Ledi Cecilija Retedli kaime pas lordą Benediktą

Kaip iš vakaro buvo sutarę, šeštą valandą ryto Dorija ir kapitonas susitiko prie ledi Cecilijos laiptinės. Pasisveikinę jie tylėdami užlipo mums jau pažįstamais laiptais. Kuo aukščiau kapitonas lipo, tuo labiau baiminosi. Spręsdamas iš visos namo išvaizdos ir tų pavienių žmonių, su kuriais jie prasilenkdavo ant laiptų, matydamas jų apiplyšusius ir purvinus rūbus, kapitonas tikėjosi panašų vaizdą išvysti ir pas Henrio motiną, bet jis tvirtai save įkalbinėjo, kad eina pas savo brolio našlę, pas moterį, kurią nuskriaudė ir nepelnytai įžeidė visa jo šeima ir jo paties motina.
Jo širdyje kaupėsi tokia didžiulė užuojauta, kad jis buvo pasiryžęs priimti brolio našlę, kokią beišvystų. Jis stengėsi būti ramus, jis žinojo savo pareigą šiuo momentu ir norėjo ją atlikti, bet prieš jo valią kažkas vertė jo rankas virpėti. Jis galvojo apie herojiškų pastangų kupiną šios moters gyvenimą ir ruošėsi išvysti griuveną, fiziškai ir dvasiškai išsekusį žmogų. Dorija savo ruožtu, nors ir buvo įsitikinusi, kad tokios narsios moterys kaip ledi Cecilija nepuola į isteriją, vis būkštavo, kad nepasikartotų apalpimas ir širdies spazmas.
Į švelnų Dorijos beldimą pasigirdo lengvi žingsniai, ir kapitonas bei jo dama buvo gerokai nustebinti. Prieš juos stovėjo kelionei visiškai pasiruošusi ledi Cecilija elegantišku šilkiniu kostiumu, su nedidele, žavia juoda skrybėle, su rankinuku ir šaliu rankose. Iki šiol senos suknelės ir prijuostės slėptas figūros grakštumas, gražiai sušukuoti plaukai ir Dorijai dar nematyta laikysenos maniera ją tiesiog prikaustė prie slenksčio. Ledi Cecilija dabar atrodė jaunesnė bei aukštesnė ir taip priminė Alisą, kad nepavadinti jų seserimis negalėjo net tie, kurie jas būtų išvydę pirmą kartą.
Kapitonas, ruošęsis išvysti prabangų, bet negrabiai apsivilktą rūbą, nepajėgiantį paslėpti našlės skurdo ir vulgarumo liekanų, buvo taip priblokštas, kad gėdijosi savo globėjiškų ir nuolaidžių minčių, su kuriomis lipo į viršų. Matydama, kad jos svečiai neužeina, ledi Cecilija plačiai iki galo atidarė duris, nusišypsojo ir tarė:
– Prašom užeiti. Aš paruošiau jums lengvus pusryčius, kurie neužtruks ir penkių minučių. Mes suspėsime į traukinį, viskas paruošta.
Apstulbę, sumišę Dorija ir kapitonas pasisveikino su šeimininke, neleidusia jiems ištarti nė žodžio ir pasodinusia juos prie nedidelio stalo, užtiesto skaisčiai balta staltiese. Lyg su burtų pagalba prieš kiekvieną iš jų išdygo garuojantis šokoladas ir pudingas.
– Dieve mano, tik vaikystėje, namuose tevalgiau tokį nuostabų pudingą kaip Jūsų, ledi Cecilija.
– Gal tai ne vienintelis vaikystės prisiminimas, kurį Jūs čia rasite, lorde Džeimsai. Jeigu atkreipsite dėmesį į savo puodelį, tai ir jį atpažinsite. Mano vyras brangino jį ir sakydavo, kad tai Jūsų dovana.
Kapitonas atsargiai pakėlė puodelį ir iš karto atpažino savo dovaną vyresniajam broliui vienos iš jo gimimo dienų proga. Jam suspaudė širdį, žaibu švystelėjo tūkstančiai prisiminimų, ir jis dar kartą įdėmiai pažvelgė į savo giminaitę. Tai buvo neabejotina gražuolė. Jos veide – nejauname, pablyškusiame – nebuvo nė vienos raukšlelės, tik oda buvo gelsvesnė nei paprastai, primindama lengvo saulės įdegimo ar dramblio kaulo spalvą. Dorija pamatė, kaip pasikeitė kapitono veidas, kaip suvirpo jo lūpos. Ji išsigando, ar išlaikys ledi Cecilija tokį didelį susijaudinimą, ir ėmė skubinti kapitoną tvirtindama, kad jie gali pavėluoti į traukinį.
Po keleto minučių jie jau sėdėjo ekipaže, o greitai ir traukinyje. Kiekvienas jautė tiek daug, kad visi buvo labiau linkę į nereikšmingą pokalbį, aiškino ledi Cecilijai stoteles, pasakojo jai apie lordo Benedikto namiškius ir apie tuos žmones, kuriuos ji sutiks jo namuose.
Sėkmingai atvažiavus į vietą, kapitonas abi damas įsodino į lordo Benedikto puskarietę, patikrino jų daiktus ir nuoširdžiai su jomis atsisveikinęs, kaip ir tikėjosi, pirmą valandą dienos grįžo į Londoną.
Iš vakaro išsiskyrusi su Dorija, ledi Cecilija nepanorėjo prie jos matuotis nė vienos jai atvežtos suknelės ar kostiumo sakydama, kad pati išsirinks ką nors tinkamą kelionei ir pati pasitaisys, jeigu to reikės. Likusius rūbus pasiims į kaimą ir ten su Dorijos pagalba pritaikys prie figūros. Dorija nesiginčijo, nes nenorėjo be reikalo eikvoti ledi Cecilijos jėgų, kurių, kaip ji tikėjosi, nemažai dar turėjo prireikti būsimiems išbandymams. Išvydusi ledi Ceciliją apsirengusią taip meniškai ir būtent taip, kaip ji pati įsivaizdavo jos pirmąjį pasirodymą kaime, Dorija liko patenkinta ir nusiramino, įžvelgusi tame tikrąjį didžiulės savitvardos bruožą.
Dabar, pirmą kartą išvažiavusi iš miesto, pirmą kartą po dvidešimt penkerių metų sėdusi į puskarietę, ledi Cecilija galvojo apie likimo kaprizą, ištraukusį ją iš vienatvės ir iš jos darbo narvelio, kuriame ji laikė save amžiams palaidota. Ji galvojo vis apie tą patį, vis apie tuos lordo Benedikto laiško žodžius, apie savo kaltę prieš brolį, prieš mylimą ir švelnų žmogų, kurį ji padarė dar nelaimingesnį, atėmusi iš jo savo rūpinimąsi juo ir meilę. Dabar visą savo valią, visą meilę ir viltis ji telkė dukterėčiai, norėdama jai ir jos būsimiems vaikams atiduoti tai, ką ji atėmė iš savo dievinamo brolio.
Ledi Cecilija negalvojo, ką žmonės atėmė iš jos. Ji nesijautė varduvininke, kurią gyvenimas apdovanojo už jos nuopelnus. Ji galvojo tik apie Alisą, apie tą naują gyvenimą, kuriam ji gali būti naudinga. Dėl Henrio ledi Cecilija nustojo jaudintis nuo pat to momento, kai jis išvažiavo pas lordą Benediktą. Apie susitikimą su kapitonu Džeimsu, kuris jos atmintyje buvo išlikęs paaugliu, ji mažai tegalvojo, kaip ir iš viso mažai galvojo apie praeitį, apie skriaudas ir širdgėlas, patirtas nuo vyro šeimos. Ji visiems ir viską atleido, bet negalėjo atleisti sau dėl broliui papildomai suteiktų kančių. Šios minties užvaldyta ledi Cecilija troško greičiau išvysti Alisą ir realizuoti savo meilės energiją.
Kuo labiau jos artėjo prie lordo Benedikto namų, tuo labiau jaudinosi ledi Cecilija. Dabar jos mintys pasisuko į sūnų. Kad ir kaip draugiškai paskutinėmis dienomis suartėjo sūnus ir motina, visgi įsiskaudėjusioje motinos širdyje tebeliko žaizdos nuo ankstesnių jų santykių. Dabar, nežinodama, kad Henris nieko nenutuokia apie savo giminystę su Alisa ir kapitonu, taip pat nežinodama, kad ir jos atvykimas Henriui buvo netikėtas, ji susimąstė, kaip jos naują išvaizdą priims sūnus ir kaip jo sudirgę nervai ištvers jos pasirodymą aukštojoje visuomenėje kartu su juo. Jai nebuvo lemta išspręsti šio klausimo, nes vos tik ekipažas įsuko į parko alėją, priešais jį ėjo jaunuolis ir mergina, linksmai kalbėdamiesi, matyt, tikrai nesitikėję išvysti puskarietę. Staiga tarsi šūvis pasigirdo riksmas: “Mama!” ir anksčiau, nei ledi Cecilija spėjo ką nors suvokti, sūnus ją jau apkabino, užšokęs iš jos pusės ant puskarietės pakopos.
Dorija sustabdė ekipažą, užleisdama savo vietą Henriui, kurio akys buvo drėgnos, ir leisdama sūnui ir motinai kartu privažiuoti prie namo, kur ji jau įžiūrėjo aukštą Florentiečio figūrą. Kai ekipažas sustojo, niekas nespėjo anksčiau už šeimininką atidaryti jo durelių. Padavęs savo viešniai ranką ir išlaipinęs ją iš puskarietės, šeimininkas palydėjo ją į terasą, kur jau laukė padengtas stalas. Pasodinęs visiškai išblyškusią ledi Ceciliją ant sofos, lordas Benediktas ištiesė jai mažą dėžutę siūlydamas suvalgyti saldainį, kuris atgaivins ją po ilgos kelionės.
Nedrįsdama nepaklausyti ledi Cecilija nusiėmė pirštinaitę ir nejučiomis pažvelgė į dailią ranką, laikiusią priešais ją atdarą dėžutę. Jos akys pakilo į viršų ir paskendo švelnumo jūroje, besiliejančioje iš šeimininko akių.
– Drąsiau, ledi Obersvoud, užtikrinu Jus, kad Jūsų ir Jūsų artimųjų gyvenime viskas yra geriau, nei gali būti, nors aš Jus ir išgąsdinau Jūsų kalte prieš pastorių.
Ledi Cecilija iš karto pasijuto tvirčiau ir paprasčiau tarp dešimtmečius nematytos prabangos bei erdvės ir savo muzikaliu balsu atsakė:
– Tokia didi ir geranoriška ranka kaip Jūsų, lorde Benediktai, negali nieko išgąsdinti. Žmogus gali būti nepasiruošęs išgirsti žinią, kurią ji duoda, arba gali būti per daug žemas, kad suprastų jos duodamą išmintį ir savo išsigelbėjimą, bet išgąsdintas jis negali būti, jeigu jis iš viso sugeba matyti šviesą.
Tik spėjo ji ištarti šiuos žodžius, kai ant laiptelių pasirodė Dorija ir Alisa.
– Kas tai? Ar aš miegu? Gal mano vaizduotė man rodo miražą, kuo aš būsiu po dešimties metų? – užsidengusi ranka akis, sustojusi ant laiptelių, tyliai kalbėjo Alisa. – Lorde Benediktai, aš tiesiog bijau atsimerkti. Tikriausiai turiu temperatūros, o tai, ką matau – haliucinacija.
– Nusiramink, mano bičiule, dabar tu ne taip lengvai susirgsi po savo ilgos ligos, – nusijuokė Florentietis. – Atmerk akis ir gerai įsižiūrėk į savo tėvo seserį, į tą jo mylimą seserį Ceciliją, kurios jis ieškojo iki pat mirties, bet taip ir nerado. Dabar ji priešais tave, ir jeigu atsirastų norintys jos nepripažinti – giminystės panašumas su tavimi akivaizdesnis už visus neigimus.
Net ir su visa jai būdinga narsa Alisa neturėjo jėgų pajudėti iš vietos, taip ji buvo apstulbinta. Ledi Cecilija ir ne mažiau už Alisą nustebęs Henris jos tylėjimą ir sustingimą palaikė nenoru pripažinti ją gimine.
– Mama, brangi, miela, nesisielok! Jeigu Alisa nenori Jūsų pripažinti, aš Jus taip mylėsiu, taip rūpinsiuosi Jumis, kad Jūs pamiršite, kaip dabar Jus atstūmė.
– Jūs visai išprotėjote, Henri! – sušuko Alisa puldama prie ledi Cecilijos. – Teta, teta ir dar kartą teta, visa širdimi geidžiama teta! Jeigu tėtė ieškojo Jūsų ir nerado, tai tą, apie kurią jis kalbėjo kaip apie vienintelį laimingą savo gyvenimo susitikimą, lordas Benediktas rado ne dramoms ir skausmui, o visų mūsų meilei ir laimei. Tėtė, dievinamas tėtė, vis tikėjosi atiduoti Jums savo meilę, atlyginti Jums už Jūsų kančias, apie kurias nuolat galvojo. Jis nesuspėjo, bet čia, šie namai, jo atgimimo, laimės ir mirties namai grąžins Jums ne tik dukterėčią, bet ir anūkus, ir draugus, ir jėgas gyventi džiaugsme. Teta, neverkite, aš negaliu į tai žiūrėti. Apkabinkite mane priimdama mano asmenyje visą meilę, kuria Jus mylėjo tėtė.
Nuraminę kūkčiojančią ledi Ceciliją, Alisa ir Henris palydėjo ją į jai paruoštą kambarį. Per visą gyvenimą nepabaigiamu darbu išvargintas vargšės moters organizmas, nors ir lordo Benedikto žolelių padedamas, į vakarą visai išvargo nuo tiek iš karto užgriuvusių žmonių, įvykių ir visų tų naujų reikalų painumo.
