Hilarionas yra penktojo spindulio – Tiesos, Gydymo ir Dieviškųjų žinių spindulio Valdovas.
Jis Tiesos Šventovės eteriniame plane virš Kretos (Graikija) salos Hierarchas.
Viename iš savo buvusių įsikūnijimų Hilarijonas buvo vyriausias Tiesos Šventovės Atlantidoje žynys …
Prieš žemyno užtvindymą jis pernešė Tiesos liepsną kartu su šios Šventovės materialios kultūros reikmenimis į Graikiją. Jo įtvirtintas Tiesos fokusas tapo kontaktiniu centru Delfų Orakulams – Tiesos pasiuntiniams, daugelį šimtmečių tarnavusiems vadovaujant Atėnei Paladei, kol juodieji žyniai, prasiskverbę į Delfų ordiną, neiškraipė perduodamos Tiesos. Tada Brolija atsisakė taip tarnauti įsikūnijusiai žmonijai, nes žmonės nebesugebėjo atskirti Tiesos nuo paklydimo.
Vėliau Hilarionas įsikūnijo Sauliumi iš Tarso, tapusiu apaštalu Pauliumi. Paulius buvo Kilikijos (miestas prie Tarso) pilietis, išsimokslinęs žydas, išauklėtas Jeruzalėje, “prie Gamaliilo kojų”. Gamaliilas buvo fariziejus sinedrione ir įstatymų mokytojas.
Gerai žinodama mokymo kelią ir jo adeptus, svetima išoriniam mentalitetui Pauliaus siela buvo pripratusi prie įdvasinančio Žodžio poveikio. Nors Sauliaus protas buvo kupinas išankstinio nusistatymo prieš Jėzų (veikiant aplinkai ir auklėjimo faktoriams, kurie negali amžinai priešintis sielos siekiui, jei tik ji su tuo nesutiks), apaštalo Pauliaus paveikslas, jo ugninis likimas jau buvo įsispaudęs jo dvasioje.
Nesvarbu koks Paulius buvo išoriškai, jo siela buvo pasiruošusi! Jį ruošė Dvasia ir jis pats ruošėsi kruopščiai mokydamasis tame ir ankstesniuose gyvenimuose. Žinome, kad Valdovas Jėzus pasirodė Pauliui pakeliui į Damaską. “Iš dangaus mane apsiautė šviesa, skaistesnė už saulę”, – pasakojo jis Agripai. Ir išgirdo jis Valdovo balsą, kalbantį jam: Sauliau, Sauliau kam mane persekioji? … sunku tau spyriotis prieš akstiną![1] .
Štai kaip Valdovas Hilarionas dalinasi su mumis savo prisiminimais apie susitikimą su Kristumi tame gyvenime:
“Mes jį vadinome Jėzumi Kristumi. Mes buvome jo pašaukti, kaip dabar pašaukti esate jūs. Prisimenu kaip jis atėjo pas mane,suteikdamas savo Žodžiams įgaliojimus. Nepaisant to iš pradžių jis sugėdino mane kelyje į Damaską, man labai to reikėjo, kad nusilenkčiau prieš savo paties Kristaus liepsną, kurią jis manyje atvėrė, taip pat suteikdamas raktą meditacijai į liepsną, kad galėčiau eiti jo pėdomis, tarnaudamas Penktame spindulyje – mokslo ir gydymo, apaštalavimo ir Žodžio skelbimo spindulyje.
Žemėje kovodamas su žemyn besileidžiančiomis spiralėmis, su ateizmu, agnosticizmu, intelektualine puikybe ir pykčiu nukreiptu prieš pranašus ir Šventąjį nuo Dievo, visai nesenai pas mus atėjusį, aš dažnai jausdavau save Heraklio rankomis, kojomis ir širdimi. Vis dėlto aš prisiminiau, kad kažkada ir pats buvau tarp jų. Kažkada man būdinga neišmatuojama puikybė ir sąmoningas priešinimasis Dievo valiai visuomet degs mano atmintyje kaip priminimas apie mūsų, kaip Dievo instrumentų, bejėgiškumą. Bet dideli įgaliojimai per Žodį ateina atsivertimo valandą, numylėtieji, – ne tuo laiku, kai skamba kvietimas, o atsivertimo valandą, kai siela duoda atsakymą, remdamasi kažkuo, kas kyla iš vidinės gelmės. Tai srautas, tai atsidavimas, tai toks atsižadėjimas, kaip įvykęs Jėzui pasakius: “Sunku tau spyriotis prieš akstiną…”
Mano siela jį pažinojo ankščiau ir atgaivino mano išorinėje atmintyje prisiminimą apie vidinį įžadą. Viešpatį Kristų aš mačiau ne pirmą kartą. Aš jau buvau jį sutikęs ankščiau, prieš šį įsikūnijimą, vis tik man reikėjo prasimušti per puikybę ir karmą (Penktame spindulyje), sukurtą ilgalaikio apmokymo, didelės erudicijos, socialinio ir intelektualinio pranašumo, kurį aš jaučiau prieš ankstyvuosius krikščionis. Taigi dėl savo karmos aš priešinausi šauksmui”.
