Seniai seniai gyveno berniukas, vardu Saša. Paprasčiausias berniukas: nei liesas, nei storas, nei aukštas, nei žemas, visai kaip tik – pagal savo metus. Jis buvo drovus ir neryžtingas. Ir vaikai praminė jį Sašiuku-visko-bijokliuku . Jūs nepagalvokite, kad Saša buvo bailys, paprasčiausiai jis negalėdavo pasirinkti ko jam klausyti. O turėjo jis du patarėjus; vieną – neskubantį, protingą, visame kame ieškantį sau naudos – Sašos Protą, o kitą – staigų, veržlų, pasiruošusį visiems padėti – Sašos Širdį.
– Pirmyn! – kvietė Širdis.
– Atsargiai, neskubėk, – vėsino Protas jo veržlumą.
Ir nežinojo Saša, ką jam daryti. Todėl jo akys buvo liūdnos, pečiai nuleisti ir panašėjo jis į mažą senuką.
Vieną kartą grįždamas iš mokyklos, prie savo namų Saša išgirdo kažką garsiai verkiant. Visame kieme žinomas mušeika Vaska skriaudė smėlio dėžėje žaidžiančius mažylius. Jis sutrypė jų smėlio namelį, išmėtė kastuvėlius ir mašinėles, atėmė kepurėles ir kvatodamasis mėtė jas į orą.
„Reikia užstoti mažylius“ – užsidegė Širdis. Saša jau žengė žingsnį link smėlio dėžės, bet čia įsiterpė Protas: „Vaska stipresnis, tu jo neįveiksi“. Ir Saša neryžtingai sustojo.
Čia suskubo vieno iš mažylių mama ir Vaska , kiek kojos neša , nudūmė už namo kampo. Moteris padėjo vaikams susirinkti žaisliukus, uždėjo kepurėles ir nušluostė ašaras. Po to ji pažvelgė į Sašą ir priekaištingai tarė:
– Ko gi tu neužsistojai mažylių? Toks didelis…
Berniukas iš gėdos nuleido galvą ir išspūdino iš kiemo. Ant blakstienų kabančios ašaros trukdė įžiūrėti kelią, gerklėje užstrigo kamuoliukas ir neleido kvėpuoti, o krūtinėje kažkas degino ir slėgė. Sašą kankino Sąžinė.
Taip berniukas ėjo, kol neužmynė ant kažko minkšto. Jis nubraukė ašaras ir pamatė po kojomis piniginę. Saša ją pakėlė ir ėmė apžiūrinėti. Piniginė buvo mažutė, nublukusi ir pakraščiuose nusitrynusi.
– Neimk svetimo, – sakė Širdis.
– Imk, imk, – patarinėjo Protas, – tau pravers tie pinigai. Jei ne tu, tai kas nors kitas juos paims..
Saša neryžtingai vartė piniginę rankose, kai staiga už jo nugaros pasigirdo rypavimas:
– Ką man dabar daryti? Och , skylėtos mano rankos! Ir kurgi aš ją galėjau pamesti?
Berniukas atsisuko ir pamatė verkiančią senelę. Senelė pakėlė akis ir pamatė jo rankose savo piniginę.
– Ak, anūkėli, mielasis, – apsidžiaugė senelė, – ačiū tau, brangusis, kad ją radai !
Ji paėmė piniginę, pasirausė joje ir ištiesė Sašai tvarkingai sulanktytą pinigėlį:
– Paimk, mielasis, už paslaugą.
– Ką jūs, senele! – užsiplieskė Saša ir ėmė bėgti.
„Gėda, oi kaip gėda“, – priekaištavo Sąžinė. Protas tylėjo, jis neturėjo ką pasakyti. Širdis sunkiai dūsavo.
Dabar jūs suprantate, kaip sunku buvo gyventi Sašai.
Bėgo dienos, mėnesiai, metai. Saša išaugo, baigė mokyklą. Jo nieks daugiau nepravardžiavo Sašiuku-visko-bailiuku. Įžeidžianti pravardė, laikui bėgant, pasimiršo. Saša suvyriškėjo, bet jo didelės pilkos akys, kaip ir anksčiau, liūdnai žvelgė į pasaulį.
Vieną saulėtą žiemos dieną, Saša ėjo užsnigta gatve ir galvojo apie tai, kad gyvenimas lekia pro šalį, kaip dideliu greičiu pro šalį dumiantys automobiliai ir lėtai dundantys tramvajai. O jis tarytum užstrigęs tuščioje tarpstotėje.
Iš liūdnų apmąstymų jį ištraukė nerimastingas automobilio signalas. Saša kilstelėjo galvą ir pamatė į vidurį gatvės kažkokiu būdu išlėkusias rogutes, ant kurių sėdėjo mažylis. Pilkos „Volgos“ vairuotojas atkakliai signalizavo ir mėgino stabdyti, bet kelias buvo per daug slidus. Dar kelios sekundės ir mašina partrenks kūdikį. Žmonės abipus kelio sustingo nelaimės nuojautoje.
Negalvodamas Saša šoko pirmyn, bet likus porai žingsnių iki kūdikio, užklimpęs sniege, jis ėmė kristi. Pakutinę sekundę jis ištiesė rankas ir, sugriebęs rogutes, iš visų jėgų truktelėjo jas į save. Automobilis prašvilpė pro šalį ir po kelių sekundžių sustojo.
