Jėzus

Atrodytų, gimimo data yra akivaizdi: juk nuo Kristaus gimimo prasidėjo nauja era. Tačiau praėjus 600 metų šią datą pasiūlė vienuolis Dionisas. Ji buvo priimta, nepaisant akivaizdaus neatitikimo: juk Jėzaus gimimo metu dar buvo gyvas karalius Erodas.
Evangelijose nėra Jėzaus gimimo datos. Mato Evangelijoje pranešama apie nepaprastus įvykius, kurie lydėjo Didingos Dvasios gimimą. „Jėzui gimus Judėjos Betliejuje karaliaus Erodo dienomis, štai atkeliavo į Jeruzalę išminčiai[2] iš Rytų šalies ir klausinėjo: kur gimusis Žydų karalius? Mes matėme užtekant jo žvaigždę ir atvykome Jo pagarbinti”(Mt.2:1-2). Išminčiai kūdikiui Jėzui atnešė vertingų dovanų – aukso, smilkalų ir miros, kurios senovėje paprastai būdavo dovanojamos karaliams ir kitiems svarbiems asmenims kaip ypatingos pagarbos ženklas.
Magų seniai buvo išpranašauta, kad esant ypatingam Saturno ir Jupiterio planetų išsidėstymui turi įvykti Avataro(Dieviškojo Įsikūnijimo) gimimas. Šis planetų išsidėstymas ir buvo Žvaigždė, kuri vedė magus. Ji pasirodė Žuvų žvaigždyne, kuris, kaip žinoma astrologams, valdo Judėją. Todėl magai išvyko į Judėją ir kelyje buvo apie metus.
Pirmasis šių planetų išsidėstymą – 7-ieji metai iki mūsų eros – 1604 metais apskaičiavo žymus vokiečių astronomas Johanas Kepleris. 1925 metais buvo perskaitytos senosios Babilono astrologinės lentelės apie Saturno ir Jupiterio planetų susijungimą Žuvų žvaigždyne, kurį Babilono astronomai pusę metų kruopščiai stebėjo. Kai mokslininkai nustatė stebėjimų datą, ji pasirodė 7-ieji metai iki mūsų eros. Ir Biblijos enciklopedija (straipsnyje „Erodas”) tvirtina, kad Jėzus gimė „trisdešimt trečiais Erodo karaliavimo metais”, tai yra 7-ais metais pr. Kr.

