Kiekvieną pavasarį daugelyje pasaulio šalių vyksta renginiai, skirti primintiпti, kad kiekvienas iš mūsų savo egzistavimu esame skolingi mūsų planetai.
2009 metais JT Generalinės asamblėjos 63-iojoje sesijoje buvo priimtas sprendimas balandžio 22 paskelbti tarptautine Motinos-Žemės diena.
Pagrindinis šios pasaulinės akcijos tikslas yra atkreipti visuomenės ir kiekvieno planetos žmogaus dėmesį į Žemės problemas, supančios aplinkos problemas.
O tokių problemų kiekvienais metais vis daugėja. Ir vis dažniau galima išgirsti apie ateinančius globalius kataklizmus, apie tai, jog stichinės nelaimės – tai Žemės reakcija į mūsų vartotojišką požiūrį į ją, į agresijos pasaulyje didėjimą.
O ką mes žinome apie Žemės planetą?
Žemė – trečia nuo Saulės nutolusi planeta Saulės sistemoje.
Paskaičiuota, jog jai yra maždaug 4,5 milijardų metų. Jeigu norėtume pereiti pusiauju aplink Žemę, tai būtų beveik 40010 kilometrų kelionė. Nuo paviršiaus iki centro yra 6378 kilometrai. Be to, kietosios uolienos (litosfera) sudaro tik apie 70 kilometrų sluoksnį, o giliau – pusiau skystos ir skystos būsenos.
Mūsų žemėje neįtikėtinai gausu mineralų – mokslininkai jau klasifikavo apie 4000 mineralų rūšių.
Dažnai ją vadina Žydrąja planeta.
Tai yra vienintelis šiuo metu žmogui Visatoje žinomas kūnas, kuriame gyvena gyvieji organizmai.
Žemė turi biosferą, maždaug 50 km apvalkalą, kuriame gyvena apie 8,7 milijono rūšių gyvų būtybių.
Žmogus taip pat yra biosferos dalis, jo veikla pranoksta daugelį natūralių procesų ir, kaip sakė V.I. Vernadskis: „Žmogus tampa galinga geologine jėga“.
Bet kai kas nors svarsto „apie gyvybę Žemėje“, pati ši frazė iš pat pradžių yra neteisinga, nes joje Žemė laikoma tik biologinės gyvybės platforma.
Tuo pačiu metu pati planeta yra gyva būtybė. Ir tai – jau mokslinis požiūris.
Daugelis įvairių specialybių mokslininkų ištyrė „Žemės kvėpavimo“ fenomeną. Vienas iš studijavusiųjų buvo Vladislavas Nikolajevičius Lugovenko, profesorius, fizikos ir matematikos mokslų daktaras. Anot jo, Žemė, kaip gyvas organizmas, kvėpuoja, kaip ir kiekvienas padaras, bet ne oru, o energija, ją paimdama, o paskui atiduodama Visatai.Jis su kolegomis iš Rusijos mokslų akademijos Žemės magnetizmo instituto RMA, jonosferos ir radijo bangų sklidimo sužinojo, kad mūsų planetoje yra energetiniai tinklai.
Jau senovės filosofas Platonas, remdamasis savo pirmtakais, rašė, kad Žemė yra tarsi odinis kamuolys, susiūtas iš 12 taisyklingų penkiakampių ir 20 lygiakraščių trikampių.
Šių geometrinių figūrų jungčių mazgai yra energijos centrai, arba Žemės čakros (pagal analogiją su žmogaus čakromis).
Atlikdami tyrimus, biolokacijos operatoriai atrado šią čakrų sistemą. Paaiškėjo, kad dalis jų gauna kosminę energiją, o kita dalis – skleidžia žemiškąją energiją.
Šis globalus energetikos tinklas veikia nuolatos.
Tačiau į Žemės energijos karkasą įeina ir sudėtingas mažesnių energijos tinklų persipynimas.
