Fatimos pranašystės

Trečio apsireiškimo metu 1917 metų liepos 13 dieną puikioji Dama vaikams pasakė, kad ji spalyje atskleis, kas ji ir pridūrė, kad tada gi Ji padarys didingą stebuklą, kad žmonės Ja patikėtų.

… gandai apie stebuklą vis didėjo ir paskutiniam Mergelės apsireiškimo momentui, 1917 metų spalio 13 dieną, be vaikų, lauke susirinko nuo 50 iki 70 tūkstančių žmonių. Visi laukė pažadėto ženklo, kas su pajuoka, kas virpėdami.

Marija apsireiškė vaikams. Niekas, išskyrus juos, jos nematė. Viso apsireiškimo metu lijo. Liucijos pokalbio su Mergele pabaigoje, kai Marija pradėjo kilti, Liucija sušuko: „Pažvelkite į saulę!”. Prasivėrė debesys, kurie atvėrė saulę didžiulio sidabrinio disko pavidalu. Ji spindėjo su nematyta jėga. Po to didžiulis kamuolys pradėjo „šokti“. Panašiai į gigantišką ugninį ratą, saulė greitai sukosi. Po to ji pradėjo rausti iš kraštų ir slinkti dangumi, sukdamasi ir aplink save paskleisdama raudonas liepsnos nuobloškas. Visa tai truko apie 10 minučių. Po to saulė zigzagais persislinko į tą vietą, nuo kurios pradėjo savo šokį, grįžusi į savo įprastą pavidalą ir spindėjimą. Saulės stebuklą stebėjo daugelis liudininkų 4 kilometrų spinduliu nuo apsireiškimo vietos.

Ką gi Mergelė pranešė?

Pirma paslaptis buvo tame, kad Madona vaikams parodė dar tolimais 1917 metais pragaro vartus su kankiniais ir paliepė melstis ir atgailauti nuodėmėse.

− Jūs matėte pragarą, kur papuola nuodėmingieji,- pasakė ji. – Jei žmonės darys tai, ką aš pasakysiu, daug sielų išsigelbės ir ateis taika. (1914-1918 m.) karas eina prie pabaigos. Bet jei žmonės nenustos įžeidinėję Viešpatį, tai būnant sekančiam šv. Tėvui, prasidės naujas karas, blogesnis už šį.

Madona taipogi pasakė, kad du vaikus ji pasiims su savimi – jie greitu laiku numirė. Jų kapai yra Fatimos bažnyčios viduje, dešinėje ir kairėje altoriaus pusėje. Liucija 1928 metais tapo vienuole.

1930-ais metais „Fatimos paslaptys“ pritraukė pačio Vatikano ir viso katalikiškojo pasaulio dėmesį.

Visą šį laiką Liucija saugojo Mergelės Marijos pranašystes paslaptyje. 1936 metais ji paliko pirmus įrašus, liečiančius Dieviškosios Motinos apsireiškimą. Sesuo Liucija savo užrašus pabaigė 1943 metais. Jie buvo tuoj pat atspausdinti ir tapo griežčiausia paslaptimi. Vatikanas „Fatimos paslaptis“ atskleidė palaipsniui.

Iš antros paslapties Liucija sužinojo, kad į žemę greitai ateis komunizmas ir su savimi atneš daugelį metų truksiantį kraujo praliejimą. Madona taipogi pasakė, kad Rusija turi sugrįžti į tikėjimą. Jeigu Rusija bus rami, tai ir visas pasaulis bus ramiu. Mergaitė buvo maža ir neraštinga. Ji galvojo, kad komunizmas – tai blogas žmogus.

− Kai jūs išvysite naktį, apšviestą nežinomos aiškios šviesos, tai žinokite, kad tai ženklas, jums Dievo siųstas, reikšiantis, kad artėja karas.