Apie tėvus. Ankstyvieji metai Savo tėvą Jėzus laikė geriausiu iš tėvų. Tai buvo didingoji siela[3], Jėzaus ir Marijos saugotojas. Pirmoji Jėzaus mokytoja buvo jo motina, ta, kurios tyra širdis, ištikimybė Aukščiausiajam davė galimybę įsikūnyti Aukštajai Dvasiai. Iš motinos Jis sužinojo, kad „Dievo Žodį išsaugo Jo pranašai”. Skinijos šventės metu tėvų namuose uždegdavo žvakidę su septyniomis žvakėmis ir skaitydavo šventąsias istorijas. Pasak padavimų, Jėzus nuo penkių metų susidėmėjo Judėjų šventaisiais raštais. Vėliau jis žymiai lenkė savo mokslo draugus. Savo siekiu pažinti raštų prasmę ir dvasią, ne kartą sukeldavo mokytojų nepasitenkinimą, kurie aklai laikėsi teksto raidės.
Nazaretas, kur gyveno Jėzaus šeima, buvo daugelio karavanų kelyje. Vaiką traukė keliauninkai, pabuvoję daugelyje šalių, ypatingai tie, kurie buvo išmanantys. Jis kalbėdavosi su keliautojais, įsigilindavo į jų mokymus ir dažnai stebindavo juos savo giliu slaptų pažinimų suvokimu. Kai kurie Nazarete pasilikdavo ilgesniam laikui, kad papildytų okultines šio neįprasto vaiko žinias.
Būdamas 13 metų per Vėlykų šventę jaunasis Jėzus atsidūrė „žinomiausių mokslininkų ir Izraelio Įstatymo mokytojų centre… Buvo negirdėtas dalykas, kad paauglys laisvai pasisakydavo senų mokytojų akivaizdoje, o tai, kad jis išdrįsdavo prieštarauti, svarstyti, ir pamokyti tokioje aplinkoje, atrodė kaip stebuklas!” „Pasak padavimų, po Jėzaus pasisakymo šventovėje ir po to, kai tėvai jį vėl surado, slaptos organizacijos nariai, kuriai priklausė magai, kreipėsi į tėvus… tėvai, galų gale, davė sutikimą, ir išminčiai nusivedė paauglį į savo buveinę tam, kad duotų jam išsilavinimą, vertą Jo sielos ir proto siekio”. (Ramačaraka. Jėzaus Kristaus gyvenimas).
Pagal kitus padavimus, netrukus po šio pokalbio su išminčiais šventovėje tėvai sūnų išsiuntė į dykumą Pietinės Judėjos dalyje(prie negyvosios Jūros krantų) tam, kad mokytųsi Esėjų bendrijoje. Būdamas 19 metų Jėzus įstojo į Esėjų vienuolyną, kuris buvo mistinio mokslo centras, turėjo nuostabią okultinių knygų biblioteką, priimdavo į Egiptą keliaujančius keliautojus iš Irano ir Indijos. Išstudijavęs slaptąją Esėjų doktriną, Jėzus išvyko į Egiptą. „Nes Egiptas buvo vienas iš pasaulinių centrų, kur buvo saugojamos tikrosios Misterijos… ir ten jaunasis Jėzus gavo aukščiausiąjį Įšventinimą, kuris Jį paruošė Karališkajai kunigystei”(А. Bezant. Ezoterinė krikščionybė).
Irano, Indijos, Tibeto padavimuose sutinkami pasakojimai apie jauną mokytoją Issą, kuris vienąkart juos aplankė, studijavo jų mokymus ir slaptąsias žinias. Pas braminus ir budistus yra pranešimų apie tai, kad jaunojo mokytojo pamokslai, nukreipti prieš kastų apribojimus, prieš jį nukreipdavo šventikus. Jiems Jis buvo pavojingas maištininkas. Jėzus-Issa nuolat prieštaraudavo prieš dvasininkijos intrigas ir veidmainiavimą bei stengėsi sugrąžinti liaudį į tikrąją dvasią.
L. Dmitrijeva, remdamasi R. Rudzičio knyga „Gralio Brolija”, praneša, kad „Jėzus (Didysis Keliautojas) buvo Himalajuose, Šambaloje, Didžiojoje Baltojoje Brolijoje ir išbuvo ten tris metus”. (L. Dmitrijeva. „Slaptoji J. Blavatskajos Doktrina. Č. Z”). Ten pat skaitome, kad „Tibeto Evangelijoje… pasakojama, kaip gyveno šventasis „Issa – geriausias iš žmogiškųjų sūnų”. Šį manuskriptą (Tibeto evangelija) viename iš Tibeto vienuolynų rado Rusų mokslininkas N. Notovičius”.
Yra nuorodų ir į tai, kad Kristus grįžo į Judėją ir pradėjo Didingąjį Tarnavimą po 30 metų kelionių, būdamas jau brandaus amžiaus.

