Serapis Bėjus

Pagal šiuolaikinę enciklopediją Oziris – atgimimo dievas, senovės Egipto mitologijoje pomirtinio pasaulio karalius, mirusiųjų sielų teisėjas.
„Teosofijos žodyne“ yra pakankamai platus paaiškinimas, nagrinėjantis skirtingus šio dievo aspektus. J. P. Blavatskaja pažymi Ozirio identiškumą su Ahura Mazda (Sanat Kumara) kaip pirmąją priežastimi, save sukūrusiu dievu, Logosu. Savo diferenciacijos ir personifikacijos metu (grimztant į vis labiau ir labiau tankius kūrinijos sluoksnius) Oziris tampa skirtingais aspektais, t.y. virsta kitomis dievybėmis, turinčiomis savo vardus.
„OZIRIS (Egip.) Didžiausias Egipto Dievas, Sebo (Saturno), dangiškosios ugnies, ir Neit, neišreikštosios materijos ir beribės erdvės, Sūnus. Tai nurodo, jog jis yra savaime egzistuojantis, save sukūręs dievas, pirma pasireiškusi dievybė (mūsų trečiasis Logosas), identiškas Ahura Mazdai ir kitoms „Pirmapradėms-Priežastims“. Kaip Ahura Mazda yra vieningas su Amešaspentais, arba yra jų sintezė, taip ir Oziris, kolektyvinė vienybė, diferencijuojantis ir personifikuojantis tampa Tifonu, savo broliu, Izide ir Neftide, savo seserimis, Goru, savo sūnumi ir kitais savo aspektais“.

Ozirio teismas. Senovės Egipto freska. Oziris sėdi soste, rankose laikydamas valdžios atributus.
Už jo stovi jo seserys Izidė ir Neftidė. Kairėje dievas Goras su sakalo galva veda mirusįjį
į Ozirio teismą.