Ant Pauliaus išsiliejusi šviesa buvo akinanti ir apvalanti. Šviesa buvo priekaištas jo žmogiškąjai sąmonei, kuri persekiojo tikruosius Dievo tarnus. Ji turėjo apvalyti jo akis, kad šis galėtų pamatyti Dievo Sūnų. Tai buvo atsivertimo šviesa, privertusi jį pasikeisti iš pagrindų ir stoti į asmeninio bendradarbiavimo su Valdovu Jėzumi Kristumi kelią.
Po šio įvykio Paulius kuriam laikui pasitraukė į Arabijos dykumą. Laiške galatams (1:16-18) jis rašo:”…Aš neskubėjau tartis su kūnu ir krauju ir nenuvykau į Jaruzalę pas anksčiau už mane pašauktus apaštalus, bet iškeliavau į Arabiją ir tada vėl grįžau į Damaską. Vėliau, po trijų metų nukeliavau į Jeruzalę…”
Rašto aiškintojai dažnai svarstė ką Paulius veikė dykumoje. Hilarionas paaiškino, kad Jėzus paėmė jį “kartu su kitais į savo buveinę, esančią virš Šventosios Žemės ir virš Arabijos. Aš buvau ten ir mokiausi pas jį. Mano buvimo dykumoje tikslas buvo meditacijos su Juo, kai mane mano subtiliuose kūnuose paimdavo į dangiškąsias buveines, kad galėtų perduoti nurodymus iš širdies į širdį”.
Kodėl buvo atverstas Paulius Tarsietis? Be abejo Valdovas Jėzus asmeniškai mokydamas Paulių, kurio išgyvenimai ir raštai, skirti Kristui, užima reikšmingą vietą Naująjame Testamente, turėjo kažkokį ypatingą tikslą. Paulius turėjo pastatyti krikščionišką bažnyčią ant asmeninės susitikimo su Dievu patirties uolos – atversti į tikrąjį tikėjimą pagonis,jų valdovus, Šviesos vaikus ir savo pamokslais ir laiškais, trisdešimt metų sklidusiais po Mažąją Aziją ir Viduržemio jūrą, nešti žmonėms Kristaus Asmens ir jo,kaip gyvo gelbėtojo, supratimą.
Bet tuo Pauliaus misija nesibaigė; tai, ką jis privalėjo atlikti, turėjo gimti iš jo asmeninės patirties ir prisikėlusio Kristaus patirties, kuris dirbo kartu su juo visą likusį Pauliaus gyvenimą, pašvęstą tarnavimui Viešpačiui. Būtent jų tarpusavio santykiai, padeda suvokti kas sieja Pakylėtąjį Valdovą ir nepakylėtąjį čelą, o dėl to kylantis dangaus ir žemės susiliejimas panašus į supernovos žvaigždės sprogimą – kviečia mus aukščiausios paskirties atlikimui per AŠ ESU TAS KAS AŠ ESU.
Betarpiški ir jaudinantys Pauliaus ir jo Viešpaties tarpusavio santykiai demonstruoja tikrąją draugystę ir asmeninį įšventinimų kelią, kuris dėl Jėzaus Malonės laukia kiekvieno iš mūsų, jei tik mes leisime sau visiškai atsiversti (tai reiškia “pasikeisti, transformuotis iš naujo gimstant Kristuje”) ir paklusti Visatos Kristui gyvenime, mirtyje ir amžinybėje.