Savo Didingąjį Tarnavimą – tiesos nešimą Izraelio liaudžiai – Jėzus pradėjo nuo krikštijimosi pas Joną. Kodėl? Galbūt, kaip atsakymas bus padavimas apie tai, kad, sugrįžęs į gimtinę, Jis apie metus gyveno pas Esėjus. Esėjai gyveno uždarą bendruomeninį gyvenimą netoli Negyvosios Jūros. Ten Jis sužinojo apie Jono šventąjį tarnavimą ir panoro nuvykti į jo tarnavimo vietą, kuri buvo netoliese nuo Negyvosios Jūros, ant Jordano upės kranto. Esėjų išminčiai pranešė Jonui, kad pas jį atvyks didingas Mokytojas, kurio atėjimui reikėtų paruošti liaudį. Į daugelio klausimus, ar ne ji yra Kristus, Jonas atsakydavo, kad jis tik ruošia kelią Viešpačiui. „Aš jus krikštiju vandeniu, kad atsiverstumėte, bet po manęs ateis galingesnis už mane, – aš nevertas Jam nė kurpių nuauti. Jisai krikštys jus Šventąja Dvasia ir ugnimi”. (Mt. 3:11). Taip aiškiai buvo nurodyta Jėzaus užduotis: atverti liaudžiai akis į dvasinį, dieviškąjį planą, nešti žmonėms meilės ir išminties ugnį.
Trejus metus Mokytojas kartu su mokiniais nuolatos būdavo kelyje, ne kartą pereidamas Palestiną iš pietų į šiaurę ir atvirkščiai, į Galilėją, o iš ten vėl, per visą šalį, į pietus, į Jeruzalę, į pirmą po sugrįžimo iš kelionių šventą Velykų šventę. Kartu su mokiniais į šventovę atėjo Jėzus. Jis pamatė, kaip negailestingai žudo ėriukus aukojimams tiesiog šventovėje, parodydami visą beširdiškų apeigų veidmainiškumą. Tiesiog šventovėje Jis pamatė galvijų ir avių bandas, prekybininkus ir pinigų keitėjus. Matydamas šią šventvagystę „susukęs iš virvučių rimbą, išvijo visus juos iš šventyklos…ir pasakė…iš mano tėvo namų nedarykite prekybos namų!” (Jn. 2: 15, 16). Šventikai negalėjo Jėzui atleisti jo savavaliavimo.
Sekantys mėnesiai vėl prabėgo keliaujant po Judėją, Samariją, Galilėją. Visur Jis kurdavo mokinių būrelius, daugiausiai, iš neturtingų ir pažemintųjų rato. Sužinojęs apie Jono Krikštytojo mirtį, Jėzus atsiskyrė į dykumą apmąstyti Jo laukiančio darbo: Jo laukė ir Jono darbas. Jeigu anksčiau Jis buvo tylus nedaugelio mokytojas, tai dabar liaudies masėms Jis pasisakydavo kaip karštas pamokslautojas ir aistringas oratorius…ir daugelis išprususių žmonių ateidavo pasiklausyti… Jo raginimai būti teisingiems, teisuoliškai gyventi ir samprotauti” (Ramačaraka. Jėzaus Kristaus gyvenimas).
Kaip pasakoja padavimas, Jėzui lankant Nazaretą Jis nuvyko į vietos sinagogą. Pagal savo gimimą ir išsilavinimą Jis galėjo vadovauti žydų tarnybai ir skaityti pamokslus kaip rabinas, t.y. šventikas. Savo pamokslą pradėjo nuo pranašo Izaijo teksto: „Viešpaties Dievo Dvasia Manyje, nes Viešpats mane patepė nešti Linksmosios Naujienos vargdieniams, gydyti sugrudusias širdis” (Lk 4, 18), „Šiandieną jums išsipildo Šventasis Raštas”, – pareiškė Jėzus nustebusiems Nazariškiams ir pradėjo kalbėti, kad atėjo nešti Tiesos, kvietė dvasios pasiekimų, demaskuodavo šventikų formalizmą ir peikė smulkmeniškas apeigas.
Įtūžusi minia nutempė pranašą miesto gatvėmis. Jis nesipriešino. Tik kai privedė prie skardžio, ramiai perėjo kiaurai per minią, nes Jo laikas dar neatėjo. Tada pasakė žymiąją frazę: „Niekur pranašas nebūna be pagarbos, nebent savo tėviškėje tarp savo giminių ir savo namuose” (Lk. 6:4). Savo gimtinę, Nazaretą, Jėzus buvo priverstas palikti kartu su motina ir mokiniais ir įsikurti Kapernaume.
Kapernaume savo mokinių grupę Jėzus pradėjo versti į darbinę organizaciją ir palaipsniui mokyti juos tų žinių, kurias turėjo pats. „Tarp mokinių buvo nemažai nustebusiųjų, kai Jis norėjo dirbti kartu su jais, kad prasimaitinimas būtų uždirbtas darbu… Keletas pačių uoliausių mokinių atkrito būtent dėl tokio nuolatinio darbo priežasties” (Antžemiška. 2d, 155 psl).
Prasidėjo Jo pribloškiančių stebuklų ir išgijimų srautas. Dvariškio sūnų Jis išgydo per atstumą, gydo prisiliesdamas arba valdingu žodžiu „išsivalyk” arba „stokis ir eik”. Išgydo akluosius ir luošius, paralyžiuotus ir raupsuotuosius, apsėstuosius ir išprotėjusius. Jis prikelia mirusiuosius, žvejų tinklus pripildo žuvimi, sukuria žuvį ir duoną, kad pamaitintų tūkstančius alkstančiųjų, atėjusių Jo paklausyti; vaikšto vandeniu ir sutramdo audrą. Visas savo okultines žinias apie gamtos ir žmogiškosios dvasios paslaptis Jis panaudoja žmonėms ir nieko – sau, dosniai atiduoda, nepaisant minios nepasitikėjimo, fariziejų nepakantumo, gydytojų ir dvasininkijos pasipriešinimo. Taip ėjo per šalį Didingasis Keliauninkas. „Jėzus ėjo per visus miestus ir kaimus, mokydamas sinagogose, skelbdamas karalystės Evangeliją ir gydydamas visokias ligas bei negales.” (Mt. 9:35)