-Kad šito neįvyktų, Aš atėjau jūsų prašyti Rusijos įšventinimo Mano Širdžiai ir atperkamųjų komunijų kiekvieną pirmą mėnesio šeštadienį. Jeigu įsiklausys į mano prašymą ir Rusija bus atversta į Dievą, ateis taika. Jeigu vėl neįsiklausys, ji savo klaidas išplės po visą pasaulį, iššaukdama karus ir Bažnyčios persekiojimą… Negarbė išplis po visą žemę, daugelis tautų bus sunaikintos… Vienok, galų gale Mano Tyra Širdis triumfuos. Rusija bus man įšventinta, atsivers į tikėjimą ir ateis taikos periodas, dovanotas Išgelbėtojo Auka.

-Nematyta šviesa, apie kurią pranašavo Dievo gimdytoja, kaip apie dangiškąjį ženklą, kuris bus visų nelaimių pirmuoju ženklu, pranašu, iš tikrųjų bus matoma 1938 metų iš sausio 25 į 26 naktį. Tai buvo keista šiaurės pašvaistė, matoma skirtingose Vakarų Europos šalyse tarp 9 ir 11 valandų vakaro. Ją matė Bavarijoje, Šveicarijoje, Austrijoje, Vengrijoje, Norvegijoje, Londone, Romoje, Lombardijoje, Graikijoje, Lenkijoje, Belgijoje, Briansone, kur tuo metu buvo sesuo Liucija… Pašvaistė buvo raudonos-kraujo spalvos. Liucija pažino joje „nesuprantamą spalvą“, išpranašautą Dievo gimdytojos ir parašė apie tai Leirijsko vyskupui, kuriam pavaldi parapija Fatimoje, nurodydama, kad „dabar visa tai pradeda pildytis“.

-Tapusi katalikų vienuole, Fatimos regėtoja Liucija nepaliaujamai meldėsi dėl Rusijos ir priminė Šventam Sostui apie Rusijos ir viso pasaulio įšventinimo būtinybę Dieviškosios Motinos Širdžiai. Ypatingas Rusijos vaidmuo visada buvo pabrėžiamas.

1929 metais Liucijai, besimeldžiančiai prieš vienuolyno altorių Tue mieste(Ispanijoje), atsivėrė Švenčiausioji Trejybė. Apglėbusi Ją stovėjo Fatimos Dieviškoji Motina, delne laikydama Savo Tyrą Širdį. Ji pasakė:

– Atėjo laikas. Viešpats Dievas nori, kad Šv. Tėvas kartu su visais pasaulio vyskupais atliktų Rusijos įšventinimą Mano Tyrai Širdžiai. Šia kaina jis žada išgelbėti Rusiją.

Per savo dvasininką Liucija perdavė žinią apie šį apreiškimą į Vatikaną. Nėra jokių požymių to, kad tėvas Pijus šį laišką gavo.

Vėl ir vėl( pagal vyskupo Paolo Chnilicos liudijimą, daugelis buvusio bendravimo su Liucija metų,- daugiau nei 200 kartų) pokalbiuose ir laiškuose ji sugrįždavo prie temos apie Rusiją, atkreipdavo dėmesį į to, kas jai buvo patikėta, svarbą. Vatikanui lygtai prisireikdavo pastoviai įveikinėti nematomą, bet labai stiprų pasipriešinimą. Tuo tarpu Rusijos istorija įgydavo vis tragiškesnę įvykių eigą. Dievo valios ignoravimas privedė prie to, kad kilo antrasis pasaulinis karas, Švenčiausiosios Mergelės išpranašautas Fatimoje.

Tik praėjus 25 metams po apreiškimo, 1942 metų spalio 31 dieną tėvas Pijus XII, kalbėdamas per portugalų radiją, įšventino pasaulį Tyrai Dieviškosios Motinos Širdžiai. Rusija tame nebuvo paminėta. Vienok 1952 metais tas pats tėvas įšventino rusų tautą Tyrai Marijos Širdžiai…

1964 metais tėvas Paulius VI pakartojo Rusijos patikėjimą Tyrai Širdžiai prieš Antrojo Vatikano Susirinkimą. Jis tai atliko vienas, nors ir dalyvaujant visam susirinkimui.