Garsiausi iš jų yra Hartmano tinklas, kurio kryptis yra dienovidinė, ir įstrižaininis Karri tinklas, kurio tinklo akys yra atitinkamai 2 x 2,5 ir 5 x 6 m. Ribos tarp akučių plotis yra 60–80 cm. Svarbus šių energijos tinklelių bruožas yra jų dvejetainis pobūdis, tai yra, šviesių ir tamsių akučių, kurios priima ir išskiria kosminio žemės lauko energiją, kaita.
Šios akutės egzistuoja nuolat, tačiau ribos tarp jų pastebimai keičiasi priklausomai nuo paros laiko ir įvairių kosminių reiškinių. Dėl to tinklelio akutės išsiplečia arba susitraukia. Būtent šį reiškinį pavadino Žemės kvėpavimu.
Žemės, kaip ir gyvūno kvėpavimui, būdingas ritmingumas ir gylis.
Daugelio metų darbas, kurį vykdo operacinės sistemos operatoriai, leidžia mums pasakyti, kad Žemės kvėpavimo ritmas priklauso nuo paros laiko, sezono, geografinės platumos, Mėnulio ir planetų vietos bei kitų kosminių veiksnių.
Pavyzdžiui, 1997 m. kovo mėn. „Heilo-Bopo“ kometos pasirodymas mūsų dangaus skliaute sutrumpino kvėpavimo periodą nuo įprastų 30–40 minučių iki vienos minutės. Pagreitintas Žemės kvėpavimas tęsėsi iki pat 1998 m. vasario mėn.
Ne mažiau įspūdingi buvo Žemės kvėpavimo matavimų rezultatai per kosminį eksperimentą prie Maskvos. Norint nustatyti vėjo režimą viršutinėje atmosferoje iš palydovo, buvo periodiškai išleidžiami spalvotų dujų debesys. Tuo pačiu metu biolokacijos operatoriai matavo Žemės kvėpavimo dažnį. Prietaisai užfiksavo, kad į kiekvieną išmetimą Žemė reagavo ritmo sutrikimu: ji „čiaudėjo“, kai pasirodė dirbtinis debesis.
Dideliuose miestuose, šalia dujinių greitkelių, šį „kvėpavimą“ galima palyginti su dusuliu. O miške, kalnuose, prie vandens telkinių, „kvėpavimas“ išsilygina, tampa gilesnis ir ritmingesnis.
Įdomūs tyrimai atlikti 1999 m. rugpjūčio 11 d., saulės užtemimo dieną! Žemę supa magnetosfera, sauganti visą planetos gyvybę nuo kosminės jonizuojančiosios spinduliuotės. Mokslininkai nuolatos stebi magnetosferos būklę, tačiau 1999 m. rugpjūčio 11 d. jie ypač atidžiai ją stebėjo ir užfiksavo unikalų fizinį reiškinį!
Tą akimirką, kai Mėnulis uždengė Saulę, Žemė patyrė stiprų sužadinimą, jos elektromagnetinio lauko parametrai smarkiai pasikeitė. Mūsų planeta tarsi išspjovė į Kosmosą visą sukauptą energiją. Tada jos potencialas sumažėjo ir tam tikru momentu tapo lygus nuliui. Po to Žemė pradėjo lėtai kilti iš „klinikinės mirties“ būsenos. Elektromagnetinė „širdis“ vėl pradėjo veikti, tačiau jos parametrai jau buvo kiti: lauko vektorius pakeitė savo kryptį, tai yra, mūsų planeta atgimė kitokios kokybės.
Vėliau mokslininkai pastebės, kad šis planetos „sukrėtimas“ neliko be pasekmių. Jau 1999 m. rugpjūčio 16–17 d. naktį Turkijoje įvyko smarkus žemės drebėjimas. O rugpjūčio 22–23 d. naktį Jungtines Valstijas užklupo nematytos galios uraganas.
Viskas tarpusavyje susiję.
Mokslininkai atkreipė dėmesį, kad, skirtingai nei normalus organizmas, Žemė kvėpuoja ne visa iš karto, bet daugiausia tik ta paviršiaus dalimi, kuri yra pasukta Saulės link. Todėl Žemės kvėpavimas „juda“ Žemės paviršiumi kartu su Saule. Iš to išplaukia, kad galime kalbėti apie Žemės kvėpavimo „judėjimą“.
