Skirtingais istoriniais laikotarpiais, kai tautų sąmonę buvo būtina pakelti į naują lygį, į Žemę ateidavo Didingieji Mokytojai kaip įkūrėjai įvairių Mokymų, iš kurių vėliau kūrėsi religijos.
Jie palikdavo žmonėms Dieviškuosius Įsakymus, pagrindus tų teisingų dvasinių-dorovinių Įstatymų, dėka kurių laikosi tvarka visoje kūrinijoje. Šie Įstatymai reguliuoja visą išreikštą Gyvybę, be jų Žemėje karaliautų chaosas.
Visi dvasinių Mokytojų įsakymai buvo nukreipti į tai, kad padėtų žmonėms nugalėti juose žemiausią ir duotų galimybę pasireikšti aukščiausiam. Tai yra visų religijų pagrinde. Tiesa – viena, Kūrinijos Įstatymai – vieningi, ir visos reigijos – keliai į Vienatinį Dievą.
Tačiau dėl savo netobulumo žmogiškoji sąmonė iškreipia į Žemę atneštų žinių prasmę.
Numylėtasis Jėzus, 2008 metų birželio 25 d:
„Kiekvieną kartą ateina naujas žmogus ir duoda vieną ir tą patį seną Mokymą, suprantamą savo laikotarpio žmonėms. Ir šiame Mokyme iš pradžių yra tobulos Dieviškosios vibracijos, ir jis visus traukia savo naujumu. Bet paskui, kai Mokymo nešėjas išeina, tie, kurie priėmė jo Mokymą, kiekvienas savaip pradeda jį traktuoti. Nes nutraukiama Dieviškosios galimybės tėkmė, ir nėra Žemėje žmogaus, kuris būtų Dieviškosios energijos laidininkas.
Kiekvieną kartą duodamas vienas ir tas pats Mokymas, ir šio Mokymo esmė paprasta ir aiški netgi vaikui. Bet tai, kas aišku vaikui, nuslysta nuo kūniško proto ir nepasiduoda jokiai loginei analizei. Todėl jums yra labai svarbu kiekvienam sugebėti surasti Mokymo šaltinį savo viduje. Visų teisingųjų religijų pagrindas yra Mokymas apie Dievą, kuris gyvena kiekvieno žmogaus širdyje”[1].
Pabandykime surasti bendrą doroviniuose priesakuose, kuriuos paliko įvairių religijų bei mokymų Mokytojai.
Pirma, kas yra kiekvienoje religijoje, išreikšta viena ar kita forma, – Auksinė dorovingumo taisyklė. Tai pagrindinė dorovingumo taisyklė, atspindinti dorovinį reikalavimą: „(Ne)sielk su kitais taip, kaip tu (ne)norėtum, kad jie su tavimi elgtųsi”. Ji atsiranda pirmojo tūkstantmečio iki mūsų eros viduryje ir ryškiausiai įkūnyja tuo laiku įvykusį humanistinį perversmą. Savo auksinį pavadinimą ji gavo XVIII amžiuje Vakarų europietiškoje dvasinėje tradicijoje.
Ši taisyklė kartais atsiranda tuo pat metu ir nepriklausomai viena nuo kitos įvairiose kultūrose: induizme, budizme, judaizme, krikščionybėje, islame, konfucionizme, antikos filosofų pasisakymuose – kas sako apie šaltinio vienybę.
Įvairiomis formuluotėmis ji sutinkama „Mahabharatoje”, Budos posakiuose.
Konfucijus į mokinio klausimą, ar galima visą gyvenimą vadovautis vienu žodžiu, atsakė: „Tas žodis – abipusiškumas. Nedaryk kitiems to, ko nelinki sau”.
Iš senovės Graikijos šaltinių, reikėtų nurodyti Homero „Odisėją” ir Herodoto „Istoriją”. Vienokia ar kitokia forma Auksinė dorovingumo taisyklė sutinkama Talio Miletiečio, Hesiodo, Sokrato, Platono, Aristotelio ie Senekos pasisakymuose.
Biblijoje ji minima Evangelijose du kartus, dėstant Kalno pamokslą (Mt. 7:12; Lk 6:31). Ne vieną kartą šią taisyklę kartojo Jėzaus Kristaus apaštalai (mokiniai).