Būsimasis čela, uoliai besiruošiantis mokinystės pašaukimui, privalo prisiminti Jėzaus žodžius: “Ne jūs mane pasirinkote, o aš jus pasirinkau”.[2]
Tai reiškia, kad kol čela nepasiruošęs, būtent Guru, o ne jis sprendžia verta ar ne užmegsti su juo tarpusavio santykius. Bet kai čela pasiruošęs, net jei jis nesupranta to savo išoriniu protu, jo susitikimas su Guru tampa neišvengiamas. Būtent tai nutiko Sauliui iš Tarso. Visaapimančio entuziazmo su kuriuo Paulius vykdė Viešpaties misiją dėka krikščionybė pasiekė mūsų laikus formoje, paruošusioje Kristaus sekėjus prarastų metų, prarastų Mokymų ir prarasto Žodžio atradimui, kurie mums dabar sugrįžta.
Paulius, dėvėdamas Jėzaus Kristaus mantiją, savo pavyzdžiu (galbūt netgi daugiau, nei žodžiais) nuspėja ir numato Jono amžinosios Evangelijos regėjimą, ir naujojo dangaus , ir naujosios žemės.
Pauliaus siela sugrįžo kaip Hilarionas (290-372 m), kad savo paskutiniame įsikūnijime įvykdytų įsakymą, atidirbtų karmą, kurią sukūrė persekiodamas ir žudydamas krikščionis. Kadangi tame gyvenime apaštalas Paulius pritarė Šventojo Stefano (pirmojo krikščionių kankinio) užmėtymui akmenimis, žiauriai persekiojo ir žudė krikščionis, iki to gyvenimo pabaigos jis nebuvo pakylėtas. Viename įsikūnijime kam nors atėmus gyvybę dažnai reikia papildomo įsikūnijimo karmos išlyginimui.
Pakylėtasis Valdovas Hilarionas paaiškino, kodėl iš jo buvo pareikalauta vėl įsikūnyti, prieš jį pakylėjant: “Prisiminkite, kad mes, Kristaus apaštalai patekome į Įstatymo dispensaciją, reikalavusią šimtu procentų išlyginti karmą prieš tai, kai siela galės atlikti pakylėjimą į šviesą.[3] Todėl aš įsikūnijimuose apaštalu Pauliumi ir vėliau Šventu Hilarionu turėjau išpirkti visas nuodėmes, kurias atlikau iki savo Viešpaties priėmimo”.
Paklusnus savo Viešpačiui ir iš meilės jo vaikams, jis dar kartą priėmė mantijos dovaną, kad galėtų mokyti, pamokslauti ir gydyti. Savo darbo, Dievo malonės ir Jo užtarimo dėka jis išmokėjo visas karmines skolas ir dar padarė gera daugeliui tūkstančių žmonių – jame ir per jį veikė Dievas.
Jėzus, padaręs Paulių savo apaštalu, globojo jį jo paskutiniame įsikūnijime Šventuoju Hilarionu, vienuolijos Palestinoje įkūrėju.
Tik po dvidešimties metų, praleistų dykumoje ruošiantis misijos atlikimui, Hilarionas atliko savo pirmąjį stebuklą – per jį veikė Dievas: nevaisinga moteris buvo išgydyta ir galėjo suteikti gyvybę savo sūnui. Tai buvo jo tarnavimo gydytoju pradžia.
Jis gydė vaikus nuo karštligės kviesdamas Jėzų, gydė suparaližuotus ir išvijo daugybę piktų dvasių. Minios kenčiančių sekė jo pėdomis net į pačias nuošaliausias, laukines vietas tikėdamiesi išgyti ir apsivalyti nuo piktų dvasių. Daugybė jo bandymų pasislėpti nuo žmonių buvo nesėkmingi, žmonės jį vis vien surasdavo, versdami dėl meilės Jėzui atlikti savo tikrąjį pašaukimą.
Jeronimas, palikęs mums šio šventojo gyvenimo aprašymą – pagrindinį mūsų žinių apie jį šaltinį, rašo: “Nesuskaičiuojami stebuklai, kuriuos jis atliko Sicilijoje, surinko aplink jį išgijimo trokštančių ir tiesiog religingų žmonių minias. Vienas žymus žmogus buvo išgydytas nuo vandenligės jau pirmomis dienomis ir kupinas dėkingumo siūlė dideles dovanas; tačiau šis griežtai laikėsi Gelbėtojo žodžių: Veltui gavote, veltui duokite”.
Bet tai, ką vėliau per jį padarė Viešpats iš tikrųjų negali nestebinti. Didžiulės potvynio bangos, sukeltos stipraus žemės drebėjimo, grėsė sunaikinti miestą.