„Atskleistojoje Izidėje“ J. P. Blavatskaja rašo apie saulėtą Ozirio prigimtį:
„Nei Oziris, nei Goras niekada neminimi be sąsajų su saule. Iš esmės jie yra „Saulės Sūnūs“; „Viešpats ir Saulės Garbintojas“ – jo vardas“.
Ten pat pateikiama citata iš Edvardo Pokokos, britų orientalisto ir šventiko, gyvenusio XV amžiuje, kuris įrodinėjo egiptiečių, graikų ir indų mitologijos tapatumą, knygos. Pokokas aprašo radžputų saulės rasės Vadovą, senovės indų tradicijoje vadinamą „Didžiąja Saule“, ir kalba, kad „ši Didžioji Saulė, mirties metu buvo sudievinta; ir, pagal indų metempsichozės [reinkarnacijos] doktriną, buvo manoma, kad jo siela perėjo į jautį „Apis“, graikų Sera-pį ir egiptiečių SURA-PAS arba kitaip dar „Saulės Valdovą“… Oziris, o tiksliau Usiri, reiškia ir „jautis“ ir „šviesos spindulys“. Surapas (Serapis) – saulės valdovas“, nes saulė sanskrito kalboje – Sūrja“ (citata iš „Atskleistoji Izidė“, t.2).
Taip paaiškėja ryšys tarp Serapio ir Ozirio. Oziris yra aukščiausias Serapio aspektas, todėl Serapis turi tą pačią saulės prigimtį.
Po diferenciacijos (alegoriškai – mirties) Ozirio siela pereina į jautį Apį, turintį šviesos prigimtį ir tokiu būdu paverčia jį į Serapį. Tai primena Ugnies Sūnų „nuopuolį į gimimą“, kurie šiuo savo poelgiu įdvasino žemiausias Trečiosios žmonių Rasės fizines formas. (Smulkiau apie šį procesą skaitykite T.N. Mikušinos knygos ”Gėris ir blogis. Asmeninis J. P. Blavatskajos “Slaptosios Doktrinos” perskaitymas” dalyje “Angelų nuopuolis”).
Gnostikų mokyme jautis Apis simbolizuoja žemiausią kūnišką žmogaus prigimtį. Po mirties siela, dar neišsilaisvinusi iš kūno, vadinama Serapiu, o išsilaisvinusi – Oziriu (Usiriu).
Senovėje buvo plačiai paplitęs Saulės garbinimas. Saulė buvo vadinama „dievų, kurie yra Saulės paveldėtojai, gimdytoja/kūrėja“. Jos gyvybę teikiantys spinduliai buvo simbolis „To, kuris yra Gyvenimo ir Mirties Valdovas“.
„Tai buvo religija tų pačių ankstyviausių vedų brahmanų, kurie seniausiuose “Rigvedos” himnuose Sūrją (Saulę) ir Agni (ugnį) vadino „visatos valdovu“, „žmonių valdovu“ bei „išmintingu karaliumi“. Tai buvo magų, zoroastriečių, egiptiečių ir graikų garbinimo objektas, nepriklausomai nuo to, vadino jie jį Mitra ar Ahura Mazda, Oziriu ar Dzeusu, garbindami, kaip jo artimiausią giminaitę, Vestą – tyrą dangišką ugnį“ („Atskleistoji Izidė“, t.2).
Tačiau senovėje žmonės garbino ne tik Saulę. J. P. Blavatskaja kalba apie dvi karalių ir dievų dinastijas.
„Pačios seniausios legendos iš Indijos istorijos mini dvi dinastijas, dabar jau dingusias amžių prietemose; pirmoji buvo „saulės rasės“ karalių dinastija, karaliavusi Ajodhijoje (dabar Ude); antroji, „mėnulio rasės“ dinastija, Prajage (dabar Alahabadas). <...>
Šampoljonas “Manifestation to the Light” kiekvienoje dalyje mini dvi Saulės ir Mėnulio Karalių Dinastijas. Vėliau visi šie karaliai buvo sudievinti ir po mirties paversti saulės ir mėnulio dievybėmis”.
Mėnulio dievybių garbinimas, kaip tvirtina J. P. Blavatskaja, buvo pats ankstyviausias didžiojo pradinio tikėjimo Saulės dievais iškraipymas. Ir, kaip toliau pamatysim, privedė prie saulės kulto persekiojimo bei naikinimo viduramžiais ir vėliau.
Pažvelkime į dar vieną „Teosofijos žodyno“ citatą, paaiškinančią Zodiako ženklų buvimą ant Serapio, kaip vieno iš Ozirio aspektų, atvaizdo.
„Kaip saulės dievybė jis (Oziris) turėjo dvylika žemesnių už save dievų – dvylika Zodiako ženklų. Nors jo vardas ir “Neištariamas”, keturiasdešimt du jo atributai turi kiekvienas po vieną iš jo vardų, ir septyni jo dvilypiai aspektai užbaigia keturiasdešimt devynis, arba 7×7; pirmieji simbolizuojami keturiolika, arba du kartus po septynis, jo kūno narių”.
Tokiu būdu Oziris turi ištisą Hierarchiją žemesnių dievybių (tame tarpe ir Zodiako dievų), turinčių savyje jo dvasinę kvintescenciją.
Palaipsniui tankėdamas, kiekvienas Ozirio aspektas įgyja bruožus, būdingus vis tankesniam būties planui, taip iki pat fizinio.
“Keturiais pagrindiniais Ozirio aspektais buvo Oziris-Ptah (Šviesa), dvasinis aspektas; Oziris-Gor (Protas), protinis manaso aspektas; Oziris-Lunus, “Mėnulio” arba psichinis, astralinis aspektas; Oziris-Tifonas, Demoniškasis, arba fizinis, materialusis, todėl kupinas aistrų, neramus aspektas. Šiuose keturiuose aspektuose jis simbolizuoja dvilypį Ego – dieviškąjį ir žmogiškąjį, kosminį-dvasinį ir žemiškąjį”.
Kaip pažymi J.P.Blavatskaja, „ši egiptietiška koncepcija yra pati daugiareikšmiškiausia ir didingiausia, nes apima savimi visą fizinės ir metafizinės minties diapazoną… Tokiu būdu dievas išnyksta žmoguje, o žmogus pavirsta į dievą“ („Teosofijos žodynas“).
Ši gili senovės tikėjimų prasmė, turėjusi savyje visatos ir žmogaus evoliucijos tikslą, palaipsniui buvo prarasta ir pavirto į visišką priešingybę: Saulės Dievai buvo sutapatinti su Blogiu, paskelbti pagoniškais stabais bei demonais ir buvo pakeisti naujais dievais.

