Didingasis išminčius iš Indijos. Budizmo įkūrėjas
Gimimo vieta ir laikas. Šeima. Legendos. Gimimo vieta – Indijos šiaurė, Himalajų karalystė Nepalas su sostine Kapilavastu. Gimimo laikas: rasta urna su Budos pelenais ir datomis ant jos: 621 – 543 m.m. iki m.e., pagal kurias Buda gyveno 78 metus. Žodiniai padavimai kalba apie tai, kad jis gyveno 100 metų, o 78 mokytojavo. Gimė Gotama pirmosiomis gegužės dienomis, per pilnatį. Jo tėvai iš karališkos Šakja giminės: tėvas Šudhodana ir motina Maja. Pilnas caraičio vardas: Gotama (pergalingasis) Šakjamuni (Šakja arba Sakja – giminės vardas, muni – galingasis atjautoje, vienumoje ir tylumoje) princas Kapilavastu Sidharta (įvykdęs savo paskirtį).
Buda – ne vardas. Tai reiškia sąmonės būseną to, kuris pažino Tiesą ir įvaldė aukščiausią Išmintį. „Buda tiksliai išvertus reiškia praregėjęs” ( J. Rerich laiškai. 1 t., 447 psl).
Budos, kaip ir kitų Didingųjų Išminčių vardas apsuptas legendomis. Viena legenda pasakoja apie tai, kad Buda savo motiną pasirinko Mają kaip tyriausią iš moterų ir įėjo į jos kūną nuostabaus balto dramblio pavidalu. Baltojo dramblio personažas indiškuose padavimuose – dieviškojo Višnaus Avataro (Avataras – Dieviškasis Įsikūnijimas) gimimo simbolis. Kita legenda pasakoja apie tai, kad didimgasis Rišis Atiša, atsiskyrėlis, gyvenęs Himalajuose, atėjo pasveikinti naujagimį Bodhisatvą (Dangiškojo Budos Sūnų). Pagal to laikmečio papročius, penktą dieną po Bodhisatvos gimimo 108 išminčiai-braminai susirinko caro rūmuose, kad duotų caraičiui vardą ir išpranašautų jo likimą. Mokslingiausi iš jų pranašavo, kad caraitis atsiskirs nuo pasaulio, pamatęs keturis ženklus – senį, ligotą, numirusįjį ir atsiskyrėlį, ir kad jis laukui bėgant taps Buda.
Princas Sidharta buvo auklėjamas kaip sosto paveldėtojas. Jis naudojosi visais džiaugsmais, kuriuos duoda grožis, sveikata, valdžia, turtai. Pasiekęs vyro amžių jis vedė nuostabią panelę. Jį visokeriopai saugojo nuo nelaimių ir kančių. Keturi išpranašauti susitikimai supažindino jį su žmogiškosiomis kančiomis ir privertė pakeisti likimą. Pajutęs neįveikiamą norą atverti žmogiškųjų kančių priežastį, jis nusprendė palikti rūmus, tėvus, mylimą žmoną, naujagimį sūnų.
Pagrindinės gyvenimo gairės. Būdamas 24 metų (kitais duomenimis – 29 metų) princas paliko rūmus ir išėjo klajoti po pasaulį. Jis ėjo tyriausiu gyvenimo keliu, giliai mąstydamas, milžiniškai įtempdamas protą. Tuo metu Indijoje daugelį jaudino dvasinės paieškos. Šimtai žmonių, senų ir jaunų, palikdavo savo namus dėl dvasinių praregėjimų ir tapdavo atsiskyrėliais ieškodami išminčių, kurie padėtų jiems surasti tikrąjį gyvenimą. Tarp atsiskyrėlių caraitis rado patyrusių mokytojų. Jie jį supažindino su filosofiniais mokymais, su kontepliacijos ir savo kūno valdymo metodais, bet pas nieką iš jų jis nerado aukščiausiosios tiesos, dovanojančios atsikratymą nuo kančių. Keletą metų jis gyveno, kaip įprastai gyveno asketai, klajodamas po miškus, vaikščiojo nuo vieno kaimo prie kito, maitindamasis iš išmaldos. Tai buvo žiaurios askezės metai. Tam, kad pasiektų nušvitimą is surastų Aukščiausiąją Tiesą, jis imdavosi pačių žiauriausių išbandymų. Jis nesisaugodavo nuo kaitinančios saulės, nuo lietaus, nuo vabzdžių. Atsisakydavo net maisto minimumo, kol neprarasdavo sąmonės. Patirtimis įsitikinęs, kad asketizmas neturi jokios vertės, Gotama nustatė jį kaip klaidingą kelią, kuo iššaukė priešiškumą iš asketų pusės.
