AŠ ESU Mozė, atėjęs per šį pasiuntinį.
AŠ ESU atėjęs!
Nuo žydų Išėjimo iš Egipto, kuris aprašytas Biblijoje, praėjo daug šimtų tūkstantmečių. Ir iš tikrųjų aš įsikūnijau Žemėje turėdamas misiją išvesti Penktąją Pagrindinę arijų Rasę iš Atlantidos žemyno į tada dar neseniai susiformavusį Eurazijos žemyną. Daug vėliau šie įvykiai buvo savaip pertvarkyti ir transformuoti įvairių šalių pasakojimuose ir legendose ir pasiekė šiuolaikinius skaitytojus taip, kaip jie išdėstyti Biblijoje.
Bet šie įvykiai daug senesni.
Tada mes gyvenome kariaujančiame žemyne. Vyko nesiliaujanti kova tarp tų, kurie savo širdyse išsaugojo ištikimybę Dievui, ir tarp tų, kurie, nors ir prisiminė apie savo Ištakas, visgi pasidavė iliuzinio pasaulio vilionėms ir savo gabumus naudojo tam, kad šiame pasaulyje gautų sau naudos.
Viskas buvo taip, kaip ir jūsų dienomis.
Buvo žmonių, kurie išsaugojo savyje Dieviškumo kibirkštį, ir buvo tokių, kurie nusprendė panaudoti Dieviškąją energiją savo valdžios ir galybės įtvirtinimui.
Viskas buvo lygiai taip, kaip dabar. Labai nedaugelis žmonių, priklausančių naujai rasei, išaugusiai senos atlantų rasės gelmėse, buvo pasiruošę užkopti ant aukštesnio evoliucijos vystymosi laiptelio.
Aš įsikūnijau Žemėje turėdamas užduotį atskirti šią išrinktąją tautą, būsimos rasės sėklą, nuo įklimpusios nuodėmėje atlantų rasės, išvesti šią tautą į Pažadėtąją Žemę dėl to, kad žemynas, kuriame karaliavo nuodėmė, būtų vandens sunaikintas, nušluotas nuo žemės paviršiaus kartu su nepaklusniais, nenorinčiais paklusti Dievo Valiai atlantais.
Aš surinkau žmones, kurie patikėjo manimi, ir vedžiau juos į naująją Žemę, į Rytus.
Šie žmonės turėjo pamiršti net tai, kad Žemėje buvo nuodėmė. Aš daviau jiems naują Įstatymą, užrašytą ant lentelių, Įstatymą, kuris buvo suprantamas ir įtvirtino pagrindinius principus, būtinus naujos žmogiškosios rasės vystymuisi.
Ir koks buvo mano pasipiktinimas ir įniršis, kai vieną kartą sugrįžęs iš pokalbio su Dievu pamačiau mano tautą šokančią apie aukso veršį ir šlovinančią išorinį, pačių išlietą Dievą, užuot šlovinę Dievą, esantį jų viduje.
Mane apėmė toks didžiulis įniršis, kad sudaužiau akmenines plokštes (lenteles), kuriose buvo užrašytas Įstatymas. Aš pasirūpinau, kad nusikaltusieji būtų nubausti taip griežtai, jog žmonės tai atmintų per amžius ir saugotųsi šlovinti išorinius Dievus.
Tai buvo nepaprastai žiauri bausmė*, bet buvau praradęs viltį. Nežinojau, kaip dar kitaip buvo galima paveikti šių pusiau laukinių žmonių sąmonę.
Iš mano pusės tai buvo didelė nuodėmė. Aš panaudojau jėgą ir jėga bandžiau priversti šiuos žmones įtikėti tikrąjį Dievą. Tačiau aš nepažeidžiau Karmos Įstatymo. Buvo kiti laikai, o mano noras pakylėti šių žmonių sąmonę iki savo lygio buvo nuoširdus. Nedaug kas žino, kad aš tame gyvenime buvau nubaustas už šį poelgį. Aš buvau savos tautos užmuštas. Taip buvo įvykdytas Karmos Įstatymas. Bet žmonėms tai buvo pati geriausia pamoka, kuri atitiko tų laikų jų sąmonės lygį.
Ši kova fiziniame Žemės planetos plane tęsiasi jau daugelį šimtų tūkstantmečių. Žmonės žudo vieni kitus kaip kitatikius. Daugelis ir toliau jaučia neapykantą ir priešiškumą kiekvienam, turinčiam kitus religinius ir moralinius įsitikinimus, netgi turinčiam kitą odos spalvą ir besilaikančiam kitų papročių. Visa žmonijos vystymosi istorija yra nepertraukiami karai ir kova dėl valdžios, šio pasaulio kontrolės ir turtų.
Nepertraukiama virtinė žudynių, prievartos, karų, nelaimių, kančių.
Aš nebuvau per daug žiaurus savo tautai duodamas jiems tą pamoką. Aš veikiau mano tautos sąmonės lygio ribose. Būtent dėl to ir sakau, kad Karmos Įstatymas nebuvo pažeistas.
Ir jeigu būčiau tais laikais bandęs mokyti savo tautą taip, kaip po daugelio tūkstančių metų savo mokinius mokė Buda, Jėzus, Zaratustra, tai kažin ar būčiau radęs bent keletą žmonių, norinčių sekti paskui mane.
Buvo žiaurūs laikai ir mano panaudota prievarta buvo pateisinama.
