Organizacijos sukūrimo tikslas yra pasaulinio dvasinio potencialo ir geriausių žmonijos pasiekimų meno, kultūros, mokslo, technikos srityse panaudojimas Rusijos visuomenės dorovės pagrindų atgimimui, harmoningai išsivysčiusių žmonių auklėjimui, vaikų ir suaugusiųjų švietimui dvasinių idealų pagrindu.[1]
Šiame leidinyje publikuojame straipsnį iš Omsko laikraščio „Į ateitį“. Straipsnį 2002 metais parašė Tatjana Narycina pagal Tatjanos Tarasovos televizijos laidos „Kur prasideda visi laiptai?“ medžiagą. Straipsnyje kalbama apie vyro ir moters tarpusavio santykius ir kaip jie atsispindi indų Vedose.
Priešas, besislepiantis mūsų širdyje
Griaudėjo griaustinis. Lijo lietus. Siautė vėjas. Žaibai braižė nakties dangų. Bijodami blogo oro išsislapstė ir žmonės, ir žvėrys. Net langai langinėmis buvo sandariai uždaryti. Tuo metu gerbiamas brahmanas Bilvamangala Tchakuras niekieno nepastebėtas išėjo iš namų. Jis skubėjo į pasimatymą su prostitute. Priėjęs upę jis pamatė, kad ji patvino. Bet tai nesustabdė geismo apimto Bilvamangalo ir jis puolė į kunkuliuojančią srovę.
Pažįstami vartai buvo užrakinti. Tada jis užsiropštė ant aukštos sienos tiesiai prie lango. Prostitutė nustebo, kad Bilvamangalas pas ją atėjo tokią baisią naktį ir pasakė: „Jei tavyje būtų nors lašas to prisirišimo prie Dievo, koks yra manajam mirtingajam kūnui, sudarytam iš plaukų, odos, riebalų ir kaulų!”
Šie žodžiai kaip peilis smeigė Bilvamangalui į širdį. Jo geismas akimirksniu išnyko, ir jis nuėjo į šventą vietą Vrindavaną.
Tačiau vieną kartą jis pamatė keliu einančią nepaprasto grožio moterį. Negalėdamas susivaldyti, brahmanas ją nusekė. Pagaliau jie priartėjo prie jos namo vartų. Moteris paklausė, ko jis nori. „Išskleisk savo nuostabių plaukų kasą“- pasakė Bilvamangalas. Paėmė jos plaukų smeigę ir tardamas:“Ak šitas neapkenčiamas geismas, kuris degina mano širdį! Ak šios neapkenčiamos akys, per kurias jis sunkiasi!”, – Bilvamangalas išsidūrė abi akis. Šis nepaprastas atvejis – realybė. Jis įvyko daugiau kaip prieš 500 metų ir buvo užfiksuotas viduramžių Indijos metraščiuose, kaip pamokymas žmonijai. Jo esmė yra ta, kad geidulingumą nugalėti yra labai sunku. Visais laikais šventieji dėl to atlikdavo griežtas askezes. Nes raštuose sakoma, kad nėra vietos meilei Dievui ten, kur gyvena geismas.
„Palaukite, – pasakys skaitytojas,- jūs kalbate apie šventuosius. Bet kaip tai liečia mane, aš gi ne šventasis?“ Neskubėkite daryti išvadas. Tai, apie ką eis kalba, liečia ne tik didžiuosius praeities asketus, bet ir mus su jumis. Galų gale, tai viena aktualiausių žmogiškosios visuomenės temų, jeigu ne pati aktualiausia. Juk padėję ranką ant širdies pripažinkime, kiekvieną iš mūsų jaudina lyčių tarpusavio santykiai. Ar ne apie tai visi šiuolaikiniai filmai, visos dainos, romanai ir apysakos? Taigi pati įdomiausia tema: vyras ir moteris, jų prisirišimas vienas kitam. Ir kaip priedas dar kažkas. Fiziologinės ir dvasinės šio pririšimo pasekmės.
Ką gi apie tai galvoja šiuolaikiniai žmonės? Paprastai svarbiausia vyro ir moters tarpusavio santykių esmę jie mato seksualiniuose pasitenkinimuose. Pagal principą “kuo daugiau, tuo geriau“. Toks kriterijus. Net gydytojai šiandieną šventai tiki, kad seksas naudingas, o susilaikymas kenksmingas sveikatai.