Kitą rytą Alisa pirmoji pasibeldė į ledi Cecilijos duris. Vakar toks išblyškęs jos veidelis šiandien švytėjo visu jaunatvišku žavumu ir gaivumu. Meiliai, švelniai padėdama tetai atsikelti iš lovos, kurioje ši jau seniai sėdėjo susimąsčiusi, Alisa paprašė pasimatuoti jos atneštą suknelę, kurią jos abi su Dorija jai šiai dienai parinko, norėdamos matyti ją tikrai gražią.
– Tada mano dukterėčiai geriau stovėti nugara į publiką, kad niekas nelygintų jos veido su manuoju, kitos išeities nėra ir jokios suknelės man nepadės.
Sukritikavusi tetos šukuoseną, kai ši senoviškai, kaip buvo pratusi per ilgus metus, stipriai susuko kasas aplink galvą, Alisa šukavo plaukus plepėdama apie viską ir neleisdama tetai mąstyti apie ją jaudinusius dalykus.
– Štai kas, teta. Kad ir kaip Jūs būtumėte susirūpinusi, jeigu jau patekote į lordo Benedikto namus, Jūs galite būti tikra, kad jau išėjote iš nelaimių rato. Neverta galvoti vis apie tą patį sunkų gyvenimą, nes laikas bėga, o žmogus vis sėdi nusiminęs ir nemato to d˛iaugsmo, kurį nešasi šis bėgantis laikas.
– Taip, vaikeli, tu visiškai teisi, bet per visą mano gyvenimą nebuvo dienos, kad aš neprisiminčiau, nemylėčiau ir nelaiminčiau dviejų žmonių: tavo tėvo ir savo sūnaus. Ir nei tam, nei kitam nesugebėjau duoti laimės.
– Nedrįstu, teta, ginčytis apie tai, ko dar nežinau, tai yra, apie sūnų, bet bijau, kad Jūs labai klystate ir visa laimė, svarbiausia Henrio laimė, – tai, kad jis turėjo Jus; o dėl antrojo, tai iki dabar aš visame pasaulyje teturėjau tik tris žmones: tėvą, motiną ir seserį. Aš mylėjau juos iš visos širdies, kaip mokėjau ir sugebėjau… Ir nė vieno iš jų nepadariau laimingo. Tai buvo mano gyvenimo tragedija, amžinai kraujuojanti žaizda. Ir tik čia, greta didžio draugo, mano antrojo tėvo, lordo Benedikto, aš supratau savo kančių prasmę ir viso, o ne tik savo asmeninio, gyvenimo prasmę. Manau, kad lordas Benediktas išaiškins Jums visa tai, kas iki šiol Jums buvo nežinoma. Tada čia Jūs atrasite savyje džiaugsmą ir padėsite ištisam ratui žmonių vėl nužengti į žemę.
Dukterėčios žodžiuose skambėjusios meilės sujaudinta ledi Cecilija ne viską suprato, apie ką ši kalbėjo, bet klausimų užduoti nespėjo, nes į duris pasibeldė Henris, nekantriai reikalaudamas jį įleisti. Po ilgo džiaugsmo nauja motinos išvaizda, stebėjimosi jos panašumu su Alisa, Henris niekaip negalėjo suprasti, kodėl jis iš karto nepamatė jų panašumo. Visi kartu nulipo žemyn, kur ledi Cecilija susipažino su likusiais šeimos nariais, kurių dėl savo negalavimo vakar negalėjo pamatyti. Nal grožis ledi Cecilijai padarė tokį stiprų įspūdį, kad ji net susidrovėjo.
– Matau, ledi Obersvoud, mano gražuolė dukra Jus sužavėjo.
– Taip, lorde Benediktai. Turiu prisipažinti, kad ne tik Jūsų dukters grožis, bet dar kai kas mane žavi ir baugina. Man atrodo, kad aš neverta čia būti, – nuraudusi tarė ledi Cecilija. – Gal tai tik pernelyg ilgos mano vienatvės, per ilgo įpročio slėptis rezultatas. Aš tikriausiai atpratau nuo žmonių. Nors, – pridūrė ji juokdamasi ir švelniai žvelgdama į besiraukantį Sandrą ir geranorišką Amedėjų, – štai Jūsų jaunojo bičiulio, kad ir kaip griežtai jis į mane žiūrėtų, ir lordo Mildrėjaus visai nesivaržau.
– Bravo, ledi Obersvoud! Mūsų jaunajam mokslininkui Sandrai Jūs pataikėte kaip pirštu į akį. Jis laiko save didžiausiu Jūsų mirusio brolio draugu ir todėl, atsižvelgdamas į Jūsų atvykimo svarbą, mano negalįs būti natūraliai linksmas ir pučiasi prieš Jus visu savo mokytumu.
– Pasigailėkite, lorde Benediktai, – maldavo kvatodamasis Sandra. – Nejaugi visas mano mokytumas – vien pasipūtimas? Dieve mano, esu pasiruošęs duoti įžadą iki pat gyvenimo pabaigos nesiraukyti iš džiaugsmo, kad tik nereikėtų nešioti knyginės išminties mantijos ir peruko.
Greitai kažką nurodęs, susižinojęs, ką veiks kiekvienas jo šeimos narys, kažką pakeitęs dienotvarkėje, lordas Benediktas pasakė, kad jis reiškia šeimininko teisę pačiam aprodyti viešniai namą ir parką, kas užtruks iki pat pusryčių, o tada jis perleis teisę užimti viešnią visiems likusiems.
Pirmasis kambarys, kurį išvydo ledi Cecilija, buvo Florentiečio kabinetas. Pasodinęs ją į fotelį, šeimininkas padavė jai nuostabų pastoriaus portretą, nutapytą lordo Amedėjaus ranka ir perteikusį visą naują, tikrąjį lordo Vodsvordo gyvenimą. Nejučiomis iš sesers akių plūstelėjo ašarų srautas.
– Dieve mano, o mano atmintyje tebelikęs jaunuolio ugninėmis akimis veidas! Nė karto net nepagalvojau, kad mano brolis – jau senas, žilas, kaip ir aš pati. Ir nė karto net nešmėstelėjo mintis, kiek žilų plaukų ir raukšlių jo veide atsirado dėl mano kaltės…
– Jūs nepratusi verkti, ledi Obersvoud. Juk Jūs taip trokštate išlieti visą tą meilės energiją, kurią atėmėte iš brolio dar jam gyvam esant. Išklausykite mane, bet pirmiausia atsakykite į du klausimus. Pirmas: ar turite jėgų klausyti, ramiai apmąstyti ir dar ramiau nuspręsti? Antras: ar tikite manimi taip, kad nesuabejotumėte nė vienu mano žodžiu? Prieš atsakydama pagalvokite. Tai labai svarbus Jūsų gyvenimo momentas. Ne mažiau jis svarbus ir ištisam ratui žmonių, kurių dalį Jūs pažįstate, dalies visai nepažįstate ir šį gyvenimą neprisimenate, bet su kuriais Jūs vis dėlto esate tampriai susijusi. Kai aš klausiu Jus, ar tikite manimi, tai šitai reiškia ne tik tikėjimą mano garbe ir geranoriškumu, bet tikėjimą mano žiniomis ne tik apie šį vieną dabartinį žmogaus gyvenimą, o apie visus jo gyvenimus, visus jo karminius ryšius, visas jo kūrybines galimybes ir išpirkimą dabar, šiuo metu. Matau, kad Jūs mane ne visiškai suprantate. Pirma, ką Jums reikia žinoti – tai kiekvienos į žemę ateinančios būtybės gyvenimo amžinumą. Žemė – formų pasaulis, kur idėjos, energija, mintis – viskas, kuo žmogus gyvena, būtinai įgyvendinama per formą. Viskam neapčiuopiamam, nematomam, viskam aukščiausiam, kuo tik gyvena žmogus žemėje – kol jis joje gyvena, – viskam neišvengiamai ir nuolat jis suteikia formą, jei tik jis yra naudingas savo visuomenės narys. Kiekvienas tuščiai plepantis, žodžiais paminklus žmonijai statantis ir nemokantis užlopyti net skylės draugo rūbuose ir ramiai įpinti savo meilę į paprasčiausią kasdienybės darbą – tik nereikalinga žmonijos atauga. Žemė – efektyvių, veiksmingų formų pasaulis, veiklos pasaulis. Čia kiekvienas žmogus turi taip išmokti savo dienos pamokas, kad nereikalautų kažko iš žmonių, o pats teiktų jiems pagalbą. Jūs buvote motina, kuri visą gyvenimą padėjo sūnui. Jūs buvote per daug nuolaidi, nepriekaištavote sūnui už tingumą, neatidumą, nesantūrumą, egoizmą. Jums atrodė, kad gyvenimas pats išmokys jį didžio savitvardos meno. Čia Jūs buvote neteisi. Bet tai antraeilis klausimas, palyginus su tuo, ką Jums reikia dabar suprasti ir nuspręsti. Stebuklų nėra. Viskas, kas vienam atrodo stebuklas, kitam tėra pačios paprasčiausios žinios. Man, kaip ir daugeliui kitų, savo žinojimu pavyko nužengti toliau už tuos žmones, kurių mintys ir širdis nebuvo tokios žingeidžios. Iš to, kas man atsiveria, dabar Jums galiu pasakyti ne tiek daug, bet ir tas truputis Jums atrodys stebuklu. Žmogus kūne, žemiškoje formoje, gyvena ne vieną ir ne šimtą kartų, o tiek, kiek to reikalauja jo amžina evoliucija, vedanti į amžiną ir nenutrūkstamą tobulėjimą. Kiekvieno kelias skirtingas, ypatingas, individualiai nepakartojamas. Ir tas, kuris suprato, kad nėra kitos Dievybės, o tik savyje nešiojama kūrybinė ugnis, kad kol gyveni žemėje, viskas, kuo gali judėti pirmyn – tai tik tavo paties diena, – tas tuščiai nepražiopsojo to formos momento, t. y. viso savo žemiško gyvenimo, kuriame dabar ir gyvena. Jūs, nežinodama jokių pasaulio filosofijų, sugebėjote nepaisyti jokių įpročių, atskleisti savyje patį brangiausią ir sudėti jį į savo veiksmus. Šiaip ar taip, Jūs supratote gyvenimo dėsnius. Gamtos duotą meilės dovaną Jūs skyrėte ne savo asmeniniam gyvenimui sutvarkyti taip, kaip įprasta visuomenėje, bet kaip tyrą, ištikimą meilę atidavėte visiems tiems, kuriuos sutikote savo kelyje. Tik vienam žmogui nedavėte meilės, su vienu žmogumi savo santykius grindėte vien tik žemės dėsniais, neįjungėte jų į amžinybės orbitą – su savo broliu. Nekalbėsime apie tai, kiek daug Jūs kentėjote, kiek nuo tokios taktikos kentėjo jis, pereisime prie reikalo esmės, prie klausimo: ar galima atiduoti žmogui tą meilės ir rūpesčių skolą, kuri liko jam amžiams, nes, kaip žmonės sako, Jus su tuo žmogumi išskyrė mirtis. Aš jau sakiau Jums, kad žmonės gyvena daug kartų. Yra tokių ypatingai išaukštintų sielų, virš kurių plevena ir meilė, ir pagalba, ir didžiulis būrys žemės žmonėms nematomų pagalbininkų, kurie, toli į priekį numatydami visas jų vystymosi pačių geriausių sąlygų galimybes, tiesia jiems naują kelią žemėje, iš anksto ruošdami jų būsimo įsikūnijimo vietą. Jeigu žmogaus siela tyra, kilni ir pasiaukojanti, reikalinga ˛emei kaip pagalba ir išmintis, tai jo draugai, kuriuos religija vadina šventaisiais ir angelais, o mes vadiname karmų valdovais ir nematomais pagalbininkais, parenka jam šeimą, kurioje jis turi įsikūnyti. Dabar Jūsų broliui toks jo draugų ratas parinko būsimą šeimą. Jie ir Jus atvedė pas mane, nes ta šeima kursis mano namuose, su mano pagalba. Būsima Jūsų brolio šeima – tai Alisa ir lordas Amedėjus. Jų pirmagimis bus ne kas kitas, o Jūsų brolis. Jums suteikiama galimybė atiduoti visas likusias jėgas ir gyvenimą ne tik pirmam Alisos ir Amedėjaus vaikui, bet ir visiems kitiems jų vaikams. Ar norite šito, ledi Cecilija? Jeigu Jūs to norite, Jūs turite dvasiškai susitelkti, turite su visiška savitvarda duoti du įžadus: pirmą – visiško paklusnumo man įžadą, nes tik tuo galite išreikšti visą ištikimybę prisiimtam uždaviniui; antrą – Jūs turite duoti visiško skaistumo ir netekėjimo įžadą. Jūs nusijuokėte – taip neįtikėtina Jums atrodo ištekėti dabar, po tokio tyro ir ilgo gyvenimo vienatvėje. Ir vis dėlto Jūs turite ištarti šį įžadą, nes už kiekvieno žmogaus gyvenimo kelio posūkio jo laukia išbandymai. Aš Jums rašiau, kad Jūs turite dar vieną dukterėčią, vyresniąją pastoriaus dukterį Dženi. Dženi ir jos motina visą gyvenimą kankino pastorių savo polinkiu į blogį. Kol buvo gyvas, jis savo tyrumu gynė jas nuo visiško blogio apsupimo. Deja, jos plačiai atvėrė savo širdis ir mintis blogiui, ištisam siaubingam jo ratui, ir dabar jau niekas negali jų išgelbėti. Jų galvose bręsta visokie pragariški sumanymai, kaip atimti Jūsų ir Alisos kapitalus bei namą. Pradės jos nuo teismo ir oficialių klastų, o baigs Jūsų ir Alisos gundymu ištekėti – jų nuomone, labai perspektyviai. Aš visiškai pasitikiu Jumis, bet ne nuo manęs priklauso Jūsų įžadų Amžinybei pasirinkimas. Juos Jums iškėlė tie, kurie stovi aukščiau už mane, bet Jūsų pasirinkimas yra visiškai laisvas. Niekas, niekuo, niekaip negali Jūsų varžyti. Jūs galite neskubėti man atsakyti. Jeigu Jūsų atsakymas bus neigiamas, jis niekaip neatsilieps Jūsų gerovei.
