Etika atsiranda kartu su filosofija ir yra jos dalis. Filosofija kaip kultūros atšaka atsirado Senovės Graikijoje. Tam palankias sąlygas sudarė tai, jog Senovės Graikijoje gyvavo laisvų diskusijų tradicija, mokėjimas gynčytis, peraugęs į demokratijos epochą, kai visi laisvi Senovės Graikijos miestų piliečiai rinkdavosi pagrindinėje aikštėje ir kartu aptarinėdavo savo reikalus, išklausydami visų norinčiųjų ir priimdami sprendimą balsų dauguma.

Žinoma žmonės galėjo mąstyti jau nuo intelekto atsiradimo laikų (t.y. prieš milijonus metų). Bet kaip disciplina su tam tikra suvokimų sistema filosofija atsirado pirmojo tūkstantmečio iki mūsų eros viduryje. Filosofija kaip disciplina prasideda ten, kur žmogus teoriškai atsikiria save nuo aplinkinio pasaulio ir pradeda samprotauti apie abstrakčias sampratas.

Senovės Graikijoje filosofija dalinama į tris pagrindines sritis: logiką, metafiziką ir etiką. Kaip filosofijos dalis, etikos tikslas suformuoti tam tikras sampratas, bet ne apie visą pasaulį, o labiau apie bendras žmogaus elgsenos formas. Etika tyrinėja žmonių poelgius, siekiant atskleisti elgesio dėsningumą. Tuo pačiu etika – tai lyg teisingo gyvenimo menas, siekiantis atsakyti į klausimus : kame slypi laimė, kas yra gėris ir blogis, kodėl reikią elgtis būtent taip ir niekaip kitaip, ir kokie yra žmonių poelgių motyvai bei tikslai.

Taip pat etika nėra tik sudedamoji filosofijos dalis, bet, iš esmės, ji yra kultūros karkasas. Visoje istorinėje kultūros raidoje etikos normos sudarė jos turinio pagrindą, o kultūros atitolimas nuo etikos visada buvo laikomas jos smukimu.

2. Etikos, moralės, dorovės terminų turinys

Terminas “etika” kilęs nuo senovės graikų žodžio “ethos” (etos). Iš pradžių “ethos” reiškė gyvenamą vietą, namą, būstą. Vėliau pradėjo reikšti įprastą kokio nors reiškinio prigimtį, paprotį, būdą, charakterį.

Atsižvelgiant į žodžio “etohos” charakterio reikšmę, Aristotelis sukūrė pažyminį “etiškas” tam, kad galėtų apibūdinti ypatingą žmogiškųjų savybių klasę, pavadintų etiškomis dorybėmis. Etiškos dorybės tai charakterio ypatumai, žmogaus temperamentas, dar jos vadinamos sielos savybėmis. Etiškų dorovių visumai pavadinti ir išryškinti žinias apie jas kaip atskirą mokslą, Aristotelis įvedė terminą “etika”.

Tiksliam Aristotelio supratimo “etiškas” iš graikų kalbos į lotynų vertimui Ciceronas sukonstravo terminą “moralis” (morališkas). Jis sukūrė jį iš žodžio “mos” – lotyniško analogo graikiškam žodžiui “ethos”, reiškusio charakterį, temperametrą, papročius. Ciceronas kalbėjo būtent apie morališką filosofiją, suprasdamas ją kaip tą pačią žinių sritį, kurią Aristotelis pavadino etika. IV mūsų eros amžiuje lotynų kalboje atsirado terminas “moralitas” (moralė), kaip graikiško žodžio “etika” analogas.

Abu šie žodžiai, vienas graikiškas, kitas lotynų kilmės, įeine į europietiškos kalbos sudetį. Kartu su jais daugybėje kalbų atsiranda jų pačių žodžiai, reiškiantys tą patį, ką ir terminai “etika” bei “moralė”. Rusų kalboje tai – “dorovė”.

Pirminėje reikšmėje etika, moralė, dorovė reiškia tą patį. Su laiku situacija keičiasi ir prie skirtingų žodžių prisitvirtina skirtingos reikšmės : etika – tai atitinkama žinių atšaka, mokslas, o moralė (dorovė) – jos tyrinėjamas dalykas.

Galima suteikti ir kitokį etikos apibrėžimą.

Etika  –  tai savitas humanitarinis mokslas, kurio pagrindiniu dalyku laikoma moralė, o centrine problema – Gėris ir Blogis.

Etikos tikslas – sukurti optimalų humaniškų ir sąžiningų santykių modelį, kurie garantuoja aukštą bendravimo kokybę.

Svarbiausias etikos klausimas : apibrėžimas to, kas yra geras elgesys, kas daro jį teisingu arba neteisingu.

Vadinasi, pačioje paprasčiausioje formuluotėje : moralė ir etika – tai bendruomenės ir individo nuovoka apie gėrį ir blogį, apie tai, kaip elgtis yra gerai ir kaip – blogai.

Ar įmanoma duoti vieną mokslinę moralės reikšmę?

Tai pradinis etikos klausimas visoje šio mokslo istorijoje. Įvairios mokyklos ir mąstytojai atsako į jį skirtingai. Nėra vienintelio, neginčytino moralės apibrėžimo. Ir tai visiškai neatsitiktinai. Moralė – ne paprasčiausiai tai, kas yra. Greičiausiai tai, kas turi būti. Ir skirtingoms tautoms, ir net vienai tautai skirtingais laikais tas “turi būti” gan stipriai skiriasi. Pavyzdžiui, Mozės “akis už akį ir dantis už dantį” su laiku keičiasi į Kristaus “jei tau sudavė per dešinį skruostą, atsuk kairį”[1].