„…kiekvienas Didingasis Mokytojas yra artimas gydytojavimui ir menui. Taip pat Didingasis Keliauninkas[4] šiomis savybėmis išsiskyrė ypatingai. Įvykdavo daugybė medicininių išgydymų. Jie skaidėsi į dvi rūšis – žmonės ateidavo išgijimo, arba Didingasis pats prisiliesdavo ten, kur Jis matė ligos užuomazgą. Neretai žmogus nežinojo, kodėl prie jo prisilietė Praeivis. Toks veiksmas buvo tikras dosnumas Didingos Dvasios, kuri kaip nenuilstantis sėjėjas dalindavo gėrio sėklas.

Apokrifuose taip pat kartais galima rasti žodžių apie grožį, tačiau vis dėl to jie buvo ištarti. Mokytojas atkreipdavo dėmesį į nuostabias gėles ir į saulės spindesį. Taip pat Mokytojas skatindavo gerą dainavimą, nes jis – stipriausia harmonijos vibracijų priemonė. Tačiau Mokytojas nereikalavo šios muzikos ir dainavimo pusės pritaikyti praktikoje. Jis tik kvietė į džiaugsmą ir įkvėpimą.

Tarp mokinių buvo daug sielvarto ir gyvenimiškų negandų. Mokytojas Padėdavo, pirmiausia, pakeliant dvasią. Tik kai nusistovėdavo lygsvara, Jis pradėdavo svarstyti padėtį. Be to Jis niekada nesmerkdavo praeities, bet nukreipdavo į ateitį. Mokytojas aiškiai matė ateitį, bet pateikdavo tik pagal sąmonę. Mokytojas rasdavo rūsčių žodžių tiems, kur sąmonė buvo mirusi – taip gydytojas ir Kūrėjas darydavo savo Kelią…

Jis neatsisakydavo lankytis šventiniuose susirinkimuose ir kalbėdavosi apie kasdienius poreikius. Tik nedaugelis pastebėdavo, kiek išmintingų patarimų buvo duodama su šypsena ir padrąsinimu. O Jo šypsena buvo nuostabi. Šį nuoširdumą net mokiniai ne visada įvertindavo. Būdavo ir smerkdavo, kai, jų nuomone, Mokytojas daug dėmesio skirdavo anokiam žmogui. Tuo tarpu esant tokioms šypsenoms atsiverdavo nuostabūs indai. Taip pat buvo smerkimų dėl pokalbių su moterimis, tačiau mokymas buvo apsaugotas būtent moterų. Taip gi smerkdavo, kad būdavo vadinamieji stabmeldžiai, pamiršdami, kad Mokytojas atėjo pas žmones, o ne dėl vienos sektos. Primenu apie tokius smerktinus dalykus, nes jie Didingojo Keliautojo išvaizdą padarė dar žmoniškesnę. Jeigu Jis nebūtų prisilietęs prie gyvenimo ir nekentėtų, tai ir Jo žygdarbis prarastų savo reikšmę. Niekas nemanė, kokias kančias Jam sukeldavo sąlytis su įvairiais netvarkingais spinduliavimais.

Mintis apie žygdarbį nepalikdavo Didingojo Keliautojo. Jo girdėtas smerkimas taip pat šalutinai prisidėjo prie žygdarbio nešimo. Taip savo veržlų Kelią keliavo Didingasis Keliauninkas”. (Antžemiška. 2d., 151, 152psl).

Trečių Velykų dienomis Jėzus kartu su mokiniais iškilmingai įvažiavo į Jeruzalę, Jį sveikino liaudis, o sinedrionas [5] jau ruošė Jam susidorojimą. Šališkas teismas, sušauktas naktį, nepilnos sudėties ir pažeisdamas jo priimtas teismo taisykles, pripažino Jėzų pavojingu maištininku. Šventikai, reikalaudami pranašui mirties bausmės, nuvedė Jėzų pas Pilotą [6] po to pas Erodą Antipą[7] ir vėl pas Pilotą. Pilotas, nematydamas Jėzaus kaltės, bandė pakeisti mirties bausmę paleidžiant kalinį dėl šventės, pasmerkdamas jį negailestingam plakimui, tačiau šventikai ir jų kurstoma liaudis reikalavo nukryžiavimo. Jėzus buvo nukryžiuotas šalia dviejų plėšikų.