Gyvatės simbolis

Pažiūrėkime kaip buvo vaizduojamas Serapis pirmaisiais iki naujosios eros amžiais ir pirmaisiais naujosios eros amžiais.

1. Izidė-Termutis, Serapis-Agatodemonas ir Oziris Kanopusa.
Graikų-romėnų periodo stela (paminklas). Leideno muziejus.
2. Serapis-Dionizijus ir Izidė. Stela iš kalkakmenio. 1 a.pr.m.e.
3. Serapis-Agatodemonas (Dievas-Gyvatė, garbinamas Aleksandrijoje
bei jos apylinkėse), bronza, Nacionalinis muziejus, Atėnai.

Gyvatės simbolis – seniausias ir ateina nuo pat Žemės, kaip fizinio plano planetos, sutvėrimo laikų, asocijuodamasis su „Dievo Dvasia“, kurios kvėpavimas „išperėjo“ kosminę materiją – analogija su tuo, kaip gyvatės deda kiaušinius.
„Atskleistojoje Izidėje“ (2 t.) pasakojama apie tai kaip pirmapradį Gyvatės kultą aiškindavo Įšventintieji.
„I-ame tome mes pateikėme citatą iš “Aitarėjos-brahmane” esančios Gyvatės Mantros, ištrauką, kurioje kalbama apie žemę, kaip apie „Sarpa Radžni“, Gyvačių Karalienę ir „motiną visko, kas juda“. Šie išsireiškimai siejasi su tuo faktu, kad prieš tai, kai mūsų žemė tapo panaši į kiaušinį arba apvali, ji buvo kaip ilgas pėdsakas iš kosminių dulkių arba ugninio rūko, judančio ir besirangančio kaip gyvatė. Paaiškinimuose sakoma, kad tai buvo Dievo Dvasia, judanti per chaosą lig tol, kol jos kvėpavimas neišperėjo kosminės materijos ir neprivertė jos priimti žiedo formos – gyvatės su uodega burnoje formos – amžinybės emblemos jos dvasine, ir mūsų pasaulio – jos fizine prasme“.
Gyvatės simbolis buvo naudojamas įvairiuose evoliucijos procesų aspektuose, tiek planetai, tiek ir žmonijai.
„Pagal seniausių filosofų suvokimą… žemė, kaip gyvatė, nusimeta savo odą ir po kiekvienos iš mažųjų pralajų (ramybės periodų) pasireiškia atsinaujinusi, o po didžiosios pralajos atgimsta arba vėl pasireiškia iš savo subjektyviosios būsenos į objektyviąją. Kaip gyvatė, ji ne tik “nusimeta savo senatvę, – kalba Sanchuniafonas, – bet padidėja ir sustiprėja“. Štai kodėl ne tik Serapis, o vėliau ir Jėzus buvo vaizduojami kaip didelės gyvatės“ („Atskleistoji Izidė“, t.2).
Žmonijos evoliucijos procese dalyvavo Nagi, senovės Gyvatės, kurias „Slaptoji Doktrina“ vadina „Valios ir Jogos Sūnumis“. Nagi buvo pagimdytos Trečiosios Rasės pradžioje. Senovės indų sakmėse apie keletą Riši ir jų palikuonis, kalbama, kad „Pulastja (dievybė, sutverta paties Brahmos) pristatyta kaip tėvas visų Gyvačių ir Nagi – gimstančių iš kiaušinių kilmės“.
„Slaptojoje Doktrinoje pirmosios Nagi – Būtybės išmintingesnės už Gyvates – yra „Valios ir Jogos“ Sūnūs, gimę dar iki pilno lyčių atsiskyrimo, “išsivystę kiaušiniuose, savyje turintys žmogaus embrioną, sukurti Šventų Išminčių (Krijašakti – Minties) jėga“, priklausę ankstyvajai Trečiajai Rasei“.
Tokiu būdu Gyvatė įasmenino dieviškąją Išmintį. Štai kodėl daugelis dievybių buvo vaizduojamos kaip Gyvatės, o taip pat su gyvatėmis ir drakonais, kaip su šios Išminties atributais.
Vėliau Gyvatė tapo ne tik dievų, bet ir Adepto simboliu.
„Gyvatė ir Drakonas buvo vardai, suteikiami senųjų laikų Išminčiams, Įšventintiems Adeptams“ (Slaptoji Doktrina, t. 1).
Tik gerokai vėlesniais laikais Gyvatės įvaizdis buvo pradėtas asocijuoti su Blogiu.

