Eilinė Francisko diena ir mano draugystė su juo. Piktieji neūžaugos, kova su jais ir jų išlaisvinimas

Praėjo daug laiko, gal trys keturios savaitės, kol aš pagaliau susipažinau su dideliu Bendruomenės parku ir jo tvenkiniais. Dabar staiga atsiveriantys vaizdai ar iš už posūkio išnyrantys nameliai buvo man jau gerai pažįstami.
Mano draugas, baltas povas, kurį iš pradžių dar vis nešiojau ant rankų, dabar ėmė juokingai bėgioti visur man iš paskos, cypsėjimu ir komišku lėtai augančių sparnų plakimu reikalaudamas, kad paimčiau jį ant rankų, kai jis jau pavargdavo.
Kiekvieną dieną lankiau Maksą, vienas arba su I., kartais – tiesa, retai – su Alveru, kuriam I. patikėjo dalį slaugos prie Igoro.
Bronskis dažniausiai praleisdavo su manimi laiką tarp arbatos ir vakarienės, o visą dieną jis būdavo užsiėmęs kažkokio sudėtingo kūrinio iš savo specialybės rašymu, norėdamas perduoti savo mokiniams viską, ką jam atvėrė jo aktoriaus-kūrėjo genijus.
Mano mokymasis Ali kambaryje vyko sėkmingai, taip sėkmingai, kad I. pasiūlė man mokytis ir arabų kalbos, nes labai norėjau suprasti savo naująjį draugą Zeichedą-ogly ir nesikamuoti stengiantis sulaikyti juoko priepuolį nuo jo prancūzų kalbos.
Kiekvieną kartą, kai ateidavau į ligoninę pas seseris Aldaz ir Aleksandrą, nuolat susitikdavau su broliu Francisku. Jis arba vaikščiodavo su manimi po mišką, jeigu turėdavo laiko, arba kviesdavosi į vaistinę, kur gamino vaistus, o aš jam padėdavau, arba vesdavosi į savo kambarį, kuris apstulbino mane savo išvaizda, kai aš jį pamačiau pirmą kartą. Iš miško aikštelėje stovėjusio jo namelio antrojo aukšto balkono – pro nukirstas medžių viršūnes – atsiverdavo vaizdas į tolimas gyvenvietes ir į kalnagūbrių virtinę, kaip ir iš Ali kambario.
Trys eilės lygiagrečiai einančių kalnų grupių, taip vadinami žalieji, patys žemiausi kalnai, apaugę žole ir vešliais medžiais, prasidėjo iš karto už slėnio. Juose ganėsi bandos, matėsi dirbantys žmonės. Už jų kilo nederlingų juodųjų kalnų ruožas. Juos pasiekti buvo galima tik perėjus dykumą. Ir pagaliau – akinančios ir stulbinančios snieguotos kalnų viršūnės, atsiveriančios iš čia visa savo jėga ir grožiu. Kalnai šioje vietoje buvo išlinkę pusračiu, sudarydami tarsi amfiteatrą, į kurį ir buvo nukreiptas Francisko kambario balkonas.
Kambarys? Argi galima rasti žodžių aprašyti Francisko kambariui arba jam pačiam? Kambaryje stovėjo keletas spintų su knygomis, nedidelis keistos formos stalas, gan siauras, aukštas, iš balto marmuro su raudonomis tarpgyslėmis, tokiomis tankiomis, kad pats marmuras atrodė skaisčiai raudonas. Virš stalo kabojo didelis kryžius iš stambių raudonų brangakmenių. Kai jį paliesdavo saulės spindulys, jis sužaižaruodavo raudona šilta spalva, primenančia ugnies ir kraujo mišinį, ir dažnai traukdavo mano dėmesį. Aš dažnai pagalvodavau, koks paprastas ir kilnus šis kryžius, koks proporcingas tas stalas, bet niekaip negalėjau nuspręsti, kokia jo paskirtis. Rašyti? Per aukštas. Valgyti? Nepatogus.
Tačiau pats kambario šeimininkas taip pavergdavo visą mano dėmesį, kad niekada neturėjau laiko paklausti Francisko, kokia šio aukšto stalo paskirtis. Kambaryje dar buvo trys krėslai, jeigu šiuo žodžiu galima pavadinti tris sėdimas vietas, kokias galėjo turėti tik urviniai žmonės. Iš palmių rąstų ir odos, grubūs ir visgi savaip gražūs, jie buvo patogūs sėdėti.
Vietoje lovos prie sienos stovėjo mediniai ožiai, aptraukti audeklu. Ant jų bet kada buvo galima padėti patalynę, bet ar patogu buvo ant jų miegoti, to aš niekaip negalėjau nuspręsti. Paprastas praustuvas, virš jo pakabinta stiklinė lentynėlė prausimosi reikmenims ir rankšluosčiams, rašomasis stalas, židinys – štai ir visi kambario baldai.
Kai aš pirmą kartą atėjau pas Franciską, mane užvaldė žavesys, beveik toks pat laimės jausmas, kokį aš pajusdavau įeidamas pas I., Anandą ar serą Vomį. Akys matė paprastus daiktus, bet aš visa širdimi jaučiau ne juos, o tą, kuris čia gyveno, kuris visą šį kambarį pripildė ramybės ir harmonijos atmosferos. Ką bepaliesdavo mano žvilgsnis, visur tarsi mačiau meilės žodžius, įrėžtus ant visų daiktų Francisko širdimi.
Nuo pat pirmojo susitikimo įspūdžio iki pat šios dienos tos asmenybės žavesys manyje vis augo. Jis nekalbėjo man jokių ypatingų žodžių, o aš, žiūrėdamas į jo elgesį paprasčiausioje pilkoje kasdienybėje, puikiai supratau, kas yra išlaisvintas žmogus.
Ta diena, kai aš jo nematydavau, man atrodė kažką praradusi, kažkokį spindulį, be kurio jau negalėjau laikyti savo dienos pilnaverte. Mačiau, kad ir kiti – nuo mažo iki didelio – taip pat ieškojo Francisko ir gerbė jį, brangino kiekvieną bendravimo su juo akimirką. Kur tik jis praeidavo, visi pražysdavo šypsenomis, lyg jis būtų ėjęs ir sėjęs šypsenas kaip gėles.
Iš pradžių jis glumindavo mane kiaurai skaitydamas kiekvieno žmogaus jausmus ir mintis, bet greitai mano nuostaba peraugo į pagarbos ekstazę. Jo pavyzdžiu aš pirmą kartą aiškiai supratau, kas tai yra meilė žmoguje, meilė besiliejanti srautu, nieko nereikalaujanti mainais sau asmeniškai.
