Pradžia visuomet sunki. Ji – lyg vasaros saulės kaitrą surenkantis Dzūkijos dirvonų smėlynas, ne maitinantis, o paskutinę augalėlio gyvybę siurbiantis. Vasarą lietaus čia visuomet trūksta. kaip ir mūsų visuomenėje – stokojama padrąsinimo pasimetusiam žmogui. Todėl kviečiu išsklaidyt abejingumo tylą ir nešti palaimą teikiantį žodį, nes po kenčiančiojo apdaru to žodžio laukia pats Dievas.
Pradžioje visi ilgimės žodžio iš artimo žmogaus lūpų. Tuo žodžiu tikime, net jei ir suvokiame, kad išgirstas žodis nėra tiesa. Tikime, nes norime tikėti. Norime, nes mylime.
Pradžioje ypač svarbu rasti bičiulių, pasiryžusių padėti audroje išlaikyti svajonių burę, nes aplink dažniausiai daug daugiau tų, kurie nori burę išplėšti.
Pradžioje žadame kopti į aukščiausius kalnus, tačiau ateina valanda, kai nėra jėgų peržengti kupsto. Tuomet iš naujo save atpažįstame ir ieškome kalnų pagal jėgas.
Pradžia gali niekada nesibaigti. Kiekvieną kartą, po kiekvieno nupuolimo tu gali iš naujo mėginti keltis. Net ir tada, kai kiti tavimi netikės. Net ir tada, kai ir pats savimi netikėsi. Neatmesk šios galimybės. Ne ir mirties valandą jos nepamiršk!
Nebūtinai pradžia turi būti triukšminga. Ar kas nors kada nors girdėjo, kaip auga medis, kaip kalasi želmuo ar skleidžiasi žiedas? Tačiau tai nesustabdomai vyksta. Tyloje. Tik joje gali subręsti ryžtingi sprendimai. Tyloje galime išmokti atkaklumo, kad išėję į triukšmą turėtume jėgų likti nepriblokšti.
Kiekvieną pradžią Dievas dovanoja mums kaip naują galimybę. Kaskart stengiasi parodyti, kad mumis pasitiki. Jis drįsta prašyti savo kūrinio meilės. Net atstumtas nesiliauja laukti.
Bet kuris iš mūsų galime tapti kažkokio gėrio pradžia. Nuo mūsų susitikimo akimirkos įgyjame galimybę keisti gyvenimo kryptį. Aš padėsiu tau, o tu – man. Todėl visuomet dėkoju Dievui už tave, nes tu dovanoji bendravimo pradžią, atskleidžiančią Dievo norą mane dovanoti tau.
Nuo ko pradėti daryti gera? Mokykimės kasdien ką nors paaukoti. Vienas berniukas, mėgstantis piešti, taupiai naudojo pieštuką, kad galėtų juo pasidalyti su draugu, nes draugas tokio pieštuko neturėjo. Pažįstamas žmogus nusprendė savaitę atsisakyti pusryčių, o sutaupytus pinigus paaukojo mūsų vargšams. Atrodo tiek nedaug. Tačiau tai daug daugiau, negu įsivaizduojame. Jei kiekvienas pasiryžtume kasdien atlikti tokią gėrio akciją, visi išmoktume daugiau šypsotis ir dalytis.
Pradžioje sunkiai įstengiame patikėti, kad atėjusysis iš paribio gali mums padėti. Viena rašytoja pasakoja apie nelaimės ištiktą žmogų. Kai prie nelaimingojo tiesdamas pagalbos ranką prisiartino raupsuotasis, žmogus ėmė jį plūsti baisiausiais žodžiais ir svaidyti akmenimis vydamas šalin savo geradarį. Iš tiesų žmonės nori sulaukti pagalbos, tačiau bijo ją priimti. Vis dėlto gana dažnai pagalba ateina ne iš tų, iš kurių jos laukiame, bet iš tų, kurių vengiame. Nenorėdami to pastebėti pasiliekame ligšioliniame prispaudime.
Pradėdamas su kuo nors bičiuliautis rimtai susimąstyk, kokie tavo tikslai: jei esi pasirengęs dėl kito žmogaus aukotis, priimti jį tokį, koks jis yra, gydyti jį meile bei kantrumu, bičiulystė atneš džiugesį ir laimę. Tačiau jei iš kito žmogaus tikiesi vien naudos, bičiulystė pasmerkta žlugti. Įskaudinsi kitą ir pats nusivilsi.
Nepradėk kurti gyvenimo, kol nesutiksi bent vieno nors truputį tave mylinčio ar gera linkinčio žmogaus. Žinojimas, kad esi kažkam reikalingas, suteiks sparnus tavo idėjoms ir padės neišsigąsti išbandymų akivaizdoje. Tačiau jei jautiesi niekam nereikalingas, nenusimink: pats ieškok galimybės ką nors pamilti ar dėl kažko aukotis.
Pradėdamas kurti gyvenimo paveikslą visuomet palik atviras galimybes nenumatytam Dievo veikimui, kartais iš pagrindų keičiančiam mūsų planus. Todėl, kas beįvyktų, pasitikėk Jo visa matančiu žvilgsniu, apglėbiančiu amžinybę.