Iš kur atsirado ši idėja? Panašu, kad iš Freido. O galbūt iš Darvino, kuris savo pirminiu tėvu laikė beždžionę. Beždžionės, kai kuriais duomenimis, labai gašlios ir mėgsta užsiimti seksu, nesilaikydamos ypatingų apribojimų. Neturi jos nei moralės, nei filosofijos, nei Šventų Raštų. Todėl tokie užsiėmimai joms visiškai natūralūs.
Jeigu kažkas pasiruošęs pripažinti beždžionę savo motina, ką gi, tai jo teisė. Tada iš tikrųjų nėra kito pasirinkimo, kaip tik sekti savo plaukuotos progimdytojos pavyzdžiu. Beje, šiandieną daugelis nesutinka su Darvinu ir įrodinėja, kad jis klydo. Ir nors kažkoks tai panašumas su beždžione be abejo yra, skirtumų juo labiau, žymiai daugiau.
Per visą istoriją žmonija sukaupė didžiulį žinių bagažą, praktiškai visose srityse, tame tarpe ir medicinoje. Sakykim Indijos kultūra išsaugojo labai seną traktatą pagal Vedų mediciną(Ajurvedą) – „Čaraka-samchitu“, kuris smulkiai aprašo žmogiškojo kūno sandarą, ligų priežastis ir būdus joms gydyti. Jei mūsų gydytojams pakliūtų į rankas ši informacija, jie nustotų žiūrėję į žmones iš „beždžioniško“ požiūrio taško ir nebandytų įkvėpti pacientų užsiiminėti seksu.
Tačiau kai kurie gydytojai jau ištyrinėjo šiuos senuosius tekstus ir gali pasidalinti įspūdžiais. Andrejus Goldinovas diplomuotas vedų medicinos specialistas, kaip tik toks žmogus.
Korespondentas.: Šiuolaikiniame pasaulyje priimta manyti, kad seksas naudingas, tačiau religijos istorijoje pilna pavyzdžių, kai jos pasekėjai laikėsi celibato. Ar tai netyrėjo įtakos jų sveikatai? Ką apie tai sako Ajurveda?
А.G.: Be abejo, atsiliepdavo. Jei žmogus darė tai teisingai nuteikęs protą, jo bendra savijauta pagerėdavo. Kodėl? Ajurveda paaiškina, kiek svarbu yra saugoti sėklą, kuri yra viena iš septynių kūno audinių ir atsiranda iš maisto.
Tai, ką mes suvalgėme, patenka į skrandį ir po virškinimo pavirsta į kraują, raumenis, kaulų čiulpus, nervų audinius ir t.t. Paskutiniu atveju atsiranda sėkla – sėklos skystis pas vyrus ir bartolini liauka pas moteris.
Kai kūne pakankamai daug sėklos, veikiant tai pačiai ugniai, kuri išreikšta, kaip maisto virškinimo ugnis, gimsta aštuntasis subtilusis audinys. Vedų medicina jį vadina „odžas“. Šiuolaikiniame moksle jis žinoma kaip imunitetas. Jo požymiai – švytėjimas aplink galvą, akių švytėjimas ir mus pripildantis laimės jausmas. Čaraka-samchita“ sako, kad odžas turi lydyto sviesto spalvą, medaus skonį ir rožių kvapą.
Kuo daugiau sėklos žmogus išsaugoja, tuo didesnį turi imunitetą. Yra dar vienas pliusas be sveikatos. Kadangi odžas – subtilus audinys, jo pagalba mes suvokiame subtilias supančio pasaulio struktūras. Kitais žodžiais pradedame matyti mistinius dalykus ir mums atsiveria Tiesa.
Vedų medicina sako, kad nėra prasmės eikvoti sėklą, nes ji duoda imunitetą, išmintį ir sugebėjimą atpažinti, kas yra žmogui palanku, o kas ne. Celibatas – tai geriausia iš priemonių, leidžiančių pasiekti dvasinį tikslą.
Kadangi sėkla – paskutinis iš audinių, – ji yra visų prieš ją esančių esmė. Prarasdami sėklą prarandame gyvybiškas kūno energijas, prarandame imunitetą ir nualiname audinius, kurie yra tampriai susiję. Taip, vienam lašui sėklos reikia 60 lašų kraujo!
Коr.: Moterims tas pats?