Ledi Cecilija atsistojo, priėjo prie Florentiečio fotelio ir atsiklaupė ant kelių.
– Aš neturiu ką rinktis, didis drauge Florentieti. Aš nieko nežinojau ir nežinau, kas Jūs, bet mano širdis pavadino Jus Didžiąja Ranka. Toks Jūs man esate šią akimirką, toks išliksite ir toliau. Prieš tikrojo Dievo altorių aš prisiekiau tik vieną kartą – ištikimybę vyrui. Šią priesaiką aš išlaikiau lengvai ir paprastai. To paties Dievo, kuriam tarnauju, kaip sugebu, akivaizdoje pasižadu, duodu Jums tuos du įžadus, apie kuriuos man kalbėjote. Su džiaugsmu paklusiu viskam, ką Jūs man teiksitės įsakyti. Už nieko netekėsiu, kad ir kas man bekalbėtų, kad tuo išgelbėsiu net jo gyvybę. Aš noriu savo veiklą ir gyvenimą atiduoti ne tik broliui, bet ir visiems Alisos vaikams, ir visiems tiems, kam Jūs paliepsite. Aš eisiu visur, ten ir tada, kur ir kaip Jūs man nurodysite.
– Kelkis, drauge, kelkis, nauja siela, pasiruošusi pasiaukojančios užuojautos gyvenimui. Nėra svarbu būti susivaldančiam ir ramiam, kai viskas sekasi. Žmogaus dvasia auga tik kovoje ir audrose, kančiose grūdina savitvardą. Atmink, drauge ir seserie, nuo šiol tik viena: Džiaugsmas – nenugalima Jėga. Mūsų laukia nedidelė kova su tamsos jėgomis. Mūsų dalyvavimas joje bus neypatingas, mes išvažiuosime ir pagrindinę kovą paliksime didžiam išminčiui Anandai, kurį tu gerbi. Eikime iš čia. Saugok viską, ką aš sakiau, paslaptyje ir paimk šią apyrankę, kurią tau paliko pastorius. Joje iš žalių brangakmenių susideda žodžiai: “Mylėdamas nugalėk”.
Florentietis apkabino ledi Ceciliją, uždėjo jai ant rankos nuostabaus darbo apyrankę, kurią ji pabučiavo, lyg dar kartą patvirtindama savo įžadus, ir jie nuėjo į parką, kur ant vieno nuošalaus suolelio rado liūdną ir susimąsčiusį Henrį.
– Ko gi tu sėdi vienas, Henri? – paklausė Florentietis.
– Jūsų nurodymus aš įvykdžiau lorde Benediktai. Apėjau visą parką ir, prisipažinsiu, nuliūdau neradęs jame nei Jūsų, nei mamos. Aš taip norėjau pabūti su Jumis ir ja, kad vos neverkiau. Užtat dabar aš toks laimingas.
Henrio balsas, anksčiau toks aštrus ir sausas, dabar skambėjo švelniai ir meiliai. Jo atviras žvilgsnis, kuriuo jis žiūrėjo tiesiai Florentiečiui į akis, nustebino ledi Ceciliją.
– Dieve mano, Henri, iš kur tu ištraukei šį balsą ir šį žvilgsnį? Net mano širdis pradėjo daužytis. Tu šiuos žodžius ištarei visiškai kaip mano brolis Endrius, tavo dėdė. Tu – tipiškas, nulietas Retedlis, bet dabar tavo žvilgsnis, tavo balsas buvo gyvas mano brolio įsikūnijimas.
– Retedlis? – visiškai suglumo Henris. – Tu, mama, nuo tų rūpesčių, kuriuos tau suteikiau per šias dienas, sumaišei vardus.
– Ne, Henri, atėjo laikas tau sužinoti, kad tu – Retedlis, Ričardo Retedlio, barono Obersvoudo, sūnus. Negalėjau tau to pasakyti anksčiau, nes tavo tėvas mirdamas prašė mane pažadėti, kad aš negrįšiu į jo tėvo namus tol, kol bus gyvas senelis. Senelis mirė labai greitai, vos kelios dienos po tavo tėvo mirties, nepalikęs testamento, kaip visi galvojo. Aš nuėjau į tuos namus pas jo motiną, bet manęs ten nepriėmė, siaubingai įžeidė pasakę, kad aš ne žmona, o mergšių pasaulyje daug. Dabar paaiškėjo, kad senelis paliko man visą kapitalą, kurį buvo atėmęs iš Ričardo po ginčo su juo, bet motina, tai žinodama, viską nuo manęs nuslėpė. Aš neturėjau jėgų pakęsti įžeidimą, už tavo tėvo ištekėjau prieš visos jų giminės valią. Su tavo tėvu naktį pabėgau iš savo namų, bet sutuokė mus, kaip tuokia visus anglus, ir tu – tikras ir teisėtas Ričardo Retedlio sūnus.
Nedavusi iš nustebimo netekusiam žado Henriui net atsipeikėti, ledi Cecilija tarė:
– Ir tai dar ne viskas. Mano brolis, apie kurį galvojau kaip apie įžymų ir laimingą dainininką ir kuris, pasirodo, buvo pastorius, turėjo dvi dukteris. Vieną jų, Alisą, mes jau pažįstame, o su antrąja, Dženi, dar teks susipažinti.
– Atsipeikėk, drauguži Henri, – spausdamas Henriui ranką su šypsena kalbėjo Florentietis. – Tavęs laukia dar tokia krūva naujienų, kad pirmiausia aš tau patarsiu: artimiau susipažink su Alisa. Ji tau viską papasakos apie savo šeimą ir tėvą, o kaip tau tapti pagarbiu lordo Džeimso sūnėnu – manau, dabar tavęs mokyti nebereikia.
Priešais tris pašnekovus jau ėjo likusi draugija, kviesdama juos pusryčių.
Būdama brandžios, vientisos prigimties, ledi Cecilija, vieną kartą nusprendusi, jau nepripažino jokių svyravimų. Ji aiškiai suvokė savo tolesnį kelią; kokie sunkumai toliau jame beiškiltų, ji žinojo, kur ir pas ką jai eiti, ir buvo rami.
Dienos pralėkė – buvo laikas grįžti į Londoną. Lordas Benediktas pasiūlė ledi Cecilijai ir Henriui apsigyventi Londone jo namuose, kad nereikėtų gaišti su butais, buitimi ir būtų galima kuo daugiau būti greta jo per visą šį sudėtingą notarinių veiksmų laiką, atgaunant kapitalą.
Prieš sutikdama ledi Cecilija truputį užsikirto, bet prisiminusi savo įžadus džiaugsmingai nusišypsojo ir su dėkingumu priėmė pasiūlymą už save ir už sūnų.
Visa šeima linksmai ir sėkmingai persikraustė į Londoną. Kiekvienas su dėkingumu suprato, kiek naujų jėgų jis įgavo per tą laiką, kol gyveno Florentiečio namuose, ir meilė jam jungė juos į dar didesnę tarpusavio draugystę.

Toliau

Pokalbis su I. Mes toliau skaitome pasaką. Beatos išvykimas ir paskutiniai I. bei Francisko atsisveikinimo žodžiai

Įėjęs į I. kambarį, Liovuška atsidūrė po Etos sparnais. I. paliepė povą atvesti pas jį, ir Liovuška pajuto tarsi širdį dilgtelėjusį sąžinės graužimą. Jis buvo visai pamiršęs savo brangų paukštį, ne tik nepagalvojęs apie jo reikmes, bet net pamiršęs ką nors paprašyti juo pasirūpinti. Apkabinęs Etą, Liovuška priėjo prie I.
? Mano brangusis Mokytojau, mano gailestingas drauge. Liežuvis neapsiverčia prisipažinti Jums savo egoizmo. Aš ne tik pamiršau Etą, kurio nepamiršote Jūs, bet ir pas Jus grįždamas teturėjau norą toliau skaityti brangią knygą, greičiau pasiekti skaitomo teksto išmintį. Net nerandu žodžių, bet panašu, kad aš buvau net nepatenkintas Jasos kvietimu. Ar įgausiu kada nors jėgų pusiausvyrą, kuri išvestų mane į visišką savitvardą?
? Visiška savitvarda, Liovuška, tai ne kas kita, kaip visiškas organizmo darbingumas visomis gyvenimo aplinkybėmis, ? apkabindamas karštai prie jo prigludusį Liovušką, atsakė I. ? kiekviena žmogaus liga turi aukščiausią prasmę, kurios žmonės nemato. Kiekviena liga yra žmogaus, viso jo organizmo išsilaisvinimas iš aistrų šiukšlių, susikaupusių per mintis ir veiksmus. Net mirtis, kiekviena mirtis ? mirtis kančiose, mirtis be kančių, mirtis baimėje, mirtis laiminant, mirtis mūšio lauke, kovoje su priešu ? viskas tėra tas Vienatinis, į kurį susmigo žmogaus aistrų adatos ir kurį jis valo per kiekvieną žemišką gyvenimą ypatingu ir nepakartojamu keliu. Sėskite draugai pavalgysime. Pasninko diena primins jums apetitą.
? Kai aš ėjau čia, daktare I., buvau taip paveiktas skaitytos knygos, kad visiškai pamiršau esąs iš kūno ir kraujo, kad pasaulyje egzistuoja maistas ir poreikis valgyti. Galvoje kirbėjo tūkstančiai klausimų, kuriuos norėjau Jums užduoti. Dabar ne tik prisiminiau, kad pasaulyje yra maistas, bet taip pat gerai žinau, kad noriu valgyti. O visą milijoną savo klausimų, deja… pamiršau, ? pasakė Bronskis, sumišusiai žiūrėdamas su I.
? Neliūdėkite, mano drauge, ? nusijuokė I., žvelgdamas į vaikiškai sumišusį aktoriaus veidą. ? Valgykite, aš manau, kad ir Liovuška ne prasčiau už Jus prisiminė žemės gėrybes. Kol jūs abu malšinsite savo apetitą, aš papasakosiu, kaip mes ruošiamės kelionei. Pirmiausia Zeichedas atvedė ištisą karavaną kupranugarių, tikindamas, kad tarp keliaujančių bus daug nepatyrusių jojikų, kurie greitai pavargs patys ir išvargins gyvulius, tad juos teks dažnai keisti. Be to, vietoje vienos dienos kelio iki pirmosios dykumų oazės karavanui teks eiti ne mažiau kaip dvi, nes moterys, kurias imame kartu su savimi, neturės jėgų tiek ilgai keliauti be sustojimo, kaip tvirtina Zeichedas, prieštaraudamas skubančiai Natalijai Vladimirovnai, besiginčijančiai, kad diena dykumoje ? smulkmena ir kiekvienas sveikai mąstantis susitvarkys su šiuo nesudėtingu uždaviniu. Iš tikrųjų, kaip jūs žinote, mus čia sulaiko profesorius. Po kelių dienų, kai jūs perskaitysite knygą, mes eisime jo žadinti. Jis miega dabar sveiku, stipriu miegu, atsimiegodamas už visą savo ankstesnį gyvenimą, jau pradeda pailsėti nuo visų nepriteklių ir net jaunėja.