Korane Auksinė taisyklė nėra užfiksuota, bet ji sutinkama „Sunoje”, kaip vienas iš Mahameto, kuris taip mokė aukščiausių tikėjimo principų: „Darykite visiems žmonėms tai, ką norėtumėte, jog jie jums darytų ir nedarykite to, ko nenorėtumėte sau”, posakių.
Auksinės taisyklės formulavimas Evangelijoje turi savyje teigiamą, gėrį įtvirtinantį principą: „Tad visa, ko norite, kad jums darytų žmonės, ir jūs patys jiems darykite” (Mt. 7:12). T.y. turi savyje pozityvų „daryk”, skirtingai nuo neigiančio – „nedaryk”.
Kartą atsiradusi, Auksinė taisyklė tvirtai įsišaknijo kultūroje ir masinėje sąmonėje, įsitvirtino patarlių forma. Taip rusų patarlėje sakoma: „Kas kitame tau nepatinka, to ir pats nedaryk”.
Ši taisyklė dažniausiai būdavo įprasminama kaip esminė, svarbiausioji moralinė tiesa, praktinės išminties židinys ir būdavo vienu iš nuolatinių etinių apmąstymų dalykų.
Manu įsakymai.
Knyga „Manu Įstatymai” laikoma pačia seniausia iš Žemėje žinomų knygų, kurioje yra doroviniai paliepimai. J. P. Blavatskaja „Atskleistoje Izidėje” ją vadina iki vedinio periodo knyga ir praneša, kad ją labai sutrumpino tie, kas ją perdavė sekančioms kartoms, o mus pasiekė tik jos fragmentai. Mums gi įdomu tas faktas, kad knyga egzistavo jau prieš 4,5 tūkstančio metų ir turėjo dorovinių paliepimų.
„Nuolankumas, atlyginimas geru už bloga (išskirta J. P. Blavatskajos), nuosaikumas, sąžiningumas, švara, jausmų sutvardymas, Šastrų (šventų knygų) žinojimas, aukščiausiosios sielos žinojimas, teisingumas ir susilaikymas nuo pykčio – tokios yra dešimt dorybių iš kurių susideda pareiga… Tie, kurie suvoks šiuos dešimt pareigos įsakų, ir, suvokę juos, laikysis jų gyvenime, pasieks aukščiausiąją būseną” (Manu įsakai. kn. VI, šl. 92).[2]
Mozės įsakymai.
Doroviniai įstatymai, kuriuos žmonėms atnešė žydų pranašas Mozė (įprastai Biblijos tyrinėtojai jo gyvenimo laikotarpį nurodo 15-13 a. iki m.e.), išdėstyti Senajame Testamente, dvejose Mozės Penkiaknygės knygose „Išėjimas” ir „Pakartotas įstatymas”. Pagal legendą[3], Mozė, dvasinis žydų vadas, ant Sinajaus kalno gavo akmenines plokštes su dešimčia Dievo Įsakymų. Šiuos Įsakymus gerbia ne tik žydai, bet ir viso pasaulio krikščionys. Pateiksime juos šiek tiek sutrumpintus.
„1. Neturėsi kitų Dievų (išskyrus Viešpatį). 2. Nedaryk sau jokio stabo. 3. Netark Viešpaties, savo Dievo, vardo be reikalo. 4. Atsimink, kad švęstum šabo dieną. Šešias dienas triūsi ir dirbsi visus savo darbus, bet septintoji diena yra Viešpaties. 5. Gerbk savo tėvą ir motiną, kad ilgai gyventumei. 6. Nežudyk. 7. Nesvetimauk. 8. Nevok. 9. Neliudyk melagingai prieš savo artimą. 10. Negeisk savo artimo namų: negeisk savo artimo žmonos ar vergo ir vergės, ar jaučio, ar asilo, ar bet ko, kas priklauso tavo artimui”(Iš. 20:2-17; Įst. 5:6-21).
Džino Mahaviro etiniai principai.
Džinas Mahavira (599 m. iki m.e. – 527 m. iki m.e.) – pamokslininkas, Gautamos Budos amžininkas, džainizmo – senovės indų religijos įkūrėjas. Džainizmas moko nekenkti visoms gyvoms būtybėms šiame pasaulyje. Džainizmo filosofija ir praktika pagrįsti, visų pirma, savo sielos tobulinimu tam, kad pasiekti visažinystę ir amžiną palaimą.