А.G.: Vertėtų pastebėti, kad sėkla – tai ne spermatozoidai, kaip daugelis mano. Pagal Ajurvedą, sėkla – tai sėklos skystis, kurią pas vyrus gamina prostata. Pas moteris tai bartolini liaukų išskyros, tas tepalas, kuris išsiskiria lytiškai susijaudinus. Ir šiuo momentu moterys lygiai taip pat praranda sėklą, kaip ir vyrai.
Beje, dar viena įdomi detalė, nežinoma šiuolaikiniams žmonėms, bet aprašyta senoviniuose traktatuose. Nereikia manyti, kad sėkla prarandama tik fiziškai. Iš tikrųjų, ji prasideda prote.
Коr.: Taip, tai faktas. Lytinis aktas didesne dalimi įvyksta prote.
А. G.:. nemanykite, kad jei jūs nepraradote sėklos fiziškai, tai nepraradote prote. Iš pradžių mes išeikvojame sėklą prote, o po to galime fiziškai ją prarasti, pavyzdžiui, sapne. Arba paprasčiausiai patyliukais išeis su šlapimu. Tokiu būdu pirmiausia reikia kontroliuoti protą, kas yra labai sudėtinga.
Коr.: Ir kaip gi šito pasiekti?
А.G.: Iš pradžių reikia suprasti patį mechanizmą, kaip prote atsiranda geismas. Detalų šio proceso aprašymą galima surasti „Bhagavad Gitos“ puslapiuose: “Kuo daugiau žmogus stebi jausmų objektą, tuo labiau jis tampa prie jo prisirišęs. Prisirišimas veda prie geismo, o geismas gimdo pyktį. Pyktis priveda prie jausmų apgaulės, o jausmų apgaulė apraizgo sąmonę. Kai sąmonė pritemusi, prarandamas protas. Taip žmogus tampa priklausomas nuo aplinkybių“.
Viskas prasideda nuo jausmų objekto stebėjimo. O pasibaigia visišku paklydimu. Bausmė už mūsų geismą bus tai, kad mes niekada nesugebėsime suprasti Tiesą. Dar daugiau, mums net neateis į galvą susimąstyti apie kažkokias „aukštas materijas“.
Кor.: Ar ne dėl šios priežasties taip mažai žmonių šiandien užduoda sau klausimą, kame gi gyvenimo prasmė? O jei ir užduoda šį klausimą, tai paprastai atsakymų ieško ne ten.
А. G.: Be, sakysime, dvasinės bausmės už pataikavimą savo gašlumui, egzistuoja ir fizinis atsiteisimas. Tai skirtingos ligos. „Čaraka-samchita“ sako, kad jeigu žmogus per daug išeikvoja sėklos, tai praranda imunitetą. Taipogi pasakyta, kad visuomenėje, kur propaguojama lytinis ištvirkavimas, bus labai daug infekcijų ir ir epidemijų. Dar daugiau, „Čaraka-samchita“ dar labai seniai iki mūsų, prieš penkis tūkstančius metų aprašė tą ligą, kuri dabar žinoma kaip AIDS. Tada ją vadino „Odžakšaja“- katastrofiškas imuniteto praradimas.
Ir mes matome, kas paprastai serga AIDS? Rizikos grupė. Narkomanai, kurie labai stipriai praranda sėklą ir tokiu būdu praranda imunitetą.
„Čaraka-samchitoje“ minima, kad žmogus, kuris praranda sėklą, praras atmintį. Be to ne tik fizinę, bet ir dvasinę. Atmintį apie tai, kad egzistuoja gyvenimas po mirties. Apie tai, kad materialus kūnas yra tik mūsų sielos drabužis.
Dar vienas įdomus faktas, kurį patvirtina stebėjimai. Jei žmogus per daug išeikvoja sėklos, jis praranda gebėjimą mylėti. Štai toks ryšys. Mes pripratome meile vadinti lytinį aktą. Dabar netgi labai retai galima išgirsti žodį „meilė“. Dažniau sako „seksas“. Galime pastebėti kiek žmogus išeikvoja sėklos pagal jo sugebėjimą susitaikyti ir pagal palaimingą pasaulio suvokimą.
Apie tai, kad žmogus susikoncentravęs į lytinius jausmus, galima suprasti pagal jo kalbą. Jei jis dažnai naudoja kažkokius keiksmažodžius, reiškiančius lytinius organus ir nešvarų lytinį gyvenimą, jis visiškai į tai susikoncentravęs. Nesunku pastebėti, kad tokie žmonės labai suirzę ir nesugeba mylėti.
