Bendraudami dažniausiai esame pratę žvelgti į išorę ir nematyti sielos, kartais besišaukiančios mūsų pagalbos. Todėl klausydamiesi, ką kitas sako, išgirskime ne tariamus žodžius, o širdies balsą!
Dažnai būna taip nelengva sergėti savo lūpas nuo pikto ar užgaulaus žodžio. Tačiau negi iki šiol neturėjai progų įsitikinti, kad kitą skaudindamas bei kritikuodamas nieko niekada neišsprendei, o dažniausiai sukėlei ugnį ir nukreipei ją į save? Nuo šiol balsu ištark vien tai, kas yra malonu pašnekovui, visada ieškodamas žmoguje to, kas tau patinka, ir apie tai jam kalbėk.
Būkime dėmesingi: visa, kas su mumis vyksta šiandien, neišvengiamai turės įtakos rytdienai. Šiandien sėjame, o ryt pjauname derlių. Todėl ar nevertėtų dažniau mąstyti, ką kalbame ir ką darome?
Gausus kalbėjimas kenkia giliam bendravimui. Daugiažodystė byloja apie vidinę tuštumą. Visuomet būname atsargūs su nemokančiu laiku nutilti. Todėl gyvenkime taip, kad bet kuris žmogus galėtų pasitikėti mūsų tylėjimu ir jo paslapčių sergėjimu.
Už bet kokį dovanojamą gėrį būkime dėkingi. Nepamirškime net ir tų, kurie veltui davė stiklinę vandens. Neabejoju, kad dėkingi žmonės grindžia tvirtus pamatus būsimosioms dienoms. Dėkingumas tampa jų širdies ypatybe, suleidžiančia šaknis giliai į ateitį.
Nebrandūs žmonės gyvendami kartu nustoja vienas kitą pastebėti ir taip praranda pojūčių aštrumą. Jei mūsų tarpusavio santykiuose visomis jėgomis mažinsime savigailą ir savimeilę, Dievas pašventins bendravimą, pakylėdamas jį į kasdien tvirtėjantį artumą, leidžiantį suvokti, kad esame vieni kitiems būtini.
Pamilkime Viešpatį bent taip, kaip mylime draugus. juk daug kartų sutikome žmonių, nusidedančių Dievui ir nė kiek dėl to nesisielojančių. Tačiau tie patys, kokia nors smulkmena nuliūdinę savo bičiulius, naudoja visą talentą, išgalvoja įvairiausių būdų, išradingiausiai rodo jiems savo liūdesį ir atgailą tiek asmeniškai, tiek per kitus, bičiulius bei giminaičius, atsiprašo ir siunčia įžeistiesiems dovanas, kad tik susigrąžintų ankstesnę jų meilę.
Jei stokojame Dievo baimės, Bažnyčios tėvai ragina Dievo bijoti bent taip, kaip bijomės visokiausių žvėrių. Žinome, kad daugelis einančių vogti Dievo nebijo, o vos tik išgirsta šeimininko kieme palikto pikto šuns lojimą, tuoj pat grįžta atgal. Taigi, ko nepadarė Dievo baimė, tą padarė žvėries baimė.
Stenkimės niekada niekam nelikti skolingi. Jei šiandien nesurasi valios tinkamai atlyginti, rytoj gyvenimas iš tavęs pareikalaus keliskart daugiau.
Būk kilniadvasis: te nepasmerks tavo širdis nė vieno, kuris atvėrė tau savo silpnumą galbūt tikėdamas, kad surasi savyje jėgų dovanoti jam viltį. Todėl kito silpnybė te paskatina tave jį dar labiau pamilti, nes jo atvira siela nutiesia brolystės tiltą, be kurio nėra kelio į Dangų.
Savo kasdienėje maldoje su meile laiminu tave dėl kiekvieno gero darbo, kurį atlikai bent dėl vieno mūsų bendruomenės žmogaus. Neabejok: Viešpats apsčiai atlygins tau ir tavo artimiesiems įrodydamas, kad niekada nelieka abejingas mūsų kuriamam gėriui. Jis pripildys malone tavo širdį, kad tavo noras daryti gera niekada neišsektų ir siųs savo angelus, saugančius tave gyvenimo keliuos.