Tai, ko prašė Dieviškoji Motina, – kad susirinkimas su visais katalikų vyskupais ir su Tėvu priešakyje įšventintų Rusiją, – kaip ir anksčiau nebuvo įvykdyta.

1981 metai.. Pasikėsinimas į tėvą Joną Paulių II. Nuo žūties Katalikų bažnyčios vadovą išgelbėjo tik tai, kad šūvio metu jis pasisuko į mergaitę iš minios, laikiusią Fatimos Dieviškosios Motinos paveikslą. Vienok jis buvo sunkiai sužeistas. Būdamas ligoninėje, iš savo palatos Tėvas kalbėjosi telefonu su motinėle Liucija, susirašinėjo su ja gydymosi metu ir perskaitė viską, ką tik galėjo apie Fatimą. Sveikdamas, Jonas Paulius I I pasakė savo draugui Paolo Chnilicai: “Per šiuos tris mėnesius aš supratau, kas gali išspręsti visas pasaulines problemas, užbaigti visus karus, atsikratyti nuo ateizmo ir beteisiškumo. Tai Rusijos atvertimas į tikėjimą. Rusijos atvertimas į tikėjimą – šitame pagrindinė Fatimos prasmė. Po šito įvyks Marijos triumfas.“

1982 metais Tėvas keliauja į Fatimą, dėkoja Dieviškajai Motinai už jo gyvybės išgelbėjimą ir pradeda ruoštis Fatimos pranešimo įvykdymui. Jis išsiuntinėja laiškus viso pasaulio katalikų vyskupams, kviesdamas įšventinti pasaulį ir, visų pirma, Rusiją Tyrai Marijos Širdžiai. Deja, daugelis vyskupų neatsiliepė. Vienok tėvas dalyvaujant jam ištikimiems vyskupams, o taipogi eilei stačiatikių vyskupų ir protestantų bažnyčių lyderiams, visgi iškilmingai įšventino pasaulį Dieviškajai Motinai, ypatingai paminėdamas Rusiją… Tai įvyko 1984 metų kovo 25 dieną. Tą pačią dieną nenuilstantis Dievo Motinos pasekėjas Chnilica, slapčia būdamas Maskvoje, atliko įšventinimo sakramentą Kremliuje Šv. Arkangelo Mykolo šventovės altoriuje, o po to tarnavo slaptas mišias Dieviškosios Motinos Uspenskio cerkvės altoriuje. Tėvas Jonas Paulius I I priėmė žinią apie tai kaip ženklą. Greitu laiku po ceremonijos Vatikane Liucija pranešė tėvo atstovui Lisabonoje, kad Rusijos įšventinimo sąlygos įvykdytos.

Pažymėsime, kad tuo metu Rusijoje prasideda Perestroika(Persitvarkymas), inicijuota Michailo Gorbačiovo.

1948 metais, Madonai prašant, Liucija užrašė Madonos perduotas tris paslaptis ir atidavė Tėvui, kuris buvo tuo metu. Tik keturi žmonės žinojo šio laiško turinį – pati Liucija, Tėvas, asmeninis Tėvo sekretorius ir vienas artimas Monsenjoras. Pirmos dvi paslaptys jau seniai žinomos, o paskutinė griežtai saugoma Vatikane iki šiol. Apie ją buvo daug diskutuojama, nes visi žinojo, kad pasikeisdavo Tėvų veidai, kai pirmą kartą skaitydavo rankraščio turinį, perduotą Liucijos.

Trečia Fatimos paslaptis katalikų bažnyčios buvo atskleista tik 2000 metais.

Sesuo Liucija numirė 2005 metais, būdama 97 metų.

Ir taip, štai pilnas trečiosios „paslapties“ aprašymas, sudarytas 1944 metais sesers Liucijos(siūlomame rusiškame vertime pagal galimybę atkurtos sintaksės ypatybės, punktuacijos, o taipogi portugalų originalo rašytinių raidžių; kvadratinėse kabutėse atkurti sutrumpinimai):
J[ėzus]. М[arija]. J[uozapas].