I. visą laiką palaikė savo mokinių mintis apie juos supusį gyvenimą, leisdamas pailsėti nuo visų jų įtampų ir išgyvenimų, patirtų Ali kambaryje. Baigę vakarienę, jie išėjo į balkoną, kur I. pasodino juos ir tarė:
? Šiandien jūs abu akivaizdžiai pamatėte, kaip atrodo žmogaus mintys, nederančios su kitomis jo kūrybinėmis, visavertėmis ir veikliomis mintimis. Kodėl iki šios dienos nė vienas nejautėte, nematėte ir net neįtarėte, kad ant jūsų rūbų gali atsispindėti jūsų menkavertės, niekingos ar net purvinos mintys? Todėl, kad šiandien pasiekėte tą pakopą, kurioje jūsų vidinė Šviesa jau tapo jūsų atmosfera. O su ja nesiharmonizuojančios ir neramios, šios atmosferos Šviesą trikdančios mintys tik kerta ją kaip žaibai, atspindintys staigius aistrų prasiveržimus. Aistrų prasiveržimai raižo jau stabilią, kaip vientisa masė, į vientisą žiedą sukibusią, švytinčią Meilės, Ramybės, Džiaugsmo ir Bebaimiškumo materiją. Kai jūs savo atmosferoje pasieksite nepajudinamai tvirtas takto, tyrumo ir šviesos jėgas, nė viena mintis jau nepaliks tamsių pėdsakų ant jūsų baltų rūbų. Nė vienas nuodingo prakaito lašas negalės išsiskirti iš jūsų kūno, nes jo nebus jūsų mintyse. Kas tai yra vidinis žmogus? Tik Dievo dalelė, išreikšta viena ar kita forma ir laipsniu. Jeigu žmogaus mintys ? ištisas gyvačių kamuolys, kur aistros verda ir nepakyla aukščiau žemės, tai pastebėti kokią nors dėmę šiame siaubingai baisiame kamuolyje, kuris vadina save “žmogumi”, aišku, galima, bet tik tada, kai ji kraujuoja ir raudona kraujo spalva išsiskiria iš bendros masės tarp kitų aštrių, dygių, godžių minčių. Jeigu žmogaus atmosfera, kurią jis pats savyje ir aplink save susikūrė, kupina minčių apie save, apie šeimą, praturtėjimą dėl jų, atsargas tik dėl savo pačių pilvų, išvarpyta pavydo sėkmingesniam artimo likimui, jo sėkmei ir gerovei, ? toks minčių kamuolys negali pasiekti Mokytojo, nors ir trokštų to, šauktų jį vardu ir ieškotų kelių į greitesnį išsilaisvinimą. Jeigu žmogus pasiekė tą pakopą, kurioje rado Mokytojo žodį, betarpiškai jam duotą, ? tai nereiškia, kad jis gavo susitikimo su Mokytoju garantiją, savo elgesio kelyje teisingumo garantiją. Kelias ? tai nenutrūkstantis judėjimas, kur negali būti nė akimirkos stabtelėjimo. Kai tik į kelią, t. y. į paties žmogaus veiksmus, pateko pyktis ar suirzimas, taip visas kelias ir sustojo. Nustojo skambėti jo harmonija ir iš naujo reikia ieškoti, kaip įsijungti į visatos simfoniją, savo kūryba nuskubėjusią pirmyn, kol žmogus stovėjo vietoje. Niekas neturi galimybės kilti visatos pakopomis, jeigu jis sunkus savo sutiktiesiems, jeigu jis piktai aprėkia, nepatenkintas skaito moralus ir nepadeda sutiktam žmogui nurimti, bet sukelia jo protestą ir norą įžeidinėti. Tik tada žmogus gali įžengti į mokinių tarpą, kai jo pagalba žmonėms, jo gailestingumas tampa jo malda, jo auka Dievui, kurį jis mato už varganų skarmalų skausmo. Paprastą gyvenimo dieną mokinys nugyveno tik tada kaip kelio dieną, kaip judėjimo visatoje dieną, kada žinojimo džiaugsmas tapo ne aromatu ar prieskoniu, bet įprasta atmosfera, už kurios ribų jis jau neturi galimybės kvėpuoti ir kurioje švyti paprasti žodžiai: ten, kur aš ? Jis, ten kur Jis ? aš, ten kur kiekvienas sutiktasis ? Jis. Kilti tobulėjimo pakopomis ta prasme, kaip kylama amato pakopomis, ? bepročių kliedesys. Širdies kūryba negimsta kaip ištartų ar neištarų formulių pasekmė. Ji neateina nei per dideles pastangas ar sunkų mąstymą, nei per suvokimą, kad aš ? svari ir didi visuomenės ląstelė. Ji liejasi šviesa ir energija kiekvieną akimirką todėl, kad skambančioje visatos atmosferoje nuolat juda visas žmogus. Ir tai įvyksta ne tada, kai suvokta, kas tai yra Gyvenimas žmoguje ir žmogus Gyvenime, bet kai širdies garsas susilieja su skambančia Džiaugsmo jėga ir gyvenimas tampa ne faktų ir susitikimų virtine, bet aktyvia malda, šventa giesme, kur jau nėra vietos tuščioms smulkmenoms ir irzlumui, bet kur visi kasdieniniai rūpesčiai tėra tik tas neišvengiamas kiekvienam savo sąlyginumas, su kuriuo žmogus turi susitaikyti. Labiausiai kenčia tie, kurie neišmoko kentėti ir atiduoti, bet vien tik reikalauja ir laukia. Eikite dabar, mano mieli draugai, į savo kambarius. Nesidalinkite nuomonėmis, nesistenkite dalintis dvasinių pasiekimų šviesa. Stenkitės išmokti girdėti Tylą ir džiaugtis kiekviena laisvės akimirka, kai galite nurimti išorei ir stiprinti tą Tyrumo atmosferą, kurios trūkumus savyje šiandien stebėjote.
I. išleido savo mokinius ir nuėjo pas profesorių. Liovuška su Eta kaip per rūką parėjo į savo kambarį, atsigulė tarsi apimtas kažkokios ekstazės ir jam atrodė, kad jis jaučia, kaip jo širdyje iškilo ir su meile kiekvienam sutiktajam plačiai atsivėrė ne durys, bet tiesiog vartai, atrodė, kad nepraėjo nė penkių minučių, kai jis atsigulė, o tuo tarpu Jasa atkakliai žadino jį ir siūlė paskubėti, nes Bronskis jau laukia jo valgykloje.
Iškart pašokęs, dar nesuvokdamas, kaip taip greitai galėjo prabėgti naktis, Liovuška, skubėdamas maksimaliu greičiu, po keleto minučių jau atsiprašinėjo Bronskio už savo uždelsimą.
? Na ką Jūs, Liovuška! Koks čia Jūsų uždelsimas. Tai mano nekantrumas, mano troškimas varo mane. O kadangi be Jūsų žiūrėdamas į knygą galiu tik medituoti, tai man reikia atsiprašyti už savo skubėjimą. Šiąnakt ne vieną kartą šmėsčiojo mintis apie mano susitikimo su Jumis stebuklą, apie mano begalinį dėkingumą Jums.
? Stanislavai, brangusis, negąsdinkite manęs. Apie ką Jūs kalbate? Kuo aš čia dėtas? Ką tada man kalbėti apie I. ir kitus, tiek dėl manęs padariusius? Palikime šias kalbas. Aš nuo vakar vakaro nejaučiu turįs širdį, jos vietoje jaučiu vartus, tarsi kiaurai per mane atdarus, kaip skylę. Man atrodo, kad niekas daugiau negali priversti mane jaudintis ir krimstis, net jeigu I. palieptų man tapti beprotnamio prižiūrėtoju ar auginti piktas beždžiones.
Bronskis linksmai nusijuokė, ryškiai įsivaizduodamas Liovušką šiuose abiejuose vaidmenyse, ir tarė:
? Aš ne tik nejaučiu savyje skylės, bet ir patį save beveik praradau ir nežinau, kur mano ribos.
Pajuokavę apie savo pojūčius, draugai vėl nuėjo į Ali kambarį. Ir vėl jie stebėjosi, kai per apsiplovimą nuo jų švarių kūnų bėgo drumzlinas ir tamsus vanduo, tarsi jie ištisas valandas būtų braidę po dykumą per smėlio audrą. Liovuška nustebęs pažiūrėjo į Jasą, ir šis, tarsi supratęs nebylų klausimą, atsakė:
? Kas čia nuostabaus? Juk Jūs dar palyginti taip neseniai buvote labai irzlus. Beveik visuose Jūsų nervų mazguose susidarė sulipusios, kietos sankaupos. Dabar jos tirpsta, o visa jose susikaupusi irzlumo energija išeina į paviršių, panašiai kaip susprogdintas kukudvelkis išmeta iš savo apvalkalo tamsų sporų debesėlį. Nuo Jūsų kūno teka tik drumzlinas vanduo, nes Jūs labai jaunas ir didesnė Jūsų ašarų ir sielvartų dalis ? tik vaikiškas liūdesys. Pažvelkite į nuo Jūsų draugo bėgantį vandenį. Jis beveik juodas, nes jo liūdesys ? gilūs įsisenėję sielvartai ir nusivylimai. Jie sunkiai atsiplauna, nes visas liūdesyje pragyventas gyvenimas tą liūdesį pavertė kietais akmenimis, kurie dabar ne taip lengvai sprogsta ir prasiskverbia pro odą priklausomai nuo to, kaip džiaugsmas veda Jūsų draugą per kasdieninius jo darbus.
Kol Jasa kalbėjo, vanduo vis švarėjo ir pagaliau abu išlipo iš švarių baseinų. Vėl persirengę švariais rūbais, draugai nuėjo prie Ali kambario durų. Bronskiui atrodė, kad jis pajaunėjo daugeliu metų, kvėpavo lengvai, ėjo greitai ir jo širdyje nebuvo nė lašo liūdesio. Pirmą kartą per visą savo gyvenimą jis nejautė sunkio savyje ir suprato, ką reiškia būti laisvam, ką reiškia lengvai pradėti savo gyvenimo dieną.
Kaip ir pirmą kartą, ugninis užrašas sustabdė juos prie durų slenksčio. Bronskis jo nematė, bet turėjo sustoti, nes staiga pajuto kažkokią nenugalimą kliūtį, kuri neleido jam eiti toliau. Dabar jis jau pats suprato, kad jo nepraleidžia ugniniai žodžiai, kurių be Liovuškos pagalbos jis nesupras, bet jų prasmę jam reikia suvokti prieš įeinant į dievišką Ali kambarį. Mintyse nusilenkęs begalinį savo rūpestį ir meilę jiems siunčiančio aukšto globėjo gailestingumui, Bronskis ėmė klausytis Liovuškos verčiamų žodžių:

“Broliai ir draugai! Ne tai laikykite gailestingumu, ką patys duodate arba duodama jums iš pareigos, prievolės, kaip sunki našta, nes tai dar tik samprotavimų stadija, pati artimiausia gyvuliniam egzistavimui.
Gailestingumu laikykite vien tai, ką duodate su džiaugsmu, su švytinčia laime gyventi ir mylėti.
Ne tas myli, kuris neša savo garbės ir ištikimybės pareigą, bet tas, kuris gyvena ir kvėpuoja vien todėl, kad myli ir džiaugiasi, o kitaip net negali.
Ir tokio žmogaus širdies meilė ? ne svaiginanti ir žavinti broga, sukurianti tariamą grožį, bet pats tyras Grožis, nešantis visiems nusiraminimą ir paguodą.
Ten, kur tu ? dabar mano kviečiamas į mokinius ir bendradarbius drauge ? perskaitei mano žodį, ten tu pavertei jį nusiraminimu žmonių širdyse, ten tu pradėjai naują ratą žmogaus širdies gyvenime, nes ten tu padėjai nauju sūkuriu suktis žmogaus centrams.
Pradėkite dieną savo pavyzdžiu supratę, kaip žmogus išsilaisvina iš įsisenėjusių žaizdų ir dėmių, kaip prasikala į naują dienos suvokimą smegenų vagos, kaip jos gali prasiskinti kelią, pasirengti darbui, tapti veiksmu tik tada, kai jas pavergusi jėga, gyvavusi organizme kaip senas prietaras, supuvo ir pasišalino iš jo, išlaisvinusi vietą džiaugsmui.
Džiaugsmas audžia švytinčią dvasios materiją, džiaugsmas įveda žmogų į vienijimąsi su žmonėmis, vadinasi ? su mumis ir su visa visata”.

Jėga, laikiusi Bronskio kojas priklijuotas prie grindų, staiga dingo ir jis lengvai žengė per Liovuškos atidarytas duris. Pirmą kartą Stanislavas pajuto laimę, pilną laimę, kurios karšta banga užliejo visą jo būtybę, švytėjo jam iš kiekvieno kambario daikto. Ir pats kambarys jam šiandien atrodė ypatingai nuostabus ir baltas.
Kai jis pažvelgė į švytintį Liovuškos veidą, tai negalėjo susilaikyti nesušukęs:
? Liovuška, Liovuška, koks Jūs dailus! Aš net negalvojau, kad Jūs galite būti taip nežmoniškai dailus!
? Jeigu čia būtų veidrodis, Jūs ir save pamatytumėte nežmoniškai dailų ir visiškai jauną, Stanislavai, ? atsakė Liovuška, ir net jo balsas buvo kitoks, skambesnis, žemesnis ir melodingesnis už tą, prie kurio buvo pripratęs Bronskis.
Labiausiai juos abu apstulbino knyga, jau atversta, nors vakar Liovuška atsargiai ją užvertė ir kruopščiai uždengė Ali stalą. Kieno rūpestingos rankos atvertė ją? Kieno mylinti širdis aplankė ir palaimino savo gailestingumu jų darbo vietą? Bet nebuvo kada apie tai galvoti. Pradėjęs skaityti, Liovuška nustebo pamatęs, kad ištisas pluoštas lapų po jų skaitytos vietos buvo tarsi sulipęs ir knyga atversta ties antrašte:

“Antrojo sūnaus kelionė, gyvenimas ir pamokos”.

Išvertęs Bronskiui antraštę ir parodęs jam suklijuotus, tiksliau, sulipusius lapus, Liovuška toliau vertė jam knygą:

“Išėjo antras sūnus, kupinas energijos, ilgai ėjo, ieškodamas kelio į baisų miestą. Su kuo besusitikdavo, kam bepasakydavo, visi su baime žvelgė į keleivį ir kalbėjo jam: “Ką tu, drauge, ar gyventi tau nusibodo? Tu ten tik nuo maro numirsi, bet jeigu ir gyvas liksi, tai nuo miestiečių priešiškumo sunyksi. Geriau eik su mumis. Pas mus darbo kiek nori, žemės geros. Mes tau padėsime namą pasistatyti, vesi, gyvensi savo malonumui. Merginos pas mus viena už kitą geresnės. Lik, išmesk iš galvos mintis apie tą nelaimingą miestą. Niekam tu ten nepadėsi, tik save pražudysi”.
Bet neklausė keleivis viliojančių pasiūlymų. Jis visa savo būtybe veržėsi į nelaimingos moters namus ir dar nematęs jos, nepažinodamas mintyse kalbėjo jai: “Miela motina, būk rami. Aš einu pas tave, kaip galiu greičiau, kaip įstengiu. Neliek ašarų. Gyvenimas siunčia tau atleidimą ir paguodą ta forma, kokia tu prašei. Kaip norėčiau surinkti visas tavo ašaras ir pakeisti jas džiaugsmu. Patikėk, tu man būsi motina ir tarnausiu tau taip, kaip tarnaučiau savo tikrai motinai”.
Ir daug, daug naujų minčių permąstė vidurinysis brolis per savo ilgą kelionę. Ne kartą sudrumsdavo jo mintis savo kalbomis žmonės, kuriems jis pasakojo, kur ir ko eina. Ypatingai stipriai jaunuolį paveikė pokalbis su vienu seniu. Sužinojęs, kad keleivio tikslas tapti sūnumi jam nepažįstamai moteriai, senis pasakė:
? Na ir sunkų darbą tu sugalvojai. Paimti auginti svetimą vaiką ? ir tai sunku. Reikia rasti savyje meilę jam kaip tikram, o tai beveik neįmanoma. O čia, suaugusio žmogaus motina! Kaipgi tu, nematęs jos, gali gerbti ją ir mylėti Dievo akivaizdoje? O jeigu ji tau nepatiks? Prieš žmones tu galėsi tai nuslėpti, o prieš Dievą ir savo sąžinę?