Francisko meilė liejosi į jo dienos darbus ne todėl, kad jis protu suvokė, kaip išlaisvinti save nuo asmeninių jausmų, bet todėl, kad jam žodis “gyventi” buvo sinonimas žodžiui “mylėti”.
Mano džiaugsmas, pasimačius su juo, būdavo ne šiaip sau džiaugsmas. Kai būdavau su juo, manyje apmirdavo visas egoizmas. Negalvodavau, kaip man save paruošti, kad įėjęs pas jį būčiau vertas jo savo tyrumu, bet pamatęs jį dar iš tolo persiimdavau jo atmosfera. Visada aiškiai jaučiau – lyg peržengęs kažkokią ribą, – kad Franciskas jau nebetoli, kad jo meilės srovės teka į mane.
Po truputį suvokiau, kodėl Franciskas galėjo taip suprasti kiekvieną žmogų, lyg būtų pažinojęs jį nuo pat vaikystės. Jam niekas netrukdė pačiame savyje. Jam neegzistavo pertvaros tarp jo ir žmogaus, pertvaros, kurios būtų jam trukdę priimti žmogų tokį, koks jis yra, visą, be jokių jam keliamų asmeninių reikalavimų. Jo širdis buvo iki galo atverta tokiai meilės jėgai, kad priėjęs prie jo žmogus su visais savo sielvartais, ašaromis, abejonėmis įsiliedavo į tą jėgą ir palikdavo joje savo aistras, iš karto pajusdamas palengvėjimą ir nurimdamas. Žmogus palikdavo jam savo kartėlį ir išeidavo paguostas bei nudžiugintas.
Visas tas išmintingas ir didžias tiesas, kurias man kalbėdavo I. ir kurias aš suvokdavau protu ir širdimi, bet laikydavau sau tik tolimos ateities idealu, mačiau dabar kaip paprastą žmogaus gerumą jo kasdieniniame gyvenime.
Maža to, kad Franciskas gyveno mylėdamas. Bendraudamas su žmonėmis jis kiekvieną mokėjo taip išlaikyti savo meilės jėgos įtakoje, kad žmogus suminkštėdavo, nustodavo irzti ir siautėti.
Vieną kartą buvau sukrečiančios scenos liudininku. Tėvas, labiau panašus į įnirtusį buivolą nei į žmogų, su didžiule kuoka vijosi savo sūnų. Jis jau beveik prisivijo nelaimingąjį, jau užsimojo kuoka, bet Franciskas dviem šuoliais atsidūrė priešais įsiutusį tėvą ir savo kūnu pridengė jaunuolį.
Iš siaubo sušukau, puoliau jam į pagalbą, bet nubėgantis jaunuolis, matyt, visiškai praradęs protą, pagalvojo, kad noriu jį sulaikyti. Visa prie jo artėjusios mirties siaubo jėga, jis pastūmė mane, suėmęs už krūtinės. Nesitikėdamas jo užpuolimo, išsitiesiau ant nugaros; laimei, kritau ant lianų tinklo, įsipainiojau į jas, bet susitrenkiau nelabai stipriai. Visgi pajutau aštrų skausmą stubure ir, matyt, kelioms minutėms praradau sąmonę.
Kai atsigavau, Franciskas klūpojo ant vieno kelio ir švelniai rankomis laikė mano galvą. Greta, atsisėdęs ant žemės, užsikniaubęs verkė jaunuolis. Tėvas sėdėjo nuošaliau, ant nuvirtusio medžio kamieno, nunarinęs galvą, ir sunkiai kvėpavo.
– Mano vargšas berniuk, štai tau vėl sukrėtimas, o tavo organizmui taip reikia visiškos ramybės. Nežinau, ar galėsi atsistoti, bet vis tiek grįžti į Bendruomenę pas I. dabar negalėsi. Aš nunešiu tave iki savo kambario.
Lyg nieko ypatingo nekalbėjo Franciskas, bet jo balso tonas, veido išraiška, akys, kurios spinduliavo begalinę meilę ir tokią ramybę bei rimtį, tokį švelnumą ir palaimą, tarsi tik ką nebūtų įvykusi drama, tarsi jis prieš valandėlę būtų meditavęs apie gėlių ir žolių augimą, o ne gelbėjęs nuo mirties žmogų, rizikuodamas savo gyvybe.
Dar niekada nejaučiau tokių meilės, palaimos ir džiaugsmo. Į mane nuo Francisko tarsi liejosi šilto kraujo srovė. Pamiršau skausmą, jaunuolio verksmą, kuris vis dar netilo, tapau lengvas, džiugus, tylus.
Franciskas patogiai paguldė mane ant žemės, savo ir mano skrybėles susuko ir padėjo vietoje pagalvės, priėjo prie jaunuolio ir uždėjo jam ant galvos savo ranką. Jaunuolis nutilo, rankove nusišluostė akis, pažiūrėjo į Franciską ir tarė:
– Kas tu? Niekada anksčiau tavęs čia nemačiau? Kodėl tu bėgai vietoj manęs į mirtį? O, tu šventasis! Mačiau pas misionierių tokį Dievo atvaizdą, visai kaip tu. Tai jis, vadinasi, tave man rodė? Ką aš dabar turiu daryti? Tu tikriausiai pareikalausi, kad aš tapčiau vienuoliu? Labai labai to nenoriu, bet žinau, kad vis tiek mano gyvenimas dabar priklauso tau ir toliau turiu gyventi taip, kaip tu įsakysi. Paklūstu tau, šventasis broli, įsakyk.
Jaunuolis klūpėjo, sudėjęs rankas ant krūtinės, lyg maldai. Tik kur rasti žodžius aprašyti Francisko veidui? Jis žiūrėjo į jaunuolį, kaip būtų galėjusi žiūrėti pati švelniausia motina, myluodama mažą sūnelį. Jis nusišypsojo, ir šypsena, kaip palaiminimas, kaip šviesos spindulys, nušvietė mus visus.
Man ši šypsena skambėjo. Skambėjo taip, kaip iki šiol skambėjo Anandos juokas, kurį vadinau kardų žvangėjimu, kaip sero Vomio juokas, kuris man priminė nuostabių varpelių tilindžiavimą ir pavasario upelių čiurlenimą. Ši šypsena pasakiško miško tyloje skambėjo kaip neatsiejama visos gamtos dalis, kaip jėga gyventi meilės laimėje.