Egzistuoja penki pagrindiniai etikos principai – įžadai, kuriuos privalo vykdyti šio mokymo pasekėjai:
1. Nekenkti jokiam gyviui (neprievarta).
2. Būti nuoširdžiam ir pamaldžiam.
3. Nevogti.
4. Nesvetimauti.
5. Nebūti savanaudžiam.
„Neprievartos” principas yra pagrindinis. Jo nesilaikymas kitų principų vykdymą daro beprasmišku. Kartais jį interpretuoja kaip „nežudyk”, bet ši sąvoka turi platesnę reikšmę. Ji reiškia nekenkti arba neįžeidinėti nei tiesioginiu, nei netiesioginiu būdu. Negalima net pagalvoti apie žalos kam nors padarymą, negalima kalbėti to, kas gali ką nors įžeisti. Taip pat privalu gerbti kitų žmonių pažiūras.
Gautamos Budos priesakai.
Buda Šakjamuni arba Gautama Buda (563 iki m.e. – 483 iki m.e.)[4] – dvasinis mokytojas, legendinis budizmo įkūrėjas. „Pratimokša Sūtra” ir kiti religiniai budistų traktatai pateikia 10 priesakų, kuriuos paliko Buda:
1. Tu neturi užmušti jokios gyvos būtybės.
2. Tu neturi vogti.
3. Tu neturi pažeisti savo skaistumo įžadų.
4. Tu neturi meluoti.
5. Tu neturi išduoti svetimų paslapčių.
6. Tu neturi trokšti savo priešų mirties.
7. Tu neturi geisti kitų turtų.
8. Tu neturi tarti įžeidžiančių žodžių ir keiksmažodžių.
9. Tu neturi atsiduoti prabangai(miegoti minkštuose pataluose arba tinginiauti).
10. Tu neturi priimti aukso arba sidabro.[5]
Didžiojo Mokytojo Jėzaus Kristaus priesakai.
Pagrindiniai Jėzaus Kristaus priesakai yra žinomi visiems. Didžiausias priesakas – mylėti Viešpatį Dievą visa širdimi ir visa siela. Antrasis – mylėti savo artimą, kaip save patį. Šiuos Priesakus Jėzus davė kaip papildymą prie Mozės Priesakų.
Knygoje „Atskleistoji Izidė” greta Manu Įstatymų J. P. Blavatskaja pateikia ir akivaizdžiai parodo Budos ir Kristaus Priesakų tapatumą:
„Mokytojau, ką gera turiu daryti, kad įgyčiau amžinąjį gyvenimą?” – klausia vienas jaunuolis Jėzaus. – „Laikykis įstatymų”. – „Kokių?” – „Nežudyk, nesvetimauk, nevok, melagingai neliudyk”, – atsakė Jėzus (Mt 19:16-18).
„Ką turėčiau aš daryti, kad įgyčiau Bodhi sąmonę [amžinos tiesos žinojimą]?, – mokinys klausia savo budizmo mokytojo. – Kuriuo keliu eiti, kad tapčiau upasaka [išminčiaus mokiniu]?” – „Laikykis šių priesakų”. – „Kokių?” – „Tu turi visą gyvenimą susilaikyti nuo žudymo, vogimo, svetimavimo ir melo”, – atsako mokytojas (Pittakatjaan, kn. III, pali versija).
„Identiški nurodymai, ar ne tiesa? Dieviškieji Nurodymai; gyvendama pagal juos, žmonija apsivalytų ir taptų pakylėta”[6], – daro išvadą J. P. Blavatskaja.
Kaip matome, pagrindiniai, šviesūs keliai visose religijose neturi skirtumų – skiriasi tik jų forma. Taigi, tie, kuriems svarbi forma, gyvens nesantaikoje vieni su kitais, o tie, kurie suvokė pagrindus – jais remiantis susivienys.
Tokiu būdu, kada mes nešališkai nagrinėjame religijų ir mokymų pagrindus, kurie buvo duoti skirtingais istoriniais laikotarpiais (juos skiria ne tik šimtmečiai, bet ir tūkstantmečiai), tai įsitikiname tų priesakų pagrindų vienove. Išvada vienareikšmė – visos religijos turi vieningą Šaltinį!
Mokytojai ateina ir išeina, religijos gimsta ir užgęsta, bet Doroviniai priesakai kaip raudona gija, galima sakyti, kaip raudonas lynas, tiesiasi per žmogiškosios evoliucijos tūkstantmečius. Todėl žmonija turės ateitį tik tuo atveju, jeigu mes visi laikysimės įsikibę šio Dorovinio Įstatymo lyno!