Susimąstė jaunuolis ir nežinojo, ką atsakyti seniui. Iš tikrųjų jis ne kartą matė ir girdėjo, kad geri žmonės stengdavosi palengvinti kitiems gyvenimą ir pasiimdavo į savo namus jų vaikus. Bet dažnai jiems tekdavo grąžinti tėvams vaikus, nes vaikai juos dirgindavo, vertė nuolat kalbėti pakeltu tonu ir, be abipusio nepasitenkinimo ir net vaikų ašarų, iš jų auklėjimo nieko neišeidavo.
Kuo toliau ėjo keleivis, tuo stipriau kaip rūdys graužė jo širdį senio žodžiai. Ir negalėjo jis rasti atsakymo, bet tvirtai žinojo, kad savo uždavinio neatsisakys ir neatsitrauks. Ir pradėjo vidurinysis sūnus melstis savo išmintingam tėvui, prašydamas padėti jam suprasti savo kankinantį klausimą ir nurodyti, kaip reikėtų pasielgti. Atsigulė jis pailsėti medžių paunksmėje ir prisisapnavo jam, lyg atėjo pas jį tėvas ir sako:
? Mano gerasis sūnau. Tau atrodo, kad Gerumas ? tai tavo žmogiška savybė. Tik iš tikrųjų tai ne tavo savybė, bet tavyje gyvenančio Dievo savybė. Ji negali keistis priklausomai nuo tų žmonių, kuriems atiduodi savo gerumą, savybių. Ir atiduodi tu jį ne todėl, kad tu taip nori ar nenori, ir atiduodi ne tam, kas yra akimis matomas žmogus, bet tai Šviesai, kuri gyvena kiekvieno sutiktojo viduje, kuri amžina ir nekintanti, kaip ir tavo paties Šviesa, kurią tu pažįsti savyje kaip Gerumą. Jeigu tavo Gerumas liejasi iš tavo širdies kaip Dievo tavyje dalelė, tai ji ir buvo atiduota tai Dievo dalelei, kurią tu galėjai matyti. Ir tada nelieka samprotavimų, kad žmonės, vaikai ar suaugę, gali tau būti “savi” ar “svetimi”, kad jie dirgina, trikdo tavo kasdieninio darbo ir namų harmoniją. Tu ne juos matei, kai juos priglaudei ar jiems padėjai, bet Jam, Vienatiniam, meldeisi, kai bendravai su jais. Ir dabar dėl nieko neabejok. Eik drąsiai ir lengvai pas tą, kurią tavo širdis pavadino motina. Patikėk savo širdies išmintimi ir ramybe, nešk džiaugsmą Tam, kuris gyvena moters apvalkale.
Nuo šios dienos nustok galvoti, kad yra atskiri, atskirai egzistuojantys žmonės. Tėra tik vienatinė pasaulinė siela, gyvenanti visose žemės formose. Nesistenk prisiimti uždavinį nusilenkti savo darbu visoms šioms formoms, bet lengvai ir paprastai melskis Vienatinei Sielai visuose sutinkamuose jos įsikūnijimuose. Sąmyšio ir nepasitikėjimo akimirkomis visada šaukis mane, kad greičiau praeitų tos akimirkos. Kiekviena tokia akimirka užteršia tyrai jėgai išėjimą iš tavo širdies ir tavo širdies paviršius sukietėja ir apauga luobu ir mazgeliais. Kokios trumpos tau beatrodytų prabėgusių abejonių valandėlės, sunkumas, trukdantis išeiti iš širdies gerumui, taip jaučiamas, lyg tarp tavęs ir žmogaus iškiltų pertvara. Eik linksmai. Neatstumk žmonių, neatsisakyk išklausyti jų nuomonių, bet šypsokis kaip vaikiškiems tauškalams, kai matai jų paikumą ir visišką tikrosios daiktų esmės nežinojimą. Tavo gerumas, atiduotas kaip malda, kaip Vienatinio žmoguje pasveikinimas, prasiskverbia ne į tuos matomus apvalkalus, kurie paklūsta mirčiai ir išsiskaidymui, bet į tą Amžiną, kuris nekinta ir kurį tu šlovini džiaugdamasis, kad galėjai atiduoti sutiktajam savo Gerumą. Gyvenk savo darbo dieną lengvai visur, kur tave sustabdys tavo susitikimas, ir žinok, kad diena buvo, jeigu tavo pasisveikinimo šypsena padėjo prasiplėsti ir šviesiau suspindėti Vienatiniam visatoje nuo tavo susitikimo su žmogumi. Nesvarbu, kaip praplatėjo suspindėjęs Vienatinio ratas žemėje. Nesvarbu, kuo padėjai žmogui plačiau išreikšti Jį, ? svarbu, kad tavo Gerumas sužadino veiklai kaimyno Gerumą.
Gyvenk nuo šiol ne laiko ir vietos ribose, kur viskas paklūsta kaitai, išsiskaidymui ir mirčiai, bet visoje visatoje, visur sveikindamas Nekintantįjį, kuris gyvena kiekvienos matomos formos viduje. Būk palaimintas, išlaikyk ramybę visomis gyvenimo aplinkybėmis ir perduok kiekvienam ? be žodžių ir pamokymų ? savo maldą Jo Vienatiniam. Priešais tave nesuskaičiuojami pasauliai, kurių tu nematai. Ir visuose šiuose pasauliuose gyvena nesuskaičiuojama formų gausa. Niekada nepamiršk palaiminti visus pasaulius ir pasiųsti pasveikinimą kiekvienam šviesiam broliui, kur jis begyventų ir kokia bebūtų jo darbo ir veiksmų forma. Tavo malda, tavo pasveikinimas žmogaus ugniai nepriklauso nei nuo vietos, nei nuo laiko, bet vien tik nuo tavo tyrumo, bebaimiškumo ir gerumo.
Prabudo vidurinysis brolis lyg gyva rasa nupraustas, taip jam tapo lengva ir linksma. Visos jo abejonės jam atrodė juokingos, ir nuėjo jis toliau, žvelgdamas į sutiktus žmones visai kitomis akimis. Matyt, ir žmonės ėmė kitaip žiūrėti į jaunuolį, nes niekas jau nebekvietė jo į savo namus ir nevadino jo daugiau nei keistu, nei stebinančiu. Niekas neįkalbinėjo likti ir atsisakyti planų eiti į baisųjį miestą. Pripažino jo uždavinį ir tik dar malonesni tapo jam žmonės, vis dažniau kieno nors gailestinga ranka įbrukdavo jam kuklų ryšulėlį, o lūpos droviai sušnibždėdavo: “Paimk, dėl Dievo. Atleisk, kad nedaug, bet gal pravers”. Ir dažniausiai tai būdavo puikios merginos arba visiški seniai.
Pagaliau vidurinysis sūnus priėjo miestą, susirado namus, kuriuose nusprendė tapti pagalba ir džiaugsmu savo įmotei. Įžengė jis į šiuos namus, tvirtai atsimindamas tėvo žodžius, pasakytus jam per sapną.
Vos įėjęs į kiemą, jis iš karto pamatė prieangyje sėdinčią moterį, dar neseną, su ligos ir širdgėlos iškamuotu veidu.
? Sveika, motina, aš atėjau pas tave vietoje prarasto sūnaus. Priimk mane vietoje jo ir leisk padėti tau darbuose.
? Eik su Dievu, jaunuoli, ar supranti ką kalbi? ? išsigandusi atsakė moteris. ? Mano namai užkrėsti, liga persimetė į mūsų kvartalą. Tiesa, šį kartą mirė nedaug žmonių, bet liga tęsiasi jau daug savaičių ir mirtinai išsekina žmones. Išeik greičiau. Neturiu jėgų net kalbėti su tavimi. Aš nieko negaliu tau duoti, nes ten, kur atėjo liga, viskas pavojinga, viskas užkrėsta.
Kalbėdama moteris sunkiai kvėpavo ir tardama paskutinius žodžius taip susvyravo, kad vos neparkrito. Jaunuolis akimirksniu nusimetė kuprinę nuo pečių, paėmė moterį ant rankų ir tarė:
? Nieko nebijok, motina. Tik pasakyk, kur tave nunešti, ir būk rami. Aš laiku atėjau tave išslaugyti.
Šiaip taip pakėlusi ranką, moteris tylomis parodė jaunuoliui duris į kambarį. Jos veidu ritosi ašaros, kai jaunuolis paguldė ją į, matyt, jau seniai nebeklojamą lovą. Oras kambaryje buvo sunkus ir tvankus, ant grindų, taip pat seniai nešluotų, buvo daug šiukšlių. Jaunuolis atidarė langą ir, šypsodamasis verkiančiai moteriai, pats buvo visiškai ramus.
? Neverk, motina, aš tau sakiau, kad atėjau išslaugyti. Štai dabar pamaitinsiu tave. Tarsi žinojo geri žmonės, kad greitai prireiks man jų gėrybių. Tuoj išvirsiu tau pieniškos košės ir kiaušinį. Tik pasakyk, kur tavo krosnis? ? paklausė jaunuolis, dairydamasis aplink ir niekur nematydamas nieko panašaus į krosnį.
Moteris parodė jam į sunkią, margą užuolaidą, tolimesniame kambario kampe. Atitraukęs ją, jaunuolis pamatė mažą krosnelę, greta malkas ir krūvą šiukšlių. Greitai užkūręs ugnį, išvirė valgį, pavalgydino ligonę, kuri pavalgė ir tuoj pat užmigo. Pasinaudojęs jos miegu, svečias sutvarkė kambarį, išnešė šiukšles ir kibirus su užsistovėjusiu vandeniu, sutvarkė prieangį ir atsisėdo prie lovos laukti prabundant savo įmotės.
Jo mintys grįžo prie tėvo žodžių. Jis prisiminė savo gimtuosius namus, palygino tėvo žodžius su jo paties gyvenimu, metai po metų įdėmiai peržvelgė tėvo elgesį ir įsitikino, kad pats tėvas gyveno būtent taip, kaip jam kalbėjo sapne. Jis stengėsi prisiminti suirzusį ar piktą tėvo veidą, nors vieną žodį, ištartą pakeltu tonu, bet nieko, be nuolatinių malonių žodžių, geraširdės šypsenos, kartais šmėstelėdavusios su humoru, prisiminti negalėjo.
Jis ėmė įdėmiai apžiūrinėti miegančios veidą. Kiek daug kančios ir nerimo buvo šiame senstančiame veide! Jaunuolis iš visos širdies pagailėjo vargšės moters ir mintyse pasakė sau: “Mylėsiu tave visa širdimi, gyvensiu pas tave, lyg mano tėvas būtų greta su manimi, lyg svarbiausias mano gyvenimo reikalas ? pakeisti tau sūnų ir pažadinti tavyje džiaugsmą. Gyvensiu greta tavęs taip, kad tavo širdis pailsėtų, kad išsiplėstų Šviesa tavyje. Stengsiuosi perduoti tau tvirtumą ir tikėjimą, kad mano tėvas greta, kad jis mato ir girdi viską, ką mes darome. Nuoširdžiai tarnausiu tau, ir tu įsitikinsi, kad ne tik kraujo ryšys džiugina žmones. Įsitikinusi ir pati rasi naują gyvenimo tikslą ? atiduoti žmonėms paprastą gerumą. Tada aš eisiu toliau, ir nereikės tau nei ramentų, nei atramos. Jie reikalingi žmogui tol, kol jis galvoja apie save. Kai tik nustoja galvoti apie save ir per kiekvieną susitikimą pirma jo mintis būna sutikto žmogaus reikalai, nuo tada lengvai ir linksmai teka jo dienos ir džiaugsmas skamba širdyje.”
Sūnui grimztant į savo mintis, jos vis labiau susiliejo su tėvo mintimis ir jam ėmė atrodyti, kad ne jis pats sau kalba, bet vėl jo tėvas siunčia jam laiminantį žodį. Ir toks džiaugsmas, tokia ramybė užpildė visą jaunuolio būtybę, kad jam atrodė, jog laimingesnės dienos jis nepatyrė per visą savo gyvenimą. Jis nusišypsojo kelyje sutiktų žmonių nuomonėms apie sunkų ir baisų žygdarbį, kurio jis imasi. Savo dabartinį gyvenimą jis prilygino ne žygdarbiui, bet pergalingam džiaugsmui.
Jis vėl pažiūrėjo į miegančios moters veidą ir pastebėjo, kad jo išraiška ėmė keistis. Vietoje liūdesio ir nerimo veide atsirado susitaikymas ir ramybė, ta ramybė, kuria prasideda džiaugsmas. Nespėjo jaunuolis nusistebėti tokia permaina, kai moteris sujudėjo, atsimerkė ir su šypsena ištiesė ranką.
? Nejaugi tai iš tikrųjų? Nejaugi tu greta manęs, mano sūnau?
? Aš seniai saugau tavo miegą, motina. Paskutiniu momentu man pasirodė, kad tu geriau jautiesi, kad liga mažiau kankina tave.
Ligonės veidu šmėstelėjo nusivylimas, vėl jį užgulė liūdesio debesis, bet ji iš visų jėgų kilstelėjo, ištiesė svečiui rankas ir tarė:
? Atleisk man, kvailai. Nuo sūnaus mirties dienos pirmą kartą susapnavau jį. Ir mačiau jį kaip gyvą, tad net sumaišiau jį su tavimi ir prabudusi ne iš karto supratau, kur baigėsi sapno iliuzija ir kur prasideda tikrovė. Todėl aš ne iš karto nusišypsojau tau, tokiam geram ir meiliam. Bet tu juk pats supranti, kas yra motinai tikras sūnus. Ateityje pasistengsiu būti tau dėkinga, kaip tik sugebėsiu.