Коrr.: Artūras Šopengaueris turi įdomų posakį, kodėl žmogus suirzęs, bandydamas be saiko pasitenkinti: „Joks pasiekiamas norų objektas nesugeba duoti ilgalaikio pasitenkinimo, tik praeinantį pasimėgavimą. Aistra trunka ilgai. Poreikiai begaliniai. O jausmų patenkinimai – neilgai trunkantys“.
А.G.: Jausmų neįmanoma patenkinti. Vedų raštai sako, kad neįmanoma patenkinti aistrą sūriu vandeniu, kaip kad neįmanoma ugnį užpilti alyva.
Kuo daugiau pilsime alyvos į ugnį, tuo ryškiau ji įsidegs. Taip pat ir materialūs jausmai. Kuo daugiau mes bandysime juos patenkinti, tuo daugiau nusivilsime ir liūdėsime. Nes tie objektai, prie kurių mes prisirišame, turi laikiną prigimtį.
Коr.: Dabar mes kalbame apie lytinį nesusilaikymą. O kaip dėl šeimyninio gyvenimo, giminės pratęsimo?
А.G.: Nėra lytiniame gyvenime nieko bloga, jei jis vedamas atitinkamai pagal religinius principus. Jei sėklos praradimas priveda prie baisių pasekmių, tai reiškia, kad vyras neturi vesti, o moteris – tekėti už vyro. Šeimos žmonėms celibatas reiškia tai, kad seksas naudojamas tik gerų vaikų pradėjimui.
Dabar matome, kas vyksta. Vaikai pradedami, kaip papuolė, nesuprantame kokioje būsenoje. Senosios Indijos raštai – Vedos tokius vaikus vadina “varna-sankara“, arba tie, kas visuomenei atneš tik nelaimes ir rūpestį.
Tėvų protinis nusiteikimas vaikų pradėjimo metu apsprendžia vaiko proto nusiteikimą, kuris jį lydės gyvenime. Labai svarbus momentas. Tai taipogi reiškia, kad jei pradėjimo metu tėvai turi labai geros kokybės sėklą, jei jie neišeikvojo jos anksčiau laiko, tai vaikas bus sveikas ir ilgai gyvens. Žmogus, teisinga sąmone, teisingu būdu pradėtas, gauna iš tėvų gerą imunitetą. Jo širdis bus stipri.
Jeigu tėvai daug išeikvojo sėklos, jie patys neturi imuniteto ir vaikas turės tą pačią problemą. Be to, nuo pat gimimo. Žinau vaikus, kurie jau nuo ankstyvos vaikystės susierzinę ir pikti ant viso balto pasaulio, nes neturi imuniteto. Ir dėl šito kalti tėvai, atėmę iš vaiko sveikatą dėl begalės lytinių ryšių. Galima pažiūrėti į mūsų vaikus ir įvertinti, kaip protiškai nusiteikę mes juos pradėjome, pagal jų protą ir susitaikymą.
Коr.: Daugelis galvoja:“Kol aš jaunas, reikia gyventi savo malonumui. Štai pasensiu, tada ir poilsis“.
А.G.: Tai pavojingas paklydimas. Jei žmogus visą gyvenimą nejautė saiko seksualiniuose pasilinksminimuose, tai atėjus senatvei jo noras nepraeis. Bet sėkla bus išeikvota. Jis neturės imuniteto. Pažvelkite į senelius. Išsaugodami norą viduje, prote, bet neturėdami sėklos, jie pastoviai suirzę, nes negali patenkinti savo lytinių norų. Mes vėl prieiname prie to, kad kontroliuoti sėklą, kontroliuoti lytinį norą reikia pradėti nuo proto.
Коr.: Bet kaip laikytis celibato, kai visi aplink(ta pati reklama) sukurta sužadinant jausmus, kurie provokuoja norus? Dar daugiau, šiandieną prekyboje atsiranda preparatai, kurie stimuliuoja jau užgesusį lytinį instinktą. Nualintas žmogaus organizmas jau nesugeba pagaminti sėklos, bet netekę proto žmonės bando išspausti iš jo paskutines sultis.
А.G.: „Bhagavad Gita“ aprašo jausmus ir jų objektus kaip magnetą ir geležį, kurie vienas prie kito prisitraukia automatiškai. Kai gatve eina graži moteris, vyras nevalingai palydi ją žvilgsniu.