Kristaus malda

Kristus savo mokiniams davė vos vieną maldą. „Į maldą Jis sudėjo labai seną mokymą, egzistavusį daug laiko prieš Jį, kurį Jis gavo pagal tradiciją… visą Jo pažintą mokymą Jis panoro sudėti maldoje „Tėve mūsų”, tikėdamasis, kad žmonės pasės šį grūdą į savo sielą… augins jį, kad gautų nuostabų Įšventinamojo Mokslo medį, kurį jis mums paliko.” (O. Aivanhovas. Tikrasis Kristaus mokymas).

 

 

 

 

Tėve mūsų, kuris esi danguje!
Teesie Šventas Tavo vardas;
teateinie Tavo Karalystė;
teesie Tavo valia kaip danguje, taip ir žemėje;
kasdienės mūsų duonos duok mums šiandien
ir atleisk mums mūsų kaltes,
kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams.
Ir neleisk mūsų gundyti,
bet gelbėk mus nuo pikto:
nes Tavo yra valdžia ir galybė, ir garbė per amžius. Amen. (Mt. 6:9-13)

Slaptasis Kristaus Mokymas

„Didysis Keleivis mokė apie sąmonės išplėtimą. Jis kartojo: „Atverkite akis ir ausis“…Jis parodė, kokią gilią esmę galima įsisavinti, esant išsiplėtusiai sąmonei. Bet neįmanoma įverti virvės į adatos skylutę. Didelė sąmonė netelpa mažoje ausyje“.
Galima įsivaizduoti, koks Jo pamokymų skaičius neįėjo į klausytojų ausis“ (Antžemiška. 2d.,176p.)
Visos senosios Rytų religijos turėjo du mokymus: vieną slaptą, šventą – Misterijos mokiniams, kitą – „aplinkiniams“, kurių sąmonė dar nepasiruošusi patalpinti. Apie tai, kad buvo Jėzaus Misterijos, arba Karalystės Misterijos, yra nemažai liudijimų, tame skaičiuje ir kanoninėse Evangelijose. Apie tai aiškiai sako Kristaus žodžiai mokiniams: „… Jums atiduota Dievo Karalystės paslaptis, o pašaliniams viskas sakoma palyginimais“ (Mk. 4:11). Senuose šventraščiuose Tobulaisiais ir Išmintingaisiais buvo vadinami Įšventintieji. Vadinamasis pirmasis įšventinimas buvo iš vandens ir Dvasios. Kristus, atsakydamas fariziejui Nikodemui, sako: „Iš tiesų, iš tiesų sakau tau: jei kas neatgims iš vandens ir Dvasios, negalės regėti Dievo Karalystės. Kas gimė iš kūno, yra kūnas, o kas gimė iš Dvasios, yra dvasia“ (Jn. 3:5,6). Sekantis įšventinimas buvo iš Šventosios Dvasios ir Ugnies. Jonas Krikštytojas pamokslavo: „Aš jus krikštiju vandeniu, bet po manęs Einantysis … krikštys jus Šventąja Dvasia ir Ugnimi“(Мt. 3:11).
„Įeikite pro siaurus vartus, nes platūs vartai ir erdvus kelias, vedantys į pražūtį, ir dauguma eina jais; todėl, kad ankšti vartai ir siauras kelias, vedantys į gyvenimą, ir nedaugelis juos randa“(Мt.7:13, 14). Tai aukštasis okultinis mokymas. „Siauri vartai“ buvo įšventinimų vartai ir per juos įšventinamasis įeidavo į Dievo karalystę. Bet tik nedaugelis gali įeiti per šiuos vartus, tik tie, kurių pastangos nukreiptos nuolatiniam tobulėjimui, o visas gyvenimas – atidavimui žmonėms. Šia prasme galima įžvelgti Jėzaus kreipimąsi į mokinius: „jūs – dievai“ (Jn.10:34) ir kvietimas „būkite tobuli, kaip yra tobulas jūsų Dangiškasis Tėvas“(Мt.5:48).
Jėzus mokinius mokino gyventi ir veikti taip, kad žmonės pamatytų jų dvasinę šviesą ir priimtų ją: „jūs – pasaulio šviesa…tešviečia jūsų šviesa žmonėms, kad jie matytų jūsų gerus darbus, ir šlovintų jūsų Dangiškąjį Tėvą“ (Мt.5:14,16). „Jūs – žemės druska“ (Mt.5:13). Druskos priedermė – suteikti maistui skonį, Įšventintųjų pareiga – apdalinti žmoniją dvasingumo skoniu.
Slaptų žinių gavimas tiesiogiai iš Didžiojo Mokytojo mokiniuose greitai pažadindavo juose slypinčias prigimtines galias. Jau antrais apmokymo metais Jis galėjo nusiųsti savo išrinktuosius pamokslauti ir suteikti pagalbą, kuriems reikėjo sveikatos, davęs nurodymus: „dovanai gavote, dovanai ir duokite“, „būkite išmintingi, kaip žalčiai ir neklastingi kaip balandžiai“ (Мt. 10:8,16).