„Žemės kvėpavimo“ tyrimai buvo atlikti kitose šalyse.
Pavyzdžiui, pavadinto Taikomosios geofizikos instituto direktorius Šri Aurobindo Indijoje, daktaras Prabakaras Poddaras teigė, kad religinių švenčių metu Žemės ir Kosmoso sąveika daug kartų sustiprėja. Kosmosas, tiksliau, Saulė, savo galingu „kvėpavimu“ apvalo, „prapučia“ mūsų planetą, stengdamasi apšviesti ir padaryti palankesnius tuos subtilių virpesių srautus, kuriuos naudoja žmonės ir visa gyvybė Žemėje.
Kai kurie mokslininkai padarė išvadą, kad Žemė yra ne tik gyva, kvėpuojanti, bet ir protinga būtybė.
Tarp jų yra Igoris Nikolajevičius Janitskis, geologijos ir mineralogijos mokslų kandidatas, instrumentinių aplinkos stebėjimų ir geofizinių prognozių centro vadovas. Anot jo, Žemė reguliariai keičiasi informacija su mūsų šviesuliu Saule ir net su Galaktikos centru. Ši informacija praeina kanalais, einančiais nuo Žemės centro iki paviršiaus.
„Laikas suprasti“, – rašo I. N. Janitskis savo knygoje „Fizika ir religija“, kad Žemė yra gyvas organizmas, turintis stipresnį protą nei mūsų. Ji ilgą laiką kentė smurtą. Mūsų akyse trūksta jos kantrybė. Arba mes apsigalvosime ir atsisakysime technokratinės erezijos, arba kita civilizacija spėlios: ar iki jos kas nors gyveno Žemėje“.
Daugelio Rusijos mokslininkų teigimu, seniai reikėjo elgtis su mūsų planetą ne kaip su negyvu, besisukančiu aplink Saulę kūnu, bet kaip su gyvu organizmu, galinčiu atsiliepti į neapgalvotus žmonių veiksmus, privedančius prie gamtos degradacijos.
Be to, atėjo laikas suprasti, kad žmonija yra neatsiejama šio organizmo dalis, kuriame kiekvienas organas turi savo vietą ir atlieka savo vaidmenį. Kaip ir mūsų kūne, kuriame kiekvienas organas turi savo funkciją, tačiau kiekvienas veikia bendro organizmo labui, mūsų planeta taip pat yra bendras organizmas, kuriame viskas funkcionuoja, veikia ir vystosi griežta tvarka.
Žemynus galima palyginti su griaučiais, jūras ir vandenynus – su kūno vandens aplinka, upės – indai, išlydytas branduolys – karšta planetos širdis, o žmonės, gyvūnai, augalai yra jos ląstelės. Kiekvienas iš mūsų yra planetinio organizmo ląstelė. Nuo tinkamo ląstelių veikimo priklauso viso organizmo ir pačios ląstelės sveikata.
Į šią temą daug dėmesio atkreipė Vladimiras Vernadskis, XX amžiaus Rusijos mokslininkas, gamtininkas, mąstytojas ir visuomenės veikėjas.
Čia yra tik kelios jo darbų ištraukos:
„Nei vienas gyvas organizmas Žemėje nėra laisvos būsenos. Visi organizmai yra neatsiejamai ir nenutrūkstamai susiję (visų pirma dėl mitybos ir kvėpavimo) su juos supančia materialine ir energine aplinka. Ne joje natūraliomis sąlygomis jie negali egzistuoti.“„Biosfera yra mūsų gyvenimo aplinka, tai yra ta „gamta“, apie kurią kalbame šnekamąja kalba. Žmogus … jo funkcijų pasireiškimas yra neatsiejamai susijęs su šia „prigimtimi“, net jei jis gyveno mieste ar nuošaliame name“. “Žmogus … kaip ir visi gyvi organizmai, kaip ir bet kuri gyva medžiaga, yra tam tikra biosferos funkcija … sudaro tam tikrą dėsningumą biosferos struktūroje”.