Bet virš jausmų – klausos, regėjimo, uoslės ir kitų- yra protas. Jis priima tai, kas malonu jausmams ir atstumia tai, kas nemalonu.
O virš jo, dar aukščiau, yra išmintis, kuri sugeba priversti jausmus ir protą priimti nemalonumą ir atmesti malonumą, jei jis nuveda žmogų nuo kelio pasiekiant kažkokį tikslą. Pavyzdžiui, mes galime priversti save keltis anksti ryte, daryti mankštą ir eiti į dušą, jei suprantame, kad jau priėjome liepto galą, pasyviai gyvendami.
Arba mums kaip ir anksčiau patinka apsvaigimo nuo alkoholio būsena, bet mes neprisiliečiame prie jo, suvokdami šio įpročio pragaištingumą.
Neįmanoma sustabdyti jausmų veiklą, nes jų prigimtis – mėgautis, lygiai taip pat, kaip ugnies prigimtis – apdeginti. Negalima paprasčiausiai užmerkti akis ir užsikimšti ausis. Pirmo susitikimo su objektu metu atsiranda mūsų noras. Todėl Vedos rekomenduoja mums pririšti mūsų jausmus ne prie to, kas išsekina organizmą, o prie to, kas pripildo mus žiniomis, amžinybe ir palaima.
Коr.: Kaip tai atrodo praktikoje?
А.G.: Reikia išmokti panaudoti savo protą ir jausmus tarnavimui. Tarnavimui Dievui ir žmonėms. Tokia veikla išlaisvins jus nuo gašlumo ir apdalins geru imunitetu, o reiškia, stipria sveikata.
Kai žmogus užsiėmęs nesavanaudišku tarnavimu, jam ateina supratimas, kad tai ir yra meilė. Taip galima gauti aukščiausią skonį, meilės ir pasiaukojimo skonį. Skonį, kuris užtemdys visą likusį.
Įsivaizduokite jeigu dabar prie jūsų prieis kažkoks benamis(bomžas), purvinas, apaugęs barzda ir pasakys:“Einam su manimi į šiukšlyną, trise išgersime odekolono“. Jūs atsisakysite, nes jūs turite kitą skonį.
Lygiai taip pat ir tikras atsižadėjimas gimsta žmoguje, kai jo širdyje atsiranda gilus dvasinis skonis, dvasinis džiaugsmas. Saldumas, kaip sako Serafimas Sarovskis. Kai šis dvasinis saldumas bus širdyje, į visus kitus norus paprasčiausiai neatkreipsite dėmesio.
Žinios turi omenyje sugebėjimą viską matyti tiesos šviesoje. Ir jei turintis žinių žmogus prieina išvados, kad kai kurie dalykai visiškai nenaudingi, jis, žinoma, iš karto jų atsisako. Ajurveda – vedų medicina duoda ir kai kuriuos patarimus, kaip išsaugoti sėklą. Yra, pavyzdžiui, tokia poza jogoje – brahmačari-asana. Reikia atsisėsti ant grindų, ištiesus kojas. Ištiesinti nugarą ir, pasiėmus už kojų pirštų galiukų, susilenkti pusiau. Ir gulėti taip kurį laiką. Šią asaną rekomenduojama daryti 3-5 kartus ryte ir vakare.
Ajurveda taipogi pataria anksti gultis ir anksti keltis – geriausia iki 4 val. ryto, nevalgyti nakčiai, paskutinį kartą valgyti ne vėliau penktą valandą vakaro. O rytą pašvęsti dvasinei praktikai, nusiteikti į dvasinį susiklausymą.
Geismas ne visada pasireiškia grubioje fizinėje formoje. Jis turi tris paslėptas stadijas. Tai noras būti pagerbtam, naudos siekimas ir siekis išsiskirti iš bendros masės. Žinodami tai, kiekvienas iš mūsų pats gali nustatyti, kiek jis laisvas nuo geismo-priešo, kuris slepiasi mūsų širdyje.
Т. Naricina
Straipsnyje panaudoti T. Tarasovos medžiaga iš televizijos laidos „Kur prasideda laiptai?“.
Laikraštis „Į ateitį“, № 1, 2002 metai
Leidinio redaktorius Tatjana Martynenko mtv757@yandex.ru
Taika jums, Šviesa ir Meilė!