Mokytojas žinojo apie būsimos Jo mirties artumą ir ruošė mokinius Tarnystei, siųsdamas juos į įvairius šalies miestus. Jis pavesdavo mokiniams nunešti…magnetus [daiktus, buvusius šalia Didžiojo Keliautojo] į tolimas šalis. Reikia prisiminti, kaip toli prasiskverbdavo Jo pasiuntiniai. Žmonės jų nežinojo, bet vis tik jautė tokių pasiuntinių reikšmę ir nekentė jų, kaip kad pykstama ant visko, kas nesuprantama“ (Antžemiška. 2 d., 155p.)
„…Didysis Keliautojas vienu žvilgsniu nukreipdavo aplinkinius į Aukščiausiąjį. Mokytojas sakė: „Broliai, absoliučiai viskam jūs randate daugybę laiko, bet Aukščiausiajam jūs paliekate tik trumpas akimirkas. Jei jūs atiduotumėte Aukščiausiajam tik laiką, skirtą maistui, tai jūs jau taptumėte mokytojais“. Taip Jis gyvenimiškai mokė apie naudą, kreipiantis į Aukščiausiąjį “( Antžemiška. 2 d., 156 p.).
Apie tai, kaip Kristus tvirtino nepažeidžiamą kosminį persikūnijimo Įstatymą, kalba Jo žodžiai: “…šimtą kartų daugiau namų ir brolių, ir seserų, ir tėvų, ir motinų, ir vaikų ir žemių, o artėjančiame amžiuje – amžino gyvenimo. Vis tik daugelis pirmųjų bus paskutiniais, o paskutiniai pirmais“ (Mt. 10:30,31). Apie persikūnijimo įstatymą liudija ir kiti ketvirtosios Evangelijos žodžiai:“…pasakė Jam Judėjai: dar neturi nė penkiasdešimt metų ir esi regėjęs Abraomą? Jėzus jiems tarė: iš tiesų, iš tiesų Sakau jums: pirmiau, negu gimė Abraomas, Aš Esu“ (Jn. 8:57,58).
Žinodamas Karmos Įstatymą, Kristus mokė atsakomybės už savo poelgius. „Gi sakau jums, kad už kiekvieną tuščiai pasakytą žodį, kurį žmonės pasakys, turės atsakyti teismo dieną“(Мt.12:36). „…nueik ir susitaikyk pirma su savo broliu, ir tada ateik, ir atnešk savo dovaną. Susitaikyk greičiau su savo priešininku, kol dar esi kelyje su juo“ (Мt. 5:24,25).“…ir ką suriši žemėje, tas bus surišta danguje, ir ką išspręsi žemėje, tas bus išspręsta danguje“( Мt. 16:19).
Būdamas Įšventintuoju, Mokytojas žinojo, kad kosminis Karmos Įstatymas arba Atpildo Įstatymas, atlygina žmonėms ne tik pagal poelgius, bet ir pagal troškimus ir mintis, todėl ir žvilgsnis į moterį su geismu, jau smerktinas. Išvengti atpildo negalima. Jei nėra matomų liudininkų, yra nematomas liudininkas – Karmos Įstatymas. „Nėra nieko paslėpto, kas neatsiskleistų ir slapto, ko nesužinotų“ (Lk.12:2). Žinodamas apie minties galią, Kristus perspėjo amžininkus elgtis ir galvoti teisingai. „Skaitydamas jų mintis, Jėzus pasakė: kam tai piktai mąstote savo širdyje?“(Мt. 9:4). „Tad visa, ko norite, kad jums darytų žmonės, ir jūs patys jiems darykite,; nes tai yra Įstatymas ir Pranašai“(Мt. 7:12).
„Dar Mokytojas kalbėjo: „Saugokitės blogų minčių, jos atsigręš į jus ir nusės ant jūsų pečių, kaip šlykštūs raupsai. Bet gerosios mintys pakils į viršų ir jus pakels. Reikia žinoti, kiek žmogus savyje nešioja ir gydomosios šviesos ir mirtino rūko“…
„Jūs pripratote bijoti mirties, nes jums nekalbėjo apie perėjimą į geresnį pasaulį“…
„Reikia suprasti, kad geri draugai ir ten darbuosis drauge“.
Taip Didysis Keliautojas nuolatos mokė amžinybės ir minties galios. Bet tokie priesakai buvo suprantami tik nedaugeliui“(Antžemiška. 2d., 160 p.).
Netgi vėlesnių intarpų iškreiptose Evangelijose išliko Kristaus tvirtinimas apie Moteriškąjį Pradą. Puolusioje moteryje Marijoje Magdalenoje jis mato ne nusidėjėlę, o širdį, giliai jaučiančią Meilę Mokytojui, o vėliau ištikimą mokinę. Jo artimiausioje aplinkoje buvo moterų, apie ką taip pat liudija Evangelija. Ir tarp Jo Pamokslų, kaip ir kitų Didžiųjų Moralistų, buvo, – gerbk savo tėvą ir motiną. „Nes Dievas prisakė: gerbk tėvą ir motiną; ir: Kas keiktų tėvą ar motiną, mirte tenumiršta“(Мt. 15:4).
Didysis Mokytojas mylėjo ir traukė prie Savęs vaikus, nes juose matė žmonijos judėjimą pirmyn:“…leiskite mažutėlius ir nedrauskite jiems ateiti pas Mane, nes tokių yra Dangaus Karalystė“(Мt.19:13,14).