Serapis Bėjus

Serapio kultas

Egzistuoja skirtingos versijos apie dievo Serapio kulto kilmę. Labiausiai paplitusios nurodo į 4-ą amžių prieš mūsų erą, kaip anksčiausią [kulto] paminėjimo datą rastuose istoriniuose šaltiniuose.
Senovės romėnų istoriko Ariano darbuose „Anabasis Alexandri“ ir senovės graikijos rašytojo bei filosofo Plutarcho kūrinyje „Aleksandro gyvenimas“ kalbama, kad Serapis ne tik turėjo šventyklą Babilone, bet ir buvo vienintelis dievas, minimas kartu su Aleksandro Makedoniečio mirtimi 323 metais pr.m.e. Babilone. Tai suteikia pagrindo kai kuriems istorikams manyti, kad Serapio kultas atsirado Babilone.

1. P. Blavatskajos „Atskleistojoje Izidėje“ (2 t.) kalbama:

„Tuo metu graikų, azijiečių ir egiptiečių idėjos buvo reikšmingai reformuojamos. Dioniso-Siberijaus misterijos buvo pakeistos Mitros apeigomis, kurių „olos“ išstūmė buvusio dievo šventyklas nuo Babilonijos iki Britanijos. Serapis arba Sri – Apa iš Ponto uzurpavo Ozirio vietą. Rytų Indostano karalius Ašoka priėmė Siddharthos religiją ir siuntė misionierius į Graikiją, Aziją, Siriją ir Egiptą skelbti išminties evangeliją… Legendos apie Gautamą išstūmė mitus apie Gorą, Anubį, Adonį, Atisą ir Vakhą“.

Iš šios ištraukos sužinome, kad kalbama apie 4-3 a.pr.m.e., nes karalius Ašoka gyveno 304-232 m.pr.m.e. Kad tuo metu Serapio kultas egzistavo Ponte – taip senovės graikų kalboje buvo vadinama vietovė Mažosios Azijos šiaurės rytų dalyje, kuri šiaurėje glaudėsi prie Juodosios jūros. Kad religiniame tautų gyvenime vyko ryškūs pokyčiai.