Taip nugrimzdau į savo mintis, kad atsipeikėjau tik išgirdęs Francisko balsą:
– Šventiesiems žemėje nėra kas veikti, mano drauge. Jie gali dirbti virš mūsų, ten, kur mums su tavimi dar nepatekti. Aš toks pat nuodėmingas kaip ir tu. Ir tavo gyvenimas reikalingas ne man, o tau pačiam, visiems tavo artimiesiems, visai žemei, kuria tu vaikštai, visiems žmonėms, su kuriais tu bendrauji ir visiems tiems vaikams, kurie nuo tavęs gims. Kiekvieno žmogaus gyvenimas reikalingas ir vertingas tada, kai jo širdis praranda sugebėjimą bijoti ir dirginti visus aplink save esančius žmones. Tu nenorėjai vesti tos, kurią tėvas tau išrinko. Tu galėjai prašyti jį atidėti vestuves ir viskas būtų baigęsi gerai, nes ta, kurią tėvas tau išrinko, silpnos sveikatos. Ji ilgai negyvens. Tačiau vietoje ramaus pokalbio tu ėmei priekaištauti tėvui. Stengeisi kuo skaudžiau įžeisti jį. Tu žaidei su tėvo aistromis, kurių jėgos nežinojai, ir pastūmėjai jį į įsiūtį. Jeigu ši žmogžudystė būtų įvykusi, tavo tėvas būtų mažiau kaltas už tave. Visas tavo gyvenimas nuo šios akimirkos iki pat mirties turi tapti ištisine meilės pamoka. Nė vieno žmogaus tu nedrįsi dirginti, bet kiekvieną, su kuo besusitiktum, turėsi sugebėti nuraminti. Štai visas tavo įžadas, jis tau šventas dalykas. Eik, drauge, pagalvok apie tai, ką tau pasakiau, ir jeigu tau bus blogai, ateik pas mane į ligoninę. Tu mane visada ten rasi arba tau pasakys, kur aš esu.
Franciskas nuėmė savo ranką nuo jaunuolio galvos, bet tas įsikibo į jo rūbus ir maldaujančiai tarė:
– Šventasis broli, uždėk dar man ant galvos savo ranką, nevaryk manęs, priimk mane tarnu, būsiu laimingas galėdamas gyventi šalia tavęs.
Vėl, dar plačiau nei pirma, tarsi ištisa meilės simfonija suskambo Francisko šypsena, ir jis švelniai tarė:
– Tavo norai puikūs, kaip puiki ši gėlė. Gėlė nužydės per savaitę, o tavo gražūs norai nudžius per penkias dienas, jeigu tu liksi čia. Tavo gyvenimas – žemės žydėjimas kūne, o tavo dvasia dar tik užsimezga kaip pumpurai ant medžio. Gyvenk, kaip gyvena tavo tėvai ir broliai, mylėk merginą, kaip myli motiną ir seserį, ir kurk šeimą, kaip tau jau sakiau, kad niekas ir niekada negirdėtų tavo griežto ar suirzusio balso. Eik, stenkis ir būk visiems geras.
Jaunuolis atsistojo, nusilenkė Franciskui ir pasisuko eiti. Jis ėjo lėtai, lyg nenoromis, o Franciskas žiūrėjo jam iš paskos vis su ta pačia meilės šypsena, kuri, kaip man atrodė, užliejo visą aplinkinę erdvę. Staiga jaunuolis grįžo atgal, priėjo prie tėvo ir su didžiulėmis pastangomis, nugalėdamas save, tarė:
– Tėve, atleisk man. Jis man liepia gyventi santarvėje su visais. Nesusitaikęs su tavimi, kaipgi gyvensiu santarvėje su kitais? Tada man teks numirti, nes jis dabar valdo mano gyvenimą, o aš negalėsiu įvykdyti savo įžado.
Stambi kresna tėvo figūra, jo galingas jaučio sprandas, žemyn nunarinta galva – niekas net nekrustelėjo. Franciskas priėjo prie jo, palietė jo petį, – ir pilnos įsiūčio, pamišimo bei pykčio akys pakilo ir įsmigo į Francisko akis, o kartu pakilo ir jo didžiulė ranka. Vėl buvau pasiruošęs pašokti į pagalbą, man atrodė, kad dabar neišvengiamai įvyks katastrofa, bet tėvo galva vėl nulinko, ranka nusviro ant kelių. Franciskas priėjo visai prie pat jo, paglostė jo galvą ir švelniai tarė:
– Argi tu be nuodėmės praleidai savo jaunystę? Kuo tu dabar stebiesi? Argi tu rodei vaikams gerumo ir švelnumo pavyzdį? Jeigu iš tikrųjų laikai save be nuodėmės, mesk akmenį į sūnų. Jeigu žinai, kiek daug sunkumo ant tavo širdies, apkabink sūnų, jis neš dalį tavo sunkumo ir nuims nuo tavęs daug kančios. Dabar jis prašo tavęs atleisti. Ar ne tu tris kartus turėtum prašyti to sūnų, nes jau tris kartus apgavai jį?
Kaip tigras pašoko žmogus nuo kelmo, sugriebė švelnią Francisko ranką savo didžiulėmis letenomis ir laukiniu balsu sušuko:
– Kas tau pasakė? Tik aš vienas tai žinau. Kur tu buvai? Tu mane sekei? Tu pasiklausydavai?
– Ramiau, tėve. Argi tu nematai, kokios gležnos šventojo rankos? Tu sulaužysi jas.
Stipruolis paleido Francisko rankas, ant kurių liko mėlynai raudoni dryžiai ir stiprių pirštų antspaudai. Suvaitojau pamatęs šias lyg kraujuojančias dėmes. Pats stipruolis, matyt, nesitikėjęs tokio efekto nuo savo prisilietimo, atrodė labai sumišęs ir sušnibždėjo:
– Atleisk, šventasis broli.
Dabar jo žvilgsnis suminkštėjo, akyse pasirodė žmogiška išraiška.
– Bet juk tu nežinai, ką jis sugalvojo! Jam, matote, reikia mokytis. Užsinorėjo rašto. Pasakininkų turguose prisiklausė ir dar su vienu arabu susidraugavo, skaityti panoro,- vėl vis labiau širsdamas rėkė, tarsi riaumojo, tėvas.
? O tu savo vaikystėje ar neprašei tėvo leisti tave į mokyklą? Argi tu neverkei, kai jis tavęs neleido? Bet juk jis tavęs nemušė už norą mokytis. Kodėl gi tu vijaisi sūnų, norėdamas jį užmušti? Pagalvok ir prisipažink: pavydas geresniam už tavo likimui, štai kas įsiutino tave.