Panašiai kaip kiti didingieji pasišventėliai, Buda, pagal padavimą, buvo baisiai gundomas demonų caraičio, blogio dvasios Mara, kuris stengėsi sunaikinti jo pastangas. Legionai piktų genijų šnabždėdavo Sidhartai abejonių žodžius. Asketą apsupdavo baisios pabaisos. Žavingasis, kerintis Apsarų, Maros dukterų būrys, bandė Gotamą įkalinti geidulingais judesiais ir pažadais. Pats demonų valdovas žadėjo Budai visas žemės karalystes ir jų garbę, jeigu jis atsisakys ieškoti išminties. Nugalėjęs pagundas Sakja-Muni pasiekė aukščiausią išmintį, praregėjo. Bodhi-Gajoje, šventojoje giraitėje ant upės kranto, vietoje, vadinamoje Uruvela, įvyko taip ilgai jo siektas AukščiausiasisPraregėjimas. 29 metų, tapęs Buda, jis įgijo tobulas Žinias ir Tikrąją Išmintį. Mintis tapo tyra ir veržėsi link darbo, kurį jis privalėjo atlikti.
Budistiniuose padavimuose taip pat kalbama apie Mokytojo keliones už Indijos ribų – į Tibetą, Hotaną, į Altąjų. Senieji padavimai kalba apie Budos didingą slaptą kelionę Azijos keliais, apie Baltojo kalno (Beluchos) aplankymą Altajuje. Slaptose knygose yra duomenų, kad iki pamokslo Vanarase (anksčiau vadinamam Benarese) išminties paslapčių Buda siekė Himalajų buveinėje.
Savo pirmąjį žymųjį pamokslą apie savo mokymo pirminius pagrindus Buda ištarė parke netoli nuo Vanaraso (anksčiau vadinamo Benaresu). Greitai aplink jį susikūrė bendruomenė, kuri sparčiai augo. Į bendruomenę priimdavo visus – be kastų, lyties skirtumų ir nuosavybės būklės. Įėjimas ir išėjimas buvo laisvi. Ateinantysis tik išreikšdavo pasirengimą tarnauti Budos mokymui. Jei išėjusysis sugrįždavo, jam užduodavo tik vieną klausimą: „Neneigi?” Išvydamas neigimą, mokymas nieko nepavergdavo. Taisyklių buvo nedaug ir jos buvo nukreiptos į mokinių savarankiškumo apsaugojimą. Buda siekė, kad gyvenimas bendruomenėje būtų džiaugsmingas. Mokymas prasidėdavo nuo širdies ir sąmonės išvalymo nuo prietarų bei kvailų savybių. Iš mokinių buvo reikalaujama dorovinio tyrumo ir asmeninės nuosavybės atsisakymo. „Nuosavybės jausmas matuojamas ne daiktais, bet mintimis. Galima turėti daiktų ir nebūti savininku”. Buda patardavo turėti mažiau daiktų, kad neskirti jiems daug laiko.
Į bendruomenę ateidavo ir šeimomis. Būtina sąlyga buvo turėti vieną žmoną ir būti jai ištikimu. Buda stengėsi vengti draudimų. Nebuvo draudžiama norintiems vartoti mėsą. Buvo uždrausti svaigalai.
