Brangūs draugai,
šiame “Sirijaus” leidime mes jūsų dėmesiui siūlome du naujus rusų dailininko Vladimiro Nikolajevičiaus Suvorovo darbus “Sergijus Radonežietis.”Apvalymo talentas”ir “El Morija”.
Tarp Sergijaus Radonežiečio ir Valdovo Morijos paveikslo egzistuoja gilus ryšys, kadangi tas, ką mes dabar žinome kaip Valdovą Moriją, buvo įsikūnijęs didžiuoju rusų šventuoju Sergijum Radonežiečiu. Antroje šio leidimo dalyje mes spausdiname ištrauką iš Valentino Sidorovo knygos “Liudmila ir Vangelija”, kurioje bulgarų aiškiaregė Vanga atveria šį ryšį.
Iš Valentino Sidorovo knygos “Liudmila ir Vangelija”
Vanga buvo giliai tikintis žmogus. Besąlygiškai laikėsi visų stačiatikių apeigų. Smerkė netgi bulgarų dvasininkiją už tai, kad jie, skirtingai nei rusų, perėjo į naują kalendorinį stilių, pažeisdami įprastą bažnytinių švenčių eigą. Ir visgi, nepaisant to, ką ji išpažino, o tai paprastai vykdavo po trumpo pasinėrimo į transo būseną, ji pareikšdavo:
– Visos religijos kris. Liks tik viena: Baltosios Brolijos Mokymas. Kaip balta gėlelė, padengs jis Žemę ir to dėka žmonės išsigelbės.
Mokymas, dėl kurio iškildavo Rerichų ir Blavatskajos vardai, ypatingai žadino Vangos vaizduotę. Ji vadino jį ugnine Biblija.
– Tai Naujas Mokymas,- kalbėjo ji,- bet pastatytas ant seno pagrindų. Seną čia galima palyginti su šaknimis, o naujas – kaip saulėje prasiskleidusi gėlelė.
Jos žodžiais tariant, slaptas giluminis darbas, ruošiant Mokymą, dabar baigtas. Ilgiau likti slaptu jis jau negali. Kaip ugninis srautas, jis išsilies į žmones.
– Naujasis Mokymas ateis iš Rusijos,- pranašavo Vanga. – Rusija bus švari, Rusijoje bus Baltoji Brolija. Nuo čia Mokymas pradės savo žengimą į visą pasaulį.
– Tavo įkvėpimas,- linktelėjimas į Liudmilą, – taip pat iš Rusijos. Labai svarbios tavo Vaikiškos Asamblėjos. Tu teisingai nuspėjai, kad Mokymo sėklos per vaikus pasklis visur.
Į mane:
– Mažai dirbi Baltajai Brolijai. Dvidešimt metų, pradedant nuo šio momento, tu privalai dirbti taip, kad Mokymas taptų žymus visame pasaulyje. Po dvidešimt metų, anksčiau nesigaus, surinksite pirmą gausų derlių.
Su visu senolės Vangos globalinio optimizmo ir jos pranašysčių ne-ne, o ir prasiskverbdavo apokalipsinės gaidelės. Ji kalbėjo, kad kiekviena tauta turi savo žvaigždę, kuri prisotina ją šviesą nešančia energija. Bet būna ir išimčių. Kai kuriose tautose, kalbėjo ji, nėra žvaigždės, o yra planeta. Tai va, Naujasis Mokymas (Vangos žodžiais “baltas, baltas, kaip sniegas”) sukurs naujas sąlygas (Vangos žodžiais “viskas taps baltu-baltu, kaip pienas”), kuriose šios tautos negalės išgyventi, bet kuriuo atveju, dvasiškai. Neįprastoje jiems aplinkoje jie kaip ir uždus. Tauta, kuri vietoje žvaigždės turi planetą arba kažką panašaus, užgesusią žvaigždę, užges ir pati, tvirtino Vanga, kaip žvakė ypatingai stipriame vėjyje.
Kaip aš jau sakiau, senolė Vanga labai greitai įsijautė į mūsų problemų ratą. Su manim, pavyzdžiui, ji sveikinosi taip:” O, tai tas, kuris myli šventiką Sergejų!” Jos žodžiais tariant, kiekvieną kartą, kai mes susitinkam su ja, jis aiškiai pasireiškia prieš jos vidinį žvilgsnį. Kaip visada, klausimas:
– Ar gerbia Rusijoje šventiką Sergejų?
– Mažai, – atsakau aš.- Bent jau cerkvėje.
Vanga:
– Matau vienuolyną. (Aš patvirtinu, kad šv. Trejybės-Sergijaus Lauroje yra Sergijaus galios Šventenybės). Tai – Rusijos širdis. Jis – didis pranašas. Jis ne paprastas šventasis, o pagrindinis rusų šventasis. Su netikėta energija:
– Nėra tokios jėgos, kuri galėtų palaužti Rusiją. Rusija vystysis, augs, stiprės. Ir prideda, kad tai ne jos žodžiai, o šventojo Sergijaus žodžiai.