– Gal ir taip, – greičiau sudejavo, o ne pasakė žmogus. – Bet juk aš nenorėjau jo užmušti, aš norėjau tik pagąsdinti. Visą šį laiką aš pats kaip nesavas ir nesuprantu, kas su manimi darosi. Sukinėjasi aplink mane, šmirinėja du kažkokie neūžaugos, ir dar tokie šlykštūs! Kai tik jie pasirodo, tarsi nelabasis į mane įlenda. Mane viskas erzina, visus koneveikiu, pasidarau kaip nesavas. Štai ir dabar. Ėjau su sūnumi, kalbėjausi, tik staiga iš kažkur iššoko tie du velniūkščiai, kad ims kažką vapalioti, pirštais baksnoti ir rodyti į ligoninės pusę. Supratau, kad jiems ten reikia eiti, bet bijo daktaro. Paėmiau vieną už rankos, norėdamas nuvesti, o jis kad bakstelės man kažkokia aštria lazdele ? lyg įkaitinta geležimi per širdį perėjo. Paleidau jo ranką, abu puolė bėgti į miško tankmę. Čia sūnus man kažką pasakė, dabar net neprisimenu ką, bet aš supykau ir užsimojau ant jo kuoka, – jis patylėjo, patraukė savo rūbo rankovę ir parodė netoli alkūnės didelę mėlynę, kurios centre matėsi maža, segtuko galvutės dydžio žaizdelė.
Franciskas pažiūrėjo į jo ranką ir su netikėta jėga pakėlęs tėvą nuo medžio kamieno greitai sukomandavo:
– Tuoj pat paskui mane. Tau gresia mirtis arba dar kažkas baisiau.
Jis paėmė mane ant rankų, jaunuolis padėjo jam mane nešti, ir beveik tekinas pasileido į ligoninę, paliepęs valstiečiui eiti priešakyje. Šis iš pradžių ėjo gan greitai, bet prie slenksčio jau turėjo remtis į sūnų ir vos įėjęs į kambarį beveik be jėgų susmuko į krėslą.
Franciskas paguldė mane į savo lovą – aš vis dar jaučiau aštrų skausmą stubure – ir ėmė greitai ruošti kažkokius vaistus. Davęs tėvui jų išgerti, jis lengvai kilstelėjo marmurinio stalo dangtį ir pasiėmė iš ten kažkokią lazdelę, kaip man pasirodė – stiklinę, žaižaravusią visomis vaivorykštės spalvomis.
Labiausiai mane nustebino ant lazdelės galo degusi ugnis. Šia ugnimi, kažką tęsiamai niūniuodamas, Franciskas palietė ligonio žaizdą. Šis krūptelėjo, bet, matyt, ne iš skausmo, nes jo veidas išliko ramus. Dar ir dar lietė Franciskas žaizdą savo lazdele, tarsi ugnimi būtų siurbęs iš jos nuodus. Po keleto minučių iš žaizdos pasipylė kraujas. Bet koks tai buvo kraujas! Tamsus, sukrešėjęs, jis ne tekėjo, o veržėsi panašiais į tamsius kamščius krešuliais. Franciskas toliau niūniavo savo pratisą himną ir pagaliau iš žaizdos pasirodė raudono kraujo srovė.
Ant ligonio lūpų atsirado putos, jis kostelėjo ir iš jo burnos pasirodė kraujas, kurį Franciskas greitai nušluostė rankšluosčiu. Jis padėjo lazdelę į vietą, taip pat atsargiai kaip ir paimdamas, truputį kilstelėdamas stalo dangtį, ir paliepė jaunuoliui nueiti į didįjį namą, surasti vyriausiąją seserį ir paprašyti tuoj pat ateiti čia. Tuo metu jis davė ligoniui kažkokio skysčio burnai skalauti, palaukė, kol baigėsi kraujavimas, tada dar sugirdė lašų. Franciskas nepaprastai vikriai sutvarstė ligonio ranką, parišo ją po kaklu ir įėjusiai seseriai Aleksandrai tarė prancūziškai:
– Ligoniui reikia visiškos ramybės. Be to, prie jo, kaip ir prie Jūsų mažojo paciento, nieko negalima prileisti. Ypač gerai aptverkite namelį, kuriame guli mažylis ir perduokite broliui Kastandai, kad aš prašau atsiųsti man į ligoninę du sargus su baltais povais. Jis viską supras. Pasiųskite ką nors pas I., pasakykite jam, kad aš prašau jį tuoj pat čia ateiti. Jis taip pat žinos, ką reikia atsinešti. Ir tuoj pat, iš karto, paliepkite seseriai Aldaz atsinešti čia savo ligonį. Kas nors, gali ir tu, mielas drauge, – kreipėsi jis vėl čiabuvių kalba į jauną valstietį, taip apkvaitusį nuo tokių netikėtų įvykių, kad jis stovėjo pražiojęs burną, – eik kartu su viršininke ir atnešk čia vaikišką lovelę, kurią tau parodys. Padėk tėvui ateiti čia, – tęsė Franciskas.
Kalbėdamas Franciskas atitraukė į šoną širmą, kurią iš pradžių palaikiau sienele. Ten buvo niša, kurioje stovėjo švariai paklota lova. Į ją paguldė ligonį, ir Franciskas seseriai Aleksandrai pasakė vėl prancūziškai:
– Skubėkite, po mišką klaidžioja du neūžaugos, jie pikti ir pavojingi. Nei mažasis ligonis, nei šis stipruolis neturi būti jų užpulti. Net susitikimas su jais gali būti jiems pavojingas. Aš saugosiu savo ligonius ir seserį Aldaz, o Jūs skubėkite atlikti viską, ką sakiau.
Kai sesuo ir jaunuolis išėjo, Franciskas, švytėdamas savo veidu kaip spindulių pluoštu, perstatinėjo kambaryje kai kuriuos daiktus, ir aš supratau, kad jis ruošia vietą neūžaugos lovelei. Žiūrėdamas į jį, aš vis labiau stebėjausi. Dieve mano! Kokios tai buvo akys, kokie judesiai! Aš jaučiau visu savo kūnu, kad Franciskas ne kėdę pernešė į kitą vietą, o meldėsi. Jis ne šiaip sau gyveno žemėje, atlikdamas pačius paprasčiausius darbus, o Dievą šlovino kiekvienu savo judesiu. Šypsena nedingdavo nuo jo veido, laimės gyventi šypsena. Jis pažvelgė į gulintį rūškaną valstietį, pamatė kaip jo skruostais staiga pradėjo tekėti ašaros, priėjo prie jo ir tokiu švelniu balsu pasakė jam keletą man nesuprantamų žodžių, kad mano širdis net apsalo.
Paglostęs jo susivėlusią galvą jis padėjo jam apsiversti ant kito šono, ir po valandėlės iš lygaus ir ramaus kvėpavimo supratau, kad žmogus miega.