Buda prisakė susilaikyti nuo visko, kas neigiama ir prisidėti prie visko, kas labai gražu ir gera. „Aš mokau, Sinha, atlikti tokius poelgius, kurie teisuoliški veiksmuose, žodžiuose ir mintyse; aš mokau pasireikšti tas sielos būsenas, kurios yra teisuoliškos ir neneša blogio”. Jo tikslas buvo mokinių sielų augimas ir vystymasis. Buda stengėsi, kad mokiniai vieni su kitais draugautų, sukurtų geriausias sąlygas, kad jie pasiektų aukštąsias žinias. Kai atsisakydamas nuo visko nereikalingo, mokinys įvaldydavo savo jausmus, Mokytojas jam duodavo užduotį ir prileisdavo prie žinių gelmių. Buda siekė išauklėti bendros gerovės darbuotojus, naujos sąmonės kūrėjus ir bendruomenės skelbėjus, pasirengusius nešti Naują Mokymą. Jis siuntė juos į gyvenimą kaip mokytojus ir naujų bendruomenių įkūrėjus.
45 metus Buda mokė ir kūrė bendruomenes Gango slėnyje, netoli nuo Benareso. Padavimas pasakoja apie tai, kaip Gautama aplankė gimtąjį miestą, apie pasimatymą su tėvu, su žmona, apie jo brolio ir sūnaus atvertimą į naują Mokymą, taip pat apie daugelį naujų carų ir paprastų mirtingųjų, turtingų ir bedalių atsivertimus.
80 metų Buda pasiekė Nirvaną[2] ir todėl į jį buvo žiūrima kaip mirusįjį gyvųjų pasauliui. Iš tikrųjų Buda pragyveno 100 metų. Jis baigė mokytojauti Kušinagare. Budos palaikai buvo sudeginti.
Vidinis Budos įvaizdis. „Niekada nėra buvę tokios didžios religinės reformos, kuri pradžioje nebūtų buvus švari. Pirmieji Budos pasekėjai, Kaip ir Jėzaus mokiniai, visi buvo aukščiausio dorovingumo žmonės“(D.Izidė. 2 t, 282 psl.).
„Aš neabejodamas sakau, – savo ruožtu pastebi Bartolomeo Sent-Iler, – kad išskyrus vienintelį Jėzų, tarp religijų įkūrėjų nėra labiau tyresnės ir labiau jaudinančios figūros, nei Buda. Jo gyvenimas nepriekaištingas. Jo pastovus heroizmas prilygsta jo įsitikinimui…Jis pats tobulas pavyzdys tų dorybių, kurias jis skelbia: jo atsižadėjimas, jo gailestingumas, jo nekintantis geraširdiškumas neišduoda jo nei akimirkai…ir kada jis miršta ant savo mokinių rankų, jis miršta išminčiaus, kuris dorai gyveno visą savo gyvenimą, ramybėje“(D.Izidė, 2 t, 291 psl.).
Mokymas. Pagrindinė budizmo mintis: Kosmose viskas siekia nuolatos atsinaujinti. Nėra nekintamos sielos, ji nuolatos kinta. Viskas Kosmose paklūsta Priežasties Įstatymui: nei žmonės, nei Dievai nėra išimtys šiame įstatyme. Esybė, kurianti priežastis, turi atsakyti už jas šiame ar kitame gyvenime, kurį ji gaus sutinkamai su savo karma: geromis ar piktomis mintimis ir darbais. “Aš nemokau nieko kito, tik Karmos Įstatymo”. Buda mokė, kad nėra savarankiško “Aš”, atskirto nuo gyvenimo. Kadangi nėra atskiro “Aš”, tai negalima sakyti, kad kažkas priklauso man. Vienybės įstatymo Kosmose suvokimas pakerta nuosavybės sąvoką. Gautama Buda davė pasauliui Gyvenimo Mokymą, kuris buvo pašvęstas išmokyti žmones naudotis Didžiosiomis Tiesomis kasdieniame gyvenime. Jis mokė gyvenimo etikos.
