Pakylėtasis Valdovas Igoris įsikūnijo Rusijoje rusų revoliucijos ir pilietinio karo metu.
Visų Savo tautiečių vardu jis saugojo liepsną tuo sunkiu metu.
Igoris buvo Motinos Marijos ir Arkangalo Gabrieliaus mokinys.
Ankstyvaisiais Igorio gyvenimo metais Jam pasirodė Arkangelas Gabrielius ir pasakė: „Sveikinu tave, Igori, Dievas išgirdo Tavo maldą ir mane pasiuntė pas Tave. Žinok, kad aš vesiu Tave per gyvenimą ir tapsiu Tau draugu”. [1]
Per šį ištikimą Dievo sūnų Motina Marija įtvirtina Šviesą, kuri neleido įvykti daug didesniems sunaikinimams ir žmogiškosioms aukoms revoliucijos ir pilietinio karo Rusijoje metu.
Jis gyveno Ararato kalno papėdėje[2] vargingoje trobelėje ir nuo vaikiškų metų meldėsi Dievui.
J.К. Aivazovskis. „Ararato kalnas”
Igoris labai skyrėsi nuo kitų valstiečių vaikų, kurie gyveno kaimynystėje, Jis nuo ankstyvų metų atsidavė vidiniams apmąstymams.
Šis vaikas meldėsi, ir Jis meldėsi ne tik su jausmu, Jis meldėsi su supratimu.
Jo tėvai nematė Jo vidinio vystymosi ir laikė sūnų keistu vaiku, „ne iš šio pasaulio”, o mokytojai Jį bausdavo, statydavo į kampą, nes Igorį laikė nemokša ir nesusipratėliu.
Įvyko taip, kad rusų revoliucijos metu Igorio darbas pasirodė labai svarbus, kad sustabdytų baisų laidotuvių skambėjimą, ir jei ne Jo maldos, aukų būtų tris kartus daugiau.
Igoris beatodairiškai meldėsi už didžiąją Rusijos tautą ir už pačią Motiną Rusiją.
Igorio užsidegimas padarė jį Savo tautos patriarchu, bet žmonės Jo nepažinojo.
Sau Jis neprašė nieko. Tačiau kai jam buvo duotas pilnas Žinojimas ir dvasinis praregėjimas, Jis pasiekė išmintį ir malda kovojo dėl žmonių sielų vidiniuose lygmenyse.
Matydamas pavojų, Igoris meldėsi, ir Jo malda pripildydavo patį orą. Į šias Jo maldas atsakydavo Angelai iš Arkangelo Rafaelio būrio, o Jo meilės dėka dažnai įvykdavo išgijimai.
Jo vardas niekada nebuvo minimas, Jis nepaliko rašytinių liudijimų, išskyrus tuos, kurie įtvirtinti Akašos Kronikose.
Iš tikrųjų Igoris buvo Palaimintas, Jis vykdė Dievo valią.
XXI amžiuje Valdovas Igoris atėjo per Didžiosios Baltosios Brolijos Pasiuntinį Tatjaną Nikolajevną Mikušiną, kad duotų Savo ugninį Laišką: „Atėjo laikas, kai jūs turite pradėti veikti!” ir uždegtų žmonių širdis Tikėjimu ir Pergalės siekiu!
Štai kaip Pakylėtasis Valdovas Igoris aprašo Savo dalyvavimą, Savo veiksmus žiaurių revoliucijų ir pilietinio karo metu Rusijoje:
AŠ ESU Igoris, atėjęs per šį pasiuntinį.
AŠ ESU Igoris, kuris būdamas paprastu valstiečiu balansavau visos Rusijos karmą baisiu revoliucijos laikotarpiu ir per pilietinį karą XX amžiaus pradžioje.
Dvi jėgos susiėjo kovoje dėl Rusijos ateities. Tai iš tiesų buvo kova tarp Šviesos ir tamsos.
N.К. Rerichas. „Erdenio bumas”
Aš dariau viską, kas nuo manęs priklausė, kai buvau įsikūnijime. Paromis nepalikdavau savo maldų posto, tik kartais leisdavau sau padaryti nedidelę pertrauką trumpam miegui.
Aš meldžiausi ir meldžiausi, ir meldžiausi. Aš norėjau tik vieno, kad Rusija būtų pernešta per bedugnę. Aš meldžiau Dievo Gimdytoją ir Dangaus Karalių stebuklo Rusijai.
Bet stebuklas neįvyko, nors našta buvo palengvinta ir Rusija išsaugojo savo vientisumą.
<...>
…Šviesus Rusijos kelias buvo atidėtas, nepaisant visų mano ir kitų, kas balansavo šią situaciją, pastangų. Mes, būdami įsikūnijime, stengėmės daryti viską, kas įmanoma, kad aukas sumažintume iki minimumo.
Kas gi su Rusija vyksta dabar ir kaip Valdovas Igoris tai mato iš Savo pakylėtos būsenos:
Rusijos karma neleido pereiti per bedugnę ir pakilti į naują jos valstybingumo lygį. Rusija nugrimzdo į netikėjimo prarają ilgiems 100 metų.
Ir dar nepraėjo šis sunkus belaikis periodas. Rusija pakibo tarp praeities ir ateities. Ji nejuda link jai lemtos šviesios ateities ir negali nusiristi į praeitį, kuri jai atrodo baisi.
Milijoninės karų, revoliucijų, išbuožinimo, represijų aukos.
Aš jums sakau, nei viena pasaulio šalis negalėtų ištverti visų šių siaubingų eksperimentų.