Ant Francisko rankų vis dar matėsi stipruolio gniaužtų paliktos raudonos dėmės. Man atrodė, kad dabar jos dar baisesnės, kad tuoj iš jų pasipils kraujas. Norėjau pasakyti, kad jam laikas pasirūpinti savimi, bet sesuo Aldaz ant rankų įnešė paklode pridengtą Maksą. Jaunuolis, kurio veide dabar matėsi vien tik susižavėjimas merginos grožiu, atnešė mažylio lovelę. Jis taip ir stovėjo viduryje kambario, nenuleisdamas akių nuo žavaus Aldaz veidelio, laikydamas rankose lengvą bambukinę lovelę ir visiškai praradęs nuovoką. Tokių prieštaringų įvykių gamos per pusvalandį jis, matyt, nepajėgė suvokti ir atrodė taip komiškai, kad aš negalėjau sulaikyti juoko, matydamas gyvą savo paties, Liovuškos Varnų Gaudytojo, portretą.
Mano juokui pritarė Maksa, neišlaikė rimtumo ir Aldaz, o Franciskas, paėmęs lovelę, pastatė ją į paruoštą vietą, paguldė į ją neūžaugą ir tarsi pats sau pasakė:
– Pats laikas, pats laikas.
Aš tų žodžių prasmės nesupratau, bet pažvelgęs į jaunuolį pamačiau jo veide staigią permainą. Jis išbalo iki pilkumo, po to jo veide plykstelėjo įniršis, jis ištiesė ranką rodydamas Franciskui pro langą ir, greitai berdamas prakeiksmus, norėjo ten bėgti, bet Franciskas sulaikė jį, kažką ramiai paaiškinęs jo tarme.
Aldaz veidas, jai pažiūrėjus pro langą, taip pat pasikeitė, ji atrodė išsigandusi ir graudžiai žiūrėjo į Franciską, o šis, nenustodamas šypsotis, pasodino ją prie Maksos lovos ir paliepė mažyliui:
– Miegok, vaikeli, reikia miegoti, kol ateis daktaras I.
Maksa užsimerkė, ir aš nustebau, kaip akimirksniu ir ramiai jis užmigo, net juokas nutilo iš karto. Franciskas jaunuoliui liepė sėsti prie tėvo lovos ir paaiškino, kad sėdėti reikės čia, nepakylant iš vietos, kol ateis daktaras I.
Kiek besistengiau pamatyti pro langą, kas taip išgąsdino Aldaz, kas siutino jaunuolį, nieko nemačiau, išskyrus puikų miško vaizdą.
– Tavo akys dar negali matyti “kiaurai žemę”, – atsisėdęs šalia manęs nusišypsojo Franciskas. ? Štai, pažvelk ten, į jazminų krūmą. Matai, kaip juda keletas šakelių, kai tuo tarpu kitos net nekrusteli? Vėjo nėra. Kas gali judinti tas kelias šakeles? Kas nors gali judinti jas tik iš apačios. Nustatyk šakelių judėjimo kryptį. Ji veda į to namelio, iš kurio tik ką išnešė Maksą, langus. Dabar jau girdžiu, kaip į čia greitai eina sargai su daug baltų povų ir dar greičiau už juos eina I. Žinau, kad tu dar negali taip sukoncentruoti savo dėmesio, ir todėl patariu tau: neatitrauk akių nuo gėlyno su jazminais ir tu patirsi šiandien didelę gyvenimo pamoką, kur kas didesnę, net jeigu aš tau būčiau tris valandas iš eilės pasakojęs, kas tai yra pikta valia ir pikta jėga žmoguje.
Franciskas dar kartą paliepė mums visiems nepajudėti iš savo vietų jokiu atveju, net jeigu strėlė įlėktų pro langą; nejudėti ir nieko neliesti, net jeigu ką nors įmestų pro langą. Jis išėjo iš kambario ir atsistojo prieangio tarpduryje.
Aš stebėjau krūmus ir gėlyną, mačiau, kad šakelės švelniai tebejuda, ir ėmiau įsižiūrėti arčiau žemės, stengdamasis suprasti, kas galėtų iššaukti tokį nuolatinį judėjimą. Porą kartų man pasirodė, kad tarp gėlių įžiūrėjau kažkokį vaiką, bet kiek besistengiau, nieko daugiau nepamačiau. Staiga kambaryje, kuriame anksčiau gulėjo Maksa, kažkas su trenksmu nukrito ir sudužo. Viešpatavusioje tyloje šis palyginti nedidelis triukšmas man atrodė kaip patrankos šūvis. Bijojau, kad neprabustų ligoniai, bet garsas jiems nepadarė jokio įspūdžio.
Kilstelėjau ir pamačiau, kad Franciskas dabar stovi aikštelės viduryje veidu į krūmus, nugara į buvusį Makso kambarį. Jo veide tebebuvo ta pati išraiška, lyg jis ir toliau būtų šlovinęs laimę gyventi. Jis staiga ištiesė ranką, ir aš suvirpėjau taip, kad vėl užgėlė nugarą: prie pat jo kojų žemėje styrojo strėlė. Visomis valios pastangomis žiūrėjau į krūmus ir dabar pamačiau kaip iš ten išlėkė antra strėlė ir įsmigo į žemę greta pirmosios. Aš visas nutirpau. Niekaip nesupratau, kodėl Franciskas stovi prie krūmų, kur jam gresia mirtis. Ir kaip gali žmogus su tokia nesudrumsčiama meile veide stovėti prie blogio ir mirties ribos? Mano mintis pertraukė iš tolo atsklindantis triukšmas. Niekaip negalėjau nuspręsti, kas tai per triukšmas. Man atrodė, kad bėga keletas žmonių.
Staiga visą aikštelę sniego debesimi nuklojo balti povai. Keli vyrai pagal Francisko nurodymus grupavo paukščius į tris ratus: vienas ratas apsupo gėlyną su jazminų krūmu, antras, su centre stovinčiu Francisku, saugojo visus įėjimus į ligoninę, o trečias saugojo visus išėjimus į mišką.
Žmonės rankose laikė kažkokius metalinius tinklus ir skirstėsi kiekvienas po dešimt povų. Geriau įsižiūrėjęs į vyrą, stovėjusį ant miško keliuko tiesiai priešais Franciską, pažinau I. Reginys buvo toks pagaunančiai žavus ir įdomus, jog aš turėjau sutelkti visas jėgas, kad neatitraukčiau savo dėmesio nuo krūmų ir nepradėčiau “gaudyti varnų”.
Povai siaurino pirmąjį ratą apie jazmino krūmus ir gėlyną. Atitinkamai prie krūmų artėjo ir antrasis ratas, kuriame vienas priešais kitą stovėjo Franciskas ir I. Vienu metu ir I., ir Franciskas pakėlė rankas aukštyn, ir aš iš karto nustėrau. I. veidas buvo griežtas ir valdingas, toks valdingas, kokio net įsivaizduoti negalėjau. Jis buvo panašus į jėgos Dievą, kuriam niekas negali pasipriešinti, o Franciskas buvo panašus į meilės Dievą, tokios meilės-jėgos, kuriai taip pat niekas negalėjo pasipriešinti.