Lengvai sukrėstas kritimo, Saša po truputį grįžo į save. Širdis vis dar pašėlusiai plakė, nuo įtampos drebėjo keliai. Jis šalia matė susijaudinusius žmonių veidus, verkiančią ir glebesčiuojančią išgelbėtą kūdikį motiną, pilkos „Volgos“ vairuotoją, spaudžiantį jam ranką. Saša suglumęs šypsojosi ir kažką atsakydamas, nerišliai kalbėjo. Visą gyvenimą jis stengėsi būti šešėlyje ir niekada nebuvo dėmesio centre, todėl dabar jautėsi nejaukiai.
Pagaliau, pasilikęs vienas, jis ėmė žingsniuoti namų link.. Jo Širdis džiūgavo. Atsargusis Protas dar mėgino išsakyti savo būgštavimus, bet jo žodžiai skendo Širdies dainoje. Pirmą kartą per ilgus metus Saša juto tikrą džiaugsmą.
Prabėgo mėnuo. Saša neatpažįstamai pasikeitė: Jis tarytum tapo aukštesnis, jo pečiai išsitiesė, eisena tapo lengva, o gatvėje vis dažniau pasirodydavo šypsena. Dabar jis vis dažniau veikdavo liepiamas Širdies, o Protui belikdavo nebyliai stebėti.
Vieną kartą vėlai vakare, kai jau Saša ruošėsi eiti miegoti, pro pravirą atvirlangį išgirdo triukšmą. Pažvelgęs pro langą, jis pamatė tris išgėrusius vaikinus, kurie kibo prie merginos.
– Reikia padėti! – buvo pirmasis judesys Širdimi.
– Nelįsk! – sukrutėjo Protas. – Jų trys, o tu vienas!
Bet Saša jau įšoko į batus ir, bebėgdamas, vilkosi striukę.
– Paleiskite merginą! – pareikalavo jis, pribėgdamas prie įsisiautėjusios kompanijos.
Trys poros apniukusių girtų akių įsisteibelėjo į jį.
– Tik pažiūrėk, koks užtarėjas atsirado, – prakošė pro dantis pirmasis.
– Eik iš čia, kol sveikas! – pagrasino antrasis.
– Mušk jį! – sukomandavo trečiasis.
Ir į Sašos galvą trenkė sunkus smūgis. Vaikinas nukrito. Jam pasirodė, kad jis visą amžinybę pragulėjo ant patirpusio pavasarinio sniego. Tačiau po kelių sekundžių jis pašoko, sugriebė šalia gulėjusį pagalį ir suriko:
– Na gi, ateikite! Kas pirmas?
Vaikinai neryžtingai stovėjo. Pagaliau vienas tarė:
– A, bala jo nematė! Nenormalus kažkoks! Eime, vaikinai.
Kai trejukė pasišalino, mergina priėjo prie Sašos.
– Jums skauda? – švelniai paklausė ji.
– Smulkmena, – atsakė Saša, – iki vestuvių sugis.
– Ačiū jums,- tyliai padėkojo mergina. – Aš labai norėčiau, kad mes taptume draugais.
Saša laimingas nusišypsojo, paėmė į savo delną mažą šiltą merginos ranką ir, prislopintu nuo susijaudinimo balsu, ištarė:
– Tai jums ačiū!
– Tik pamanyk, – susikrimto Protas, – jis galėjo ir netapti laimingu, jei būtų paklausęs manęs. O juk aš norėjau jam gero!
– Neliūdėk, – drąsino Širdis. – Mes juk irgi galime tapti draugais.
– Aš pagalvosiu, – atsiliepė Protas ir ilgam nugrimzdo į save.
Nuo to laiko Sašos Protas ir Širdis gyveno sutardami. Protas nustojo visur ieškoti blogio, o kiekviename įvykyje ir kiekviename žmoguje, visų pirma, stengėsi įžiūrėti gėrį.
Norite sužinoti, kas įvyko toliau?
Praėjo keleri metai ir vienąkart mažas berniukas užsiropštė dideliam žmogui ant kelių ir paklausė:
– Tėte, o kaip tu susipažinai su mama?
– Dėka trijų chuliganų, – nusijuokė tėtis. – Man prisiėjo nuo jų ginti mamą.
– Tau reikėjo mane pasišaukti! Mes su tavim būtume jiems parodę!– išdykėliškai sušuko mažylis.
Ir tėtis su sūnum rimtai paspaudė vienas kitam ranką.
– Mama, o kas svarbiau – protas ar širdis?
– O tu kaip manai?
– Nežinau, turbūt širdis.
– Yra du keliai: proto kelias ir širdies kelias. Žmonės, einantys proto keliu, daug ir ilgai galvoja apie save, po to, užsidarę siaurame savo interesų rate, pavargsta.
– O tie, kurie eina širdies keliu?
– Jų dėmesys nukreiptas į kitus žmones, todėl jie nežino nuovargio.
– O protas jiems irgi padeda?
– Žinoma. Širdis visada jaučia, kur tiesa. Protas padeda šią tiesą suvokti.
– Reiškia Protas ir Širdis privalo draugauti!
Namuose tylu.
Vaikai užmigo.
Pataisau antklodes ir bučiuoju jų švelnius veidelius.
Lai jūsų sielose visada bus taika ir džiaugsmas, mano mylimieji.
Lai jūsų širdžių ugnis sušildo jūsų sutiktus žmones!
Iki ryto, mano mylimieji. Rytoj bus nauji susitikimai, nauji atradimai ir naujos pasakos.