? Na, ką tu, motina. Negalvok apie dėkingumą man, kaip negalvok ir apie sūnaus mirtį. Tu tik įsivaizduok, kad jis gyvas ir galvoja apie tave lygiai taip pat visą laiką kaip ir tu apie jį. Bet kaip jam nuolat žiūrėti į tavo ašaras, į tavo nerimą, į tavo kančias? Tu nepagalvojai, bet jeigu susimąstysi, tai išeis, kad tavo sūnus kaltas dėl tavo kančių. Apverkdama jį, tu jį kaltini dėl savo nelaimės. Ir visos tavo ašaros taip ir teka srautais per jo dabartinius reikalus ir viską paženklina širdgėlos ženklu. O iš tikrųjų tai tau vertėtų visiems kalbėti, koks jis buvo tyras ir šventas savo meile tau, kaip rūpinosi tavimi, kaip stengėsi kiekvieną tavo dieną pripildyti linksmumo ir ramybės. Stenkis dabar įrodyti visiems, kad jis neveltui gyveno šalia tavęs, kad tavo širdyje liko amžina atmintis apie jo darbus tau ir kad ne ašaromis ir liūdesiu tu nori padėkoti jam už jo gyvenimą su tavimi, bet savo darbu dėl artimųjų. Tuo laimingu ir ramiu darbu, kurio jis nebaigė, taip anksti išeidamas, bet kurį už jį padarysi tu. Galvok apie jo išlaisvinimą, apie tai, kad tu padedi jam išsilaisvinti, o ne apie savo liūdesį. Kiek tu beklausinėtum Motiną-Gyvenimą ir visus Išminčius, kodėl, už ką numirė tavo sūnus toks jaunas, ? tu negalėsi gauti atsakymo, nes akys, kurios verkia, negali pamatyti tiesos. Verkia visada dėl savęs, nors ir nuoširdžiai galvoja, kad verkia dėl kitų.
? Man niekada neatėjo į galvą mintis, kad mano ašaros gali apsunkinti sūnų ir trukdyti jam, bet dabar, mano drauge, man tarsi nušvito, kaip žaibas perskrodė mintis, kad tarp žmonių egzistuoja gyvas ryšys, nors jie ir nemato vienas kito. Ačiū tau. Būk man sūnumi, kurį man atsiuntė likimas. Ne kartą galvojau, kad jeigu Gailestingumas atsiųstų man jaunuolį, kuris panorėtų būti mano sūnumi, aš žinočiau, kad man atleista, kad galiu tikėtis išpirkti visą savo gyvenimo netiesą. Naujai stengčiausi mylėti atsiųstą sūnų, naujai perduoti jam visas širdies ir minčių jėgas, jo asmenyje šlovinčiau Dievo pasaulį, o dabar, kai tu atėjai, aš niekuo, be savo ilgesio ir ašarų, nepasitikau tavęs, ? vis tebeverkdama kalbėjo moteris.
Švelniai paglostė sūnus jam ištiestas rankas ir atsakė:
? Kaip tu beprabudai, ? laikas jau prabėgo ir nusinešė tavo poelgį. Jeigu šią akimirką sakai, kad dvasia supratai, kaip reikia elgtis gyvenime, kam mums su tavimi tiek daug kalbėti apie praeitį? Kelkis, sveik ir abu kiekvieną dieną į visus savo veiksmus įnešime įsitikinimą, kad kaip tik šis eilinis darbas ir yra pats svarbiausias ir pagrindinis. Gyvensime taip, sutelkę dėmesį ir gerumą, o visa kita tegul klostosi kaip galima geriau visiems. Neleiskime laiko veltui žodžiams. Matau, kad nėra malkų ir vandens. Pasakyk, kur juos rasti, kad galėčiau išvirti košę.
? Aš viską tau paaiškinsiu, bet pasakyk, kuo tu vardu? Mano brangus sūnus buvo Borisas.
? O mano vardas Glebas. Vadinasi, aš tavo sūnui brolis, ? nusijuokė jaunuolis.
? Kaip keista, mano naujas ir brangus sūnau Glebai, ? susimąsčiusi tarė motina. ? Nuo pat vaikystės mano Borisas vis kalbėdavo, kad jis tikrai turės brolį Glebą, bet aš nepagimdžiau jam brolio, o Motina-Gyvenimas pasiuntė jam Glebą tik tada, kai jo paties jau nėra.
Ir ašarų upeliai tekėjo moters skruostais.
? Vėl tu, motina, verki, o juk jam, Borisui, dabar turbūt skaudu. Ir noras jo išsipildė, ir tu dabar ne viena, o vis negali pasiųsti jam džiaugsmingos sveikinimo šypsenos, kad jam būtų lengviau. Kaip galvoji? Mes tik ką nusprendėme gyventi linksmai, kad kiekvienam šalia mūsų būtų paprasčiau, lengviau ir linksmiau, o štai tą, kurį vadini pačiu artimiausiu ir mieliausiu, vėl nuliūdinai, apsunkinai jo kelią, iš savo ašarų supylusi naują balą po jo kojomis.
? Daugiau neverksiu, Glebuška. Štai, matai, ten toliau ? malkinė. Ten sudėtos malkos, tik sukapoti reikia smulkiau, o kai pasuksi už malkinės, pamatysi upelį su mažu kriokliu. Jame puikus vanduo. Ir vaizdas ten ? neatsižiūrėsi, Borisas jį labai mėgo.
Glebas pasiėmė kibirus ir apsimetė, kad nepastebi, kaip tardama sūnaus vardą motina slapčia nušluostė ašarą…
Ir pradėjo bėgti ramios Glebo dienos. Po kiek laiko jis sutvarkė visus namus, pataisė stogą, atgaivino visą ūkį, o ir motinos sveikata diena po dienos vis gerėjo. Vis rečiau ir rečiau liejosi jos ašaros, vis labiau linksmėjo jos veidas, vis žvaliau skambėjo jos balsas. Bet per miestą ir ją pačią užgriuvusios nelaimės metus atsiradęs įprotis bijoti žmonių, dar buvo labai gajus…
Nemažai pastangų dėjo Glebas, kovodamas su motinos baime, bet visgi įveikė ir šią kliūtį ir įkalbėjo ją atverti vartus, atidaryti visą laiką uždarytas duris bei langus ir leisti žmonėms užeiti pas juos.
? Pagalvok, motina. Dėl ko tu gyvenai šią dieną? Kad bijotum? Tada tu drąsiai gali nebeužimti vietos žemėje. Tu bijai, vadinasi, vaikštai su mirtimi, o ne su gyvenimu. Tu savo gerumo su pasisveikinimu neperdavei nė vienam žmogui ? vadinasi, vien tik mirtis gyveno tavyje, o tu joje. O tavo pasisveikinimas su žmonėmis turi būti: Gyvenimas su Dievu ir dėl Dievo. Jeigu nebuvo tokio pasisveikinimo su žmonėmis, nieko, be mirties, tau ši diena neatnešė, tai ko tau jos bijoti? Bijoti jos tau nėra ko, nes tu ir negyvenai šią dieną.
Po truputį, išgyvendama visas baimės stadijas, ne kartą apimta nusivylimo dėl drąsaus savo naujojo sūnaus elgesio, be baimės vaikščiojusio po užkrėstą miestą, priekaištaudama Glebui, kad likimas pasiuntė jį jai į pagalbą, o jis apie ją net negalvoja, per didelį vargą ir kančias laisvinosi motina iš ją deginusių baimės gniaužtų.
? Aš ir įsivaizduoti negalėjau, kokia laimė gyventi žemėje, kai širdis laisva nuo baimės, kaip lengva ir ramu dirbti, ? pasakė vieną kartą Glebui motina. ? Kai tu man kalbėdavai, kad svarbu tik tai, ką ir kaip darai dabar, man atrodydavo, kad tu tiesiog dar vaikas ir tavo galvoje tėra tik vaikiškos mintys, kad svarbiausia rimtam ir praktiškam žmogui ? pasirūpinti savo ir artimųjų rytojumi. Neseniai aš supratau, apie ką tu kalbėjai tvirtindamas, kad gyvenimas ? tai “dabar”. Tik tas tavo “dabar” paaiškino man, kaip reikia išlaisvinti širdį ir mintis, valyti jas būtent šią akimirką, nes būsima akimirka gimsta tik iš dabartinės.
? O dabartinė temdo tas akis, kurios verkia, ir neleidžia joms aiškiai matyti, ? nusijuokė Glebas, apkabindamas motiną.
? Ne, sūneli, akys jau neverkia ir aiškiai mato, ką joms daryti, kad taptų džiaugsmo jėga.
Bėgo dienos ir mieste atsirado daug motinos ir jos naujo sūnaus draugų. Nebuvo prašymo, kurį atstumtų vaišingi jų namai. Nebuvo širdies, kuri būtų išėjusi nepaguosta iš anksčiau ašarose ir liūdesyje skendėjusių namų, dabar tapusių ramybės namais. Kiekvienas, išeidamas iš jų, galvodavo: “Štai, pagaliau radau sau ištikimus draugus”.
Ir daugelio naujų Glebo pažįstamų širdyse tarsi tirpo kažkokios pertvaros, trukdžiusios jiems iki šiol būti paprastais žmonėmis. Vieni anksčiau galvodavo, kaip išlaikyti savo pranašumą susitikus su žmogumi, kiti stengdavosi iš visų jėgų būti naudingi savo artimui, treti tvirtai tikėjo į Dievą ir norėjo mokyti visus sutiktuosius, kaip jiems reikia gyventi, tik pagal savo idealus vertindavo kiekvieną sutiktąjį, ketvirti, stengdamiesi neleisti laiko veltui, kiekvienu savo žodžiu ir veiksmu siekė auklėti žmones, galvodami, kad būtent tai didžiausias jų nuopelnas, o paprastas ir lengvai paduodamas gerumas nesiliejo iš jų širdžių. Vis kas nors trukdė jam lietis. Ir tik nuo susitikimo su Glebu daugelis suprato, kad ne sutikti žmonės trukdė jiems būti geriems, o juose pačiuose gulėjo sąlyginumų plokštės, ant kurių jie patys piešė vienokius ar kitokius savo sutiktųjų atvaizdus, matydami žmonėse ne Amžiną, bet laikiną.
Kiekvienoje širdyje tapdavo šviesiau ir linksmiau, kai tik ji pamatydavo, kas trukdė jos pačios santykių su žmonėmis paprastumui. Daugelis, anksčiau kalbėję: “O iš kur paimsi tą džiaugsmą?” ? dabar šypsojosi savo ankstesniam neišprusimui, kuris buvo vienintelė jų nepilnaverčiai išgyventos dienos priežastis.
Glebo mintys dažnai grįždavo prie išsiskyrimo su broliais. Dėl vyriausiojo brolio jis nesijaudino. Jis nuolat matydavo jo nepajudinamą ramybę visomis gyvenimo aplinkybėmis, pats jautė ir susitikus su kitais pastebėdavo, kaip greta Aleksandro stiprėdavo kito žmogaus ramybė. Jis buvo įsitikinęs, kad vyriausiasis brolis ne tik atliks uždavinį, bet ir viršys jį.
Bet mintys apie jauniausiąjį brolį, gražuolį dainininką, trikdė širdį, teikė vienintelį rūpestį. Kaip gyvens gražuolis berniukas vienas dideliame mieste? Ar jo nuostabi daina bus pakankama priemonė vienytis su žmonėmis? Juk ne visi mėgsta dainas, ne visiems jos reikalingos ir ne visi gali atsiliepti į šią meilės kalbą.
O jauniausiasis brolis, pirmas išėjęs, paskutinis priėjo didelį, nepažįstamą miestą. Jis ėjo ilgiausiai, nes jau pačią pirmąją naktį sutiko tris benamius pakeleivius, prie kurių ir prisijungė.
Nespėjo jis nueiti nė penkių varstų, kai nakties tamsoje išgirdo tylų verksmą, kaip jam pasirodė, vaiko. Sustojo keleivis, įsiklausė ir, išsukęs iš didžiojo kelio, nuėjo pakelės medžių link. Priešais jį išbėgo nedidelis šuniukas, apuostė jį, pašoko, palaižė jam ranką ir užkaukęs nubėgo į priekį tarsi kviesdamas sekti iš paskos. Eidamas paskui šunį, po kažkokiu žydinčiu kvapniu krūmu pamatė kokių dešimties metų mergaitę, ant kelių laikančią šalia gulinčio berniuko galvą ir graudžiai verkiančią.
? Ko tu verki, miela mergaite? ? paklausė jis pasilenkdamas prie mergaitės ir švelniai glostydamas jos galvą.
? Mano broliukas miršta, pažiūrėk, jis jau nieko man neatsako. O be jo ir aš, ir mūsų šuniukas Baltukas taip pat numirsime. Mes tik iš to ir gyvenome, kad mano broliukas grojo smuiku, aš dainavau ir šokau, o Baltukas šokinėjo ir rodė fokusus, kurių mudu su broliu jį išmokėme. Šiandien mums nepasisekė. Mes nieko neuždirbome ir niekas nepasiliko mūsų nakvoti. Galvojau, kad mes suspėsime, kol šviesu, pasiekti miestą, bet broliukas taip nusilpo, kad vos paėjo, ir naktis užklupo mus čia.
Visa tai mergaitė kalbėjo verkdama ir vos buvo galima suprasti jos lemenamus žodžius. Keleivis atsisėdo ant žemės greta jos, patiesė savo šiltą apsiaustą, paguldė ant jo vargšą berniuką, padėjo jam po galva savo mažą pagalvėlę, kurią tėvas liepė pasiimti iš namų ir kurios jis nenorėjo imti, laikydamas kelioninę pagalvėlę bereikalingu prietaru. Dabar jis nusišypsojo, dėdamas ją berniukui po galva, padėkojo mintyse tėvui, kuriam teko du kartus pakartoti savo žodžius.
Įsiklausydamas į silpną, bet lygų berniuko kvėpavimą, jis švelniai paaiškino vis dar tebeverkiančiai mergaitei:
? Neverk, mergaite, tavo brolis nemiršta, jis tiesiog nusilpo iš bado bei nuovargio. Aš turiu pieno, duonos, kiaušinių. Tuoj mes visi būsime sotūs. Tu dabar išgerk šalto pieno, užkąsk duonos ir pamaitink Baltuką. Aš pabandysiu parinkti sausuolių ir šakų, užkursime laužą, išvirsime tavo broliui ir mums visiems košės. Pamiršk savo sielvartą. Dabar aš su jumis ir viskas bus gerai. Tu juk drąsi mergaitė, štai ir rodyk visiems pavyzdį, neverk, o tai prabus tavo brolis ir taip pat pradės verkti, Baltukas, kaip matai, ir be to kaukia. Būk tvirta, nusišluostyk ašaras ir greičiau pamaitink šuniuką ir pati pavalgyk.