Kai ima kamuoti nesėkmės, ligos ar dar kas negera, skubėk ne pas gydytojus, mokytojus, guodėjus ar patarėjus, o pradėk daryti gera kitiems, kurie galbūt kenčia ne mažiau už tave. Patikėk – geresnio vaisto nesurasi.
Malonių iš Viešpaties gauni tiek, už kiek sugebi atsiteisti. Todėl niekada neprašyk jų per daug, nes iš tavęs bus atitinkamai pareikalauta. Su baime ir drebėjimu stebėk, ar nesi iššvaistęs to, ką esi gavęs iki šiol. Ištirk: gal tavo rankos jau tuščios, o širdis seniai pamiršo dosnumą? Tie, kurie gyvena po mano namų stogu, byloja, kad tavo meilė jų dar nepasiekė.
Senųjų vienuolijų raštuose radau teiginį, kad kas pokalbio metu atkakliai siekia išsaugoti savo nuomonę, net jei ji ir būtų teisinga,tas tegul žino, jog jis yra velnio gundomas. Jei jis taip elgiasi pokalbyje su sau lygiu, tai gali būti, kad vyresniųjų pabarimas jį išgydys, bet jei drįsta prieštarauti už save vyresniam ir išmintingesniam, tuomet vargu ar šią jo ligą sugebės žmonės išgydyti.
Būkime atidūs: negailestinga širdies nuodytoja ir sielos žudikė – piktoji dvasia – mus nuolat skatina arba nusidėti, arba, jei nenusidedame, smerkti nusidedančiuosius. Todėl išvengę nuodėmės džiūgaukime tik tada, kai turime jėgų neteisti savo artimo.
Tegul tavo mintys tampa stebuklingų perlų vėriniu, neturinčiu pabaigos, kad niekuomet neišsektų tavo dosnumo lobynai. Tegul tavo žodžiai prikelia parpuolusius, neberandančius jėgų pakelti širdies naštą. Tegul kiekvienas prisilietimas įkuria vilties žariją, kad kažkas vėl norėtų gyventi.
Tu, kurio valioje yra daugelio likimai, atmink: kas ganytoją atskiria nuo kaimenės, atima iš aklojo vedlį, klystantį palieka be mokytojo, mažylį be tėvo, ligonį be gydytojo, laivą be vairininko, tas visus juos pasmerkia pražūčiai. Todėl būk gailestingas patiems silpniausiems, kol likimas leidžia tau rinktis, nes tuomet tavasis gerumas kada nors sugrįš pas tave niekuo nesumažėjęs, o tu šlovinsi dieną, kai nusprendei būti ramus tarsi pievų vėjelis, nedrįstantis nuo žiedo nupūsti nektaru mintančio vabzdžio. Tačiau liūdėk ir atgailauk, jei kaimenę atidavei vilkams, pasiklydusiam leidai žūti naktyje paimdamas mažylio tėvą, privertei jį tarnauti tau, leidai numirti ligoniui, nes manei, kad gydytojas labiau reikalingas tavo draugams, nuskandinai laivą, nes panūdai nedelsdamas susitikti su vairininku. Jei ką nors pražudysi -vargu ar likimas dovanos pasirinkimo galimybę. sukeltos negandos grįš į tavo vaikų namus. tada prakeiksi dieną, kai savo reikalus ar įgeidžius tenkinai nekreipdamas dėmesio į viltingai laukiančius gailestingumo. Tąkart pasijusi tapęs piktu viesulu, nuo kurio žiaurumo slepiasi viskas, kas gyva, maldaudami Kūrėją priartinti dieną, kai būsi sunaikintas.