Rašau, kad paklusčiau Tau, Dieve mano, paliepęs man tai per Jo E[minencij]ą Valdovą Vyskupą Leiriją ir per Tavo ir mano Švenčiausiąją Motiną.
Po dviejų dalių, kurias aš jau išdėsčiau, mes pamatėme kairiame šone nuo mūsų truputėlį aukščiau Valdovės Angelą su ugniniu kalaviju rankoje; liepsnodamas, jis kurdavo liepsnos liežuvius, kurie, atrodė, jau išdegino pasaulį; bet jie pradingdavo susiliesdami su švytėjimu, kurį iš dešinės rankos spinduliavo Mūsų Valdovė jį pasitinkant: Angelas, dešine ranka rodydamas į žemę, garsiai pasakė: „Atgaila, Atgaila, Atgaila!” Ir mes pamatėme beribę šviesą , kuri yra Dievas: „kažkas panašaus į tai, kaip žmonės atsiranda veidrodyje, kai jie prieš jį praeina“ Vyskupas, apsivilkęs Baltai „ pas mus buvo jausmas, kad tai buvo Šventas Tėvas“. Įvairūs kiti Vyskupai, Šventikai, vienuoliai ir vienuolės, lipantys į statų kalną, ant kurio viršūnės stovėjo didelis Kryžius iš grubiai apdirbtų rastų, panašių į kamštinio ąžuolo kamieną su žieve; prieš tai, kad jį pasiektų, Šventas Tėvas perėjo per didelį miestą pusiau griuvėsiuose ir pusiau virpėdamas neryžtingu žingsniu, prislėgtas skausmo ir sielvarto, jis meldėsi už lavonų sielas, kuriuos jis sutikdavo savo kelyje; pasiekęs kalno viršūnę, klūpėdamas ant kelių didžiulio Kryžiaus papėdėje, jis grupės karių buvo nužudytas, kurie į jį šaudė skirtingomis kulkomis ir strėlėmis ir panašiu būdu ten vienas po kito mirė Šventikai, Vyskupai, vienuoliai ir vienuolės ir skirtingi pasaulietiški veidai, skirtingų klasių ir padėčių ponai ir ponios. Po abiem Kryžiaus pečiais buvo du angelai, kiekvienas su krištoline šlakstykle rankoje, į kurias jie rinko Kankinių kraują ir juo šlakstė sielas, besiartinančias prie Dievo.

Kardinolas Racingeris trečiai Fatimos pranašystei davė teologinį komentarą:
„…Angelas su ugniniu kalaviju, panašus į Angelą iš Apokalipsės, „primena apie teismo grėsmę, pakibusią virš pasaulio. Mūsų dienomis jau neatrodo gryna fantazija tai, kad pasaulis gali būti prarytas ugnies“. Tačiau regėjime taip pat figūruoja jėga, priešpastatyta sugriovimo jėgai. „Tokiu būdu pabrėžiama žmogiškosios laisvės reikšmė: ateitis neišvengiamai ir vaizdas, vaikų pamatytas, – tai visai ne iš anksto pamatytas filmas apie ateitį, kurioje niekas negali būti pakeista. Iš tiesų, visa regėjimo esmė tame, kad išvesti į sceną laisvę ir suteikti jai teisingą kryptį… Tai reiškia – mobilizuoti visas permainų pajėgas teisinga kryptimi. Todėl mes turime pilnai atmesti fatališkus „paslapties“ aiškinimus, tokius, kaip, pavyzdžiui, tvirtinimus, kad 1981 metų gegužės 13 dienos pasikėsinimas iš anksto nulemtas buvo tik Dieviškojo sumanymo instrumento, žinomo iš Numatymo…Matymas greičiau sako apie pavojus ir apie tai, kaip mes galime nuo jų atsikratyti“.
Kalnas, kardinolo nuomone, simbolizuoja žmogiškosios istorijos, žmogaus kūrybinio aktyvumo areną, bet taipogi jo asmeninio triūso vaisių sugriovimo vietą. Bet Kryžius sugriovimą transformuoja į išgelbėjimą. Bažnyčios gi kelias prieš akis iškilo kaip Kryžiaus Kelias.
Šiame regėjime, mano kardinolas, „mes galime sužinoti praėjusį amžių – kankinių amžių, kančių ir Bažnyčios persekiojimų amžių, pasaulinių ir daugelio lokalinių karų amžių…“ Vyskupas apsisiautęs baltai, jo nuomone, – apibendrinamasis XX amžiaus Tėvų vaizdinys, kur kiekvienas iš jų prisidėjo prie viso pasaulio kančių.
Pagaliau, baigiamojoje regėjimo dalyje parodyta gydomoji Dievo jėga. Iš aukų kančių kyla apvalanti ir atnaujinanti jėga, todėl kad jų kančios – tai Pačio Kristaus aukos aktualizacija.
Galiausiai, kardinolas Racingeris sako, kad regėjime nupiešti įvykiai liečia praeitį ir „tie, kurie laukė jaudinančių apokaliptinių apreiškimų apie pasaulio pabaigą arba apie istorijos eigą, pasmerkti nusivylimui: Fatima nepatenkina to jų smalsumo, kaip visiškai krikščioniškas tikėjimas negali būti suvestas į smalsumo objektą…“