Buda tvirtino, kad visų žmonijos kančių ir nelaimių šaltinis yra sąmonės tamsa, norai ir troškimai. Tamsumas – didžiausias blogis ir nusikaltimas. Jis atskleidė, kad išsilaisvinimo nuo kančių kelias glūdi sąmonės nušvitime, palaipsniškame savęs tobulinime. Atvėręs kelią šios Tiesos link, Buda suskaidė jį į aštuonias teisingas pakopas: atpažinimas, paremtas Priežasčių Įstatymo žinojimu, mąstymas, kalba, veikimas, gyvenimas, triūsas, budrumas ir savidisciplina, susitelkimas. Aštuonių pakopų kelias – tai jausmų harmonizavimo ir Archato tobulumų: gailestingumo, doros, kantrybės, drąsos, susitelkimo ir išminties, pasiekimo kelias.
Savęs pažinimo kelyje žmogaus laukia 10 kliūčių, arba pančių: asmenybės iliuzija, abejonės, prietarai, kūniški troškimai, neapykanta, prisirišimas prie Žemės, malonumų ir nusiraminimo troškimas, puikybė, savimyliškumas, tamsumas. Tik sutraukius visus šiuos pančius, galima įgyti aukščiausią žinojimą ir pasiekti išsilaisvinimą – Nirvaną. Nepakanka tik pripažinti mokymą. Juo reikia vadovautis gyvenime. Viskas pasiekiame tik asmeninėmis pastangomis, žmogiškomis rankomis ir kojomis. “Nemirtingumas gali būti pasiektas tik nuolatiniais gerais darbais; ir tobulumas pasiekiamas tik per užuojautą bei gailestingumą”.
Kurti gėrį ir pažinti tik vardan tikslo pasiekti nemirtingumą – tai neturi nieko bendro su Kilniuoju keliu. Nirvana – tai nesavanaudiškumo simbolis. “Be jokios minties apie atlygį ir pasiekimus turi būti praeitas gyvenimas, ir toks gyvenimas yra didingiausias iš visų”. Kilnaus Kelio pagrindas – dorovinis tyrumas. Pasiekti aukščiausio tikslo – Nirvanos – galima, einant gėrio keliu.
Religiniuose budizmo traktatuose (“Pratimokša Sutra” ir kt.) yra pateikti “dešimt įsakų. 1. Tu neturi žudyti jokios gyvos būtybės. 2. Tu neturi vogti. 3. Tu neturi paleistuvauti. 4. Tu neturi meluoti. 5. Tu neturi atskleisti kitų paslapčių. 6. Tu neturi trokšti savo priešų mirties. 7. Tu neturi geisti kitų turtų. 8. Tu neturi tarti įžeidžių žodžių ir keiksmų. 9. Tu neturi gyventi prabangoje (miegoti minkštuose guoliuose arba būti tingiu). 10. Tu neturi priimti aukso ir sidabro” (D. Izidė. T. 2, 136 psl.).
Buda mokė pažinti Gamtos ir savo sielos Dėsnius, nesukaustyti patiems savęs grandinėmis, matyti kančių priežastis ir mokėti ištaisyti jas gėrį kuriančiais veiksmais, savarankiškai pažinti Tiesą, gerbti savo tikėjimą ir nesmerkti bei neneigti kitų, dalintis žiniomis su kitais. Jis mokė minčių ir veikimo be baimės. “Visų aukščiausia – mintis”. “Viskas įvykdoma mintimi”. Ji kuria ir gėrį, ir blogį. Jis mokė suderinti priešingybes.
Buda mokė, kad dėstyti mokymą reikėtų tautos kalba, naudojant palyginimus, žinomas istorijas ir legendas.
Budos Mokymas neturi jokios prievartos. “Jis veda kitus be prievartos”. “Jį vadina kilniu, jeigu jis prieš jokį gyvą padarą nenaudoja prievartos”.
Buda atmeta asmenybės garbinimą. “Mokymas gelbėja ne todėl, kad jį duoda Buda, bet todėl, kad jis yra išsilaisvinimas”. Pagrindinis Mokymo principas – ieškok išminties pats. Netikėk tik dėl to, kad tiki kiti. Pažink. Todėl buvo sveikintini klausimai, laisvas, to kas buvo dėstoma, aptarimas. Tiesa – tai laisvė.