Ir štai atėjo kitas ciklas. Žmonijos sąmonė vėl turi būti pakylėta į kitą, aukštesnį, evoliucijos vystymosi lygį. Ir lygiai taip, kaip tais laikais, kai Ketvirtąją Rasę keitė Penktoji Rasė, ir dabar vyksta nepertraukiami karai ir tvyro nesantaika.
Bet šie karai įgijo dar didesnę griaunamąją jėgą. Paskutinio pasaulinio karo aukomis tapo dešimtys milijonų žmonių ir dėl šiuolaikinių komunikacijos priemonių į bet kurį iškilusį konfliktą iš karto įtraukiamos visos šalys.
Pasaulis tapo panašus į parako statinę, kai užtenka vienos kibirkšties, kad visa planeta būtų suplėšyta į gabalus.
Šiomis sąlygomis svarbiausiu dalyku tampa bet kokio prievartos pasireiškimo atsisakymas. Ir visų pirma jūs turite atsisakyti prievartos savo sąmonėje.
Kaip prieš aušrą būna didžiausia tamsa, taip šie paskutiniai globaliniai karai su jų milijoninėmis aukomis turi negrįžtamai nugrimzti į praeitį. Žemė negalės daugiau išlaikyti nė vieno globalinio karo. Todėl aš atėjau duoti jums šį Mokymą apie prievartą ir apie prievartos nenaudojimą.
Buvo žmonijos evoliucijos ciklas, trukęs daugelį šimtų tūkstančių metų, kai buvo leidžiama naudoti prievartą. Ir karminė atsakomybė dėl žudymo karuose ir iškilus konfliktams buvo ne tokia sunki, kokia ji tampa jūsų laikais.
Ir dabar aš turiu jums pasakyti, kad su nauju kosminiu vystymosi etapu jūsų planetai ateina periodas, kai jūs užsidirbate karminę skolą ne tik tada, kai įvykdote fizinę žmogžudystę, bet net tada, kai mintyse savo sąmonėje bandote sunaikinti savo priešus.
Atėjo naujo Išėjimo metas. Išėjimo naujos žmogiškosios rasės, kuri jau atėjo ir vis ateina į įsikūnijimą pakeisti senosios Penktosios Pagrindinės Rasės.
Ir atėjo Išėjimo savo sąmonėje metas, atsiskyrimo savo sąmonėje nuo visko pasenusio, atgyvenusio.
Naujos rasės žmonėms bus visų pirma būdingas atsisakymas nuo prievartos, bet kokios jos formos. Ir tai nereiškia, kad artimiausiu metu prievarta išnyks nuo Žemės paviršiaus. Ne, kaip daug metų turėjo praeiti, kol išaugo keletas žmonių kartų, kurie neprisiminė Atlantidos žemės nuodėmės, kerojusios tuo Išėjimo metu, taip prireiks daugelio žmonių kartų, kol žmonija sugebės atsisakyti prievartos ir kovos jausmo, visų pirma savo sąmonėje.
Ir bus ištisos teritorijos, kur gyvens naują sąmonę turintys žmonės, ir bus teritorijos, kuriose gyvuos sena sąmonė ir senas mąstymas.
Ir palaipsniui teritorijos, kuriose gyvuos senas mąstymas, viena po kitos atsidurs po vandeniu. Ir atsiras naujų žemių, į kurias persikraustys žmonės, priklausantys naujai rasei. Ir tų žmonių skirtumas nuo tos rasės, kuri dabar gyvena, bus tik vienas – visiškai naujas šios rasės sąmonės lygis ir tai, kad šiai rasei bus nepriimtinas bet koks kovos ir prievartos jausmas.
Atėjo naujo Išėjimo laikas, kurį turite atlikti savo sąmonėje.
Ir ši nauja sąmonė suteiks jums galimybę greitai atsikratyti daugelio prisirišimų prie jūsų pasaulio ir greitai jus išlaisvins nuo paties kūno pančių.
Nereikės bausti nei vieno iš žmonių, kurie nenori paklusti naujų laikų vėjams. Šie žmonės patys pasmerkia save bausmei, o Motina Žemė pati pasirūpins, kad joje neliktų tų žmonių.
AŠ ESU Mozė ir aš vėl atėjau, kad parodyčiau jums jūsų Išėjimo Kelią.
*Mozė turi omenyje įvykį, aprašytą Biblijoje “Išėjimo knyga”, 32 skyrius.
15 Paskui Mozė apsisuko ir leidosi nuo kalno, nešdamas rankose dvi Sandoros lenteles – plokštes, prirašytas abiejose pusėse: viena ir kita jų pusė buvo prirašytos.
16 Lentelės buvo Dievo darbas ir raštas buvo Dievo raštas, įrėžtas lentelėse.
19 Kai prisiartino prie stovyklos ir pamatė veršį bei šokius, Mozė įniršo. Jis metė lenteles iš rankų ir sudaužė kalno papėdėje.
20 Paėmęs jų padarytą veršį, įmetė į ugnį. Sutrynęs į dulkes, išbarstė į vandenį ir pagirdė juo izraeliečius.
26 Mozė atsistojo stovyklos vartuose ir tarė : „Kas už VIEŠPATĮ, teateina pas mane!“ Visi levitai susibūrė aplink jį.
27 Jis tarė jiems : “Taip kalbėjo VIEŠPATS, Izraelio Dievas : „Prisijuoskite kalaviją prie šono, visi iki vieno! Eikite nuo vartų prie vartų, išilgai ir skersai per stovyklą, ir žudykite savo brolį, kaimyną ir giminaitį.“
28 Levitai padarė, kaip Mozė įsakė, ir tą dieną krito apie tris tūkstančius žmonių.