Šiuolaikinėje visuomenėje egzistuoja du moralės ir dorovės supratimo požiūriai. Pirmu atveju reiškia vieną ir tą patį, antru moralė priklauso sociumui, o dorovė – asmenybei.

Atitinkamai pagal padalijimą į moralę ir dorovę etikoje galima matyti dvi kryptis: socialinę etiką, nagrinėjančią pagrindus ir moralės vystymąsi visuomenėje, ir individualią, kurią labiau domina vidinio dorovinio jausmo šaltiniai.

Tuo pačiu žmogaus supratimas gali nesutapti su visuomenės supratimais. Taip, aistrų apimtas žmogus, gali ignoruoti visuomenėje priimtus draudimus ir nurodymus. Ir atvirkščiai, tai, kas leidžiama visuomenėje, aukštos dorovės žmogui gali iššaukti antipatiją (pavyzdžiui, alkoholio vartojimas, rūkymas, gyvūnų medžioklė ir t.t.).

Tokiu būdu, etika – tai objektyvių mokslo sampratų sfera; moralė – visuomeninių nurodymų, papročių sfera; dorovė – sfera vidinių nuostatų, perėjusių per vidinį reguliatorių – žmogaus sąžinę.
Tačiau galime vartoti žodžius dorovingas viena ir ta pačia reišme, pavyzdžiui: “Dorovingas poelgis” ir “moralus poelgis”; “dorovinga taisyklė” ir “moralinė taisyklė”.

Ir nors iki šiol neegiztuoja vieningos “moralės” sampratos formuluotės, apibendrintai galime duoti tokią trumpą ir imlią formuluotę:

“Moralė (dorovė) – tai normų, vertybių, idealų, nuostatų visuma, kurios reguliuoja žmogiškuosius poelgius ir yra svarbiausios kultūros sudedamosios dalys”.

Kodėl būti moraliu yra taip svarbu? Atsakymas paprastas. Įsivaizduokime du žmones su vienodu žinių bagažu, vienodai išvystytu intelektu ir vienodai turtingus. Kur jie panaudos savo vertybes: geriems, ar blogiems darbams? Tik tas iš dviejų, kas dorovingas, viską, ką įgijo, nukreips geriems tikslams. Ir kuo aukštesnis jo dorovingumo lygis, tuo aukštesniems tikslams jis pašvęs ne tik savo turtus, bet ir visą gyvenimą.

3. Mortalė iš Dieviškojo požiūrio taško.

Viskas, apie ką mes aukščiau kalbėjome apie moralę, priklauso žmogiškosios visuomenės ir atskirų jos narių požiūrių sferai. Tačiau egzistuoja aukščiausias požiūrio į moralę taškas – Dieviškoji moralė. Kaip ji pasireiškia?

Dievas mūsų pasaulį sukūrė pagal savo įstatymus. Ir žmonės, kaip Dieviškieji sutvėrimai, turi laikytis šių Įstatymų, savanoriškai paklusti Dieviškajam Sumanymui. Reiškia, kuo arčiau žmogaus vidinės nuostatos prie Dieviškųjų Įsakymų, tuo didesnės moralės žmogus. Dieviškųjų Įstatymų laikymasis žmoniją veda evoliuciniu keliu, jų nesilaikymas – nubloškia ant evoliucinės tėkmės kelkraščio, ir po to tokia “neklusnioji medžiaga” turi būti perdirbta.

Ar galime pasakyti, kad žmonija tikslingai ir ryžtingai evoliucionuoja, laikydamasi savo Kūrėjo įstatymų? Ta moralinė situacija, kuri dabar susiklostė visuomenėje, verčia mus giliai tuo suabejoti.

Tam, kad išlygintų situaciją ir žmonijai suteiktų pagalbą, Dievas nuolatos siųsdavo ir toliau siunčia į pasaulį savo Padėjėjus. Visais laikais šią aukščiausiąją Moralę Įsakymų ir Priesakų pavidalu į Žemę atnešdavo Dievo pranašai ir pasiuntiniai. Laikui bėgant Įsakymai susiformavo į religijas ir filosofinius mokymus. Vykdydama Dieviškuosius Priesakus žmonija palaipsniui evoliucionuodavo, gerindama save ir individualiai, ir kurdama tradicijas, kurios gerino žmogiškąją bendruomenę aplamai.

Sekančioje temoje padarysime istorinę ekskursiją ir išnagrinėsime dorovinius priesakus religijose ir pasaulio mokymuose. Mes aptiksime jų vienybę ir seksime jų vystymąsi.

Paskaitų apie etiką ciklą paruošė J. J. Iljina

Klausimai užtvirtinimui:

1. Kaip atsirado terminai “etika” ir “moralė”?
2. Kokį apibendrinantį apibrėžimą galima duoti moralei?
3. Kur, pagal jus, yra aukščiausioji moralė?

[1] Kalno pamoksle Jėzus Kristus sakė: “Girdėjote, buvo pasakyta: akis už akį ir dantis už dantį. O aš jums sakau: nesipriešinti blogiui. Bet kas suduos tau per dešinį skruostą, atsuk jam ir kitą”(Мt. 5:38-39).