Tai, ką mąstome ir kalbame – didžiulė jėga, lemianti mūsų gyvenimo raidą. Nereikia girtis savo dorybėmis, tačiau taip pat be reikalo savęs nekritikuokime ir nežeminkime. Atlikę nuoširdžią atgailą, susitikę su Dievu ir artimu, gerbkime mumyse esantį Dievo paveikslą, kitaip tapsime ligų ir nesėkmių aukomis. Mylėkime save ir kitiems leiskime mus pamilti. Priimkime save tokius, kokie esame ir kitiems leiskime būti savimi.
Yra viena labai sudėtinga užduotis, kurią mums paliko Viešpats. Jis liepė mylėti priešus. Žinau, kaip nepaprastai sunku tai atlikti. Tačiau norėdami padėti patys sau vis tik pamėginkime. Įpraskime kasdien už priešus pasimelsti. Mintyse juos palaiminkime ir paprašykime ramybės savo širdžiai. Gal ir mus kas nors laiko didžiausiais priešais? Dažniausiai taip ir būna. Tik ne visuomet tai žinome. Todėl, kai meldžiamės už priešus, savaime neutralizuojame pyktį tų, kurie įsivaizduoja, kad esame priešai jiems.
Būkime atidūs vieni kitų kančiai, skausmui ir nelaimėms. Abejingumas,šaltumas, smerkimas naikina Dievo malonės augimą mūsų gyvenime paversdami širdis išdegusiais ir nesugebančiais gyvybės išsaugoti dykumos smėlynais ar kietomis uolomis, kurių žudančio svorio pradedame nebepakelti ir žūstame.
Beveik kiekviena mano diena prasideda ir baigiasi daugelio iš visos Lietuvos užtarimo maldos prašančių žmonių apsilankymais ir telefono skambučiais. Noriu visiems pasakyti, kad prieš kreipdamiesi pagalbos tiek į mane ar bet kurį kitą kunigą, pirmiausia pasimelskite už mus, kad taptume visiškai atviri Dievo valios veikimui ir kuo geriau pasitarnautume Viešpaties malonei, kurios prašote per mūsų tarpininkavimą. Lygiai taip pat eidami pas gydytoją, darbdavį ar kitą žmogų, su kuriuo turite reikalų arba ko nors iš jo tikitės, prieš tai už jį pasimelskite. tegul malda ir vieni kitų atidavimas į Dievo rankas pašventina mūsų santykius, kad tarpusavio bendravimas bylotų apie didį Dievo gailestingumą ir nuolat ištiestą pagalbos ranką.
Toji siela, kuri dėl meilės Kristui meile ir tikėjimu prisirišusi prie savo ganytojo, niekuomet nuo jo nepasitraukia, net jei dėl to reikėtų pralieti kraują. Tuo labiau jei per Jį ji gavo savo žaizdų išgydymą. Taip ir mokinys, jei bus ištikimas, net ir keleriopai praaugęs mokytoją išmintimi bei dorybėmis, niekuomet nepaliks jo vieno. Netikri mokiniai mokytojo išvykimą laiko džiaugsmo priežastimi, o tikrieji sūnūs – praradimu.
Kai kurie žmonės turi savybę visame kame įžvelgti tamsiąsias puses, net ir geruose dalykuose. Tačiau tai parodo ne tamsos buvimą, net jei ir būtų įžiūrimi jos šešėliai, o atskleidžia mūsų pačių tamsą bei visišką polinkį į nuodėmę. Ne kartą patyriau, kai šiuo požiūriu buvo vertinami pasiaukojamai dirbantieji mūsų bendruomenėje. Pašaliniai, o kartais ir mes patys, neretai išsakome daug kritika persmelktų žodžių, keliame erdėtus reikalavimus, nuodijame gyvenimą. Būtent taip ir vyksta širdžių aptemimas.
Pyktis širdyje ir melas kalboje tapo mūsų laikų žmonijos palydovais. Atminkite: pyktis ir melas – dvi ypač galingos mūsų pasaulio raganos – darbuosis nepailstamai, kad tik įžiebtų didžiausius karus, kaskart vis baisesnius, vedančius į galutinį susinaikinimą.