Krūmuose pasigirdo laukinis klyksmas. Tai buvo pykčio, įsiūčio, protesto klyksmas. Iš ten iššoko neūžauga ir puolė bėgti, bet povai suglaudė gretas, išskleidė uodegas ir, sulipę vienas kitam ant nugarų, sudarė baltą sieną, užtvėrusią jam kelią.
Tada neūžauga puolė į kitą pusę, kur susiglaudžiant povams atsirado tarpas, ir visu savo mažų kojų greičiu skuodė tiesiai į I., kuris sugriebė artimiausio kaimyno jam atmestą tinklą ir nuleido jį ant neūžaugos. Nelaukęs kliūties iš viršaus, neūžauga parkrito ant žemės ir laukiniu balsu suklykė – ir kaip galėjo taip siaubingai garsiai ir piktai klykti toks mažas padaras! – ir ėmė raičiotis, vis labiau įsipainiodamas į tinklą, kurį stengėsi perplėšti rankomis ir kojomis, graužti dantimis, pjauti nežinia iš kur ir kada jo rankose atsiradusiu peiliu.
I. ištiesė ranką į besiraičiojantį prie jo kojų kamuolį ir ištarė kažką labai įsakančiu balsu. Neūžauga akimirką lyg sustingo, bet tuoj vėl ėmė dar baisiau klykti, spjaudytis ir, matyt, keiktis. I. priėjo arčiau ir vėl kažką pasakė. Šį kartą jo balse girdėjosi perspėjimas. Neūžauga nutilo ir staiga jo veidą perkreipė tiesiog šėtoniška šypsena. Jis visas susirietė į kamuolį, žaibiškai įtempė lanko templę ir paleido strėlę tiesiai I. į krūtinę. Sesuo Aldaz, jaunuolis ir aš sušukome iš siaubo. Aldaz užsidengė veidą rankomis, aš bandžiau bėgti į pagalbą, bet neturėjau jėgų ne tik bėgti, bet negalėjau kilstelėti nė kiek daugiau, nei įsitaisiau iš pat pradžių. Strėlė nuzvimbė į viršų ir aš tikėjausi pamatyti ją įsmigusią į I. viršugalvį. Vietoj to ji nukrito į aikštelę kaip tik tarp I. ir Francisko.
Vėl pasigirdo I. balsas, bet šį kartą nepažinau man tokio brangaus, nuostabaus ir minkšto balso. Tai buvo kaip griaustinio dundėjimas, tarsi aidas būtų prisijungęs prie kiekvieno žodžio, jį šimtą kartų sustiprinęs ir susiliejęs su visa gamta.
Neūžauga suvirpėjo. Pamačiau, kad tinklas, kuriame jis buvo susipainiojęs, pradeda rausti lyg kaisdamas. Išvydęs šį siaubą, supratęs, kad sudegs gyvas, jeigu neįvykdys I. įsakymo, neūžauga ėmė traukti iš savo rūbų kažkokias šakneles, strėles, miltelius, numetė lanką, dar kažkokius maišelius ir pažiūrėjo į I.
Tinklas tebekaito. I. dar kartą apie kažką perspėjo neūžaugą, bet šis neigiamai papurtė galvą. I. veidas pasikeitė, tapo gailestingas, bet… iš jo rankos mosto supratau, kad neūžaugos, nenorėjusio paklusti I. reikalavimui ir atsisakyti blogio, laukia neišvengiama mirtis.
Neūžauga taip pat suprato, kad I. apgauti jam nepavyks ir kad jau gresia mirtis. Jis atsiklaupė – iš baimės papilkėjęs veidas buvo tiesiog šlykštus ? ir išmetė kelis juodus akmenukus. Tinklo liepsna, jau artėjusi prie nelaimingojo, užgeso. I. priėjo prie pat neūžaugos, iš už diržo išsitraukta lazdele pakėlė tinklą, numetė jį į šoną ir uždengė neūžaugą kitu, kurį jam atmetė kaimynas. Taip ir liko neūžauga gulėti prie I. kojų. Dabar iš krūmų pasigirdo klyksmas, lyg kažką apraudantis. Šiame garse buvo tiek kančios, kad aš viduje visas susigūžiau.
Franciskas, iki šiol stovėjęs nejudėdamas, dabar žengė kelis žingsnius krūmų link, ir paukščiai visu būriu nusekė paskui jį. Jis sustojo beveik prie pat gėlyno ir kažkam, man nematomam, ėmė kalbėti.
Iš to, ką jis kalbėjo, nesupratau nei žodžių, nei prasmės, bet jo balso intonacija, begalinis švelnumas, ramybė ir gerumas, kurie girdėjosi jame, sakė mano širdžiai, kad jo meilė savo pagalba nežino nei ribų, nei atmetimo. Mano širdis tiesiog apmirė, žiūrint į Francisko veidą. O! Kiek kartų sunkiais ir pavojingais gyvenimo momentais, disharmonijos ir mirtino ilgesio akimirkomis priešais mane iškildavo šis blyškus veidas meilės ir gerumo ekstazėje.
Išblyškęs, didžiulėmis spindinčiomis akimis, su džiaugsmo šypsena lūpose, jis tiesė ranką, ir aš šioje jo pozoje tarsi girdėjau žodžius: “Ateik pas mane, ir aš tave paguosiu.”
Pamačiau, kaip iš krūmų keturpėsčias iššliaužė antrasis neūžauga. Šis buvo dar labiau išsigimęs už pirmąjį. Siaubingai neproporcingas, – palyginti didele galva, ilga talija ir trumputėmis kojomis – jis šiaip taip atsistojo ir ėjo tiesiai į Franciską, kaukdamas lyg šuo prie numirėlio. Jo ilgos rankos karojo žemiau kelių, žandikaulis su apnuogintomis dantenomis buvo atsikišęs į priekį, o burna buvo nuo vienos ausies iki kitos. Ši baisi, neįsivaizduojama žmogaus parodija, dusdama ir springdama, sustojo, nepriėjusi iki Francisko trijų žingsnių. Tikėjausi, kad šis paims jį dabar ant rankų, bet viskas vyko kitaip.
Pirmasis neūžauga iš visos gerklės ėmė kažką rėkti savo bendrui, rodydamas jam į takelio viduryje įsmigusią strėlę ir tuos juodus akmenukus, kuriuos jis išmetė iš savo talpių kišenių. Antrasis neūžauga iš pradžių įdėmiai klausėsi, išsigimėliškomis lūpomis prisidengęs siaubingąjį žandikaulį, po to pažvelgė į Franciską, atšoko atgal ir užkaukė, užsidengęs akis rankomis.