Egzistuoja keletas kitų trečios Fatimos paslapties traktavimo versijų. Tarp labiausiai paplitusių sekančios:

1. Pranašystėje kalbama apie pasikėsinimą į Tėvą Joną Paulių I I, kuris įvyko 1981 metų gegužės 13.

2. Pranašystėje sakoma apie holokaustą, žymios Europos žydų gyventojų dalies žūtį(virš 6 milijonų žmonių, virš 60%) nacistų sistemingo jų persekiojimo ir naikinimo ir jų parankinių Vokietijoje ir jos užgrobtose teritorijose 1933-45m.

3. Paveikslas, parodytas Liucijai, – tai apreiškimas apie Solovecko Golgotą, didingiausiam Dievo garbės apreiškimui Solovkuose Rusijoje XX amžiaus viduryje, kai buvo išpirkta visuminė cerkvės nuodėmė ir pirmą kartą atsivėrė Žmona turinti valdžią Saulei, III tūkstantmečio Dievo gimdytoja. „Kalnas, apvainikuotas kryžiumi“ – Golgotos kalnas Solovecko saloje Anzeryje, tūkstančių naujųjų kankinių palaidojimo vieta. “Šventikas apsisiautęs baltai, klaidžiojantis vyskupų ir teisuolių apsuptyje“ į šio Kalno viršūnę – Tikrosios-stačiatikių cerkvės šventikas, naujųjų rusijos kankinių susirinkimo vadovas, arkivyskupas Serafimas Soloveckis. Solovkuose XX a. buvo nukryžiuota visa Kristaus Cerkvė – ir šia antra Golgota išprašytas ateinantis pasaulio persitvarkymas. Solovecko avinėlių krauju, kurį rūpestingai surinko angelai, bus išrūpintas naujas gyvenimas žemėje.

Aš įsivaizduoju, kad trečia Fatimos paslaptis pilnai gali liesti tai, kad krikščionybė visumoje praras savo pozicijas ateityje, vienok tos aukos, išbandymai ir kankinimai, kuriuos iškentėjo daugelis šio tikėjimo atstovų savo kelyje, nebuvo bereikalingos. Būsima karta turi atsižvelgti į visas klaidas ir gauti pagalbą iš aukščiau savo stūmimesi Keliu.

Rusija bus man įšventinta,
atsivers į tikėjimą ir ateis Išgelbėtojo Aukos
dovanotas taikos periodas

(Iš Motinos Marijos pranašystės Fatimoje)

Šio skyriaus rašymui panaudota medžiaga iš sekančių svetainių:
http://www.vremya.ru/2005/25/5/118410.html
http://www.bc.theosis.ru/fatima.htm
http://www.portal-credo.ru/site/print.php?act=news&id=43812
http://www.rusk.ru/st.php?idar=400634