalu, kai mūsų pačių atžvilgiu bus atliekami lygiai tokie pat veiksmai. Mums pavydės, mus įžeidinės, arba mus apkalbinės pikti liežuviai. Ir tam, kad atidirbtumėme mūsų karmą, mes turime pereiti visas situacijas susitramdydami ir paklusdami Dievo Valiai, be skriaudėjų smerkimo, be galo atleisdami žmonėms, kurie mums kenkia.
Štai kodėl Jėzus sakė, kad atleisti reikia “iki septyniskart septyniasdešimt kartų”? Mes niekada nežinome, kiek kartų mes savo pereituose gyvenimuose įžeidinėjome žmones ir nepadoriai su jais elgėmės.