Jaunuolis atsistojo eiti rinkti žagarų laužui, bet jį sulaikė už skverno maža vaikiška rankutė.
? Tave pas mus Dievulis siuntė? Tu juk angelas sargas? Tu juk dabar neišeisi nuo mūsų? Nepaliksi musų vienų? ? baukščiai klausinėjo mergaitė.
Linksmai nusijuokė jaunuolis iš vaiko naivumo, paspaudė virpančią rankutę, paglostė galvelę ir atsakė:
? Tikėk, iš visos širdies tikėk, stipriai, iki galo patikėk, kad nėra pasaulyje pamestų vaikų. Visi ras savo laimę, jeigu sąžiningai dirbs. Tikėk, kaip sugebėsi. Nesvarbu, kas aš pats, svarbu, kad susitikimas su manimi atnešė tau džiaugsmo ir kad tu ir tavo brolis tapote žvalesni, linksmesni, laimingesni. Valgyk, maitink šuniuką ir apie nieką daugiau negalvok. Jeigu aš pasakiau, kad einu malkų, aš jų rasiu ir mes virsime vakarienę. Tik žiūrėk, neverk.
Greitai naktinis globėjas grįžo su malkomis, linksmai įsidegė laužas, sušildė vaikus bei šunelį, ir kai prabudo berniukas, košė jau buvo išvirusi.
Alkanas berniukas iš nuostabos ilgai negalėjo suprasti, kad karštą košę su sviestu mato ne sapne. O pats angelas sargas, nenorėjęs imti į kelionę maisto atsargų, buvo dėkingas broliams, pasiekusiems savo, ir džiaugėsi ne mažiau už alkanus vaikus.
Kai sušildyti ir sotūs, į šiltą apsiaustą susupti vargšai keliaujantys muzikantai užmigo kartu su savo šuniuku, prisiglaudę prie savo išgelbėtojo, pats išgelbėtojas ėmė apgalvoti savo tolesnių veiksmų planus. Kaip laiku šis pirmas susitikimas! Niekam jis negalėtų būti naudingesnis savo lyra ir dainomis kaip šiems elgetaujantiems vargšams.
Prisiminė namus, tėvą, linksmą vaikystę, savo sesutę. Kaip dažnai jis stengėsi išmokyti ir pralinksminti ją savo dainomis! Bet kiekvieną kartą ji su apmaudu pertraukdavo jį sakydama, kad vaikiškos pramogos jai nusibodo, kad jų namuose tiek daug dainuoja ir juokiasi, kad jai jau įgriso ir dainos, ir juokas.
Prisiminė jis tėvo žodžius, kuriuos šis dažnai tardavo žiūrėdamas į paniurusį dukters veidą: “Vargšas kūdiki! Tik piktiems nereikia nei dainų, nei juoko”.
Prisiminė keleivis, kaip kamavosi tėvas, matydamas amžinai paniurusį dukters veidą. Dabar, nurimusių ir jo paguostų benamių našlaičių apsuptas, jis prisiminė savo paskutinį pasimatymą su seseria, savo liūdesį ir ašaras dėl išsiskyrimo su ja, mylima, savo širdies skausmą, nusivylimą ir smūgį nuo sesers žodžių.
? Ak, jeigu galėčiau visą gyvenimą nešti žmonėms nusiraminimą ir džiaugsmą, kaip šią akimirką. Jeigu žmonių mintyse liktų pasitikėjimas ir žvalumas nuo susitikimo su manimi, kaip šiose dviejose širdelėse, taip prigludusiose prie manęs šią pirmąją naktį. Tebūna palaimintas mano susitikimas! Teka saulė! Aš apdainuosiu šį pirmąjį susitikimą, tegul mano žodžiai skrenda į pasaulį, gal kam nors taps lengviau nuo mano dainos. Išgirsk mane, mano išmintingas tėve, palaimink ir nukreipk į naują gyvenimą!
Ir, paėmęs savo lyrą, pažvelgęs į ramiai prie jo kojų miegančius vaikus bei šuniuką, jaunuolis uždainavo, sveikindamas savo daina auštančią dieną. Atrodė, kad jis viską pamiršo. Šią akimirką jis visa minties jėga gyveno vien tik grožyje, jis meldė tik vieno: gyventi, jungiant žmones grožiu, žadinant jo poreikį širdyse, poreikį dirbti harmoningai.
Baigęs dainą keleivis apsidairė aplink ir pamatė, kad iš abiejų pusių prie jo klūpo vaikai, sudėję rankutes maldai, o prie pat jo kojų, ant užpakalinių letenėlių atsistojęs ir judindamas priekines, stovi šuniukas. Linksmas keleivis jau norėjo nusijuokti, bet išgirdo mergaitės žodžius:
? Dabar, dėde, tai jau tikrai žinau, kad tu angelas sargas. Tik angelai gali taip dainuoti. Ak, jeigu mes išmoktume iš tavęs šią dainą! Tada žmonės tikriausiai visada duotų mums duonos ir neišvarytų nakčiai iš savo namų. Kaip tu galvoji, Monkai, ar galėčiau išmokti šią dainą? ? kreipėsi ji į brolį.
? Ne, Fani, taip dainuoti tu niekada negalėsi, ? atsakė berniukas, ? bet tu nenusimink, aš visą dainą įsiminiau ir galėsiu ją griežti žmonėms smuiku, o dėdė pasakys tau žodžius ir tu dainuosi ją savaip. Dėde, ar angelai nesupyks, jeigu mes dainuosime pagal tavo žodžius? ? labai rimtai paklausė jis netikėtą pakeleivį.
? Naivūs mano vaikučiai, neįsikalkite sau į galvą pasakų, ? linksmai atsakė šis Monkui. ? Gyvenimas ne pasaka, ir jūs labai gerai tai žinote iš savo pačių patirties, nors ir trumpos, bet liūdnos. Aš toks pats žmogus kaip ir jūs, aš taip pat neturiu namų kaip ir jūs ir toks pat klajojantis muzikantas kaip ir jūs, be pinigų ir be duonos. Gyvenimas, kuris visada žino, ką jis daro, pasiuntė jums mane, o man jus, kad mes lengviau ir paprasčiau gyventume pasaulyje. Išmeskite iš savo mielų galvelių visokius kliedesius apie keliaujančius ir vaikus gelbstinčius angelus ir tvirtai tikėkite, kad visas jūsų išsigelbėjimas, kaip ir visas jūsų gyvenimas, jūsų pačių rankose. Jeigu būsite žvalūs, neverksite nuo sunkaus darbo, o linksmai dirbsite, jūsų gyvenimas bus pats laimingiausias. Neleiskime laiko veltui, pririnkime malkų, dar turiu kavos, liko pieno, išsivirsime pusryčius ir nuspręsime, kaip mums toliau gyventi. Šiandien Monkas turi ilsėtis, bet rytoj jau išeisime į didįjį kelią. Aš tikiu, kad mes šiek tiek uždirbsime ir nebadausime. Per šią poilsio dieną mes sudarysime naują programą, po pusryčių gerai apgalvosime ją, o dabar ? prie darbo.
Linksmai pakilo nauja muzikantų trupė rinkti kankorėžių ir žagarų laužui, nes naktį matyti pakelės medžiai pasirodė esą nedidelis miškelis. Laikas vaikams ir iš paskos bėgiojusiam Baltukui prabėgo kaip pati linksmiausia šventė. Jiems atrodė, kad laimingesnio ryto dar nebuvo. Pamaitinęs savo naująją šeimą, jaunuolis pasakė:
? Nagi, broliuk, pagrok mano dainą savo smuiku, pažiūrėsiu, ar tu gyreisi, ar iš tikrųjų esi meistras.
? O, dėde, jeigu pažinotum Monką, tu taip nekalbėtum, ? priekaištaudama sušnibždėjo Fani.
Berniukas tylėdamas išsiėmė savo smuiką, tikrą, didelį suaugusio žmogaus smuiką, ypatingai švelniai suderino, paglostė jį tarsi gyvą būtybę ir, nustebindamas jaunuolį savo rimtumu, pasakė:
? Tai tėvo smuikas. Jis puikiai griežė, bet man sakydavo, kad aš griežiu geriau už jį. Kartais, kai aš grieždavau, jis verkdavo ir kalbėdavo: “Dieve mano, kuo aš nusikaltau prieš tave, kad neturiu galimybės leisti mokytis šį genialų vaiką?” Kadangi Fani sako, kad tu angelas sargas, tai tu pats suprasi, ar teisus buvo mano tėvas ir ar man reikia kur nors mokytis.
Monkas pradėjo griežti, ir keleivis iš karto atpažino tą dainą, kurią jis dainavo ryte, pasitikdamas saulę. Bet jo ausiai ji skambėjo keistai. Jis kaip autorius pripažino, kad daina buvo ir ta, ir ne ta. Berniukas griežė ją taip originaliai, kad ji dainininkui dabar atrodė kur kas geriau perteikta. Sunku buvo patikėti, kad šie garsai liejasi iš po mažų berniuko pirštelių, o ne iš stebuklingos būtybės dūdelės, dainuojančios žmogaus balsu. Tik žodžių betrūko Monko melodijai. Ji užpildė jaunuolio širdį. Jis sėdėjo susižavėjęs, neatitraukdamas žvilgsnio nuo rimtos, susitelkusios, gležnos, įsigilinusio į save berniuko figūrėlės. Kai mažasis muzikantas baigė griežti, jis droviai pažvelgė į savo globėją ir vėl tyliai paklausė:
? Kaip tau atrodo, angele sarge? Ar vertas aš mokytis? Ar tave Dievas atsiuntė mums, kad tu taptum mūsų abiejų globėju ir padėtum mums su seseria tapti artistais? Jeigu tu žinotum, kaip dainuoja ir šoka Fani, tu tikriausiai būtum mums gailestingas. Leisk, aš tau dar pagrosiu, o Fani padainuos ir pašoks. Gal bent ji tau pasirodys verta mokytis, brangus, gailestingasis angele sarge.
Sujaudintas iki pat širdies gelmių, jaunuolis pašoko, kaip plunksnelę pakėlė berniuką, priglaudė prie krūtinės ir keletą kartų karštai pabučiavo:
? Tu ne tik puikus smuikininkas, tu nuostabus muzikas, mano brangus berniuk, mano džiaugsme, nepelnytai man gyvenimo atsiųstas nuostabus susitikime. Aš tau pažadu, kad tu mokysiesi pas geriausią mokytoją, nors dėl to tektų ir jūrą perplaukti.
Jis atsisėdo, pasisodino sau ant kelių berniuką ir mergaitę su šuniuku, ir, glostydamas visus tris savo rastinukus, tęsė savo mintį:
? Visų pirma, mano brangūs vaikai, atsiminkite tvirtai, kartą ir visiems laikams: aš toks pats žmogus kaip ir jūs ir lygiai taip pat kaip jūs niekada nemačiau angelų ir nebuvau jų kompanijoje. Dabar aš jūsų vyriausias brolis ir turiu atstoti jums tėvą, kaip sugebėsiu ir mokėsiu. Tuo šis klausimas išspręstas. Gyvenimas ne pasaka, visi žemėje dirba, dirbsime ir mes. Tikiuosi, kad kartu su manimi jums bus lengviau ir linksmiau. Dabar mes pamąstysime, kokią paruošti programą, kad ji patiktų žmonėms ir visada turėtume duonos bei nakvynę po stogu. Didžiuoju keliu mes nueisime iki artimiausio miestelio, kur apsistoja pakeleiviai, ir ten suruošime savo pirmąjį pasirodymą, kurį dabar aptarsime ir sugalvosime.
Trys artistai gan greitai prisiderino vieni prie kitų, tik ketvirtajam, Baltukui, teko skirti daugiau dėmesio. Galų gale stropus šuo suprato visas savo vaidmens detales ir naujai susikūrusi trupė, leidusi Monkui pailsėti, patraukė į kelią.
? Dėde, palauk, ? sustabdė visus Fani. ? Jeigu tu sakai, kad tu ne dėdė angelas, ir nenori, kad mes tave taip vadintume, tai pasakyk mums savo žmogišką vardą, o tai niekas nepatikės, kad tu mūsų brolis.
? Mano vardas Apolonas, vadinkite mane broliu Apolonu, kaip mane vadindavo mano šeimoje, ? atsakė jaunuolis skubindamas vaikus, nes saulė jau buvo aukštai.
Artimiausiame miestelyje nauja muzikantų šeima turėjo didelį pasisekimą. Buvo turgaus diena, dauguma buvo gerai nusiteikę dėl pavykusio turgaus ir dosniai apdovanojo už dainas bei šokius gražius vaikus ir jų jauną globėją.
Seniai vaikai nebuvo tokie linksmi ir tokie sotūs kaip tą dieną, seniai nemiegojo švariai paklotose lovose, kuriose šiandien patogiai ilsėjosi, nes jų uždarbis leido išsinuomoti atskirą kambarį. Po kelių dienų jie jau grožėjosi naujais rūbais ir batais. Dabar buvo visada sotūs ir pasitikintys savimi. Visi trys mažieji artistai dievino Apoloną. Ir tik kartais, droviai prisiglaudę prie savo globėjo, glostydavo jį savo rankutėmis ir nedrąsiai šnibždėdavo:
? Broli Apolonai, tu juk niekada mūsų nepaliksi? Be tavęs mes jau negalėsime gyventi.
? Aš jus nuvesiu į didelį miestą. Ten jūs abu mokysitės, o aš dainuosiu žmonėms ir uždirbsiu pinigų jūsų mokslams. Štai tokia mūsų programa. Ko jūs taip dažnai galvojate, kas bus toliau! Jūsų trumpas ir sunkus gyvenimas turėjo išmokyti, kad nė vienas rytojus mums nežinomas, kad tėra tik ši diena. Džiaukitės, dainuokite ir grokite, gerai mokykitės, štai ir viskas.