Kristaus misija

Kristaus atėjimas prieš 2000 metų reiškė ne tik naująją erą (Žuvų erą), bet ir artėjantį Naują Pasaulį. Tolimą ateitį numatė Didysis Mokytojas, pranašaudamas apie savo Atėjimą ir Naujojo Pasaulio ugninių energijų artėjimą: naują Dangų ir naują Žemę, o „apie senuosius tada ir nebus prisimenama“. Panašiai, kaip Prometėjas, Kristus žmonėms atnešė Dieviškąją Meilės Ugnį: „Ugnį Aš nukėliau į žеmę ir kaip norėčiau, kad ji jau liepsnotų! (Lk.12:49).
Išpranašavęs Ugninio Pasaulio artėjimą, Didysis Pranašautojas nurodė, kaip reikia pasiruošti Jo Atėjimui. Kaip brangieji perlai Evangelijoje liko Jo Meilės ir dvasinio tobulėjimo Priesakai.
Visų didžiausias Kristaus Priesakas – pamilti Viešpatį Dievą visa širdimi ir visa siela. Antrasis, jam panašus priesakas – pamilti artimą, kaip save patį.

1. Mylėkite Dievą ir mylėkite artimą.
2. Būkite tobuli, kaip yra tobulas jūsų Dieviškasis Tėvas.
3. Būkite vieningi.
4. Skelbkite Dievo Valią.
5. Vykdykite Dieviškuosius Įstatymus.
6. Sielos nepražudykite.
7. Nerinkite sau brangenybių Žemėje, bet rinkite Danguje.
8. Pasireikškite darbais.
9. Vaikus priimkite.
10. Neteiskite ir nebūsite teisiami.
11. Atleiskite žmonėms jų nusidėjimus.
12. Melskitės slaptai.
13. Mylėkite savo priešus.
14. Džiaukitės. Nebūkite nuliūdę.

„Tad visa, ko norite, kad jums darytų žmonės, ir jūs patys jiems darykite; nes tai yra Įstatymas ir Pranašai“ (Mt., 7:12).
„Jei nori įeiti į amžinąjį gyvenimą, laikykis Priesako…nežudyk, nesvetimauk, nevok, melagingai neliudyk, gerbk tėvą ir motiną; ir: mylėk savo artimą kaip save patį“ (Mt., 19:17,19).