„… Visa žmonija, kartu paėmus, sudaro nereikšmingą planetos medžiagos masę. Jo galia susijusi ne su jo materija, o su jo smegenimis, protu ir šiam protui vadovaujant.“
Vernadskis labai anksti suprato, kad žmogiškoji asmenybė – unikalus, nepakartojamas reiškinys, ypatingas pasaulis PASAULYJE. Tai vertinama ne šiaip sau, o pagal jo įsitraukimo į visos žmonijos gyvenimą laipsnį, atsižvelgiant į tą realią naudą, kurią žmogus suteikia kitiems, artimiems ir tolimiems.
Mokslininkai jau atrado mūsų ryšių tarpusavyje ir su aplinkiniu pasauliu fizinę prigimtį. Jie eksperimentiškai įrodė, kad mūsų mintys ir jausmai veikia mūsų DNR, o tai savo ruožtu daro įtaką fotonams, šviesos dalelėms, kvantinėms plytelėms, iš kurių viskas mūsų pasaulyje sudaryta.
Ir jei visi žmonės ir viskas šiame pasaulyje yra susiję, tada kiekvienas iš mūsų yra tikrovės bendrakūrėjas.
Tai reiškia, kad kiekviena mūsų mintis, jausmas, veiksmas yra svarbus ne tik mums, bet ir bet kuriam žmogui, Žemei ir net Visatai, norime to ar nenorime. Prisiminkite, kad šviesos dalelės, fotonai, kurie yra visos esties pagrindas, veikia mūsų DNR.
Kažkas gali pasakyti, kad planetos mastu mūsų jausmas – lašas vandenyne.
Kaip lašas gali paveikti jūrą?
Bet jūra susideda būtent iš lašų, o ten, kur yra daugybė „nešvarių lašų“, jūra praranda savitą, pirmapradį grynumą bei skaidrumą ir tampa netinkama Gyvybei.
Taip pat turime atsiminti, kad mintis, emocija, žmogaus veiksmas – tai energijos.
Energijos išsaugojimo įstatymas teigia, kad kūno energija niekada neišnyksta ir vėl neatsiranda, ji gali tik būti transformuota iš vienos rūšies į kitą. Todėl kiekviena mūsų neigiama emocija primena mažą debesį saulėtame danguje, kuris kabo virš planetos. Kai tokių debesų nedaug, oras geras. Kai jų daug, saulės nematyti.
Deja, pastaruoju metu neigiamos energijos tankiai apgaubė Žemę ir ji į tai reaguoja.
Visi girdėjo teiginius, kad Žemėje keičiasi klimatas, daugėja orų anomalijų, stichinių nelaimių. Kažkas tai sieja su žmonijos gamybine veikla, ir tai, tiesą sakant, yra viena iš priežasčių. Tačiau yra ir nuomonių, jog tai -padidėjusios agresijos visuomenėje padarinys.
Kad ir kaip būtų, bet kuriuo atveju priežastis yra amoralus žmonių vieno į kitą ir į planetą požiūris, kuris, be kita ko, yra dėl neišmanymo. Dauguma žmonių turi vartotojišką požiūrį į Žemę. Toks požiūris lemia ne tik gamtos išteklių išeikvojimą, bet ir rimtesnes pasekmes. Priežasčių-pasekmių ryšio dėsnis arba, kaip sakoma rytuose, „karmos dėsnis“ yra nepriekaištingas. Žemė atsako žmonijai mainais. Kataklizmų statistika per pastaruosius 20 metų iš viso sudaro daugiau kaip 7 tūkst. atvejų. Aukų skaičius siekia daugiau nei milijoną žmonių. Apskaičiuota, kad padaryta žala siekia šimtus milijardų dolerių.
Nesunku pastebėti tiesioginį ryšį tarp visuomenės įtampos ir įvairių nelaimių augimo.
Laikas sustoti!
Žemė gyvena, ir mes esame jos dalis. Mes patys esame Žemė!
Visų mūsų problemų sprendimas yra mumyse pačiuose, mūsų galvose ir širdyse.
Medžiagą paruošė O.V. Marčenko
Leidinio redaktorius Tatjana Martynenko