Jeronimas liudijo: “Jūra išėjo iš krantų, rodėsi, Dievas vėl siunčia Žemei potvynį, arba viskas grįžta į pirmapradį chaosą; bangos kėlė laivus į viršų ir metė ant uolų. Miestelėnai, pamatę šiuos į krantą artėjančius vandens kalnus, nedelsiant atvedė Hilarioną ir, vesdami jį prieš save kaip į mūšį, pastatė ant kranto. Kai jis ant smėlio nubrėžė tris kryžius ir ištiesė rankas prieš bangas, jūra, pakilusi į neįtikėtiną aukštį, staiga apmirė, po to ilgai daužėsi, tarsi pasipiktinusi kliūtimi ir pamažu sugrįžo į savo krantus”.
Bėgant metams liaudies šventasis – liaudies, nes žmonės manė, kad jis priklauso jiems, – surado priebėgą Kipre, tokioje nuošalioje vietovėje, kad ten, manė jis, jo nesugebės rasti.
Šioje vietovėje gyveno laukiniai žvėrys, ji turėjo blogą vardą, todėl Hilarionas manė, kad žmonės bijos ten užklysti. Bet atsirado žmogus, kuris, nepaisant paralyžiaus, sugebėjo ten patekti. Jis surado Hilarioną, buvo išgydytas ir apskelbė apie tai visur.
Kaip apie jį pasakė Jeronimas: “Negali pasislėpti miestas, stovintis ant kalno viršūnės”. Ištikimybė Dievui padarė Hilarioną tokiu “miestu” ir šia ištikimybe pašlovino jis Viešpatį.
Todėl paskutines savo dienas šventasis praleido tarp daugybės žmonių, užpildžiusių kažkada nuošalų slėnį, ten, vykdant jo valią, jis ir buvo palaidotas.
Tačiau po kelių mėnesių, jo artimiausias mokinys Kvitijus slapta atidarė kapą ir pervežė jo palaikus į Palestiną.
Numylėtasis Hilarionas iš savo pakylėtosios būsenos nepaliauja teikti pagalbą šiuolaikinei žmonijai. Per keletą praėjusių metų jis ne kartą ateidavo ir perduodavo savo Mokymą per Didžiosios Baltosios Brolijos Pasiuntinį Tatjaną Nikolajevną Mikušiną.
Pakylėtasis Valdovas Hilarionas pasidalino su mumis apreiškimu, kurį gavo savo paskutinio fizinio įsikūnijimo didžiu gydytoju ir atsiskyrėliu, gyvenusiu Palestinos ir Kipro dykumose, metu.
Viename iš savo nesenų Laiškų jis sakė:
“Aš, Valdovas Hilarionas, prisimenu tas minutes, kai būdamas įsikūnijime, vienumoje, nuošalioje vietoje turėjau galimybę ištisas dienas stebėti save tarsi iš šono. Aš supratau, kad aš – gyvas žmogus, esantis įsikūnijime, su visomis savo kūno funkcijomis, bet tuo pat metu aš pradėjau suvokti, kad mano viduje yra kitas žmogus, kuris tiesiogiai nesusijęs su mano žmogiškojo kūno funkcijomis. Tai buvo keistas asmenybės susidvejinimas. Aš buvau įsikūnijime Žemėje ir tuo pat metu suvokiau, kad aš nemirtingas. Aš amžinas. Aš paliktas pats sau šiame įsikūnijime, aš bandau suprasti šio savo gyvenimo prasmę ir tuo pat metu esu daug didesnis nei mano fizinis kūnas. Iš esmės, mano fizinis kūnas yra tik skafandras, kuris leidžia mano Aukščiausiajai daliai būti manyje.
Ir šiomis minutėmis, kai aiškiai suvokdavau, kas aš esu iš tikrųjų, mano sąmonė pasikeldavo į neįsivaizduojamas aukštumas, iš kurių aiškiai mačiau visos gyvybės, kuri egzistuoja Žemėje, vienybę.
Aš aiškiai mačiau visų gamtos karalysčių, angelų ir elementalų vienybę. Šiomis džiaugsmingomis bendravimo su savo širdimi minutėmis aš jutau, kaip su manimi kalba ir bando kontaktuoti tūkstančiai žmogaus akiai nematomų būtybių, kurios, beje, gyvena ir mane supa. Šiomis minutėmis aš jaučiau savo vienybę su kiekvienu vabaliuku, su paukščiais, žvėrimis.