Viešpats Maitrėja, 2006 metų birželio 5 d:
„Pamąstykite apie tai, kad visi visų pasaulio religijų įkūrėjai davė vieną ir tą pačią Tiesą skirtingu laiku, skirtingomis kalbomis. Ir jeigu jūs laikote save išprususiu, intelektualiu žmonijos atstovu, nukreipkite savo pastangas tam, kad surastumėte tai, kas bendra, kas yra visų religijų pagrindas. Nekreipkite dėmesio į tai, kas skiria. Susikaupkite į bendrus principus ir traktavimus, ir jūs pamatysite visų religijų, visų moralės mokymų, kažkada žmonijos gautų iš švarių šaltinių, vienybę.
Ir tas visų religijų susijungimas ir naujos religijos, apimančios visas pasaulines religijas, sukūrimas įvyks tada, kai sugebėsite savo sąmonėje gerbti ir priimti kito požiūrį, o ne aklai laikytis savo požiūrio ir ginti jį netgi ginklu. Visa tai turi likti praeityje. Bet kokiam priešiškumui ne vieta Naujame Pasaulyje. Ir kartu su jūsų sąmonės augimu ir pasikeitimu priešiškumas dings iš jūsų pasaulio”.
Išvados:
1. Tokiu būdu, kai bešališkai nagrinėjame religijų pagrindus, kurios buvo duotos įvairiu laiku (jas skiria ne tik šimtmečiai, bet netgi tūkstantmečiai), tai įsitikiname prisakytų pagrindų vienybe. Išvada vienareikšmiška: visų religijų Šaltinis vieningas! Juk įsakymai savo esme tokie artimi, lygtai juos davė vienas ir tas pats žmogus, tiksliau, Aukštoji Dvasia.
2. Didingieji išminčiai ne tik skleidė didingąsias tiesas, tačiau ir įgyvendindavo jas asmeninio gyvenimo patirtimi.
3. Kiekvienai epochai reikalingas atnaujintas senųjų žinių perdavimas per naują Mokytoją. Šiuolaikiniu periodu – tai Pakylėtųjų Valdovų Mokymas, perduotas per Tatjaną Nikolajevną Mikušiną.
2008 metų sausio 8 d. Laiške[7] duodami Įsakymai šiuolaikinei žmonijai.
Įsakymai
AŠ ESU TAS KAS AŠ ESU,
2008 metų sausio 8 d.
AŠ ESU TAS KAS AŠ ESU, AŠ ESU Esantysis, kuris kalbėjo iš degančio, bet nesudegančio krūmo Mozei[8].
AŠ ESU dabar kalbu jums, kurie įsikūniję Žemėje.
AŠ ESU atėjęs tam, kad duočiau jums Priesaką ir tam, kad atnaujinčiau Priesaką, duotą Mozės laikais.
Jūs žinote, kad visais laikais buvo žmonių, kurie laikydavosi tikrojo Tikėjimo, ir per tuos žmones kalbėjo pats Dievas. Dievas kalba tuomet, kai atsiranda būtinybė pakoreguoti evoliuciją. Tada, kai neprotingi vaikai nepaiso nurodymų iš viršaus.
Štai ir dabar AŠ atėjau duoti jums supratimo, kad jūs negalite daugiau piktnaudžiauti savo Dieviškąja ugnimi, liepsna, energija, kuri yra jūsų širdyse.
Kiek gi galima laukti?
Ne, – sakau aš jums, – laukimo laikas pasibaigė, ir dabar visi jūs privalote peržiūrėti savo pažiūras į savo gyvenimą ir nustatyti, kas jūsų gyvenime svarbiausia, dėl ko jūs egzistuojate.
Nustokite kreipti dėmesį į išorinį dienos blizgesį. AŠ atėjau kalbėti su jumis rimtai.
AŠ ESU visa deginanti[9] ugnis ir AŠ sakau jums, kad nuo šiol kiekvienas jūsų veiksmas, jūsų įvykdytas ne pagal Dievo Įsakymą, grįš jums dešimteriopai padaugintas.
Taigi, jūsų karma už visus jūsų įvykdytus neteisingus poelgius nuo šios dienos bus padidinta dešimt kartų.
AŠ primenu jums, kaip jums reikia elgtis.
Pirmoje vietoje jūsų gyvenime turi būti Dievas ir Jo Įsakymų laikymasis.
