„Iš tiesų sakau jums, kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte” (Mt 25, 40).
Antrą dešimtmetį bendruomenėje kasdien vos ne ištisą parą tiesiogiai prisiliesdamas prie tų, kurie dėl savo ar kitų kaltės atsidūrė gyvenimo kelkrašty, kuriuos sugavus kančia nebenori paleisti, stebėjau, ką per juos nori pasakyti Dievas. Ką Jis nori kalbėti jiems per mane. Niekada nemaniau, kad artėjant trečiam kunigystės dešimtmečiui sutiksiu gausybę brolių ir sesių, palytėtų sopulio ir nuolat sprendžiančių skausmingą asmeninio likimo slėpinį. Kasdieniai susitikimai skatina mąstyti. Kartu su besilankančiais mėginu spręsti iškilusius klausimus. Todėl ir gimė šios mintys. Drįstu manyti, kad malonė siuntė įkvėpimą, kuris atėjo į širdį tiek, kiek sugebėjau jį priimti, tave paliesiantį tiek, kiek tu būsi atviras Malonei. Šalia maldos ir vidinio mąstymo įkvėpimo sėmiausi sklaidydamas Bažnyčios tėvų ir kitų iškilių asmenybių rašytinį palikimą. labai noriu, kad čia sudėti žodžiai pirmiausia pasiektų visus, kuriuos gyvenimas nuvedė nelaisvėn – tiek širdies, tiek už kalėjimo sienų. Tuos, kurie iškankinti narkotikų ar alkoholio nebeturi jėgų patikėti, kad įmanoma keltis. Tuos, kurių daug kas nekenčia, nes jie serga AIDS ar kitomis ligomis. Tuos, kurie pro ašaras dėl visokių kančių nebemato prasiskleidžiančio žiedo ir neberegi vėjo šnaresio medžiuose. Tuos, kurie sako, kad yra nelaimingi ar patys savęs nebemyli. Tuos, kurie nukeliavo į gyvenimo paribį arba buvo į jį nustumti žiaurios visuomenės. Tuos, kurie neturėdami jėgų gyventi, bandė išeiti iš gyvenimo. Vienišus, išduotus, pamirštus. Žinoma, ir tuos, kurie savimi, ačiū Dievui, pasitiki, tačiau dar nėra nugalėti meilės visiems aukščiau paminėtiesiems.
Rašau ir Pilnų namų bendruomenės broliams, kurie Dievo, Bažnyčios ir vieni kitų akivaizdoje davė ar duos ateityje didingą pažadą visa kuo dalytis su pačiais nelaimingiausiais ir darbuotis, kad „Tėvo namai būtų pilni” priėmusių jo gailestingą kvietimą ir nuplautų mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus krauju. Gyvenant lengva džiaugtis su besidžiaugiančiais, tačiau ne kiekvienas įstengiame kažkam padėti išgerti kentėjimų taurę. Todėl broliams linkiu suprasti savo pašaukimo prakilnumą ir nestokoti jėgų, pranokstant save pačius, kad kenčiančiųjų akivaizdoje meilės, atlaidumo ir gailestingumo šaltiniai niekuomet neišsektų.
Noriu, kad skaitomi žodžiai ne tik guostų, bet ir pamokytų išminties, suteikiančios jėgų tęsti gyvenimo kelionę išvengiant klaidų ar nesėkmių, taip ramiai pakeliant išbandymus. Juk dvasinės mokinystės pradmenys slypi atkaklume ir nuolankume. Trokštu, kad į kiekvieno mūsų širdis ateitų supratimas, jog skausmingi gyvenimo įvykiai nėra bausmė ar nelaimė. Jie – neįkainojamos vertės pamokos, kurių pozityviuosius vaisius suvokiame laiko tėkmėje, o galutinai atpažinsime tik amžinybėje. Neabejokime: viskas, net ir tai, ką vadiname kryžiumi, turi savo prasmę. Gal tik ne visada apie tai pagalvojame. Todėl linkiu, kad perskaitytos mintys nors kažkiek padėtų keisti požiūrį į gyvenimą ir padarytų jį bent mažumėlę šviesesnį bei viltingesnį. Kiekvieną naują skaitytoją visa širdimi raginu neabejoti: iš tiesų tu gali pradėti gyvenimą iš naujo. Tu gali keltis iš tamsos ir gręžtis į šviesą. Tu esi aukščiau bet kokio negalėjimo! Daugelis gyvenusiųjų Pilnų namų bendruomenėje tai įrodė. Sutelkę pastangas kopsime tik aukštyn su vis smarkiau širdyje įsižiebiančia ugnimi, sudeginančia skausmingą ligšiolinę praeitį bei patirtį.
Kiekvieną iš jūsų kviečiu dalyvauti gailestingumo darbe ir skatinu atlikti ką nors gera bent dėl vieno Pilnų namų bendruomenėje gyvenančio ar bet kur esančio socialinės atskirties žmogaus. Dievas laimina kilnius pasiryžimus – daugiau negu tikimės ar galime norėti, nes Viešpats ypatingai gyvena tarp kenčiančių atskirtyje ir gausiai atlygina už kiekvieną, kad ir patį menkiausią gerą darbą dėl jų. Ypač raginu mokytis pakantumo. Visuomenė, reikšdama pasipriešinimą norintiems vaduotis nuo priklausomybių, trokštantiems sveikti, besiryžtantiems keisti gyvenimo būdą, nusideda brolžudystės nuodėme. Atminkime, šių vargšų niekas negali apginti. Dievas mato jų nerimą, skausmą ir ašaras, girdi jų kasdienę maldą. Todėl šių Viešpaties mažutėlių puolimas – Dangaus keršto besišaukianti nuodėmė! Metamas akmuo kada nors pavirs į uolą. Neįtikėtina, kad žiaurūs puolimai, šmeižtas, atstūmimas ir persekiojimai nesusilauktų Viešpaties atsako.
Mielą skaitytoją raginu nepadėti šios knygelės į lentyną, o išsiųsti ją į pasaulį, ieškoti tų, kuriems ji skirta. Atminkime, kad tik dalydamiesi praturtėsime. Nūdienos žmogui ypač reikia paguodos ir atjautos. Todėl bendromis pastangomis darbuokimės, kad kiek galėdami mažintume kitų skausmą ir guostume visus, kuriems reikia paguodos. Galbūt atsiras kilniadvasių jaunuolių, norinčių tirti pašaukimą Pilnų namų bendruomenėje, kad ateityje įsitrauktų į mūsų gyvenimą ir veiklą kaip pasišventusieji broliai. Dėl jų kasdien meldžiamės ir ypač jų laukiame.
Valerijus RUDZINSKAS