Kristaus Mokymo vidinė mintis buvo ta, kad žemiškasis pasaulis yra laikinas pasaulis, todėl reikia save ruošti perėjimui į Naują Pasaulį, Dieviškąjį Pasaulį, kuris yra tikrieji Namai, iš kur žmogus, Dievo sūnus ar dukra, atėjo ir kur jis grįš. „Aš geras ganytojas ir Aš žinau Kelią namo“.
Kelias į Dievą – tai vidinis Kelias. Kristaus Misija, vidinis Mokymas buvo atverti šį Kelią. Kristus atėjo, kad parodytų Kelią ir taptų pavyzdys, kad kiekvienas gali sekti šiuo Keliu. „Tikintis manimi, ir mano darbais, kuriuos Aš kuriu, ir jis sukurs“. Kad įeiti į dvasinį pasaulį, reikia nusimesti mirtingą, dūlantį žmogų ir atsiskleisti dvasiniu žmogumi. Kitais žodžiais tariant – reikia pasiekti Kristaus sąmonės lygį, Kristaus sąmonę, kuri yra tarpininkas tarp žemos kūniško proto sąmonės ir aukščiausios Dievo Sąmonės. Šis vidinis Kristaus Mokymas buvo pakeistas melagingu Mokymu apie vienintelį Dievo sūnų ir sukurtas Kristaus garbinimo kultas.
Vienintelis Kelias į Dievą – pažinti Dievo Įstatymus ir pradėti kurti Tobulybę vardan bendros gerovės ir brolybės Žemėje.

Viena iš Kristaus užduočių buvo įrodyti žmogaus dvasios nemirtingumą. Jis galingai įrodė tą žinojimą prisikėlimu subtiliajame kūne po fizinės mirties. „Kristus, kalbėdamas apie savo prisikėlimą, turėjo mintyje ne savo sąmoningą perėjimą į subtilųjį pasaulį, o būtent, pasirodymą subtiliuoju kūnu fizinėse sąlygose. Žinoma, toks fiziškai mirusio žmogaus pasirodymas materializuotu subtiliuoju kūnu tapo ryškiu Jo prisikėlimo įrodymu ir sustiprino mokiniuose tikėjimą Jo mokymu“(J.Rerich laiškai 2 t.). Prisikėlimas iš mirusiųjų įkvėpė žmones ir įtikino Kristaus Mokymo tikrumu labiau, nei visi kiti argumentai. „Mokytojo pasirodymas subtiliame kūne, sustiprino mokinių tikėjimą Nematomo Pasaulio realumu. Ne visi galėjo prisiminti šio Pasaulio esmės, bet vis tik langas prasivėrė“ (Antžemiška. 2d.172 p.).
Išeidamas iš žemiškojo plano, Didysis Mokytojas savanoriškai prisiėmė didžias kančias, kad savo auka patvirtintų Savo Meilės ir Tarnystės visoms pasaulio tautoms Priesakus. Žmogiškasis Sūnus tam ir atėjo į žemę, kad pasitarnautų žmonėms. „Nėra didesnės meilės nei ta, kai kas nors padeda savo sielą už savo draugus “(Jn. 15:13).
Šį atsineštą Meilės Priesaką Kristus patvirtino savo krauju, būtent Didžios Aukos žygdarbiu patvirtino dvasios jėgą prieš kūno fizinę materiją ir dvasios nemirtingumą.

Pagal V.I.Polian knygos „Didieji Moralistai –
pasaulio religijų Pagrindėjai“. [8]
Paruošė Jelena Iljina

---

[1] Jėzus – žydiško vardo Ješua graikiška forma.
[2] Šiuolaikiniame Biblijos leidime nurodoma viena žodžio „žyniai“ reikšmių – išminčiai. Originale buvo žodis magai.
[3] Vienas iš Sen Žermeno įsikūnijimų.
[4] Taip Kristų vadino knygoje „Antžemiška“ (Agni Jogos Mokymas).
[5] Sinedrijonas – Judėjos aukščiausiųjų šventikų aukščiausiasis teismas, kuris buvo sudarytas iš 72 narių, pagrindinai iš fariziejų ir sadukėjų sektų, pirmininkaujant pirmąjam šventikui.
[6] Pontijus Pilotas – romėnų valdytojas, arba prokuroras, Judėjos.
[7] Erodas Antikas – eilinis romėnų vietininkas, nors formaliai buvo vadinamas karaliumi
[8] V.I.Polian Didieji Moralistai – pasaulio religijų Pagrindijai. – Omskas. Laidybos namai „Sirijus“, 2009.- 164 psl.