Kaip šitai buvo nuostabu! Ir šitai buvo įmanoma tik tada, kai aš pats su savimi pasilikdavau vienumoje. Šalia manęs nebuvo nieko, tik žvėrys, paukščiai, angelai ir elementalai.
Paskui pas mane ateidavo žmonių. Šie žmonės pas mane ieškojo išgijimo. Jie troško pas mane ateiti, kad gautų dalelytę mano tylios laimės ir ramybės. Bet kai tiktai jie su savo rūpesčiais ir problemomis ateidavo į mano pasaulį, mano pasaulio gyventojai slėpdavosi todėl, kad šių žmonių vibracijos buvo nepažįstamos bei priešiškos jų vibracijoms ir mano vibracijoms, prie kurių jie priprato mums tyliai bendraujant.
Daugeliui žmonių aš suteikdavau pagalbą. Aš gydžiau jų sielas. Iš vaistažolių dariau gėrimus ir duodavau jiems šiuos gėrimus. Bet iš tikrųjų ne vaistažolės išgydydavo jų paliegusius kūnus. Jie išgydydavo save patys, kai jų sąmonė pakildavo iki to lygio, kai jie pradėdavo suvokti, kad savo sieloms ir savo kūnams kenkdavo tada, kai netinkamai elgdavosi ir tada, kai įsileisdavo netinkamus jausmus”.
Hilarionas buvo apdovanotas nepaprasta gydymo galia. Iš tiesų, Dievo siųsti tie iš tikrųjų didys žmonijos gydytojai, kurie sugeba sveikatą ir vientisumą sielai suteikti vienu rankos prisilietimu arba paprastu nurodymu “Išgyk!”
Tikrą gydytoją nesunku atpažinti: jis gyvena savo galingojo AŠ ESU Esaties prieglobstyje, nuolankus prieš Dievą ir žmogų ir žinantis, kad jis – tik Šventosios Dvasios instrumentas, atiduoda Dievui visą garbę už tuos darbus, kuriuos Šis per jį atlieka.
Tokie šventieji nuo Dievo kuklūs ir nebūtinai jums atskleis, kad turi gydymo dovaną.
Hilariono buveinė – Tiesos Šventovė, esanti eterinėje karalystėje virš Kretos salos, kur nuo tų laikų, kai sala buvo Graikijos žemyno dalis, išliko pradinės fizinės Tiesos Šventovės griuvėsiai.
Pakylėtasis Valdovas Hilarionas – Buveinės Hierarchas, o Atėnė Paladė, Tiesos Deivė – jos globėja. Jie kartu nukreipia Tiesos Brolijos veiklą, angelų pulkus, tarnaujančius Penktąjame spindulyje ir nepakylėtuosius gyvybės srautus, kurie į Buveinę ateina savo subtiliuosiuose kūnuose tarp įsikūnijimų, taip pat miego metu, išmokti visų mokymų Tiesą, ypatingai kosminio įstatymo, gydymo mokslo, matematikos, muzikos, Dieviškosios geometrijos ir engraminių ritmų mokslo, alchemijos ir nusodinimo įsakymų.
Tiesos Liepsna, pagarbiai saugoma Hilariono buveinėje, – akinanti, ryškiai žalia, jos spalva į save sugėrė nusodinimą, įsikūnijimą į gyvenimą, praktiškumą, gydymą ir atgimimą. Ryškiai žydra Dievo Jėgos spalva, sulieta su auksiniu Dievo Proto spinduliu, virsta žalia gydymo ir mokslo vientisumo liepsna.
Pagrindinė Buveinės nata yra Arthur Sullivan dainos “Kristaus jūs kareiviai” melodija, ji pritraukia Hilariono spinduliavimą į žmogaus pasaulį.
Klausydami šios muzikos, šiandien mes jaučiame tą patį įkarštį ir uolumą, kurie prieš du tūkstančius metų apaštalui Pauliui padėjo įkvėpti ankstyvuosius krikščionis Kristaus Bažnyčios Mažojoje Azijoje ir ilgainiui visame pasaulyje sukūrimui.
Straipsnį ruošė Marija Fliman
[1] Apaštalų darbai 9:3, 4, 5.
[2] Jon. 15-16
[3] Dvidešimto šimtmečio pradžioje įsigaliojus naujai dispensacijai atsirado galimybė būti pakylėtam, subalansavus mažiausiai 51 proc. karmos; likusi dalis sulyginama vidiniuose lygiuose po pakylėjimo.