Galimai šios reformos buvo susijusios ir su Aleksandro Makedoniečio žygiais ir kaip to padarinys – dideli žmonių masių persikėlimai. Taip Egipte 4-o a. pr.m.e. pabaigoje atsirado daug graikų ir makedoniečių, todėl Serapio kulto įvedimas galėjo padėti jiems susivienyti tarpusavyje ir su vietos gyventojais, t. y. apjungti egiptiečių ir graikų religines tradicijas. Šiuo atveju, kaip rašoma Senovės Egipto Enciklopedijoje, „pagal savo „kilmę“ ši dievybė turėjo būti susijusi su Egipto panteono dievais, nes senovėje šventą valdžią tam tikram regionui galėjo turėti tik vietinės kilmės dievas. Būtent todėl Serapio kulto šaknys driekiasi į Memfio Ozirio-Apio kultą“.
Serapio vardo kilmė traktuojama taip: Oziris + Apis  = Oziris-Apis / Ozerapis / Serapis arba Sarapis (skirtingas tarimas priklauso nuo dialekto).
Populiariausia Serapio kulto kilmės versija byloja apie tai, kad Ptolemėjo I Sotero valdymo metu buvo pabandyta sukurti sinkretinės (t.y. jungiančios skirtingų tikėjimų mokymus) dievybės – Serapio, įvaizdį.
Ptolemėjas nuo jaunystės buvo Aleksandro Makedoniečio draugas, vėliau karo vadas jo armijoje, o po Aleksandro mirties – Egipto karalius (valdė 323-283/282 m. pr.m.e.). Jis yra Ptolemėjų dinastijos įkūrėjas.
Pagal Plutarcho aprašymą, karalius Ptolemėjas susapnavo nepažįstamą jam dievą (Serapį), kuris pavedė karaliui pavogti iš Sinopo miesto šventą statulą ir pervežti ją į Aleksandriją. Tai ir buvo padaryta, palaiminus Delfų Orakului. Žyniai pripažino, jog tai dievo Serapio statula.
Pagal Senovės Egipto enciklopediją, pirmieji Ptolemėjai ne tik įvedė Serapį į egiptietiškų dievybių pulką, bet padarė jį aukščiausiu dievu, naujosios karališkosios dinastijos ir naujos šalies sostinės Aleksandrijos globėju. Miestą Nilo deltoje pradėjo statyti Aleksandras Makedonietis ir iki IV-V m.e. amžių šis miestas buvo vienas iš svarbiausių helenistinio pasaulio centrų.
Serapiui buvo pašvęstas Serapiumas – didingiausia šventykla Aleksandrijoje, tiksliau Kanobe, netoli sostinės esančiame mieste. Ši Ptolemėjaus III (valdė nuo 246 iki 222 m. pr.m.e.) pastatyta šventykla buvo svarbiausias dievybės kulto centras, kuris garsėjo savo nuostabia gydančia jėga. Antrasis garbinimo centras buvo Memfyje.
Pagal aprašymus, Aleksandrijos Serapiumas buvo pati didžiausia iš visų šventyklų, skirtų Serapiui. Be dievo atvaizdų joje buvo patalpinta dalis Aleksandrijos bibliotekos.
Štai kaip šventyklą aprašė senovės Romos istorikas Amianas Marcelinas:
„Mieste [Aleksandrijoje] yra labai aukštų šventyklų. Iš jų išsiskiria Serapiumas. Mano kalba yra bejėgė jį aprašyti. Platūs, kolonomis apsupti kiemai, gyvybe kvėpuojančios statulos ir daugybė kitų meno kūrinių, visa tai jį puošia tiek, kad po Kapitolijaus, kuriuo save įamžina šlovingoji Roma, nieko didingesnio nežino Visata. Šioje šventykloje buvo patalpinti neįkainojamos vertės knygų lobiai“.
Skulptoriaus Briaksido Aleksandrijos Serapiumui sukurta Serapio statula vaizdavo vyrišką figūrą su barzda, panašų į Dzeusą, vilkintį chitonu, sėdintį soste su galvos apdangalu –  modi (rugių saiku) arba pagal kitą versiją su kalafu – derlingumo ir gausos simboliu. Kalafą puošė rugių varpų ir alyvmedžių šakelių atvaizdas. Kairėje Serapio statulos rankoje – skeptras, dešine ranka dievas remiasi į baisaus šuns Cerberio galvą, tai liudija apie požeminę dievybės simboliką.