Oras jaunajai trupei buvo palankus. Ne vieną kartą jie girdėjo įvairių viliojančių pasiūlymų iš turtingų žmonių, daug kas stengėsi pavilioti vaikus iš Apolono, patylomis siūlė jiems aukso kalnus, bet niekas negalėjo atitraukti jų širdžių nuo Apolono, be to, jie teturėjo vieną svajonę ? mokytis. Iki didžiojo miesto kaskart likdavo vis mažiau varstų, kiekvienas artistas jau turėjo po sunkią piniginę, nes labai daug dirbo, vis labiau plėtė savo programą, visur turėjusią pasisekimą.
? Žinai, broli Apolonai, ? vieną kartą tarė Monkas, ? nors aš ir įsitikinau, kad tu niekada nekalbi netiesos, bet aš vis tiek negaliu patikėti, kad tu ne angelas. Tu toks geras ir taip dainuoji, kad tavęs klausydamas žmogus visas kažkur paskęsta. Prašau, prisimink, gal kartais koks nors tavo senelis ar senelė giminiavosi su angelais. Na štai nors tiek, nors maža maža giminystė sieja tave su angelais. Prisimink, aš tavęs labai prašau, tu tikriausiai tik pamiršai, ? graudžiai rodydamas savo mažojo pirštelio nagą, kalbėjo Monkas.
Apolonas linksmai nusijuokė ir atsakė:
? Matai, kai tu groji savo tėvo dainas, tai paskęsta ne tik visas žmogus, bet kartu su juo tarsi dingsta ir visa visata. Tavo garsai priverčia visus nutilti: ir paukščius, ir šunis. Bet aš tavęs neįtarinėju ir negalvoju, kad tu slepi nuo manęs savo angelišką kilmę.
? O, aš tai žmogus, pats paprasčiausias žmogus. Kiek prisimenu savo tėvą ir motiną ? visus mus visą laiką persekiojo žmonės už tikėjimą. Tik aš negaliu tau paaiškinti, koks buvo tas mūsų tikėjimas ir kodėl už jį mus žmonės skriaudė. Kartais tėvas guosdavo mūsų vargšę motiną ir sakydavo jai: “Neliūdėk, Garani. Tai kupini prietarų neregiai. Eik kilniai, nesuk iš kelio ir gyvenimas atlygins, jeigu ne mums, tai mūsų vaikams. Tu tikėk iki galo ir vietoj ašarų šypsokis mus persekiojančių širdžių nemokšiškumui, kai jie šitaip stengiasi įtikti savo Dievui”.
Patylėjęs Monkas drąsiai pridūrė:
? Aš manau, kad tėvas neklydo. Mes tave sutikome, vadinasi, gyvenimas mus apdovanojo vietoje jų. Tikiu, kad tu padėsi man mokytis ir aš tapsiu artistu, kaip man sakydavo tėvas.
? O aš mokysiuosi šokti. Nieko gyvenime taip nenoriu, kaip šokti, ? pasakė Fani, puldama ant kaklo savo netikram vyresniajam broliui Apolonui.
? Nežinau, ar tiesa, kad tu nori vien šokti, mano miela sesute, bet aiškiai matau, kad dabar tu nori vien miegoti, ? guldydamas besijuokiančią mergaitę į lovą, tarė Apolonas. ? Miegokite, vaikai, rytoj pasirodymas ? mūsų repeticija prieš didįjį miestą. Ten mes turėsime atkreipti į save dėmesį, kad geri mokytojai panorėtų mus mokyti. Ilsėkitės, kaupkite jėgas, kad rytoj būtumėte žvalūs ir energingi, o aš eisiu pasivaikščioti.
Palikęs vaikus budinčios patarnautojos priežiūrai, Apolonas išėjo iš užeigos namų ir atsisėdo parke ant nuošalesnio suolelio. Jis norėjo pabūti vienas, pagalvoti apie viską, kas jam per šį laiką nutiko. Vos pradėjo prisiminti savo brolius, kurių taip seniai nematė ir apie kuriuos neturėjo jokios žinios, kai išgirdo žingsnius ir pamatė, kad prie jo skuba į šalį susisupusi moteris.
? Aš pamačiau, kad tu pagaliau išėjai vienas, be savo nepakenčiamų vaikų, amžinai įsikibusių į tave. Nesugalvok manęs apgaudinėti. Aš jau visas mėnuo tave seku ir sužinojau visą tavo istoriją. Žmonės man papasakojo, kad vaikai prikibo prie tavęs pakeliui, o visai nėra tikri tavo giminės, kaip tu visiems sakai. Aš noriu pasikalbėti su tavimi labai rimtai apie tavo likimą. Iš tavo manierų matyti, kad tu labai aukštos kilmės ir niekaip negali būti klajojančiu muzikantu. Nežinau, kas tave pastūmė į šį kelią, bet, manau, nesuklysiu įtardama, kad nelaiminga meilė privertė tave slėptis ir slėpti savo vardą. Bet gal tavo nesėkminga meilė ne tokia jau ir nesėkminga, kaip tau atrodo. Tu negalėjai nepastebėti, kad aš ir mano tėvas visada, kai tik galime, stengiamės būti tavo pasirodymuose ir sėdime pirmosiose eilėse, ir mes būname dosniausi iš visų tavo klausytojų. Aš specialiai visur užtrunku, kad tu galėtum mus pasivyti. Mano tėvas dievina mane ir viską dėl manęs padarys, bet mano dėmesys klajojančiam dainininkui, turtingiausios apylinkėje nuotakos dėmesys nežinomam žmogui jam nepatinka, kaip ir man. Todėl atėjau tau pasakyti, kad domiuosi tavo likimu. Ateik dirbti pas tėvą padėjėju, nors jis išdidaus charakterio, bet aš priversiu jį kviesti tave prie mūsų stalo, ir mes su tavimi dažnai matysimės netrukdomi. Padirbsi padėjėju, parodysi tėvui savo pastangas dėl jo reikalų, tapsi vyresniuoju, tada aš slapta nuo tėvo po truputį tau davinėsiu pinigų, tu tapsi jo kompanionu, na o tada jau galėsi prašyti mano rankos. Bet aš reikalauju, kad tu paliktum savo bjaurius rastinukus. Mūsų dideliame mieste daug vienuolynų, gali juos ten atiduoti. Pinigų jų išlaikymui aš tau duosiu. Dabar greičiau atsakyk, ar tu sutinki su mano sąlygomis. Aš daug kartų jaučiau tavo karštą žvilgsnį, nukreiptą į mane, žinau, kad esu graži ir manęs neįmanoma neįsimylėti. Nesijaudink dėl mus skiriančio didžiulio atstumo. Jeigu aš ko panorėsiu, viską pasieksiu. Palik man spręsti visus mūsų reikalus. Žinau, kad tave turėjo labai nustebinti šis pasimatymas. Suprantu tavo sumišimą ir tylėjimą. Bet tu nebijok, nors aš ir esu šių vietų valdovė savo turtais ir grožiu. Tam aš ir valdovė, kad niekinčiau visų bendrą nuomonę ir elgčiausi, kaip man patinka. Atsakyk greičiau, tėvas kiekvieną akimirką gali grįžti iš smuklės, kur jis mėgsta vakarais pasėdėti su bičiuliais.
Mergina nusimetė šalį ir pasislinko arčiau prie Apolono. Jos juodų kasų aromatas ir blyksintys žiedai ant rankų, juodos akys, visa apkūni figūra, net balsas, aštrokas ir valdingas ? kaip visa tai buvo panašu į jo seserį. Jaunuolis, per visą savo pašnekovės kalbą keletą kartų raudęs ir balęs nuo įžeisto vyriško išdidumo, prisiminė tėvą, prisiminė, ko ir kur jis eina, atsistojo, nusilenkė nepažįstamajai ir visiškai ramiai atsakė:
? Aš labai dėkingas tau už tavo dėmesį mano likimui, bet tu dėl visko klydai. Aš išėjau iš namų ne dėl nelaimingos meilės, o su reikalu ir palieptas tėvo. Aš nepaliksiu vaikų, nes jie yra patys tikriausi mano brolis ir sesuo, ir jų likimas ? mano likimas, o nuo savo likimo nepabėgsi. Aš iš viso blogas prekiautojas, o prekiauti meile visai nemoku. Be to, ne moterys dabar mano mintyse ir širdyje, bet tas Dievo kelias, apie kurį tu ir supratimo neturi. Aš tau mažiausiai tinku iš visų vyrų, kuriuos tu galėjai išsirinkti…
Mergina pašoko kaip įgelta, vėl susisupo į šalį ir šnypščiančiu, įsiutusiu šnabždesiu pertraukė Apoloną:
? Apgailėtinas elgeta! Komediantas! Aš žiauriai tau atkeršysiu. Nė grašio neuždirbsi mūsų mieste. Aš atkeršysiu tau taip, kad tu iki pat mirties atsiminsi.
? Jeigu aš nusipelniau tokios bausmės, teįvyksta Dievo valia tavo rankomis, bet mano širdyje nėra pykčio tau ir nebus. Gyvenk, visada mano laiminama, kiek blogio man bepadarytum. Dievas gyvena tavyje kaip ir kiekvienoje būtybėje ir anksčiau ar vėliau tu būtinai atrasi jį savyje.
Merginos veidu šmėstelėjo lyg ir nuostaba, bet ji nieko neatsakė, aštriai nusijuokė, kuo vėl priminė jam seserį, ir dingo tamsoje.
Apolonas nuėjo dar giliau į parką ir atsisėdo pačioje tamsiausioje vietoje, kur jo jau niekas negalėjo matyti. Kažkokią disharmoniją jautė jis savyje. Tai nebuvo ilgesys ar graudulys, bet mintys apie tėvą, apie savo vienatvę be jo, liejosi iš jo širdies tarsi aimana ar skundas…”

Iškeliavę mintimis paskui pasakos herojus, Bronskis ir Liovuška krūptelėjo nuo pasigirdusio beldimo į duris. Jasa kalbėjo jiems:
? Aš jau antrą kartą kviečiu jus. Laikas į valgyklą.
Nustebęs Liovuška užvertė knygą ir, pažvelgęs į Bronskį, pamatė jo veide ne mažesnę nuostabą.
? Kaip keista, Liovuška, aš tik susikaupiau, o čia, pasirodo, reikia baigti. Kurgi dingo visa diena? ? nustebęs tarė Stanislavas.
? Matyt aš taip lėtai verčiu. Nors tik dabar pajutau, kaip nutirpo kojos ir nugara.
Draugai nuėjo prie durų, ir Bronskis staiga sustojo lyg atsimušęs į nematomą sieną. Liovuškos veidas nušvito ir jis tarė:
? Mus sulaiko ugninis užrašas. Štai, jis jau visas įsižiebė:
“Ramybė širdyje ? tai ne į žemę atsineštas savitvardos bruožas, bet iš savitvardos ir bebaimiškumo išaugusi žmogaus išmintis.
Atverti savyje kokią nors savybę ar talentą ? tai išlaisvinti savyje tą ar kitą meilės sritį iš aistrų.
Jeigu sutiktojo žodis įžeidė tave ? tai tavo savitvarda nebuvo tavyje amžių Išminties dalimi, o tik išoriniu santūrumu. Gerai išsiaiškink, kas yra išoriniai sąlyginio mandagumo požymiai ir kas yra vidinė Meilės savitvarda, težinanti tik meilę žmogui, o ne sau pačiam.”
Kai draugai, nusiplovę nuo savęs drumzles, įėjo į valgyklą, I. jau laukė jų ten. Švelniai pasisveikinęs, jis pakvietė juos vakarienės. Jis linksmai pasakojo jiems apie Bendruomenės gyvenimą ir reikalus, apie vis dar ramiai tebemiegančio profesoriaus sveikatą ir apie kelis naujai atvykusius žmones.
? Šiandien mes eisime atsisveikinti su Beata, kuri auštant iškeliaus kartu su savo paveikslais. Jūsų veiduose liūdesys, mano draugai. Ypač nuliūdote Jūs, Stanislavai. Bet ko Jūs liūdite? Jeigu Beata išaugo ir subrendo gyventi tarp laimės trokštančių ir ieškančių žmonių, jeigu ji gali pasitarnauti žmonėms kelyje į išsilaisvinimą ir paguosti juos jų sielvarto ir bejėgiškumo valandą, ? nejaugi savo širdyje Jūs terandate tik liūdesį dėl asmeninio išsiskyrimo su ja ir tuos jausmus tegalite pasiųsti jai kaip savo sveikinimą, žengiant į naują gyvenimą?
? Aš suprantu, Mokytojau, kad jeigu man pirmoje vietoje būtų didis kilnumas, jis priverstų mane galvoti apie ją, apie jos gyvenimą, apie jos šviesų ir naują kelią, ? atsakė Bronskis. ? Ir šis atvejis įrodo man, koks aš egoistiškas, kiek daug turiu asmeninių jausmų ir prisirišimų. Aš labai pamilau Beatą, dar labiau Liovušką ir… galutinai įsimylėjau, atidaviau visą savo sielą, širdį, darbą, vienu žodžiu, ? visą gyvenimą atidaviau Jums, Mokytojau I. Gyventi toliau, neturint ryšio su Jumis, neinant paskui Jus, nesiekiant kiekvienu savo veiksmu šlovinti Jus, daugiau nebegaliu. Gyventi man ? tai dalyvauti tame gyvenime, darbuose ir reikaluose, kuriuos Jūs organizuojate ir kurie Jus supa. Gyventi ? tai gauti iš Jūsų nurodymus kiekvienai dienai. Man šmėstelėjo mintis, kad vieną dieną ir aš, kaip Beata, gausiu nurodymą iškeliauti iš Bendruomenės, turėsiu išsiskirti su Jumis, ? ir į mano širdį prasiskverbė šaltis, lyg būčiau išgirdęs tolimą laidotuvių procesijos varpo dūžį.