Ši tauta turėjo parodyti begalinį pakantumą ir susitaikymą, kad praeitų šį kelio ruožą ir nepalūžtų.
Neišmanymo žvėris, netikėjimo žvėris, mirtinai įsikibo į Rusiją ir neleidžia jai, parklupdytai, atsistoti, tęsia Valdovas Igoris:
Nesnaudžia žvėris, užgulęs Rusiją, neleidžia jai, parklupdytai, atsistoti, ištiesinti pečius ir numesti nuo savęs neišmanymo žvėrį, netikėjimo žvėrį, kraugerišką žvėrį, mirtinai įsikibusį į Rusiją.
Motina Rusija. Daug iškentėjusi Rusijos Žemė. Tamsa kaip tirštas rūkas užgulė ją taip, kad nesimato pragiedrulių. Nesimato, ko siekti. Sugriautas tikėjimas, sugriauti moraliniai visuomenės idealai. Visiškas netikėjimas ir netvarka atsirado žmonių protuose ir širdyse.
Pakylėtasis Valdovas Igoris priminė mums kur yra bet kurios tautos jėga:
Bet kurios tautos jėga slypi jos žmonių širdyse. Nėra nieko neįmanomo, ko negalima būtų pakeisti išoriniame fiziniame pasireiškime, jeigu yra trokštančios širdys. Mylinčios širdys, tikinčios širdys.
Širdys, pasiruošusios paaukoti pačią gyvybę dėl to, kad mylimoje šalyje karaliautų laimė.
Toliau Valdovas igoris pataria, kaip elgtis susiklosčiusioje situacijoje:
Kokia išeitis? Laukiate iš manęs patarimo ir rekomendacijų, kaip jums elgtis?
Pasakysiu jums sąžiningai, jeigu aš dabar įsikūnyčiau Rusijoje, tai aš negalėčiau subalansuoti karmos vien maldomis.
Jeigu degančiame name matote kūdikį, o namas turi tuoj tuoj sugriūti. Ką darysite? Ar melsitės, kad įvyktų stebuklas, ar šoksite į ugnį ir ištrauksite kūdikį?
<...>
… dabar Rusijoje reikalingi konkretūs veiksmai fiziniame plane. Ypač tai liečia vaikų ir jaunimo švietimą.
N.К. Rerichas. „Tamsos sudeginimas”
Netekę bet kokios ideologijos, netekę elementarių dorovingumo pagrindų, jauni žmonės, kurie yra Rusijos ateitis, subrendę nesugebės prisiimti atsakomybės už šalį.
Šio Laiško pabaigoje Pakylėtasis Valdovas Igoris duoda mums patį stipriausią ginklą, prieš kurį nėra apsaugos, prieš kurį negali atsilaikyto joks priešas:
Aš siūlau jums Dangaus pagalbą pertvarkant jūsų valstybę.
Rusijos tauta, turite vėl visuotinai pakilti ir turite pasiekti galutinę pergalę šiame Gėrio ir blogio mūšyje.
Atėjo laikas pasiraitoti rankoves! Negalite daugiau neveikti! Jūs privalote veikti! Kūdikis ugnyje!
Motina Rusija ugnyje!
Tik aklas ir kurčias gali apsimesti, kad nieko nevyksta.
Dabar aš jums duodu patį stipriausią ginklą, prieš kurį negalima apsiginti, prieš kurį negali atsilaikyti nei vienas priešas.
Aš apdalinu jūsų širdis Tikėjimu, Viltimi ir Kryptingumu. Aš apdalinu jūsų širdis Meile savo Tėvynei, Motinai Rusijai.
Aš uždegu jūsų širdyse ugnį. Turėdami šią ugnį, jūs negalėsite daugiau neveikti.
Ši ugnis neduos jums ramybės nei dieną, nei naktį. Ir jūs darysite tai, ką jaučiate, kad turite daryti. Jūs darysite tai, dėl ko atėjote į įsikūnijimą. Jūs nešite Tikėjimo ir Žinojimo ugnį kiekvienam, ką sutiksite savo kelyje. Darysite viską, kas nuo jūsų priklauso, kaip kad buvo per jūsų mylimų miestų apsiaustį. Jūs dirbsite nepavargdami, tik trumpą laiką skirdami miegui.
Jūs turite veikti!
N.К. Rerichas. „Igorio žygis”
Kelkis, Rusija!
Pasikelk, Dievo tauta!
Priešas kieme!
O priekyje pergalė! Ir išlaisvinimas, ir džiaugsmas!
Aš duodu jums šį savo širdies impulsą, aš apdalinu jus pergalės siekiu!
N.К. Rerichas. „Pergalė”
Mylimieji, Dangus stebi jus. Atėjo laikas, kai turite pradėti veikti!
AŠ ESU Igoris ir aš su jumis dabar.
Straipsnį parengė Marija Fliman
Literetūra:
- T.N. Mikušina. IŠMINTIES KNYGA. Valdovų Laiškai. – Omskas: Leidybos Namai „Sirijus, 2018.
- Markas L Profet, Elizabet Kler Profet. Valdovai ir jų Buveinės. Enciklopedija. – М: М-Akva, 2006.
[1] Markas L Profet, Elizabet Kler Profet. Išminties Perlai. Summit Beacon International, Livingston, Montana, U.S.A. (1972)
[2] Valstybės siena pasikeitė nuo to momento, kai gyveno Valdovas Igoris. Ararato kalnas tuo metu buvo dalis Armėnijos, kuri devyniolikto amžiaus pabaigoje įėjo į Rusijos imperijos sudėtį.