Serapis dažnai buvo vaizduojamas kaip graikų dievas, bet su egiptiečių atributika, apjungiančia savyje daugelio kultų ikonografiją, simbolizuojančių gausą bei atgimimą.
Serapis apjungė daugelį dievų. Kaip ir Oziris, jis buvo laikomas derlingumo ir mirusiųjų karalystės globėju. Graikai tapatino Serapį su Poseidonu, vandens stichijos valdovu, todėl jo atvaizdą dėdavo laivų pirmgaliuose. Kaip Saulės dievas, Serapis buvo tapatinamas su Apolonu ir Heliju, kaip dievų valdovas – su pačiu Dzeusu, kaip gydytojas – su Asklepijum, kaip derlingumo dievas – su Dionizu bei kitais dievais.
„Slaptojoje Doktrinoje“ (2 t.) pažymima:
„Eskulapas, Serapis, Plutonas, Esmunas ir Knufas – jie visi yra dievybės su gyvatės atributais … Jie visi yra gydovai, duodantys dvasinę bei fizinę sveikatą, taip pat ir nušvitimo teikėjai“.
Romėnų laikotarpiu Serapis buvo pradėtas garbinti kaip gydytojas, gebantis išspręsti gyvybės bei mirties klausimus. Į jį, kaip į Orakulą, buvo kreipiamasi dėl pranašyščių, buvo prašoma išvaduoti iš nelaimių, taip pat – pareigų paaukštinimo. Tai nulėmė, kad Serapis buvo pradėtas suvokti ne tiesiog kaip aukščiausia, bet kaip pati aukščiausia transcendentinė dievybė, į kurią buvo galima kreiptis su bet kokiu prašymu.
3-1-ame a. pr.m.e., Ptolemėjų valdymo laikais, šis kultas plačiai pasklido Mažojoje Azijoje, Graikijoje ir šiaurinėse Juodosios jūros pakrantėse. Serapio garbei buvo pastatyta daugiau nei tūkstantis statulų, šventyklų ir paminklų. Serapio šventyklos atsirado daugelyje vietų už Egipto ribų, kur gyveno graikiškai kalbantys gyventojai. Graikijoje Serapio šventovės buvo atidarytos šventajame Apolono mieste – Delfuose, taip pat Korinfe, viename iš Beotijos (centrinė Graikijos sritis) miestų, Serapio garbinimas buvo įvestas Atėnuose.
Šventovėse vykdavo mažosios ir didžiosios misterijos. Mažosios misterijos būdavo aukojamos Izidei ir skirtos pasauliečiams; didžiosios misterijos buvo skirtos Serapiui ir Oziriui, jose dalyvauti galėjo tik žyniai, išlaikę rūsčius įšventinimo išbandymus Serapio šventykloje.

Romėnų laikotarpiu Serapio populiarumas toliau augo, neretai šventyklose už Egipto ribų jis buvo laikomas Izidės vyru. Romoje dievybės buvo garbinamos Izidės ir Serapio šventykloje, kuri buvo pastatyta Marso lauke.
Apie kulto paplitimą liudija daugybė iškasenų. Serapio atvaizdų gausu ant helenistinio laikotarpio monetų, jo statulėlės buvo būtinas gyvenamųjų namų reikmuo – kaip amuletas ji buvo tvirtinama prie durų, langų, sienų. Reljefiniai Serapio atvaizdai randami ant medalionų, šviestuvų, altorių.


Septynis šimtus metų, tai yra 28-ių (!) kartų gyvavimo laikotarpiu, Serapis buvo aukščiausia Egipto ir Graikijos dievybė. Tačiau ketvirto mūsų eros šimtmečio pabaigoje prasidėjo tikras kryžiaus žygis prieš „pagonis“, prie kurių buvo priskirti visų mistinių religijų pasekėjai.

 

Jelena Iljina

Bus tęsinys….