Buda skatino savo mokinius nukreipti žvilgsnius į ateitį, prisakęs savo mokiniams gerbti jį mažiau, nei tą Mokytoją, kuris ateis ateityje. Istorijoje daugiau nėra tokių savęs atsisakymo pavyzdžių. “Aš ne pirmasis Buda, kuris atėjo į Žemę, taip pat nebūsiu ir paskutinis. Reikiamu metu kitas Buda iškils pasaulyje, Sakralus, aukščiausio nušvitimo, apdovanotas išmintimi, laimingas, talpinantis visą Visatą, neprilygstamas tautų Vedlys… Jis paskelbs teisų gyvenimą, tobulą ir tyrą, kurį dabar skelbiu ir aš… Jo Vardas bus “Maitrėja”.
Misija. Didis Mokytojas apibendrino visų Bendro gėrio Mokytojų, buvusių iki jo, įsakus. Jis vėl atskleidė žmonėms “Vedas”. <...> Jis įtvirtino Pasaulinės Bendruomenės idėją kaip pasaulinį tautų bendradarbiavimą: niekas neegzistuoja už bendradarbiavimo ir savitarpio pagalbos ribų. Jis pirmasis prakalbo apie žmonių lygybę, stojo prieš kastas. Jis buvo pirmasis religijų istorijoje, kuris įgyvendino mokymus darbais. Jo Mokymo gyvybiškumą patvirtina įtikinami faktai. Budizmas nepadarė sau gėdos, atversdamas į tikėjimą ugnimi ir kardu, ir mažiau nei kitos religijos patyrė iškraipymų per 27 amžius.
“Šalia paslaptingos Uruvelos[3] Buda priartėja prie visų sankaupų paprasčiausios išraiškos. Ir ant Nairnagaros kranto prisipildo ryžtu ištarti žodžius apie bendruomenę, apie atsisakymą nuo asmeninės nuosavybės, apie darbo visų gerovei reikšmę ir apie pažinimo prasmę. Nustatyti mokslinį požiūrį į religiją buvo tikras žygdarbis. Atskleisti žynių ir brachmanų savanaudiškumą buvo aukščiausio bebaimiškumo išraiška. Apreikšti tikruosius žmogiškų jėgų svertus buvo negirdėtai sunku. Karaliui ateiti galingo vargšo pavidalu buvo neapsakomai nuostabu.
Žmonijos evoliucijos suvokime bendruomeniško Budos pavidalas neginčytinai užima puikią vietą” (N. Rerichas. Altajus – Himalajai, 68 psl.).
“Didi Budos individualybė, Jo Ugninis Ego, apvilktas Liucidos medžiaga [ploniausia, bet vis tiek nepermatoma šviečiančia medžiaga], dabar yra sferose, supančiose mūsų planetą. Dėl grėsmingos Armagedono valandos, sferose, nenutolusiose nuo Žemės, galima sutikti daugelį Ugninių Gyventojų, nes ugningų energijų priartėjimas daro tokį suartėjimą įmanomu. Iš to jūs galite suprasti, kokie grėsmingi yra laikai, kuriais mes gyvename ir kokios Jėgos dalyvauja mūsų planetos gelbėjime” (Laiškai J. Rerich. 1 t., 447 psl.).
[1] Šis Gautamos Budos gyvenimo aprašymo tekstas pateikiamas pagal knygą V. I. Polian. „Didieji Moralistai”.
[2] „Nirvana – visų individualybės elementų ir energijų, pasiekusių aukščiausią intensyvumą, tobulumo būsena, kuri pasiekiama šiame kosminiame cikle”. Tai vienas iš daugelio Nirvanos supratimo apibendrinimų, paimtas iš knygos „Budizmo pagrindai”.
[3] Teisingiau – Uruvilvos, ant Nairnagaros upės, šalia dabartinės Bodh Gaya šiaurės-rytų Indijoje; čia pagal padavimą, Buda pasiekė nušvitimą.