Jūsų gyvenime neturi būti jokių kitų stabų, kuriems jūs lenktumėtės labiau nei Dievui.
Jūs neturite su kitais elgtis taip, kaip nenorite, kad su jumis būtų elgiamasi.
Jūs neturite daryti jokių poelgių, kurie prieštarauja Dieviškajam Įsakymui, egzistuojančiam šioje Visatoje.
Ir pirmas, svarbiausias, įsakymas – tai Meilė savo artimui, ir ne tik artimiems jums žmonėms, bet ir Meilė visai Kūrinijai, viskam, kas sukurta Dievo: akmeniui, augalui, visokiam žvėriui ir gyvūnui. Jūs neturite daryti žalos gamtai. Jūs neturite daryti žalos Žemei.
Jūs turite Mylėti visą Kūriniją. Ir labiau už viską jūs turite saugoti savo širdyse dorovės Įstatymą: nesvetimauti, negeisti savo artimo turto[10], nemeluoti, nepavydėti, būti nuoširdžiam ir teisingam.
Tokias nuodėmes, kaip žmogaus ar gyvūno nužudymas, aš draudžiu daryti visada. Negalima žudyti nieko gyvo, jokia dingstimi.
Atsiminkite apie karmą, kuri nuo šios dienos, po šio mano perspėjimo, išauga dešimteriopai.
Tačiau ir jūsų geroji karma, jūsų gerieji darbai, bus padauginti dešimteriopai.
AŠ atėjau, kad priminčiau jums Priesaką, mano duotą Mozei ir visiems praeities pranašams.
AŠ dabar sakau jums Savo Žodį, kad jūs geriau galėtumėte suprasti tai, kas buvo rašoma ir perrašinėjama Šventraštyje ir buvo iškraipoma perrašinėtojų.
Dabar – naujas laikas, ir jūsų priedermės Dievui ir visai Kūrinijai išauga daugybę kartų.
Neužmirškite, kas Mano pasakyta. Laikykite šio diktavimo tekstą matomoje vietoje ir vis perskaitykite jį.
Jūs privalote mintinai žinoti Mano Įsakymus.
Negalima daugiau užsiiminėti Dievui nepatinkančiais reikalais. Atėjo riba Mano kantrybei.
AŠ ESU TAS KAS AŠ ESU. OM.
Paskaitų ciklą etikos tema parengė J. J. Iljina
[1] Čia ir toliau Išminties Valdovų Laiškų fragmentai pagal knygas: Išminties Žodis.
[2] Pateikiama pagal knygą: J. P. Blavatskaja Atskleistoji Izidė. 2 T. Blavatskaja remiasi „Manu Įstatymo” Viljamo Džounso vertimu, atliktu XVIII a. pabaigoje.
[3] Biblijoje aprašytas žydų Išėjimas iš Egipto iš tikrųjų pagrįstas žymiai senesniais įvykiais. „Nuo žydų Išėjimo iš Egipto, kuris aprašytas Biblijoje, praėjo daug šimtų tūkstantmečių. Ir iš tikrųjų aš įsikūnijau Žemėje turėdamas misiją išvesti Penktąją Pagrindinę arijų Rasę iš Atlantidos žemyno į tada dar neseniai susiformavusį Eurazijos žemyną. Daug vėliau šie įvykiai buvo savaip pertvarkyti ir transformuoti įvairių šalių pasakojimuose ir legendose ir pasiekė šiuolaikinius skaitytojus taip, kaip jie išdėstyti Biblijoje. Bet šie įvykiai daug senesni.”(Mozė, 2005 metų balandžio 1 d.)
[4] IOstorikai pateikia skirtingas Budos šakjamunio gimimo datas, tačiau visi sutinka, kad budizmo įkūrėjas gyveno 6 a. iki mūsų eros.
[5] Pateikiama pagal knygą: J. P. Blavatskaja Atskleistoji Izidė. 2 T.
[6] J. P. Blavatskaja Atskleistoji Izidė. 2 T.
[7] Knuygoje Išminties Žodis
[8] Išėjimas. 3:1- 4
[9] „Mūsų Dievas yra ryjanti ugnis”. Laiškas žydams 13:29.
[10] Turima omenyje: nenorėti nieko iš to, kas priklauso kitam žmogui, įskaitant viską, ką jis turi kaip nuosavybę: jo asmeniniai daiktai, turtas, taip pat kokios nors žmogaus vertybės, pavyzdžiui, sėkmė versle ir kt.