Pirmasis neūžauga ėmė rėkti dar garsiau. Franciskas mostelėjo į jį ranka ir tas nutilo. Ir vėl pasigirdo balsas, kurį aš sau išverčiau kaip: “Ateik pas mane, ir aš tave paguosiu.”
Neūžauga žaibiškai, kaip prieš tai jo draugas, paleido strėlę, ir ji įsmigo į žemę greta pirmosios. Čia abu neūžaugos tarsi išprotėjo. Jie ėmė taip klykti ir raičiotis žeme, net graužti aplink save žemę, kad Franciskas paėmė iš kaimyno rankų tinklą ir švelniai, tarsi vata, pridengė išsigimėlį.
Kaip ir pirmasis, šis taip pat susipainiojo tinkle. Francisko balsas lyg arfa skambėjo švelniai ir ramiai, kai jis priėjo prie siautėjančio išsigimėlio ir kažką jam kalbėjo.
Antrasis neūžauga nurimo. Ramiai išėmė viską iš savo kišenių, tvarkingai sudėjo į krūvelę ir ant viršaus padėjo tokius pačius juodus akmenėlius, kokius išmetė pirmasis. Po to jis atsiklaupė, savo raudonomis akimis įdėmiai pažiūrėjo Franciskui į akis ir jo lūpas perkreipė lyg ir pasitenkinimo šypsena. Jis maldaujančiai ištiesė į Franciską rankas, parodė į tvarkingai sudėtą savo gėrybių krūvelę. Palietė širdį ir gerklę, perbraukė ranka per savo sprandą, lyg rodydamas, kad šeimininkai nuims jam galvą.
Vėl kažką pasakė Franciskas, ir vėl jo balsas bei akys prasismelkė į mano širdį kaip: “Ateik pas mane, ir aš tave paguosiu.” Atrodo, dabar neūžauga jau suprato, kad rado gerą apsaugą, kuri jo neišduos. Jis vėl atsiklaupė, kažką draugiškai suklykė ir palietė kakta žemę.
– Liovuška, sutelk visas savo jėgas ir ateik čia, – išgirdau I. balsą.
Sunkiai, bet vis tik be ypatingos įtampos, pakilau, pats stebėdamasis, kaipgi aš negalėjau pakilti tada, kai bandžiau. Išėjau iš namo ir I. parodė man, kaip praeiti tarp dviejų eilių povų, nes jie iš visų pusių bėgo į mane.
Povai susiglaudė į dvi tankias eiles, palikdami tarp manęs ir I. siaurą tarpą, tokį, kad aš galėčiau praeiti. Kai priėjau prie I. jis viena ranka apkabino mane per pečius ir tarė:
– Nei aš, nei Franciskas negalime paliesti šių nelaimingųjų, nes nuo mūsų prisilietimų jie iš karto numirs, kaip būtų buvę su tais, kuriuos tu turėjai paliesti Konstantinopolyje sero Vomio prašymu. Ten tu turėjai ištikimą pagalbininką – drąsųjį kapitoną. Čia tu vienas. Ar nori padėti man ir Franciskui? Tie žmonės, kurie čia stovi, negali mums padėti kiekvienas dėl savo priežasčių. Atmink, kad galėtum dabar mums padėti, reikalingas ne tik visiškas bebaimiškumas, bet ir visas gailestingumas, visas džiaugsmas, visa žmogaus meilė Dievui. Reikia pamiršti visą išorinį bjaurumą ir prasiskverbti į žmoguje glūdinčias Šviesą ir Ramybę. Ar nori, drauge, išgelbėti šiuos nelaiminguosius?
– O, I., kaip Jūs galite klausti, ar aš noriu. Visas klausimas, ar aš sugebėsiu būti Jums naudingas? Ir baimės manyje negali būti, jeigu Jūs greta manęs. Visa širdimi norėčiau padėti šiems vargšams kankiniams, kad nors kiek atsidėkočiau Jums už viską, ką Jūs dėl manęs padarėte ir tebedarote. Šaukdamasis savo brangųjį Florentietį, pasistengsiu sutelkti visą dėmesį. Aš pasiruošęs, klausau Jūsų.
I. padavė man lazdelę, kurią laikė rankoje:
– Laikyk lazdelę tiesiai priešais nelaimingojo širdį. Mylėk jį taip, kaip tik begali tavo širdis suprasti šį jausmą. Džiaukis, kaip džiaugiasi dabar Florentietis, matydamas tavo visišką pasiaukojimą ir norą išgelbėti šiuos apgailėtinus, piktus padarus. Kai aš paliesiu tavo ranką, ką beišdarinėtų neūžauga, tuoj pat paliesk jo kaktą. Pasistenk tai atlikti žaibiškai ir vėl laikyk lazdelę jo širdies lygyje.
Paėmiau lazdelę. Užburiantis laimės, džiaugsmo jausmas apėmė visą mane. Pasijutau nepaprastai ramus. Mano kojos, taip silpnai žengusios, kai ėjau į čia, dabar tarsi priaugo prie žemės, visame kūne pajutau begalinę jėgą.
I. ėmė kažką tęsiamai kalbėti pali kalba, kažkokį himną. Dabar jau mokėjau pali kalbą tiek, kad suprasčiau, jog tai ši kalba. Kartais suprasdavau atskirus žodžius, bet viso turinio suvokti nepajėgiau. Staiga I. intonacija visiškai pasikeitė, jo balse vėl pasigirdo griaustinio dundėjimas. Stipriau suspaudžiau lazdelę, pažvelgiau į neūžaugą ir vos neišmečiau lazdelės iš rankų. Varstydamas mane savo baisiomis akimis, kurios dabar manęs visai neveikė, išsiteisęs visu savo ūgiu ir kiek begalėdamas pasistiebti, jis bandė pasiekti mano lazdelę, bet jokios pastangos jam nepadėjo. Jis tarsi priklijuotas negalėjo pajudėti iš vietos. Pajutau I. rankos prisilietimą virš riešo ir tą pačią akimirką pridėjau lazdelę neūžaugai prie kaktos. Jis sušuko, norėjo ją sugriebti, susvyravo ir parkrito.
Pagalvojau, kad jis negyvas. I. toliau tęsė savo himną ir vėl palietė mano ranką. Aš vėl pridėjau lazdelę prie neūžaugos kaktos, šis suvirpėjo, išsitiesė ir sudejavo.
Mano akys nuo įtampos ryškioje saulės šviesoje tikriausiai pavargo, bet man tikrai atrodė, kad iš neūžaugos burnos kilo kažkoks tamsus garas.
I. balsas sustiprėjo, jame pasigirdo tokios įsakančios gaidelės, kad net visi povai nulenkė galvas iki žemės. I. trečią kartą palietė mano ranką. Tuoj pat vėl pridėjau lazdelę prie neūžaugos kaktos. Jis atsisėdo, nustebęs apsidairė aplink, atsistojo, pažiūrėjo į mane, į I., ir staiga, vaikiškai suraukęs veidą, pravirko graudžiomis ašaromis.