– Vanga,- pertraukiu aš ją, – tu tiksliai apibūdini vieną Rericho paveikslą.
– Kas per paveikslas?- klausia Vanga.
– Jis mažai žinomas, kadangi jo neeksponuoja. Jame pavaizduotas Šventasis Sergijus, kuris rankose laiko katedrą, savimi išreiškiančią Rusią, Rusiją. Jis laimina karius, jie matomi paveikslo gilumoje, einančius į Kulikovo mūšį. Užrašas paveiksle skelbia:”Šventajam Sergijui duota tris kartus išgelbėti Rusijos žemę. Pirmą kartą, valdant kunigaikščiui Dmitrijui, antrą kartą prie Minino. Trečią ” – seka daugtaškis.
– Kodėl neeksponuoja?
– Dėl pranašingo užrašo.
Vanga lyg įsižiūri į tolį. Praneša:
– Paveikslą tapė keturios sielos, kurios atėjo iš kito pasaulio. Mažai žinomas šis paveikslas. Reikia, kad apie jį žinotų daugelis, kad žinotų visi. Kaip akies vyzdį saugokite paveikslą. Tai didžiulis dokumentas, tai pats didžiausias Rusijos turtas. Nesiųskite jo į kitas šalis. Jis skirtas tik Rusijai.
Ir, lyg užbaigdama, sušunka:
– Tas, kas buvo šventuoju Sergejumi, dabar yra pats didžiausias šventasis. Jis visos žmonijos vedlys. Ak, kaip jis dabar padeda žmonijai! Jis pavirto šviesa, jo kūnas iš šviesos.
Egzistuoja Blavatskajos Mokytojo, vėliau tapusio ir Rericho Mokytoju, portretas, reprodukuotas viename pirmųjų jos knygos “Iš Indostano olų ir tankumynų” leidimų. Jos liudijimu, portretas atliktas neįprastu būdu. Neįprastas veidas, traukiantis prie savęs, kaip magnetas, o ypatingai – akys. Jų žvilgsnio jėgą patyrė daugelis. Aš – taip pat.
Taip mes ir pasielgėm. Dieve! Kas nutiko Vangai! Ji krūptelėjo, lyg būtų palietusi apnuogintą elektros laidą. Niekada jos nemačiau tokioje dvasinėje būsenoje.
– Kodėl anksčiau nedavei fotografijos?- susijaudinusi sušuko ji.- Jis čia. Jis su jumis. Kažkodėl prieš save matau Sibirą. Jis rusas, jis buvo Rusijoje?
– Ne. Jis indas. Tai Mahatma Morija.
Vanga:
– Jis- Maskvos globėjas, tiksliau, jis – Rusijos globėjas. Aš jį mačiau ir anksčiau, tik nežinojau, kas jis.
Kad būčiau maloni senelei Vangai, aš pasiūliau:
– Paimk šį portretą dovanų.
– Ne, – išsigandusi atsakė ji. Net atstūmė fotografiją į šalį. – Jis man trukdys.
Truputį nurimusi, pasakė:
– Pas mane į namus ateina dvasios, daug-daug dvasių. Bet ši dvasia,- pati stipriausia iš visų, kokias aš tik žinau, niekada neperlipa kambario slenksčio. Jis visada lieka už durų. Į jį sunku žiūrėti todėl, kad jis spindi, kaip saulė. Kartais aš jį matau ant balto žirgo ir tokiomis akimis, nuo kurių pasidaro baisu.
Fotografijos ji atsisakė, o va mums ji rekomendavo šią nuotrauką visada turėti su savim.
– Būtinai laikykite ją kairėje kišenėje. Jis turi sąveikauti (ypatingai, kai jūs sumanėte ar vykdote ką nors svarbaus) su jūsų širdies srovėmis
Bet štai kas buvo įdomiausia. Vanga, laikydama rankose Mahatmos Morijos fotografiją, kažkodėl paklausė:
– Tai šventojo Sergejaus portretas?
– Ne, – atsakiau aš.
Vanga susimasčiusi tęsė:
-Taip, fotografijoje ne šventasis Sergejus. Visgi matau du veidus, du kūnus, o siela viena.
Žinoma, Vanga ir neįtarė, kaip tiksliai ji pagavo rerichinės koncepcijos esmę, pagal kurią šventasis Sergijus yra vienu iš Mokytojo Morijos įsikūnijimų.
Aš pasakiau jai apie tai. Bet tokia traktuotė nei kiek nesutrikdė senelės Vangos. Ji tik pridūrė:
– Tegu žmonės žino, kad jis turėjo du kūnus.
Ir vėl:
-Ši dvasia visada buvo Rusijos globėju.
Jos žodžiais tariant, jis duodavo impulsą ir įkvėpdavo pačius iškiliausius Rusijos vadovus, dalinai Petrą Didįjį ir Leniną.
Valentinas Sidorovas. Liudmila ir Vangelija, M., 1992
Leidinio redaktorius Tatjana Martynenko mtv757@yandex.ru
Taika jums, Šviesa ir Meilė!