Mano širdis daužėsi. Buvau pasiruošęs apkabinti jį, nuraminti, bet jau kitos dvi rankos nuėmė nuo vargšelio tinklą ir švelniai glostė susivėlusią galvą. I. paėmė jį ant rankų ir, taip graudžiai tebeverkiantį, glaudė prie savo krūtinės.
Franciskas davė man ženklą ranka, kažką garsiai pasakė povams, ir jie visi perbėgo prie antrojo neūžaugos, apsupo jį glaudžiu ratu. I. paliepė man įdėti lazdelę į dėklą prie jo diržo ir paslėpti specialioje siauroje kišenėje, kurios iki šiol buvau nepastebėjęs jo rūbuose.
Dabar Franciskas pašaukė mane.
– Šis neūžauga gera valia palieka savo nešvarų blogio amatą, Liovuška. Kol aš kalbėsiu savo mantrą, mano nurodymu paliesk lazdele vieną po kito visus šios krūvos daiktus, kuriuos jis čia sudėjo. Štai, paimk lazdelę. Kai visa krūva virs pelenais, pakelk lazdele tinklą, paimk neūžaugą už rankos ir atvesk jį čia, visai prie pat manęs. Ir kai aš tau nurodysiu, paliesk lazdele jo viršugalvį.
Viską padariau, kaip liepė Franciskas. Daiktams virstant pelenais, efektas buvo toks pat kaip Konstantinopolyje. Tik čia viskas dar ir sulipo į smalos gabalą. Kai tik paliečiau neūžaugos viršugalvį, jis taip pat norėjo sugriebti lazdelę, net šoktelėjo į viršų, bet, kaip ir pirmasis, nepasiekė jokių rezultatų. Šis neūžauga nepyko, neverkė – jis juokėsi kaip vaikas ir visaip rodė savo pasitenkinimą.
Gavęs nurodymą, lazdele pakėliau tinklą, privedžiau prie Francisko neūžaugą, šis puolė jam po kojomis, apkabino jas ir visaip bandė reikšti savo meilę. Franciskas paėmė jį ant rankų, kaip ir I., paliepė išvesti visus paukščius, išskyrus tris, kuriuos pats atsirinko. Jis dar paliepė pakviesti seserį Aleksandrą.
Kai grąžinau Franciskui jo lazdelę ir priėjau prie I., neūžauga ramiai miegojo ant jo rankų. Atėjus seseriai Aleksandrai, miegojo jau ir antrasis neūžauga ir abu buvo nunešti į tą kambarį, kuriame gyveno Maksa.
Dabar aikštelė vėl atrodė kaip visada, visi joje vykusios kovos tarp Šviesos ir Tamsos pėdsakai išnyko ir mes nuėjome į Francisko kambarį.
Man rūpėjo raudonos dėmės ant jo rankų, bet jis pats jų tarsi nepastebėjo. Jau ruošiausi pasakyti apie jas I., kai išgirdau jo balsą:
– Sėsk, Franciskai, perrišiu tavo žaizdas. Kitaip tu vėl atgulsi.
Franciskas ir žaizdos? Nesuvokiau, neįsivaizdavau, kad nesijaudinantis, švytintis, tiesa, išblyškęs, bet toks stiprus ir ramus Franciskas galėjo kentėti nuo žaizdų. Nepaprieštaravęs nė žodžio, Franciskas atsisėdo ant kėdės ir I. atraitojo jo rankoves.
Virš tų vietų, kur buvo raudonos dėmės nuo valstiečio rankų, matėsi žaizdos, tarsi nudegimai, ir iš jų jau sunkėsi kraujas.
Niekada nei prieš tai, nei po to man neteko pajusti tokios vidinės kančios. Franciskas tylėjo, ramiai pakeldamas skausmą, kol I. aprišinėjo jo kraujuojančias žaizdas. Jo veide buvo tokia išraiška, tarsi jis šlovintų visą visatą, bet aš vos tramdžiau ašaras.
Man, kaip ir šiandien jo išgelbėtiems valstiečiams, Franciskas atrodė šventasis. Kodėl, kam gi kentėti šventajam? Norėjau atiduoti mainais savo rankas, kad tik išvaduočiau jį iš kančios, kad tik galėčiau visada matyti šį nuostabų veidą gerumo ir meilės ekstazėje.
– Šventiesiems, Liovuška, nėra ką veikti žemėje, aš tau jau sakiau tai. Gali būti žemėje dieviški pasiuntiniai, bet aš ne iš jų tarpo. Aš – nuodėmingas žmogus. Ir viskas, kuo aš galiu padėti žmonėms, tai tik, tiesiogine žodžio prasme, keistis su jais krauju už kraują. Tačiau didesnės laimės ir nėra žmogui žemėje. Aš nesu žmonijos vedlys. Aš esu paprastas žmogus. Manasis gerumo kelias veda mane taip, kaip manyje gyvenanti harmonija leidžia man eiti. Ne kentėti tu turi žiūrėdamas į mano žaizdas, bet suprasti, kad kiekvienas kelias yra amžių karma, kurios atsikratyti negalima. Štai tu taip pat turi karmą: nešioji nuostabų Mokytojo brangakmenį, kurį iš jo pavogė, išniekino ir vėl išvalė. Žinai tu ar nežinai, bet didelė tavo pagalba tam, kuriam jį sugrąžinsi. Ir visi mes, padedantys tau vystyti savyje psichines jėgas, reikalingas jį nešioti ir grąžinti šeimininkui, visi mes surišti milžiniška dėkingumo ir išgelbėjimo karma su tuo, kuriam tu turi grąžinti brangakmenį.
Francisko žodžius, kaip ir viską, ką šiandien mačiau, nepilnai tesupratau, bet nieko neklausinėjau, nes dabar jau žinojau, kad I. paaiškins man viską, kai tik aš turėsiu jėgų tai suprasti.
Atsisveikinę su Francisku, mes su I. išėjome iš ligoninės teritorijos ir grįžome namo. Ėjau sunkiai, I. prilaikė mane ir, kai tik užlipome į mano kambarį, paguldė į lovą.
Po valandos Jasa nusivedė mane į vonią. Pats I. nurodinėjo jam, kokį taikyti masažą, bet ir po vonios, ir po masažo man tebebuvo blogai. Teko vėl gulti į lovą.
Aš net nepajėgiau suvokti visų buvusių įvykių, neįsivaizdavau, kiek dabar valandų, mane vis labiau krėtė šaltis, vis labiau jaučiau silpnumą, kol pagaliau užmigau neramiu miegu.

Toliau